Sociologija

Anglų kalbos įtaka lietuvių kalbai internete

20 a. anglų kalbos tapimą pasauline kalba ir verslo, mokslo, meno lingua franca lėmė globalizacija, angliakalbių šalių ekonominis suklestėjimas bei informacinių technologijų spartus vystymasis. Toks vienos kalbos populiarumas ir augantis vartotojų skaičius sukėlė pasaulio lingvistų susirūpinimą dėl anglų kalbos neigiamos įtakos mažesnėms kalboms, o kai kurių lingvistų nuomone, netgi keliamos realios grėsmės daugelio šiuolaikinių kalbų išnykimui. Siekdami parodyti dominuojančią anglų kalbos poziciją kitų pasaulio kalbų atžvilgiu bei išryškinti jos neigiamą įtaką, kai kurie lingvistai (R. Phillipson, G. Knowles) pasitelkė terminą „lingvistinis imperializmas“. Priešingo požiūrio šalininkai (D. Crystal) tvirtina, jog anglų kalba yra per plačiai įsitvirtinusi pasaulyje, kad priklausytų kuriai nors tautai, todėl to negalima laikyti imperializmo apraiška. Skaityti viską

Istorijos apie meilę internetinėje erdvėje

Tyrimo objektas – meilės istorijos, paskelbtos internetiniame puslapyje: svajos,com. Pasak Annikki Kaivola – Bregenhoj, kai pasakojimai analizuojami įvairiopai, pasakojimų tekstai pateikia nepaprastai daug žinių apie žmones, jų gyvenimo sąlygas, pasaulėvaizdį bei tas vertybes ir problemas, kurios kultūroje užėmė svarbiausią vietą . Nors užsienio mokslininkai linkę manyti, jog praėjus keliems metams, nebeliks folkloro, jie visgi siūlo žvelgti „kitur“, kaip pavyzdys, ieškoti folkloro internete. Skaityti viską

Socialinių ryšių vaidmuo emigracijoje ieškant darbo

Gyventojų migracija yra toks pat senas reiškinys kaip ir pats žmonijos egzistavimas. Dar pirmykštėje bendruomenėje žmonės nuolat klajojo ieškodami geresnių medžioklės, žvejybos ar augalinio maisto plotų, saugesnių gyvenviečių. Migracijos nepanaikino ir sėslus gyvenimo būdas – dar iki šiol kai kurios tautos yra labiau klajoklinės nei sėslios. Dar visiškai neseniai ir Lietuvos čigonai (romai), buvę pusiau klajokliai, sėslūs tapo tik dėl to, kad sovietiniais metais buvo priimti įstatymai, uždraudę jų klajones. Viduramžiais, feodalinėje santvarkoje migracijų sumažėjo dėl valstiečių pavertimo baudžiauninkais, jų judėjimo suvaržymo. Po baudžiavos panaikinimo prasidėjo laisvesnis žmonių judėjimas, daugiausia į naujus pramonės centrus. Šiam judėjimui buvo būdinga persikėlimai šalies viduje, rečiau emigracija. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje atsiranda jau visiškai naujo tipo migracija – gyventojai persiskirsto ne tik valstybių viduje bet ir tarp valstybių. Skaityti viską

Emigravusių tėvų vaikai

Nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 dieną iki 2006 metų Lietuvą paliko beveik 350 tūkst. gyventojų, o vien per 2004 m. ir 2005 m. Lietuvą kasmet paliko po beveik 50 tūkst. gyventojų. Nors tai tik bendri lietuvių emigracijos rodikliai, tačiau būtent šie skaičiai parodo problemos, kuri yra tiesioginis šio mokslinio darbo tyrimo objektas, sudėtingumą bei paplitimo mastą Lietuvos Respublikoje. Skaityti viską

Slaugytojų bendravimo ypatumai su pacientais

Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos organizacijose daug dėmesio skiriama geresniam pacientų aptarnavimui, teikiamų paslaugų kokybei bei plačiai analizuojami veiksniai, turintys įtakos sveikatos priežiūros organizacijos veiklai. Iš darbuotojų siekiama, kad jie dirbtų efektyviai, siekiant organizacijos tikslų, pamirštant tokius darbo aspektus kaip – geras darbuotojų bendravimas.
Sveikatos priežiūros organizacijose darbuotojai kiekvieną dieną veikia kontaktuodami vieni su kitais bei pacientais. Skaityti viską

