Žemės ūkis

Vitaminas e piene ir pieno produktuose

Pienas ir jo produktai yra būtini subalansuotos mitybos produktai. Pagal sudėtį pienas užima išskirtinę vietą tarp gyvūninės kilmės maisto produktų, kaip idealiai subalansuotas produktas, kadangi į jo sudėtį įeina beveik visi mitybiniu požiūriu svarbūs komponentai, reikalingi organizmui augti, vystytis, atsinaujinti: pilnaverčiai baltymai, vertingi riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos, mikroelementai (kalcis, fosforas, kalis, magnis, cinkas, varis, jodas, fluoras, geležis, kobaltas, molibdenas), vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos – fermentai, organinės rūgštys, hormonai, imuninės medžiagos. Piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Skaityti viską

Lesalų įtaka vištų dedeklių produktyvumui bei kiaušinių kokybei

Dėl nuolat didėjančio vartotojų rūpinimosi sveikata, susidomėjimo sveika mityba, labai išsiplėtė sveikatai naudingų maisto produktų rinka. Naudingi maisto produktai iš pažiūros nesiskiria nuo įprastinių, tačiau dėl savo sudėtyje esančių fiziologiškai aktyvių medžiagų jie daug pranašesni už įprastinius ir gali padėti užkirsti kelią kai kurioms ligoms bei stiprinti sveikatą (Januškevičius, Januškevičienė, 2003).

Skaityti viską

Triušienos kokybės rodiklių pokyčių priklausomybė nuo laikymo būdo

Kokybiški ir saugūs maisto produktai užtikrina žmogaus sveikatą ir gerovę, nes jie sudaro galimybes įtvirtinti gamybos ir vartojimo grandinės tarpusavio pasitikėjimą (Karlsoon et al., 1997; Jimeneza-Colomnero et al., 2001). Šiuolaikinis ūkinių gyvūnų auginimas vis labiau eina link gaminamų produktų kokybės savybių tobulinimo, priimant, kad pasiektas pakankamas gyvūnų produktyvumo lygis. Triušiena tai gaminys pasižymintis aukštomis mitybos, skonio ir sveikatingumo savybėmis.

Skaityti viską

Laukinių grybų ir uogų, vaistažolių rinkimo veiklos įvertinimas

Grybavimas, uogavimas ir vaistažolių rinkimas tiek asmeniniams tikslams, tiek verslui turi labai senas tradicijas. Tai įrodo įvairūs papročiai, tradiciniai valgiai, etnomedicina ir etnobotanika. Dabartiniu laiku kai kurių regionų gyventojai užsiima šiomis alternatyviomis veiklomis tam, kad pagerintų savo socialines, ekonomines gyvenimo sąlygas. O kai kuriems gyventojams tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Šie „reiškiniai“ daugiau yra pastebimi tuose Lietuvos regionuose, kur sąlygos plėtoti žemės ūkį nėra palankios (nederlingos žemės naudmenos), žmonių užimtumas yra žemas, didelis nedarbas.

Skaityti viską

ENDOGENINIŲ IR EGZOGENINIŲ VEIKSNIŲ POVEIKIS RAPSUI

Žieminio rapso (Brassica napus L.) pramoninę vertę bei konkurencingumą Lietuvoje ma¬žina nepakankamas jo adaptyvumas – ištvermingumas žiemą ir atsparumas šalčiui. Ši pro¬blema ypač išryškėja kintančio klimato, nepastovių žiemojimo sąlygų fone. Esant nepalan¬kiems aplinkos veiksniams, sutrinka augalų fiziologiniai procesai. Streso poveikis augalams priklauso nuo jo trukmės, stiprumo ir augalo genetinių savybių (Alexieva et al., 2003).

Skaityti viską

Vyšnia (Cerasus Juss)

