EPISTEMINIO MODALUMO EKVIVALENTIŠKUMO PARAMETRAI ANGLŲ IR LIETUVIŲ KALBOSE

Episteminis modalumas yra viena iš dažniausiai aptariamų temų kalbotyroje. Jis atlieka svarbų vaidmenį kalboje, nes kalbėtojas ne tik vertina situaciją kaip faktą, bet ir išsako savo subjektyvią nuomonę apie tam tikrus reiškinius, dėl kurių realiame pasaulyje jis yra beveik tikras, abejoja ar dėl kurių kelia hipotezes. Nors episteminio modalumo ir apskritai modalumo kaip filosofinės sąvokos ir kaip kalbinės kategorijos tyrimai turi ilgą istoriją (von Wright 1951; Caton 1966, 1969; Lyons 1977; Palmer 1979, 1986; Coates 1983; Perkins 1983; Nuyts 1994 ir kt.), per praėjusius du dešimtmečius kalbininkų susidomėjimas šia sritimi ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo: nuo šio tūkstantmečio pradžios išleista daugybė straipsnių, straipsnių rinkinių, antologijų ir monografijų.

Tarp svarbiausių straipsnių rinkinių, antologijų ir monografijų reikėtų paminėti Papafragou 2000, Nuyts 2001, Palmer 2001, Facchinetti ir Palmer 2004, Klinge ir Muller 2005, Pietrandrea 2005, Frawley 2006, Cornillie 2007, Holvoet 2007, Simon-Vandenbergen ir Aijmer 2007, Hansen ir de Haan 2009, Portner 2009, Salkie et al. 2009 ir kt. Šiame darbe nebus pasiūlyta naujos episteminio modalumo koncepcijos ar teorinio modelio, veikiau bus laikomasi tradicinės modalumo sampratos. Dėmesys čia bus kreipiamas į tai, kaip struktūriškai skirtingose anglų ir lietuvių kalbose perteikiami modalinių reikšmių niuansai, kaip jose „dalijamas modalumo pyragas“1 (Aijmer ir Simon-Vanderbergen 2004, 1784). Šis darbas – bandymas sinchroniniu aspektu aprašyti episteminio modalumo raiškos priemonių semantinį ir sintaksinį potencialą anglų ir lietuvių kalbose ir aptarti svarbiausius kokybinius ir kiekybinius episteminio modalumo raiškos parametrus tarpkalbiniu aspektu.

Darbo objektas

Darbo objektas yra episteminis modalumas ir jo raiškos priemonės anglų ir lietuvių kalbose. Tiek lietuvių, tiek anglų kalboje egzistuoja gausios, heterogeniškos kalbinės priemonės episteminiam modalumui reikšti, tačiau darbe daugiausia dėmesio skiriama lietuvių ir anglų kalbose episteminį galimumą ir būtinumą koduojančių modalinių veiksmažodžių ir modalinių prieveiksmių, dalelyčių ir žodžių, surinktų iš grožinės literatūros tekstų, ir jų vertimo atitikmenų analizei. Remiantis van der Auweros et al. (2005b) tyrimo modeliu bandoma nustatyti, kokia episteminio modalumo (episteminio galimumo ir būtinumo) raiškos strategija – „modalinių pagalbinių veiksmažodžių ar prieveiksmių“ (angl. auxiliary-adverb strategy) – vyrauja lietuvių ir anglų kalbose (van der Auwera et al. 2005b). Šie kalbininkai tyrė tik episteminio galimumo anglų ir slavų kalbose raiškos strategijas. Jų tyrimas parodė, kad anglų ir slavų kalbose šios raiškos strategijos vartojamos nevienodu dažniu, nors jos abi semantiškai ir pragmatiškai yra panašios ir kalbantieji gali rinktis, kurią strategiją vartoti. Vertimo atitikmenų paradigmos analizė parodė, kad slavų kalbose dominuoja modaliniai prieveiksmiai, o modaliniai veiksmažodžiai episteminiam galimumui reikšti vartojami daug rečiau. Anglų kalboje dėl palyginti didelės gramatikalizacijos įtakos episteminis galimumas dažniausiai koduojamas modaliniais veiksmažodžiais. Be to, modalinių veiksmažodžių daugiafunkciškumu galima aiškinti tai, kad slavų kalbose (pietinio ir vakarinio slavų kalbų arealo) modaliniai prieveiksmiai vertime dažniau koreliavo su anglų kalbos modaliniu veiksmažodžiu might nei could ‘galėti’. Atliekant šį tyrimą dėmesys taip pat kreiptas į episteminio modalumo konceptualiosios dimensijos (galimumo ir būtinumo) ir jos raiškos specifikos tarpkalbinį aprašymą žvelgiant per dviejų anksčiau aptartų ir potencialiai kalbos struktūroje egzistuojančių strategijų (modalinių veiksmažodžių ir modalinių prieveiksmių, modalinių dalelyčių ir modalinių žodžių) prizmę.
Darbe neišvengiamai susiduriama su kai kurių terminų vartojimo ypatumais. Tradiciniuose lietuvių kalbos gramatikos aprašuose nesutariama dėl episteminį modalumą reiškiančių modalinių žodžių, dalelyčių ir prieveiksmių statuso. Holvoetas ir Pajėdienė (2005) modalinius žodžius, dalelytes ir prieveiksmius priskiria sakinio aplinkybėms (čia priklausytų tokie žodžiai kaip neabejotinai, galbūt, tikriausiai ir kt.) (Holvoet ir Pajėdienė 2005). Tačiau tokios sakinio aplinkybės gali modifikuoti ne tik visą užbaigtą sakinį (propoziciją), bet ir frazę, todėl, kaip teigia Holvoetas ir Pajėdienė, „sakinio modifikatoriams įvardyti reikėtų specialaus termino“ (Holvoet ir Pajėdienė 2005, 98). Ramat ir Ricca (1998) stengiasi atsiriboti nuo frazės aprėptį turinčių aplinkybių (prieveiksmių) ir vartoja terminą propozicijos prieveiksmiai (angl. propositional adverbs). Surasti terminą, kuris apimtų visus šių žodžių vartosenos niuansus, gana keblu. Šinkūnienė (2011) siūlo vartoti aplinkybinių žodžių terminą, o Smetona ir Usonienė (2012) siūlo skirti semantinę-funkcinę adverbialų klasę lietuvių kalboje jos netapatinant su prieveiksmiais kaip tradicine kalbos dalimi gramatikoje ar aplinkybėmis kaip tradicine sakinio dalimi sintaksėje. Be to, nėra kvestionuojamas aptariamų kalbos reiškinių statusas kalbos dalių ar sakinio dalių požiūriu. Jų pasiūlyta interpretacija artima šio darbo koncepcijai. Šiame darbe bus vartojamas terminas adverbialai, nes jis apima tiek sakinio, tiek frazės aprėptį (angl. scope), o pagrindinis nagrinėjamas dalykas bus įvardijamas kaip „modalinių veiksmažodžių ir adverbialų strategija“.

Darbo tikslai ir uždaviniai

Pagrindinis šio darbo tikslas – remiantis lygiagrečiųjų ir palyginamųjų tekstynų metodika aptarti pagrindinius kokybinius ir kiekybinius episteminio modalumo raiškos ekvivalentiškumo parametrus anglų ir lietuvių kalbose. Ketinama nustatyti, kokie tarpkalbiniai episteminio modalumo raiškos atitikmenys dažniausi, aptarti vertimo atitikmenų tipus, atkreipti dėmesį į tarpkalbinę episteminio modalumo reikšmės ir raiškos įvairovę bei jos lemiamas problemas. Remiantis van der Auweros et al. (2005b) tyrimo modeliu bus bandoma nustatyti, kaip episteminio modalumo raiškos priemonių pasirinkimo problemą sprendžia grožinės literatūros vertėjai ir koks gali būti vertėjų pasirinktos strategijos lingvistinis vertinimas, t. y. kokia raiškos strategija – „modalinių veiksmažodžių ar adverbialų“ – vyrauja lietuvių ir anglų kalbose, ar daro įtaką vertėjų sprendimams originalo kalba, ar siekiama tik formalaus žodyninio leksinio atitikimo vertime.
Šių tikslų siekiama sprendžiant tokius tyrimo uždavinius:
1. Sudaryti grožinės literatūros dvikalbį dvikryptį palyginamąjį tekstyną lietuvių ir anglų kalbomis.
2. Aptarti kiekybinius ir kokybinius episteminio modalumo raiškos parametrus struktūriškai skirtingose anglų ir lietuvių kalbose.
3. Išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia episteminės reikšmės interpretaciją.
4. Išanalizuoti vertimo atitikmenų ypatumus ir tipus: formaliuosius žodyninius (leksinius) atitikmenis (angl. congruent correspondence), kompensuojamuosius atitikmenis (angl. non-congruent correspondence) ir nulinius atitikmenis (angl. zero correspondence).

Darbo naujumas ir originalumas

Nors atlikta daugybė tyrimų, skirtų episteminio modalumo ir apskritai modalumo, kaip kalbinės kategorijos, problemoms nagrinėti (Coates 1983; Lyons 1977; Palmer 1979, 1986, 1990, 2001; Perkins 1983; Hoye 1997; van der Auwera ir Plungian 1997; Nuyts 2001, Facchinetti ir Palmer 2004; Klinge ir Miiller 2005; Pietrandrea 2005; Frawley 2006; Cornillie 2007; Holvoet 2007, 2009; Simon-Vandenbergen ir Aijmer 2007; Hansen ir de Haan 2009; Portner 2009; salkie et al. 2009 ir kt.), ši sritis dėl įvairialypės raiškos ir semantinio neapibrėžtumo vis dar kelia lingvistinių ginčų ir nesutarimų. Vakarų kalbotyroje gausu kontrastyvinių modalumo tyrimų. Įdomių rezultatų pavyko gauti gretinant įvairias kalbas: anglų ir švedų (Aijmer 1996, 1997, 1999, 2002), anglų ir norvegų (Johansson ir Hofland 1994; L0ken 1997; Johansson 2007), čekų ir anglų (Čermak ir Klėgr 2004), anglų ir suomių (Mauranen 2002), anglų ir slavų (van der Auwera et al. 2005b), anglų ir vokiečių (Salkie 2002a, 2002b, 2008), anglų ir prancūzų (Salkie 1996), anglų, vokiečių ir olandų (Mortelmans 2009, 2010) ir kt. Kontrastyviniai modalumo, kaip kalbinės kategorijos, tyrimai atskleidžia panašumus ir skirtumus, kaip įvairių struktūrų kalbose perteikiami modalinių reikšmių niuansai, atkreipiamas dėmesys į raiškos ir reikšmės ekvivalentiškumo problemą.
Tačiau įvairios modalumo raiškos galimybės ir perteikiamų modalinių reikšmių atspalviai dabartinėje lietuvių kalboje – vienas mažiau tyrinėtų aspektų (Laigonaitė 1967; Valeckienė 1998; Balkevičius 1998; Holvoet 2007, 2009; Usonienė 2003, 2004, 2006a, 2006b, 2007). Tradicinėse lietuvių kalbos gramatikose modalumas dažnai aptariamas vien tik skyriuose apie nuosakas, neskiriant jo kaip atskiros kategorijos, o tai kritikuotina. Pasak Holvoeto (2004, 2007), asimetrija tarp nuosakų ir modalumo gana ryški. Reikėtų kalbėti apie atskirą modalumo kategoriją, nes net nuosakos kategoriją sunku įsprausti į struktūralistinį kategorijų modelį, tuo labiau apie modalumą reikėtų veikiau kalbėti kaip apie gramatinę sritį arba gramatinį domeną, arba, vartojant Plungiano terminą (2011) – apie gramatinę zoną. Kontrastyvinės studijos dar retesnės: episteminio modalumo raiškos priemonės lygintos lietuvių ir anglų kalbose (Usonienė 2001, 2003, 2006a, 2006b, 2007), lietuvių ir vokiečių kalbose (Drossiger 2007), lietuvių, anglų ir olandų kalbose (Šinkūnienė ir Van Olmen 2012). Šis darbas – bandymas sinchroniniu aspektu ištirti ir palyginti episteminio modalumo kategorijos ekvivalentiškumą anglų ir lietuvių kalbose ir taip prisidėti prie Šiaurės rytinio arealo kalbų aprašo modalumo raiškos ir turinio atžvilgiu. Taip pat šiame darbe remiamasi tekstynų analize -gauti duomenys leidžia nustatyti episteminio modalumo raiškos priemonių dažnį, atskleisti jų vartojimo tendencijas abiejose kalbose.