LIETUVIŲ, LENKŲ IR RUSŲ TAUTYBĖS MOKSLEIVIŲ VERTYBINĖS ORIENTACIJOS

Šiuolaikinėms visuomenėms, o tarp jų ir Lietuvos sociumui, būdingas didelis lankstumas, mobilumas, greitai besikeičiančios gyvenimo sąlygos, nuolat kintančios taisyklės ir normos. Kasdien atsiranda vis naujų technologijų, į visuomenę nukreipiami įvairiausios informacijos srautai, propaguojamos vis kitokios idėjos. Dėl to keičiasi žmogaus supratimas apie daiktus ir jų vartojimą, kinta požiūris į tradicinius santykius visoje visuomenėje, šeimoje, kitaip žvelgiama į etines, kultūrines normas ir vertybes, visuotinai priimtinus idealus. U. Beckas tokio tipo visuomenes pavadino „rizikos visuomenėmis“. Skaityti viską

TOBULAS KŪNAS KAIP SĖKMĖS VEIKSNYS JAUNIMO SOCIALIZACIJOJE

Gyvename XXI amžiuje – amžiuje, kuris garsiai skelbiamas kaip modernumo, naujovių ir iššūkių metas. Modernybė radikaliai pradeda keisti kasdieninio socialinio gyvenimo pobūdį ir paveikia asmeniškiausius mūsų patirties aspektus. Kasdieniniame gyvenime pasikeitė požiūris į mus pačius, į sąvajį „Aš“, o laikui bėgant kinta ir mūsų vertybės. Kaip žinoma, gyvenime kiekvienas žmogus susikuria savo vertybinės orientacijos modelį. Asmenybės jautrumas ir imlumas vertybėms priklauso nuo individualių bruožų, nuo jos santykių su kitais žmonėmis ir auklėjimo. Kalbant apie vertybių formavimąsi ir jų įsisąmoninimą, daug įtakos turi mus supanti aplinka. Deja, įvairūs informaciniai pranešimai spaudoje, televizijoje formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į tam tikrus dalykus. Įvairūs aplinkos veiksniai (valdžios elgesys, tam tikrų institucijų neigiama pozicija) turi įtakos į gyvenimiškus elementus pažvelgti neigiamai, nublanksta asmenų vertybių sistema. Aplinka turi įtakos susidaryti neigiamoms nuostatoms, kurias įsisavina ir jaunuolių artimiausioji aplinka – šeima, giminaičiai, mokytojai; o būtent ši aplinka, greta subjektyvių faktorių, turi didžiausios įtakos jaunuolių vertybių formavimui ir stiprinimui. Skaityti viską

Mirtingumas pagal mirties priežastis Lietuvoje

Bendros sergamumo tendencijos. 1996 m. vyravo panašios sergamumo tendencijos, kaip ir ankstesniais pereinamojo laikotarpio metais. Sumažėjo infekcinių susirgimų bei vaikų sergamumas. Vaikų iki 15 metų amžiaus sergamumas per metus sumažėjo 8%. Tačiau vaikų sergamumas dar tebėra pakankamai aukštas. 1996 m. ligoninėse gydėsi 771 tūkst. ligonių, iš jų vaikai iki 15 metų amžiaus sudarė 17%. Skaityti viską