Vyšnia (Cerasus Juss) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kaulavaisinių (Drupaceae) pošeimiui, Cerasus genčiai, kuriai priskiriama apie 150 rūšių, labiausiai paplitusių Kinijoje bei Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje iš visų vyšnių rūšių dažniausiai auginama paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia, trešnė, arba saldžioji, vyšnia. Rečiau auginamos krūminė, arba stepių, vyšnia, veltininė, arba pūkuotoji, kvapioji, smiltyninė, arba besėja, ir japoninė.
Daugelis kultūrinių vyšnių veislių yra kilusios iš tarpusavyje natūraliai susikryžminusių ar sukryžmintų rūšių. Jos pagal vaisių bei. jų sulčių spalvą skirstomos į šviesias, kurių sultys bespalvės – amoreles (‘Hortenzija’, ‘Kauno rožinė’, ‘Ukrainka’) ir tamsias – moreles (‘Ostheiminė’, ‘Podbielskinė’, ‘Šatenmorelė’, ‘Vietinė rūgščioji’).
Paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia {Cerasus vulgaris Mill. – Cerasus acida L.) 2n = 32. Manoma, kad ji yra kilusi natūraliai susikryžminus stepių vyšniai su trešne. Daug šios rūšies formų auga Mažojoje Azijoje, Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje, Balkanų pusiasalyje ir kitur. Mūsų respublikoje plačiai auginama ‘Vietinė rūgščioji’ yra sukultūrinta paprastosios vyšnios atmaina:
Trešnė, arba saldžioji, vyšnia (Cerasus avium (L.) Moench) 2n = 16. Trešnių kauliukų archeologai randa Vakarų Europoje pirmykščių žmonių gyvenvietėse. Manoma, kad ji kilusi iš Mažosios Azijos ar Kaukazo. Iš ten paplito Pietų ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Trešnės plačiai auginamos Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Moldavijoje, Rusijos ir Ukrainos pietiniuose rajonuose. Mažiau dėl nepakankamo ištvermingumo jų auginama Baltarusijoje ir Baltijos šalyse.
Laukinės trešnės vaismedžiai stipraus augumo (auga iki 20 m aukščio), dažnai duoda šaknų atžalas. Vaisiai prinoksta liepos mėnesį, smulkūs, apvalūs arba širdiški, rausvi, raudoni, tamsiai raudoni ar beveik juodi, rečiau geltoni, aitrūs. Iš jų sėklų išauginti sėjinukai naudojami kultūrinių trešnių ir vyšnių poskiepiams. Į Lietuvą kultūrinių trešnių veislės buvo introdukuotos XIX a. Iš Pietų ir Vakarų Europos į dvarų ir vienuolynų sodus (Plateliuose, Plungėje, Rietave, Žagarėje ir kitur). Ūkininkų soduose paplito padaugintos šaknų atžalomis ir sėklomis. Susidarė vadinamųjų žemaitiškų trešnių populiacija. Žemaitiškos trešnės, daugelį metų auginamos iš šaknų atžalų ir sėklų, geriau prisitaikė prie vietos sąlygų negu naujai introdukuotos veislės.
Krūmine, arba stepių, vyšnia {Cerasus fruAcosa (Pall.) JVoron) 2n = 32. Ši vyšnių rūšis buvo žinoma prieš mūsų erą. Ją aprašė Plinijus Vyresnysis mūsų eros pradžioje. Rusijoje savaime-auga vidurio ir pietinėse srityse, Vakarų Sibire ir kitur. Lietuvoje auginama botanikos sode, parkuose ir sodininkų mėgėjų soduose.
Krūmas nedidelis, 0,3 – 2 m aukščio, su gausiomis šakninėmis atžalomis, pasižymi dideliu ištvermingumu žiemą. Vaisių prinokimo laikas nevienodas. Jie apvalūs, suploti arba kiaušiniški, sveria 1 – 3 g, šviesiai ar tamsiai raudoni, prinokę – beveik juodi, rūgštūs, šiek tiek aitrūs. Kauliukas smulkus su aštria briauna. Tinka uogienių gamybai.
Šią vyšnių rūšį dėl didelio ištvermingumo šalčiams ir sausrai selekcininkai naudoja naujų veislių kūrimui.
Veltininė, arba pūkuotoji, vyšnia (Cerasus tomentosa Wall. List.) 2n = 16. Kilusi iš Kinijos, sukultūrinta auginama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Į Lietuvą veltininė vyšnia 1957 m. buvo atvežta iš Tolimųjų Rytų. Mūsų respublikoje ją selekcionavo ir platino V. Paukštė. Jis atrinko formas Nr. 60 – 1P, Nr. 62 – 2P, Nr. 62 – 6P ir kt, pasižyminčias derlingumu, vaisių stambumu bei skoniu.