Disertacijos gynimui pateikiami šie teiginiai:
1. Tyrimo rezultatai aiškiai rodo skirtį tarp kalbinio potencialo ir vartosenos. Nors anglų ir lietuvių kalbų raiškos ir turinio potencialas turi vienodas galimybes, vartosena skiriasi. Tai rodo raiškos vienetų dažnio rodikliai.
2. Anglų ir lietuvių kalbose modalinių veiksmažodžių ir adverbialų strategijos episteminiam modalumui reikšti vartojamos nevienodu dažniu: lietuvių kalboje episteminis modalumas kur kas dažniau reiškiamas pasitelkiant adverbialų strategiją.
3. Aukštas anglų kalbos modalinių veiksmažodžių gramatikalizacijos lygis ir tariamosios nuosakos nunykimas gali lemti episteminio modalumo raiškos strategijų pasirinkimą: anglų kalboje vyrauja veiksmažodinė (pagalbinių veiksmažodžių) raiškos strategija.
4. Lietuvių kalboje tyrinėti episteminio būtinumo žymikliai vartojami rečiau nei episteminio galimumo žymikliai: tai patvirtina, kad galimumo konceptualioji dimensija yra dominuojanti kalbos vartosenoje.
5. Episteminės reikšmės realizaciją lemia keletas veiksnių, tačiau ypač glaudžiai ji susijusi su modalinių veiksmažodžių komplementų ir subjekto semantikos specifikacija.
6. Sprendžiant iš tyrinėtų vienetų vertimo atitikmenų distribucijos, lietuvių kalboje tikimybės laipsniai skiriami ne taip griežtai, jos ribos ne tokios ryškios.

Teorinė ir praktinė darbo reikšmė

Šis darbas prisideda ir prie kontrastyvinių, ir prie tipologinių studijų. Tarpkalbinė episteminio modalumo raiškos priemonių analizė parodo skirtumą tarp raiškos priemonių potencialo ir realios jų vartosenos germanų ir baltų

kalbose. Gauti rezultatai taip pat liudija skirtingą germanų ir baltų kalbų modalinių veiksmažodžių gramatikalizacijos lygį ir absoliutaus ekvivalentiškumo nebuvimą gramatinių kategorijų lygmeniu. Tyrimas reikšmingas ir lietuvių kalbai: patikslintas lietuvių kalbos episteminio modalumo žymiklių sąrašas remiantis ne paskiro tyrėjo intuicija, o autentiškais pavyzdžiais.
Tiek sudarytas dvikalbis dvikryptis lygiagretusis tekstynas, tiek tyrimo metu gauti rezultatai gali turėti nemažą taikomąją naudą. Sudarytas lygiagretusis tekstynas ir darbo rezultatai gali būti panaudoti rengiant įvairias svetimų kalbų mokymo priemones ir praktines užduotis. Efektyvinant svetimų kalbų mokymą ir mokymąsi labai svarbu išmanyti tų kalbų ypatybes, ypač jų specifiką, palyginti su gimtąja kalba. Aprašomas tyrimas gali būti naudingas leksikografijos mokslui: tyrimo duomenys ir sudarytas tekstynas gali praversti rengiant vienakalbius ir dvikalbius žodynus. Kita tyrimo rezultatų ir sudaryto tekstyno taikymo galimybė sietina su vertimo studijomis ir praktika, teoriniais kontrastyvinės kalbotyros, tipologijos kursais ir seminarais bei tolesniais kontrastyviniais episteminio modalumo tyrimais.

Darbo apimtis ir struktūra

Disertaciją sudaro įvadas, literatūros apie episteminį modalumą apžvalga, tyrimo kalbinės medžiagos ir metodų pristatymo skyrius, du analizės skyriai, kuriuose aptariamos episteminio galimumo ir būtinumo žymiklių vartosenos tarpkalbinės tendencijos, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedas, kuriame surašyti į tekstyną įtrauktų grožinės literatūros kūrinių pavadinimai, autorių ir vertėjų pavardės, leidimo metai, žodžių skaičius. Darbe yra 1 paveikslėlis, 6 diagramos ir 42 lentelės.
Įvade aprašomas darbo objektas, tikslai, uždaviniai, mokslinis darbo naujumas ir aktualumas bei teorinė ir praktinė jo reikšmė. Antrame skyriuje aptariama modalumo, episteminio modalumo samprata ir jo sąsajos su kitomis kategorijomis. Tiriamoji medžiaga ir metodai pateikti 3 skyriuje. Episteminio modalumo (episteminio galimumo ir būtinumo) raiška ir turinys anglų ir lietuvių kalbose aptariami 4 ir 5 skyriuose. Šiuose skyriuose atskirai ir detaliau apžvelgiamos episteminio galimumo ir būtinumo konceptualiosios dimensijos ir jų raiškos specifika. Kiekvienas skyrius organizuojamas tokia tvarka: atskirai aprašomi empirinių duomenų atrankos kriterijai; trumpai pateikiami modalinio galimumo ir būtinumo (neskirstant į epistemines ir neepistemines reikšmes) realizacijos duomenys; apžvelgiama episteminių reikšmių tarpkalbinė realizacija; pateikiama vertimo atitikmenų paradigmų analizė.

Tipografiniai susitarimai
Tyrimui svarbių į lietuvių kalbą išverstų terminų ar pavadinimų angliški atitikmenys tekste bus pateikti skliausteliuose pasviruoju šriftu. Vertimo ryšiais susiję sakinių poros iš ParaCorpA—Lr—A tekstyno pateikiamos pasviruoju šriftu tokia tvarka: anglų kalbos originalo sakinys pavyzdžiuose pateikiamas pirmas, paskui pateikiamas autentiškas jo vertimas į lietuvių kalbą. Jei cituojamas lietuvių kalbos originalo sakinys yra iš tekstyno, jis taip pat pateikiamas pasviruoju šriftu be jokių nuorodų. Kiti, ne iš ParaCorpA—Lr—A tekstyno paimti, pavyzdžiai yra su atitinkamomis nuorodomis, kaip ir priimta lingvistiniuose darbuose. Autorės sugalvoti lietuvių kalbos pavyzdžiai atskirai įvardijami išnašose. Paskirų žodžių ir dalinių sinonimų grupių glosos ir autorės išversti anglų kalbos pavyzdžiai tekste pateikiami viengubose kabutėse įprastu šriftu. Citatos iš lingvistinių darbų anglų kalba yra išverstos autorės, tekste pateikiamos pagal įprastas lietuvių kalbos normas, išnašose nurodant originalų tekstą.

Darbo aprobavimas
Su darbu susiję teiginiai skelbti straipsniuose:
1. Šolienė, A. 2007. Epistemic Modality in English and Lithuanian Translations. In: Kalba ir kontekstai. Mokslo darbai. II tomas. Vilnius: VPU
leidykla. 90-102.
2. Šolienė, A. 2008. Markers of Epistemic Possibility and Necessity in Lithuanian and English: A Corpus-based Study. In: Corpus Linguistics, Computer Tools, and Applications – State of the Art. Lewandowska-Tomaszczyk, B. (ed.). Frankfurt am Mein: Peter Lang. 253-267.
3. Usonienė, A., Šolienė A. 2010. Choice of strategies in realizations of epistemic possibility in English and Lithuanian: a corpus-based study. In: International Journal of Corpus Linguistics. 15 (2). Amsterdam & Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. 291-316.
4. Šolienė, A. 2012. Epistemic necessity in a parallel corpus: Lithuanian vs. English. In Usonienė, A., Nau, N. & I. Dabašinskienė (eds.). Multiple perspectives in linguistic research on Baltic languages. Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing. 10-42.

Disertacijos tema skaityti pranešimai konferencijose:
2006 m. spalio 26-27 d. skaitytas pranešimas „Epistemic Modality in English and Lithuanian Translations“ 2-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lingvistiniai, didaktiniai ir sociokultūriniai aspektai įvairiuose kalbos funkcionavimo kontekstuose“, Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva.
2007 m. balandžio 19-22 d. skaitytas pranešimas „Markers of Epistemic Possibility and Necessity in Lithuanian and English“ tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Practical Application in Language and Computers (PALC) 2007″, Lodzės universitetas, Lenkija.

2007 m. lapkričio 15 d. skaitytas pranešimas „Expressions of Certainty in a Lithuanian-English Perspective“ tarptautinėje konferencijoje „Tekstas: lingvistika ir poetika 15″, Šiaulių universitetas, Lietuva.
2008 m. balandžio 24 d. skaitytas pranešimas „Episteminės galimybės raiškos anglų ir lietuvių kalbose tyrimas tekstynų lingvistikos metodu“ Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto konferencijoje „Naujieji humanitariniai tyrinėjimai – 2008″, Vilniaus universitetas, Lietuva.

2008 m. liepos 7-9 d. su A. Usoniene skaitytas pranešimas „Choice of strategies in realizations of modal possibility in English and Lithuanian: a corpus-based study“ 5-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „International Contrastive Linguistics Conference (ICLC 5)“, Leveno universitetas, Belgija.
2008 m. rugsėjo 17-20 d. su A. Usoniene, I. Šeškauskiene ir J. Šinkūniene skaitytas pranešimas „Epistemic Possibility in English and Lithuanian: going across dfferent text types“ 41-ojoje tarptautinėje Europos lingvistų asociacijos konferencijoje SLE „Languages in Contrast“, Bolonijos universitetas, Italija.
2009 m. gruodžio 2-3 d. skaitytas pranešimas „Epistemic-evidential must have and its LT correspondences (a case study based on an English-Lithuanian bidirectional translation corpus)“ tarptautiniame seminare „Non-grammatical Evidentiality in the Baltic Languages: content, realizations, functions“, Filologijos fakultetas, Vilniaus universitetas, Lietuva.
2010 m. rugsėjo 2-5 d. skaitytas pranešimas „Epistemic-evidential
overlap English must and its Lithuanian correspondences“ 43-iojoje
tarptautinėje Europos lingvistų asociacijos konferencijoje SLE, Vilniaus
universitetas, Lietuva.

2. Episteminis modalumas: galimumas ir būtinumas

Šiame skyriuje aptariama modalumo, kaip kalbinės kategorijos, apibrėžties problema, skiriami ir aprašomi jo tipai. Kaip kertinės modalumo sąvokos išskiriami galimumas ir būtinumas, kurie atitinkamai skyla į episteminį ir neepistemį domenus. Pateikiama episteminio modalumo apibrėžtis ir aptariamas jo ryšys su evidencialumu. Kaip universali kalbinė kategorija, episteminis modalumas kiekvienoje kalboje perteikiamas nevienodai, todėl šiame skyriuje aprašomos pagrindinės tirtos anglų ir lietuvių kalbos priemonės, pateikiamas lietuviškų adverbialų sąrašas, kuriame jie priskiriami modalinio galimumo ir būtinumo šeimai.

