Pasaulyje priskaičiuojama apie 3000 kalbų. Tačiau nurodyti jų tikslų skaičių yra sunku, netgi neįmanoma, nes ne visos pasaulio kalbos yra pakankamai ištirtos, ir dažnai neaišku, ar kokios nors nedidelės etninės grupės kalba yra savarankiška, ar tiktai kurios kitos kalbos tarmė. Taip pat, iki šiol dar nėra nustatytų tvirtų lingvistinių kalbos ir tarmės atskyrimo kriterijų. Todėl vienų ta pati kalba gali būti laikoma savarankiška, o kitų – tam tikra tarme. Lenkų kalbininko T. Milevskio „Bendrosios kalbotyros apybraižoje“ suminėtos 37 kalbų šeimos ir keletas grupių bei atskirų kalbų.
Pasaulio kalbos yra labai įvairios jas vartojančių žmonių skaičiumi. Vienomis jų šneka šimtai milijonų žmonių, o kitomis – vos keliolika gyventojų. O susiklosčius nepalankioms sąlygoms, kai kurios kalbos išnyksta. Nemažai mirusių kalbų yra žinoma iš likusių tų kalbų rašto paminklų.
Kalbotyrai yra svarbu nustatyti pagrindinius visų kalbų struktūros skirtumus ir bendrumus, pagal tai jas sugrupuoti, suklasifikuoti. Kalbos moksle dažniausiai naudojamos yra genealoginė, arba genetinė, ir tipologinė klasifikacijos.
Šio darbo metodika – aprašomoji. Darbo tikslai : aprašyti genealoginę kalbų klasifikaciją, jos pradžią ir pradininkus, taip pat aprašyti didžiausias kalbų šeimas.
Rašydama darbą rėmiausi knygomis J. Palionio Kalbos kultūros pradmenys , Z. Zinkevičiaus Kalbotyros pradmenys bei A. Reformatskio Kalbotyros įvadas. Taip pat naudojausi internetinėmis enciklopedijomis http://en.wikipedia.org , http://encyclopedia.com bei http://encarta.msn.com , taip pat internetiniais puslapiais http://palepe.tinklapis.lt , http://moscovia1.narod.ru , http://ualgiman.tinklapis.lt bei http://gbso.net .
2. Pirmieji genealoginės kalbų klasifikacijos mėginimai
Pirmasis mėginimas nustatyti giminingų kalbų grupes priklausė Juozapui-Justui Skaligeriui. 1610m. išėjo Skaligerio veikalas „Diatriba de Europeorum linguis“ („Pasikalbėjimas apie Europos kalbas“), kur autoriui žinomų Europos kalbų ribose nustatoma 11 „kalbų-motinų“: keturios „didžiosios“ – graikų, lotynų (su romanų), teutonų (germanų) ir slavų kalbos, ir septynios „mažosios“ – epirotų (albanų), airių, kimbrų (britų) su bretonų, totorių, finų su loparų, vengrų ir baskų kalbos.
Platesnę, bet ne tokią tikslią, kaip Skaligeris, kalbų klasifikaciją davė Gotfridas-Vilhelmas Leibnicas, suskirstęs jam žinomas kalbas į dvi dideles šeimas, vieną iš jų padalijęs dar kartą į dvi grupes:
I. Aramėjų (t.y. semitų)
II. Jafetų:
1. Skitų (finų, tiurkų, mongolų ir slavų).
2. Keltų (kitos Europos kalbos).
Siekdami padėti susipažinti su įvairiomis kalbomis, XVIII amžiuje ir XIX amžiaus riboje atsiranda daugiakalbiai verčiamieji – gretinamieji žodynai. Pirmas toks leidinys buvo išleistas Rusijoje, pavadintas „Lyginamieji visų kalbų ir tarmių žodynai…“, kur, verčiant rusiškus žodžius į visas prieinamas kalbas, buvo surinktas 200 Europos ir Azijos „kalbų katalogas“.
