Fitoplazmos ir jų vabzdžiai pernešėjai Lietuvoje

Geltligės – žinomos, kaip didelę žalą naudingiesiems augalams ir, savo ruožtu, didelius nuostolius žemės ūkiui padarančios ligos.

Ilgą laiką buvo manoma, jog geltligių sukėlėjai yra virusai. 1967 metais japonų mokslininkai naudodami elektroninės mikroskopijos metodus, pažeistų augalų audinių mikropjūviuose aptiko į mikoplazmas panašius organizmus (MLO). Šis atradimas atskleidė ne tik naują mikroorganizmų grupę, bet ir leido vėliau juos priskirti prie pagrindinių geltligių sukėlėjų (Doi et al., 1967; Bertaccini, Duduk, 2009).

Fitoplazmos – tai ląstelės sienelės neturinčios, Mollicutes klasei priklausančios, aptinkamos augalų karnienos bei vabzdžių pernešėjų audiniuose, augalų ligas sukeliančios, nekultivuojamos bakterijos. Šiuo metu pasaulyje yra nustatyta keli šimtai augalų rūšių, kurias pažeidžia būtent šie mikroorganizmai. Ypatingai daug žalos fitoplazmos padaro ūkiams užsiimantiems sumedėjusių augalų, tokių kaip: kokosinės palmės, vynmedžiai, kaulavaisiai, obelys auginimu (Bertaccini, Duduk, 2009). Bandymai įveikti šias infekcijas naudojant antibiotikus, termoterapiją, atkūrimą iš meristemų yra tik laikini, daug darbo bei lėšų reikalaujantys sprendimai, todėl efektyviausias kovos su fitoplazminėmis infekcijomis metodas vis dar yra augalų sunaikinimas arba prevencinis gausus pesticidų naudojimas siekiant sumažinti ar eliminuoti pernešėjų populiacijas bei piktžoles. Svarbu kuo daugiau išsiaiškinti apie šių bakterijų gyvybinius ciklus, plitimo aplinkoje ir augale kelius, gamtinius šeimininkus bei jų tarpusavio santykius, antropogeninių veiksnių įtaką. Išsiaiškinus šiuos aspektus bus įmanoma sukurti strategijas bei modelius, kaip sustabdyti ar sumažinti ligos plitimą, kaip efektyviai apsaugoti augalus, galbūt net pakeisti pačių augalų savybes (McCoy, Williams, 1982; Staniulis, 1988; Davis, Lee, 2000; Bove, Garnier, 2002; Bertaccini, 2007).

Lietuvoje fitoplazmų tyrimai pradėti prieš tris dešimtmečius (Staniulis, 1988). Per paskutiniuosius dešimtmečius, atsiradus pažangesniems molekulinės biologijos metodams, tapo įmanoma įvairiuose žoliniuose bei sumedėjusiuose augaluose aptikti bei identifikuoti (pagal Lee et al., 1998a identifikacijos sistemą) penkių grupių bei septyniolikos pogrupių fitoplazmas (Staniulis et al., 2000; Jomantienė et al., 2000; 2002a, b; Samuitienė et al., 2002; Urbanavičienė et al., 2005; Valiūnas, 2003; Valiunas et al., 2000, 2001a, b, 2004; 2006, 2009, 2010). Siame darbe pateikiami rezultatai apie naujai augaluose aptiktas fitoplazmas ir jų padėtį klasifikacinėje sistemoje. Taip pat nurodomi, kai kurių fitoplazmų galimi pernešėjai bei atliktų perkėlimo cikadelėmis bandymų rezultatai.

Darbo tikslas: aptikti ir identifikuoti Lietuvoje paplitusias fitoplazmas vabzdžiuose, surinktuose nuo įvairių augalų su fitoplazminiais simptomais ir nustatyti fitoplazmų vabzdžius pernešėjus bei atskleisti identifikuotų ir kitų fitoplazmų filogenetinius giminingumus.

Uždaviniai:
1. Apibūdinti galimus vabzdžius platintojus surinktus nuo augalų su išreikštais fitoplazminiais simptomais.
2. Naudojant lizdinės PGR, RFIP metodus nustatyti galimus fitoplazmų vabzdžius platintojus ir augalus šeimininkus.
3. Identifikuoti ir klasifikuoti fitoplazmas aptiktas surinktuose vabzdžių ir simptomatinių augalų pavyzdžiuose, atliekant 16S rRNR, rp ir secY genų sekų analizę.
4. Palyginti gautus duomenis su paskelbtais literatūros šaltiniuose.
5. Atlikti fitoplazmų pernešimo vabzdžiais bandymus siekiant nustatyti jų gebėjimą pernešti fitoplazmas tarp augalų, nuo kurių jie buvo surinkti.
6. Atlikti nuskaitytų 16S rRNR ir ribosominių baltymų genų filogenetinę analizę bei palyginti juos su kitų fitoplazmų genais esančiais internetinėse genų sekų duomenų bazėse.
Temos aktualumas
Fitoplazmų sukeliamos naudingųjų augalų epidemijos gali atnešti didelius nuostolius agrarinių šalių ekonomikoms. Lietuvoje fitoplazmos pažeidžia tokius svarbius naudinguosius augalus kaip: avietės, avižos, miežiai, morkos, rapsai, svogūnai, taip pat nustatytos eilėje dekoratyvinių augalų
Lietuvoje jau žinomos keletas labiausiai paplitusių fitoplazmų grupių bei pogrupių, taip pat aptikta nemažai jų augalų-šeimininkų. Šiame darbe nustatytos fitoplazmos sukelia svarbių naudingųjų augalų: braškių, gelteklių, juodųjų serbentų, obelų, trešnių, vyšnių bei pramoninių augalų: pušų, eglių, pažeidimus bei epidemijas. Duomenų apie galimus šių bakterijų pernešėjus Lietuvoje beveik nėra. Pernešėjų identifikavimas ir tyrimas padės kurti veiksmingesnes strategijas bei sistemas kovai su fitoplazminėmis infekcijomis, leis anksčiau aptikti dar neatrastas ir galimai invazines fitoplazmas. Fitoplazmų ir jų pernešėjų identifikavimas suteiks svarbių duomenų tiriant šių patogenų ekologiją, paplitimą, kilmę, epidemiologiją, plitimo kelius. Informacija bus naudinga Lietuvos ir kaimyninių šalių augalų apsaugai (karantino įstaigoms), augalų augintojams. Taip pat galės padėti nustatant galimų invazinių vabzdžių rūšių bei fitoplazmų kamienų atsiradimą Lietuvoje dėl klimato kaitos.

Mokslinis darbo naujumas
Pietinės, vakarų ir centrinės Europos šalyse atliekamos išsamios studijos siekiant nustatyti fitoplazmų vabzdžius pernešėjus, tačiau rytų ir šiaurės Europos regione tokių tyrimų dar neatlikta, todėl Lietuvoje gauti rezultatai yra ypač vertingi siekiant nustatyti vabzdžių pernešėjų įvairovę ir fitoplazmų paplitimo tikimybę mūsų regione.
Fitoplazmos Lietuvoje tyrinėjamos jau trisdešimt metų. Pačioje tyrimų pradžioje šie patogenai bei jų platintojai buvo tyrinėjami nagrinėjant audinių ultrapjūvius elektroniniu mikroskopu, tačiau tai leido tik patvirtinti šias infekcijas ir nustatyti bakterijos morfologinius bruožus. Pritaikius molekulinės biologijos metodus tapo įmanoma tiksliai ir efektyviai aptikti bei klasifikuoti fitoplazmas, o taip pat nustatyti jų bioįvairovę ir paplitimą Lietuvoje. Šio darbo metu pirmą kartą Lietuvoje molekuliniais metodais buvo išaiškinti fitoplazmų vabzdžiai pernešėjai. Daugelis aptiktų fitoplazmų pogrupių nustatytos identifikotuose vabzdžiuose pirmą kartą, kaip Lietuvoje taip ir pasaulyje. Dvejose vabzdžių rūšyse fitoplazmos aptiktos pirmą kartą Lietuvoje ir pasaulyje. Mūsų aptiktos naujos galimų vabzdžių pernešėjų rūšys suteikia naujų duomenų apie fitoplazmų platintojų spektrą mūsų regione. Penkiose augalų rūšyse fitoplazmos aptiktos pirmą kartą Lietuvoje. Darbo metu nustatytas vienas visiškai naujas Lietuvai ir pasauliui ir vienas naujas Lietuvai fitoplazmų pogrupiai bei jų augalai šeimininkai, kas prisideda prie Lietuvoje bei pasaulyje aptinkamų fitoplazmų paplitimo ir bioįvairovės tyrimo.

Ginamieji teiginiai:
1.Hemiptera būrio vabzdžiai yra potencialūs fitoplazmų pernešėjai
Lietuvoje. Vienuolika identifikuotų vabzdžių rūšių yra galimi
fitoplazmų pernešėjai Lietuvoje. Aptiktos penkios augalų rūšys yra
nauji fitoplazmų šeimininkai Lietuvoje. 2.Aptiktos fitoplazmos priklauso 16SrI-A, B, C, 16SrIII-B, P, T ir
16SrXXI-A fitoplazmų pogrupiams. 3. Identifikuoti galimi vabzdžiai pernešėjai gali turėti platesne pernešamų
fitoplazmų įvairovę. 4.E. incisus Lietuvoje perneša fitoplazmas pagal klasifikacijos schemą
priskirtas 16SrI-C fitoplazmų pogrupiui. 5.Identifikuotos fitoplazmos labiausiai giminingos 16SrI-A, B, C, 16SrIII-
B, P, T ir 16SrXXI-A pogrupių fitoplazmom aptiktom Lietuvoje ir
kitose šalyse.
6.16SrIII-T ir 16SrIII-P pogrupių fitoplazmos gali priklausyti tai pačiai rūšiai.
7.Medienos indų ląstelių sultimis mintančios cikadelės, kaip ir karnienos indų ląstelių sultimis mintančios cikadelės sugeba įgyti fitoplazmas.
Darbo aprobavimas ir publikacijos
Disertacijos medžiaga buvo pristatyta dviejose tarptautinėse (Sitges Ispanija, Neustadt Vokietija) ir vienoje konferencijose (Vilnius) Lietuvoje. Tyrimų rezultatai publikuoti keturiuose moksliniuose straipsniuose (Plant disease, Bulletin of Insectology, Žemdirbystė) bei konferencijų tezėse.

Disertacijos struktūra
Disertaciją sudaro: Įvadas, Literatūros apžvalga, Medžiagos ir metodai, Rezultatai ir jų aptarimas, Išvados, 216 literatūros šaltinių sąrašas ir Mokslinių publikacijų sąrašas. Disertacijos apimtis – 133 puslapiai, 6 lentelės ir 45 paveikslai. Disertacija parašyta lietuvių kalba, santrauka – anglų kalba.
1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Fitoplazmų tyrimų apžvalga

