Dvidešimto amžiaus antroje pusėje medikams sukėlė rūpestį žmonių ligos, kurių simptomai buvo labai nespecifiniai, bet vienokiu ar kitokiu būdu susiję su žmoniu buvimu tam tikruose gyvenamuosiuose ar darbo pastatuose. Tai buvo ne tik seni, bet ir labai neseniai pastatyti arba rekonstruoti pastatai. Mokslininkai ištyrė, kad Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių pastatų yra 20 – 30 %.

1970 metais buvo sukurtas terminas „nesveikų pastatų” sindromas („Sick building sindrome”). Šis terminas yra naudojamas tik neindustrinių pastatų apibūdinimui (http://distance.ktu.lt „Nesveikų pastatų” sindromas). Jam būdinga eilė simptomų, kurie jungiami į kelias grupes:

■ akių gleivinės dirginimas,
■ odos pažeidimai, niežėjimas, pleiskanojimas, paraudimas,
■ galvos skausmai,
■ padidintas nuovargis.

„Nesveikų pastatų” sindromas pasitaiko perpildytuose, naujuose pastatuose, kur yra naudojama centrinė ventiliacijos sistema ir oras cirkuliuoja uždaro rato principu. „Nesveikų pastatų” sindromo priežastys nėra pilnai išaiškintos. Nepaisant daugybės matavimų, kurie buvo atlikti įvairiausiems teršalams nustatyti, nebuvo galima išskirti nei vienos medžiagos, kurios koncentracija galėtų sukelti minėtus nusiskundimus. Plačiausiai paplitusi teorija, kad esant uždarai ventiliacijos ir oro kondicionavimo sistemai, ventiliacijos sistemoje kaupiasi nedidelės tabako dūmų, aldehidų, formalino, tirpiklių koncentracijos, mikroorganizmai, grybeliai bei jų gyvybinės veiklos produktai. Šių medžiagų šaltiniais gali būti baldai, statybinės medžiagos, šiluminė izoliacija, kilimai, valymo priemonės, dažai. Galimi taršos šaltiniai yra ir biuro technika: kopijavimo aparatai, kompiuteriai bei spausdintuvai. Daugelyje literatūros šaltinių, aprašančių šį sindromą, nurodoma, kad simptomai nėra specifiniai, jie yra susiję su individualiais faktoriais, pastato technine charakteristika, oro teršalų koncentracija, jų deriniais (http://distance.ktu.lt „Nesveikų pastatų” sindromas).

Vienas iš komponentų, sukeliančių nesveikų pastatų sindromą yra mikroskopiniai grybai. Žmogaus gyvenamosiose bei darbo aplinkos tarša mikromicetų pradais ir jų veiklos produktais -aktuali nūdienos problema, su kuria susiduriama daugelyje pasaulio valstybių. Mikromicetų keliamos problemos aktualios ir Lietuvoje, nes vietinėmis klimato sąlygomis ilgą laiką žmogus praleidžia patalpose. Kiekvienos patalpos ore ir ant įvairių patalpose esančių daiktų paviršių visada gausu mikromicetų pradų. Susidarius palankioms mikroklimatinėms sąlygoms, jie pradeda funkcionuoti ir sparčiai vystytis (Lugauskas, Paškevičius, Repečkienė, 2002).