Visi šie „kalbų katalogizavimo mėginimai, kad ir kokie naivūs jie buvo, vis dėlto davė didelę naudą : jie supažindino su realiais kalbų įvairovės faktais ir kalbų panašumo bei skirtingumo galimybėmis tų pačių žodžių ribose. Tai prisidėjo prie susidomėjimo lyginamuoju kalbų gretinimu ir praturtino faktinį kalbų žinojimą.
Tačiau tik vieni leksiniai sugretinimai, be to, dar ir nesant kokios nors tikros istorinės teorijos, negalėjo duoti reikiamų mokslinių rezultatų.
3. Lyginamasis – istorinis metodas kalbotyroje.
XIX amžiaus pradžioje įveirūs skirtingų šalių mokslininkai nepriklausomai vienas nuo kito ėmėsi aiškinti kalbų giminingumo santykius vienos ar kitos šeimos ribose ir pasiekė nuostabių rezultatų.
Francas Bopas pradėjo tiesiog nuo V. Džonzo pasisakymų ir lyginamuoju metodu tyrinėjo pagrindinių veiksmažodžių asmenavimą sanskrite, graikų, lotynų ir gotų kalbose, lygindamas tiek šaknis, tiek ir fleksijas. Metodologiškai tai buvo ypač svarbu, nes šaknų ir žodžių atitikimo kalbų giminystei nustatyti nepakanka. Bopas, remdamasis didele ištirta medžiaga, įrodė deklaratyvinę V. Džonzo tezę ir parašė pirmąją „Lyginamąją indogermanų (indoeuropiečių) kalbų gramatiką“.
Kitu keliu ėjo F. Bopą pralenkęs danų mokslininkas Rasmus-Kristianas Raskas. Raskas visaip pabrėždavo, kad leksiniai atitikimai tarp kalbų nėra patikimi, žymiai svarbesni yra gramatiniai atitikimai, nes žodžių kaitybos ir, atskirai imant, fleksijų skolinimo „niekuomet nebūna“.
Trečias lyginamojo metodo kalbotyroje pradininkas buvo A. Ch. Vostokovas. Vostokovas pirmasis parodė, kad reikia lyginti duomenis, esančius mirusiųjų kalbų paminkluose, su gyvųjų kalbų ir dialektų faktais. Tai vėliau tapo privaloma kalbininkų, dirbančių lyginamosios-istorinės kalbotyros srityje, darbo sąlyga.
XIX a. šeštojo-septintojo dešimtmečių didžiausio lingvisto, natūralisto ir darvinisto Augusto Šleicherio raštuose alegoriniai ir metaforiniai romantikų posakiai: „kalbos organizmas“, „kalbos jaunystė, subrendimas ir smukimas“, „giminingų kalbų šeima“ – įgauna tiesioginę reikšmę. Šleicherio nuomone, kalbos – tai tokie patys natūralūs organizmai, kaip augalai ir gyvūnai, jos gimsta, auga ir miršta, jos turi tokią pačią kilmę ir genealogiją, kaip ir visos gyvos būtybės. Pagal Šleicherį, kalbos ne vystosi, o būtent auga, paklusdamos gamtos dėsniams.
Šleicheris sukūrė savo „kilmės medžio“ teoriją, kur ir bendrasis kamienas, ir kiekviena šaka visuomet dalijasi pusiau, ir kildina kalbas iš jų pirmojo šaltinio – prokalbės, „pirminio organizmo“, kuriame turėjusi viešpatauti simetrija, reguliarumas, ir visas turėjęs būti paprastas.
Taigi, pagal Šleicherio sukurtą genealoginės kalbų klasifikacijos teoriją, kalbos skirstomos į šeimas, šeimos į šakas, o šakos į grupes.