Neįgalus vaikas šeimoje

Sunkiai galima įsivaizduoti skaudesnį smūgį motinai, kai kartu su išnešiotu, išmylėtu ir išsvajotu kūdikiu gimsta ir nuosprendis visam gyvenimui. Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, smegenų vandenė ir kt. Neretai nuosprendis kaip juoda nevilties banga užgriūva vėliau, kai paaiškėja, kad vaikas nesėdi, nevaikšto, nekalba ir gal niekada to nedarys… Šio darbo objektas – tai šeima, kurioje gimė neįgalus vaikas arba toks tapo vėliau. Remiantis įvairių šalių moksline literatūra bei praktine patirtimi, galima skirti tam tikrus veiksnius, apibendrinančius pokyčius šeimose, auginančiose neįgalų vaiką, bei šeimos narių išgyvenimus. Tėvų, sužinojusių apie vaiko negalę, emocinių išgyvenimų raidą pirmą kartą 1977 m. aprašė D.Dunkan. Neįgalaus vaiko gimimas išgyvenamas kaip ilgai laukto, svajoto, idealaus, sveiko vaiko mirtis. Skiriamos tokios tėvų, sulaukusių neįgalaus vaiko, gedėjimo pakopos: neigimas, derėjimasis, pyktis, depresija, priėmimas. Šių pakopų išmanymas gali padėti specialistams, taip pat ir pačioms šeimoms, suprasti šeimoje išgyvenamas emocijas ir reakcijas į kritines situacijas, išvengti netinkamo jų elgesio vertinimo. Tik nederėtų taikyti minėtas išgyvenimų pakopas kiekvienai šeimai, auginančiai neįgalų vaiką. Šeimos nėra tapačios. Jos savitai tvarko savo kasdieninį gyvenimą. Tyrimu nustatyta, kad šeimos, auginančios neįgalų vaiką, pagal tai, kaip jos konstruoja asmeninį, šeimyninį ir socialinį gyvenimą, gali būti skirstomos į dvi kategorijas:  į disfunkcinį modelį orientuotos šeimos (krizinėje situacijoje esančios šeimos);  į funkcinį modelį orientuotos šeimos (palankioje situacijoje esančios šeimos). Tačiau nepriklausomai nuo orientacijos į vieną ar kitą funkcionalumo modelį, egzistuoja ir bendri, universalūs, visoms šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką, būdingi asmeninės, šeimyninės ir socialinės realybės komponentai. Funkcinių ir disfunkcinių šeimos gyvenimą sąlygojančių veiksnių nustatymas leido įvertinti sąlygas, kurios orientuoja šeimą arba į krizinę, konfliktinę, arba, priešingai, į palankią, emancipuojančią situaciją. Sąlyginai krizę šeimos situaciją apsprendžia šie veiksniai:  Socialiniai – demografiniai sunkumai: dažniausiai juos patiria pagyvenę, žemo išsilavinimo ir profesinio bei finansinio statuso tėvai ir motinos, turintys siaurą socialinį tinklą, labai mažą gyvenamąjį plotą, gamybos srities darbuotojai, gyvenantys kaime arba mieste.  Santykių sunkumai: šeima jaučiasi specialistų „nuskriausta“, nes šie dažnai neadekvačiai reaguoja į šeimos poreikius, dėmesį koncentruodami į vaiko sutrikimų korekciją ir mažai reaguodami į visos šeimos, kaip sistemos poreikius.  Mažai produktyvus gyvenimo stilius: menki socialinio ir asmeninio savęs įtvirtinimo, saviraiškos poreikiai, sunkiai derinami vaidmenų ir funkcijų šeimoje pasidalijimas, visa našta atitenka motinai, menkas savęs realizavimas darbe ir profesijoje, depresijos išgyvenimas, vienišumo ir socialinės izoliacijos pojūtis. Tokios krizinėje situacijoje esančios šeimos išlieka labai pažeidžiamos, jų nuostatos ir elgesys pasižymi uždarumu, gynybiškumu, perdėtu vartotojiškumu, tuo būdu tik patvirtindami visuomenėje egzistuojančius nepalankius mitus apie šeimą, auginančią neįgalų vaiką. Sąlyginai palankioje situacijoje esančių šeimų gyvenimo patirtis ir sąlygų analizė atskleidžia funkcinius, emancipuojančius, t.y. šeimą grąžinančius į psichologinę pusiausvyrą, veiksnius.  Emancipuojantys šeimą socialiniai – demografiniai veiksniai : jaunesnis ir vidutinis tėvų amžius, pakankamai bei labai aukštas išsilavinimas ir profesinis bei finansinis statusas, platus socialinis tinklas, gyvena miesteliuose ir vidutinio dydžio miestuose, dirba visą darbo dieną, turi didelį gyvenamą plotą ir automobilį. Dėl minėtų objektyvių ir subjektyvių priežasčių tokios šeimos sugeba įveikti dėl vaiko negalės susidariusius sunkumus, siekia pagerinti ne tik savo, tačiau ir kitų panašaus likimo šeimų situaciją. Nepaisant šeimos socialinės padėties vis dėlto kone kiekvienai šeimai psichologinės situacijos yra tos pačios:  stigmatizacija, t.y tam tikro neigiamos reikšmės ženklo priskyrimas paliečia kiekvieną šeimą, auginančią neįgalų vaiką.  