Biologija

Grybų paplitimas gyvenamosiose patalpose

CLADOSPORIUM, PENICILLIUM IR ASPERGILLUS GENČIŲ grybų paplitimas gyvenamosiose patalpose. Dvidešimto amžiaus antroje pusėje medikams sukėlė rūpestį žmonių ligos, kurių simptomai buvo labai nespecifiniai, bet vienokiu ar kitokiu būdu susiję su žmoniu buvimu tam tikruose gyvenamuosiuose ar darbo pastatuose. Tai buvo ne tik seni, bet ir labai neseniai pastatyti arba rekonstruoti pastatai. Mokslininkai ištyrė, kad Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių pastatų yra 20 – 30 %.

Skaityti viską

Elninių genetinė įvairovė bei jų pernešamų erkių užsikrėtimas

Elninių genetinė įvairovė bei jų pernešamų erkių užsikrėtimas BORRELIA BURGDORFERI S.L. IR ANAPLASM PHA GOCYTOPHILUM

Lietuvos kanopinių žvėrių fauna, susiformavusi po ledynmečio, iki šių dienų smarkiai pakito. Tai įvyko dėl gamtos ir klimato sąlygų kitimo, vėliau – dėl žmonių tiesioginės ir netiesioginės veiklos. Ištirpus paskutiniam ledynui, šalto klimato sąlygomis, Lietuvos teritorijoje gyveno tundros ir miškatundrės žvėrys – avijaučiai, šiauriniai elniai, kurie vėliau, klimatui atšilus, išnyko arba pasitraukė toliau į šiaurę. XVI-XVII a. Lietuvoje išnyko stumbrai ir taurieji elniai (vėliau šie žvėrys mūsų krašte vėl buvo pradėti auginti) (Baleišis ir kt., 1998).

Skaityti viską

Fitoplazmos ir jų vabzdžiai pernešėjai Lietuvoje

Geltligės – žinomos, kaip didelę žalą naudingiesiems augalams ir, savo ruožtu, didelius nuostolius žemės ūkiui padarančios ligos.

Ilgą laiką buvo manoma, jog geltligių sukėlėjai yra virusai. 1967 metais japonų mokslininkai naudodami elektroninės mikroskopijos metodus, pažeistų augalų audinių mikropjūviuose aptiko į mikoplazmas panašius organizmus (MLO). Šis atradimas atskleidė ne tik naują mikroorganizmų grupę, bet ir leido vėliau juos priskirti prie pagrindinių geltligių sukėlėjų (Doi et al., 1967; Bertaccini, Duduk, 2009).

Skaityti viską

Spygliuočių filoplano bakterijų antagonistinės ir su augalų augimo skatinimu susijusios savybės

Su augalais susiję mikroorganizmai geba skatinti augalų augimą tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesioginis augalų augimo skatinimo poveikis yra bakterijų gebėjimas išskirti hormonus (auksinus, giberelinus, citokininus, abscizinę rūgštį), tirpdyti fosfatus, fiksuoti atmosferos azotą, gaminti sideroforus. Netiesioginis augalų augimo skatinimas yra bakterijų gebėjimas gaminti ir išskirti patogenus slopinančius antimikrobinius junginius, tokius kaip antibiotinės medžiagos, lakieji junginiai, antriniai metabolitai, fermentai.

Skaityti viską

Vaistinių dekoratyvinių augalų populiarumas ir požiūris į juos

Gėlės nuo seno naudojamos įvairių apeigų metu. Per Žolinę (08 15) pašventintą gėlių puokštę su keletu javų varpų lietuvių moterys senovėje parsinešusios namo į pirkią, užkišdavo po sija, tikėdamos, kad tai apsaugos nuo perkūnijos. Taip pat gėlės buvo dedamos mirusiajam į karstą, nuoviru gydomi ligoniai ir susirgę gyvuliai. Per vestuves gėlėmis buvo puošiami arkliai, vežimai, jaunųjų krėslai, taurės, ypač rūtomis puošdavosi jaunoji, pamergės. O gimus mergaitei, pirmu jos maudymo vandeniu buvo laistomas gėlių darželis, nes buvo tikima, kad tai jaunystėje mergaitei lems piršlius (Vyšniauskaitė, 1999). Gėlės žmogų lydi nuo gimimo iki mirties, todėl tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Skaityti viską