Lietuvos klimato sąlygomis dirvoje ir ant įvairių natūralių bei sintetinių medžiagų yra plačiai paplitę Penicillium ir Cladosporium genčių mikromicetai. Šie grybai labai nereiklūs aplinkos sąlygoms, atsparūs įvairiems fiziniams veiksniams, todėl gerai vystosi ir dauginasi žmogaus gyvenamosiose patalpose. Jie išskiria į aplinką įvairius metabolitus – fermentus, organines rūgštis, lakiuosius alkoholius, ketonus, esterius, angliavandenilius, kurie ir sukelia sunkias ligas, apsinuodijimus ir kitokius negalavimus, todėl yra labai aktualu ištirti šių mikromicetų genčių paplitimą gyvenamosiose patalpose, išsiaiškinti kokios aplinkos sąlygos jų dauginimuisi ir vystymuisi yra palankiausios, kokias toksines medžiagas išskiria į aplinką ir kokiomis priemonėmis galima sustabdyti jų plitimą.
Taip pat yra labai aktualu tai, kad mikromicetai vykdo įvairių paviršių destrukciją. Yra sugadinami namų apyvokos daiktai, statybinės ir apdailos medžiagos, maisto produktai, prietaisai ir mechanizmai. Todėl svarbu sukaupti kuo daugiau žinių apie šiuos kenkėjus ir laiku sustabdyti jų ardomąją veiklą.
Mikromicetai yra vienas iš labai aktyvių žmogaus aplinkos komponentų, tad juo reikia domėtis, jį reikia studijuoti, pažinti, atskirais atvejais juo pasinaudoti, kitais atvejais – užkirsti kelią grybams plisti ir vystytis, kad būtų išvengta pavojų, ligų ir materialinių nuostolių (Lugauskas ir kt., 2002).
Mikroskopinių grybų paplitimo gyvenamosiose patalpose ir sukeliamų ligų problemos yra aktualios ne tik Lietuvoje. Mikromicetų tyrimai daug metų vykdomi Europos šalyse, JAV, Kanadoje. Šiose šalyse tam yra sukurtos laboratorijos, finansuojami moksliniai projektai, skirti šių problemų nagrinėjimui ir prevencinių priemonių paieškai.
Nuoširdžiai dėkoju mano darbo vadovei doc. dr. O. Motiejūnaitei už vertingus patarimus ir pagalbą darbo metu, o taip pat gyventojams, sutikusiems atlikti tyrimus jų butuose ir suteikusiems informaciją apie savo butus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Mikromicetų paplitimo aplinkoje ekologiniai ir fiziologiniai aspektai
Mikromicetai – savita, gamtoje plačiai paplitusi mikroorganizmų grupė, kuriai būdinga didžiulė taksonų įvairovė, plačios fiziologinės galimybės, įgalinančios lengvai adaptuotis prie įvairių mitybos ir aplinkos sąlygų bei įsitvirtinti ir išplisti ten, kur kiti organizmai normaliai funkcionuoti negali. Vis dėlto, tam tikros aplinkos sąlygos jiems būtinos. Jeigu sausa ir trūksta vandens, mikromicetai nežūva – jie pereina į ramybės periodą. Pasikeitus sąlygoms, padidėjus drėgmei vėl pradeda augti ir aktyviai funkcionuoti. Jie gerai pakenčia nulinę ar net neigiamą žiemos temperatūrą, be to, dažnai nežūva net 50°C ir aukštesnės temperatūros sąlygomis. Kai kurių mikromicetų konidijos ir sporos lieka gyvybingos 100°C temperatūroje. Optimali daugumos mikromicetų vystymosi temperatūra yra 20-32°C. Jie jautriai reaguoja į aplinkos, ypač į medžiagos, ant kurios vystosi ir auga, drėgmę (Lugauskas, 2007).
Fiziologinius adaptacinius mikroskopinių grybų savitumus lemia jų geba nuolat kintančioje aplinkoje reaguoti į fizinės, cheminės, biologinės prigimties veiksnius, labilių biocheminių procesų metu asimiliuoti pačius įvairiausius gamtinius ir dirbtinius substratus bei sintetinti ir išskirti į aplinką antrinius metabolitus: fermentus, vitaminus, rūgštis, antibiotikus, mikotoksinus
(Lugauskas, 2007).
Dėl didelio fermentinio aktyvumo grybai užima įvairias ekologines nišas ir gali vystytis ant įvairiausių substratų. Todėl jie paplitę visose Žemės rutulio klimatinėse zonose ir geografinėse platumose. Ore jų pradų randama beveik visada ir visur (Lacey, Crook, 1988). Net 80 km aukštyje ir aukščiau dar randama pavienių sporinių bakterijų ir grybų ląstelių (Ždanova,
Vasilevskaja, 1982).
Šaltiniai, iš kurių mikroorganizmai ir kitų gyvųjų organizmų pradai gali patekti į orą, yra labai įvairūs. Tai dirvožemiai, ypač dirbami jų plotai, vandens baseinai, stovintys nutekamieji vandens telkiniai, įvairios žmogaus vykdomos veiklos priemonės ir produktai bei daugelis kitų (Lugauskas ir kt, 2000; Lugauskas, Stakėnienė, 2001).
Miestuose, šalia judrių magistralių, transporto sukeltas turbulentinis judėjimas gali skatinti mikromicetų patekimą į orą iš dirvos, greta esančių pastatų, medžių. Taigi, šalia judrių gatvių dalelių koncentracija gali būti didelė (Šveistytė, Lugauskas, 2007).
Nustatyta mikromicetų gausumas atmosferos ore tiesiogiai priklauso nuo miesto mikrorajono ekologinės padėties. Naujuose Maskvos mikrorajonuose oro užterštumas mikromicetais nustatytas didesnis (2593,3 kfv/m ) nei gyvenamuosiuose rajonuose, esančiuose netoli cheminio teršėjo šaltinio (32,2 kfv/m ) (Antropova ir kt, 2004).
Aiški sezoninė mikromicetų pradų koncentracijų kaita nustatyta Vilniaus miesto ore. Žiemos metu ore buvo 3 kartus (vidutinė koncentracija 379 KSV-m ) mažiau mikromicetų pradų, lyginant su vasara (1275 KSV-m ). Iš Vilniaus miesto oro išskirti ir identifikuoti 402 rūšių mikromicetai, kurių aptinkamumo dažnis įvairiu metų laiku buvo nevienodas. Daugiausia mikromicetų rūšių aptikta vasarą, mažiausiai žiemą (Šveistytė, Lugauskas, 2007).
Dažniausiai Lietuvos miestų ore buvo aptinkamos šios mikromicetų rūšys: Aspergilius niger (aptikimo dažnis 84,2%), Cladosporium herbarum (63,78%), Alternaria alternata (62,99%), Aspergillus fumigatus (57,48%), Aureobasidium pullulans (56,69%), Cladosporium cladosporioides (56,69%), Botrytis cinerea (43,71%), Penicillium funiculosum (42,52%), Geotrichum candidum (33,07%). Pagrindiniai šių ore randamų mikromicetų į orą patekimo šaltiniai yra dirva ir augalinės liekanos (Šveistytė, Lugauskas, 2007).
Cladosporium genties grybai paplitę aplinkoje ant įvairios cheminės sudėties substratų. Dažnai jų gausu drėgname ore, vandens lašeliai turi įtakos šių mikromicetų konidijų pernašai. Tyrimų metu taip pat buvo gausiai aptikti ant medžių, krūmų, žolinių augalų, todėl jiems būdingas sezoniškumas.
Naminiai gyvūnai ir augalai padeda mikromicetams vystytis ir daugintis. Pastebėta, kad tuose gyvenamosiose patalpose, kuriose laikomi naminiai gyvūnai, sunkiai išvalomose vietose kaupiasi gyvūnų plaukai, epitelio atplaišos. Tai puikus mitybinis substratas keratiną asimiliuojančioms dermatofitų rūšims. Kambarinių augalų dirvožemis bei nunykę jų dalys yra puikus mitybinis substratas ne tik saprotrofams, bet ir sąlyginai patogeninėms rūšims (Krikštaponis, 2000).
Mikromicetai aptinkami naminių ir laukinių gyvūnų kailyje. 2006-2007 Lietuvos veterinarijos akademijoje tirti sveiki šunys ir katės. Nustatyta, kad katės ir šunys dažniausiai buvo Cladosporium spp. (66,0 proc.), Aspergillus spp. (55,0 proc.), Penicillium spp. (49,0 proc.) ir Alternaria spp. (40,0 proc.) saprotrofinių grybų sporų nešiotojai. Tikslinga pažymėti, kad šunys ir katės dažnai yra kelių saprotrofinių genčių grybų sporų nešiotojai. Nustyta šie deriniai: Penicillium + Cladosporium, Aspergilius + Cladosporium, Cladosporium + Alternaria, Aspergillus + Penicillium, Aspergillus + Alternaria, Penicillium + Alternaria + Cladosporium, Aspergillus + Penicillium + Cladosporium, Aspergillus + Alternaria + Cladosporium, Aspergillus + Penicillium + Alternaria + Cladosporium (Ivaškienė, Šiugždaitė, Matusevičius, Grigonis, Zamokas, Špakauskas, 2009).
Mikroskopiniai grybai labai nereiklūs aplinkos sąlygoms, atsparūs įvairiems fiziniams veiksniams, todėl neretai vystosi ir dauginasi žmogaus gyvenamosiose ir darbo patalpose. Jų mitybinis substratas yra patalpų statybinės, apdailos medžiagos, interjero detalės, dažai, dangos, taip pat baldai, drabužiai, avalynė, įvairūs namų apyvokos daiktai. Pastatai ir infrastruktūra daugumai grybų yra turtingas organinių medžiagų šaltinis. Grybai šias medžiagas naudoja savo augimui ir dauginimuisi.
Kai kurių rūšių mikromicetai vystosi namų dulkėse, didelę dalį dulkių sudaro odos epitelio atplaišos, naminių gyvūnų plaukai. Turėdami fermentines sistemas grybai ardo ne tik natūralius substratus, tokius kaip celiuliozė, mediena, vilna, oda, bet ir įvairias sintetinio pluošto medžiagas. Kambarinių augalų dirvožemis bei nunykusios augalų dalys taip pat yra puikus mitybinis substratas šiems mikroorganizmams. Daugeliui mikromicetų vystytis optimaliausia yra 20-30° C temperatūra, kuri, deja, palankiausia ir žmogaus veiklai. Reikia paminėti, kad kriofilinių rūšių mikroskopiniai grybai vystosi labai žemose temperatūrose. Jie pažeidžia šaldytuvuose laikomus maisto produktus.
Drėgmė yra esminis faktorius, lemiantis grybų vystymąsi ir dauginimąsi patalpose. Botanikos instituto mokslininkų tyrimais nustatyta, kad pagrindinė mikromicetų plitimo priežastis pastatuose yra padidinta drėgmė, kuri susidaro dėl kompleksinių pažeidimų (Krikštaponis, 2003):
• Pažeista pastato stogo danga;
• Pažeista išorinė siena;
Nekokybiškai sujungtos pastato konstrukcijos;
Nepakankama sienų termoizoliacija, dėl kurios vanduo kondensuojasi ant vidinio
lauko sienos paviršiaus, ypač jei ši siena užstatyta baldais; Vandens kondensacija ant šaltų langų stiklų;
Drėgmės perteklius patalpose, kuris susidaro naudojantis dušais, gaminant maistą,
plaunant bei džiovinant drabužius; Palankios sąlygos mikroskopiniams grybams vystytis yra šiukšlių konteineriuose
(ypač sparčiai pažeidžiamos maisto atliekos);
• Naujuose pastatuose yra daug drėgnų medžiagų (gipsas, cementas, mediena ir kt.).
Neefektyvus šių patalpų vėdinimas ir žema temperatūra sudaro sąlygas, tinkančias kauptis drėgmei.
Pašalinus priežastis, dėl kurių patalpose kaupiasi drėgmė, užkertamas kelias grybams vystytis ir plisti žmogaus gyvenamojoje aplinkoje. Tinkamas patalpų šildymas, vėdinimas bei jose palaikoma švara padeda sukurti mikroklimatą, tinkamiausią žmogaus veiklai ir sveikatai. Pasitaiko, kai ir po rekonstrukcijos patalpose tvyro drėgmė, toliau vystosi mikroskopiniai grybai, atitvarų paviršiuje pasirodo druskos, jaučiami nemalonūs kvapai, negražiai atrodo dėmėta ir trupanti atitvarų apdaila. Nepašalinus tų gedimų ir mikromicetų, pastatai ir toliau ges, mažės jų eksploatavimo trukmė, brangs defektų taisymas (http://www.asa.lt).
Sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir siekdamas užtikrinti sveiką gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatą, 2009 m. gruodžio 29 d. patvirtino higienos normą HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas”. Ši higienos norma nustato mikroklimato parametrus gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpose bei bendruosius mikroklimato parametrų matavimo ir kontrolės reikalavimus. Higienos normoje yra nurodomi mikroklimato parametrai: oro temperatūra, temperatūrų skirtumas, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis (1 lentelė) ( Žin., 2009, Nr. 159-7219).