Pirmosios užuominos apie fitoplazmų sukeliamus augalų pažeidimus mus pasiekia iš senovės kinų metraščių bei japonų archyvų. Prieš tūkstantį metų Kinijoje Song dinastijos valdymo laikais (960-1227) „Yao-geltonieji” veislės bijūnai buvo garbinami, dėl jų ypatingo grožio, tačiau augalai būdavo mažiau gyvybingi, o žalsvi žiedai nesubrandindavo sėklų (Wang, Maramorosch, 1998; Maramorosch, 2011). Kitos užuominos mus pasiekia iš Japonijos – šioje šalyje buvo aprašytos Paulovnijų „raganų šluotos” (Paulownia Tengu-su – japoniškai; Tengu – mitinė japonų būtybė; goblinas) liga, kuri pasireikšdavo augalo žemaūge bei gausiu pridėtinių ir šoninių ūglių išvešėjimu (Hoshi et al., 2009). Taip pat šioje šalyje aprašyti vieni pirmųjų šilkmedžio žemaūgės atvejų (1603 metai) (Okuda, 1972). Ilgai buvo manyta, jog geltligės yra virusinės kilmės ligos, dėl gaunamų neigiamų rezultatų filtruojant augalų audinių sultis per bakteriologinius filtrus (McCoy et al., 1989;. Van der Want, Dijkstra, 2006). Geltligių sukėlėjų tyrimai atskleidė nemažai faktų apie jų biologines savybes. Pastebėta, kad jų inaktyvavimosi temperatūra (40o-50oC) yra žemesnė nei daugumos virusų (Kunkel, 1926; Staniulis, 1988). Kunkel (1926) pirmasis nustatė, kad šiuos sukėlėjus tarp augalų platina vabzdžiai. Maramorosch (1952) patvirtino, kad patogenas yra virusinės kilmės ir dauginasi vabzdžio organizme. Apie geltos sukėlėjų vabzdžius platintojus ir augalų šeimininkų ratą nemažai duomenų savo darbuose pateikė Valenta (1958), Musil, Mišiga
(1961).
Tikroji geltligių sukėlėjo prigimtis buvo atskleista tik atsiradus ir ištobulinus elektroninės mikroskopijos metodus (Roingeard, 2008). Grupė japonų mokslininkų 1967 metais aptiko geltliges sukeliančius organizmus. Jie tai atliko tirdami pažeistų augalų karnienos audinių ultrapjūvius elektroninės mikroskopijos metodu. Naujai atrastiems organizmams, dėl jų panašumo į mikoplazmas, buvo suteiktas pavadinimas MLO – mycoplasma-like organisms
(liet. – į mikoplazmas panašūs organizmai) (Doi et al., 1967). Vėlesni tyrimai parodė, jog šie organizmai yra jautrūs tetraciklinui ir atsparūs penicilinui bei streptomicinui, kas vėliau leido šią savybę panaudoti MLO identifikavimui (Davis, Lee, 1982; Bertaccini, 2007; Maramorosch, 1958; 2011).
Tęsiant MLO tyrimus pavyko išaiškinti kitą augalų viduląstelinį patogeną – spiroplazmas. Jos taip pat priklauso Mollicutes klasei ir neturi ląstelės sienelės. Nuo MLO skiriasi spiraline ląstelės forma, kas yra keista savybė sienelės neturinčiom bakterijoms (Bove, Garnier, 2002). Pirmasis spiroplazmas atrado ir jas pradėjo auginti dirbtinėse terpėse R. E. Davis (Davis, Worley, 1973; Fletcher et al., 1998). Be sienelės neturinčių (MLO, spiroplazmos) augalų rėtiniuose induose taip pat buvo aptiktos ir ląstelės sienelę turinčios, Gram-neigiamos Liberibacter bei Phlomobacter genčių bakterijos (Bove, Garnier, 2002).
MLO sandaros bei vystymosi ypatumai yra tyrinėjami tik nagrinėjant augalų audinių ultrapjūvius elektroninės bei skanuojančios mikroskopijos metodais, kadangi dirbtinėse terpėse kultivuoti jų nepavyksta (Staniulis, 1988; Lee et al., 1998). Laboratoriniams bandymams MLO saugomos augalų audinių kultūrose, nuolat apkrečiant sveikus augalus arba užšaldytuose infekuotuose vabzdžiuose bei augaluose (Staniulis, 1988).
Pirmosios šių mikroorganizmų klasifikacijos schemos buvo sudarinėjamos remiantis jų specifinių augalų-šeimininkų, vabzdžių platintojų, sukeliamų simptomų augaluose pagrindu (McCoy et al., 1989; Davis, Lee,
2000; Gasparich, 2009).
Ilgą laiką MLO aptikimui infekuotuose augaluose bei pernešėjuose buvo naudojami DNR-DNR homologijos bei serologinio reakcingumo pagrindu sudaryti metodai, kuriuose naudojami specifiniai klonuoti MLO DNR fragmentai, mono- ir polikloniniai antikūnai. Infekuotų augalų ląstelių nustatymui naudojami DAPI (4,6-diamidino-2-fenilindolas) bei Diene dažai. DAPI dažymas specifinis nukleorūgštims, o Diene dažas – MLO metabolitams Taip pat serologiniais metodais buvo koncentruojamos patogeno ląstelės, kurių DNR buvo panaudojama tolimesniuose tyrimuose (Deeley et al., 1979; Jiang,
Chen, 1987; Sinclair, 1989; Malinowski et al., 1996; Lee et al., 1998; Davis, Lee, 2000; Bertaccini, 2007).
Ištobulinti DNR analizės metodai tokie, kaip PGR, RFIP bei filogenetinė analizė leido daug efektyviau bei tiksliau ištirti MLO savybes bei santykį su kitais mikroorganizmais. Šiais metodais atlikus 16S rRNR ir ribosominių baltymų genų analizę, šie organizmai buvo išskirti į didelę monofiletinę grupę Mollicutes klasėje (Lee et al., 2000; Bove, Garnier, 2002; Davis, Bertaccini, 2007). MLO buvo priskirti Mollicutes klasei pagal tam tikras šiai klasei būdingas savybes tai – ląstelės sienelės nebuvimas, panašus guanino (G) -citozino (C) santykis DNR, genomo dydžių panašumas, 16S rRNR genų sekų palyginimas išskyrė jas į grupę Mollicutes klasėje bei parodė filogenetinį giminingumą su Acholeplasma/Anaeroplasma grupe; UGA kodonas naudojamas ne triptofanui koduoti, o kaip terminacinis, kas leidžia manyti, jog jos ir acholeplazmos kilme yra senesnės nei spiroplazmos (Bove, Garnier,
2002; Bai et al., 2006).
S urinkus pakankamai duomenų bei įrodymų apie MLO savybes išskiriančias jas tarp kitų Mollicutes atstovų, fitoplazmų tyrimo grupė, atstovaujanti palyginamosios mikoplazmologijos tarptautinį tyrimų projektą (IRPCM), sutiko 1992 metais pavadinimą „fitoplazma” panaudoti šiai grupei priklausančių bakterijų identifikavimui bei esamos padėties aprašymui, o 1994 metais pavadinimas „fitoplazma” buvo oficialiai priimtas vietoj „MLO” (Bove, Garnier, 2002).
Iki šiol nepavyko auginti fitoplazmų dirbtinėse terpėse, todėl jų klasifikacija remiasi 16S rRNR, 16S/23S tarpgeninės srities rDNR, ribosominių baltymų, elongacijos faktoriaus, sekrecinės sistemos genų sekų analize (Davis, Lee et al., 2000). Šių genų sekų padauginimui naudojamas lizdinės PGR metodas, kuris sudarytas iš dviejų etapų. Per pirmąjį etapą gautos tam tikros DNR sekos kopijos panaudojamos antrajame, kur nuo jų pagausinami mažesni šių sekų fragmentai, todėl padidėja metodo jautrumas, kas leidžia aptikti fitoplazminę DNR bendrame DNR tirpale su mažu jos kiekiu jame. Tai palengvino fitoplazmų aptikimą sumedėjusiuose augaluose bei augaluose apkrėstuose keliomis fitoplazmomis (Lee et al., 1998; Davis, Lee,
2000).
Tobulėjant ir gilėjant žinioms apie DNR ir jos analizės metodus, tapo įmanoma vis detaliau aprašyti fitoplazmų molekulinius bei filogenetinius bruožus, todėl Miurėjus ir Schleiferis 1994 metais pasiūlė laikiną „Candidatus” statusą galimų naujų nekultivuojamų taksonų genties ir rūšies lygmenyje aprašymui (Bove, Garnier, 2002), kas vėliau leido fitoplazmas išskirti į atskirą Mollicutes klasės Acholeplasmataceae šeimos K Candidatus Phytoplasma’ gentį (Bove, Garnier, 2002; Bai et al., 2006).

1.2. Fitoplazmų platintojai

Pirmieji duomenys apie fitoplazmų platintojus sutinkami darbuose nagrinėjančiuose geltligių pernešimo mechanizmus, kai dar buvo manoma, jog jas sukelia virusai. 1883 metais buvo išsiaiškinta, kad ryžių žemaūgės sukėlėją perneša cikadelės, o Kunkel’is iš Boyce Thompson instituto 1924 metais nustatė, kad Macrosteles fascifrons cikadelė sugeba pernešti astrų geltos sukėlėją iš vieno augalo kitam, bet neradęs jokių bakterijų ar grybų buvimo augaluose požymių, manė, jog kaltininkas yra virusinės kilmės (Zaitlin, Palukaitis, 2000; Maramorosch, 2011). Nuo to laiko buvo atlikta gausybė pernešimo tyrimų siekiant nustatyti galimus pernešėjus, tačiau molekulinių metodų nebuvimas bei rėmimasis tik simptomais nustatant galimą sukėlėją paliko daug neaiškumų ir buvo klaidinantys. Modernūs molekulinės biologijos metodai leido tiksliai įvertinti, kokius fitopatogenus sugeba pernešti tiriamas pernešėjas (Weintraub, Beanland, 2006). Šiandien žinoma, kad pagrindiniai fitoplazmų platintojai yra Hemiptera būrio vabzdžiai, mintantys augalų karnienos sultimis bei laidžiųjų audinių ląstelėmis. Gamtoje šias bakterijas gali platinti ne vien vabzdžiai, bet ir parazitinis augalas – brantas (Cuscuta spp.). Tyrimuose brantas naudingas tuo, kad sugeba pernešti fitoplazmas tarp taksonomiškai tolimų augalų rūšių. Tokiu būdu fitoplazmas galima perkelti nuo sumedėjusių augalų ant parankesnių, lengviau auginamų augalų – žiemių (Catharanthus roseus (L.) G.Don). Infekciją gali platinti žmogus skiepijant arba platindamas vegetatyvinius augalų sodinukus (Staniulis, 1988; Lee et al., 2000). Manoma, jog fitoplazmos negali plisti sėklomis dėl sėklų dehidratacijos sukeliamo patogeno žūties bei karnienos indų nekontaktavimo su bręstančiu gemalu, tačiau fitoplazmos buvo aptiktos kokoso riešuto bei liucernos sėklų gemaluose, o iš jų išaugę augalai turėjo geltligių simptomų, tačiau to neužteko įrodyti, jog šie organizmai gali plisti sėklomis (Weintraub, Beanland, 2006;
Bertaccini, 2007).
Hemiptera tai didelis bei įvairius būrys, kurį sudaro daugiau nei 50000 rūšių, tačiau fitoplazmų pernešėjai aptinkami tik keliose šeimose: Cercopidae, Cicadellidae, Cixiidae, Delphacidae, Derbidae ir Psyllidae, iš Auchenorrhyncha ir Sternorrhyncha pobūrių (1.1. pav.) (Weintraub, Beanland, 2006; Bosco, D’Amelio, 2010; Weintraub, Wilson, 2010). Didžiausią platintojų grupę sudaro vabzdžiai iš Membracoidea antšeimio, kurioje visi iki šiol žinomi platintojai aptinkami Cicadellidae šeimoje. Šioje šeimoje daugiau nei 75 procentai visų patvirtintų pernešėjų randami Deltocephalinea pošeimyje, kurį sudaro mono- ir oligofagai sugebantys pernešti daugiau nei vieną fitoplazmų rūšį. Šie vabzdžiai gausiai paplitę žolinėse ekosistemose, tačiau yra žinomi pernešėjai iš Opsinii, Macrostelini, Scaphodeini, Scaphtyopiini tribų, kurių gyvybiniai ciklai nėra susiję su žoliniais augalais. Macropsinae pošeimis iš Cicadellidae šeimos užima antrą vietą pagal patvirtintų pernešėjų skaičių. Šio pošeimio atstovai dažniausiai minta ant sumedėjusių augalų. Fitoplazmų pernešėjai aptinkami keturiose šeimose įeinančiose į Fulgoromorpha infrabūrį: Cixiidae, Delphacidae, Derbidae ir Flatidae. Pirmos trys šeimos turi bent po vieną rūšį pernešančią palmių mirtinosios geltligės fitoplazmų grupės fitoplazmas, bei keletą rūšių pernešančių stolburo grupės (STOL) fitoplazmas. Flatidae šeima turi tik vieną patvirtintą rūšį Metcalfa pruinosa (Say) platinantį astrų geltos fitoplazmas. Šiuo metu tik dvi gentys iš Psyllidae šeimos turi patvirtintus pernešėjus. Keli Cacopsylla spp. atstovai patvirtinti, kaip obelų proliferaciją sukeliančių fitoplazmų pernešėjai, platinantys šias fitoplazmas tarp obelų ir kaulavaisių. Antra iš paminėtų genčių turi tik vieną patvirtintą rūšį
Būrys Hemiptera
Pobūris Auchenorrhyncha Antšeimis Cercopoidea
Šeima Cercopidae Antšeimis Membracoidea Šeima Cicadellidae
Pošeimis Deltocephalinea Pošeimis Macropsinae Antšeimis Fulgoroidea Šeima Cixiidae Šeima Delphacidae Šeima Derbidae Šeima Flatidae Pobūris Sternorrhyncha Antšeimis Psylloidea
Šeima Psyllidae Pobūris Coleorrhyncha Pobūris Heteroptera

