Aukos ir nusikaltėlio interakcija nužudymų ir gyvybės atėmimų atvejais

Nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos turinys bei jo išaiškinimas reikšmingas visų pirma dėl šio nusikaltimo negrįžtamų padarinių. Aukos ir nusikaltėlio santykių išaiškinimas turėtų būti neatsiejamas nuo žmogžudystės išaiškinimo, ypač kai veikos metu nepaliekama jokių nusikaltimo padarymo pėdsakų. Taip pat nusikaltimo subjektų interakcijos turinio pobūdis laikytinas viena viktiminio įvykio atsiradimo ar bent jau baigties sąlygų. Tai svarbus ir nagrinėtinas dalykas, nes konflikto metu potenciali nužudymo auka gali apsisaugoti tiktai savo jėgomis.
Vis dažniau nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų aukomis tampa nepilnamečiai. Pažymėtina, kad nepilnamečiai taip pat vis dažniau padaro nusikaltimus žmogaus gyvybei. Valstybė privalo apsaugoti labiausiai pažeidžiamą visuomenės grupę nuo tokių nusikaltimų ir svarbiausia keisti dar jauno ir nepatyrusio asmens iškreiptą požiūrį į gyvybę, stabdyti jaunuolių nusikalstamą elgesį apskritai.
Reiktų pripažinti, jog viktimologiniai ir sociologiniai tyrimai nagrinėjama tema nėra tiesiogiai atliekami tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Atlikti tyrimai yra bendro pobūdžio, siekiant atskleisti nusikaltėlio ir aukos sąveikos turinį apskritai. Nors kai kurie tų tyrimų sietini su nusikaltimo įvykdymo priežasčių išaiškinimu.
Svarbu atlikti tyrimą, kur galima būtų atskleisti specifinius interakcijos turinio bruožus nužudymų ir gyvybės atėmimų atvejais. Pažymėtina, jog tam tikras interakcijos pobūdis gali lemti patį nusikaltimą ar bent jau nusikaltimo mechanizmo pobūdį.
Lietuvoje jaučiamas mokslinių tiriamųjų darbų tiriama tema trūkumas. Apie nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją dažniausiai kalbama bendrąja visiems nusikaltimams prasme, ir kaip apie vieną viktimologijos institutų. Didesnis dėmesys nusikaltimo subjektų interakcijos turiniui neskiriamas dėl to, kad teisingumą vykdantys teismai vadovaujasi baudžiamuoju įstatymu, ir nusikaltėliui nubausti visai nebūtinas gilinimasis į interakcijos turinį. Šis klausimas dažniausiai lieka nepaliestas nagrinėjant ir sprendžiant baudžiamąsias bylas.
Tyrimo problema;
Lietuvoje nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija domimasi jau kelis pastaruosius dešimtmečius. Moksliniuose V. Justickio, G. Babachinaitės, A. Dapšio bei kitų mokslininkų darbuose nagrinėjami tam tikri nusikaltėlio ir aukos sąveikos aspektai. Tiesioginius tyrimus šia tema atliko R. Uscila. Būtent nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais tyrimai nusikaltėlio ir aukos interakcijai nustatyti Lietuvoje dar nebuvo atliekami.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio sąveikos problema pirmieji domėtis pradėjo H. Hentingas, H. Schultzas ir kiti. Konkrečiai nužudymų atvejai buvo nagrinėjami bei tyrimai atliekami užsienio mokslininkų: H. Ellenbergerio, M. E. Wolfgango, A. P. Goldsteino, S. Schaferio, V. I. Polubinskio, T. D. Mietheaso, D. Pokornyo, H. Garfinkelio ir kitų.
Tyrimo objektas:
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija, jos turinys, specifika, įtaka aukos viktimizacijai nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais. Konflikto šalių santykiai iki viktiminio įvykio ir viktiminio įvykio metu, santykių kintamumas. Nusikaltėlio ir aukos asmenybės bruožai, gyvenimo būdo ypatybės, sąlygojančios aukos viktimizaciją.

Darbo tikslas:
Išnagrinėti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio santykius, juos siejančių ryšių pagrindus, konflikto susidarymo priežastis ir sąlygas nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais. Remiantis atliktu tyrimu ir socialine situacija šalyje, pateikti išvadas, kiek nusikaltimo šalių interakcijos turinys gali daryti įtakos viktiminio įvykio baigčiai, bei pasiūlyti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio santykių koregavimo būdus ir priemones.

Darbo uždaviniai:
• Atskleisti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos sampratą, pateikti interakcijos klasifikacijas;
• Ištirti aukos ir nusikaltėlio interakcijos turinį nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais;
• Išanalizuoti Lietuvos oficialius 2004 – 2008 metų statistinius duomenis apie nužudymus padariusius asmenis ir nuo nužudymų bei neatsargių gyvybės atėmimų nukentėjusius asmenis;
• Atlikti nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų baudžiamųjų bylų duomenų tyrimą ir pateikti išvadas.
Darbo hipotezė:
• Nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais ir auka, ir nusikaltėlis yra aktyvūs viktiminės situacijos sukūrimo ir viktimizacijos proceso dalyviai;
• Nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais aukos ir nusikaltėlio interakcija savo turiniu panaši.
Tyrimo metodika:
• Duomenų analizės metodas: 1) Lietuvos Respublikos 2004 – 2008 m. oficialių statistinių duomenų rinkimas ir analizė: siekiama ištirti, kiek nusikaltimo subjektų interakciją atspindi oficiali statistika; 2) Baudžiamųjų bylų duomenų analizė; Atsitiktinai atrinktos 2004 – 2007 m. 33 nužudymų (BK 129 str.) ir 8 neatsargių gyvybės atėmimų ( BK132 str.) baudžiamosios bylos. Sudarytos anketos (žr. 4 priedą) pagalba buvo analizuojami baudžiamųjų bylų duomenys, siekiant atskleisti nusikaltimo subjektų interakcijos turinį, jo įtaką viktiminei situacijai.
• Lyginamasis metodas – lyginami Lietuvos ir užsienio valstybių mokslininkų atliktų tyrimų apibendrinimai.
• Sisteminės analizės metodas – nusikaltėlio ir aukos interakcijos turinys nagrinėjamas kaip sąlyga, daranti įtaką viktimizacijai, taip pat kaip nusikalstamos veikos išaiškinimo mechanizmo pagalbinis elementas.
• Kritinės analizės metodas leidžia daryti atitinkamas darbo tyrimo išvadas.

Tyrimo šaltiniai:

o Analizuotos Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM 2004-2008 metų ataskaitos (Forma_ NUŽ; Forma_50N – ITĮ; Forma_50-ITĮ; Forma_30-ITĮ; Forma_30N-ITĮ; Forma_VSDN; Forma_50N-SAV );
o Analizuotos Vilniaus miesto apylinkės (1, 2, 3) teismų ir Vilniaus apygardos teismo 2004 -2007 m. baudžiamosios bylos dėl nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų (BK 129 str. ir 132
str.).

1. NUSIKALTIMO AUKOS IR NUSIKALTĖLIO INTERAKCIJOS SAMPRATA 1.1 Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos sąvoka bei tyrimai

Nusikaltimai bei jų mechanizmas pradėti analizuoti jau seniai, tačiau aukos ir nusikaltėlio, kaip tarpusavy vienas nuo kito priklausančio darinio, analizė prasidėjo vos prieš kelis dešimtmečius. Daugybė užsienio mokslininkų įžvelgė aukos ir nusikaltėlio ryšio svarbą nusikaltimo proceso formavimuisi ir baigčiai. Tuo pagrindu buvo pradėti viktimologiniai – sociologiniai tyrimai.

Žmogaus reakciją į tam tikras aplinkybes lemia ne tik materialūs daiktai, fiziniai objektai, naudojami jo socialinėje aplinkoje, ar dvasinės vertybės – idėjos, įsitikinimai,- bet ir kiti asmenys, jų grupės, su kuriais žmogus sąveikauja užsiimdamas atitinkama veikla.

Nusikaltimo ir aukos sąveiką atskleidžia terminas „interakcija“. Tačiau literatūroje galime aptikti ir kitų šiam reiškiniui apibūdinti vartojamų terminų: aukos ir nusikaltėlio partnerystė, aukos ir nusikaltėlio sąveika, nusikaltėlio ir aukos ryšiai ir pan.

Žodis „interakcija“ reiškia veiksmą, dviejų ar daugiau asmenų sąveiką, supratimą ir grįžtamąjį poveikį . Būtent šio apibrėžimo pagrindu remiamasi nagrinėjant aukos ir nusikaltėlio tarpusavio ryšį.

Aukos ir nusikaltėlio interakciją reiktų suprasti kaip jų tarpusavio santykių (plačiąja prasme) vystymąsi, paliečiant juos siejančių bendrų aplinkybių (vieta, laikas, pažįstami ir t.t.) visumą, kitimą, nepaliekant nuošaly sąlygojančių tai detalių, ir baigtį, apimančią visus ją lemiančius veiksnius. Nusikaltėlis ir auka – tai tarsi branduolys, kurį jungia įvairūs nuo aukos ir nusikaltėlio priklausantys veiksniai, visa eilė reikšmingų aplinkybių.