Šeima – stambiausias šios klasifikacijos vienetas, jungiantis visas iš vienos prokalbės kilusias kalbas. Šaka yra mažesnis genealoginės klasifikacijos vienetas, apimantis dar artimesnes kalbas giminaites negu šeima. Dar mažesnis vienetas – grupė. Tai pačiai grupei priklausančių kalbų artimumo laipsnis paprastai būna labai didelis, nors ir nevienodas atskirose grupėse. Taigi giminiškų kalbų artimumo laipsnis yra nevienodas, todėl galima kalbėti apie artimesnę ir tolimesnę giminystę. (Palionis 1999:233)
Tyrinėjant kalbas lyginamuoju – istoriniu metodu, reikia lyginti žodžius, bet ne tiktai žodžius ir ne bet kokius žodžius, ir ne pagal jų atsitiktinį sąskambį.
Žodžių „sutapimas“ įvairiose kalbose, esant tam pačiam skambėjimui ir reikšmei, nieko negali įrodyti, nes, pirma, tai gali būti skolinimosi vaisius arba atsitiktinio sutapimo rezultatas. Todėl reikia imti tiktai tuos lyginamų kalbų žodžius, kurie istoriškai gali būti priskirti „kalbos-pagrindo“ epochai. Pirmiausia tokiam lyginimui tinka giminystės pavadinimai, šie žodžiai toje tolimoje epochoje buvo svarbiausi visuomenės struktūrai apibrėžti, dalis iš jų išliko ir iki mūsų dienų, kaip giminingų kalbų pagrindinio žodyninio fondo elementai, kiti perėjo į pasyvųjį žodyną. Lyginimui taip pat tinka skaitvardžiai iki dešimties, kai kurie senoviniai įvardžiai, žodžiai, reiskiantys kūno dalis, kai kurių gyvūnų, augalų, įrankių pavadinimai. (Reformatskis 1963:329)
4. Indoeuropiečių kalbų šeima
Indoeuropiečių šeima yra viena iš geriausiai ištirtų ir didžiausių kalbų šeimų. Šiai šeimai priklausančiomis kalbomis šneka beveik du milijardai žmonių. Seniau indoeuropiečių kalbos buvo paplitusios tik Europoje ir pietų Azijoje, o kolonizuodami naujus kraštus indoeuropiečiai išplatino savo kalbas ir Amerikoje, Australijoje bei Afrikoje. Teritorijos, kuriose šnekama indoeuropiečių kalbomis, pavaizduotos 1 priede.
Indoeuropiečių kalbų raida nuo jų prokalbės iki mūsų laikų buvo labai sudėtinga. Vienos iš tų kalbų plėtojosi sparčiau ir todėl greičiau nutolo nuo savo pirmykščio kamieno, o kitos dėl susidariusių istorinių aplinkybių išlaikė prokalbės bruožų. Iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų mažiausiai nutolo nuo prokalbės baltų (lietuvių ir latvių) kalbos. (Palionis 1999:236)
Šią kalbų šeimą sudaro baltų, slavų, germanų, italikų ir romanų, keltų, graikų, albanų, armėnų, indų – iranėnų, anatolų bei tocharų šakos. Anatolų ir tocharų šakos jau yra išnykusios, o apie joms priklausančias kalbas žinoma tik iš likusių rašto paminklų.
Praeito šimtmečio viduryje vokiečių kalbininkas A. Šleicheris (Schleicher) pateikė Indoeuropos kalbų sistemą. Pagal šį požiūrį, iš prokalbės išsirutuliojo visos kitos indoeuropietiškos kalbos ( žr. 2 priedo 1pav.). Tačiau Šleicherio pateiktoji schema pradėjo kalbininkų nebetenkinti ir 1978 m. buvo pasiūlyta V. Šmito (W. Schmidt) koncentrinių apskritimų schema (žr. 2priedo 2pav.). Čia aplink prokalbę išsidėsčiusios 5 pagrindinės senosios kalbos: lotynų, senoji graikų (kuri nesutampa su dabartine graikų), gotų, sanskritas ir lietuvių. Ypač įdomu ir svarbu tai, kad lietuvių – vienintelė iš šių kalbų likusi gyva, ja tebešneka gyvi žmonės. Visos kitos senosios kalbos jau seniai nebenaudojamos kasdienoje, yra mirusios kalbos, neskaitant to, kad lotynų ir senovės graikų naudojamos moksle. Lotynų kalba taip pat naudojama religinėse apeigose. Toliau apie šias kalbas išsidėsčiusios iš jų kilusios kalbos. Ir taip – iki dabartinių, pačių “jauniausių” kalbų.Taigi V. Šmitas siūlo vietoj indoeuropiečių prokalbės tiesiog įrašyti lietuvių kalbą, kaip visų indoeuropietiškų kalbų motiną.