1.1. pav.: Fitoplazmų vabzdžių pernešėjų taksonominė padėtis pagal ITIS (Integrated Taxonomic Information System) duomenų bazę, http://www.itis.gov.
Bactericera trigonica Hodkinson (Font et al., 1999) pernešantį stolburo fitoplazmas morkose (Weintraub, Beanland 2006; Weintraub, Wilson, 2010).
Fitoplazmas pernešantys vabzdžiai tapo puikiais fitoplazmų platintojais dėl šių savybių: (a) suaugėliai bei nimfos maitinasi tose pačiose vietose bei tuo pačiu būdu ir abiejose stadijose gali pernešti fitoplazmas, (b) maitinasi tik ant specifinių augalų ir specifiniais augalo audiniais, nepažeisdami laidžiųjų audinių bei nesukeldami imuninio atsako, (c) fitoplazmos juose nuolat gyvena ir dauginasi; (d) vabzdžiuose aptinkami obligatiniai, simbiotiniai prokariotai, kurie gali būti perduoti palikuonims transovariniu keliu, tuo pačiu keliu gali būti perduotos ir fitoplazmos (Weintraub, Beanland, 2006; Weintraub, Wilson,
2010).
Fitoplazmos aptinkamos augalo karnienos audiniuose. Jų pernešėjai yra prisitaikę misti karnienos sultimis, tačiau grupės mintančios karniena, mediena ar parenchima (Tonkyn, Whitcomb, 1987) nėra griežtai apibrėžtos (Bosco, D’Amelio, 2010). Riba atskirianti karniena mintančius vabzdžius nuo mediena mintančių gali būti labai neaiški – ypatingai tarp laidžiųjų audinių ląstelėmis mintančių cikadelių (Wayadande, 1994). Maitinimasis karniena yra viena iš sąlygų lemiančių gebėjimą jas pernešti, tačiau atmesti galimybės, kad mediena mintantys vabzdžiai irgi gali būti pernešėjais, negalima (Bosco, D’Amelio, 2010). Tai patvirtino Crews et al. (1998) tyrimai, kurie parodė, kad Philaenus spumarius rūšies cikadelės (medienos ląstelių sultimis mintančios), gali pradurti karnienos ląsteles ir turi galimybę įsiurbti jų sulčių. Rosa et al. (2014) patvirtino, kad medienos sultimis mintančios cikadelės (Lepyronia ąuadrangularis) gali pernešti fitoplazmas. Iš kitos pusės, nemažai amarų ir baltasparnių rūšių minta fitoplazmomis infekuotų augalų karnienos ląstelių sultimis, bet eksperimentiškai įrodyta, kad pernešti fitoplazmų negali (Cainelli et al., 2007). Apibendrinus, maitinimasis karniena nebūtinai yra lemiančiu veiksniu pernešant šias bakterijas (Bosco, D’Amelio, 2010).
Laboratorinėmis sąlygomis bandyminį augalą žiemę (Catharanthus roseus (L.) G.Don) įmanoma infekuoti daugeliu fitoplazmų kamienų priklausančių skirtingoms grupėms. Gamtoje fitoplazmų augalų-šeimininkų spektras apsprendžiamas vabzdžio maitinimosi įpročiais ir augalų šeimininkų rato dydžiu, todėl jie skirstomi į polifagus, oligofagus ir monofagus. Plataus fitoraciono vabzdžiai yra itin problematiški, nes gali paskleisti bakterijas plačiame augalų diapazone. Maitindamiesi ant augalų, kurie gali įeiti į kitų pernešėjų maitinimosi racioną, dar labiau praplatina fitoplazmų augalų ir vabzdžių šeimininkų ratą (Bosco, D’Amelio, 2010). Fitoplazmos gali būti aukšto arba žemo specifiškumo šeimininkui (Davis, Lee, 2000). Astrų geltos fitoplazmos pernešamos dešimčių vabzdžių rūšių ant šimtų augalų rūšių (Lee et al., 2000), o „flavescence doree” fitoplazma pernešama tik Scaphoideus titanus Ball ant vynmedžių (Schvester et al., 1963). Šios bakterijos taip pat skirstomos į aukšto specifiškumo pernešėjui ir žemo augalui (runkelių-cikadelių-pernešamas pageltimas; angl. – beet-leafhopper-transmitted virescence (BLTV)) bei atvirkščiai žemo specifiškumo pernešėjui ir aukšto augalui (obelų proliferacijos fitoplazma) (Weintraub, Beanland, 2006; Weintraub, Wilson, 2010). Tokie susiraizgę fitoplazmų ir jų šeimininkų ryšiai apsunkina jų tyrinėjimą, todėl manoma, jog atrasti nauji pernešėjai ir augalai šeiminikai gali nesutapti arba prieštarauti duomenims apie šiuo metu žinomus šeimininkus (Bosco, D’Amelio, 2010).
Pernešimo specifiškumą taip pat lemia ir geografiniai veiksniai. Dažnai introdukuotos invazinės augalų ir vabzdžių rūšys sukelia didelės žalos vietinėms ekosistemoms bei ūkiui. S. titanus vabzdžių paplitimas pietų Europos vynuogynuose lėmė epideminį „flavescence doree” fitoplazmos paplitimą, o Euscelidius variegatus Kirschbaum itrodukuotas Šiaurės Amerikoje tapo X-ligos bei Amerikos astrų geltos pernešėju. Todėl galima manyti, kad geografiškai atskirti ir dar nežinomi, kaip pernešėjai vabzdžiai turi potencialą jais tapti (Bosco, D’Amelio, 2010; Weintraub, Wilson, 2010).

1.3. Fitoplazmų ir šeimininkų sąveikos bei simptomai

Fitoplazmos neauga dirbtinėse terpėse, kas apsunkina jų patogenezės bei patekimo ir plitimo vabzdyje mechanizmų tyrimus. Spiroplazmos yra filogenetiškai ir morfologiškai artimos fitoplazmoms bakterijos, kurios yra kultivuojamos in vitro ir sukelia panašius ligų simptomus augale, todėl duomenys gauti tyrinėjant šiuos organizmus naudojami sudarant hipotetines fitoplazmų patogenezės schemas. Manoma, jog spiroplazmos vabzdžiuose įveikia žarnyno ir seilių liaukų barjerus dėka specifinių paviršinių membranos baltymų, kurie sąveikaudami su šeimininko ląstelių receptoriais inicijuoja patogeno ląstelių pernašą endocitozės būdu (Fletcher et al, 1998; Bai et al.,

2006; Gasparich, 2009). Taip pat nustatyta, kad fitoplazmų ląstelės prisijungia prie pernešėjų ląstelių išskirtų iš žarnyno, seilių liaukų ar hemolimfos, bet nereaguoja į raumenų ar lytinių organų ląsteles. Daug tyrimų atliekama su fitoplazmų membraniniu Amp baltymu. Nustatyta, kad šis baltymas gali specifiškai jungtis su pernešėjo mikroplaušelių kompleksu, sudarytu iš aktino ir miozino, bei dar trimis baltymais (Lefol et al., 1993; Suzuki et al., 2006; Galetto, et al., 2008; Marcone, 2012). Iš to galima spręsti, kad fitoplazmų pernešimo specifiškumas priklauso nuo fitoplazmų gebėjimo atpažinti ir prisitvirtinti prie pernešėjo ląstelinių membranų, tačiau to dar neužtenka, tam

r Įgijimas
Sergantis augalas

1.2. pav.: Fitoplazmų gyvybinis ciklas. Apskritimai vaizduoja fitoplazmas. Oshima et al., 2011.
kad fitoplazma būtų sėkmingai pernešta. Fitoplazmų gyvybinis ciklas (1.2. pav.) prasideda, kai vabzdys pradeda maitintis ant užkrėsto augalo. Vabzdys turi maitintis tam tikrą laiko tarpą vadinamą įgijimo periodu, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki valandų, kuo ilgesnis periodas tuo didesnį titrą bakterijų pasisavina pernešėjas ir tuo didesnė įgijimo tikimybė. Po to seka latentinis arba inkubacinis periodas, per kurį fitoplazmos pasidaugina vabzdžio organizme (1.3. pav.). Inkubacinio periodo pabaigoje, kuris yra priklausomas nuo

Penkios savaitės po įgijimo
temperatūros ir šeimininko gali trukti nuo keleto iki 80 dienų, pernešėjas įgyja gebėjimą platinti fitoplazmas, bet yra duomenų įrodančių, kad vabzdžiai,
Aštuonios savaitės po įgijimo
1.3. pav.: Fitoplazmų judėjimas ir dauginimasis vabzdžio viduje (Lefol et al., 1994).
C – smegenys ; GS – seilių liaukos ; CF – filtravimo kamera ; MY -micetoma; IM – vidurinė žarna; TM – Malpigijaus vamzdeliai; IP -galinė žarna; CG – riebalinis kūnas. Trikampiai vaizduoja fitoplazmas.

kuriuose šie mikroorganizmai sugeba daugintis nebūtinai yra infektyvūs (Vega et al., 1993; Weintraub, Beanland, 2006; Bosco et al., 2007; Weintraub, Wilson, 2010). Manoma, kad sėkmingą dauginimąsi šeimininko organizme lemia prisitaikymas prie jo imuninės sistemos bei seilių liaukų barjero sudaryto net iš trijų komponentų (bazalinio lakšto, bazalinės plazmalemos ir apikalinės plazmalemos). Nepernešančiuose vabzdžiuose fitoplazmų titras seilių liaukose būna žymiai mažesnis (apie 700 ląstelių nanogramui vabzdžio DNR išskirtos iš jo galvos) nei pernešančiuose (4000-8000 ląstelių) (Galetto et al., 2009; Bosco, D’Amelio, 2010). Įveikus visas šias kliūtis ir patekus į augalą yra tikimybė, kad fitoplazma toliau nebus platinama, nes pateko į „akligatvinį” (angl. – dead end) šeimininką. Manoma, jog tai susiję su netolygiu fitoplazmų pasiskirstymu tokiame augale, skirtingu maitinimosi pobūdžiu ant skirtingų augalų ar fitoplazmų sukeliamu biocheminiu disbalansu (Choi et al., 2004; Weintraub, Beanland, 2006; Bosco, D’Amelio, 2010).
Pernešėjai besimaitindami ant skirtingų ar net to pačio augalo turi galimybę įgyti daugiau nei vieną fitoplazmą, kas sukelia konkurencinę įtampą tarp bakterijų dėl vidinių išteklių. To rezultate pernešėjas ir patogenas gali visiškai specializuotis. Taip pat pernešėjas infekuotas viena fitoplazma gali tapti atsparus kitų fitoplazmų infekcijai. Platintojai pernešantys daugiau nei vieną fitoplazmą, dėl skirtingų latentinių periodų bei pačių bakterijų skirtingo virulentiškumo laipsnio, turi skirtingus jų pernešimo pobūdžius. Kuo trumpesnis periodas ir virulentiškesnis organizmas, tuo jis efektyviau pernešamas (Bosco, D’Amelio, 2010).
Fitoplazmų poveikis pernešėjo organizmui gali būti įvairus, manoma, jog tai priklauso nuo sąveikos tarp vabzdžio ir šių mikroorganizmų trukmės. Nustatyta, kad tam tikros grupės fitoplazmos infekavusios kai kuriuos vabzdžius gali sutrumpinti jų gyvenimo trukmę ir sumažinti vislumą, tačiau yra duomenų ir apie tai, jog fitoplazmos pailgino pernešėjo gyvybiškumą ir padidino vaisingumą (Weintraub, Beanland, 2006, Marcone, 2012). Taip pat iškeltos teorijos, kad šie patogenai pakeičia augalą tokiu būdu, kad jis taptų labiau tinkamu vabzdžiui. Infekuotas augalas turi susilpnintą gynybos sistemą, todėl sunkiau gali apsisaugoti nuo juo mintančių vabzdžių. Infekcija padidina laisvųjų amino rūgščių bei cukraus kiekį augale, kurie yra puikus, lengvai virškinamas maistas pritraukiantis vabzdžius (Weintraub, Beanland, 2006). Pastebėta, kad pageltę augalai labiau pritraukia cikadeles. Manoma, kad dėl fitoplazminės infekcijos sukelto pageltimo augalas tampa patrauklesnis pernešėjui (Todd et al., 1990). ^Candidatus Phytoplasma mali’ apkrėstos obelys išskiria allomonus (medžiagos panašios į feromonus), kurie privilioja daugiau vabzdžių (Cacopsylla picta), kas padidina pernešimo tikimybę (Mayer
et al., 2008).
Nustatyta, kad vabzdžio lytis bei amžius turi didelę įtaką fitoplazmų pernešimo efektyvumui. Moteriškos arba vyriškos lyties cikadelės yra efektyvesni pernešėjai, priklausomai nuo pernešėjo rūšies (Weintraub,
Beanland, 2006). Tai grindžiama vabzdžių elgesio skirtumais ant augalo šeimininko. Patinėliai ant augalo ir nuo augalo ant kito augalo migruoja daug dažniau (Hunt et al., 1993). Pirmos stadijos vabzdžių platintojų nimfos žymiai sunkiau įgyja fitoplazmas nei penktos stadijos nimfos. Pirmų stadijų nimfos yra pernelyg gležnos tam, kad įveiktų augalo audinius ir galėtų pilnavertiškai maitintis (Palermo et al., 2001). Tai pat nustatyta atvejų, kai fitoplazmų pernešimo efektyvumas padidėja tuomet, kai jas įgyja nimfos, o ne suaugėliai (Murral et al., 1996.).
Vabzdžių judėjimas ekologinėje erdvėje bei agrokraštovaizdis turi žymią įtaką pernešėjų bei fitoplazmų sklidimui, todėl į juos būtina atsižvelgti sudarant fitoplazmų plitimo schemas (Tscharntke, Brandl, 2004). Tokiose schemose matoma, jog tokie veiksniai, kaip laikas, vieta, patogenas ir pernešėjas turi sutapti bei atitikti, kitaip schema yra neveiksni. Nustatyta, kad tarp miško ir dirbamų laukų pereinamųjų juostų augalų bei vabzdžių-plėšrūnų sudėtis apriboja kai kurių cikadelių sklidimą (Nicholls et al, 2001), tačiau tuo pačiu ir sudaro sąlygas kitoms plisti (Irwin et al., 2000). Vienos cikadelių rūšys, padedant vėjui, sugeba migruoti milžiniškus atstumus, taip paskleisdamos patogenus plačiose teritorijose. Kitos maitinasi tam tikrą laiko tarpą ant vieno augalo, kol gauna impulsą pradėti migraciją (Weintraub, Beanland, 2006). Tankus augalų-šeimininkų išsidėstymas gali lemti, kad pernešėjas turės mažesnį stimulą ieškoti kitų augalų, tačiau dažniau judės tarp jų (Power, 1992). Visa tai parodo sistemų veiksnių įvairovę ir svarbą tiriant patogeno plitimą (Weintraub, Beanland, 2006).
Augaluose fitoplazmos aptinkamos rėtiniuose induose bei rėtinių indų lydimosiose ląstelėse, tačiau jų pasiskirstymas visame augale yra nevienodas ir svyruoja priklausomai nuo aplinkos sąlygų (Bertaccini, Duduk, 2009).
Fitoplazmų neaugimas dirbtinėse terpėse apsunkina jų patogeniškumo bei patogenezės tyrimus. Jų svarbą ligos vystymuisi pavyko įrodyti nustačius: bakterijų lokalizaciją augalų audiniuose, juose sukeliamas patogeninės reakcijas, ligos simptomų vystymasis perkėlus fitoplazmas į sveikus augalus bei ligos simptomų sušvelnėjimas ir fitoplazmų nykimas naudojant tetracikliną ir termoterapiją (Davis et al., 1996; Davis, Lee, 2000).

