Statyba

Stiklas ir stiklo pakaitalai

Kiekvieną žmonijos vystimosi laikotarpį atitinka tam tikras statybos technikos lygis. Apie visuomenės gyvenimo lygį iš dalies galima spręsti pagal statybos technikos tobulumą. Lietuvoje statybos istorijos pradžia siejama su pirmųjų gyventojų atsiradimu. Kapitalizmo laikotarpiu pasirodė naujos statybinės medžiagos: cementas, metalas, betonas, gelžbetonis. Lietuvoje pradėjo kurtis pramonė: imtos statyti metalo apdirbimo dirbtuvės, vietinės pramonės manufaktūrų pastatai, pradėti tiesti keliai su kieta danga.

Skaityti viską

Silikatbetonis

Silikatbetonis gaminamas iš orinių kalkių, smėlio bei vandens mišinio, sukietinus jį drėgnoje aplinkoje, esant ne žemesnei kaip 174°C temperatūrai ir 8at (arba 0,785MN/m²) slėgimui. Silikatbetonis skirstomas į tankų (1800-2200 kg/m³) ir akytą (300-1200 kg/m³). Iš tankaus silikatbetonio gaminamos silikatinės plytos, stambių matmenų gaminiai, o iš akyto (pustsilikačio bei dujų silikato) – įvairaus dydžio blokai bei plokštės.
Statant gyvenamuosius namus, silikatbetonis gali pakeisti gelžbetonį. Silikatbetonio gamybai nereikia naudoti žvyro, brangios granitinės skaldos , kurių mūsų šalyje yra nedaug. Surenkamieji silikatbetoniniai gaminiai yra 20-25% pigesni, negu gelžbetoniniai, todėj jų gamyba labia sparčiai plečiama. Lietuvoje apie pusė gaminamų plytų yra silikatinės.
Pagrindinė silikatbetonio gamybos operacija yra kalkių ir smėlio gaminių kietinimas autoklave, esant dideliam garų slėgimui. Silikatbetoninių gaminių kietėjimas autoklave iš esmės skiriasi nuo kalkių-smėlio skiedinių kietėjimo normaliomis sąlygomis. Pastaruoju atveju cementuojanti medžiaga yra vien tik kalkės. Normaliomis sąlygomis Ca(OH)2 ir kvarcas chemiškai nereaguoja. Kietinant silikatinius gaminius drėgnoje aplinkoje, esant 174,5°C temperatūrai (8 at, arba 0,785MN/m², sočių garų slėgimui), kvarcinis smėlis reaguoja su kalkėmis, sudarydamas didelio stiprumo cementuojančią medžiagą-kalcio hidrosilikatus: xCa(OH)2 + ySiO2 + nH2O  xCaO • ySiO2 • pH2O.
Silikatbetoninių gaminių kietėjimo procese garas reikalingas gaminiams pašildyti iki 174,5ºC temperatūros ir daugiau ir drėgnai aplinkai sudaryti autoklave. Pats slėgimas kietėjimo procesui neturi jokios reikšmės. Jeigu garo slėgimas yra mažesnis kaip 8at (0,785MN/m²), tai tuo pačiu ir temperatūra autoklave yra žemesnė. Šiuo atveju gaminiai lėtai kietėja ir esti silpnesni.
Silikatbetoninių gaminių kietėjimo autoklave procesus paaiškina prof. A. Volženskio sukurta silikatinių plytų kietėjimo teorija. Pagal šią teoriją, silikatinių gaminių kietėjimo procese galima išskirti tris stadijas. Pirmoje kietėjimo stadijoje, kuri prasideda, leidžiant garus i autoklavą, ant šaltų pakrautų plytų kondensuojasi drėgmė, prisotindama jas vandeniu. Šis procesastrunka tol, kol susilygina gaminių ir autoklavo aplinkos temperatūros. Gaminio kapiliaruose susidariusiame kondensate tirpsta kalcio hidroksidas ir, kylant temperatūrai, vis daugiau silicio oksido. Šie junginiai tirpale tarpusavyje reaguoja. Antroje kietinimo stadijoje vandens tirpale Ca(OH)2 intensyviai reaguoja su ištirpusiu SiO2(silicio rūgštimi). Vykstant šiai reakcijai, susidaro netirpūs kalcio hidrosilikatai, kurie iškrinta is tirpalo gelio pavidalu, sudarydami smėlio grūdelius cementuojančią medžiagą. Trečioje stadijoje, išleidžiant garą iš autoklavo, mažėja aplinkos ir gaminių temperatūra. Iš gaminių intensyviai išsiskiria drėgmė.Susidarę kalcio hidrosilikatai standėja, auga jų kristalai. Išgaruojant vandeniui, kristalinasi Ca(OH)2, kuris vėliau karbonizuojasi atmosferos CO2, padidindamas gaminių stiprimą. J.Butas ir L.Raškovičius aiškina, kad kietėjant smėlio-kalkių mišinius autoklave, priklausomai nuo kietėjimo trukmės susidariusiuose hidrosilikatuose CaO ir SiO2 santykis esti nuo 2,0 iki 0,8. Kietėjimo pradžioje, kol dar yra laisvų klakių, paprastai susidaro (1,8-2,4) CaO • SiO2 (1-1,25) H2O, trumpai žymimas C2SH(A). Toliau junginių bazingumas mažėja ir palaipsniui atsiranda plaušinės struktūros
(1-1,5) CaO • SiO2 (0,5-2,5) H2O-CSH(B), rečiau CaO • SiO2 1,1H2O-CSH(A) tipo hidrosilikatai. Iš paminėtų tipų junginių silikatbetinio cementuojančioje medžiagoje priklausomai nuo žaliavų mišinio kietėjimo temperatūros ir rūgštaus komponento aktyvumo sutinkami šie labiausiai patvarūs junginiai:
CSH(B), C4S5H3 (tobermoritas), C6S6H (ksonotlitas) ir C2SH(A). Gaminant akytus silikatbetoninius gaminius arba panaudojant aktyvų rūgščių komponentą, kartais cementuojančioje medžiagoje esti C4S6H5 (hirolito). Silikatbetoniniai gaminiai, kurių sudėtyje vyrauja mažesnio bazingumo hidrosilikatai, yra stipresni už gaminius, kurių sudėtyje yra didesnio bazingumo hidrosilikatų. Tačiau mažesnio bazingumo hidrosilikatai nepatvarūs karbonizacijos procesui ir ilgainiui jų stiprumas gali sumažėti. Didesnio bazingumo hidrosilikatai karbonizacijos metu stiprėja ir didėja jų atsparumas šalčiui. Todėl praktškai pageidautina, kad sukietėjusiuose gaminiuose būtų didesnio ir mažesnio bazingumo hidrosilikatų.
Silikatinių gaminių kietėjimo procesą galima suintensyvinti, padidinus autoklave temperatūrą. Tačiau, norint pakelti temperatūrą autoklave, reikia padidinti garo slėgimą, ką techniškai sunku įvykdyti. Žymiai paprasčiau galima suintensyvinti silikatinių gaminių kietėjimą autoklavuose intensifikatoriais, kuoriuos galima suskirstyti į tris grupes: 1) tirpias druskas, 2) dispersinius priedus, 3) kristalizacijos centrus. Tirpios druskos bei šarmai, pavyzdžiui, natrio ir kalio sulfatai, karbonatai, hidroksidai padidina hidroksilo jonų koncentraciją. Plačiausiai panaudojamas natrio sulfatas. Na2SO4 reaguojant su Ca(OH)2, susidaro CaSO4 ir NaOH. Natrio šarmas tuojau pat reaguoja su kvarciniu smėliu, sudarydamas vandenyje tirpius silikatus. Pastarieji vandens tirpale suskyla į koloidinę silicio rūgštį ir natrio šarmą, kuris vėl reaguoja su kvarciniu smėliu. Silicio rūgštis žymiai greičiau reaguoja su Ca(OH)2, negu kvarcinis smėlis. Gerus rezultatus duoda taip pat NaCl, kurį panaudojus sumažėja nesurištų kalkių kiekis gaminyje. Smulkūs priedai, pavyzdžiui, trepelas, diatomitas, opoka, molis, priemolis, aukštakrosnių šlakai, smulkiai maltas smėlis ir kt. Padidina aktyvių rūgščių komponentų kiekį. Pridėtas silikatinių plytų laužas bei kitos kristalinės medžiagos silikatinėje masėje sudaro kristalizacijos centrus, kurie suintensyvina kalcio hidrosilikato kristalizaciją. Reikiamai panaudojant minėtus kietėjimo intensifikatorius, galima žymiai sutrumpinti silikatinių gaminių kietėjimo laiką ir tuo pačiu atpiginti jų gamybą.