Veltininė vyšnia augdama sudaro apie 2 m aukščio ir 1,5 m pločio krūmą. Krūmas turi 3 ir daugiau įvairaus amžiaus tiesių stiebų, išaugusių iš krūmo pagrindo, šaknų atžalų neleidžia. Žiemą vidutiniškai ištvermingas, kokomikoze neserga. Žydi anksti. Žiedai balti arba rausvi, dekoratyvūs. Derėti pradeda 3-ais augimo sode metais, dera kasmet ir gausiai. Suaugę krūmai duoda vidutiniškai po 7-10 kg vaisių. Iš derlingų krūmų priskiriama j>o 14-20 kg vaisių. Ankstyvųjų atmainų vaisiai prinoksta kartu su ‘Zagarvyšnėmis’ (liepos pirmoje pusėje), o vėlyvųjų -kartu su ‘Vietinės rūgščiosios’ (liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje), sunoksta vienu metu. Vienas vaisius vidutiniškai sveria 1,5 – 2 g, apvalios ar šiek tiek širdiškos formos, ryškiai raudonas. Minkštimas sultingas, minkštas, saldus arba saldžiarūgštis, šiek tiek aitrokas. Vaisiai vartojami švieži, tinka perdirbimui. Iš jų pagaminta uogienė pasižymi puikiu specifiniu skoniu.
Dauginama sėklomis, atlankomis, skiepijant ir žaliaisiais auginiais. Ji skiepijama į aitriąją, kaukazinę slyvą arba į Smiltyninę vyšnią. Padauginta sėklomis ne visuomet esti derlinga.
Kvapioji vyšnia {Cerasus mahaleb (L.) Mill.) 2n = 32. Ji paplitusi Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Lietuvoje auginama kaip poskiepis vyšnioms ir trešnėms.
Krūmas ar medis užauga iki 5 -12 m aukščio, šaknis leidžia giliai, todėl geriau auga laidesniuose dirvožemiuose. Mūsų klimato juostoje antžeminė dalis šaltesnėmis žiemomis apšąla. Vainikas tankus, rutuliškas, šakos plonos, svyrančios žemyn. Vaisiai smulkūs, kiaušiniški, tamsiai raudoni, o prinokę – juodi, rūgštūs ir aitrūs. Pasitaiko ir geltonvaisių formų. Kauliukas nedidelis, kiaušiniškas. Žievė, mediena ir lapai turi specifinį aromatą, dėl to vadinama kvapiąja vyšnia. Gerai dauginasi žaliaisiais auginiais, sėklomis.
Smiltyninė vyšnia, arba besėja (Cerasus pumila (L.) Mich., Cerasns Besseyi (Bail.) Lunelt) 2n = 16. Žinomi du šios vyšnios porūšiai
Rytų smiltyninė vyšnia (C. pumila) ir Amerikinė vakarų smiltyninė vyšnia (C. bessėgi).
Besėja auga Siaurės Amerikos prerijose. Auginama Vakarų Sibire. Lietuvos soduose, parkuose – reta viešnia. Jos krūmas užauga 0,5 -1,5 m aukščio, tankus su žemyn svyrančiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Derėti pradeda 2 – 3-iais augimo sode metais, dera gausiai. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – rugsėjo mėn., apvalios ar elipsės formos, sveria 2
– 7 g, žalsvai rudi ar tamsiai raudoni. Aptinkama jos formų su geltonais vaisiais. Minkštimas šviesiai žalias, sultingas, aitrus. Tinka perdirbimui.
Dauginama sėklomis, atžalomis ir atlankomis.
Rytų smiltyninė vyšnia taip pat kilusi iš Šiaurės Amerikos. Abu šie porūšiai labai panašūs, o skiriasi tuo, kad Vakarų smiltyninės vyšnios krūmelis išauga gulsčiomis šakomis, o Rytų smiltyninės vyšnios – su statesnėmis šakomis, turi ilgesnius lapkočius. Vaisiai juodi, minkštimas mažiau sultingas negu Besėjo, aitrus.
Smiltyninė vyšnia naudojama kaip poskiepis kultūrinėms slyvoms, abrikosams, o vyšnioms, kaip poskiepis, netinka.
Japoninė vyšnia (Cerasus japonica (Thunnb.) Lois.). Auga Japonijoje, Centrinėje Kinijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje retai auginama, dažniausiai parkuose kaip dekoratyvinis krūmas.
Krūmas iki 1,5 m aukščio, plonomis, stačiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Žydi ir sulapoja gegužės mėnesį. Žiedai balti arba rausvi. Vaisiai apvalūs, tamsiai raudoni, rūgštūs.
Ji naudojama selekcijoje žiemą ištvermingiems vyšnių – slyvų hibridams auginti.