.4. Fitoplazmų morfologija ir genomas

Fitoplazmų ląstelės (1.5. pav.) padengtos tik trisluoksne elementariąja membrana. Ląstelės sienelės nebuvimas leidžia įgauti įvairias formas: ovalias,

apvalias, pailgas, šakotas. Manoma, kad vystymosi ciklo pradžioje būna pailgų formų, o „subrendusios” įgauna apvalias formas (Verdin et
al., 2003).
1.5. pav.: Fitoplazmų ląstelės augalo karnienos ląstelėje. (Prof. Assunta Bertaccini,
http://www.costphytoplasma.ipwgnet. org/WG1/WG1_photogallery.htm)
Fitoplazmų genomas yra vienas iš mažiausių viduląstelinių parazitų grupėje. Jo dydis, kaip ir kitų bakterijų Mollicutes klasėje, varijuoja nuo 530 iki 1350 kbp. Mikoplazmų genomo dydis varijuoja nuo 580 iki 1380 kbp, o spiroplazmų nuo 780 iki 2200 kbp. Mikoplazmoms giminingoje Acholeplasma gentyje genomo dydis varijuoja tarp 1500 ir 1650 kbp (Marcone et al., 1999;
Davis, Lee, 2000).
Šiuo metu pilnai nusekvenuoti tik keturių fitoplazmų genomai, nes yra sudėtinga gauti aukštos kokybės fitoplazmų DNR iš infekuotų augalų. Nusekvenuotos buvo ‘Ca. Phytoplasma asteris’ – giminingi onion yellows mutantas (OY-M) (Oshima et al., 2004) ir aster yellows witches’-broom (AY-WB) kamienai (Bai et al.,2006), ‘Ca. Phytoplasma australiense’ (Tran-Nguyen et al., 2008) bei ‘Ca. Phytoplasma mali’ (Kube et al., 2008) genomai.
Fitoplazmų genomą sudaro viena žiedinė arba linijinė chromosoma, kurią sudaro dvigrandė DNR ir ekstrachromosominiai DNR elementai (1-4)
(plazmidės) (Marcone, 2012). Chromosomos dydis varijuoja nuo 530 iki 1350 kbp (Marcone et al., 1999), G+C santykis DNR siekia 23-29 mol% (Kollar, Seemuller, 1989; Davis, Lee, 2000).
Filogenetinė analizė parodė, jog labiausiai tikėtinas fitoplazmų protėvis yra Acholeplasma laidlawii. Joje, kaip ir fitoplazmose triptofaną koduojantis tripletas yra UGG, o ne UGA. Spiroplazmose bei mikoplazmose jis atlieka „stop” kodono funkciją (Lim, Sears, 1991; Toth et al, 1994; Bertaccini, 2007).
2004 metais japonų mokslininkų grupė nusekvenavo pirmąjį fitoplazmų genomą. Tai buvo 16SrI-B pogrupio fitoplazmų (‘Candidatus Phytoplasma asteris’ OY kamienas) genomas (Oshima et al., 2004). Nustatyta, kad genomą sudaro viena 860631 bp ilgio žiedinė chromosoma ir dvi plazmidės: EcOY ir pOY, kurių ilgis – 5025 ir 3932 bp. Chromosomoje yra 754 genai, iš kurių 446 turi nustatytą funkciją. G+C kiekis chromosomoje siekia 28%, plazmidėse EcOY -25%, pOY – 24%. EcOY turi 6 genus, o pOY – 5 (Oshima et al., 2004).
Vėliau buvo nusekvenuotas ir antras ‘Candidatus Phytoplasma asteris’ AY-WB kamieno genomas. Šis genomas taip pat turi vieną žiedinę 706569 bp ilgio DNR chromosomą ir keturias plazmides: AY-WBpI, AY-WBpII, AY-
WBpIII, AY-WBpIV. Chromosomos DNR G+C kiekis – 27%, turi 671 geną,
iš kurių 450 funkcija išaiškinta. Plazmidžių DNR G+C kiekis – pI 25,6%, pII 23,9%, pIII 21,8%, pIV 25,5%, o genų skaičius – pI 5, pII 4, pIII 7, pIV 6 (Bai
et al., 2006).
Palyginus abu genomus, nustatyta, jog OY kamieno chromosoma yra 154 bp ilgesnė už AY-WB kamieno. Skirtumas susidaro dėl to, kad OY kamieno chromosomoje yra daugiau pasikartojančių sekų, kurios sudaro 22,7% sekų, o AY-WB – 13,8%. Koduojančių ir nekoduojančių sekų skaičius abiejuose kamienuose maždaug vienodas: 61,2% koduojančių ir 25% nekoduojančių sekų AY-WB kamiene, 50,3% koduojančių ir 27% nekoduojančių sekų OY kamiene (Bai et al., 2006).
‘Candidatus Phytoplasma australiense’ genomas sudarytas iš vienos žiedinės 879324 bp ilgio chromosomos ir vienos 3,7 kb plazmidės pCPa. Chromosomos G+C kiekis siekia 27%. Ji koduoja 839 genus, tarp kurių 502 turi nustatytą funkciją, o likę 337 nežinomos funkcijos hipotetiniai baltymai. ‘Ca. Phytoplasma australiense’ chromosoma yra 18693 bp didesnė ir turi didesnį skaičių genų koduojančių žinomos funkcijos ir hipotetinius baltymus palyginus su ‘Ca. Phytoplasma asteris’ OY ir AY-WB kamienais (Tran-
Nguyen et al., 2008).
Linijinė ‘Candidatus Phytoplasma mali’ AT kamieno chromosoma yra 601943 bp ilgio. G+C kiekis siekia 21,4% ir yra vienas iš mažiausių tarp visų žinomų mikoplazmų ir daugumos sienelę turinčių bakterijų. Plazmidžių AT kamienas neturi. Nuo ‘Ca. P. asteris’ OY ir AY-WB kamienų chromosomų ‘Ca. P. mali’ chromosoma skiriasi tuo, jog iš 497 nustatytų genų 68% turi nustatytas funkcijas, tuo tarpu OY (754 genai) ir WB (671 genas) kamienų funkcijos nustatytos tik 54% ir 52% genų. Mažesnis genų skaičius tai ne tik mažesnio genomo, bet ir mažesnio pseudogenų bei mažo daugiakopijinių genų skaičiaus rezultatas (89-AT, 202-AY-WB, 250-OY-M) (Kube et al., 2008)
Fitoplazmos neturi genų, koduojančių fosfotransferazinių, UDP-galaktozės metabolizmo iki gliukozės-1-fosfato bei pentozių ciklo sistemų. Iš to galima spręsti, jog fitoplazmos turi specifinę metabolinę bei medžiagų transporto sistemą (Oshima et al., 2004).
Palyginus mikoplazmų ir fitoplazmų genomus, paaiškėjo, jog fitoplazmos kaip ir mikoplazmos neturi genų koduojančių baltymus reikalingus aminorūgščių, riebiųjų rūgščių sintezei, trikarboninių rūgščių ciklui ir oksidaciniam fosforilinimui (Oshima et al., 2004).
Daugelį metabolitų jos paima iš šeimininko ląstelių citoplazmos, tuo galima paaiškinti metabolinių genų stoką. Fitoplazmos turi 27 genus koduojančius transporto sistemas, skirtas aminorūgščių, nukleorūgščių, ATP bei angliavandenių pernešimui. Viena iš jų ABC transporto sistema pernešanti maltozę, tačiau maltozę prisijungiantis baltymas giminingas ir trehaliozei (vabzdžių organizme aptinkamas angliavandenis), sacharozei bei palatinozei (Oshima et al., 2004; Bai et al., 2006).
Skirtingai nei mikoplazmos, jos turi malato transportui bei metabolizmui skirtus genus. Malatas yra pagrindinis anglies bei energijos šaltinis. Jį naudoti labai patogu, nes jo apstu šeimininko citoplazmoje, jo metabolizmui reikia mažiau energijos, o tai ypač svarbu, nes fitoplazmos neturi ATP sintetazių (Oshima et al., 2004; Bai et al., 2006).
Kitas fitoplazmas nuo mikoplazmų skiriantis bruožas yra sugebėjimas biosintetinti ląstelės membranai reikalingus fosfolipidus (Bai et al., 2006).
Nustatyta, jog fitoplazmos neturi recA geno, kurio produktas reikalingas homologinės rekombinacijos procesui. Šis genas mikoplazmose sąlygoja atsparumą šeimininko imuninei sistemai, jis lemia genų sekų pertvarką, sąlygojančių ląstelės membranos struktūrų sintezę (Bai et al., 2006).
Fitoplazmos įprastos rekombinacinės sistemos nebuvimą kompensuoja genomo plastiškumu. Jis yra sąlygotas netolygaus GC porų pasiskirstymo ir didelių mobilių pasikartojančių sekų. Šiose sekose yra daug insercinių sekų bei genų, koduojančių membranų baltymus. Mobiliųjų sekų delecijos, insercijos, replikacinės transpozicijos, padidina fitoplazmų prisitaikymo galimybes prie skirtingų šeimininkų (Bai et al., 2006).
Šios bakterijos, prisitaikiusios gyventi kaip viduląsteliniai parazitai, „atsikratė” įvairių jų gyvenimo būdui nereikalingų funkcijų. Tokios redukcinės evoliucijos požymius galima sekti per pseudogenų (neveiklių genų) atsiradimą. Du tokius genus ^folP ir *¥folK fitoplazmų genome atrado ir ištyrė Davis et al. (2003). Šie genai homologiški kitose bakterijose aptinkamiems folP ir folK genams, kurie koduoja dihidropteroato sintazę (DHPS) ir 6-hidroksimetil-7,8-dihidropterinpirofosfokinazę (HPPK). Abu baltymai dalyvauja folatų sintezėje. Iš to galima spręsti, kad fitoplazmos negali gaminti folatų de novo, todėl turi naudoti transportines sistemas jų pasisavinimui iš šeimininko. Tai gali būti vienas iš virulentiškumo veiksnių (Davis et al., 2003).
Dar viena įdomi fitoplazmų chromosomų savybė – variabilių sekų mozaikos (SVM-(angl.)sequence-variable mosaics), sudarytos iš profagų genomų liekanų. Manoma, jog kilo iš Caudavirales virusų (Wei et al., 2008). Šios mozaikos sudaro nemažą OY-M ir AY-WB fitoplazmų chromosomų dalį. Šie regionai sudaryti iš tvarkingai išsidėsčiusių profago genomo genų liekanų reikalingų replikacijai, rekombinacijai, pakavimui, lizei bei morfogenezei. Taip pat šių mozaikų hipervariabiliose srityse aptinkama svetimų genų (moronų), kurie pagal kilmę nepriklauso profagui ir greičiausiai buvo atnešti iš kitų organizmų horizontalaus pernešimo būdu (Jomantiene, Davis, 2006; Jomantiene et al., 2007). SVM regionai užima nemažą chromosomos dalį (OY-M-31%; AY-WB-22,7%). Manoma, kad šie regionai gali sąlygoti dydžių, o taipogi ir savybių skirtumą tarp fitoplazminių genomų (Wei et al., 2008).

1.5. Fitoplazmų identifikavimas, rrn operonas ir lizdinė PGR

Fitoplazmų genomo sudėtyje yra du ribosomoniai operonai, į kurių sudėtį įeina labai konservatyvus 16S rRNR genas bei 23S, 5S genai ir dvi tarpiklinės (angl. – spacer) sritys (1.6. pav. A.). Didžiausią išskirtinumą turi 16S rRNR nukleotidų seka, pagal kurią šiuo metu identifikuojamos fitoplazmos bei tarpiklinis regionas (maždaug 300 bp) koduojantis izoleucino tRNR ir dalį alanino tRNR sekų. Šios sekos leidžia atskirti fitoplazmas nuo kitų Mollicutes klasės atstovų (Kuske, Kirkpatrick, 1992; Firrao et al., 1993; Padovan et al., 1995; Marcone, Seemuller, 2001; Ho et al., 2001). Dviejų fitoplazmų kamienų rRNR genų palyginimas parodė, jog sekos koduojančios valiną ir asparaginą pernešančias tRNR išsidėsčiusios už 5S rRNR geno, o tai yra išskirtinis fitoplazmų požymis (Ho et al., 2001).