Patalpų mikologinės būklės tyrimai yra vykdomi Botanikos institute, Biodestruktorių tyrimo laboratorijoje (Žaliųjų ežerų 49,Vilnius) (http://www.alergija.lt) ir VPU.
Dažniausiai mikologiniai tyrimai atliekami patalpose, kurių mikologinė būklė prasta. Bet svarbu atlikti tyrimus ir „sveikose patalpose”. Mikologinius tyrimus būtina atlikti:
■ butuose, kuriuose gyvena dažnai sergantys vaikai, arba vaikai, kurių tėvai serga įvairiomis alergijos formomis;
■ butuose, kuriuose gyvena žmonės, sergantys alerginėmis ligomis, chroniškomis viršutinių kvėpavimo takų uždegiminėmis ligomis, mikozėmis
■ medicinos istaigose (gimdymo namai, operacinės)
■ įstaigose, susijusiose su maisto pramone;
■ viešbučiuose, poilsio namuose, sanatorijose, profilaktoriumuose
Stropiai kontroliuoti oro taršą mikroorganizmų pradais reikėtų tankiai gyvenamuose rajonuose, kur žmonių ir transporto priemonių judėjimas yra gana intensyvus, nes tokiuose rajonuose iš užteršto lauko oro į gyvenamąsias ir darbo patalpas nuolat patenka didelis kiekis įvairių rūšių mikromicetų ir kitų mikroorganizmų (Šveistytė, Lugauskas, 2007). Lietuvoje iki šiol nėra nustatytos higieninės normos mikromicetų kiekiui ore. Europos Sąjungos šalyse santikine mikromicetų norma gyvenamosiose patalpose laikoma 500 sporų m3 (http://www.rusmedserv.com/mycology/html/allergy1.htm).
Iš įvairių šalių tyrimų duomenų paaiškėjo, kad mikromicetai, labiau nei pastatams kenkia žmogaus sveikatai. Todėl visame pasaulyje vykdomi mikrogrybų paplitimo patalpų ore tyrimai. Iš gyvenamųjų patalpų išskirti mikromicetai dažniausiai priklauso Aspergillus, Penicillium, Cladosporium ir kitoms gentims, kurios gali sukelti įvairias mikozes bei toksikozes (Codina, Fox, Lockey, De Marco, Bagg, 2008; Kanaani, Hargreaves, Ristovski, Morawska, 2009; Kumar, Verma, 2010; Lappalainen, Salonen, Lindroos, Harju, Reijula, 2008; Rao, Riggs, Chew, Muilenberg, Thorne, Van Sickle, Dunn and Brown, 2007).
2000-2006 metais atlikti tyrimai Vilniaus mediniuose namuose parodė, kad ant sienų apmušalų dažniausiai įsikuria Rhizopus stolonifer, Mucor racemosus, M hiemalis, Fusarium moniliforme, Penicillium purpurogenum, P. expansum, P. funiculosum, Alternaria alternata, Cladosporium herbarum, Thanidium elegans, Chaetomium globosum, Sordaria fimicola. Medines duris ir langų rėmus apgyvena Aureobasidium pullulans, Cladosporium herbarum, Penicillium nalgiovense, P. verrucosum (Lugauskas, Jaskelevičius, 2008).

Penkių metų tyrimai atlikti Maskvos gyvenamosiose patalpose (1997-2002) parodė, kad čia dažniausiai aptinkamos mikromicetų gentys yra šios: Cladosporium nuo 41 iki 85 %, Alternaria nuo 5 iki 40%, Botrytis nuo 0 iki 31 % (Antropova ir kt, 2003).

2009 metų tyrimai Italijoje. Nustatyta, kad patalpų ore Penicillium genties dažnis žiemą -50 – 60 %, vasarą – 10%. Cladosporium žiemą – 5-8 %, vasarą 40 %. Aspergillus – žiemą 10-20 %, vasarą 20 % (Bonetta, Bonetta, Mosso, Sampd, Carraro, 2010 ).

Mikromicetų paplitimas gyvenamosiose patalpose tiesiogiai priklauso nuo patalpų
funkcijų. Daugiausia mikromicetų pradų aptinkama aktyvios veiklos patalpose. Maskvos
mokslininkai nustatė, kad daugiausiai mikromicetų randama gyvenamuosiose kambariuose – 50,5
9
%, virtuvėse – 17,9 % ir vonių patalpose – 14,9 %. Mikromicetų gausą virtuvėse tiesiogiai siejasi su maisto produktais, kurie yra puiki mitybinė terpė mikrogrybams. Vonių patalpose susikaupusi drėgmė yra palanki aplinka mikromicetams plisti. Taip pat nustatyta, kad panelinės sistemos namų ore yra dvigubai daugiau mikromicetų pradų nei plytiniuose daugiabučiuose. Penicillium genties grybų dažnis panelinės sistemos daugiabučiuose gyvenamosiose patalpose – 100%, Aspergillus – 71 % (Antropova ir kt, 2004).
Panelinių namų statyboje panaudojami nekokybiškos medžiagos, kurios kaupia drėgmę iš atmosferos ir susidaro gera terpė mikromicetams plisti. Taip pat nustatyta, kad daugiausia mikromicetų randama pirmuose ir paskutiniuose daugiabučių aukštuose, nes šie aukštai labiausiai absorbuoja drėgmę (Bogomolova, Vasiljeva, Gorškova, 1999).