Skaityti viską

Klijai

Paruoštukė (špera). Tai cheminių junginių kompozicijos, sugebantys suklijuoti įvairias medžia-gas, susidarant tarp jų paviršių ir kli-jų sluoksnio stipriai adhezijai. Daugu-ma klijų yra oligomerai arba optima-laus polimerizacijos laipsnio polimerai. Esant aukštam polimerizacijos laipsniui didelės molekulės sudaro labai klampius tirpalus, o esant žemam polimerizacijos laipsniui-silpna kohezija. Gamtiniai arba sintetiniai polimerai ir oligomerai yra linijinės struktūros arba linijinės struktūros su trumpomis šoninėmis grandinėmis, turinčias aktyvias grupes, nuo kurių priklauso klijų savybės. Klijai turi sudaryti elastingą plėvę. Jeigu stiklėjimo temperatūra yra žemesnė negu kambario temperatūra, tai klijų plėvė yra elastinga. Jei stiklėjimo temp. yra aukštesnė, tai plėvė yra kieta, trapi. Stikilėjimo temp. naudojami plastifikatoriai, kurie, prasis- kverbdami tarp makromolekulių, sumažina jų tarpusa vio sąveiką. Polimeras yra elastingas, jeigu jis yra tarp stikliško ir klampia- takio būvio. Priklausomai nuo klijų charakterio stipri plėvė gali susidaryti – išgarinant tirpiklį, įsigeriant ir išga- ruojant dispersinei terpei.Kompozici-jai sukietėjant ją aušinant arba vyks- tant cheminei reakcijai klijavimo vietoje. Klijai turi gerai vilgyti kli- juojamus paviršius.

Skaityti viską

Metalo pjovimo staklės

Metalo pjovimo staklės – vadinamos mašinos suteikiančios metaliniams ruošiniams formą, nuimant druožles. MPS t.y. visų kitų gamybos priemonių geruinimo pagrindas, jomis gaminamos tokios pat staklės, taip pat plataus vartojimo reikmenys. MPS tai mašinų gamybos gamyklų pagrindiniai įrengimai. Mašinų gamybos išvystymas ir pažanga pirmiausiai priklauso nuo staklių gamybos, konkrečiai nuo staklių kiekio ir jo techninio lygio. Svarbų vaidmenį staklėms vaidina įtaisai, kurie yra staklių papildomi įrengimai. Naudojant įtaisus, jie įstatomi įstakles ir tvirtinami ruošiniai bei įrankiai. Mechnizuojant ir automatizuojant apdirbimo procesus įtaisai staklėms skirstomi į universalius ir specialiuosius. Universalieji įtaisai naudojami vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje, specialūs – stambiaserijinėje ir masinėje gamyboje.

Skaityti viską