(http://palepe.tinklapis.lt/straipsniai/Protevyne.htm)
4.1 Indoeuropiečių šeimos kalbos
Baltų kalbos. Baltų kalbų šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mil. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Nustatyta, kad baltų gyvenamoji teritorija buvo nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus : ji apėmė Nemuno, Prėgliaus baseinus, Dauguvos, Dnepro, Pripetės aukštupius. Baltų kalbos paprastai skirstomos į vakarų (priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių, o kartais ir kuršių kalbos) ir rytų ( gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos) baltus.
1980 m., remdamasis hidronimikos duomenimis bei visos indoeuropeistikos patirtimi, V. Toporovas suformulavo tezę, kad baltų kalbos yra ne tik indoeuropiečių kalbos tolimas palikuonis ir pats tikriausias iš dabartinių kalbų jos tęsėjas bei liudytojas, bet tiesiog gyva indoeuropiečių kalba
Tačiau pastaruoju metu vyksta diskusijos dėl baltų kilmės. Kai kurie kalbininkai (A. Schleicheris, K. Brugmannas, J. Rozwadovskis, P. Arumaa ir kt.) mano, jog baltų ir slavų kalbos, išsiskyrusios iš indoeuropiečių prokalbės, kurį laiką sudarė tam tikrą bendrą kalbinį vienetą (buvusi baltų ir slavų prokalbė). Kiti (A.Meillet, E.Fraenkelis, A.Sennas, Z.Zinkevičius) kalbų panašumą aiškina jų kilme iš panašių indoeuropiečių dialektų, be to, baltų ir slavų gentys gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis. J.Endzelino nuomone, galima kalbėti apie tam tikrą slavų ir baltų epochą, bet prokalbės termino geriau nevartoti, nes jis perša mintį apie buvusią šių kalbų vienovę. C.S.Stangas atkreipė dėmesį į tai, jog sąvoka kalbinė vienovė suprantama skirtingai: kartais atskiros kalbos skiriasi mažiau negu atitinkamų kalbų tarmės. (http://moscovia1.narod.ru/2003_3/Baltu_kalbos.htm)
Slavų kalbos. Tolimais slavų protėviais – praslavais galima laikyti Centrinės ir Rytų Europos žemdirbių- piemenų gentis, gyvenusias Volynėje bei Dniepro baseine, o taip pat Vyslos ir Oderio aukštupiuose. Slavų kalbomis dabar šneka daugiau kaip 250 mil. žmonių rytų ir vidurio Europoje. Slavų šakos kalbos skirstomos į rytų (rusų, baltarusių ir ukrainų kalbos) , pietų (bulgarų, serbų, kroatų, slovėnų, makedonų kalbos) ir vakarų (lenkų, čekų, slovakų, lužicų, arba sorbų, kašubų ir polabų kalbos) grupes.
Germanų kalbos. Germanų kalbos sudaro vieną iš gausingiausių šakų. Archeologijos ir toponimikos duomenys rodo, kad germanų protėvynė buvo Jutlandijos pusiasalyje ir Skandinavijos pusiasalio pietinėje dalyje. Germanų kalbomis dabar šneka beveik 400 mil. žmonių ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Šios šakos kalbos skirstomos į tris grupes : rytų ( išnykusios vandalų, burgundų ir gotų kalbos), šiaurės, arba skandinaviškąją (danų, švedų, norvegų, islandų ir farerų kalbos) ir vakarų (anglų, vokiečių, olandų, flamandų, fryzų kalbos) grupes.