1.3. Mikologinių tyrimų metodų, sprendžiant aplinkos kokybės problemas, raida
Aerobiologinių tyrimų pradžia galima laikyti L. Pastero XIX amžiuje atliktus darbus. Eksperimentuodamas L. Pasteras pastebėjo, kad ore yra objektų, sukeliančių rūgimą ar puvimą. L. Pasteras buvo sukonstravęs aparatą ore esančioms dulkėms gaudyti, siekdamas jas ištirti mikroskopiškai. Jis įrodė, kad ore yra didelis kiekis mikrobų ir kad daugelis jų, pakliuvę į steri¬lias organines medžiagas, gali sukelti rūgimą ar puvimą. L. Pasteras nustatė apytikres mikroorganizmų pradų koncentracijas Paryžiaus centro ore. Kitas žymus bakteriologas P. Mikelis (1850-1922) atliko nemažai aerobiologijos tyrimų. Jis sukonstravo specialų aparatą sporoms gaudyti, nustatė, kad Paryžiuje, Monsuri parko ore, mikroskopinių grybų skaičius sausros periodais sumažėdavo, o žiemą, kai žemė būdavo padengta sniegu, sumažėdavo iki 1000 KSVm3 oro ir mažiau. Lyjant lietui, sporų koncentracija ore ryškiai sumažėdavo, bet paskui vėl greitai pasiekdavo pradinį lygį – kur kas greičiau negu neorganinių dalelių koncentracija. P. Mikelis savo tyrimų metu pastebėjo, kad Paryžiaus centro ore mikroorganizmų gausos kreivė paros bėgyje nepriklausė nei nuo vėjo krypties, nei nuo lietaus, bet turėjo du maksimumus ir du minimumus. Mikrobų koncentracijų maksimumai sutapdavo su tam tikrais miesto gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui, su gatvių šlavimu arba padidėjusiu ekipažų judėjimu (Antropova ir kt,
2004).
Šiuolaikinės aerobiologijos pradžia siejama su Anglijos Rotamstedo bandymų stoties fitopatologijos skyriaus vadovo Filipo Gregory parengtos knygos „Atmosferos mikrobiologija” (1964) pasirodymu. Šioje knygoje bandyta apžvelgti mikroorganizmų paplitimą visame Žemės planetą supančiame ore.
Dažniausiai naudojami metodai, leidžiantys pasėti mikromicetų sporas, esančias ore, ant mitybinės terpės iš agaro. Tai geriausiai leidžia grybus identifikuoti. Agarinė terpė yra geriausias mikromicetų inkubatorius ir suteikia galimybę grybus išauginti iki tokio išsivystymo laipsnio, kai galima suskaičiuoti išaugusias kolonijas, jas identifikuoti ar persodinti į kitą mitybinę terpę tolimesniems tyrimams. Mikromicetų tyrimams naudojamos dvi skirtingos mitybinės terpės: bendrosios paskirties ir specialioji kserofitinių kolonijų išskirimui.
Įvairūs mikromicetų išskyrimo iš oro metodai yra pakankamai išsamiai aprašyti literatūroje, pavyzdžiui, Flannigan 1992; Wanner et al.. 1993. Toliau minimi tik dažniausiai naudojami metodai. Tai greito vertinimo galimybės, leidžiančios mikroorganizmams iš oro nusėsti į mitybine terpe užpildytą Petri lėkštelę. Gaunami rezultatai yra netikslūs ir labai priklauso nuo atmosferos turbulencijos ir nuo sporų dydžio, svorio ar jų buvimo grupėmis. Todėl tikslinga naudoti volumetrinius surinkėjus (1 pav.).

1 pav. Burkard surinkėjas (pagal http://www.aicompanies.com/) Plačiai pritaikomi impulsiniai prietaisai, kur oras prapučiamas per plyšį, priešais kurį yra besisukantis indas su mitybine terpe. Dažniausiai naudojami vienos kameros surinkėjai, nors kai kurie tyrėjai pirmenybę teikia šešių kamerų Anderseno surinkėjams (2 pav.). Jame oras keliauja pro mikroskopinę angą, einančią per skersai viena ant kitos sudėtas kameras, ore esančios lėkštelės rūšiuojamos pagal dydį ir nusėda į skirtingas lėkšteles su mitybine terpe. Labai populiarus yra Reiterio surinkėjas, kurio veikimas pagristas kitu principu. Jame oras ventiliatoriaus pagalba įsiurbiamas į centrifūgą, čia prasukamas ir ore esančios dalelės dideliu greičiu smūgiuoja į agaru padengtą plastikinę juostelę, esančią cilindro viduje.

2 pav. Anderseno surinkėjas (pagal http://www.hrtech.cn/EnProductShow) Kitas mėginių surinkimo principas veikia taip: mikroorganizmai nusėda ant kasetinio filtro membranos, prijungto prie mažos galios siurblio, kurį maitina akumuliatorius. Ši konstrukcija pritaisoma prie juosmens ar diržo ir naudojama kaip individualus surinkėjas. Po mėginių paėmimo nedidelės mikroorganizmų porcijos nuplaunamos nuo filtro ir išsodinamos į maitinamąją terpę. Po inkubacijos jie skaičiuojami ir identifikuojami (3 pav.).

3 pav. Centrifūginis oro surinkėjas (pagal http://www.rwr.ca/standard.html) Filtro alternatyva yra skystinis surinkėjas. Jis orą įsiurbia per kapiliarinį antgalį, ore esančios dalelės surenkamos į skystį. Tada skystis apdirbamas kaip ir pavyzdžiai paimti membraniniu filtru. Šių metodų rimtas trūkumas yra tai, kad jie aptinka tik gyvybingus organizmus, kuriuos galima kultivuoti dirbtiniu būdu, o tai sudaro iki 2 % sporų kiekio esančio ore. Aparatai paskaičiuoja bendrą mikroorganizmų kiekį (http://base.safework.ru/iloenc?doc&nd= 857100202&nh=0&ssect=3).

Žmogaus sveikatai dažniausiai pavojingi ne patys grybai, o jų augimo procese išsiskiriami toksinai (aflatoksinai, ochratoksinai, zearalenonas, trichocetenai ir daugelis kitų toksinų), kenkiantys žmogaus nervų, imuninei sistemai, smegenų ląstelėms. Jei toksinių ar pavojingų mikroorganizmų koncentracija didelė, pati artimiausia gyvenama aplinka gali tapti viena iš sunkių ligų, tokių kaip alergija, bronchinė astma, kvėpavimo takų uždegimas, priežasčių. Kai kurie toksinai gali turėti kancerogeninių savybių ir sukelti onkologines ligas (Samson, Hoekstra, Frisvad, Filtenborg, 2004).

Mikromicetai yra labai įvairi, gyvybinga, aktyvi, įvairiomis veiklos galiomis pasižyminti mikroorganizmų grupė, gebanti aktyviai sintetinti ir išskirti į aplinką įvairios cheminės prigimties toksiškus metabolitus. Mikromicetų toksinai yra atsparūs temperatūros pokyčiams, ilgai išlieka. Didelė dalis grybų geba sintetinti dioksinivalenolį, zearalenoną, T-2 toksiną, aflatoksinus, citochalaziną ochrotoksinus, patuliną, peritremą, sterigmocistiną ir kitas toksiškas medžiagas, kurios gerokai pablogina maisto kokybę ir kelia pavojų žmonių sveikatai. Mikromicetų sintetinamų ir išskiriamų toksiškų medžiagų yra daugiau negu šiuo metu gebama kontroliuoti, mažai ištirti mikromicetų sintetinamų toksiškų medžiagų kompleksai ir jų poveikis gyvūnams ir augalams, o tuo pačiu žmonėms ([DOC] ISSN 1392-0227 ISSN 1392-0227. Maisto chemija ir technologija. 2006. T. 40, Nr. 2).
Dauguma mikromicetų, ypač savo vystymosi ciklo antrojoje pusėje, pradeda intensyviai gaminti antrinius metabolitus, pasižyminčius specifiniu aktyvumu bakterijoms, grybams ir kitiems organizmams. Šie metabolitai net ir nedidelėmis dozėmis gali būti pavojingi žmonėms bei gyvūnams ir yra vadinami antibiotikais ir toksinais. Pastarieji metabolitai mažai susiję su organizmo aprūpinimu energija. Chemine sudėtimi jie yra įvairių konfigūracijų steroidai, karotinoidai, alkaloidai, ciklopeptidai, kumarinai. Šios medžiagos – tai mikromicetų priemonės, palengvinančios ir įgalinančios juos adaptuotis ir laimėti kovą dėl mitybinio substrato sąlygomis, kuriomis jo yra labai mažai, arba maisto medžiagos yra sunkiai prieinamos būsenos (Lugauskas,
2007).