2.1. Modalumo sąvokos apimtis

Modalumo sąvoka įvairių mokslo sričių (logikos, filosofijos, kalbotyros) darbuose suprantama ir interpretuojama įvairiai. Modalumo sąvoka į kalbotyrą atėjo iš logikos. Logikos moksle teiginio modalumas suvokiamas kaip jo logiškai galimas arba būtinas teisingumas. Vienas pirmųjų iš logikų ir filosofų modalumo problemas nagrinėjo Aristotelis. Savo darbuose (ypač veikale De Interpretatione) jis nagrinėjo būtinumo (angl. necessity), galimumo (angl. possibility) ir negalimumo (angl. impossibility) sąvokas ir aptarė jų tarpusavio sąsajas, taip padėdamas šiuolaikinio modalinės logikos mokslo pagrindus (Perkins 1983, 6). Kalbotyroje modalumas suprantamas plačiau nei logikoje. Be galimumo ir būtinumo, čia dar skiriami įvairūs tikimybės laipsniai – apie modalumą kalbama kaip apie gradacinę sąvoką (Quirk et al. 1985; Biber et al. 1999; Palmer 2001; Nuyts 2001). Nenuostabu, kad dėl modalumo tarpkalbinio įvairialypiškumo ir skirtingai akcentuojamų jo aspektų kartais kyla painiavos. Dažnai pripažįstama, kad pateikti baigtinę, visuotinai priimtiną modalumo apibrėžtį vargu ar įmanoma (Palmer 1986, 4; Bybee et al. 1994, 176). Dažnai modalumą tyrinėjantys kalbininkai skirtingai brėžia ribas tarp modalumui priklausančių semantinių sričių ir iš skirtingų pozicijų tiria modalinių žymiklių perteikiamas reikšmes. Neretai, kaip atkreipia dėmesį Facchinetti (2009, 54), mokslininkai bando tvarkingai sudėlioti persiklojančias modalines kategorijas ir taip pasiūlo naujus požiūrius ir naujas modalinių reikšmių taksonomijas. Vis dėlto, nors ir esama skirtingų modalumo interpretacijų, jas galima apibendrinti ir išskirti keletą bendresnių grupių.
Vieni kalbininkai linkę nustatyti modalumo ribas paprasčiausiai išvardydami jo potipius ir reikšmes. Rescheris (1968) (cituota iš Perkins (1983, 9) įvardija aštuonis modalumo potipius: aletinį (angl. alethic modalities), episteminį (angl. epistemic modalities), laiko (angl. temporal modalities), bulomeinį (angl. boulomaic modalities), deontinį (angl. deontic modalities), įvertinimo (angl. evaluative modalities), priežasties (angl. causal modalities) ir tikimybės (angl. likelihood modalities) . Downing ir Locke’o (2002) gramatikoje taip pat įvardijamos modalumo dimensijoje figūruojančios reikšmės ir teigiama, kad „modalumą reikia suprasti kaip semantinę kategoriją, apimančią tokias sąvokas kaip galimumas, tikimybė, būtinumas, noras, įpareigojimas ir leidimas“ (Downing ir Locke 2002, 382). Toks modalumo interpretavimas leidžia suprasti, apie ką kalbama, tačiau vadovaujantis tokiu modeliu nepavyksta nustatyti aiškesnių modalumo, kaip kategorijos, ribų (plg.
Salkie 2009, 80).
2 Plačiau žr. Perkins (1983, 9). Recherio veikalas yra filosofinis, bet jo pasiūlytus modalumo tipus perėmė daugelis kalbininkų. Facchinetti (2003, 302) nurodo bene 20 įvairiausių literatūroje vartojamų modalumo tipų pavadinimų.
3 Originalus tekstas: „ modality is to be understood as a semantic category which covers such notions as possibility, probability, necessity, volition, obligation and permission“
(Downing & Locke 2002, 382).
Kitų kalbininkų modalumas apibrėžiamas kaip kategorija, kuria kalbantieji reiškia požiūrį į sakinio turinį (Jespersen 1924, 313; Downing ir Locke 1992, 251; Lyons 1977, 452). Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad tokias apibrėžtis, paremtas plačia kalbėtojo (autoriaus) požiūrio (angl. speaker’s attitude) sąvoka, reikėtų konkretinti, nes ne bet koks kalbėtojo (autoriaus) požiūris yra modalus, o taip plačiai suprantama modalumo kategorija gali būti be galo amorfiška, apimti laiko, veikslo ir kitas gramatines kategorijas. Todėl čia reikėtų aptarti subjektyvaus autoriaus požiūrio, vertinimo ir modalumo kategorijos ryšį. Aiškinant modalumo sąvoką, autoriaus požiūris į sakinio propozicinį turinį dažnai apibūdinamas kaip subjektyvus. Pavyzdžiui, Palmeris (1986, 16) teigia, kad: „modalumas susijęs su pasakymo subjektyviomis savybėmis, netgi būtų galima teigti, kad subjektyvumas yra būtinas modalumo kriterijus“4. Taigi modalumą būtų galima apibrėžti kaip kalbančiojo subjektyvių požiūrių ir nuomonių gramatikalizavimą (Palmer 2001). Tačiau tokio apibūdinimo nepakanka. Anot Stubbso (1986, 1), visa žmonių kalbinė produkcija remiasi vertinimu, kuris dažniausiai būna subjektyvus: „kai kalbėtojai (arba rašytojai) ką nors sako, jie visada išreiškia savo subjektyvų požiūrį į kalbamą ar rašomą dalyką“5. Tokiu atveju modalumas būtų suvokiamas labai plačiai, o visa žmonių kalbinė produkcija būtų žymėta modalumo atžvilgiu. Šiame darbe etinis, pragmatinis, estetinis vertinimas nepriskiriamas modalumo kategorijai.
Panašiai modalumo ir vertinimo santykį apibrėžia Kieferis (1994). Jis teigia, kad modalumas ir vertinamieji faktiniai predikatai (angl. evaluative factive predicates) neturi nieko bendra. Tokiu sakiniu kaip Puiku / džiugu, kad Bilas išlaikė egzaminą6 (Kiefer 1994, 2515) patvirtinamas faktas, kad Bilas išlaikė egzaminą, ir išreiškiama autoriaus reakcija į tą faktą. Kadangi „pagrindinė faktinio predikato funkcija yra komentuoti arba vertinti esamos / realios, o ne galimos ar galėjusios būti tikrovės aspektą, vertinimas nepriklauso modalumo aprėpčiai“ (Kiefer 1994, 2515). Panašios nuomonės dėl modalumo ir vertinimo sąsajos laikomasi ir kai kuriuose lietuvių kalbininkų darbuose (Usonienė 2004; Holvoet ir Judžentis 2004; Holvoet 2007).
Originalus tekstas: „Modality is concerned with subjective characteristics of an utterance, and it could even be further argued that subjectivity is essential criterion for modality“ (Palmer 1986, 16).
5 Originalus tekstas: „whenever speakers (or writers) say anything, they encode their point towards it“ (Stubbs 1986, 1).
6 Originalus tekstas: „It is amazing that Bill passsed the exam“ (Kiefer 1994, 2515).
7 Originalus tekstas: „ the primary function of a factive predicate is to comment on, or evaluate, an aspect of the world that is, rather than of some world that might be or might have been, evaluations do not come within the scope of modality“ (Kiefer 1994, 2515).
Dar kitoje galimoje skirti modalumo apibrėžčių grupėje akcentuojama propozicijos faktyvumo svarba. Vartojami įvairūs terminai – faktyvumas (angl.
factivity) (Lyons 1977, 749), faktualumas (angl. factuality) (Palmer 1986, 17), realumas (angl. actuality) (Chung ir Timberlake 1985, 241; Papafragou 2000, 3), irrealis (Palmer 2001, 1-2), tačiau terminų įvairovė nekeičia turinio: modalumas suprantamas kaip susijęs su informacijos faktyvumu, su sakinio turinio santykiu su objektyviąja tikrove, su propozicijos, aprašančios įvykį, statusu (Frawley 1992; Palmer 2001; Narrog 2005). Pavyzdžiui, (1) sakinys koduoja dvi prototipines (epistemines ir deontines) modalines reikšmes: (1) They must be afraid of you.
‘Jie turi / privalo tavęs bijoti.’
Narrog (2009, 8)
Pateiktas be konteksto, toks sakinys galėtų būti epistemiškas ir reikšti „Aš esu įsitikinęs, kad jie tavęs bijo“, arba galėtų būti interpretuotas deontiškai ir reikšti „Aš reikalauju /įsakau, kad jie tavęs bijotų“. Abi šios sakinio interpretacijos skiriasi tiek semantiškai, tiek pragmatiškai, tačiau juose modalinis žymiklis must ‘turėti / privalėti’ „žymi kalbamą situaciją (‘jie jūsų bijo’) kaip nefaktyvinę, nepriklausančią tikrovei kalbamu momentu“ (Narrog 2009, 8-9), todėl modalią. Panaši yra ir Declercko (2009) nuomonė, anot jo, nė vienas iš teiginiuose you may swim ‘tau leidžiama plaukti / galbūt tu plauksi’, you must swim ‘tu privalai plaukti’ ir you can swim ‘tu gali / moki plaukti’ aprašomų veiksmų, atitinkamai atspindinčių episteminį, deontinį ir dinaminį modalumą, nepatvirtina plaukimo kaip fakto objektyviame pasaulyje (Declerck
2009, 51).
Originalus tekstas: „ the modal marker must marks a state of affairs (‘they are afraid of you’ as something non-factual, or not belonging to reality at the time of speech“ (Narrog 2009, 8-9).
Dar vienoje apibrėžčių grupėje modalumas grindžiamas galimumo ir būtinumo kaip paradigminių variantų konceptais (Kiefer 1994, 2515; van der Auwera ir Plungian 1998, 80). Lingvistiniai modalumo tyrimai, paremti iš modalinės logikos atėjusiomis modalinėmis galimumo ir būtinumo sąvokomis, turi ilgą istoriją (Lyons 1977; Palmer 1979, 1995, 2003; Hoye 1997; van der Auwera ir Plungian 1998 ir kt.). Šis modelis yra sulaukęs kritikos dėl siauro modalumo interpretavimo, būtent dėl to, kad iš modalumo lauko anuliuojama noro zona (angl. volition) ir evidencialumas (žr. Salkie 2009, 80; Narrog 2005, 679), kuriuos kai kurie kalbininkai norėtų traktuoti kaip priklausančius konceptualiajai modalumo dimensijai. Tačiau apskritai galimumo ir būtinumo, kaip modalinių kategorijų, reikšmės modalumo tyrimams dar niekas nepaneigė. Jos yra universalios tarpkalbinės kategorijos ir gali būti ypač naudingos atliekant kontrastyvinius tyrimus, kai reikia apriboti tiriamąją erdvę (Salkie 2009, 80). Šios dvi universalios kategorijos yra ir šio tyrimo atspirties taškas, tačiau reikia pripažinti, kad modalinės reikšmės viena su kita susijusios laipsniškomis pereinamosiomis ribomis ir šios kategorijos nebus traktuojamos kaip diskrečios, turinčios aiškias ribas9.
Kalbotyroje kalbant apie modalumą negalima pamiršti dar vienos šio termino reikšmės: modalumu dažnai vadinamas sakinių skirstymas į tiesioginius-konstatuojamuosius, klausiamuosius ir skatinamuosius. Anot Laigonaitės (1967), toks sakinių skirstymas su modalumu neturi jokių sąsajų, „nes to skirstymo pamatas yra ne sakinio turinio santykis su tikrove, o kalbos funkcija, kalbančiojo tikslas: kalbantysis arba praneša ką nors savo pašnekovui, arba nori ką nors iš jo sužinoti, teiraujasi ko nors, arba reiškia savo valią, skatina pašnekovą ar asmenį, apie kurį kalbama, atlikti kokį nors veiksmą“ (Laigonaitė 1967, 3-4). Tokie šnekos aktai kaip klausimai, prašymai arba šaukiamieji sakiniai įeina į pragmatikos tyrimų sritį. Šiame darbe nagrinėjant modalumą dėmesio centre bus stabili ir nekintanti pagal kontekstą sakinio reikšmė, nekreipiant dėmesio į šnekos aktų pobūdį. Modalumas nebus nagrinėjamas šnekos aktų lygmeniu, nes taip be galo išsiplėstų modalinių reikšmių spektras.
Apie episteminį modalumą kaip gradacinę kategoriją žr. 2.4 skyrelyje. 10 Originalus tekstas: „[Modality and its types can be defined and named in various ways]. There is no one correct way“ (van der Auwera & Plungian 1998, 80).
Apibendrinant galima pasakyti, kad nelengva pasirinkti tinkamiausią modalumo apibrėžtį, nes „nėra vieno teisingo būdo“10 (van der Auwera ir Plungian 1998, 80) apibrėžti šią kategoriją, o skirtingos apibrėžtys išryškina skirtingus semantinius aspektus. Šiame darbe laikomasi nuomonės, kad modalumui rastis „būtinas kalbamos situacijos santykio su tikrove vertinimas ne bet kokiu aspektu, o tik sutikimo su tikrove aspektu, t. y. jos realumas / faktiškumas“ (Usonienė 2004, 31). Taigi kalbėtojo (autoriaus) subjektyvus požiūris konkretinamas – jis svarbus kaip vertinantis kalbamos situacijos ar propozicijos turinio santykį su objektyviąja tikrove. Taip pat šiam tyrimui svarbus pamatinių modalinių dimensijų skyrimas į modalinį būtinumą ir galimumą.