IŠVADOS

1. Tyrimo metu apibūdintos 35 Hemiptera būrio vabzdžių rūšys (aštuonios
iki genties lygio). Nustatyta, kad 11 vabzdžių rūšių buvo infekuota fitoplazmomis, priklausančiomis septyniems fitoplazmų 16Sr pogrupiams. Identifikuotų rūšių vabzdžiai yra potencialūs šių pogrupių fitoplazmų pernešėjai Lietuvoje. Penkiose augalų rūšyse fitoplazmos aptiktos pirmą kartą Lietuvoje. Šios rūšys yra nauji fitoplazmų augalai šeimininkai.
2. Atlikus fitoplazmų aptiktų vabzdžių ir augalų pavyzdžiuose 16S rRNR,
rp ir secY genų sekų analizę, nustatyta, kad aptiktos fitoplazmos priklauso 16SrI-A, B, C, 16SrIII-B, P, T ir 16SrXXI-A fitoplazmų pogrupiams. 16SrIII-T pogrupio fitoplazma Lietuvoje ir pasaulyje aptikta pirmą kartą.
3. Nustatyta, kad dvi aptiktos vabzdžių rūšys (Arthaldeus striifrons,
Stenocranus minutus) yra nauji galimi fitoplazmų vektoriai Lietuvoje ir pasaulyje. Duomenys atskleidė, kad identifikuotos 8 vabzdžių rūšys gali turėti platesnę pernešamų fitoplazmų įvairovę. Mūsų duomenys praplečia aptiktų fitoplazmų šeimininkų įvairovę bei galimų vektorių ratą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
4. Eksperimentiniais tyrimais patvirtinta, kad E. incisus rūšies vabzdžiai
platina 16SrI-C pogrupio fitoplazmas baltuosiuose dobiluose (Trifolium repens).
5. Filogenetinė aptiktų fitoplazmų genų sekų analizė parodė, kad tiriamos
fitoplazmos labiausiai giminingos Lietuvoje jau anksčiau aptiktiems fitoplazmų kamienams.
6. Filogenetinė analizė parodė, kad 16SrIII-T pogrupio fitoplazmos 16S
rRNR geno sekos fragmentas labiausiai giminingas 16SrIII-P pogrupio
fitoplazmos rrnB operono sekai, tai galėtų reikšti, kad abi fitoplazmos
priklauso tai pačiai rūšiai.
7. Tyrimų duomenys patvirtina, kad medienos sultimis mintantys vabzdžiai, gali įgyti fitoplazmas, todėl yra tikimybė, kad jie gali būti ne tik jų šeimininkai, bet ir pernešėjai.
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