Aspergillus genties grybai išskiria aflatoksinus, aflatremą, aflavininą, amoglauciną, aspartato rūgštį, aspeptoriną, aspergilomarazminą, ciklopiazono rūgštį, fanseciną, B.flavoglauciną, fugatiną, fumagiliną, fumigatflaviną, gliotoksiną hidroksibenzeno kaproporfiriną, kojo rūgštį, malforminus, maltogriziną, maltoriziną, malturiną, propiriną, naftokvinonus, nefrotoksiną, nigragiliną, orichloriną, orizocidiną, paspaliciną, rubrofusariną B, spinulosiną, verikulogeną.
Penicillium genties rūšių dažniausiai išskiriami toksinai yra chactoglobsinas, cholesterolis, citrininas, eksponsolidas, emodino rūgštis, funikonas, heleninas, islandicinas, lanosinas, malono rūgštis, mitorubrinas, patulinas, penicilinas, rokvefertinas, veracytotoksinas, viridinas, vortmaninas.
Cladosporium genties grybai išskiria šiuos toksinus: epikladosporo rūgštį, indolo-3acetonitrilo rūgštį, indolo-3-acto rūgštį, kladosporo rūgštį.

Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) ir Tarptautinė Vėžio Tyrimų Agentūra (IARC) mikotoksinus klasifikuoja kaip kancerogenus, tai yra medžiagas, sukeliančias vėžį. Aflatoksinas yra klasifikuojamas kaip I grupės kancerogenas, tai yra medžiaga, kurios kancerogeniškumas žmogui yra įrodytas ir neginčijamas (http://www.vsv.lt/mokymas/ Sveika_mityba/2136.html).

Aflatoksinai B1, B2, G1, G2, M1 – pavojingiausi iš visų mikotoksinų, kurių poveikio kenksmingumas išsamiai ištirtas ir įvertintas. Remiantis Europos Sąjungos Maisto produktų mokslinio komiteto turima informacija, aflatoksinai, o ypač aflatoksinas B1, yra kancerogeninės medžiagos ir net mažas jų kiekis gali sukelti kepenų vėžį, be to, jie yra genotoksiški.

Mikotoksinai yra siejami su žmonių vėžiniais susirgimais ir lėtine toksikoze (2, 3 lentelės). Kancerogeniškumas ir lėtinė toksikozė priklauso nuo to kiek organizmas gauna mikotoksinų su maistu. Daugeliu atveju atliekant tyrimus buvo nustatytas ryšys tarp kepenų vėžio ir aflatoksino. Ochratoksinas A sukelia Balkanų nefropatiją, T-2 toksinas siejamas su alimentine toksine aleukija, DON žmonėms sukelia glomerulonefropatiją. Trichotecenai sukelia stachibotriotoksikozę, fumonizinai sukelia stemplės vėžį. Zearalenonas yra svarbus vaikų intoksikacijos etiologinis veiksnys. Ergotizmas yra žinoma žmonių liga sukelianti konvulsijas ir gangreną. Daugelis mikotoksinų pasižymi imunosupresinėmis savybėmis, to pasekoje žmonėms gali būti paskatinamos antrinės ligos. Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad miktoksinai dalyvauja sukeliant ir kitas žmonių ligas (http://www.novusitus.lt/ aktualijos/0/23).
Pastebėta, kad nors ir esant nedidelėms kenksmingų medžiagų koncentracijoms, bet žmonėms pastoviai būnant prastos mikologinės būklės patalpose, susergama sunkiomis centrinės nervų, kvėpavimo, kraujotakos sistemų patologinėmis ligomis (Antropova ir kt, 2003).

Pagrindinis kenksmingų medžiagų patekimo į organizmą kelias – per kvėpavimo takus. Kvėpavimo takuose veikia du apsauginiai mechanizmai, sulaikantys dalį medžiagų ir dulkių. Vienas jų – tai nosies gleivinėje esantys plaukeliai, kurie sulaiko dalį stambesnių dulkių. Antrasis – nosies ertmėje esanti gleivinė, sulaikanti smulkesnes dulkes bei kai kurias chemines medžiagas, mikroorganizmus. Aplinkoje esančios medžiagos taip pat į organizmą gali patekti per burną, jas nuryjant kartu su maistu. Teršalai gali patekti ir į akių gleivinę bei sukelti dirginimą. Kai kurios cheminės medžiagos gali ištirpti ašarose ir taip patekti į kraujotakos sistemą. Tačiau šis kiekis yra nežymus ir didelės įtakos organizmui neturi. „Nesveikų pastatų” sindromas yra situacija, kai pastatuose esantys žmonės pastebi stiprius sveikatos pakitimus, susijusius su buvimu tose patalpose. Tokie nusiskundimai gali būti būdingi tam tikroje pastato zonoje ar kambaryje būnantiems žmonėms arba visiems tame pastate esantiems žmonėms.