Paminėtina ir interakcionistinė teorija – viena iš teorijų, paaiškinančių nusikalstamą elgesį. Ši teorija aiškina stigmatizacijos ir kitų veiksnių daromą įtaką nusikalstamam elgesiui. Šioje teorijoje nė neužsimenama apie auką pažymint, kad teorija gelbsti nagrinėjant žmogaus elgesio vystymąsi iki nusikaltimo, bet nusikalstamumo priežastingumui nustatyti yra nepakankama. Akivaizdu, kad vienos teorijos apskritai negali pakakti nusikalstamumo priežastims nustatyti, o kalbant apie interakciją nusikaltimo atveju, – negalima nuošaly palikti aukos. Taigi ši teorija arba nepakankamai išplėtota, arba netinkamai suformuluota.
Apie nusikaltėlio ir aukos interakciją nužudymų atvejais užsienio šalių mokslininkai pradėjo kalbėti dar prieš penkis dešimtmečius. Tuo tarpu neatsargūs gyvybės atėmimai apskritai nesulaukė tyrėjų dėmesio. Neatsargių gyvybės atėmimų atvejais nusikaltėlio ir aukos interakcija taip pat turėtų būti nagrinėtinas dalykas, nes viktiminio įvykio susiformavimą dažnai lemia konfliktas, o pasekmės, kaip ir nužudymų atvejais, negrįžtamos.
R. Uscila, nagrinėdamas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją, savo darbuose apžvelgė daugelio užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatų ypatumus įvairių nusikaltimų atvejais. Paminėtini su nužudymais susiję sociologinių, kriminologinių tyrimų duomenys.
Daugelis pirmųjų viktimologinių tyrimų, kuriais atskleidžiama nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija, dažnai buvo įvardijami kaip tyrimai (tiksliau tariant, jų dalys) „apie aukos „indelį“ nusikaltimo genezėje“ ar „apie aukos veiksmų (elgesio) tiesiogines sąsajas su nusikaltimų padarymu“ ir pan. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio santykiai buvo tiriami kaip viktimizacijos priežastys. Pradėta pabrėžti, jog daugelis tirtų aukų buvo pažįstamos su nusikaltėliu, kad ypač įtakos turi giminystės tarp jų ryšiai – net labiau nei pati viktiminė situacija.
Vienas pirmųjų analizavęs nusikaltėlį ir auką, kaip dinaminės tarpusavio sąveikos subjektus, vokietis kriminologas H. Hentingas. 1941 m. jis paskelbė savo mokslinį darbą „Pastabos dėl nusikaltėlio ir aukos interakcijos“, kur pabrėžė, jog auką būtina nagrinėti kaip aktyvų viktimizacijos proceso subjektą, o ne pasyvų objektą. Tokios pat nuomonės buvo ir kriminologas – sociologas H. Goppingeris, įsitikinęs, jog nusikaltėlio ir aukos negalima nagrinėti atskirai.
H. Ellenbergeris tyrinėjo nusikaltimo ir aukos interakciją kaip inversijos reiškinį: daugelis padariusiųjų smurtinius nusikaltimus vaikystėje yra patyrę smurtą ir prievartą. Kriminologas pastebi, kad nusikaltėliai žudikai, ypač tie, kurie jau yra padarę smurtinius nusikaltimus, ieško aukų, kurios yra „socialiai izoliuotos“, nes jų viktimizacijai reikia minimalių sąnaudų, be to, sulaikymo tikimybė labai maža.
H. Shultzas – nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio termino diegėjas – teigė, kad nusikaltimas yra nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio tarpusavio santykių padarinys.
JAV kriminologas M. E. Volfgangas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją nagrinėjo iš sisteminių pozicijų. Jo teigimu, „daugeliu nužudymų atvejų auka pirmoji panaudoja fizinę prievartą nusikaltėlio atžvilgiu“. Auka gali būti viena iš didžiausių savo pagreitintos mirties priežasčių, išskyrus atvejus, kai ji yra nekaltas stebėtojas. M. E. Volfgangas analizavo per ketverius metus padarytus nužudymus ir pateikė šias išvadas: 1) nusikaltimų aukos ir nusikaltėliai yra jauni žmonės, kurių amžius sąlyginai nedaug tesiskiria, t.y. aukų nuo 25 iki 34, nusikaltėlių – nuo 20 iki 25 metų; 2) 2/3 nužudymų aukų kartu su žudiku prieš padarant nusikaltimą vartojo alkoholinius gėrimus; 3) apie 50 proc. nužudytųjų ir apie 66 proc. žudikų turėjo atitinkamą „kriminalinę praeitį“, reputaciją, kuri išskirtinai vyravo tarp vyriškos lyties asmenų; 4) daugiau kaip pusę aukų ir nusikaltėlių siejo artimi draugystės ar net giminystės ryšiai; 5) 26 proc. nužudymų buvo „paspartinti/ paskatinti“ pačių aukų, t.y. jų veiksmai skatino viktimizaciją jų pačių atžvilgiu; 5) 94 proc. nužudymų aukų ir nusikaltėlių buvo tos pačios rasės, o 64 proc. tos pačios lyties.
S. Schaferis tyrinėjo smurtinių nusikaltimų aukų ir nusikaltėlių santykius. Jis pateikia šias išvadas: a) akivaizdu, kad aukų vaidmuo darant nusikaltimą bei tiriant bylą ignoruojamas; b) nužudymai bei užpuolimai sunkinančiomis aplinkybėmis dažniausiai padaromi esant stipriam emociniam spaudimui, o darant turtinius nusikaltimus kyla mažiausiai emocijų.
JAV teismo medikas S. Milgramas laboratoriniais eksperimentais atliko unikalų tyrimą: tyrė aukos „artumo“ efektą (įtaką, poveikį) nusikaltėliams . Tyrimai parodė, kad kuo auka labiau nutolusi (atitrūkusi) nuo nusikaltėlio, tuo jis abstrakčiau suvokia savo veiksmų sukeliamą skausmą kitam asmeniui. Aukai esant arčiau, apie ją sunkiau negalvoti. Artimumo sąlygomis nusikaltėlis gali pajusti (suvokti), kad jį auka arčiau suvokia, todėl tampa labiau sutrikęs bei suvaržytas. Užuojauta ir rūpinimasis auka bei sustiprėjęs suvokimas apie aukos kančias yra varžančios (ribojančios) jėgos.
Rusų kriminologas V. I. Polubinskij, atlikęs 1600 bylų (nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų) analizę, nustatė, kad nuo 30 iki 50 proc. atvejų pačios aukos tyčiniais arba neatsargiais veiksmais padėjo nusikaltėliui jas viktimizuoti. Nusikaltimų aukų veiksmai iki nusikaltimo pasireiškė įžeidinėjimu, grasinimais, netgi nusikaltėlio užpuolimu, taip pat rodyta tam tikra nusikaltmo aukos iniciatyva.
JAV sociologas – kriminologas T. D. Mietheas nurodo, kad aukos elgesys ir skatinamojo, inicijuojamojo pobūdžio veiksmai nužudymų atvejais būna nuo 22 iki 38 proc. Tik 20 proc. visų nužudymų atvejų auka ir nusikaltėlis nebuvo pažįstami.
D. Pokorny tyrimai nurodo, kad dauguma nužudymų padaroma tarp 8 valandos vakaro ir 2 ryto. Nužudoma šalia namų, savo namuose, labai retais atvejais nusikaltėlio namuose. Daugeliu atvejų auka bei nusikaltėlis pažįsta vienas kitą, dažnai gyvena netoliese, t.y. kaimynystėje.
Jau penktajame dešimtmetyje pradėti pastebėti nusikaltėlio ir nužudymo aukos ryšiai, tokie kaip giminystė, pažįstamumas, amžiaus panašumai, konfliktiški santykiai ir pan. Juos imta sieti su viktimizacijos procesais.
Daugumos pasaulio valstybių teisėsaugos institucijos ir visuomenė nuolat siekia kiek įmanoma labiau kontroliuoti ir stabdyti nusikaltimus gyvybei. Siekiai reiškiasi įvairiai: nuo žiaurių bausmių, t.y. mirties bausmės taikymo, iki bausmių neišvengiamumo užtikrinimo ar tautos auklėjimo įvairiais būdais. Vis dėlto reiktų sutikti, jog siekiant suprasti kokį nors reiškinį ir norint jį kontroliuoti, būtina išaiškinti jo priežastingumą, vyksmą, proceso ypatumus ir pan. Todėl baudžiamosios atsakomybės klausimai ar bausmių griežtinimas šiuo atveju negali būti prioritetiniai nagrinėjimo dalykai.
Analizuojant tiek statistinius duomenis, tiek atlikto tyrimo rezultatus, paaiškės, kiek atitinkamos interakcijos rūšis ar jos dinamika reikšminga nužudymu ar neatsargiu gybybės atėmimu pasibaigusiam įvykiui. Visgi prieš pradedant tyrimą, reiktų aptarti svarbius ir lemiančius darbe daromų išvadų tikslumą bei kokybę momentus.
Pradedant gilintis į dviejų žmonių santykius, ypač nusikaltimo atveju, susiduriama su daugeliu sudėtingų veiksnių, iš kurių interakcijos analizei galima būtų išskirti šiuos:
1. Psichologinis momentas. Nagrinėjant aukos ir nusikaltėlio interakciją, nepamirština, jog interakcijos subjektai – mąstančios, jaučiančios asmenybės. Kiekvienas žmogaus poelgis (taip pat ir nusikaltimas), visuomet yra lydimas įvairių psichologinių būsenų: emocinės būklės, gyvenimo džiaugsmo suvokimo ir patyrimo, neigiamų jausmų ir pojūčių valdymo bei išraiškos ir t.t
2. Išorės įtakos momentas. Visuomet svarbu išsiaiškinti, kiek žmogaus veiksmams turi įtakos jį supančios aplinkybės: žmonės, situacijos, daiktai ir t.t. Žmogus neturėtų būti atskiriamas nuo jam artimos ar jį supančios sferos, t.y. asmens elgesys turi būti nagrinėjamas jį supančios aplinkos kontekste.
Atkreipiant dėmesį į minėtus veiksnius, darbe atliekamas tyrimas ir daromi apibendrinimai tam tikrais atvejais turėtų būti sąlyginiai. Nepamirštant neišvengiamo sąlyginumo, galima tikėtis teisingų ir pagrįstų išvadų atskleidžiant nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos turinį.