Alma, A., Daffonchio, D., Gonella, E., Raddadi, N. 2010. Microbial Symbionts of Auchenorrhyncha transmitting phytoplasmas: a resource for symbiotic control of phytoplasmoses. In: Phytoplasmas: Genomes, Plant Hosts and Vectors (eds Weintraub P.G. and Jones P.). Wallingford: CAB International 272-292.
Almintaitė, A., Valiunas, D., Navalinskiene, M., Staniulis, J., Jomantiene, R. 2001. Hiacinthus orientalis is the host for a new phytoplasma, exhibiting ribosomal interoperon sequence heterogeneity. Biologija 4: 37-39.
Arocha, Y., Lopez, M., Pinol, B., Fernandez, M., Picornell, B., Almeida, R., Palenzuela I., Wilson M., R., Jones P. 2005. ‘Candidatus Phytoplasma graminis’ and ‘Candidatus Phytoplasma caricae’, two novel phytoplasmas associated with diseases of sugarcane, weeds and papaya in Cuba. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology
55: 2451-2463.
Arocha, Y., Zerfy, T., Abebe, G., Proud, J., Hanson, J., Wilson, M., Jones, P., Lucas, J. 2009. Identification of potential vectors and alternative plant hosts for the phytoplasma associated with napier grass stunt disease in Ethiopia. Journal of Phytopathology 157: 126-132.
Bai, X., Correa, V. R., Toruno, T. Y., Ammar, el-D., Kamoun, S., Hogenhout, S. A. 2009. AY-WB phytoplasma secretes a protein that targets plant cell nuclei. Molecular Plant Microbe Interactions 22(1): 18-30.
Bai, X., Zhang, J., Ewing, A., Miller, S. A., Jancso Radek, A., Shevchenko, D. V., Tsukerman, K., Walunas, T., Lapidus, A., Campbell, J. W., Hogenhout, S. A. 2006. Living with genome instability: the adaptation of phytoplasmas to diverse environments of their insect and plant hosts. Journal of Bacteriology 188(10): 3682-3696.
Barbara, D. J., Morton, A., Clark, M. F., Davies, D. L. 2002. Immunodominant membrane proteins from two phytoplasmas in the aster yellows clade
(chlorante aster yellows and clover phyllody) are highly divergent in the
major hydrophilic region. Microbiology 148: 157-167. Baric, S.; Ottl, S.; Dalla Via J. 2010. Infection rates of natural psyllid
populations with ‘Candidatus Phytoplasma mali’ in South Tyrol
(Northern Italy). 21st International Conference on Virus and other Graft
Transmissible Diseases of Fruit Crops. Julius-Kuhn-Archiv, 427. Batlle, A., Martinez, M. A., Lavina, A. 2000. Occurrence, distribution and
epidemiology of Grapevine Yellows in Spain. European Journal of Plant
Pathology 106: 811-816. Berg, M., Seemuller, E. 1999. Chromosomal organization and nucleotide
sequence of the genes coding for the elongation factors G and Tu of the
apple proliferation phytoplasma. Gene 226: 103-109. Bertaccini, A. 2007. Phytoplasmas: diversity, taxonomy, and epidemiology.
Frontiers in Bioscience 12: 673-689. Bertaccini, A., Duduk, B. 2009. Phytoplasma and phytoplasma diseases: a
review of recent research. Phytopatologia Mediterranea 48: 355-378. Bos, L. 1957. Heksenbezemverschijnselen, een pathologisch-morfologisch
onderzoek (Witches’ broom phenomena, a patho-morphological study).
Mededelingen van de Landbouwhogeschool te Wageningen/Nederland.
57 (1): 1-79.
Bosco, D., D’Amelio, R. 2010. Transmission specificity and competition of multiple phytoplasmas in the insect vector. In: Phytoplasmas: Genomes, Plant Hosts and Vectors (eds. Weintraub P.G. and Jones P.), 293-308.
Bosco, D., Leoncini, P., Saracco, P., Raccah, B., Marzachi, C. 2007. Interrelationships between ‘Candidatus Phytoplasma asteris’ and its leafhopper vectors (Homoptera: Cicadellidae). Journal of Economic
Entomology 100: 1504-1511.
Bove, J. M., Garnier, M. 2002. Phloem-and xylem-restrickted plant pathogenic
bacteria. Plant science 164: 423-438. Brčak, J. 1979. Leafhopper and planthopper vectors of plant disease agents in
central and southern Europe. In K. F. Harris, K. Maramorsh (Ed.),
Leafhopper vectors and plant disease agents (pp. 97-153). New York: Academic Press.
Bressan, A., Turata, R., Naixner, M., Spiazzi, S., Boudon-Padieu, E. Girolami, V. 2007. Vector activity of Hyalesthes obsoletus living on nettles and transmitting a stolbur phytoplasma to grapevines: a case study. Annals of Applied Biology 150: 331-339.
Bfezikova, M., Linhartova, Š. 2007. First report of potato stolbur phytoplasma in hemipterans in Southern Moravia. Plant Protection Science 43(2): 73¬76.
Cainelli, C., Forno, F., Mattedi, L., Grando, M. S. 2007. Can apple aphids be vectors of ‘Candidatus Phytoplasma mali’ IOPC/WBRS Bulletin 30(4): 261-266.
Caudwell, A., 1966. Inhibition of fl avescence doree virus in vivo by means of heat treatment. Annales des Epiphyties 17: 61 -66.
Choi, Y. H., Tapias, E. C., Kim, H. K., Lefeber, A. W. M., Erkelens, C., Verhoeven, J. Th. J., Brzin, J., Zel, J., Verpoorte, R. 2004. Metabolic discrimination of Catharanthus roseus leaves infected by phytoplasma using 1HNMR spectroscopy and multivariate data analysis. Plant Physiology 135: 2398-410.
Crews, L. J., Mccully, E. M., Canny, J. M., Huang, X. C., Ling, E. C. L. 1998. Xylem feeding by spittlebug nymphs: some observations by optical and cryo-scanning electron microscopy. American Journal of Botany 85(4):
449-460.
Curkovic Perica, M. 2008. Auxin-treatment induces recover of phytoplasma-infected periwinkle. Journal of Applied Microbiology 105: 1826-1834.
Dakhil, H. A., Abou-Fakhr, H. E., El-Mohtar, C., Abou-Jawdah, Y. 2011. Survey of leafhopper species in almond orchards infected with almond witches’-broom phytoplasma in Lebanon. Journal of Insect Science
11(60).
Davis, M. J., Kramer, J. B., Ferwerda, F. H., Brunner, B. R. 1996. Association of a bacterium and not a phytoplasma with papaya bunchy top disease. Phytopathology 86: 102-109.
Davis, R. E., Dally, E. L. 2001. Molecular identification of a phytoplasma associated with witches’-broom disease of black raspberry in Oregon and its classification in group 16SrIII, new subgroup Q. Plant Disease 85:
1121.
Davis, R. E., Jomantiene, R., Zhao, Y., Dally, E. L. 2003. Folate biosynthesis pseudogenes, WfolP and ^folK, and an O-sialoglycoprotein endopeptidase gene homolog in the phytoplasma genome. Dna And Cell Biology 22(11): 697-706.
Davis, R. E., Lee, I. M. 2000. Phytoplasma. In.:Encyclopedia of Microbiology. Second edition. Academic Press 3: 640-646.
Davis, R. E., Lee, I.-M. 1982. Pathogenicity of spiroplasmas, mycoplasmalike organisms, and vascular-limited fastidious walled bacteria. Phytopathogenic Prokaryotes 1: 491-513.
Davis, R. E., Whitcomb, R. F., Steere, R. L. 1968. Remission of aster yellows disease by antibiotics. Science 161: 793-794.
Davis, R. E., Worley, J. F., 1973: Spiroplasma: motile, helical microorganism associated with corn stunt disease. Phytopathology 63: 403-408.
Davis, R. E., Zhao, Y., Dally, E. L., Lee, I.-M., Jomantiene, R. Douglas, S. M. 2013. ‘Candidatus Phytoplasma pruni’, a novel taxon associated with X-disease of stone fruits, Prunus spp.: multilocus characterization based on 16S rRNA, secY, and ribosomal protein genes. International Journal of Systematic and Evoliutionary Microbiology 63: 766-776.
Deeley, J., Stevens, W. A., Fox, R. T. V. 1979. Use of Dienes’ Stain to detect plant diseases induced by MLOs. Phytopathology 69: 1169-1171.
Doi, Y. M., Teranaka, M., Yora, K., Asuyama, H. 1967. Mycoplasma or PLT-group-like microorganisms found in the phloem elements of plants infected with mulberry dwarf, potato witches’ broom, aster yellows, or paulownia witches’ broom. Annals of the Phytopathological Society of Japan 33: 259-266.
Drobnjakovič, T., Perič, P., Marčič, D., Picciau, L., Alma, A., Mitrovič, J., Duduk, B., Bertaccini, A. 2011. Leafhoppers and cixiids in phytoplasma-infected carrot fields: species composition and potential phytoplasma vectors. Pesticides and Phytomedicine 25(4): 311-318.
Duduk, B., Perič, P., Marčič, D., Drobnjakovič, T., Picciau, L., Alma, A., Bertaccini A. 2008. Phytoplasmas in carrots: disease and potential vectors in Serbia. Bulletin of Insectology 61(2): 327-331.
Elder, R. J., Milne, J. R., Reid, D. J., Guthrie, J. N., Persley, D. M. 2002.
Temporal incidence of three phytoplasma-associated diseases of Carica papaya and their potential hemipteran vectors in central and south-east Queensland. Australasian Plant Pathology 31: 165-176.
Firrao, G., Gibb, K., Streten, C. 2005. Short taxonomic guide to the genus ‘Candidatus Phytoplasma’. Journal of Plant Pathology 87(4): 249-263.
Firrao, G., Gobbi, E., Locci, R. 1993. Use of polymerase reaction to produce oligonucleotide probes for mycoplasmalike organisms. Phytopatology 83:
602-607.
Fletcher, J., Wayadande, A., Melcher, U., Ye, F. 1998. The phytopathogenic mollicute-insect vector interface: a closer look. Phytopathology 88:
1351 -1358.
Font, I., Abad, P, Albinana, M., Espino, A. I., Dally, E. L., Davis R. E., Jorda C. 1999. Amarilleos y enrojecimientos en zanahoria: una enfermedad a diagnostico. Bol. San. Veg. Plagas 25:405-1525.
Fos, A., Danet, J. L., Zreik, L., Garnier, M., Bove, M., J. 1992. Use of monoclonal antibody to detect the stolbur mycoplasmalike organisms in plants and insects and to identify a vector in France. Plant Disease
76(11): 1092-1096.
Galetto, L., Bosco, D., Marzachi, C. 2008. Amp-mediated interactions between ‘Candidatus Phytoplasma asteris’ chrysanthemum yellows (CY) and leafhopper vectors. In: Porta-Puglia, A. and Gonthier, P. (eds)
Proceedings of the 9th International Congress of Plant Pathology. Journal
of Plant Pathology 90(2, Suppl.): 461. Galetto, L., Nardi, M., Saracco, P., Bressan, A., Marzachi, C. and Bosco, D.
2009. Variation in vector competency depends on chrysanthemum
yellows phytoplasma distribution within Euscelidius variegatus.
Entomologia Experimentalis et Applicata 131:200-207. Garrity, G. M., Bell, J. A., Lilburn, T. G. 2001. Taxonomic outline of the
procaryotic genera, Bergey’s manual of systematic bacteriology, Second
edition, Release 1.0, USA. Gasparich, G. E. 2009. Spiroplasmas and phytoplasmas: Microbes associated
with plant hosts. Biologicals 38(2010): 193-203. Genyte, L. P. 1975. Zobolevanya klevera tipa zeltuchy v Litovskoy SSR i
obosnovanye mer borby s nimi. Disertacya na soiskanije uchenoi stepeni
kandidata biologicheskich nauk, Vilnius. Genyte, L., Staniulis, J. 1975a. Distribution and transmission of clover yellows
type disease, caused by mycoplasma-like organisms and biology of their
agents 2. Effects of antibiotics of tetracycline group. Lietuvos TSR
Mokslų akademijos darbai C serija 1(69):3-11. Genyte, L., Staniulis, J. 1975b. Yellows type diseases of clover associated with
mycoplasmalike organisms, and their transmission by Aphrodes
bicinctus. In: Virological Investigations in the Far East.
Virusologicheskie Issledovanija na Dalnem Vostoke Trudy Biologo-
Pochyennogo Instituta 28(131):165-170. Genyte, L., Staniulis, J. 1976. Rearing of leafhopper Aphrodes bicinctus
Schrank species under laboratory conditions. Lietuvos TSR Mokslų
akademijos darbai C serija 4(76): 65-69. Girsova, N. V., Bottner, K. D., Kastalyeva, T. B., Mozhaeva, K. A., Owens, R.
A., Lee, I-M. 2008. Identification of phytoplasma species associated with
potato diseases in Russia. Communications in Agricultural and Applied
Biological Sciences 73(2): 331-3.
Gundersen D. E., Lee I.-M. 1996. Ultrasensitive detection of phytoplasmas by nested-PCR assays using two universal primer pairs. Phytopathologia Mediterranea 35: 114-151.
Gundersen, D. E., Lee, I.-M., Rehner, S. A., Davis, R. E., Kingsbury, D. T. 1994. Phylogeny of mycoplasmalike organisms (phytoplasmas): a basis for their classification. Journal of Bacteriology 176(17): 5244-5254.
Han S. S., 2012. Transmission of mulberry dwarf phytoplasma by a Balclutha punctata. Journal of Korean Forestry Society 101(4): 635-639.
Ho, K. C., Tsai, C. C., Chung, T. L., 2001. Organization of ribosomal RNR genes from a Loofah witches’-broom phytoplasma. DNA Cell Biology
20(2): 115.
Hodgetts, J., Boonham, N., Mumford, R., Harrison, N., Dickinson, M. 2008. Phytoplasma phylogenetics based on analysis of secA and 23S rRNA gene sequences for improved resolution of candidate species of ‘Candidatus Phytoplasma’. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 58: 1826-1837.
Hodgetts, J., Dickinson, M. 2010. Phytoplasma Phylogeny and Detection Based on Genes other than 16S rRNA. In: Phytoplasmas: Genomes, Plant Hosts and Vectors (eds Weintraub P.G. and Jones P.). Wallingford: CAB International 93-113.
Hogenhout, S. A., Oshima, K., Ammar, el-D., Kakizawa, S., Kingdom, H. N., Namba, S. 2008. Phytoplasmas: bacteria that manipulate plants and insects. Molecular Plant Pathology 9(4):403-23.
Hoshi, A., Oshima, K., Kakizawa, S., Ishii, Y., Ozeki, J., Hashimoto, M., Komatsu, K., Kagiwada, S., Yamaji, Y., Namba, S. 2009. A unique virulence factor for proliferation and dwarfism in plants identified from a phytopthogenic bacterium. Proceedings of the National Academy of
Sciences 106(15): 6416-6421.
Huang, S., Tiwari, A. K., Rao, G. P. 2011. ‘Candidatus Phytoplasma pini’ affecting Taxodium distichum var. imbricarium in China. Phytopathogenic Mollicutes 1(2): 91-94.
Hunt, R. E., Parr J. C., Haynes K. F. 1993. Influence of leafhopper (Homoptera: Cicadellidae) gender and female mating status on plant disease dynamics within a simple habitat. Environmental Entomology 22:
109-15.
IRPCM, 2004. ‘Candidatus Phytoplasma’, a taxon for the wall-less, non-helical prokaryotes that colonize plant phloem and insects. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 54: 1243-1255.
Irwin, M. E., Nault, L. R., Godoy, C., Kampmeier, G. E. 2000. Diversity and movement patterns of leaf beetles (Coleoptera: Chrysomelidae) and leafhoppers (Homoptera: Cicadellidae) in a heterogeneous tropical landscape. Implications for redressing the integrated pest management paradigm. In Interchanges of Insects, (ed. Ekbom B., Irwin M., Robert Y.), pp. 141 -68. Dordrecht, Netherlands: Kluwer Academy.
Ivanauskas A., Valiunas D., Jomantiene R., Staniulis J., Alma A., Picciau L., Davis R. E. 2011. First report of potential phytoplasma vectors Euscelis incisus and Macrosteles sexnotatus in Lithuania. Bulletin of Insectology,
64: S131-132.
Jagoueix-Eveillard, S. Tarendeau, F., Guolter, K., Danet, J.-L., Bove, J. M., Garnier, M. 2001. Catharanthus roseus genes regulated differentially by mollicute infections. Molecular Plant-Microbe Interactions 14(2): 225¬233.
Jiang, Y. P., Chen, T. A. 1987. Purification of mycoplasma-like organisms from lettuce with aster yellows disease. Phytopathology 77(6):949-953.
Jomantiene R., Davis R. E. 2007. Repeated conserved sequences as genetic markers for phytoplasma detection. Bulletin of Insectology 60(2):259-
260.
Jomantiene, R., Davis, R. E. 2006. Clusters of diverse genes existing as multiple, sequence-variable mosaics in a phytoplasma genome. FEMS Microbiology Letters 255: 59-65.
Jomantienė, R., Davis, R. E., Antoniuk, L., Staniulis, J. 2000. First report of phytoplasmas in soybean, alfalfa, and Lupinus sp. in Lithuania. Plant
Diseases 84: 198.
Jomantiene, R., Davis, R. E., Valiunas, D., Alminaite, A. 2002a. New group 16SrIII phytoplasma lineages in Lithuania exhibit rRNA interoperon sequence heterogeneity. European Journal of Plant Pathology, 108(6):
507-517.
Jomantiene, R., Davis, R. E., Valiunas, D., Jasinskaitė, R., 2002b: First report of oat (Avena sativa L.) as host of a phytoplasma belonging to group 16SrI, subgroup A. Plant Diseases 86: 443.