Skaityti viską

Salotinės cikorijos

Dar prieš mūsų erą graikai, romėnai ir egiptiečiai laukinę cikoriją (paprastąją trūkažole.) žinojo kaip vaistingą augalą. Devynioliktojo šimtmečio viduryje cikorines salotas pradėta auginti Vakarų Europoje, pirmiausia Belgijoje, iŠ kur jas imta intensyviai eksportuoti Į kitas šalis. Ypač jomis susidomėta Prancūzijoje. Pastaraisiais metais kiekvienas prancūzas suvalgo per žiemą 7 kg salotinių cikorijų gūželių.
Lietuvoje ši daržovė buvo auginama kai kuriuose dvaruose, kuriuose iš užsienio pavykdavo gauti sėklos. Dabar mūsų šalyje Radviliškio raj. ūkio iniciatyvos dėka salotinių cikorijų sėklos prisiauginama pakankamai, o jos perteklius siunčiamas į kitas šalis. Taigi sėklos pakanka visiems norintiems šią daržovę auginti ūkiams, asmeninių sklypų Šeimininkams, sodininkams.
Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Yra žinomi trys Šiosgenties varietetai (atmainos).
1. Laukinė trūkažolė (Cichorium intybus L. silvestris Besch.), Ji aptinkama visoje Lietuvoje, auga sunkesnių kalkingų dirvožemių dykvietėse, pakalnėse, pagrioviuose, žydi (melsvai) liepos-rugpjūčio mėnesiais šaknys ir žiedai naudojami farmacijoje.
2. Šakniavaisinė cikorija (Cichorium intybus L satyvus Besch.). Dauginama iš sėklų. Per vasarą išaugina šakniavaisius, kurie išdžiovinami, suskrudinami, sumalami ir naudojami kaip kavos surogatas.
3. Salotinė cikorija (Cichorium intybus L. Foliosum Besch.). IŠ sėklų per vasarą išauginami šakniavaisiai kurie žiemą sodinami į, atitinkamą substratą ir esant reikiamai temperatūrai iš jų išauga etiliuoti (balti) lapai, vadinami salotinių cikorijų gūželėmis, kurios ir naudojamos maistui. Tai dvimetis augalas. Pirmaisiais metais susidaro plunksniškai skiautėtų lapų skrotelė ir verpstinės formos Šakniavaisis, iŠ kurio kitais metais išauga 125-150 cm stiebas. Žiedai graiže tik liežuviški, skraistė dvieilė, apaugusi liaukiniais plaukeliais. Sėklos 2 — 3 mm ilgio, plikos, rudos, užsibaigiančios pieviniu {vainikėliu. Pradeda žydėti liepos-rugpjūčio mėn. ir Žydi iki šalnų. Tūkstančio sėklų masė – 0,88-1,34-1,97 g. Viename grame jų telpa 600-750. Sėklų daigumas – 34-96 %. Jos išbūna daigios 4—5 metus.

Skaityti viską

Kmynai

Kmynai – aromatinis augalas, kurio sėklose yra nemažai eterinio aliejaus. Sėklos suteikia malonų skonį duonai, pyrago gaminiams , sūriams, raugintiems kopūstams ir kitoms daržovėms, jų dedama į girą ir kilus nealkoholinius bei alkoholinius gėrimus. Kmynai vartojami ir kaip vaistinė žaliava.
Nuo 1963 metų kmynai Lietuvoje pradėti auginti pramoniniu būdu, o iki to laiko jie buvo importuojami. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje kmynais buvo apsėjami nemaži mūsų respublikos plotai, o jų sėklos pradėtos eksportuoti į vakarų Europos šalis. Tačiau pastaraisiais metais jų pasėliai Lietuvoje labai sumažėjo, nors kmynų sėklų paklausa padidėjo. Šiuo metu bandoma kmynų pasėlių plotus didinti daugelyje respublikos rajonų. Iš Vakarų šalių į Lietuvą įvežta vienmečių kmynų sėklos Patirtis parodys, ar jie augs ir derės mūsų respublikoje. Kmynų paplitimui, reikia manyti, įtakos turės ir tai, kad jų sėklose mažiau eterinio aliejaus nei dvimečių augalų sėklose.
Iš esmės ne visuose Lietuvos rajonuose yra palankios sąlygos kmynams auginti. Pirmiausia ne visos dirvos jiems tinka. Be to, reikia ne vienerių metų patirties, kad kmynai gausiai derėtų ir juos apsimokėtų auginti.

Skaityti viską