2.2. Episteminis modalumas. Kiti modalumo tipai

Kalbant apie modalumą kalbotyroje dažniausiai skiriami įvairūs jo tipai. Pasak Nuytso, modalumo reiškinį galima apibūdinti aprašius jo tipus (Nuyts 2005, 1). Modalumas į atskirus tipus skirstomas nevienodai, tačiau kelios sąvokos yra visuotinai priimtos ir vartojamos, nors jos įvairių tyrėjų yra tikslinamos. Jau 1924 m. Jespersonas skyrė dvi pagrindines modalumo atmainas kalboje, jas apibrėžė kaip turinčias valios elementą (angl. element of will) ir jos neturinčias (Jesperson 1924, 329-331). Tai atitiktų kalbotyroje bent jau nuo Lyonso (1977) daromą takoskyrą tarp dviejų modalumo tipų -episteminio ir deontinio modalumo11, tačiau vėliau, Palmeriui (1979, 1990) išleidus keletą knygų apie modalumą, kalbotyroje plačiai paplito trinarė modalumo samprata, t. y. tradiciškai kalbama apie episteminį, deontinį ir dinaminį modalumą.
Reikia paminėti, kad abu terminai į kalbotyrą atėję iš von Wrighto (1951) esė apie modalinę logiką. Jis skiria keturis tipus: deontinį, episteminį, aletinį ir egzistencinį.
Daugiau ar mažiau sutariama dėl episteminio modalumo sampratos ir jo užimamos vietos modalumo kategorijoje. Terminas episteminis kilęs iš graikų kalbos žodžio episteme ‘žinios’. Į kalbotyrą šis terminas atėjo iš modalinės logikos. Kalbotyroje kalbant apie episteminį modalumą pabrėžiama, kad šis modalumo tipas susijęs su kalbėtojų turimomis žiniomis ir įsitikinimais apie pasaulį, su tuo, kaip jie vertina kalbamos propozicijos faktyvumą, ką jie mano arba spėja esant tiesą ar netiesą (Caton 1966, 38; Lyons 1977, 797; Quirk et al. 1985, 219-220 ir kt.). Perkinsas savo ruožtu teigia, kad episteminiam modalumui rastis svarbu ne žmonių turimos žinios, bet tų žinių trūkumas (Perkins 1983, 10). Jis tarsi apverčia požiūrio perspektyvą, tačiau teigia tą patį, kad episteminis modalumas glaudžiai susijęs su kalbėtojo disponuojamomis žiniomis, jų nuomone ir įsitikinimu (plg. Lyons 1977, 793), kurie leidžia spręsti apie kalbamos propozicijos ir objektyvios tikrovės atitikimą. Panašiai episteminį modalumą apibrėžia Coates (1983): „[episteminis modalumas] rodo kalbėtojo įsitikinimą (arba to įsitikinimo trūkumą) konstruojamos propozicijos atžvilgiu“12 (Coates 1983, 10).
Svarbu ir tai, kad episteminis modalumas paprastai apibūdina teiginius. Bybee et al. (1994) apie episteminį modalumą rašo: „Episteminis modalumas eina kartu su teiginiais ir parodo, iki kokio laipsnio kalbėtojas prisiima
13
atsakomybę už kalbamos propozicijos teisingumą“ (Bybee et al. 1994, 179), pavyzdžiui, teiginys Toks papuošalas yra labai brangus14 gali būti modifikuotas modaliniais žymikliais gal(būt), ko gero, tikriausiai ir t. t.:
(2) Toks papuošalas gal(būt) / ko gero / tikriausiai yra labai brangus.
Tokį episteminį modalumą reiškiantį sakinį, kuriame pavartotas modalinis
adverbialas ar veiksmažodis, galima perfrazuoti paverčiant jį „episteminį
modalumą reiškiančio aukštesniojo predikato valdomu šalutiniu daiktavardiniu
sakiniu“ (Holvoet ir Judžentis 2004, 83). Taigi episteminio (2) sakinio
parafrazė būtų:
(3) Galimas daiktas /įmanoma, kad toks papuošalas yra labai brangus.
Angliška episteminį galimumą reiškiančių sakinių parafrazė yra It is
Originalus tekstas: „ [Epistemic modality] indicates the speaker’s confidence (or lack of confidence) in the truth of the proposition expressed“ (Coates 1983, 10).
13 Originalus tekstas: „Epistemic modality applies to assertions and indicates the extent to
which the speaker is committed to the truth of the proposition“ (Bybee et al. 1994, 179).
14 Pavyzdys iš Holvoet ir Judžentis (2004, 80).
possible that… ‘Gali būti, kad…’ (Palmer 1979, 21; Palmer 2001, 7; Warnsby 2006, 15). Episteminis būtinumas perfrazuojamas pasitelkiant šią frazę It is necessarily the case that… ‘Turi būti taip, kad…’ (Palmer 2001, 7).
Dėl episteminio modalumo sampratos kalbininkai daugiau ar mažiau sutaria, bet deontinio modalumo sąvoka kelia daugiau ginčų: be termino deontinis (angl. deontic) (plg. Lyons 1977), literatūroje dar pasitaiko šakninio15 (angl. root) (plg. Coates 1983; Sweetser 1990), vidinio (angl. intrinsic) (plg. Quirk et al. 1985), įvykių (angl. event) (plg. Palmer 1990) modalumo terminai. Deontinio modalumo pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio įpareigojantis, privalomas, šis modalumo tipas siejamas su privalėjimu, leidimu, draudimu (Ziegeler 2004, 36). Deontinis modalumas susijęs ne su žmonių žiniomis, įsitikinimais, abejonėmis, bet su jų valios aktais, su tam tikro deontinio šaltinio inspiruotu leidimu (įpareigojimu), pavyzdžiui:
(4) Pagal veikiančius dėsnius kalinys turi išlaikyti penkių metrų atstumą
nuo valdžios.
Deontinis modalumas siejamas ne su propozicijomis, o su predikatine struktūra, kuria apibūdinamas santykis tarp pagrindinio situacijos dalyvio ir kalbamo veiksmo ar proceso pobūdžio (Usonienė 2004). Anot Lyonso (1977), deontinis modalumas – tai modalumo atmaina, „susijusi su moraliai atsakingų veikėjų vykdomų aktų galimumu ir būtinumu“16 (Lyons 1977, 823). Deontinio galimumo ir būtinumo parafrazės yra It is possible for… ir It is necessary for… Palmeris (2001) pateikia šiuos episteminio ir deontinio modalumo pavyzdžius ir jų parafrazes:
(5) Kate may be at home now. = It is possible (possibly the case) that Kate
is at home.
‘Keitė galbūt yra namie / Gali būti, kad Keitė yra namie’
Kate must be at home now. = It is necessarily the case that Kate is at home.
‘Keitė turbūt yra namie / Keitė turi būti namie’
Tokį terminą galima rasti Plungiano darbe (2011, 198). Taip pat jis buvo pasiūlytas prof. A. Holvoeto, nes neepisteminis modalumas, kurį nurodo šis terminas, artimesnis predikacijos „šakniai“.
16 Originalus tekstas: „ is concerned with the possibility and necessity of acts performed by morally responsible agents“ (Lyons 1977, 823).
(6) Kate may come in now. = It is possible for Kate to come in now.
‘Keitei galima / leidžiama įeiti’
Kate must come in now. = It is necessary for Kate to come in now. ‘Keitė privalo įeiti’
(Palmer 2001, 7)
Čia svarbu skirtis tarp that ir for parafrazių: pirmoji pavyzdžių pora (5) iliustruoja kalbėtojo episteminį požiūrį į kalbamą propoziciją ‘Keitė yra namie’, kuri gali būti išreiškiama kaip episteminis galimumas ‘Keitė galbūt yra namie / Gali būti, kad Keitė yra namie’ arba kaip episteminis būtinumas ‘Keitė turbūt yra namie / Keitė turi būti namie’, o antroji pavyzdžių pora (6) susijusi su kalbėtojo požiūriu į potencialų būsimą įvykį, t. y. į leidimą (deontinis galimumas) ‘Keitei galima / leidžiama įeiti’, ir į privalėjimą (deontinis būtinumas) ‘Keitė privalo įeiti’.
Be episteminio ir deontinio modalumo, dar skiriamas dinaminis modalumas (angl. dynamic modality), kuriuo tam tikra situacija ar veiksmas nusakomi kaip galimi ar būtini dėl juos sąlygojančių išorinių aplinkybių (angl. external circumstances), dėl subjekto-dalyvio gebėjimų (angl. ability) ar noro (angl. volition) (plg. Palmer 1979, 1986, 2001; Perkins 1983; Nuyts 2001, 2005, 2006; Depraetere ir Reed 2006 tarp daugelio kitų). Palmerio (2003) pateikiamuose dinaminio modalumo pavyzdžiuose They can run very fast ‘Jie gali / sugeba bėgti labai greitai’ ir I will help you ‘Aš tau padėsiu’ modalinis veiksmažodis can ‘galėti / sugebėti’ reiškia situacijos dalyvių inherentišką gebėjimą bėgti greitai, o will – kalbėtojo vidinį norą padėti (Palmer 2003, 7). Gebėjimas, noras yra subjekto-dalyvio vidinės savybės, todėl Palmeris (1990, 36) kalba apie į subjektą orientuotą dinaminį modalumą (angl. subject-oriented dynamic modality). Kita vertus, dinaminis modalumas gali būti nulemtas tam tikrų išorinių aplinkybių, veiksnių, tuomet kalbama apie situacinį dinaminį modalumą (angl. circumstantial dynamic modality) (Palmer 1990, 37), pavyzdžiui:
(7) Bitė galinti įsivelti arkliui į uodegą, vėjas ją gali nublokšti į Šiukšlyną, kur ji apsinuodys rūgštimis.
Skirtingai nei episteminis modalumas, dinaminis modalumas apibūdina ne teiginius, o abstrakčias propozicijas, kurios teisingumo požiūriu nėra vertinamos (Holvoet ir Judžentis 2004, 85).
Kai kurie autoriai, skiriantys du modalumo tipus, t. y. žiūrintys į jį kaip į dvinarį reiškinį, dinaminį modalumą interpretuoja įvairiai. Vieni jį laiko neepisteminio modalumo poklasiu. Pavyzdžiui, Coates (1983) konceptualųjį modalumo lauką dalija į episteminį modalumą ir šakninį (angl. root) modalumą. Jos episteminio modalumo samprata tokia pati kaip ir Palmerio (1979, 1990), tačiau Coates šakninis modalumas apima Palmerio skiriamą deontinio ir dinaminio modalumo sritis. Quirk et al. (1985) privalėjimo, leidimo, noro (angl. obligation, permission, volition) sąvokas priskiria vidiniam / inherentiniam (angl. intrinsic) modalumui, nes čia galima kalbėti apie tam tikrą žmogaus kontrolę propozicija reiškiamam įvykiui, o būtinumo, galimumo ir numatymo (angl. necessity, possibility, prediction) sąvokos priklauso išoriniam (angl. extrinsic) modalumui, kadangi jos visiškai nesusijusios su valingo subjekto kontrole (1985, 219). Palmeris (2001) labai taikliai dinaminiam ir deontiniam modalumui įvardyti vartoja terminą įvykių modalumas (angl. event modality), o episteminį modalumą ir evidencialumą priskiria propoziciniam modalumui (angl. propositional modality), nes
17
pastarieji modifikuoja propozicijas (Palmer 2001, 8-10). Dar kitokią klasifikaciją siūlo Bybee et al. (1994). Jie skiria net keturis modalumo tipus: episteminį, orientuotąjį į kalbėtoją (angl. speaker-oriented), orientuotąjį į veikėją (angl. agent-oriented) ir subordinuojantįjį (angl. subordinating).
Šiame darbe pagrindinis atspirties taškas yra van der Auweros ir Plungiano (1998) pasiūlytas modalumo modelis. Jie savo straipsnį pradeda nuo pagrindinių modalumo konceptų – galimumo ir būtinumo, kurie toliau skaidomi į neepisteminį ir episteminį galimumą bei būtinumą, o neepisteminis
18
Kaip šiame darbe traktuojamas episteminio modalumo ir evidencialumo santykis, žr. 2.3 skyrelį.
18 Angliškų terminų vertimas paimtas iš Jasionytės (2009, 251).
domenas dar skirstomas į priklausantį nuo situacijos dalyvio (angl.
participant-internal) ir nepriklausantį nuo situacijos dalyvio (angl. participant exernal). Modalinių reikšmių klasifikacija pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė. Modalinės reikšmės (van der Auwera ir Plungian 1998, 82)
MODALINES REIKŠMES