Italikų ir romanų kalbos. Italikai – tai indoeuropiečių gentys, II tūkstantm. pr. m. e. atsikėlusios per Alpes nuo Reino ir Dunojaus aukštupio į Apeninų pusiasalį. Italikų kalbos – tai tokios kalbos kaip lotynų, oskų – umbrų ir kt. kalbos. I a. pr. m. – II m. e. amžiuje šios kalbos buvo sulotynintos.
Iš liaudinės lotynų kalbos susidarė tokios romanų kalbos : italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų, moldavų, katalonų, provansalų, retų – romanų, sardinų. Visos jos skirstomos į rytinę ir vakarinę grupes. (Palionis, 1999:247)
Keltų kalbos. Šios šakos kalbomis šneka apie ū milijonus žmonių, daugiausia Britų salose (Airijoje, Velse, Šiaurės Škotijoje) ir Bretanės pusiasalyje (vakarų Prancūzijoje). Keltų kalbų grupei priklauso airių, škotų, bretonų, valų ir jau išnykusi kornų kalba.
Graikų kalba. Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro graikų kalba. Graikų kalba susiskirsčiusi į tarmes, kurių žymesnės buvo jonėnų, dorėnų, eolų ir atikiečių. IV a. pr. m. e. atikiečių tarmės pagrindu susiformavo bendrinė graikų kalba, vadinama koinė. Ši bendrinė graikų kalba turi du variantus : grynąją kalbą, arba kafareusą, ir liaudinę kalbą, arba dimotiką. Dabar graikiškai šneka apie 9 milijonus žmonių pačioje Graikijoje, Kipre, šiek tiek Turkijoje ir Egipte.
Albanų kalba. Albanų kalba taip pat sudaro atskirą indoeuropiečių šaką. Daugelis tyrinėtojų mano, kad ši kalba yra kilusi iš ilirų tarmių mišinio su kitomis senovinėmis Balkanų kalbomis. Albanų kalba turi daug įvairių kitų kalbų (romanų, graikų, turkų, slavų) elementų, ypač lotyniškos kilmės žodžių. Iš viso albaniškai kalba apie 3 milijonus žmonių pačioje Albanijoje, Jugoslavijoje, Graikijoje, pietų Italijoje, Sicilijoje.
Armėnų kalba. Dabartinėje armėnų kalboje yra dvi pagrindinės tarmių grupės : rytų (apima Jerevano apylinkes, Gruzijos ir Azerbaidžano kolonijas) ir vakarų (Sevano ežero baseiną, Eufrato aukštupio intakus ir kolonijas Mažojoje Azijoje, Europoje). Dabar armėniškai kalba apie 5 milijonai žmonių.
Indų ir iranėnų kalbos. Indų ir iranėnų prokalbė suskilo į atskiras tarmines grupes, iš kurių ilgainiui išriedėjo trys dabartinių indų ir iranėnų kalbų atšakos: indų, iranėnų ir dardų.
Indų kalbų šakai priklauso nemažai gyvų ir mirusių kalbų. Jų istorijoje išskiriamos trys epochos : senoji (vedų kalba ir sanskritas), vidurinė(susiskaldžiusi į daugybę tarmių) ir naujoji. Naujosios epochos indų kalbos skirstomos į keturias grupes : centrinę(hindi, urdu, biharų, pendžabų, gudžaratų, radžastanų, nepalų ir kt. kalbos), rytų ( bengalų, orijų ir kt. kalbos), pietų (marathų, singalų ir kt. kalbos) ir šiaurės vakarų (kašmirų, lahndų, singhų ir po visą pasaulį pasklidusių čigonų kalbos). Naujosios epochos indų kalbomis šneka apie 550 milijonų žmonių vidurinėje ir pietų Azijoje.