1.2 Interakcija nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais: susieti ar atriboti?

Neatsargių gyvybės atėmimų kasmet įvyksta 14 kartų mažiau nei tyčinių nužudymų. Darbo tyrimui reikšmingas Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (toliau BK) įtvirtintas neatsargus nusikaltimas, kai dėl to žūsta žmogus, numatytas 132 str. Oficialūs duomenys apie šios nusikalstamos veikos interakcijos subjektus iš esmės nekaupiami. Mokslinės literatūros neatsargių gyvybės atėmimų tema taip pat nėra daug.
Tokia situacija yra todėl, kad paprastai neatsargūs nusikaltimai laikomi atsitiktinumu, net painiojami su kazusu – tiesiog įvykiu. Šiuos nusikaltimus tiriantys pareigūnai mažai gilinasi į jų atsiradimo priežastis, juo labiau į nusikaltimo subjektų santykius.
Atsitiktinumu daugiau galima laikyti Baudžiamojo kodekso 281 str. numatytą veiką, kai padaromas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio neatsargiai atimama gyvybė. Šiuo atveju nagrinėti interakcijos turinį nėra tikslinga. Šiuos nusikaltimus lemia dažniausiai atsitiktiniai ir neartimi, net neturintys reikšmės interakcijos subjektų santykiai, t.y. ryšys, paprastai neturintis įtakos būtent šiai nusikalstamai veikai atsirasti. Kaip bebūtų, visgi interakciją galima įžvelgti ir šiuo atveju: čia taip pat galimi santykiai (nors ir trumpalaikiai) iki nusikalstamos veikos, pvz. iki automobilių susidūrimo vieno iš eismo dalyviųprovokaciniai veiksmai, pasireiškiantys apsižodžiavimu, keiksnojimu, tarpusavio žeminimu ar tyčiojimusi ir pan., gali turėti įtakos rizikingam vairavimui. Kitas atvejis, kai šalia automobilio vairuotojo sėdintis asmuo gali daryti tam tikrą įtaką būsimam kelių eismo taisyklių pažeidėjui: galbūt vairuotojo veiksmai priklausys nuo subjektus siejančio ryšio. Tikėtina, kad automobilyje esant šeimos nariui, sąmoningai, o kartais ir ne, elgiamasi atidžiau, atsargiau. Bet nebūtinai. Todėl tokio pobūdžio interakciją galėtumėme pavadinti atsitiktine arba ribine. (Darbe šio nusikaltimo subjektų interakcija nebus nagrinėjama).
Griežtos nelygybės tarp tyčia ir neatsargiai padarytų nusikaltimų žmogaus gyvybei „dėti“ negalima. Iki nužudymo momento nusikaltėlis dažnai tyčia nori nuskriausti auką, o tik vėliau paaiškėja, ar pats gyvybės atėmimas buvo pagrindinis nusikaltėlio tikslas. Vėlgi, vidiniai nusikaltėlio motyvai, visiškai atitinkantys tikrovę, taip ir gali likti neatskleisti. Sunku nustatyti, ar nužudymas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Remiantis Lietuvos teismų praktika , pastebėtina:
• Pradedant ikiteisminį tyrimą, asmeniui dažniausiai pareiškiamas įtarimas ne dėl neatsargaus, o dėl tyčinio gyvybės atėmimo;
• Būtina surinkti pakankamai įrodymų, kad asmeniui galima būtų inkriminuoti tyčinį nužudymą; vis dėlto praktiškai viskas atrodo atvirkščiai – turi pakakti įrodymų, kad padaryta būtent neatsargi veika;
• Neatsargus gyvybės atėmimas padaromas labai panašiomis aplinkybėmis kaip ir tyčinis nužudymas: ypač turi įtakos alkoholio vartojimas ir konfliktas, dėl ko kyla pyktis ir agresija.
Pavyzdžiui, situacija, kai keli asmenys tarpusavyje susiginčija, apsižodžiuoja, tyčiojasi vienas iš kito ir tai perauga į susistumdymą. Vienas iš konfliktuojančių asmenų smogdamas parbloškia kitą ant žemės. Parblokštasis padaro tą patį, tačiau antrajam nepasiseka – krisdamas į grindinį jis susižaloja galvą ir miršta. Kaip spręsti šios interakcijos specifiką? Staigus konfliktas, provokacija ir t.t. Bet kaip vertinti kaltinamojo kaltę, motyvą ir tikslus. Gali būti, jog nužudyti vienas kito susiginčiję asmenys nenorėjo. Tuo labiau, jei (tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo požiūriu) tokiu būdu aiškintis santykius yra įprasta. Dar įdomiau, jei jie buvo draugai, bet susipyko ir pan. O kaltinamasis prisiekia tenorėjęs pamokyti, atkirsti atgal, bet nesitikėjęs, kad nukentėjusysis krisdamas susižalos galvą bei neteks gyvybės. Teismas sprendžia, kokia nusikaltusiojo kaltė. Galbūt kaltinamasis nesako tikrų motyvų (dėl ilgalaikio pykčio, keršto, pavydo ir pan.) ir jam nerūpėjo, ar sunkiai sužaloti ar nužudyti asmenį (tokiu atveju kvalifikuotina pagal kilusius padarinius), arba nutaikęs tinkamą progą pasinaudojo ir smogė numatydamas pasekmes.
Nagrinėjamai problemai ne tiek svarbi kvalifikacija, kiek interakcijos vystymasis, ypatumai, turinys ir reikšmė. Svarbu suvokti, kad dažnai nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais interakcija gali būti labai panaši. Todėl ryšio ir santykių nustatymo požiūriu drąsiai galima tiek tyčios, tiek neatsargumo atvejus nagrinėti kartu, žinoma, kiek įmanoma labiau įžvelgti ir atskleisti galimus skirtumus.
Pastebėtina, kad subjektų interakcijos turinys (nusikaltimo ir aukos sąveika, ryšio pobūdis, santykių formavimasis ir kt.) nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais būdingas ir kitoms nusikaltimų rūšims, ypač smurtiniams nusikaltimams. Sužalojant žmogų (pvz., trys dūriai į pilvo sritį), nusikaltimas gali būti kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas arba pasikėsinimas nužudyti. Tikėtina, kad smogdamas ne vieną ir ne du smūgius į gyvybiškai svarbią vietą, asmuo suvokia realią mirties galimybę, bet į priekį negalvoja. Kita vertus, jei nusikaltėlis nori nužudyti, bet dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių to padaryti nepavyksta, – veika bus laikoma pasikėsinimu nužudyti.
Teisėsaugos institucijų pareigūnai, norėdami tinkamai kvalifikuoti veiką, turėtų gilintis ir tirti ne tik įvykio aplinkybes – laiką, vietą, būdą, įrankius, – bet ir nusikaltėlio bei aukos santykius, konflikto pobūdį, priežastis.
2. NUSIKALTIMO AUKOS IR NUSIKALTĖLIO INTERAKCIJOS RŪŠYS 2. 1 Interakcijos klasifikavimas