1. Neepisteminis 1.1. Nuo situacijos dalyvio priklausantis
Galimumas (angl. nonepistemic) (angl. participant-internal possibility

1.2. Nuo situacijos dalyvio nepriklausantis

(angl. participant-external possibility)

1.3. Nuo situacijos dalyvio

nepriklausantis (deontinė)

(angl. participant externalpossibility; deontic)
2. Episteminis (angl. epistemic)
1. Neepisteminis 1.1. Nuo situacijos dalyvio priklausantis
(angl. nonepistemic) (angl. participant-internal necessity
Būtinumas 1.2. Nuo situacijos dalyvio nepriklausantis

(angl. participant-external necessity)

1.3. Nuo situacijos dalyvio

nepriklausantis (deontinė)

(angl. participant external necessity; deontic)
2. Episteminis (angl. epistemic)

Nuo situacijos dalyvio priklausantis (angl. participant-internal) modalumas panašus į Palmerio (1990, 80) skiriamą į subjektą orientuotą modalumą (angl. subject-oriented modality). Nuo situacijos dalyvio priklausantis galimumas susijęs su situacijos dalyvio inherentiniais gebėjimais (angl. ability / capacity), kaip (8) pavyzdyje, o būtinumas rodo situacijos dalyvio vidinį poreikį (angl. internal need), kaip (9) pavyzdyje:
(8) Pagriebęs plėšia nuo manęs drabužius ir taip visą blaško, kad vos galiu išsilaikyti ant kojų.
(9) Aš turiu viską užmiršti, kad galėčiau gyventi toliau.
Nuo situacijos dalyvio nepriklausančio (angl. participant-external) modalumo galimumą ar būtinumą sąlygoja išorinės dvejopos aplinkybės: kito asmens ar situacijos dalyvio šnekos aktas, taip pat socialinės normos ar moralinės konvencijos, kurių susiklosčiusioje situacijoje privalu laikytis (van der Auwera ir Plungian (1998, 81). Šiuo atveju kalbama apie deontinį būtinumą ar galimumą (leidimą, privalėjimą), pavyzdžiui:
(10) Aš neverčiu tavęs, tu gali nesutikti, gali pagalvoti.
(11) Jis turi reikalaujamus daiktus pavogti.
Nedeontinį (angl. non-deontic) būtinumą ar galimumą lemiančios išorinės aplinkybės gali būti ir bet koks kitoks neverbalinis veiksmas ar susiklosčiusi dalykų padėtis. Šis potipis (žr. 1 lentelę, 1.2 punktą) panašus į Palmerio (1990, 37) aprašomą situacinį dinaminį modalumą (angl. circumstantial dynamic modality), pavyzdžiui:
(12) Aš bijau, kad manęs nepamatytų Estera. Juk ji gali eiti pro šalį ir
pastebėt.
(13) Penkiolika trisdešimt ji turi išlipti Paryžiuje, kad suspėtų į lėktuvą.
Episteminį modalumą van der Auwera ir Plugianas (1998, 81)
interpretuoja tradiciškai: episteminis modalumas susijęs su kalbėtojo sprendimu (angl. judgement), kiek kalbama propozicija atitinka tikrovę: „propozicija vertinama kaip galima arba tikėtina atsižvelgiant į tam tikrą sprendimą (-us)“19, pavyzdžiui:
(14) John may have arrived.
‘Džonas galbūt atvyko / gali būti atvykęs.’
(15) John must have arrived.
‘Džonas tikriausiai atvyko / turi būti atvykęs.’
(van der Auwera ir Plungian 1998, 81) Kalbėtojas (14) sakinyje abejoja dėl Džono atvykimo fakto. Tokia kalbėtojo abejonė, neužtikrintumas rodo episteminį galimumą, o (15) sakinyje kalbėtojas yra gan įsitikinęs, kad Džonas atvyko (galbūt Džonas visada atvažiuoja dviračiu ir kalbėtojas, matydamas prie medžio pririštą dviratį, daro tokią išvadą). Taigi „įsitikinimas ir palyginti aukštas tikimybės laipsnis rodo
20
19 Originalus tekstas: „ a proposition is judged to be uncertain or probable relative to
some judgement(s)“ (van der Auwera & Plungian 1998, 81).
20 Originalus tekstas: „ certainty and a relatively high degree of probability thus amount
to epistemic necessity“ (van der Auwera & Plungian 1998, 81).
episteminį būtinumą“ (van der Auwera ir Plungian 1998, 81).

Nepaisant terminų gausos ir skiriamų skirtingų modalumo tipų, akivaizdu, kad episteminio modalumo statusas daugiau ar mažiau vienodai pateikiamas daugelio kalbininkų darbuose, problemų kyla tik dėl kitų modalumo tipų. Kadangi šio darbo objektas yra episteminis modalumas, tyrimui svarbi skirtis tik tarp episteminio ir neepisteminio modalumo. Toks modalumo modelis taikytas daugelyje darbų (plg. van der Auwera ir Plungian 1998; Depraetere ir Reed 2006; Mortelmans et al. 2009). Neepsiteminis modalumas apima dinaminį ir deontinį modalumą. Tiek episteminis, tiek neepisteminis modalumas savo ruožtu gali būti analizuojami galimumo ir būtinumo pagrindu, tačiau episteminis modalumas susijęs su propozicijų vertinimu teisingumo požiūriu, o neepisteminis modalumas susijęs su situacijų aktualizacijos galimumu ar būtinumu (Depraetere ir Reed 2006, 274). Tyrime nebus atskirai skiriamos deontinės ir dinaminės modalumo reikšmės, o kontrasto ašis eis per episteminio modalumo ir neepisteminio modalumo domenus (žr. 1 diagramą).

1 diagrama. Episteminis ir neepisteminis galimumas ir būtinumas

Diagrama aiškiai parodo, kad modalumas suprantamas kaip dvipolė zona, padalyta į galimumą ir būtinumą, o šie savo ruožtu skyla į episteminį ir neepisteminį domenus.

2.3. Episteminis modalumas ir evidencialumas

Lingvistinėje literatūroje galima rasti daugybę evidencialumo kategorijos apibrėžčių. Evidencialumas tradiciškai ir gana vienodai suprantamas kaip
21
„kalbinė kategorija, žyminti informacijos šaltinį“ (Aikhenvald 2004, 3). Panašiai teigiama ir van der Auweros ir Plungiano (1998). Anot jų, evidencialumas susijęs su kalbėtojų turimų žinių šaltinių arba įrodymų, kuriais jie remiasi konstruodami sakinius, nurodymu (van der Auwera ir Plungian 1998, 85). Aikhenvald (2004) teigia, kad evidencialumas yra išskirtinai gramatinė kategorija ir jo raiškos priemonės yra morfologinės. Toks evidencialumo žymėjimas būdingas daugeliui Pietų ir Šiaurės Amerikos indėnų genčių kalbų, Kaukazo regiono kalboms ir Tibeto-Birmos kalbų šeimai (Aikhenvald 2004, 17). Reikia paminėti, kad Aikhenvald pripažįsta, jog ir leksiniai žymikliai gali turėti evidencinių požymių, tačiau ji vis tiek linkusi kalbėti tik apie gramatinę evidencialumo sampratą. Daugybė pastarąjį dešimtmetį publikuotų evidencialumo Europos kalbose empirinių tyrimų ir teorinių studijų (Cornillie 2007, 2009; Wiemer 2007; Squartini 2004, 2008 ir kt.) įrodo, kad ir leksinis, arba negramatinis, evidencialumas yra labai svarbus tiriant skirtingų kalbų žymiklius funkciniu požiūriu. Leksinio evidencialumo tyrimai papildo gramatinius ir taip prisideda prie geresnio šios kalbinės kategorijos supratimo (Squartini 2008; Boye ir Harder 2009). Lietuvių kalbos evidencines konstrukcijas ir leksinius žymiklius tyrė Wiemeris (2006, 2007, 2010), Ruskan (2010, 2012). Tačiau šiam darbui gramatinio ir leksinio evidencialumo skirtis nėra tokia svarbi, čia svarbiau evidencialumo ir episteminio modalumo sąsaja.
Apie episteminį-evidencinį sinkretizmą plačiai diskutuojama literatūroje, nes santykis tarp šių konceptualiųjų domenų ne visada aiškus (plg. van der Auwera ir Plungian 1998; Mortelmans 2000; Plungian 2001; Cornillie 2007, 2009; Squartini 2008 tarp daugelio kitų). Kai kurie lingvistai šias kategorijas