Iranėnų kalbų atšakai taip pat priklauso daug mirusių ir gyvų kalbų, kurių istorija skirstoma į tris epochas : senosios iranėnų kalbos( Avestos ir senoji persų kalba) , vidurinės (pehlevi, partų, sogdų ir sakų) ir naujosios ( naujoji persų, afganų, arba puštų, kurdų, beludžių, tadžikų ir osetinų).
Palyginti negausi yra dardų kalbų atšaka. Jai priklauso tarpinės tarp indų ir iranėnų kalbos, kuriomis šnekama šiaurės vakarų Indijoje. Žinomesnės kalbos, priklausančios šiai grupei yra bašgalų, pašajų, šinų, astorų.
Anatolų kalbos. Tai atskirą indoeuropiečių šaką sudarančios mirusios kalbos, gyvavusios Mažojoje Azijoje. Mūsų amžiaus pradžioje archeologas H.Vinkleris rado šia kalba rašytų dantiraštinių molio plytelių, kurių tekstus iššifravo B. Hroznis. Lingvistiniai kalbos tyrinėjimai parodė, kad tai buvo hetitų kalba. (Palionis; 1999:254)
Tocharų kalbos. Tocharų kalbos paminklai rasti vakarų Kinijoje. Tai budizmo literatūros fragmentai, indų rašmenimis para¬šyti dviem kalbomis, kurias dabar sutartinai vadiname A ir B tocharų kalbomis.
5. Neindoeuropiečių kalbų šeimos
Be indoeuropiečių kalbų šeimos, pasaulyje dar yra daugiau kaip 30 ir kitų didesnių ar mažesnių kalbų šeimų. Šiame skyriuje aprašysiu tik pačias didžiausias kalbų šeimas.Jų išsidėstymas pavaizduotas 3 priede.
Semitų – chamitų kalbų šeima
Tai irgi gana gausinga šeima, kurios pirmykštė gyvenamoji teritorija buvo Arabijos pusiasalis ir Sirijos dykuma. Semitų-chamitų šeimą sudaro dvi stambios šakos: semitų ir chamitų. Semitų kalbų šaka skirstoma į tris grupes : rytų (akadų, arba asirų – babiloniečių kalbos), vakarų ( finikiečių, aramėjų, hebrajų kalbos) ir pietų (arabų ir etiopų kalbos). Iš chamitų kalbų žymesnės yra senovės egiptiečių, koptų ir berberų kalbos.
Finougrų kalbų šeima
Finougrų šeimos kalbos sudaro dvi šakas : ugrų (vengrų, arba madjarų, chantų ir mansių kalbos) ir finų (suomių, estų, karelų, komių, udmurtų, marių, mordvių ir kt. kalbos). Finų šakos kalbos dažnai dar skirstomos į 3 grupes: Pabaltijo finų (suomių, estų, karelų, lapių, lybių ir kt.), Permės finų (komių ir udmurtų) ir Pavolgio finų (marių, mordvių).
Su finougrų kalbų šeima kai kurie kalbininkai stengiasi sugrupuoti vadinamąsias samodų kalbas, tuo būdu jas visas sujungdami į vieną bendra didelę Uralo kalbų šeimą.
Kaukazo kalbos
Kaukaze be indoeuropietiškų ir tiurkiškų kalbų, nemaža ir bendrų iberų – kaukaziečių kalbų. Šių kalbų giminystė ne visai aiški, nes jos ne visos gerai ištirtos. Jos skirstomos į keturias grupes : iberų, arba kartvelų, ( gruzinų kalba), abchazų – adygėjų (abchazų, adygėjų, kabardinų kalbos), bacbijų – kistinų ( čečėnų, kistinų, bacbijų kalbos) ir dagestaniečių ( avarų, lezginų ir darginų kalbos).