Jau kelis dešimtmečius atliekami viktimologiniai – sociologiniai tyrimai leidžia išskirti nagrinėtinas interakcijos rūšis nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais.
Užsienio mokslinėje literatūroje galima atrasti tik bandymus klasifikuoti nusikaltėlio ir aukos interakciją. V. I. Polubinskij išskiria tris interakcijos rūšis: apibrėžtą, nulemtą ir atsitiktinę. L. V. Frankas nurodo, kad „bazinis“ interakcijos kvalifikavimo pagrindas yra aukos ir nusikaltėlio socialinių ryšių pobūdis (giminaičiai, šeimos nariai, kaimynai, bendradarbiai ir t.t.)
Tuo tarpu Lietuvoje R. Uscila suformuluoja pakankamai išsamią kvalifikaciją ir pateikia šiuos kriterijus:
a) buvusius ar esamus nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio socialinius ryšius;
b) sąveikos atsiradimo momentą, trukmę;
c) nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio ryšių specifiką;
d) aplinkybes, dėl kurių atsirado interakcija;
e) interakcijos dalyvių iniciatyvą;
f) interakcijos šalių santykių pobūdį;
g) interakcijos šalių santykių „pastovumą“
Nagrinėjant interakcijos turinį ir įžvelgiant kriterijus, pagal kuriuos ji gali būti rūšiuojama, išskirtini pastovūs, padedantys priartėti prie aukos ir nusikaltėlio santykių, sąveikos, kriterijai.. Juos galima pavadinti bendraisiais ir išskaidyti:
• Interakcijos šalių amžius, lytis, gyvenamoji vieta;
• Subjektų išsilavinimas, darbinė veikla;
• Subjektų šeiminė padėtis;
• Subjektų kriminalinė praeitis (teistumas);
• Subjektų būklė viktiminio įvykio metu (apsvaigimas nuo alkoholio ar kitų medžiagų);
• Viktiminio įvykio vieta, laikas;
• Kt.
Šie kriterijai negali būti laikomi interakcijos rūšimis, nes atskleidžia faktinius duomenis apskritai, arba apie kiekvieną interakcijos šalį atskirai. Tačiau vėliau jie suartinami, sugretinami, t.y. lyginant abu subjektus, ieškoma interakcijos užuomazgų, kitimo, įtakos jai ir t.t.
Konkrečiai interakcijos rūšis reiktų įžvelgti veiksniuose, susijusiuose su abiem interakcijos dalyviais iš karto: viktiminės situacijos sukūrimas, subjektų dalyvavimas viktiminėje situacijoje abiems sąveikaujant. Remiantis tuo, galima išskirti sąveikos kriterijus:
• Viktiminio įvykio situacija;
• Subjektų ryšių pobūdis;
• Subjektų elgesio pobūdis;
• Subjektų požiūrio išraiška;
• Santykių pobūdis laiko atžvilgiu;
• Santykių pobūdis kokybės atžvilgiu;
• Konfliktas (jo susikūrimo momentas, vystymosi pobūdis, rūšis ir kt.);
• Kt.
Pateiktos rūšys yra bendro pobūdžio ir tiktų nagrinėti tikriausiai visų nusikaltimų atvejams, taigi ir nužudymams, ir neatsartiems gyvybės atėmimams taip pat.
Akivaizdu, jog interakcijos rūšys išplaukia iš aukos ir nusikaltėlio santykių (ryšio, sąveikos). Galima laikyti nusikaltimo subjektų santykius problema, kuri skaidoma į dalis. Šių dalių atskira, individuali analizė padeda išsiaiškinti viktiminio įvykio sukūrimo, vystymosi priežastis. Būtina suvokti, jog baigtinis interakcijos klasifikavimo sąrašas vargu ar įmanomas. Minėto ryšio pobūdis, kokybė, tam tikra prasme kiekybė, ypatumai, savitumas ir pan. nėra iškart matoma ir akivaizdu. Nuo tiriančio nusikaltimo auką ir nusikaltėlį bei jų santykius asmens priklausys, kiek daug bus gilinamasi į problemą, atskiras detales, specifiką.
Kruopšti nusikaltimo subjektų interakcijos analizė – tai greitesnis ir tikslesnis nusikaltimo tyrimas, nusikaltimų užkardymo galimybė.
2.2 Interakcijos tipai atsižvelgiant į aukos, nusikaltėlio ir situacijos ypatumus