Originalus tekstas: „[Evidentiality is] a linguistic category whose primary meaning is source of information“ (Aikhenvald 2004, 3).
atskiria ir apie jas kalba kaip apie nepriklausomas (Bybee et al. 1994; de Haan 1999, Holvoet 2007, 2009), nes evidencialumas „susijęs su įrodymais, kuriais kalbėtojas grindžia savo teiginį“, o episteminis modalumas „įvertina kalbėtojo
22
teiginį ir priskiria jam teisingumo vertę“ (de Haan 1999, 98). Palyginus toliau pateiktus pavyzdžius skirtumas tampa akivaizdus: (16) sakinyje pavartotas evidencialumo žymiklis tikrai nerodo, kad kalbėtojas vertintų teiginio turinį tikrovės atžvilgiu:
23
(16) Ko gi, anot Juditos, vis taip nepajudėdama sulauksiu?
(17) Bet gal skyrius turėtų daugiau tokių vaikų adresų.
Kiti autoriai linkę evidencialumo kategoriją įtraukti į episteminio modalumo lauką. Pavyzdžiui, Palmerio (1986) episteminio modalumo modelis apima evidencinius žymiklius (angl. evidentials) ir sprendimus (angl. judgements), o evidencinių žymiklių pagrindinė funkcija – „nurodyti kalbėtojo
24
prisiimamos atsakomybės lygį kalbamos propozicijos atžvilgiu“ (Palmer 1986, 54). Taip pat literatūroje vartojami terminai, kurie tarsi sujungia šias dimensijas į vieną visa apimančią kategoriją – Hengeveld (1989) kalba apie epistemologinį modalumą (angl. epistemological modality), Palmeris (2001) siūlo propozicinio modalumo (angl. propositional modality), nes tiek episteminis modalumas, tiek evidencialumas modifikuoja propozicijas. Boye (2001, 2006) kalba apie epistemiškumą (angl. epistemicity) kaip superkategoriją ir teigia, kad tiek episteminis modalumas, tiek evidencialumas yra lygiavertės epistemiškumo subkategorijos ir nė viena iš jų nėra dominuojanti ar viena kitą apimanti (Boye 2001, 85).
Originalus tekstas: „ deals with the evidence the speaker has for his or her statement“; „ evaluates the speaker’s statement and assigns it a commitment value“ (de Haan 1999, 98) [paryškinta autorės – A. Š.].
23 Tokius pavyzdžius Labutis vadina „minčių šaltinio įterpiniais“, nes jie rodo, kuo rėmėsi
kalbėtojas, iš kur jis ėmė savo pranešamą mintį (Labutis 1994, 105).
24 Originalus tekstas: „ to indicate the status of the proposition in terms of the speaker’s
commitment to it“ (Palmer 1986, 54).
Literatūroje kalbama ir apie episteminio modalumo ir evidencialumo konceptualiųjų domenų sanklotą (angl. overlap). Reikia pasakyti, kad net tie kalbininkai, kurie šias dvi kategorijas laiko visiškai nesusijusiomis, pripažįsta, kad „netiesioginis evidencinis žymiklis, kuris rodo, kad kalbėtojas turi tik netiesioginių žinių apie reiškiamą propoziciją, implikuoja, kad kalbėtojas nėra visiškai įsitikinęs propozicijos teisingumu, o tai implikuoja episteminę reikšmę“ (Bybee et al. 1994, 180). Šiame darbe laikomasi van der Auweros ir Plungiano (1998) požiūrio, kurie sąsają tarp evidencialumo ir episteminio modalumo mato kaip šių kategorijų sanklotą, tačiau sanklotos sritis apima tik tam tikrą evidencialumo aspektą, būtent inferencinį evidencialumą (angl. inferential evidentiality). Plungianas (2001) teigia, kad evidenciniai niuansai episteminėje reikšmėje yra inherentiški: „evidencinį priedą visada galima matyti episteminiame žymiklyje, o atvirkštinis variantas ne visada įmanomas: ne visi evidenciniai žymikliai yra modalūs, nes ne visi iš jų rodo episteminį sprendimą“26 (Plungian 2001, 354). Be jokios abejonės, ne visi evidencinės vartosenos atvejai yra modalūs: sanklota būdinga tik episteminio būtinumo ir inferencinio evidencialumo žymikliams (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Inferencinis evidencialumas ir episteminis būtinumas

Būtinumas

Episteminis
Deontinis būtinumas
būtinumas =
Inferencinis Citavimo
V 11(1 v 1111V ‘
evidencialumas evidencialumas

Evidencialumas

(van der Auwera ir Plungian 1998, 86)
Originalus tekstas: „ an indirect evidential, which indicates that the speaker has only indirect knowledge concerning the proposition being asserted, implies that the speaker is not totally commited to the truth of that proposition and thus implies an epistemic value“ (Bybee
et al. 1994, 180).
26Originalus tekstas: „ while an evidential supplement can always be seen in an epistemic marker, the opposite does not always hold: not all evidential markers are modal in that they do not all necessarily imply an epistemic judgment“ (Plungian 2001, 354).

Episteminio būtinumo ir inferencinio evidencialumo pagrindinis žymiklis anglų kalboje yra must ‘turėti’. Jo episteminis-evidencinis statusas plačiai aprašytas literatūroje (Nuyts 2001; Cornillie 2009; Mortelmans 2009, 2010). Episteminio-evidencinio must ‘turėti’ pasirinkimas rodo, kad kalbėtojo propozicijos vertinimas paremtas tam tikru loginiu samprotavimu ir turimais įrodymais, pavyzdžiui:
(18) From the fear in her touch Langdon sensed someone must be approaching…
Iš baimingo jos balso Lengdonas buvo bedarąs išvadas, kad kažkas ateina…
Reikėtų paminėti, kad šio darbo koncepcijai artima Cornillie’io (2007) pozicija, kad episteminio būtinumo ir inferencinio evidencialumo sanklotos sritis galėtų būti šiek tiek išplėsta. Jo ispanų kalbos modalinių veiksmažodžių tyrimas parodė, kad „sanklotos kategorija tarp modalumo ir evidencialumo neturėtų būti išskirtinai vien tik būtinumo domene, ji taip pat galėtų apimti ir
27
numatymo sąvoką“ (Cornillie 2007, 116).

2.4. Episteminis modalumas kaip gradacinė sąvoka
27 Originalus tekstas: „ the overlap category between modality and evidentiality should not be exclusively situated in the domain of necessity but can also include prediction“ (Cornillie 2007, 116).

Kalbant apie episteminį modalumą, paprastai galvoje turimas tam tikras kalbos vartotojo įsitikinimo arba tikrumo laipsnis, turimų žinių patikimumas. Tos žinios graduojamos naudojant tikimybės sąvoką (Hoye 1997; Nuyts 2001; Usonienė 2006a, 2007 ir kt.). Pamatinės episteminio modalumo reikšmės yra galimumas ir būtinumas. Lingvistinėje literatūroje nesiginčijama dėl takoskyros tarp episteminio galimumo ir episteminio būtinumo, o tai atitinka aukštą arba žemą veiksmo arba proceso tikimybės laipsnį ar kalbėtojo įsitikinimo apie kalbamos propozicijos atitikimą tikrovei laipsnį. Toliau pateikiami pavyzdžiai, paimti iš Palmerio (2001, 89). Jais kalbininkas iliustruoja episteminį galimumą anglų kalboje vartojant pagalbinį modalinį veiksmažodį (angl. modal auxiliary verb) may ‘galėti’ ir episteminį būtinumą vartojant pagalbinį modalinį veiksmažodį must ‘turėti / privalėti’:
(19) John may be in his office.
‘Džonas gali būti / galbūt yra savo biure.’

(20) John must be in his office.
‘Džonas turi būti / tikriausiai yra savo biure.’
(Palmer 2001, 89)
Reikėtų pasakyti, kad galimumas ir būtinumas nėra griežtai atskirtos kategorijos ir riba tarp jų ne visuomet aiški. Kai kurie kalbininkai siūlo tikslinti tikimybės dydį (angl. strength of likelihood) pateikdami įvairias tikimybės gradacijos skales, tačiau dažniausiai siūloma skirti aukštą, vidutinį ir žemą tikimybės laipsnį arba tikrumo vertę (žr. Hoye 1997; Lyons 1977; Palmer 1986, 2001; Perkins 1983; Usonienė 2006a, 2007). Panaši ir Nuytso (2001) pozicija, kad kalbėtojo tikrumo (įsitikinimo) laipsnio gradacija (angl. scaliarization) yra episteminės sistemos požymis (Nuyts 2001, 22-27). Danų lingvistas Brandtas (1999), tyręs modalumą danų kalboje, taip pat pateikia trijų punktų skalę ir kalba apie modalumo intensyvumą (angl. modal intensity) – galimumą, nuspėjamumą (angl. predictability) ir būtinumą (Brandt 1999, 33-34). Nors kalbininkai sutaria dėl gradacinės skalės galuose esančių verčių, sunkumų iškyla vertinant skalės viduryje esančias vertes -vidutinio laipsnio tikimybę (angl. medium epistemic certainty) (Nuyts 2001, 27). Neginčytina, kad realioje kalbos vartosenoje episteminė gradacinė skalė tampa tęstinė. Aprašydami vokiečių kalbos modalinius veiksmažodžius van der Auwera et al. (2005a) teigia, kad „skirtumas tarp galimumo ir būtinumo iš tiesų nėra klausimas „arba-arba“. Iš tikrųjų mes susiduriame su pereinamosiomis formomis, ir bet kurios kalbos modalinėje skalėje gali būti daugiau punktų nei tiesiog vienas galimumo punktas ir vienas būtinumo
28
28 Originalus tekstas: „ the distinction between possibility and necessity is not really an either-or matter. We are in fact dealing with a cline for any language than just one simple possibility point and another simple necessity point“ (van der Auwera et al. 2005a, 251).
punktas“ (van der Auwera et al. 2005a, 251). Vis dėlto dažniausiai galima žymiklius identifikuoti kaip priklausančius galimumo šeimai, pavyzdžiui,

konnte, kann ir mag, arba būtinumo šeimai, pavyzdžiui, musste, durfte, wird ir muss. Arčiau vidurio gali iškilti didesnių neaiškumų, pavyzdžiui, dėl sollte -silpno būtinumo modalinio veiksmažodžio tariamosios nuosakos formos (van der Auwera et al. 2005a, 252). Autoriai pateikia tokią vokiečių kalbos modalinių veiksmažodžių gradacinę skalę:

(21) konnte > kann / mag > sollte > musste / durfte > wird > muss
(van der Auwera et al. 2005a, 251) Gramatiniuose episteminio modalumo raiškos anglų kalboje aprašuose modaliniai pagalbiniai veiksmažodžiai (angl. modal auxiliaries) taip pat išdėstomi gradacine skale. Net elementari Alexanderio (1988) studentams skirta praktinė gramatika pateikia graduotą episteminio modalumo veiksmažodinės raiškos variantą, pavyzdžiui:
(22) might, may, could, can, should, ought to, would, will, must
žemas tikimybės laipsnis didelis tikimybės laipsnis
(Alexander 1988, 208)
Šioje skalėje modaliniai veiksmažodžiai išdėstyti pagal tai, kokį tikimybės laipsnį reiškia: nuo „silpniausio“ might ‘galėti’ iki „stipriausio“ must ‘turėti / privalėti’, kitaip tariant, prototipiniai galimumo ir būtinumo žymikliai pateikti skalės pradžioje ir gale. Tokio skirstymo laikytasi ir šiame darbe, t. y. anglų kalbos modaliniai pagalbiniai veiksmažodžiai atitinkamai suskirstyti į dvi grupes: priklausančius galimumo šeimai (might, may, could ir can ‘galėti’) ir priklausančius būtinumo šeimai (should, ought to, would, will ir must ‘turėti’). Šių veiksmažodžių išvardijimo seka nėra atsitiktinė: sąrašo pradžioje esantys veiksmažodžiai koduoja žemo laipsnio galimumą ir būtinumą. Problemiškas galėtų atrodyti should ir ought to ‘turėti’ priskyrimas episteminiam būtinumui, tačiau, kaip atkreipia dėmesį Huddlestonas ir Pullumas (2002), šiais modaliniais veiksmažodžiais koduojamas vidutinio laipsnio modalumas (angl. medium modality) „intuityviai artimesnis stipresniam skalės galui, o ne silpnesniam“ (Huddleston ir Pullum 2002, 177).
Lietuvių kalboje, palyginti su Vakarų Europos kalbomis, nėra pagalbinių modalinių veiksmažodžių, visiškai atitinkančių pagalbinių veiksmažodžių kriterijus (plačiau apie pagalbinių veiksmažodžių požymius (angl. NICE properties) žr. Heine 1993, 22-24). Kalbėdami apie lietuvių kalbos modalinius veiksmažodžius kalbininkai dažniausiai įvardija du pagrindinius modalinius veiksmažodžius, viz., galėti ir turėti (Holvoet 2007, 43; Holvoet 2009, 200), Sirtautas ir Grenda (1988), aprašydami lietuvių kalbos veiksmažodžius, vartoja terminą pagalbinis ir teigia, kad „modaliniai veiksmažodžiai, rodantys kalbėtojo požiūrį į pranešamą dalyką, į jo santykį su tikrove, sudaro tik dalį pagalbinių žodžių. Tai reiškiantys būtinumą (turėti, privalėti, reikėti, gauti), galėjimą, sugebėjimą (galėti, sugebėti, įstengti, pajėgti) atlikti kokį veiksmą “ (Sirtautas ir Grenda 1988, 80). Tačiau jokios morfologinės ar morfosintaksinės jų savybės neišskiria šių veiksmažodžių iš kitų veiksmažodžių, jų modalinis statusas daugiau nulemtas jų leksinės reikšmės (Laigonaitė 1967, 9; Valeckienė 1998, 76).
Lietuvių kalboje episteminis modalumas reiškiamas dviem kertiniais modaliniais veiksmažodžiais: veiksmažodžio galėti formomis paprastai reiškiamas episteminis galimumas (nedidelis tikimybės laipsnis, abejonė), o turėti apima episteminio būtinumo spektrą (aukštas tikimybės laipsnis). Žemiau pateikiama keletas pavyzdžių, kuriuose lietuvių kalbos veiksmažodžiai vartojami kaip episteminio galimumo ir būtinumo žymikliai:
(23) Marcinkus galėjo būti numušęs ir daugiau lėktuvų, bet karo metais pergalių niekas oficialiai neužskaitydavo….
(24) Žinojome, kad netoliese turi būti pats miestelis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad veiksmažodinė episteminio galimumo ir būtinumo tarpkalbinė raiška kelia mažiau polemikos tarp modalumą tiriančių kalbininkų. Tiek kalbant apie lietuvių kalbą, tiek apie

Originalus tekstas: „ intuitively it is closer to the strong end than to the weak“ (Huddleston & Pullum 2002, 177).
anglų kalbą, daugiau ar mažiau sutariama, kokius modalinius veiksmažodžius priskirti episteminio galimumo ir būtinumo žymikliams, tačiau adverbialų klasifikacijos klausimas keblus.
Adverbialais reiškiamą tikimybės dydį taip pat bandoma matuoti. Anglų kalboje episteminių adverbialų klasifikacija į turinčius aukštą, vidutinį arba žemą tikimybės laipsnį yra nenauja, plačiai aptarta tradicinėse anglų kalbos gramatikose. Quirkas et al. (1985, 620-21) kalba apie skirtingus episteminius prieveiksmius, kuriais išreiškiamas nevienodas „tiesos (teisingumo) laipsnis“ (angl. degree of truth); remiantis tekstynų medžiaga parengtoje Longmano anglų kalbos gramatikoje (Biber et al. 1999) aprašo prieveiksmius, kurie parodo autoriaus įsitikinimo laipsnį (angl. indication of belief in various degrees of probability) (Biber et al. 1999, 854). Kembridžo gramatikoje (Huddleston ir Pullum 2002) pagal tikimybės laipsnį skiriami šie prieveiksmiai:
a) stiprūs: definitely, certainly, undeniably, necessarily ir kt.
b) pusiau stiprūs: apparently, evidently, presumably, seemingly ir kt.
c) vidutiniai: likely, probably, arguably ir kt.
d) silpni: maybe, perhaps, possibly ir kt.
(Huddleston ir Pullum 2002, 768)
Panašią angliškų prieveiksmių klasifikaciją pateikia ir Hoye (1997). Jis angliškus prieveiksmius skirsto į tris grupes, reiškiančias:
a) tikrumą (certainly, definitely, indeed, presumably, surely ir kt.)
b) vidutinę tikimybę (probably, quite likely, most likely ir kt.)
c) galimumą (maybe, perhaps, possibly, conceivably ir kt.)
(Hoye 1997, 240)
Be jokios abejonės, nė viena klasifikacija negali pretenduoti būti vienintelė neginčytina ir tobula, juolab kad iškyla problemų skiriant vidutinės tikimybės reikšmes. Galimumo ir būtinumo kategorijos nėra vienalytės. Ko gero, niekas neprieštarautų maybe ir perhaps ‘gal(būt)’ kaip episteminio galimumo žymiklių statusui, o, pavyzdžiui, probably ir likely ‘turbūt’, reiškiantys vidutinio laipsnio tikimybę, yra labilūs. Tačiau, anot Hoye (1997), jų reikšmė artimesnė episteminiam būtinumui, nes nei probably ‘turbūt’, nei presumably ‘turbūt / matyt’ sakiniuose, reiškiančiuose mažą tikimybės laipsnį, negali pakeisti didelę abejonę, spėjimą reiškiančių conceivably ir possibly ‘gal(būt)’, pavyzdžiui:
(25) *Probably /Presumably they’ll be at the reception this evening, on the
other hand, probably /presumably they won’t.
‘Tikriausiai jie bus priėmime šį vakarą, kita vertus, tikriausiai nebus’
(26) Possibly/Conceivably they’ll be at the reception this evening, on the
other hand, possibly / conceivably they won ‘t.
‘Galbūt jie bus priėmime šį vakarą, kita vertus, galbūt nebus’
Hoye (1997, 194)
Panašiai kaip skirstant angliškus modalinius veiksmažodžius į priklausančius galimumo ir būtinumo grupei, šiame darbe angliški prieveiksmiai, turintys vidutinės tikimybės laipsnį, priskirti prie episteminio būtinumo žymiklių. Toks skirstymas gana sąlyginis, grįstas bendriausiomis reikšmėmis, ir nėra absoliučiai neginčijamas.
Pasiūlyti lietuvių kalbos modalinių adverbialų žodžių klasifikaciją dar sunkiau. Lietuvių kalboje gausu įvairių modalinių žodžių, prieveiksmių, dalelyčių, o jų funkcijos įvairialypės. Kaip teigiama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“, pagal reikšmę dalelytės gali būti skirstomos tik sąlygiškai, nes „jų reikšmė nėra visai savarankiška, nemažai priklauso nuo tų žodžių ar žodžių junginių, kuriuos dalelytės niuansuoja, be to, jų reikšmę kartais veikia didesnis kontekstas ar intonacija“ (Ambrazas 2006, 433). Šioje gramatikoje, be kitų reikšminių dalelyčių skyrių, išskiriamas ir klausiamųjų bei abejojamųjų dalelyčių skyrius. Joms priklauso gal, galbūt, kažin, rasi, turbūt, lyg ir, bene ir kt. (ibid. p. 435). Valeckienė taip pat, be kitų dalelyčių tipų, skiria netikrumo reikšmės bei lyginamąsias dalelytes: gal(ir), galbūt, lyg (kad, tartum, ir), kaip ir, kažin, kažin ar, neva, rasi, tarytum, tarsi, tartum, turbūt (Valeckienė 1998, 191). Aprašant modalinius prieveiksmius, taip pat skiriamos įvairios jų reikšmės ir jais perteikiamos modalinės reikšmės niuansai. Lietuvių kalboje yra tik keletas modalinių prieveiksmių, kurie yra žymėti morfologiškai, t. y. turi priesagą -iai, pavyzdžiui, tikriausiai, greičiausiai, veikiausiai, būtinai, ir visi jie „atlieka modalinių žodžių funkciją“ (Ambrazas 2006, 419). Iš tiesų lietuvių kalbos gramatikoje nėra bendro sutarimo dėl modalinių žodžių / dalelyčių / prieveiksmių statuso – žodžiai priskiriami skirtingoms klasėms pramaišiui, be aiškaus pagrindo. Smetona ir Usonienė (2012) labai teisingai rašo, kad „ne visai suprantama, kodėl funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje matyt, teisybė laikomi įterptiniais žodžiais, reiškiančiais abejonę / tikrumą, o turbūt / iš tikro – modaliniais žodžiais, „reiškiančiais abejojimo, tikrumo atspalvį“ Tuo tarpu Lietuvių kalbos žodyne (LKZe) tiesa yra laikomas modaliniu, o teisybė – įterptiniu žodžiu“ (Smetona ir Usonienė 2012, 126). Kaip jau minėta, šiame darbe laikomasi Smetonos ir Usonienės (2012) pozicijos ir tiriami modaliniai žodžiai, prieveiksmiai ir dalelytės skiriamos į atskirą adverbialų funkcinę-semantinę kategoriją.
Tiek tradicinėse akademinėse lietuvių kalbos gramatikose, tiek vienakalbiuose lietuvių kalbos žodynuose skiriant įvairias modalinių adverbialų grupes beveik nekalbama apie jomis reiškiamą skirtingą tikimybės laipsnį. Laigonaitė (1967, 4) mini tikrenybės, galimybės ir reikiamybės sąvokas ir teigia, kad „modaliniais žodžiais laikytini tik tie įterptiniai žodžiai, kuriais nusakomas sakinio ar atskirų jo komponentų turinys jo tikroviškumo ar galimybės požiūriu“ (Laigonaitė 1967, 16). Tačiau autorė neaiškina priežasčių, kodėl tokie adverbialai kaip galbūt, turbūt, matyt, regis, rodos, atrodo, berods, greičiausiai, tikriausiai, veikiausiai, galimas daiktas, visai galimas daiktas, galimas dalykas pateikiami kaip lygiaverčiai „spėjimą, abejojimą, prielaidą“ reiškiantys žodžiai (Laigonaitė 1967, 13). Aiškinamuosiuose lietuvių kalbos (LKZe, DLKZ) ir anglų-lietuvių kalbų žodynuose (pavyzdžiui, „Anglone“, „Tildės“ kompiuteriniame žodyne 2006) modalinių adverbialų reikšmė arba jų atitikmenys neretai aiškinami užburto rato principu, t. y. jie pateikiami kaip sinonimai, paaiškinimuose žodžiai aiškina arba iliustruoja vieni kitus, tarsi jie būtų lygiaverčiai ir lygiareikšmiai, pavyzdžiui:
Pagal reiškiamos tikimybės dydį lietuviškus adverbialus gal(būt), rasi, bene, vargu, kuriais eksplicitiškai perteikiama aiški abejonė ir netikrumas, būtų galima priešinti su adverbialu tikriausiai, kuris žymi aukštą autoriaus įsitikinimo laipsnį, panašiai kaip anglų kalboje aukštą autoriaus tikrumo laipsnį reiškiantys certainly ‘tikriausiai’ ir presumably ‘turbūt’ gradacinėje skalėje priešinami su perhaps ar maybe ‘gal(būt)’. Lietuvių kalbos žodyne (LKZe) turbūt tapatinamas su galbūt ir tikriausiai, o tai lyg ir suponuoja, kad tikimybės sąvoka lietuvių kalboje nėra matuojama, nors gimtakalbiai intuityviai jaučia reiškiamos tikimybės dydžio skirtumą. Lietuvių kalboje abu modaliniai žodžiai vartojami taip pat skirtingai kaip ir anglų kalboje (plg. Hoye 1997, 194). Kaip teigia Usonienė (2006a), „svarstant alternatyvią tikimybę, abejonei reikšti netinka episteminio būtinumo žymikliai“ (Usonienė 2006a, 100). Palyginkime: (27) Gal ateisiu šįvakar, o gal ir ne, tiksliai nežinau.
*Tikriausiai ateisiu šįvakar, o tikriausiai ir ne, tiksliai nežinau.
Usonienė (2006a, 100)
Taip pat atrodytų logiška adverbialą turbūt priskirti episteminio būtinumo adverbialų šeimai. Jau vien šio adverbialo morfologinė sandara rodo jį esant konstrukcijos turi būti trumpiniu (Wiemer 2007, 195).
Šiame darbe, pasikliaujant asmenine intuicija, žodynų ir gramatikų pateikiamais duomenimis ir atliktais episteminio modalumo raiškos ir tikimybės sąvokos lietuvių kalboje tyrimais (Usonienė 2006a, 2006b, 2007; Sriubaitė 2007; Šolienė 2008), skiriami du adverbialų skyriai: episteminį