Kinų – tibetiečių kalbos
Kinų – tibetiečių kalbų šeima yra susiskaidžiusi į tris šakas : kinų-tajų, tibetiečių-birmiečių ir Jenisejaus ostiakų. Gausingiausia iš tajų kalbų yra tailandiečių (siamiečių) kalba. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra ištirtas. Tibetiečių – birmiečių šakai priklauso tibetiečių, birmiečių, akų, dalfų, magarų, nevarų ir kt. kalbos.
Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie Jenisejaus vidupio, bet paskui ji sumišo su paleoazinėmis ir vadinamomis Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų-tibetiečių kalbų šeimos.
(http://ualgiman.tinklapis.lt/kinu_tibetieciu_kalbu_seima.htm)
Tiurkų – totorių kalbų šeima
Tiurkų – totorių kalbų šeima dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai drauge su mongolų ir mandžiūrų-tunguzų kalbomis priskiriama prie vadinamos Altajaus kalbų šeimos. Šios šeimos kalbos skirstomos į dvi grupes : vakarinę (jau mirusios bulgarų ir chazarų kalbos, ir gyvosios turkų, totorių, azerbaidžaniečių, uzbekų, turkmėnų, kazachų, baškirų, čiuvašų, karaimų ir kt. kalbos). Tiurkų – totorių šeimos kalba šnekėjo ir hunai.
Australų kalbos
Kaip jau rodo pats pavadinimas, australų kalbomis šnekama Australijoje. Tai vietinių šio kontinento gyventojų ( aborigenų) kalbos. Australų kalbos nėra susietos su jokia kita kalbų šeima. Tikslus australų kalbų skaičius yra nežinomas, tačiau jų priskaičiuojama apie 200. Daugelis australų kalbų jau yra mirusios. Daugelis mokslininkų mano, kad australų kalbos kilo iš vienos kalbos, nes visos australų kalbos turi daug panašių žodžių ir fonetinių savybių. Tačiau kiti mano kad australų kalbų klasifikacija yra daugiau geografinė nei lingvistinė. Daugiausiai ištirta yra arantų (aranta) kalba.
Afrikiečių kalbos
Daugelis afrikiečių kalbų dar nėra gerai ištirtos. Afrikoje yra suskaičiuota apie 800 kalbų, kurios skirstomos net į keliolika šeimų. Didžiausios iš jų yra bantų ir nilotų. Pietvakarių Afrikoje yra dar viena sena bušmėnų – hotentotų kalbų šeima. ( Palionis; 1999:260)
Dravidų kalbų šeima
Dravidų kalbų šeimą sudaro apie 23 kalbos, kurios negali būti sugiminiuotos su jokia kita kalbų šeima. Dravidų kalbomis šneka daugiau kaip 200 milijonų žmonių, kurie daugiausia gyvena pietų Indijoje ir Šri Lankoje. Žinomiausios dravidų šeimos kalbos yra tamilų, telugų ir kanarų. Yra manoma, kad dravidų kalbos yra kilusios iš kalbos, kuria kalbėjo Indijoje. Todėl dravidų kalbose yra daug indiškų žodžių. Dravidų kalbos turi savo raidynus. (http://encyclopedia.com )
Amerikos indėnų kalbos
Kadangi ne visos indėnų kalbos (ypač tos, kuriomis šneka pietų Amerikos gentys, gyvenančios Amazonės baseine) yra uštirtos, tad ir jų klasifikacija nenusistojusi. Daugelis mokslininkų mano, kad pirmieji Amerikos gyventojai atkeliavo iš Azijos, todėl jie teigia, kad visos Amerikos indėnų kalbos yra kilusios iš vienos kalbos. Tačiau dėl didžiulės Amerikos indėnų kalbų įvairovės jos yra suskirstytos į daugybę skirtingų grupių. Žinomesnės yra kečujų, actekų ir majų.