depresija, kaip psichologine būsena, gali pasižymėti ne tik krizinėje, tačiau ir palankioje situacijoje esanti šeima.  psichologinės paramos poreikis būdingas daugumai tėvų, tačiau akivaizdu, jog tėvams būtina ne tiek psichologinė pagalba, kiek poreikis pabūti ir pabendrauti vienas kitą suprantančių ir morališkai paremiančių žmonių tarpe.  laisvalaikio poreikis-trys laisvalaikio praleidimo formos: laisvalaikis artimųjų rate, laisvalaikis skirtas sau, laisvalaikis buityje.  materialinis užtikrintumas yra svarbus kiekvienai šeimai.  neužtikrintumas dėl ateities – socialinių struktūrų, galinčių pasirūpinti neįgaliais žmonėmis visą jų gyvenimą`ir be tėvų buvimo, stoka.  socialinio tinklo siaurumas – socialinė dezintegracija yra būdinga šeimai problema : šeimos artimiau bendrauja tik su tokio pat likimo šeimomis. Nesunku suprasti, jog tinkama psichosocialinė aplinka neįgalų vaiką auginančioje šeimoje, jos sėkminga socialinė integracija galima, kai yra kompetentinga parama iš šalies. Šios paramos tikslas – parama šeimai kaip sistemai.  Sudaryti sąlygas grįžti į normalų profesinį – socialinį tinklą.  Socialinių tarnybų plėtojimas.  Tėvų savitarpio paramos grupių organizavimas.  Specialistų rengimas darbui su tėvais.  Destigmatizacija.  Laisvalaikio organizavimas.  Gyvenimo (bendruomenės) namų kūrimas.  Padaryti prieinamą specialiuosius poreikius atitinkantį išsilavinimą visiems neįgaliems vaikams. Kaip padėti šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, kad kuo mažiau ji būtų traumuojama. Negalės ištikti žmonės susiduria su ribojimais ir, tenkinant jų poreikius, atsiranda tendencija kurti ribojančią aplinką, kuri kartais gali būti naudinga. Tačiau būna ir taip, jog sukuriama tokia aplinka, kuri sustabdo individo vystymąsi. Aplinka turėtų sustabdyti negalės augimą. Todėl iškyla būtinybė formuoti tik tokią aplinką, kurios apribojimai yra akivaizdžiai pateisinami. Šiandien ypatingų poreikių turintys vaikai ir suaugusieji stengiasi išmokyti mus kažko labai svarbaus. Jie visų pirma nori mums parodyti, kad yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Jie ragina mus atsisakyti niekinamo požiūrio ir etikečių klijavimo, nes tai paverčia juos antrarūšiais žmonėmis – invalidais. Mes turime išmokti gerbti kiekvieno individo unikalumą, pripažinti jo teisę dalyvauti mūsų valstybių, bendruomenių, šeimų, mokyklų gyvenime. Mat šis dalyvavimas suteikia kiekvienam individui galimybę visapusiškai patenkinti savo poreikius ir jaustis priimtu, o ne atstumtu. Ilgą laiką visame pasaulyje iš vaikų, turinčių ypatingų poreikių, buvo atimta teisė priklausyti visuomenei, kurios dalis jie yra, ir veikti jos labui. Galima padaryti išvadą, kad tolimesnis pasirinkimas visiškai aiškus: arba susitaikyti su tuo, kad karta iš kartos auga vaikai, kurie neturi draugų, visuomenės ir ateities, neturi galimybių veikti ir būti gerbiami už tai, kas jie yra, arba globaliai įsipareigoti sukurti naują kartą, tikinčią nauja pilnavertės visuomenės vizija. Šiuo atveju lemtų gebėjimas svajoti apie naują ateitį viso pasaulio vaikams. Ir ne tik svajoti. Jei vizija aiški ir prieinama, būtina kuo greičiau imtis ją konkrečiai įgyvendinti.

LITERATŪRA

1. ALEKSANDR AVRAMENKO
Parengta Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Viltis“ iniciatyva.
„Jūs – neįgalaus vaiko šeima“ 2001m.
2. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ iniciatyva
„Tėvams apie integruotą mokyklą“ 2000m.
3. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ ketvirtinis
Žurnalas 2002/1 ; 1999/3
4. JONAS RUŠKUS „Negalės psichologija“ 2001m.
5. ELLEN R.DANIELS ir KAY STAFFORD
„Atvirų visiems vaikams grupių kūrimas“
(Specialių poreikių vaikų integravimas) 2000m Skaityti viską