Žmogus į plaučius per 1 val. įkvepia apie 1 m oro, kartu su juo – ir mikromicetų pradus. Dauguma jų egzistuoja aplinkoje ir yra nekenksmingi. Tačiau kai kurie mikroorganizmai gali sukelti alergijas ar infekcijas, turėti toksiškų, dirginančių komponentų. Tam, kad sukeltų infekcijas, dalelės turi būti gyvos. Alergijos ar toksinio efekto atveju tai nėra būtina, tada negyvos dalelės, patekusios į žmogaus kvėpavimo takus, gali sukelti astmą, alerginį rinitą, padidinti kvėpavimo sistemos jautrumą.
Kartu su įkvepiamu oru grybų sporos patenka į organizmą. Santykinai didelės dalelės (>5 u m) paprastai nusėda nosies bei nosiaryklės gleivinėse ir gali būti astmos bei alerginių rinitų priežastis. Mažesnio skersmens diametro grybelių sporos (<5 u m) gali prasiskverbti į plaučius, pasiekti alveoles ir sukelti alergines reakcijas, dėl to iškyla rizika susirgti egzogeniniu alerginiu alveolitu. Tokios yra galvenių (Aspergillus), pelėjūnų (Penicillium) sporos. Grybų alergenai gali būti ne tik struktūrinės šių mikroorganizmų dalys (sporos, micelio fragmentai), bet ir jų metabolizmo produktai (fermentai, didelės molekulinės masės angliavandeniai). Dažniausios ir gerai ištirtos ligos yra bronchinė astma bei alerginis rinitas. Išskiriami du grybelinės bronchinės astmos tipai: sezoninė astma ir nesezoninė astma. Sezoninę bronchinę astmą sukelia lauko ore esančios mikromicetų sporos, nesezoninę bronchinę astmą lemia patalpose esantys mikroskopiniai grybai. Nustatyta, kad astmai atsirasti užtenka mažų alergeno koncentracijų, jeigu ilgą laiką su jomis kontaktuojama. Astmos priepuolį gali sukelti 10000 pelėjūno (Penicillium), 3000 juodgrybio (Cladosporium) sporų (http://www.alergija.lt Alergija). Tyrimais nustatyta, kad minimali mikromicetų sporų koncentracija ore galinti sukelti sveikatos sutrikimus - 1500 kfv/m3 (Antropova ir kt, 2004). Masiniai apsinuodijimo atvejai aprašomi istorijoje. Senajame Testamente ergotizmas ir fuzariotoksinai (toksinas T-2,zearaleoninas) netgi minimi kaip etruskų civilizacijos išnykimo ir Atėnų krizės V a. pr. Kr. veiksniai. Nustatyta, kad vadinamąjį "faraono prakeiksmą" (pirmųjų mokslininkų, tyrinėjusių Egipto mumijas, mistiškai staigias mirtis) sukėlė ochratoksinas A, produkuojamas faraonų kapavietėse privisusių grybelių. Nepaisant to, kad alerginių mikromicetų savybes gerai ištirtos, pirmsis pranešimas apie ligą, kurią sukelia įkvėpti grybelių toksinai, ivyko Kvebeko ligoninėje tik 1988 metais. Vėliau chroniško nuovargio sindromas buvo pakartotinai pastebėtas tarp mokytojų ir kolegijų personalo, jautriai reaguojančių į dulkėse esančius mikotoksinus. Nuo to laiko darbuotojų alerginius susirgimus susiejo su apsinuodijimais mikotoksinais (Antropova ir kt, 2004). 1.5. Patalpų mikologinės būklės gerinimas Pastebėjus, kad būste plinta mikroskopiniai grybai, būtina kuo skubiau sunaikinti užkratą. Bet dar svarbiau - pašalinti priežastį, dėl kurios jų atsirado. Mikromicetai gali įsiveisti į daugelį polimerinių natūralių ir sintetinės kilmės medžiagų, naudojamų būsto statybai ir apdailai. Mikromicetai aktyviai dauginasi ant medžiagų ir dangų, naudojamų patalpų viduje, įskaitant betoną, gipsą, medieną, plastmasę, gumą, audininį linoleumo pagrindą, dažytus paviršius ir pan. Patalpoje atsiradę mikromicetai atrodo neestetiškai ir kelia pavojų žmogaus sveikatai. Viena iš būtinų salygų mikromicetams yra drėgmė. Mažinant rėgmę galima dalinai kontroliuoti mikromicetų plitimą patalpose. Daugelyje butų drėgmė padidėja senus medinius langus pakeitus plastikiniais, be ventiliacijos. Vienas būdų apsisaugoti nuo mikromicetų, atsirandančių dėl drėgmės pertekliaus, - įsigyti drėgmės surinktuvą. Toks prietaisas namuose palaiko normalią nuo 40 iki 60 % drėgmę. Kapiliarinė drėgmė. Didžioji dalis senų pastatų neturi pamatų hidroizoliacijos arba per daugelį metų ji pasidarė pralaidi - tokie yra beveik visi senos statybos namai. Dėl to pamatų ir sienų kapiliarais vanduo kyla į viršų ir taip patenka į patalpos vidų. Pastato sienose vykstantys elektrofizikiniai ir cheminiai procesai yra visiškai priklausomi nuo aplinkos. Remiantis elektrofizikiniais dėsniais gruntas visuomet turi neigiamą krūvį. Vanduo kyla sienų kapiliarais aukštyn veikiamas vandens molekulių paviršiaus įtampos. Austrijos mokslininkai panaudojo šiuos elektrofizikinius dėsnius ir 1980 metais sukūrė pastatų sausinimo prietaisą, kurio veikimo principas paremtas prietaiso sukurto gradientinio elektromagnetinio lauko ir sienoje esančių vandens molekulių sąveika. Prietaisas sukuria tokį gradientinį lauką, kuris vandens molekules kylančias sienų kapiliarais stumia žemyn ir siena džiūsta. Vėdinimas. Patalpas galima vėdinti natūraliu būdu, arba įrengiant mechaninio vėdinimo sistemą. Geriausias būdas įrengti mechaninę patalpų ventiliaciją su rekuperacija. Mechaninis patalpų vėdinimas, šiuo atveju, taip pat turi ir neigiamų akcentų. Idealiai vienoda temperatūros, drėgmės, užterštumo požiūriais aplinka, yra retai sutinkama, t. y. žmogaus organizmas yra pripratęs nuolat prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir klimato, taigi, didelę laiko dalį praleidžiant idealiai sureguliuotos temperatūros ir drėgmės erdvėje, pamažu dingsta įgimtas gebėjimas prisitaikyti prie pastovių staigesnių aplinkoje esančių pokyčių, susilpnėja imunitetas. 1.6. Fungicidiniai preparatai patalpų mikologinei būklei gerinti Pastaruoju metu atliekami tyrimai rodo, kad efektingai mikroskopinių grybų vystymąsi stabdo fungicidinį poveikį turinčios plovimo ir dezinfekavimo medžiagos. Krasausko (2002) atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos rinkoje siūlomas dezinfektantas „TH4+" (1 %) visiškai stabdė Aspergillus funigatus, Penicillium expansum, Rhizopus stalonifer rūšių mikromicetų vystymąsi, tuo tarpu fungicidai „Flamenco" (0,5 %) ir „Folicur BT" (0,5 %) tik dalinai slopino mikroskopinių grybų vystymąsi (Mačionienė, Šalomskienė, Jakubauskienė, 2004). 