Jomantiene, R., Davis, R., E., Maas, J., Dally, E., L. 1998. Classification of new phytoplasmas associated with diseases of strawberry in Florida, based on analysis of 16S rRNA and ribosomal protein gene operon sequences. International Journal of Systematic Bacteriology 48: 269-277.
Jomantiene, R., Davis, R.E., Lee, I.-M., Zhao, Y., Bottner-Parker, K., Valiunas, D., Petkauskaite, R. 2010. Onion is host for two phytoplasma lineages, subgroups 16SrI-A and 16SrI-(B/L)L, in Lithuania: a HinfI site revealed a snp marking divergent branches of evolution. Journal of Plant Pathology 92 (2): 461-470.
Jomantiene, R., Zhao, Y., Davis, R. E. 2007. Sequence-variable mosaics: Composites of recurrent transposition characterizing the genomes of phylogenetically diverse phytoplasmas. DNA Cell Biology 26: 557-564.
Kakizawa, S., Oshima, K., Jung, H-Y., Suzuki, S., Nishigawa, H., Arashida, R., Miyata, S-I., Ugaki, M., Kishino, H., Namba, S. 2006b. Positive selection acting on a surface membrane protein of the plant-pathogenic phytoplasmas. Journal of. Bacteriology 188(9): 3424-3428.
Kakizawa, S., Oshima, K., Namba, S., 2006a. Diversity and functional importance of phytoplasma membrane proteins. Trends in Microbiology
14(6): 254-256.
Kaminska, M., Berniak, H. 2011. Detection and identification of three ‘Candidatus Phytoplasma’ species in Picea spp. trees in Poland. Journal
of Phytopathology 159:796-798.
Kaminska, M., Berniak, H., Obdrzalek, J. 2011. New natural host plants of ‘Candidatus Phytoplasma pini’ in Poland and the Czech Republic. Plant
Pathology 60: 1023-1029.
Kaminska, M., Silwa, H. 2003. Effect of antibiotics on the symptoms of stunting disease of Magnolia liliiflora plants. Journal of Phytopathology
151: 59-63.
Kater, M. M., Dreni, L., Colombo, L. 2006. Functional conservation of
MADS-box factors controlling floral organ identity in rice and
Arabidopsis. Journal of Experimental Botany 57(13): 3433-3444. Khadhair, A., H., Evans, I., R., Choban, B. 2002. Identification of aster
yellows phytoplasma in garlic and green onion by PCR-based methods.
Microbiological Research 157: 161-167. Khadhair, A.-H., Hiruki, C. 1995. The molecular genetic relatedness of willow
witches’-broom phytoplasma to the clover proliferation group.
Proceedings of the Japan Academy 71: 145-147. Kirkpatrick, B. C. 1991. Mycoplasma-like organisms: plant and invertebrate
pathogens. In The prokaryotes, 2end edition, pp. 4050-4067. Edited by:
A. Ballows, H. G. Triiper, M. Dworkin, W. Harder and K. H. Schliefer.
New York: Springer-Verlag Press. Kollar, A., Seemiiller, E. 1989. Base composition of the DNA of mycoplasma
-like organisms associated with various plant diseases. Journal of
Phytopathology 127: 177-86.
Kube, M., Schneider, B., Kuhl, H., Dandekar, T., Heitmann, K., Migdoll, A., M., Reinhardt, R., Seemiiller E.,. 2008. The linear chromosome of the plant-pathogenic mycoplasma Candidatus Phytoplasma mali’. BMC Genomics 9:306.
Kunkel, L. O. 1926. Studies on aster yellows. American Journal of Botany 13:
646-705.
Kunz, G., Roschatt, C., Schweigkofler, W. 2010. Biodiversity of planthoppers (Auchenorryncha) in vineyards infected by Bois noir phytoplasma. Gredleriana 10: 89-108.
Kuske, C. R., Kirkpatrick, B. C. 1992. Phylogenetic relationships between the western aster yellows mycoplasmalike organisms and other prokaryotes established by 16S rRNA gene sequence. International Journal of Systematic Bacteriology 42: 226-233.
Landi, F., Prandini, A., Paltrinieri, S., Mori, N., Bertaccini, A. 2007. Detection of different types of phytoplasmas in stone fruit orchards in northern Italy. Bulletin of Insectology 60 (2): 163-164.
Lee, I. M., Bottner, K. D., Secor, G., Rivera-Varas, V. 2006. ‘Candidatus Phytoplasma americanum’, a phytoplasma associated with a potato purple top wilt disease complex. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 56(7): 1593-1597.
Lee, I.-M., Bottner, K. D., Munyaneza, J. E., Davis, R. E., Crosslin, J. M., du Toit, L. J., Crosby, T. 2006. Carrot purple leaf: a new spiroplasmal disease associated with carrots in Washington State. Plant disease 90(8):
989-993.
Lee, I.-M., Davis, R. E., Gundersen-Rindal, D. E. 2000: Phytoplasma: Phytopathogenic Mollicutes. Annual Review of Microbiology 54: 221¬255.
Lee, I.-M., Dawn, E., Gundersen-Rindal, D., Bertaccini, A. 1998. Phytoplasma: ecology and genomic diversity. Phytopathology 88(12):
1359-1366.
Lee, I.-M., Gundersen-Rindal, D. E., Davis, R. E., Bartoszyk, I. 1998a. Revised classification scheme of phytoplasmas based on RFLP analyses of 16S rRNA and ribosomal protein gene sequences. International Journal of Systematic Bacteriology 48: 1153-1169.
Lee, I.-M., Gundersen-Rindal, D. E., Davis, R. E., Bottner, K. D., Marcone, C., Seemiiller, E. 2004. ^Candidatus Phytoplasma asteris’, a novel phytoplasma taxon associated with aster yellows and related diseases.
International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 54(
4): 1037-1048.
Lee, I.-M., Martini, M., Bottner, K. D., Dane, R. A., Black, M. C., Troxclair, N. 2003. Ecological implications from a molecular analysis of phytoplasmas involved in an aster yellows epidemic in various crops in
Texas. Phytopathology 93: 1368-1377.
Lee, I.-M., Zhao, Y., Bottner, K. D. 2006. SecY gene sequence analysis for fi
ner differentiation of diverse strains in the aster yellows phytoplasma
group. Molecular and Cellular Probes 20: 87-91. Lefol, C, Lherminier, J, Boudon-Padieu, E, Larrue, J, Louis, C, Caudwell, A.
1994 Propagation of flavescence dorėe MLO (mycoplasma-like
organism) in the leafhopper vector Euscelidius variegatus Kbm. Journal
of Invertebrate Pathology 63: 285-293. Lefol, C., Caudwell, A., Lherminier, J., Larrue, J. 1993. Attachment of the
Flavescence dor’ee pathogen (MLO) to leafhopper vectors and other
insects. Annals of Applied Biology 123: 611-22. Levy, Y. Y., Dean, C. 1998. The transition to flowering. Plant Cell 10(12):
1973 -1990.
Lim, P., O., Sears, B., B. 1991. DNA sequence of the ribosomal protein genes rp12 and rps19 from a plant-pathogenic mycoplasmalike organism. FEMS Microbiology Letters 84: 71-74.
MacLean, A. M., Sugio, A., Makarova, O. V., Findlay, K. C., Grieve, V. M., Toth, R., Nicolaisen, M., Hogenhout, S., A. 2011. Phytoplasma effector SAP54 induces indeterminate leaf-like flower development in Arabidopsis plants. Plant Physiology 157: 831 -841.
Maixner, M. 2006. Temporal behavior of grapevines infected by type II of Vergilbungskrankheit (bois noir). In: Extended Abstracts 15th Meeting of the International Council for Study of Virus and Virus-like Diseases of the Grapevine, Stellenbosch, South Africa, pp. 223-224.
Maixner, M. 2007. Biology of Hyalesthes obsoletus and approaches to control this soilborne vector of bois noir disease. IOBC/WPRS Bulletin 30(7): 3¬9.
Mayer, C., J., Vilcinskas, A., Gross, J. 2008. Pathogen-induced release of plant allomone manipulates vector insect behavior. Journal of Chemical Ecology 34: 1518-1522.
Makutenaite-Navalinskiene, M., K. 1981: Virusnye i mikoplazmennye bolezni cvetočnykh rastenij. „Mokslas”, Vilnius.
Malinowski, T., Zandarski, J., Komorowska, B., Zawadzka, B. 1996: Application of dapi staining and PCR amplification of DNA for the identification of pear decline phytoplasma in declining trees in Poland. Phytopatologia Polonica 12: 103-110.
Mannini, F. 2007. Hot water treatment and field coverage of mother plant vineyards to prevent propagation material from phytoplasma infections. Bulletin of Insectology 60: 311 -312.
Maramorosch, K. 1952. Direct evidence of the multiplication of aster-yellows virus in its insect vector. Phytopathology 42: 59-64.
Maramorosch, K. 1957. Reversal of virus-caused stunting in plants by gibberellic acid. Science 126(3275): 651-652.
Maramorosch, K., 1958. Viruses that infect and multiply in both plants and insects. Transactions New York Academy Sciences (Serie II) 20: 383¬395.
Maramorsch, K. 2011. Historical reminiscences of phytoplasma discovery. Bulletin of Insectology 64(Suplement):S5-S8.
Marcone, C. 2012. Phytoplasmas: colonizing agents of plant phloem and insects. Phytopathogenic Mollicutes 2(2): 37-46.
Marcone, C., Lee, I.-M., Davis, R.E., Ragozzino, A. and Seemuller, E. 2000. Classification of aster yellows-group phytoplasmas based on combined analyses of rRNA and tuf gene sequences. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 50: 1703-1713.
Marcone, C., Neimark, H., Ragozzino, A., Lauer, U., Seemiiller, E., 1999.
Chromosome sizes of phytoplasmas composing major phylogenetic
groups and subgroups. Phytopathology 89(9): 805-810. Marcone, C., Seemiiller, E. 2001. A chromosome map of the European stone
fruit yellows phytoplasma. Microbiology 147: 1213-1221. Martini, M., Lee, I.-M., Bottner, K. D., Zhao, Y., Botti, S., Bertaccini, A.,
Harrison, N. A., Carraro L., Marcone, C., J. Khan, A., Osler, R. 2007.
Ribosomal protein gene-based phylogeny for finer differentiation and
classification of phytoplasmas. International Journal of Systematic and
Evolutionary Microbiology 57: 2037-2051. Martini, M., Marcone, C., Mitrovic, J., Maixner, M., Delic, D., Myrta, A.,
Ermacora, P., Bertaccini, A., Duduk, B. 2012. ‘Candidatus Phytoplasma
convolvuli’, a new phytoplasma taxon associated with bindweed yellows
in four European countries. International Journal of Systematic and
Evolutionary Microbiology 62: 2910-2915. Matteoni, J. A., Sinclair, W. A. 1988. Elm yellows and ash yellows. In: Tree
Mycoplasmas and Mycoplasma Diseases. (eds. Hiruki C.), p. 19-31. Mazzoni, V., Cosci, F., Lucchi, A., Santini, L. 2001. Leafhoppers and
planthoppers vectors in Ligurian and Tuscan vineyards. Integrated
Control in Viticulture. IOBC-WPRS Bulletins 24 (7): 263 – 266.
McCoy, R. E. 1982. Antibiotic treatment for control of tree diseases associated with mycoplasma-like organism. Reviews of Infectious Diseases 4: 157¬161.
McCoy, R. E., Caudwell, A., Chang, C. J., Chen, T. A., Chiykowski, L. N.,
Cousin, M. T., Dale J. L., de Leeuw, G. T. N., Golino, D. A., Hackett, K. J., Kirkpatrick, B. C., Marwitz, R., Petzold, H., Sinha, R. C., Sugiura, M., Whitcomb, R. F., Yang Y. L., Zhu, B. M., Seemiiller, E. 1989. Plant diseases associated with mycoplasma-like organisms. In: Whitcomb R. F., Tully J. G. (eds.). The Mycoplasmas, vol. V., pp. 545-640. Academic Press, San Diego.
McCoy, R. E., Williams, D. S. 1982. Chemical treatment for control of plant
mycoplasma diseases. pp. 152-173. In Daniels M.J. and Williams D.S.
(eds.), Plant Insect Mycoplasma Techniques. London, Croom Helm. Mitrovič, J., Kakizawa, S., Duduk, B., Oshima, K., Namba, S. Bertaccini, A.
2011. The groEL gene as an additional marker for finer differentiation of
‘Candidatus Phytoplasma asteris’-related strains. Annals of Applied
Biology 159: 41-48. Montano, H. G., Cunha, J. O., Pimentel, J. P. 2011. Phytoplasmas in Brazil: an
update. Bulletin of Insectology 64: S251-S252. Mori, N., Pavan, F., Bondavalli, R., Reggiani, N., Paltrinieri, S., Bertaccini, A.
2008. Factors affecting the spread of ‘Bois Noir’ disease in north Italy
vineyards. Vitis 47: 65-72.
Murral, D. J, Nault, L. R., Hoy, C., W., Madden, L. V., Miller, S. A. 1996.
Effects of temperature and vector age on transmission of two Ohio strains of aster yellows phytoplasma by the aster leafhopper (Homoptera: Cicadellidae). J. Econ. Entomol. 89: 1223-32
Musil, M., Mišiga, S. 1961. Investigations on european yellows-type viruses. Phytopathologische Zeitschrift 42: 1-38.
Nicholls, C. I., Parrella, M, Altieri, M. A. 2001. The effects of a vegetational corridor on the abundance and dispersal of insect biodiversity within a northern California organic vineyard. Landscape Ecology 16: 133-148.
Nickel, H., Remane, R. 2002. Artenliste der Zikaden Deutschlands, mit An gabe von Nahrpflanzen, Nahrun gsbreite, Lebens zyklus, Areal und Gefahrdung (Hemiptera, Fulgoromorpha et Cicadomorpha). Beitrage zur Zikadenkunde 5: 27-64.
Nielson, M. W. 1968. The leafhopper vectors of phytopathogenic viruses (Homoptera, Cicadellidae) taxonomy, biology and virus transmission. U.S. Agricultural Research Service Technical Bulletin, 1382(1968): 1¬386.
Okuda, S 1972. Occurrence of diseases caused by mycoplasma-like organisms in Japan. Plant Protection 26: 180-183.
Orsagova, H., Bfezikova, M., Schlesingerova, G. 2011. Presence of phytoplasmas in hemipterans in Czech vineyards. Bulletin of Insectology,
64: S119-S120.
Oshima, K., Ishii, Y., Kakizawa, S., Sugawara, K., Neriya, Y., Misako Himeno, Minato, N., Miura, C., Shiraishi, T., Yamaji, Y., Namba S. 2011. Dramatic Transcriptional Changes in an Intracellular Parasite Enable Host Switching between Plant and Insect. PLoS ONE 6(8):
e23242.
Oshima, K., Kakizawa, S., Nishigawa, H., Jung, H-Y., Wei W., Suzuki, S., Arashida, R., Nakata, D., Miyata, S., Ugaki, M., Namba S. 2004. Reductive evolution suggested from the complete genome sequence of a plant-pathogenic phytoplasma. Nature Genetics 36(1): 27-29.
Osler, R., Carraro, L., Ermacora, P., Ferrini, F., Loi, N. Loschi, A., Martini, M., Mutton, P.B. and Refatti, E. 2003. Roguing: a controversial practice to eradicate grape yellows caused by phytoplasmas. 14th Meeting of the International Council for the Study of Virus and Virus-like Diseases of Grapevine (ICVG), Locorotondo, Italy, p. 68.
Ossiannilsson, F. 1978. The Auchenorrhyncha (Homoptera) of Fennoscandia and Denmark, Part 1: Introduction, infraorder Fulgoromorpha. Scandinavian Science Press LTD, Klampenborg, Denmark.
Ossiannilsson, F. 1981. The Auchenorrhyncha (Homoptera) of Fennoscandia and Denmark, Part 2: The Families Cicadidae, Cercopidae, Membracidae, and Cicadellidae (excl. Deltocephalinae). Scandinavian Science Press LTD, Klampenborg, Denmark.
Ossiannilsson, F. 1983. The Auchenorrhyncha (Homoptera) of Fennoscandia and Denmark, Part 3: The Family Cicadellidae. Scandinavian Science Press LTD, Copenhagen, Denmark.
Padovan, A. C., Gibb, K. S., Bertaccini, A., Vibio, M., Bonfiglioli, R. E., Magarey, P. A., Sears, B. B. 1995. Molecular detection of the Australian grapevine yellows phytoplasma and comparison with grapevine yellows phytoplasmas from Italy. Australian Journal of Grape and Wine Research
1: 25-31.
Palermo, S., Arzone, A., Bosco, D. 2001. Vector-pathogen-host plant relationships of chrysanthemum yellows (CY) phytoplasma and the vector leafhoppers Macrosteles quadripunctulatus and Euscelidius variegatus. Entomologia Experimentalis et Applicata 99: 347-354.
Pantoja, A., Hagerty, M. A., Emmert, Y. S., Munyaneza, E. J. 2009. Leafhoppers (Homoptera: Cicadellidae) associated with potatoes in Alaska: species composition, seasonal abundance, and potential phytoplasma vectors. American Journal of Potato Research 86:68-75.
Pilkington, L. J., Gurr, G. M., Fletcher, M. J., Elliott, E., Nikandrow, A., Nicol, H. I. 2004. Reducing the immigration of suspected leafhopper vectors and severity of Australian lucerne yellows disease. Australian Journal of Experimental Agriculture 44: 983-992.
Power, A. G. 1992. Host plant dispersion, leafhopper movement and disease transmission. Ecological Entomology 17: 63-68.
Purcell, A. H. 2008. Transmission of Xylella fastidiosa bacteria by xylem-feeding insects. In: Capinera L. J. (ed.), Encyclopedia of entomology 2nd