Lietuvos požeminių grybų įvairovė

Požeminiai (hipogėjiniai) grybai kartu su kitais mikoriziniais grybais yra vieni iš svarbiausių ir aktyviausių miško ekosistemos komponentų, jie atlieka įvairias gyvybiškai svarbias funkcijas – aprūpina augalus vandeniu ir maisto medžiagomis, saugo juos nuo nepalankių aplinkos sąlygų ir patogenų, palaiko dirvožemio homeostazę ir yra kai kurių gyvūnų maisto šaltinis (MASER et al., 1978; ALLEN, 1991). Nors požeminių grybų paieška yra gana sudėtinga ir reikalauja specialių pastangų, susidomėjimas šiais grybais pasaulyje labai išaugo, kadangi 1) jų įvairovė yra žymiai didesnė nei manyta, 2) nepakankamai sukaupta žinių apie jų sandarą ir paplitimą, 3) menkai pažintas jų funkcionavimas ir ryšiai su kitais organizmais.

Skaityti viską

Grybų paplitimas gyvenamosiose patalpose

Dvidešimto amžiaus antroje pusėje medikams sukėlė rūpestį žmonių ligos, kurių simptomai buvo labai nespecifiniai, bet vienokiu ar kitokiu būdu susiję su žmoniu buvimu tam tikruose gyvenamuosiuose ar darbo pastatuose. Tai buvo ne tik seni, bet ir labai neseniai pastatyti arba rekonstruoti pastatai. Mokslininkai ištyrė, kad Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių pastatų yra 20 – 30 %.

Skaityti viską

Grybų karalystė Fungi

Grybų karalystė (Fungi) gyvajame pasaulyje išsiskiria rūšių įvairove ir jų gausumu. Tai ir plika akimi matomi makroskopiniai grybai, sudaryti iš koto ir kepurėlės, ir nepastebimi, mikroskopiniai grybai, turintys įvairiausiais struktūras.

Skaityti viską

Augavietės poveikis blizgės (lunaria l.) augalų sandarai

Blizgės (Lunaria L.) gentis priklauso bastutinių (Cruciferaceae L.) šeimai, kuri įeina į magnolijainių (Magnoliopsida) klasę. Gentyje išskirtos rūšys: tai – daugiametė (Lunaria rediviva L.) ir darželinė (Lunaria annua L.) blizgės. Darželinė blizgė (L. annua L.) auginama kaip dekoratyvinis, o daugiametė (L. rediviva L.) – retas ir saugomas mūsų krašto augalas.
Blizgės – tai daugiamečiai augalai, savaime augantys Europos lapuočių miškuose, (red. Natkevičaitė – Ivanauskienė, 1961). Daugiametė blizgė (L. rediviva L.) – vienas jautriausių antropogeninei veiklai augalų.
Augalo anatominė – morfologinė sandara priklauso nuo rūšies ir augavietės. Didžiausią įtaką turi vandens kiekis ir apšvietimas. Prisitaikant prie šių veiksnių labiausiai kinta lapas.
Intensyviai apšviestų augalų lapams būdingos kseromorfinės savybės, o paunksminių-higromorfinės. Ne mažiau svarbus augalui yra ir vanduo. Jis sudaro 40 – 98% augalo masės. Vandenį sausumos augalai gauna iš atmosferoje esančių vandens garų ir iš kritulių. Naudojantiems kritulių vandenį augalams labai svarbu, kad krituliai maždaug vienodai pasiskirstytų per metus ir kad jų augalas gautų pakankamą kiekį.
Auganti drėgnuose ūksminguose miškuose daugiametė blizgė (Lunaria rediviva L.) turi higrofitinių ir mezofitinių savybių. Taigi ji – higromezofitas.
Higrofitai – drėgnų vietų, o mezofitai – vidutinio drėgnumo augaviečių augalai ne tik vandens režimo, bet ir mineralinės mitybos, temperatūros, aeracijos atžvilgiu.
Drėgnesnių vietų mezofitų šaknys sekliau pasiskleidusios, lapai stambesni, ne tokie plaukuoti ar visai pliki. Tokie augalai ir vadinami higromezofitais. Jiems labiau b

Skaityti viską