Užsienio mokslininkai ir tyrėjai pateikia įvairias nužudymų teorijas bei žmogžudysčių formas, siekdami kiek įmanoma geriau paaiškinti nusikaltimų priežastis bei ieškoti prevencinių priemonių nusikaltimams mažinti. Mūsų nagrinėjamai temai svarbios, kaip jas vadina F. Brookman, žmogžudysčių formos. Mokslininkė išskiria šias:
1. Kai žudo moteris;
2. Kai žudo vyras;
3. Kai žudomi vaikai arba kūdikiai;
4. Sudėtinė forma: „serijiniai žudikai“, terorizmas, korporaciniai nusikaltimai ;
Prie šių formų dar būtų galima pridurti organizuoto nusikalstamumo žmogžudystes, priskiriant profesionalius nužudymus.
Interakcijos analizei šios formos svarbios dėl to, kad kiekvienu šių skirtingų situacijų atveju baigtis ta pati – gyvybės atėmimas, tačiau aukos ir nusikaltėlio ryšys, sąveika ar santykiai gerokai skiriasi. Akivaizdus interakcijos apimties skirtumas: kai kuriais atvejais apskritai sunku nustatyti interakcijos buvimą, pvz., teroristinių išpuolių atvejais.
Norint išskirti galimų interakcijų tipus, būtina apjungti dvi pirmąsias formas, t.y. nepaisant aukos ar nusikaltėlio lyties, pabrėžti dviejų žmonių santykius, pasireiškiančius geranoriškomis, pozityviomis arba konfliktiškomis, neigiamomis savybėmis. Kai nužudomas (arba žudo) suaugęs vyras ar moteris, paprastai (ypač Lietuvoje) tai būna buitinio konflikto atvejis tarp asmenų, kurie arba patys vartojo smurtą, arba buvo smurtauta prieš juos. Dažniausiai šie žmonės būna šeimos nariai arba gyvena kartu. Nužudymai šeimoje ir bendruosiuose namuose A. P. Goldsteino aiškinami dvejopai: 1) Formuojantis pozityviems tarpusavio ryšiams su kitu žmogumi, neišvengiamai tenka atsisakyti tam tikros laisvės, autonomijos dalies (t.y. suvaržyti save), todėl žmonių ryšiai slepia savyje ne tik teigiamas, bet ir neigiamas emocijas; 2) Agresija, dažnai nukreipiama į pažįstamą žmogų, gali būti susijusi su vertybių, normų konfliktu; žmonės nuo vaikystės mokomi kontroliuoti ir slopinti agresyvų elgesį, tačiau kai asmuo yra tarp gerai pažįstamų žmonių jam gerai žinomoje aplinkoje (namuose), atsipalaiduoja, nebe taip kontroliuoja save, taiko nebe tokią stiprią cenzūrą savo veiksmams, lyginant su tuo, kaip jie elgiasi tarp nepažįstamų žmonių arba naujoje aplinkoje, todėl vidutinio stiprumo įžeidimai ar grasinimai pažįstamoje aplinkoje atrodo stipresni nei kitomis aplinkybėmis. Naujojoje aplinkoje tas pats įžeidimas atrodo mažiau intensyvus, nes žmogaus dėmesys nukreiptas į kitus objektus arba aplinkos bruožus. Šeimos narių (arba kartu gyvenančių) žmogžudystei būdinga nusikaltimo subjektų girtavimas, po ko seka smurtinis konfliktais, staiga kilęs noras sužaloti arba atimti gyvybę. Pastebėtina, jog kai kurie autoriai teigia, kad čia dažnai išsipildo tai, ko tikimasi: kai individas ar kultūrinė aplinka numato, kad alkoholio vartojimą seks smurtas, taip dažnai ir įvyksta. Kai smurtas nėra kultūriškai priimtina alkoholio vartojimo pasekmė arba kai jis nėra socialiai pateisinamas, alkoholio vartojimas jo dažniausiai ir nesužadina. Tokį interakcijos tipą galėtumėme pavadinti „įprastuoju“. Šiam tipui atskleisti galima panaudoti valstybės oficialiąją statistiką, parodančią aukų ir kaltųjų amžių, lytį, profesiją, užimtumą, pajamas ir kt. Interakcijai tai svarbūs faktoriai, tačiau, nepakankamai informatyvūs, labiau bendro, abstraktaus pobūdžio.
Kitas tipas galėtų atitikti trečiosios formos reikšmę ir vadintis „dalyvaujant nepilnamečiams“. Šis tipas turėtų apimti įvairias interakcijos apraiškas, kai auka arba nusikaltėlis yra nepilnamečiai asmenys, t.y. iki 18 metų amžiaus. Žinoma, priklausomai nuo nagrinėjimo aspektų, tikslų ir siekiamų apibendrinimų, amžių galima ar net būtina sugrupuoti, pvz. kūdikiai, vaikai iki 14metų, jaunuoliai iki 18 metų. Neturėtų kilti ginčų, jog esant situacijai, kuomet vaikas yra viena iš interakcijos šalių nužudymo ar neatsargaus gyvybės atėmimo atveju, interakcijos reikšmė, apimtis ir struktūra turi didžiulę reikšmę tiek atskleidžiant nusikalstamą veiką, tiek kuriant prevencines priemones.
1995 – 2001 m. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė (čia vaikais buvo laikomi asmenys iki 16 metų), kad berniukai nužudymo aukomis tampa 10 proc. dažniau nei mergaitės. Dažniausi vaikų žudikai jų pačių tėvai.
Vaikui nesulaukus 16 metų, didesnė tikimybė, jog jį nužudys moteris ir tik 3 proc. nužudytų vaikų nusikaltėlė visiškai nepažįsta. Tuo tarpu kai žudikas vyras – nepažįstamų vaikų nužudyta 8 proc.
Pastebėta, jog kuo vaikas jaunesnis, tuo daugiau procentų atitenka moteriai, kaip kaltinamajai padaryta žmogžudyste. Kalbant apie aukas kūdikius – moterys, nuteistos už nužudymą, čia sudaro apie 40 proc., o kai aukoms 14 – 16 metų, jų žudikai vyrai sudaro apie 90 proc.
Apie 6 proc. aukų buvo nužudyti kitų vaikų (tiriamuoju laikotarpiu spręstos 48 bylos).
Nenuostabu, kad vaikų nužudymų atvejais interakcijos dalyku tampa amžius. Labai sudėtinga, o vargu ar įmanoma, įžvelgti aukos įtaką ar poveikį viktimizacijos procesui, kai ji mažametis vaikas. Vis dėlto interakcijos dalykas analizuojamas visai kitaip, jei auka ir (ar) nusikaltėlis jau paaugliai – bebręstančios asmenybės
Serijinio žudiko ir jo aukų interakciją galima būtų pavadinti „apibrėžta tikslo“ interakcija. Nusikaltėlis visuomet turi tikslą nužudyti, ir būtent atrinktą pagal atitinkamus kriterijus auką.
Apie serijinius žudikus ir jų nusikaltimus parašyta daug knygų, sukurta įvairių filmų ir apskritai, – tai žiniasklaidos „pučiamų burbulų“, publicistinių laidų penas (ypač būdinga JAV, Rusijai ir kitoms didelėms valstybėms). Svarbu išsiaiškinti dažniausiai pasitaikančius žudiko tikslus ir motyvus, bei aukos galimybes sąlygoti viktimizacijos procesus.
R. M. ir S. T. Holmes’ai išskiria keturis serijinių žudikų tipus ir kiekvienam jų pritaiko atitinkamą aukų pasirinkimo modelį, žudymo motyvus, tikslus, nužudymo priemones ir kitus požymius. Šie pagrindiniai tipai naudojami renkant tyrimų duomenis, kurie atliekami šių nusikaltimų priežastims nustatyti. Aptartina, koks nusikaltėlio ir aukos interakcijos turinys šio nusikaltimo kontekste.
a) Vizualiai motyvuotas tipas. Tai nusikaltėliai, darantys neapgalvotus nusikaltimus,
lemiantys fatališką viktimizaciją. Nusikaltėliui ir jo daromo nusikaltimo aplinkybėms būdingas
chaotiškumas, jausmų perteklius, įvairūs patologiniai įsivaizdavimai, spontaniškumas, atitrūkimas nuo
realybės. Tai susiję su psichikos ligomis.
Aukos asmenybei nusikaltėlis daug dėmesio neskiria, ji gali būti atsitiktinė, nepažįstamoji, iš kitų niekuo neišsiskirianti. Tačiau erdvė, kur nusikaltėlis „medžioja“ aukas, yra jam patogi, artima ir žinoma, pvz., kaimynystė.
Motyvas ir tikslai čia būtinai vidiniai, psichologiniai, vertybiniai (ne materialūs). Įsivaizduojami demonai, ar kitos nerealios būtybės liepia nužudyti konkrečią auką. Dar įmanoma ir kita situacija – kai nusikaltėlis įsivaizduoja, esą auka yra kažką skolinga .
Autorių pateiktose bylose, atskleidžiant šį serijinio žudiko tipą, akivaizdu, jog dažnai auka ir nusikaltėlis pažįstami, įžvelgiamas lyg ir kerštas, kurį nusikaltėlis aiškina kaip kažkieno paliepimą. Taip pat akivaizdi inversija: nusikaltėliai vaikystėje patyrė psichologinį (dažnai ir fizinį) smurtą.
Atlikti autorių tyrimai parodė, jog aukos 20 – 24 metų amžiaus. Nusikaltėlis paprastai vyras, kurio išsilavinimas nesiekia vidurinio. Šie nusikaltėliai dažniausiai yra vieniši, jiems sunkiai sekasi bendrauti su kitais žmonėmis, ypač su moterimis. Mokykloje šio tipo žudikai turėjo daug problemų, susijusių tiek su mokymusi, tiek su drausme.
Siekiant išvengti viktimizacijos, būtina stengtis su skriaudėju susidraugauti, atsargiai vartoti frazes, susijusias su nužudymu, stengtis kalbėti kuo paprastesne, šnekamąja kalba ir, žinoma, neužmiršti, jog galintis nuskriausti greičiausiai yra psichikos ligonis.
b) Misijos vedinas žudiko tipas. Šio tipo žudikai nėra psichikos ligoniai. Jie žudo tam
tikrą „netinkamą“ grupę žmonių, kuriuos sieja bendri požymiai (tai gali būti tos pačios rasės žmonės,
prostitutės, narkomanai, narkotikų platintojai, katalikai, žydai ir pan.). Nusikalstamus veiksmus
dažniausiai lemia paties žudiko išgyventa patirtis, jis sąmoningai siekia „naikinti“ nuo žemės
paviršiaus, jo nuomone, netinkamus asmenis. Žudikas turi misiją žudyti būtent tam tikros rūšies
žmones. Žudikas nesuvokia ir stebisi, kodėl teisėsaugos pareigūnai ir visuomenė smerkia jį už
padarytus nusikaltimus – jo manymu, aukos nusipelnė būti nužudytos, o jis visuomenei, tiek dabartinei
kartai, tiek ateities kartoms daro paslaugą (pvz., jei žudomos prostitutės, jos nebegalės daugiau
užkrėsti lytiškai plintančiomis ligomis sveikų žmonių ir pan.). Žudikas tikina, jog žudyti jam neliepia
nei Dievas, nei aukštesnės jėgos: apsisprendimą lemia jo paties gėrio ir blogio suvokimas, vertybinė
sistema.
Misijos tipo serijinis žudikas asmeniškai niekuomet nepažįsta savo aukų, jos visos -nepažįstami asmenys. Aukas gali sieti bendri, žudikui nepriimtini, taip pat tikri ar įsivaizduojami bruožai (rasė, gyvenimo būdas ir t.t.). Šio tipo žudikai turi idealų aukos modelį: aukos turi „netinkamų“ bruožų, nenusipelno gyventi tarp dorų visuomenės narių.
Nužudymo vieta dažniausiai yra artima žudiko aplinkai: jis geriau, patogiau jaučiasi šalia savo darbo, namų, apsipirkimo, laisvalaikio zonų. Pats nužudymo procesas visuomet organizuotas ir suplanuotas.