Edition, p. 3885-3886.
Puterka, G. J., Reinke, M., Luvisi, D., Ciomperlik, M. A., Bartels, D., Wendel, L., Glenn, D. M. 2003. Particle film, surround WP, effects on glassy-winged sharpshooter behavior and its utility as a barrier to sharpshooter infestations in grapes. Plant Health Progress Online, doi:10.1094/PHP-2003-0321-RS.
Quaglino, F., Zhao, Y., Casati, P., Bulgari, D., Bianco, P. A., Wei, W. Davis, R. E. 2013. ‘Candidatus Phytoplasma solani’, a novel taxon associated with stolbur- and bois noir-related diseases of plants. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 63: 2879-2894.
Riedle-Bauer, M., Sara, A., Regner, F. 2008. Transmission of a stolbur phytoplasma by the Agalliinae leafhopper Anaceratagallia ribauti
(Hemiptera, Auchenorrhyncha, Cicadellidae). Journal of Phytopathology
156: 687-90.
Riedle-Bauer, M., Tiefenbrunner, W., Otrba, J., Hanak, K., Schildberger, B.,
Regner, F. 2006. Epidemiological observations on Bois Noir in Austrian
vineyards. Mitteilungen Klosterneuburg 56: 177-181. Roingeard, P. 2008. Viral detection by electron microscopy: past, present and
future. Biological Cell 100: 491-501. Romanazzi, G., Murolo, S. 2008. Partial uprooting and pulling to induce
recovery in bois noir-infected grapevines. Journal of Phytopathology 156:
747-750.
Rosa, C., McCarthy, E., Duong, K., Hoover, G., Moorman, G. 2014. First report of the spittlebug Lepyronia ąuadrangularis and the leafhopper Latalus sp. as vectors of the Elm Yellows associated phytoplasma, Candidatus Phytoplasma ulmi in North America. Plant disease 98(1):
154.
Saha, P., Dasgupta, I., Das, S., 2006.- A novel approach for developing resistance in rice against phloem limited viruses by antagonizing the phloem feeding hemipteran vectors. Plant Molecular Biology 62(4-5):
735-752.
Samuitienė, M., Jomantienė, R., Valiūnas, D., Navalinskienė, M., Davis, R. E. 2007. Phytoplasma strains detected in ornamental plants in Lithuania. Bulletin of Insectology 60 (2): 137-138.
Samuitienė, M., Navalinskienė, M., Jomantienė, R., Davis, R. E., 2002. Molecular detection and characterisation of phytoplasma infecting daisy (Bellis perennis L.) plants in Lithuania. Botanica Lithuanica 8(2): 195¬200.
Schneider, B., Gibb, K.S., Seemuller, E. 1997. Sequence and RFLP analysis of the elongation factor Tu gene used in differentiation and classifi cation of phytoplasmas. Microbiology 143: 3381-3389.
Schneider, B., Torres, E., Martin, M. P., Schroder, M., Behnke, H. D., Seemuller, E. 2005. ‘Candidatus Phytoplasma pini’, a novel taxon from
Pinus silvestris and Pinus halepensis. International Journal of Systematic
and Evolutionary Microbiology 55: 303-307. Schvester, D., Carle, P., Moutous, G. 1963. Transmission de la flavescence
doree de la vigne par Scaphoideus littoralis Ball. (Homopt., Jassidae).
Experiences de 1961. Annales des Epiphyties 14, 175-198. Seemiiller, E. 1990. Apple proliferation. In: Jones A. L., Aldwinckle H. S.
(ed.), Compendium of Apple and Pear Diseases 67-68. Seemiiller, E., Marcone, C., Lauer, U., Ragozzino, A., Goshl, M., 1998.
Current status of molecular classification of the phytoplasmas. Journal of
Plant Pathology 80: 3-26.
Sinclair, W. A. 2000. Elm yellows in North America. In: Dunn C. P. (ed.), The Elms Breeding, Conservation, and Disease Management, p. 121-136.
Sinclair, W.A., Iuli, R. J., Dyer, A. T., Larsen, A. O. 1989. Sampling and histological procedures for diagnosis of ash yellows. Plant diseases 73:
432-435.
Sliwa, H., Kaminska, M., Korszun, S., Adler, P. 2008. Detection of Candidatus Phytoplasma pini’ in Pinus sylvestris trees in Poland. Journal of Phytopathology 156(2): 88-92.
Smart, C. D., Sears, B. B., Kirkpatrick, B. C. 1994. Analysis of evoliutionary relationships between MLOs and other members of the class Mollicutes based on 16/23 S rRNA intergenic sequences. IOM Letters 3: 269-70.
Soderman, G., Gillerfors, G., Endrestol, A. 2009. An annotated catalogue of the Auchenorrhyncha of Northern Europe (Insecta, Hemiptera: Fulgoromorpha et Cicadomorpha). Cicadina 10: 33-69.
Staniulis, J. 1980. Mycoplasma-like organisms, detected in weeds with yellows diseases in the Lithuania. Lietuvos TSR Mokslu Akademijos Darbai, C
ser. 2(90): 3-10.
Staniulis, J. 1988. Augalų gelta ir jos sukėlėjai. „Mokslas”, Vilnius.
Staniulis, J., Davis, R. E., Jomantiene, R., Karvelyte, A., Dally, E. L. 2000. Single and mixed phytoplasma infections in phyllody and dwarf-diseased clover plants in Lithuania. Plant Disease 84: 1061-1066.
Staniulis, J., Genyte, G. 1974. Distribution, transmission and biology of clover yellows type disease caused by mycoplasma organisms. I. Mycoplasma-like organisms discovered in association with dwarfing and chlorosis of leaves. Lietuvos TSR Mokslu Akademijos Darbai, C ser. 1(65):3-9.
Staniulis, J., Genyte, L. 1976. Mycoplasma-like organisms associated with Cirsium, Matricaria and Plantago yellows as a possible source of clover yellows type diseases. Journal of Phytopathology 86:240-245.
Staniulis, J., Sutkute E., A. 1979. Mycoplasma-like organisms associated with yellows of vegetable crops in Lithuania. Lietuvos TSR Mokslu Akademijos Darbai, C ser. 2(86): 57-63.
Stark-Urnau, M., Kast, W., K. 2008. MaPnahmen zur Eindammung des Brennesseltyps der Schwarzholzkrankheit bei Weinreben (Vitis vinifera).
Gesunde Pflanzen 60: 85-89.
Sticher, L., Mauch-Mani, B., Mėtraux, J. P. 1997. Systemic acquired resistance. Annual Review of Phytopathology 35: 235-270.
Streten, C., Gibb, K. S. 2005. Genetic variation in ‘Candidatus Phytoplasma australiense’ . Plant Pathology 54: 8-14.
Sugio, A., Kingdom, H. N., MacLean, A. M., Grieve, V. M., Hogenhout, S. A. 2011. Phytoplasma protein effector SAP11 enhances insect vector reproduction by manipulating plant development and defense hormone biosynthesis. Proceedings of the National Academy of Sciences of the USA 108: 1254-1263.
Summers, C. G., Stapleton, J. J. 2002. Management of corn leafhopper (Homoptera: Cicadellidae) and corn stunt disease in sweet corn using refl ective mulch. Journal of Economic Entomology 95: 325-330.
Suzuki, S., Oshima, K., Kakizawa, S., Arashida, R., Jung, H., Yamaji, Y., Nishigawa, H., Ugaki, M. Namba, S. 2006. Interaction between the membrane protein of a pathogen and insect microfilament complex determines insect-vector specificity. Proceedings of the National Academy of Sciences of the USA 103: 4252-4257.
Tamura, K., Peterson, D., Peterson, N., Stecher, G., Nei, M., Kumar, S. 2011.
MEGA5: molecular evolutionary genetics analysis using maximum
likelihood, evolutionary distance, and maximum parsimony methods.
Molecular Biology and Evolution 28: 2731-2739. Todd, J. L., Harris, M. O., Nault, L. R. 1990. Importance of color stimuli in
host-finding by Dalbulus leafhoppers. Entomologia Experimentalis et
Applicata 54: 245-50.
Tonkyn, D. W., Whitcomb, R. F. 1987. Feeding strategies and the guild concept among vascular feeding insects and microorganisms. In: Harris, K. F. (ed.) Current Topics in Vector Research, vol. 4. Springer-Verlag,
New York, pp. 179-200.
Toth, K. F., Harrison, N. A., Sears, B. B. 1994. Phylogenetic relationships among members of the class Mollicutes deduced from rps3 gene sequences. International Journal of Systematic Bacteriology 44: 119-124.
Tran-Nguyen, L., T., T., Kube, M., Schneider, B., Reinhardt, R., Gibb, K., S. 2008. Comparative genome analysis of „Candidatus Phytoplasma australiense” (subgroup tuf – Australia I; rp-A) and „Ca. P. asteris” strains OY-M and AY-WB. Journal of Bacteriology 190(11):3979-3991..
Tscharntke, T., Brandl, R. 2004. Plant insect interactions in fragmented landscapes. Annual Review of Entomology 49: 405-430.
Urbanavičienė, L., Jomantiene, R., Davis, R. E., 2005. First report of barley as host of a phytoplasma belonging to group 16SrI, subgroup B, and ribosomal protein subgroup rpI-B in Lithuania. Plant Diseases 89: 339.
Urbanaviciene, L., Jomantiene, R., Valiunas, D., Davis, E. R. 2007. Molecular identification of 16SrI-A, 16SrI-B, 16SrI-C, and 16SrI-L subgroups of phytoplasmas in gramineous plants in Lithuania. Bulletin of Insectology
60(2): 127-128.
Urbanavičienė, L., Valiunas, D. 2006a. Identification of aster yellows group (subgroup 16SrI-C) phytoplasma in Festuca arundinacea based on PCR and RFLP methods. Botanica Lithuanica 12(2): 121 -125.
Urbanavičienė, L., Valiunas, D., Jomantienė, R. 2006b. Detection of aster yellows group (subgroup 16SrI-B) phytoplasma in oats based on nested PCR and RFLP in Lithuania. Agronomy Research 4(Special issue), 417¬420.
Valenta, V. 1958. The problem of stolbur and related yellows type virus diseases in Czechoslovakia. Agronomski Glasnik 8: 87-102.
Valiunas, D, Jomantiene, R, Davis, R. E. 2013. Evaluation of the DNA-dependent RNA polymerase P-subunit gene (rpoB) for phytoplasma classification and phylogeny. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 63(10): 3904-3914.
Valiūnas, D., 2003. Lietuvoje paplitusių fitoplazmų identifikavimas ir jų įvairovės bei molekulinių evoliucinių ryšių įvertinimas. Botanikos institutas, fitovirusų laboratorija, biomedicinos mokslai, biologija 01 B, daktaro disertacija, Vilnius.
Valiunas, D., Alminaite, A., Jomantiene, R., Davis, R. E., Maas J. L. 2004. Possible cause of European blueberry disease is related to North American milkweed yellows phytoplasma. Journal of Plant Pathologylogy 86: 135-140.
Valiunas, D., Alminaite, A., Staniulis, J., Jomantiene, R., Davis, R. E. 2001a. First report of alder yellows phytoplasma in the Eastern Baltic Region.
Plant Diseases 85: 1120.
Valiunas, D., Alminaite, A., Staniulis, J., Jomantiene, R., Davis, R. E., 2001b. First report of aster yellows-related subgroup I-A phytoplasma strains in carrot, phlox, sea lavender, aconitum, and hyacinth in Lithuania. Plant
Diseases 85: 804.
Valiunas, D., Jomantiene, R., Davis, R. E. 2009a. Establishment of a new phytoplasma subgroup, 16SrI-Q, to accommodate a previously undescribed phytoplasma found in diseased cherry in Lithuania. Journal of Plant Pathology 91(1): 71-75.
Valiunas, D., Jomantiene, R., Davis, R. E., Sindaraviciene, I., Alminaite, A., Staniulis, J. 2000. Molecular detection and characterization of phytoplasmas infecting vegetables, legumes, and ornamental plants in Lithuania. Transactions Estonian Agricultural University 209: 220-223. Valiunas, D., Jomantiene, R., Ivanauskas, A., Sneideris, D., Staniulis, J., Davis, R. E. 2010. A possible threat to the timber industry: ‘Candidatus Phytoplasma pini’ in Scots pine (Pinus sylvestris L.) in Lithuania, p. 38. In: Current status and perspectives of phytoplasma disease research and management (Bertaccini A., Lavina A., Torres E., Eds).-Sitges, Spain, February 1-2.
Valiunas, D., Staniulis, J., Davis, R. E. 2006. ‘Candidatus Phytoplasma fragariae’, a novel phytoplasma taxon discovered in yellows diseased strawberry, Fragaria x ananassa. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 56: 277-281.
Valiunas, D., Urbanavičienė, L., Jomantienė, R., Davis, R. E. 2007. Molecular detection, classification and phylogenetic analysis of subgroup 16SrI-C phytoplasmas detected in diseased Poa and Festuca in Lithuania Biologija 53(2): 36-39.
Van der Want, J. P. H., Dijkstra, J. 2006. A history of plant virology. Archives of Virology 151: 1467-1498.
Varga, K., Kolber, M., Nemeth, M., Ember, I., Erdos, Z., Biro, E., Paltrinieri, S., Martini, M., Bertaccini, A. 2001. Identification of phytoplasmas infecting sour cherry in Hungary. Acta Horticulturae 550: 383-388.
Vega, F. E., Davis, R. E., Barbosa, P., Dally, E. L., Purcell, A. H., Lee, I. M. 1993. Detection of a plant pathogen in a non-vector insect species by the polymerase chain reaction. Phytopathology 83: 621 -624.
Verdin, E., Salar, P., Danet, J-L., Choueiri, E., Jreijiri, F., Zammar, S. E., Gėlie, B., Bovė, J. M., Garnier, M. 2003.’Candidatus Phytoplasma phoenicium’ sp. nov., a novel phytoplasma associated with an emerging lethal disease of almond trees in Lebanon and Iran. International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 53: 833-838.
Wayadande, A. C. 1994. Electronic monitoring of leafhoppers and planthoppers: feeding behavior and application in host-plant resistance studies. In: (Ellsbury, M. M., Backus, E. A. and Ullman, D. L. (eds)) History, development, and application of AC electronic insect feeding monitors. Thomas Say Publications in Entomology, Entomological Society of America, Lanham, Maryland, pp. 86-105.
Wang, M. Q., Maramorosch, K. 1998. Earliest historical re-cord of a tree mycoplasma disease:beneficial effect of my-coplasma-like organisms on peonies. In: Mycoplasma diseases of crops: basic and applied aspects (Maramorosch, K., Raychaudhuri, S. P., Eds) pp. 349-356. Springer Verlag, New York, USA.
Wang, Q. C., Valkonen, J. P. T. 2008. Efficient elimination of sweetpotato little leaf phytoplasma from sweetpotato by cryotherapy of shoot tips.
Plant Pathology 57: 338-347.
Wei W., Davis R., E., Nuss D., L., Zhao Y. 2013. Phytoplasmal infection derails genetically preprogrammed meristem fate and alters plant architecture. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America 110(47): 19149-19154.
Wei, W., Cai, H., Jiang, Y., Lee, I.-M., Davis, R. E., Ding, Y., Yuan, E., Chen, H. & Zhao, Y. 2011. A new phytoplasma associated with little leaf disease in azalea: multilocus sequence characterization reveals a distinct lineage within the aster yellows phytoplasma group. Annals of Applied
Biology 158: 318-330. Wei, W., Davis, R., E., Lee, I-M., Zhao, Y. 2007. Computer-simulated RFLP
analysis of 16S rRNA genes: identification of ten new phytoplasma groups. International Journal of Systematic and Evolutionary
Microbiology 57(8):1855-1867.
Weintraub P. G. 2007. Insect vectors of phytoplasmas and their control – an
update. Bulletin of Insectology 60(2): 169-173. Weintraub, P. G., Beanland, L. 2006. Insect vectors of phytoplasma. Annual
Review of Entomology 51: 91-111.
Weintraub, P. G., Wilson, R. M. 2010. Control of phytoplasma diseases and vectors. In: Phytoplasmas: Genomes, Plant Hosts and Vectors (Eds
Weintraub P.G. and Jones P.). Wallingford: CAB International. 233-249.
Zahavi, T., Peles, S., Harari, A.R., Soroker, V., Sharon, R. 2007. Push and pull strategy to reduce Hyalesthes obsoletus population in vineyards by Vitex agnus-castus as trap plant. Bulletin of Insectology 60(2): 297-298.
Zaitlin, M., Palukaitis, P. 2000. Advances in uderstanding plant viruses and virus diseases. Annual Review of Phytopathology 38: 117-143.
Zhao, Y., Sun, Q., Wei, W., Davis, R. E., Wu, W., Liu, Q. 2009a. ‘Candidatus Phytoplasma tamaricis’, a novel taxon discovered in witches’-broom-diseased salt cedar (Tamarix chinensis Lour.). International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 59: 2496-2504.
Zhao, Y., Wei, W., Lee, I-M., Shao, J., Suo, X., Davis, R. E. 2009. Construction of an interactive online phytoplasma classification tool, iPhyClassifier, and its application in analysis of the peach X-disease phytoplasma group (16SrIII). International Journal of Systematic and Evolutionary Microbiology 59(10): 2582-2593.

Darbo autorius: A. IVANAUSKAS
Atsiųsti pilną darbą fitoplazmos

Moku.lt

Fitoplazmos ir jų vabzdžiai pernešėjai Lietuvoje

Mokslo darbai ir informacija