1999 metais nustatatyta, kad didžiausią fungistatinį aktyvumą Aspergillus niger ir Penicillium paxilli turėjo dezinfekavimo priemonės „Chloraminas-B", „Domestos" ir „Belizna". Mikroskopinių grybų Aspergillus tamarii, Aspergillus sydowii, Penicillium cyclopium, Penicillium funiculosium, Cladosporium cladosporioides vystymąsi ant salyklo ekstrakto agaro visiškai slopino šie cheminiai junginiai bei preparatai: benzenkarboksirūgštis (1,0 %), „Kataminas AB" (0,5 %), benzenkarboksirūgšties metilo esteris (0,25 %), p-hidroksibenzen karboksirūgšties metilo esteris (1,5 %), timolis (0,25 %), „Euparen WP 50" (0,25 %) (Mačionienė, Salomskienė, Jakubauskienė, 2004). KTU MI Mikrobiologijos laboratorijoje ištirtos prekyboje siūlomos plovimo ir dezinfekavimo priemonės, skirtos mikroskopinių grybų augimui slopinti: „IPA 300", „F18 AIROL", „FARMOSEPT", „IPASEPT", „PESETTI ANTIBACT". Tyrimams atrinktos maisto produktuose aptinkamos mikroskopinių grybų rūšys: Aspergillus niger, Mucor racemosus, Penicillium verrucosum, Penicillium lavcudulum, Aspergillus camemberti, Penicilium granulatum. Nustatyta, kad plovimo ir dezinfekavimo medžiagų vandeniniai tirpalai: „F18 AIROL" - 0,3 %, „FARMOSEPT" - 0,5 %, „IPASEPT" - 0,5 %, „PESETTI ANTIBACT" - 0,2 %, bei „IPA 300" slopino aptinkamų maisto produktuose mikroskopinių grybų Aspergillus niger, Mucor racemosus, Penicillium verrucosum, Penicillium lavcudulum, Aspergillus camemberti, Penicilium granulatum augimą. Testavimo kultūrą Aspergillus niger geriausiai slopino „FARMOSEPT" preparatas. Tyrimo pradžioje, septintą augimo parą, plovimo ir dezinfekavimo medžiagų „IPASEPT" 0,25 % ir „F18 AIROL" 0,1 % koncentracijos visiškai slopino mikroskopinių grybų augimą. 14-ąją ir 21-ąją augimo parą šie preparatai iš dalies stabdė grybų augimą: esant terpėje „IPASEPT" 0,25 % koncentracijai, mikroskopinių grybų augimo slopinimas buvo 66,2-92 %, o esant „F 18 AIROL" 0,1 % koncentracijai, 75,6-95,3 % (Mačionienė, Salomskienė, Jakubauskienė, 2004). Į Lietuvos rinką nuolat įvežama naujų plovimo ir dezinfekavimo medžiagų, kurių fungicidinis efektyvumas nėra tikrintas arba tikrinamas pagal standartines metodikas (LST EN 1650, LST EN 1275), kuriose nurodyta viena testavimo kultūra - mikroskopinių grybų padermė Aspergillus niger ATCC 16404. Tikslinga patikrinti įvežamų plovimo ir dezinfekavimo medžiagų fungicidinį efektyvumą laboratorinėmis sąlygomis mikroskopinių grybų padermių atžvilgiu (Mačionienė, Šalomskienė, Jakubauskienė, 2004). Poreikį pakeisti naudojamus preparatus naujais, aplinkai nekenksmingais, diktuoja kelios priežastys: fungicidų žala sveikatai, ribotos jų naudojimo galimybės, viršijantys normą jų likučiai produktuose ir ypač dideli reikalavimai eksportuojamai žaliavai (Streifel, Lauer, Vesley, Juni, and Rhame, 1983). 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas - ištirti Cladosporium, Penicillium ir Aspergillus genčių grybų paplitimą pasirinktose gyvenamosiose patalpose. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti mikroorganizmų pradų (kolonijas formuojančių vienetų) skaičių tiriamų butų ore. 2. Identifikuoti Cladosporium, Penicillium ir Aspergillus grybų gentis bei Aspergillus niger rūšį 3. Nustatyti Cladosporium, Penicillium ir Aspergillus genčių grybų dažnumą tiriamosiose patalpose. 4. Įvertinti tiriamų gyvenamųjų patalpų mikologinę būklę. 3. TYRIMO OBJEKTAI IR METODIKA Tyrimai atlikti 2007, 2008 ir 2010 m. Tyrimai vykdyti penkiuose Vilniaus miesto butuose, kuriuose buvo 23 patalpos. Butai pasirinkti skirtinguose miesto rajonuose: Antakalnio, Žvėryno, Aukštųjų Panerių, Pilaitės ir Pašilaičių. Tirti butai buvo vieno ir dviejų kambarių. Ore esančių mikroorganizmų pradų išskyrimui naudotas sedimentacijos (gravitacinis) metodas (Bilaj, 1982). Ekspozicija truko 15 minučių. Pasėliai inkubuojami penkias paras 25±20C temperatūroje. Po inkubacijos skaičiuotos lėkštelėse išaugusios mikroorganizmų kolonijos. 2007 ir 2008 m. mikroskopuojant buvo identifikuotos Penicillium ir Cladosporium genčių kolonijos. 2010 m. identifikuotos Penicillium, Cladosporium ir Aspergillus genčių kolonijos. Mikroskopuojant naudotas "Motic ST 30C-2L" šviesinis mikroskopas, dirbta 40x10 ir 10x10 didinimais. Identifikavimui naudoti vadovai grybams būdinti: Lugauskas A., Paškevičius A., Repečkienė J. Patogeniški ir toksiški mikroorganizmai žmogaus aplinkoje. - Vilnius: 2002. - 434 p. Atlas rodov počvennych gribov. Kiev. Nauka. dumka. 1977. Kirilica Opredelitel parazitnich gribov na plodach i semenach kulturnych rastenij.- Leningrad. Kolos. 1980. Kirilica Robert A. Samson, Ellen S. Hoekstra, Jens C. Frisvad, Ole Filtenborg. Introduction to Food And Airborne Fungi. Mikromicetų paplitimas gyvenamųjų patalpų ore buvo nustatomas VPU GMF Botanikos mokslinėje laboratorijoje. Kolonijas formuojančių vienetų skaičius (kfv) apskaičiuotas pagal Omelianskio formulę. Patalpų mikologinė būklė vertinta Krikštaponio disertacijoje aprašyta metodika (Krištaponis, 2000). 3.1. Medžiagos ir priemonės: 1. Termostatas. Palaikoma 250±20 C temperatūra. 2. Krosnis, palaikanti 150O temperatūrą. Joje sterilinami stikliniai indai. 3. Autoklavas "Prestige Medical, series 2100 axtented body clinical autoclave". Jame sterilinami smulkūs daiktai (mikrobiologinės adatėlės, pipetės, kamščiai ir kt.), mitybinės terpės, vanduo. 4. Analitinės svarstyklės, 0,1 mg tikslumas. 5. Stiklinės Petri lėkštelės. Naudojamos tik sterilios. 6. Stikliniai indai (įvairaus dydžio kolbos, mėgintuvėliai, matavimo cilindrai, stiklinės). 7. Distiliuotas vanduo. 8. Antiseptikas "Lysoformin special. Flachen-Desinfektion und Reinigung". 9. Dujiniai degikliai. 10. Mikroskopas "Biolam-Lomo" ir stereomikroskopas mod.ST 30C-2L. 11. Įvairūs smulkūs įrankiai, objektyviniai ir dengiamieji stikleliai. 