Misijos vedino tipo žudikų amžius svyruoja nuo 25 iki 28 metų. Aukos tuo tarpu būna panašaus amžiaus kaip ir žudikas, išskyrus pirmąją auką, kuri paprastai jaunesnė už žudiką ir jauniausia iš visų kitų aukų.
Žudikai dažniausiai vidutinio (aukštesnysis išsilavinimas, aukštojo mokslo pradžia) išsilavinimo vyrai. Šio tipo žudikai neturi antrosios pusės (žmonos), tačiau periodiškai bendrauja su kitos lyties atstovais. Gyvena kartu su tėvais arba tik su motina. Dirba pilną darbo dieną privačiame sektoriuje.
c. Hedonistinis tipas. Šis tipas dar rūšiuojamas pagal savo pobūdį:
■ Aistra žudyti;
■ Jaudinanti žmogžudystė;
■ Žudymas dėl patogumo.
Hedonizmas – tai agresyvi veikla siekiant pasitenkinimo.
Žudymas dėl aistros – labiausiai paplitusi visuomenės tarpe serijinio žudiko rūšis. Šiam tipui būdinga lytinės aistros tenkinimas, ypač, jei auka jau nebegyva. Žudikui būdingas polinkis į alkoholizmą ar narkomaniją. Galima sakyti, jog auka žudoma dėl lytinio pasitenkinimo, ir pats žudymo procesas teikia žudikui malonumą.
Kadangi lytinis aktas yra sudedamoji nusikaltimo dalis, auką žudikas renkasi pagal idealų aukos modelį. Nusikaltėlis būtinai turi jausi aukai seksualinį potraukį. Tai gali lemti aukos plaukų spalva, kūno dalys (dalis), ar koks nors bruožas, kuriuo žavisi žudikas. Auka parenkama neatsitiktinai, nors yra nepažįstama žudikui. Nužudymo procesas visuomet suplanuotas ir organizuotas.
Žudikas renkasi koncentruotą aukos paieškos ir žudymo vietą. Siekdamas suklaidinti teisėsaugos institucijas, jis iš anksto žino, kokia informacija ir kaip dalinasi vietos policijos nuovados ir pan.
Žudiko, paprastai vyriškos lyties, amžius 32 – 36 metai. Jis žemesnio nei vidutinio išsilavinimo – vidurinio, ar žemesnio nei vidurinio. Žudikai dažniausia vienturčiai arba nedidelės šeimos nariai, dirba pastovų, su fizine veikla susijusį, darbą.
Auka dažniausiai pati lankosi žudiko pamėgtose, jam artimose vietose.
Jaudinančių žmogžudysčių vykdytojai paprastai mėgaujasi žudymo procesu. Kai tik auka miršta, žudikui malonumo procesas baigtas ir auka nebetenka prasmės.
Auką žudikas renkasi labai kruopščiai iš nepažįstamų rato ir dažniausiai kelias savaites ją stebi. Auka būtinai turi turėti tam tikrus žudikui svarbius bruožus, vėlgi tai gali būti plaukų spalva, apranga, kūno sudėjimas ir pan.
Aukos tiek medžiojamos, tiek žudomos ne konkrečioje vietoje, paprastai kaskart skirtingoje, bet žudiko manymu, pritaikytoje jo tikslams, vietoje.
Žudiko amžius svyruoja nuo 20 iki 30 metų. Dažniausiai tai vienišas, paprastai turintis seksualinių problemų asmuo, turintis žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Tikėtina, jog tokių asmenų šeimos yra nedarnios.
Patogaus nužudymo motyvai dažniausiai šie: dėl materialinės gerovės, verslo tikslų, kitų materialių siekių, kurie įgyvendinami nužudžius atitinkamą žmogų.
Auka paprastai pažįstamas asmuo, nes būtent iš jo mirties norima pasipelnyti, pasinaudoti jau „patogia“ dėl jo mirties padėtimi.
d) Orientuotas į jėgą (kontrolę) tipas.
Šiam tipui priskirtini žudikai laikomi labiausiai negailestingais iš visų serijinių žudikų. Šių žudikų metodai labai žiaurūs ir sadistiški. Iškrypęs seksualinis potraukis ir neįveikiamas potraukis žudyti, sunkiai suprantamas elgesys. Jie gudrūs, klastingi ir labai sumanūs, ilgesnį laiką nei kiti žudikai lieka nesučiupti, išvengia sulaikymo.
Žudikai išsilavinę, vieniši vyrai, 25 – 30 metų amžiaus. Nusikaltimas visada organizuotas, suplanuotas.
Pažymėtina, kad dažnai serijinių žudikų aukomis tampama stabdant pakeleivingus automobilius.
Pastebėtina, jog išvardinti tipai nebūtinai taikomi tik serijiniams žudikams. Juk įmanomas ir toks scenarijus: asmuo, pasirengęs žudyti žmones (atitinkama atranka), bus sučiuptas iškart po pirmojo nužudymo ir nebeturės daugiau galimybės daryti nusikaltimų. Taigi tam tikrus žudikus sąlyginai galime laikyti potencialiais serijiniais žudikais.
Teigtina, kad serijinio žudiko ir aukos interakcija trumpalaikė. Auka neturi laiko analizuoti žudiko veiksmų ir elgesio, bet vienokią ar kitokią įtaką jo veiksmams daryti visgi gali. Aukai gali pavykti išsigelbėti tik kontroliuojant situaciją. Jei įtartina, kad žudikas turi psichikos sutrikimų, būtina stengtis neaštrinti konflikto ir elgtis nuolankiai. Žinoma, jei konfliktas perauga į smurtą, arba ketinimą panaudoti seksualinį smurtą, būtina kiek įmanoma labiau priešintis.
Terorizmas – tarptautinio pobūdžio nusikaltimas, sukeliantis skausmingas pasekmes įvairiose pasaulio vietose. Televizija ir laikraščiai pastaruosius kelerius metus mirgėte mirga šionusikaltimo skelbimu ir analize. Visgi, ar terorizmo atveju egzistuoja nusikaltėlio ir aukos interakcija? Kaip traktuoti vieno savižudžio ir dešimčių žuvusių santykius?
Santykis tarp nusikaltėlio ir aukų (aukos) galėtų būti suprantamas kaip psichologinis, atitrūkęs, nutolęs.
Įžvelgiamas netiesioginis konfliktas, pasireiškiantis skirtingų politinių, ideologinių pozicijų išreiškimu per visuomenės informavimo priemones ar valdžios atstovų pagalba ir pan.
Autoriai, analizuojantys terorizmą, nė neužsimena apie auką ir nusikaltėlį kaip vieną darinį. Vyrauja nuomonė, kad teroristui apskritai įtakos auka padaryti negali, kadangi šis jau ilgai iki išpuolio suplanuoja ir apsisprendžia nužudyti. Visgi ne visi išpuoliai panašūs į visiems žinomą 2001 m. rugsėjo 11 d. tragediją Niujorke. Kartais apie išpuolį įspėjama viena iš aukų ir nuo jos elgesio priklauso jos pačios bei kitų viktimizacija. Taip pat mokslininkai pateikia aibę, atrodo elementarių ir visiems suprantamų, apsisaugojimo nuo terorizmo priemonių: būti budriems, atsargiems, nesivelti į keblias situacijas, labiau pasitikėti teisėsaugos institucijomis ir t.t.
Terorizmą reiktų priskirti prie „masinės“ interakcijos tipo, kuris turėtų apimti nusikalstamas veikas, kaip pvz., mokinys nužudo savo bendramokslius ir mokytojus (skaudi ir besiplečianti praktika), kai darbuotojas nužudo ne vieną kartu toje pačioje darbovietėje dirbantį kolegą pan.
Kai žudo moksleivis, t.y. nepilnametis asmuo, negalime paneigti, jog jo veiksmų eigą lemia daugybė paauglišką patirtį sąlygojančių veiksnių. Dažnai dėl jaunuolio padarytų nusikaltimų, kurie paprastai pasibaigia savižudybe, atsakomybę turėtų prisiimti ne tik jo tėvai, šeima, artimų draugų ratas, bet ir mokytojai, iš dalies ir visuomenė. Vis gi, kodėl aukomis tampa tam tikri mokytojai, ir dar keisčiau – bendraamžiai.
Nepaslaptis, kad jaunuoliui mokytojas, tėvai ir apskritai suaugę žmonės paauglystėje ne visuomet laikomi autoritetais. Taip yra dėl bendravimo stokos, nuolatinio kritikavimo, psichologinio (galimai ir fizinio) smurto, moralinio spaudimo, reikalavimų, pamokymų, taisyklių prikaišymo ir t.t.
Išskirtinas ir „patyrusio subjekto“ interakcijos tipas. Šiam tipui būdingos žmogžudystės, kai nusikalstamo prieraišumo pagrindu atliekamos hierarchiškai „svarbesnių“ grupuotės narių
Tuo tarpu bendraamžiai – dažnai atrodo tas pačias problemas turintys jaunimas – vieni žiauriausių vertintojų. Jaunimo tarpe visuomet egzistuoja „sava“ kompanija, aprangos „kodai“, mada, nevykėliai ir kitokios kategorijas, ko pasekmė – jau ne naujiena ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje tapusios patyčios – labai sunkiai jaunam žmogui įveikiama kliūtis. Taigi nieko nuostabaus, kad dar nesubrendusi ir nepatyrusi asmenybė sunkiai įsivaizduoja galimas racionalias išeitis, greitai ir negrįžtamai praranda pasitikėjimą kitais ir savimi, ko padariniai gali būti žiaurūs – savižudybė ar žmogžudystė.
įsakymai. Šiuo atveju žudomi kitų grupuočių nariai, kai vėlgi dėl nusikalstamų veiksmų nepasiskirstymo, „nesuvestų sąskaitų“ aiškinamasi santykius būtent „pašalinant“ nereikalingą žmogų. Šiuo atveju aukos ir nusikaltėlio asmenybės panašios savo gyvenimo būdu, požiūriu į socialinius santykius, pavaldumu kažkokiam autoritetui ir pan.
Kita situacija būna tuomet, kai žudomi prieš tai persekiojami, reketuojami žmonės, dažniausiai verslininkai, nepaklūstantys ar nevykdantys grupuotės reikalavimų. Tokia situacija būdinga tuomet, kai valstybėje glaudus organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos santykis, tada auka bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas ar tiesiog niekuo nepasitiki.
Prie šio tipo priskirtinos ir profesionalios (užsakomos) žmogžudystės. Šiuo atveju reiktų kalbėti apie aukos ir užsakovo interakciją, nes vykdantysis nužudymą – tai tarsi pasirinktas žmogžudystės įrankis. Auka ir užsakovas (dažnai ir pats vykdytojas) priklauso tai pačiai socialinei grupei. Potencialių aukų ratas ribotas, dažniausiai tai: verslininkai, įmonių vadovai, valstybės tarnautojai, žurnalistai, nusikalstamo pasaulio autoritetai ir kt. Nepaisant aukos statuso, užsakymo nužudyti priežastys paprastai susijusios su neteisėta veikla arba neteisėtais būdais įsigytais materialiais objektais.
Auką ir nusikaltėlį (užsakovą nužudyti) dažniausiai sieja legalūs (darbo partnerystė ir kt.) arba neteisėti (pvz., reketas) verslo santykiai, buitiniai (turto, testamento pasidalinimas), asmeniniai santykiai, taip pat kiti neteisėto pobūdžio ryšiai.
Pažymėtina, kad auka dažnai būna perspėta arba įtaria apie galimą viktimizaciją.
Apibendrinant galima pasakyti, jog be minėtų tipų galima būtų išskirti ir daugiau, vis dėlto išskirtini aktualiausi tipai (modeliai), pasižymintys specifiškumu ir leidžiantys susipažinti su užsienyje atliekamais tyrimais.
3. MOKSLINIAI POŽIŪRIAI Į ASMENIS, PADARIUS NUŽUDYMUS IR NUŽUDYMŲ
AUKAS