galimumą (gal, galgi, galbūt, galimas daiktas / dalykas, rasi, bene, vargu, bemaž, kažin, lyg (ir), tartum, tarytum, tarsi, panašu, rodos, regis, atrodo) ir episteminį būtinumą (turbūt, tikriausiai, veikiausiai, greičiausiai, būtinai, neišvengiamai, matyt, ko gero (-a)) koduojantys adverbialai. Be abejo, sąrašas nėra baigtinis, tačiau dėl šio darbo tikslų apsiribota tik šiais adverbialais.

3. Tyrimo kalbinė medžiaga ir metodai. Kontrastyvinio tyrimo principai

Šiame skyriuje trumpai pristatomi įvairūs tekstynų tipai, aprašomas tyrimui sudarytas dvikalbis dvikryptis lygiagretusis tekstynas (3.1 skyrelyje), kuris yra pagrindinis empirinių duomenų šaltinis. Taikyti metodai aprašyti 3.2 skyrelyje.

3.1. Dvikalbis dvikryptis lygiagretusis tekstynas

Šiame darbe taikytas tekstynais paremtas metodas padeda atskleisti kitais metodais sunkiai aptinkamas ar tik numanomas tarpkalbines modalumo raiškos tendencijas. Skiriami įvairūs tekstynų tipai. Pagal į tekstyną įtrauktų kalbų skaičių skiriami vienakalbiai (angl. monolingual) ir daugiakalbiai tekstynai (angl. multilingual). Dar tekstynai skirstomi į palyginamuosius (angl. comparable) ir lygiagrečiuosius (angl. parallel) tekstynus.
Lygiagrečiuosius tekstynus sudaro originalo ir vertimo tekstai, sulygiuoti pastraipos ar sakinio lygmeniu, jie kartais literatūroje dar įvardijami kaip vertimo (angl. translation) tekstynai. Šiame darbe bus vartojamas terminas lygiagretusis tekstynas, taip pabrėžiant šio tipo tekstyno bruožą – originalaus teksto ir jo vertimo sulygiavimą pasakiniui. Lygiagretieji tekstynai dar gali būti smulkiau skirstomi į vienakrypčius (angl. unidirectional) ir dvikrypčius (angl. bidirectional). Jei į lygiagretųjį tekstyną įtraukti tekstai, versti tik iš vienos kalbos į kitą (iš kalbos A į kalbą B), toks tekstynas bus vienakryptis. Jei į lygiagretųjį tekstyną įtraukti tekstai, versti iš vienos kalbos į kitą ir atvirkščiai (iš kalbos A į kalbą B ir iš kalbos B į kalbą A), toks tekstynas vadinamas dvikrypčiu.
30 Tekstyną galima apibrėžti kaip natūraliai vartojamos kalbos pavyzdžių sankaupą, saugomą elektroniniu būdu (Hunston 2006, 234).
Palyginamieji tekstynai sudaryti ne iš originalių tekstų ir jų vertimų, o iš originalių dviejų ar daugiau kalbų tekstų, kurie yra suderinti pagal teksto tipą, tematiką ir komunikacinę funkciją. Kartais tokie tekstynai pavadinami lygiagrečiaisiais, tačiau dėl anksčiau minėtos priežasties vertimo ryšiais nesusiję ir papastraipiui ar pasakiniui nesulygiuoti tekstai bus laikomi sudarančiais palyginamuosius tekstynus (išsamesnes apžvalgas apie kitus tekstynų tipus ir jų taikymą žr. Marcinkevičienė 2000; Tognini-Bonelli 2001; Meyer 2002; Rimkutė et al. 2006; Johansson 2007).
Šiam tyrimui buvo sudarytas dvikalbis dvikryptis lygiagretusis tekstynas. Jam įvardyti disertacijoje bus naudojama ParaCorpA_^LT^A santrumpa. Tai pagrindinis šio tyrimo duomenų šaltinis, tačiau kontrasto dėlei ir siekiant įvertinti gautų rezultatų patikimumą tiriamų kalbinių vienetų dažnis buvo
31
patikrintas ir Britų nacionaliniame tekstyne (BNC) bei Sakytinės lietuvių
32
kalbos tekstyne . ParaCorpA^LT^A tekstynas sudarytas iš originalių grožinės literatūros tekstų ir jų vertimų į lietuvių ir anglų kalbas. Grožinės literatūros tekstai pasirinkti dėl kelių priežasčių. Visų pirma grožinė literatūra geriausiai atspindi šnekamąją kalbą, ji daug artimesnė šnekamajai kalbai nei, tarkime, iš anksto parašytos ir surepetuotos oficialios kalbos, nors paprastai jos pateikiamos žodžiu (Biber 1988; Mayer 2002). Grožinėje literatūroje gausu dialogų, o tai ideali aplinka episteminiam modalumui rastis (plg. van der Auwera et al. 2005b, 203). Antra, negalima paneigti ir praktinių priežasčių: grožiniai tekstai dažniausiai kokybiškai verčiami, juk kasdieniai buitiniai pokalbiai, dauguma žiniasklaidos tekstų ir t. t. paprastai lieka neversti, o jei ir verčiami – jų autoriai dažnai lieka nežinomi, taip pat galima abejoti vertimų kokybe.

Episteminio būtinumo žymiklių anglų ir lietuvių kalbose kiekybinė ir kokybinė analizė parodė, kad, nors abiejose kalbose esama galimybės rinktis tarp dviejų raiškos strategijų (veiksmažodžių ir adverbialų), lietuvių kalboje

Originalus tekstas: „While hedging is a natural social norm in Anglo-Saxon culture, it could be much less characteristic to other cultures and this might be reflected in translations“ (Usonienė, Šinkūnienė (forth.).
dominuoja adverbialinė episteminio modalumo raiška. Pagrindinis lietuvių kalbos būtinumo veiksmažodis turėti dažniausiai eina kaip neepisteminio modalumo žymiklis; tik viena ketvirtoji jo vartosenos yra episteminė. Be to, episteminė interpretacija glaudžiai susijusi su turėti 3-iojo asmens formomis, kurios pavartotos statyvinėse būti-P konstrukcijose. Nors lietuvių kalbos episteminį būtinumą reiškiančių adverbialų dažnis panašus kaip anglų kalbos adverbialų, vis dėlto jų vartosenos dažnį sugretinus su episteminio veiksmažodžio turėti vartosena akivaizdu, kad grožinės literatūros tekstuose episteminio būtinumo, kaip ir episteminio galimumo, niuansai perteikiami adverbialais.

Pagrindinė episteminio būtinumo raiškos priemonė anglų kalboje -modaliniai veiksmažodžiai (Aijmer 1999; van der Auwera et al. 2005b). Dažnesnė pagalbinių modalinių veiksmažodžių vartosena koreliuoja su didesniu jų gramatikalizacijos laipsniu. Panašią išvadą daro ir Mortelmans (2009). Jos tyrimas aiškiai parodė, kad episteminiai ir episteminiai-evidenciniai būtinumo žymikliai anglų, vokiečių ir olandų kalbose elgiasi skirtingai. Vokiečių kalboje mussen ‘turėti’, gramatikalizuotas mažiau nei jo angliškasis partneris must ‘turėti’, vartojamas daug rečiau ir, regis, linkęs užleisti vartosenos pozicijas modaliniams prieveiksmiams ir modalinėms dalelytėms.
Vertimo paradigmos analizė taip pat patvirtino episteminio būtinumo turinio ir raiškos tarpkalbinius skirtumus. Įterptų modalinių adverbialų gausa ir nulinės atitikties reiškinys gali būti vienas iš episteminio būtinumo raiškos tarpkalbinių struktūrinių skirtumų kompensacijos būdų. Ko gero, tai galėtų rodyti skirtingą tikimybės sąvokos supratimą ir skirtingas tarpkultūrines pragmatines konvencijas. Duomenys leidžia teigti, kad lietuvių kalbos adverbialų tikriausiai, turbūt, matyt, ko gero(a) reikšmės diapazonas apima visą episteminę skalę. Aijmer (2001), išanalizavusi anglų adverbialus certainly, surely ir no doubt ‘tikriausiai / neabejotinai’ bei jų vertimo atitikmenų pagrindu sudarytus semantinius žemėlapius, teigia, kad jų semantikoje „įvyko pokytis nuo įsitikinimo iki abejonės“ . Lietuviško adverbialo matyt vertimo atitikmenų analizė parodė, kad šio adverbialo semantinėje struktūroje išlieka inferencijos elementas, kuris labai svarbus šio žodžio reikšmei platėjant nuo tiesioginės vizualinės percepcijos iki mentalinio suvokimo ir galiausiai evidencialumo (Usonienė 2003; Wiemer 2007). Duomenys rodo, kad matyt yra evidencinis-inferencinis žymiklis; taigi, be nuorodos į informacijos šaltinį, jis turi ir abejonės reikšminį atspalvį. Be to, regis, kad kalbėtojų disponuojamų žinių šaltinių skirtingi niuansai ir pobūdis turi įtakos reiškiamos abejonės ar tikrumo laipsniui (plg. Boye ir Harder 2009; Cornillie 2009).

 

Atsisiųsti pilną EPISTEMINIO MODALUMO