(www.gbso.net/Skyhawk/language.htm)
Eskimų kalbos
Dabar eskimų kalbomis šnekama daugiausia Aliaskoje, Kanados šiaurėje, Grenlandijoje, Aleutų salose ir šiek tiek Čiukčių pusiasalyje. Eskimų kalbos yra skirstomos į dvi šakas : eskimų ir aleutų. Šias dvi šakos susidaro iš devynių kalbų. Aleutų kalbomis šneka tik keli tūkstančiai žmonių, o eskimų kalba yra gimtoji daugiau kaip 100,000 žmonių. Eskimų ir Aleutų kalbos turi pakankamai panašumų, kad būtų galima teigti, jog jos kilo iš vienos kalbos.
Paleoazinės kalbos
Taip vadinamos prie Ledynuotojo vandenyno rytų Sibire išsimėčiusios miniatiūrinės kalbos, kuriomis kalba apie 15 000 vietinių gyventojų. Tik kelios kalbos yra išlikusios iš kadaise buvusios didelės kalbų šeimos. Tai čiukčių, kamčiadalų, ketų, odulų, arba jukagirų, ir kitos kalbos.
Kalbininkai bando šią šeimą „sugiminiuoti“ su eskimų – aleutų kalbomis, vartojamomis vietinių tautelių Aliaskoje, Grenlandijoje ir aplinkinėse salose. (Zinkevičius 1980:15)
6. Vienišos kalbos
Pasaulyje yra ir tokių kalbų, kurių negalima priskirti kokiai nors šeimai ar grupei, sugiminiuoti su kitomis. Tai vienišos kalbos, dėl specifinių istorinių sąlygų kadaise nutolusios nuo savo giminaičių arba susidariusios iš įvairių šeimų mišinio.
Japonų kalba. Japonų kalba yra šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje, taip pat Havajuose ir pagrindinėje JAV dalyje, Pietų Amerikoje (daugiausia Brazilijoje). Japonų kalba kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Lingvistai nesutaria dėl japonų kalbos kilmės. . Dėl to, kad japonų kalba atrodo yra išsivysčiusi atskirai nuo kitų kalbų, nėra jokio įtikinamo įrodymo, kuris įrodytų japonų kalbos giminystę su kuria nors viena kalbų šeima. Yra keletas konkuruojančių teorijų. Žinomiausia teorija japonų kalbą giminiuoja su Altajaus kalbų šeima, kurioje yra turkų, mongolų ir korėjiečių (šios kalbos giminystė su Altajaus kalbų šeima kelia klausimų) kalbos. Japonų kalbos labiausiai giminiuojasi su korėjiečių kalba. Kadangi kai kurie šios teorijos elementai yra nesuderinami su pagrindine japonų kalbos charakteristika, ypač tai yra bazinė garsų sistema, kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį į Australijos kalbų šeimą, tikėdamiesi atrasti genetinį paveldą. (http://encarta.msn.com)
Korėjiečių kalba. Šia kalba šneka 49 milijonai žmonių pietų Korėjoje ir 23 milijonai šiaurės Korėjoje. Korėjiečių kalba dažniausiai yra klasifikuojama kaip vieniša kalba. Tačiau kai kurie Korėjos ir vakarų lingvistai atpažįsta korėjiečių kalbos giminystę su Altajaus kalbų šeima. O kiti lingvistai mano, kad korėjiečių kalba turi giminystės ryšių su japonų kalba.
Baskų kalba. Baskų kalba kalbama šiaurės vakarų Ispanijoje ir pietryčių Prancūzijoje. Pačių baskų, o taip pat ir baskų kalbos kilmė yra nežinoma. Daugelis mokslininkų bandė šią kalbą susieti su etruskų, afrikiečių, Kaukazo kalbų šeimomis ir daugeliu kitų. Tačiau daug mokslininkų teigia, kad baskų kalba yra vieniša kalba.
Atsiųsti moku.lt_genealogine_kalbu_klasifikacija_2005_05_08_02_50_28