Nusikaltėlio ir aukos ryšius bei santykius lemia tiek juos supančios aplinkybės, tiek kiekvieno jų atskirai siekiai, norai ir tikslai. Kodėl vienas tampa žudiku, o kitas auka? Akivaizdu, jog dar iki susiformuojant šių žmonių interakcijai, įtakos žingsniams iki jos gali turėti tiek nusikaltėlio retrospektyva, tiek asmens viktimizacijos tikimybė.
Vieni mokslininkai, ieškodami nusikaltimų ir jų padarinių priežasčių, analizuoja aukos elgesį, asmenybę ir visa, kas su ja susiję, tuo tarpu kiti – dėmesio centre palieka nusikaltėlį. Analizuodami nusikaltėlio praeitį, gyvenimo būdą, asmenybės formavimosi specifiką ir pan., bando ieškoti atsakymų į iškeltus nusikaltimų darymo klausimus.
Lietuvoje A. Pocius atliko žudikų gyvenimo retrospektyvos kriminologinę analizę. Didelį dėmesį skyrė mokslininkų sukurtoms teorijoms, siejančiomis asmenį su nužudymu. Kai kurios aptartinos dėl nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos atskleidimo.
Socialinės – kultūrinės nužudymo teorijos teigia, jog toks nusikaltimas kaip nužudymas gali būti individualios socialinės aplinkos pasekmė. Manoma, jog socialinė aplinka yra vienas iš pagrindinių faktorių, kodėl asmuo padaro nusikaltimą.
Anot T. Hirchi, asmens nusikalstamas elgesys priklauso nuo socialinių ryšių su visuomene tvirtumo, įsipareigojimų jai. Kuo ryšys tvirtesnis, t.y. paisoma visuomenės pripažįstamų standartų abipusiu pagrindu, tuo mažesnė tikimybė, kad asmuo įsitrauks į kriminalinę veiklą.
B. L. Danto teigia, jog nuo 25 iki 67 procentų žudikų yra susidurę su prievarta vaikystėje. Šiuo atveju susiduriama su inversijos reiškiniu.
K. Guiterrez – Lobos ir R. Eher, tyrę žudikus, pateikė įrodymus, jog jie niekada nebuvo patyrę normalaus bendravimo su tikru, juos supančiu socialiniu pasauliu. Taip atsitinka dažniausiai dėl to, jog vaikystėje būsimais nusikaltėliais niekas nesirūpina, ko pasekmė – didžiulis konfliktas gyvenimo pradžioje.
G. M. Gresswell, C. R. Hollin, M. L.Dietz nuomone, noras būti pastebėtam visuomenės ir žiniasklaidos gali lemti žudikų motyvaciją. Dažnai filmais, informacinės technologijos priemonėmis žudikas pateikiamas kaip pseudodidvyris, kas lemia visuomenės susižavėjimą nusikaltėlio veiksmais.
R. Quinney ir J. Best teigimu, nusikalstamumą ir smurtą visuomenėje skatina vyraujanti socialinė ir ekonominė nelygybė, sukelianti konfliktus tarp socialinių klasių. Vis dėlto, anot J. Gilligan, išskirti vienos „smurtinės“ klasės nereiktų, nes nužudymų pasitaiko visuose socialiniuose sluoksniuose. Tiesiog sunkumus ir krizes lengviau įveikia geresnę tiek finansinę, tiek socialinę padėti užimantys asmenys.
Reiktų pažymėti, kad didžiausią įtaką nusikaltėlio (nebūtinai žudiko) veiksmams daro socialiniai – kultūriniai veiksniai, asmenį formuojanti socialinė aplinka. Tuo tarpu mokslinėje literatūroje pateikiamos psichiatrinės, psichologinės, biologinės teorijos paaiškina, kiek įtakos gali turėti asmens psichinė, fiziologinė, psichologinė būklė nusikalstamiems veiksmams. Vis dėlto asmens būklė visuomet priklauso nuo socialinės – kultūrinės jį supančios aplinkos, todėl negalima atriboti net ir asmens sveikatos nuo jį supančios aplinkos. Pažymėtina, kad šiuolaikinė kriminologija apskritai nelinkusi išskirti asmens iš visuomenės: kiekviena asmenybė priklauso vienokiai ar kitokiai bendruomenei ir vienaip ar kitaip dalyvauja, bendradarbiauja visuomeninėse srityse.
Galima teigti, kad visuomenė labiau sąlygoja atskirų jos narių psichologinę nei biologinę būklę. Taip pat tikėtina, jog nuo psichologinių veiksnių prasideda praktinis nuomonės, norų ir apskritai požiūrio pozicijos išreiškimas. Pavyzdžiui., nuolat skriaudžiamas (morališkai ir fiziškai) vaikas laikui bėgant tampa labiau pažeidžiamas, supykęs, nepatenkintas ir sunkiai „įsilieja“ į visuomenės pageidaujamus, teisingais laikomus gyvenimo rėmus. Tikėtina, kad nepavykus tapti „tinkamu“ visuomenėje, jau suaugęs asmuo pradeda maištauti, dažnai ir nusikalsti. Taigi neabejotina, kad žmogų formuoja visuomenė ir žmogus formuoja ją.
Vis dėlto ne visi mokslininkai nužudymų priežasčių ieško nusikaltėlio gyvenimo retrospektyvoje ar jo asmenybėje. Nemažai mokslininkų nužudymo situacijoje nagrinėja aukos elgesį, jos įtaką viktimizacijai, taip pat aukos viktimizacijos tikimybę, remiantis asmenybės ypatumais, t.y. charakterio bruožais, gyvenimo būdu, darbine veikla ir pan.
Pabrėžtina, kad viktiminėje situacijoje nusikaltėlis veikia ne tuštumoje, ne vakuume, o bendradarbiauja, sąveikauja, draugauja arba pykstasi su jo aplinkos žmonėmis. Taigi nusikaltimas taip pat įvyksta ne izoliuotoje aplinkoje, o nusikaltėlį supančioje socialinėje sferoje. Išskiriamos keturios žmonių grupės, su kuriomis nusikaltėlis vienaip ar kitaip sąveikauja, ir jos sudaro inteakcijos sistemą: pirmoji – tai kiti nusikaltėliai, bendrininkai; antroji – šeima, draugai, bičiuliai ir kt.; trečioji -teisėsaugos institucijos; ketvirtoji – tai aukos ir nuo nusikaltimo nukentėję asmenys.
Pagal tai, kurią būtent nusikaltėlis pasirenka auką, išskirtinos trys aukų kategorijos:
a. Susijusi su aukos socialine padėtimi, socialiniu statusu;
b. Susijusi su aukos profesija;
c. Susijusi su asmenybės savybėmis.
Pirmosios dvi kategorijos labiau pritaikytinos turtiniams nusikaltimams, kur aukomis tampa arba pasiturintys žmonės, arba nepilnamečiai ir senyvo amžiaus nesugebantys pasipriešinti asmenys, galiausiai teisėsaugos institucijų pareigūnai, dėl profesijos specifikos nuolat rizikuojantys tapti nusikaltimo aukomis.
Trečiai kategorijai priskirtini asmenys, kurie savo elgesiu provokuoja nusikaltėlį ir tampa jo aukomis. 29 proc. nusikaltimų asmeniui aukos nusikaltimą išprovokuoja pačios. Paprastai tokio pobūdžio nusikaltimai įvykdomi girtavimo metu, o dėl to ne visuomet aišku, kas auka, o kas nusikaltėlis.
Konfliktiškas elgesys taip pat gali lemti nusikalstamą situaciją. Toks elgesys skiriasi tik tuo, kad konflikto metu asmenys daugiau ar mažiau sąveikauja ilgesnį laiko tarpą. Paprastai tai šeiminiai konfliktai tarp sutuoktinių ar vaikų ir tėvų bei kitų giminaičių, kurie lemia vieno iš šeimos narių viktimizaciją.
Neapdairus, neapgalvotas, lengvabūdiškas elgesys, taip pat nepagrįstas pasitikėjimas nepažįstamuoju, lankymasis įtartinose vietose gali lemti nusikaltimą, dažnai vagystę, o tikėtina ir išprievartavimą. Žinoma, nepamirština, jog vagystė ar išprievartavimas kartais pasibaigia neatsargiu ar tyčiniu nužudymu.
Literatūroje naudojama viktimaus elgesio samprata, kuri, griežtai tariant, reiškia „aukos elgesį“. Vis dėlto ši samprata dažniausiai vartojama kaip neteisėto, neatsargaus, amoralaus, provokuojančio ir pan. elgesio išraiška.
Atsižvelgiant į nukentėjusiojo elgesį, galima išskirti tris nusikaltimą lemiančias
situacijas:
1. Situacijos, kuriose nukentėjusiojo elgesys provokuojančio pobūdžio – neteisėtas, amoralus.
2. Situacijos, kuriose nukentėjusysis elgiasi neatsargiai, taip sukurdamas palankias aplinkybes veikti nusikaltėliui, pvz., asmeninių daiktų palikimas be priežiūros vietoje, kurioje vagystės tikimybė labai didelė;
3. Situacijos, kuriose nukentėjusiojo elgesys teisėtas, tačiau iššaukia neteisėtus nusikaltėlio veiksmus, pvz., kritikuojamas asmuo gali jausti agresiją kritikuojančiojo atžvilgiu.
Pirmąją situaciją galima laikyti išties realia ir numatoma, t.y. dėl neteisėtų veiksmų ir amoralaus elgesio gali „gimti“ nusikaltimas. Pvz., asmuo, matydamas, kad jo sutuoktinis yra žeminamas (amoralus elgesys) ar jam yra grasinama sutrikdyti sveikatą (neteisėtas elgesys), gali panaudoti smurtą ir sužaloti provokuojantįjį, kuris vėliau tampa auka.
Kitos gi dvi situacijos negali būti traktuojamos kaip nuspėjančios nusikaltimą. „Neatsargumas“ – neapibrėžta sąvoka. Atsargumas neturi ribų ir priklauso tiek nuo asmenybės charakterio bruožų, tiek nuo pažiūrų į vieną ar kitą situaciją. Todėl, kas vienam atrodo „didelė vagystės tikimybė“, kitam gali atrodyti ne. Be to, duoti pastabą netinkamai besielgiančiam asmeniui – taip pat subjektyvus dalykas. Pastaba kartais gali padėti išvengti nusikaltimo, pvz., jaunuolių kivirčą, kuris bet kada gali peraugti į smurtinę situaciją, sukritikavęs asmuo galbūt jį nutraukia, ir taip išvengiama konflikto aukų.
Pirmojoje situacijoje minėta provokacija skirstoma į dvi rūšis:
1. Aktyvi forma – tai nukentėjusiojo veiksmai, keliantys didelę grėsmę gyvybei, kurios provokuojantysis tikisi išvengti, tikėdamasis, jog provokuojamas asmuo dėl socialinės padėties, charakterio ypatumų ar nepakankamos fizinės jėgos nedrįs provokuojančiajam atsakyti prievarta. Buitinio konflikto atveju nukentėjusieji paprastai įsitikinę, kad šeimos tradicijos ar baimė sulaikys provokuojamąjį nuo smurtinių veiksmų.
2. Pasyvi forma – sutinkama rečiau nei aktyvi ir dažniausiai susijusi su neįvykdytomis nukentėjusiojo pareigomis, išplaukiančiomis iš visuomeninių, darbo ar šeimos ir kt. santykių, pvz., negrąžinta piniginė skola.
Pasitaiko ir nesąmoninga provokacija, kai būsimas nukentėjusysis net nesitiki, kad jo neatsargus veiksmas gali iššaukti reakciją, lemiančią pavojingus padarinius. Žmogžudystės, kaip ir daugelio kitų nusikaltimų, aukos, nesuvokdamos galutinių savo poelgio padarinių, nesiima būtiniausių apsaugos priemonių ir sukuria palankią nusikaltimui situaciją.
E. O. Alauchanovas išskiria trys aukų tipus: 1) iniciatyvusis – kai aukos elgesys teigiamo pobūdžio, nepavojingas jos pačios atžvilgiu; 2) pasyvusis – kai auka nesipriešina nusikaltėliui (elgesys neskatina nusikaltimo, tačiau jo ir nenutraukia; 3) nekritinis – aukoms būdingas neapdairumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti situaciją.
J. I. Jevstratovos atliktų tyrimų duomenimis, 25,1 proc. nužudymų aukų darė įtaka jų pačių viktimizacijai: būdamos apsvaigusios nuo alkoholio, prisidėjo prie „idėjos“ pradėti nusikalstamą veiką.
Aukos elgesį, būdą, įpročius visuomet galima sieti su nusikalstama veika: atitinkami aukos veiksmai gali daryti įtaką tiek nusikaltėlio elgesiui, veiksmų eigai, tiek ir visai viktiminei situacijai. Deja nužudymų atvejais apie aukos elgesį viktiminio įvykio metu sužinome dažniausiai iš nusikaltėlio, todėl daromos išvados ir apibendrinimai apie aukos elgesį, o būtent, provokacinius veiksmus, konfliktiškumą, amoralumą ir pan., turėtų būti daromi labai atsargiai, nes tikėtina, jog nusikaltėlis geranoriškai neprisiims visos viktiminio įvykio atsiradimo kaltės.