3.2. Tirtų gyvenamųjų patalpų charakteristika Tyrimai atlikti penkiuose butuose, dvidešimt trijose. patalpose. Patalpų paskirtis įvairi: virtuvės, koridoriai, gyvenamieji kambariai. Butų būklė vertinta apžiūrėjus vizualiai. Butas Nr.1 yra Žvėryno mikrorajone, Lenktojoje gatvėje. Pati gatvė nuošali, nejudri. Butas yra mediniame name, pastatytame XX a. pradžioje. Nėra vandentiekio ir kanalizacijos. Butas apšildomas krosnimi. Grindys išklotos linoleumu, langai plastikiniai, orientuoti į rytus ir vakarus, sienos tapetuotos. Ant sienų kai kur matyti tamsios dėmės. Gyvena dviejų asmenų šeima, laiko šunį. Ant palangių auginami keli kambariniai augalai. Tirta du kambariai, virtuvė ir koridorius. Patalpų mikologinė buklė patenkinama. Butas Nr.2 yra Antakalnio mikrorajone, Nemenčinės plente. Butas buvusiame bendrabutyje, ketvirtame aukšte. Namas pastatytas maždaug 1970 m. Pastatą nuo judrios gatvės užstoja kiti namai. Langai į rytų pusę. Tirta du kambariai, tualetas ir koridorius. Iki 2010 m. gyveno trys žmonės - du suaugę ir vienas vaikas, laikė šunį ir žiurkėną, augino kelis kambarinius augalus. Buto grindys išklotos laminatu. Sienos dažytos. Langų rėmai mediniai, nekeisti nuo namo pastatymo. Šildymas centralinis. Bute padidėjęs dulkėtumas. Ant sienų pastebėtos tamsios apnašos. Remontas darytas maždaug prieš penkioliką metų. 2010 m. pasiketė gyventojai - vietoj trijų asmenų šeimos gyvena du asmenys. Gyvūnų nelaiko. Padarytas patalpų kosmetinis remontas. Patalpų mikologinė buklė patenkinama. Butas Nr.3 - Aukštuosiuose paneriuose, Graičiūno gatvėje. Vienoje pusėje pramoniniai pastatai, kitoje - pieva. Butas blokiniame dviejų aukštų name, antrame aukšte. Butas yra tik vieno kambario. Kambarys 20 m2. Langai orientuoti į rytus. Grindys išklotos linoleumu, sienos tapetuotos, lubos išklijuotos plastikinėm plokštėm. 2008 metais įdėti plastikiniai langai. Esant stipriam vėjui pro stogą prateka vanduo. Kambarys apšildomas elektriniu radiatoriumi. Kosmetinis remontas darytas 2008 m. 2009 m. darytas bendrų patalpų kosmetinis remontas. Nuo 2010 m. gyventojams nebetiekiamas vanduo. Bendrose patalpose susidarė antisanitarinės sąlygos. Tirtas minėtas kambarys, taip pat bendra virtuvė ir bendra prausykla su tualetu. Visose patalpose ant sienų ir lubų pastebėtos tamsios dėmės. Patalpų mikologinė buklė nepatenkinama. Butas Nr.4 yra Pilaitės mikrorajone, Smalinės gatvėje. Namas blokinis, pastatytas prieš 13 metų. Butas antrame aukšte. Remontai daryti 2004 ir 2009 metais. Paskutinio remonto metu darytos patalpų rekonstrukcijos: virtuvės patalpa pertvarkyta į vaiko kambarį, pirmame kambaryje įrengta valgio gaminimo zona. Šiame bute grindys padengtos laminatu, sienos tapetuotos, langai plastikiniai, orientuoti į rytus. Balkonas įstiklintas. Gerai įrengta ventiliacija. Šildymas centralinis. Gyvena keturių asmenų šeima: du suaugę ir du mažamečiai vaikai. Laiko katiną. Augina nemažai kambarinių augalų. Mikromicetų pėdsakų nepastebėta. Tirta du kambariai, virtuvė, koridorius, vonios kambarys, tualetas. Patalpų mikologinė buklė gera. Butas Nr.5 yra Pašilaičių mikrorajone, Medeinos gatvėje. Namas blokinis, pastatytas prieš 23 metus. Remontas darytas prieš dešimt metų. Butas paskutiniame, devintame aukšte. Langai mediniais rėmais, nekeisti nuo namo pastatymo. Orientuoti į šiaurę. Grindys išklotos linoleumu. Sienos tapetuotos. Gyvena penki žmonės. Laikomi šuo ir papūgos. Daug kambarinių augalų. Padidėjęs dulkėtumas. Virtuvėje ir vonios kambaryje ant lubų pastebėtos tamsios dėmės (5 pav.). Šildymas centralinis. Ventiliacija gera. Tirta du kambariai, virtuvė, vonios kambarys, tualetas, koridorius. Patalpų mikologinė buklė patenkinama. IŠVADOS 1. Atlikus 5 butų (23 patalpų) mikologinius tyrimus 2007, 2008, 2010 m., iš jų oro buvo išskirtas skirtingas skaičius mikromicetų, jis per 3 tyrimų metus svyravo nuo 6391,98 iki 50318,82 kfv/m3. 2. Identifikavus mikromicetus nustatyta, kad tiriamosiose patalpose vyrauja Penicillium ir Cladosporium genčių grybai. 3. Nustatytas mikromicetų paplitimo dažnumas tirtose gyvenamosiose patalpose, kuris 2007, 2008 ir 2010 metais skyrėsi nežymiai: Cladosporium sp. - 82,4 - 100 %; Penicillium sp. - 91,3 - 100 %. 4. Aspergillus genties grybai tirtose patalpose yra vidutiniškai dažni. Jų paplitimo dažnumas tirtose patalpose 65,2 %. Aspergillus niger rūšis yra gana retai aptinkama, paplitimo dažnumas - 21,7 %. 5. Įvertinustirtų butų mikologinę būklę nustatyta, kad visi penki butai priskirti aukšto 33 užterštumo kategorijai (nuo 1000 kfv/m3 iki 10 000 kfv/m3). 6. Vizualiai įvertinus butų techninę - sanitarinę būseną - keturių butų būklė buvo įvertinta patenkinamai ir tik vieno - gerai. SANTRAUKA Viena iš aktualiausių šių laikų problemų yra "Nesveikų pastatų sindromas". Patalpų mikologinė būklė - šios problemos sudėtinė dalis, todėl daugelio šalių mokslininkai tiria mikrogrybų paplitimą įvairios paskirties patalpose. Mano atliktų tyrimų tikslas - ištirti Cladosporium, Penicillium ir Aspergillus genčių paplitimą gyvenamosiose patalpose ir įvertinti patalpų mikologinę būklę. Tyrimai atlikti 2007, 2008 ir 2010 metais penkiuose Vilniaus miesto butuose, 23 patalpose. Tirti butai yra skirtinguose miesto mikrorajonuose, namuose, kurių statybai panaudotos skirtingos statybinės medžiagos. Kai kuriuose butuose nustatytas padidintas drėgnumas ar dulkėtumas. Tyrimai atlikti gravitaciniu būdu, mikromicetų pradams nusėdant į Petri lėkšteles ant mitybinės Čapeko terpės. Ekspozicija 15 minučių. Pasėliai inkubuojami penkias paras 25±2oC temperatūroje. Po inkubacijos skaičiuotos ir identifikuotos lėkštelėse išaugusios kolonijos. Iš tiriamųjų butų išskirta nuo 6391,98 iki 50318,82 kfv/m mikromicetų kolonijas formuojančių vienetų. Cladosporium genties mikromicetų nuo 720,9 iki 10380,96 kfv/m3; Penicillium - nuo 1009,26 iki 39168,9 kfv/m3; Aspergillus nuo 96,12 iki 3220,02 kfv/m3. Aspergillus niger rūšies nuo 0 iki 672,84 kfv/m . Mikromicetų paplitimo dažnumas tirtose patalpose: Cladosporium sp.2007 m. - 82,4%; 2008 m. - 91,3%, 2010 m. - 100 %. Penicillium sp. 2007 m. - 100%; 2008 m. - 95%, 2010 m. - 91,3 %. Aspergillus sp. 2010 m. - 65,2 %. Aspergillus niger 2010 m. - 21,7 %. Tirtuose butuose dominavo Cladosporium ir Penicillium genčių grybai. Patalpų mikologinė būklė buvo vertinama pagal Europos Bendrijos Šalių patalpų užterštumo mikromicetų pradais metodiką (1993). Tirti butai 2010 metais pagal jų mikologinę būklę buvo priskirti aukšto užterštumo kategorijai. Darbo autorius: R. ŽUKAUSKAITĖ Atsiųsti pilną darbą grybu-paplitimas