4. NUSIKALTIMO AUKOS STATISTIKOS ANALIZĖ IR NUSIKALTĖLIO INTERAKCIJA LIETUVOJE:

Šiame skyriuje nagrinėjami 2004 – 2008 m. oficialūs Lietuvos statistiniai duomenys, susiję su nužudymų bei neatsargių gyvybės atėmimų aukų ir nusikaltėlių interakcija.
Per tiriamąjį laikotarpį – 5 metus – buvo nužudyti 1029 vyrai ir 483 moterys. Nužudymų aukomis du kartus daugiau tampa vyrai nei moterys. Vyrų, padariusių nužudymus, vidutiniškai 10 kartų daugiau nei moterų žudikių, t.y. moterys sudaro 9, 1 proc. visų padarytų nužudymų.
Per pastaruosius 5 metus pastebima nuo nužudymų nukentėjusių aukų – ir vyrų, ir moterų – mažėjimo tendencija. 2008 metais aukų vyrų sumažėjo 1,4 karto, o aukų moterų – 2 kartus, lyginant su 2004 metais.

IŠVADOS

1. Atlikus mokslinės literatūros ir baudžiamųjų bylų duomenų analizę, pasitvirtino darbe iškelta hipotezė, kad nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais ir auka, ir nusikaltėlis yra aktyvūs viktiminės situacijos sukūrimo ir viktimizacijos proceso dalyviai; taigi ir nusikaltimo auka visuomet turėtų būti suvokiama kaip daranti įtaką savo pačios viktimizacijai.
2. Darbe pasitvirtino ir kita hipotezė, kad tyčinių nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais nusikaltimo subjektų interakcija savo turiniu yra panaši. Abiem atvejais tarp aukos ir nusikaltėlio beveik visuomet įvyksta smurtinis konfliktas, sąlygotas abiejų interakcijos subjektų veiksmų. Neatsargus gyvybės atėmimas paprastai klaidingai suvokiamas kaip atsitiktinumas ar net kazusas, tačiau baudžiamųjų bylų duomenys parodė, kad šių veikų aplinkybės daugeliu atvejų sietinos su asmens tyčia pakenkti ar nepasirūpinti kitu. Dažnai iš neatsargaus gyvybės atėmimo veika baudžiamojo proceso metu perkvalifikuojama į tyčinį nužudymą ir atvirkščiai – iš tyčinio nužudymo į neatsargų gyvybės atėmimą.
3. Oficialūs statistiniai duomenys apie aukos ir nusikaltėlio sąveiką nekaupiami. Duomenys, kuriuos galima susieti su aukos ir nusikaltėlio interakcija nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais, yra neinformatyvūs, o kartais ir neatitinka realios situacijos.
4. 2004 -2008 metų oficialių statistinių duomenų analizė parodė, kad nuo nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų nepakankamai apsaugoti nepilnamečiai. Jų skaičius auga ir darant tyčinius nužudymus. Nors pastebima tyčinius nužudymus padariusiųjų mažėjimo tendencija, nepilnamečių, darančių šį nusikaltimą, procentinė dalis didėja. Taip pat pažymėtina, kad kasmet mažėjant nužudymų aukoms, nepilnamečių, nukentėjusių nuo nužudymų, skaičius svyruoja, bet nemažėja.
5. Baudžiamųjų bylų duomenų analizė parodė, kad nužudymų ir neatsargių gyvybės atėmimų atvejais subjektų interakcijos turinys beveik visuomet turi įtakos viktiminio įvykio vystymuisi ir (arba) jo baigčiai. Nužudymus ir neatsargius gyvybės atėmimus dažniausiai sąlygoja konfliktiški kasdieniai buitiniai santykiai, kur jau iki viktiminio įvykio vartojamas psichologinis, fizinis smurtas, o viktiminio įvykio metu abu konflikto dalyviai būna apsvaigę nuo alkoholio.
6. Santykių subjektai nekoreguoja konfliktiškų santykių, nesikreipia pagalbos į artimuosius ar specialistus, yra pripratę prie nuolatinio ar periodiško smurto vartojimo šeimoje. 2/3 aukų jau buvo patyrusios fizinį smurtą iki nužudymo, tačiau pasyviai reagavo į jo intensyvumą.
7. Nepilnamečiai (paaugliai) dažnai nuo nužudymų nukenčia arba nužudo dėl naivaus, neatsargaus ar rizikingo elgesio, įsiveldami į bendraamžių konfliktus, kur įprasta vartoti psichologinį (ypač patyčios, vartojant keiksmažodžius) ir fizinį smurtą. Nepilnamečiai šeimoje, mokymosi įstaigose ir apskritai socialinėje aplinkoje nepakankamai gerai informuojami apie žmogaus sveikatos, gyvybės vertę, trapumą. Kartais žiniasklaida daro žalingą įtaką nepilnamečio vertybių formavimuisi, ironiškai pateikdama buitinių konfliktų, smurtinių situacijų aplinkybes arba žudikus pristatydama pseudodidvyriais.
8. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos turinys, o būtent, subjektų santykių pobūdis, konflikto priežastys, tęstinumas, viktiminio įvykio vieta, atskleidžia dažniausiai nužudymą lemiančius veiksnius. Konfliktišką šeimą supantys asmenys (šeimos nariai, draugai, socialiniai darbuotojai, šeimos gydytojai, mokytojai, policijos pareigūnai ir kt.) turėtų įsikišti į smurtą skatinančių veiksnių kontrolę, nebūti abejingi smurto aukoms. Tai padėtų išvengti nusikaltimų žmogaus gyvybei.

Autorius: O. VALIŪNIENĖ
Atsisiųsti pilną darbą auka-ir-nusikaltelis