Šiandieniniame pasaulyje per sienas liejasi tokia gausybė idėjų ir žmonių srautų, kokių istorija dar neregėjo. Tokie procesai iš pagrindų keičia mūsų visuomenes. Visose visuomenėse vieni individai ima nuolatos bendrauti su kitais, kurie kitaip mato, kitaip mąsto, kitaip atrodo ir kitaip gyvena. Didelėms ekonomiškai stiprioms valstybėms, globalizacija – naudingas dalykas, skirtingai nei mažoms šalims, kurios dėl šio proceso netenka dar daugiau savo piliečių. Akivaizdu, kad visuotinės globalizacijos procesas spartina ne tik kapitalo, bet ir darbo jėgos migraciją. Atsiranda naujos galimybės įsilieti į kitų šalių darbo rinką ir realizuoti savo tikslus. Išvykus dirbti ar mokytis į kitas šalis, neišvengiamai susiduriama su skirtingomis kultūromis, nes globalizacija atvėrė sienas, suvienodino galimybes.
Taigi keičiantis istoriniams laikotarpiams, keitėsi ir migracijos požymiai. Migracijos procesų dinamikoje išskiriami keli periodai: migracija pirmykštėje bendruomenėje; senovės pasaulio migracija; migracija viduramžiais; migracija naujųjų laikų; migracija po I Pasaulinio karo; tarpukario migracija; migracija po II Pasaulinio karo iki 1990 m. ir šiuolaikinė migracija iki XXI a. Vienuose perioduose migracija buvo aktyvesnė, kituose perioduose buvo pasyvesnė, tačiau ji vyko nuolat. O šiuolaikinė globalizacija suteikia tokias galimybes, kad dabar būdami namuose galime stebėti visą pasaulį. Atsivėrė sienos, laisvas žmonių judėjimas tapo visiems prieinamas. Lietuvai įstojus į ES, tapus laisvai kertamoms sienoms, svarbi tapo darbo jėgos migracija.

 

Tai atspindi statistikos departamento duomenys. (žr. priedą Nr.1)
Kita vertus, nuo 2000 m. vis didėjanti darbingo amžiaus migracija sukėlė naujų problemų. Emigravus vietiniams gabiems specialistams, šalyje ėmė trūkti ne tik patyrusių žmonių, bet ir jaunų specialistų. Esant geresnėms sąlygoms užsienyje, į jį pradėjo bėgti studentai. Mokymasis kitur – ypač pokomunistinėse šalyse jaunimui siejosi su įvairių tikslų siekimu: vieniems tai asocijavosi su mokslo siekimu, kitiems – su galimybe užsidirbti.
Kadangi nei viena Europos Sąjungos (ES) valstybė narė dar nėra įgyvendinus reikalavimų dėl laisvo darbo jėgos judėjimo, suprantama, ir Lietuva nėra toli šioje srityje pažengusi. Pasak Prof. J.Bagdanavičiaus, migracijos srautai eina iš tų regionų, kur galimybės daugiau uždirbti yra mažesnės, į tas vietas, kur tos galimybės yra didesnės.
Vienas iš būdų, kaip būtų galima įvertinti darbo buvimą tam tikrame regione -panaudoti nedarbo lygio rodikliai, nors teoriškai nėra tiesioginio ryšio tarp nedarbo ir migracijos. Žmonių, kuriems yra garantuotas darbas, migracijos lygis yra triskart aukštesnis nei tų, kurie migruoja ieškodami darbo. Ši teorija taip pat tvirtina, jog mobilumas yra didesnis tarp jaunų ir labiau išsilavinusių žmonių. Amžius yra vienintelis svarbiausias migracijos veiksnys. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų migracijos, ir ypač trumpalaikės išvykos į užsienio šalis, taip pat vyksta dėl ekonominių priežasčių. Šią migraciją skatina pozityvi visuomenės nuomonė net apie nelegalų darbą užsienyje. Nenuostabu, kad ir migracijos potencialas gana didelis – beveik trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų emigruoti ar išvykti padirbėti į užsienį. Ypač ryškios migracinės jaunimo nuostatos. Ar jos realizuosis, priklausys nuo daugelio veiksnių, tačiau lemiamas vaidmuo tenka Lietuvos socialinei – ekonominei raidai.
Sakykim, emigracija iškyla kaip iššūkis ir kaip galimybė, tačiau pasitikti iššūkį ir išnaudoti galimybes galima tik gerai suprantant reiškinį ir turint aiškią viziją, apgalvotą strategiją. Didelis susidomėjimas mokslais svetur rodo, jog aukštojo mokslo siekiantys asmenys vis plačiau dairosi ir ieško edukacinių institucijų už Lietuvos ribų, nes mūsų laikais išsilavinimas tampa paklausia preke. Vis labiau ryškėja požiūris, kur ir kokį kokybišką išsilavinimą gauti, nes išsilavinęs žmogus tampa paklausiu dėl spartaus mokslo išsivystymo bei technologinių naujovių pažangos. Dalis žmonių drąsiau reiškia nepasitenkinimą dėl dėstomų dalykų kokybės, kadangi nuo to priklauso jo profesinė karjera bei atlyginimas. Daugelis, esant galimybei, vis paklausiau renkasi mokytis užsienyje. Grįsdami savo pasirinkimą tuo, jog gali lengviau gauti gerai apmokamą darbą. Šiuo metu darbdaviai reikalauja diplomo kaip kompetencijos įrodymo.
Taigi į išsilavinimą, egzistuoja nevienodas požiūris. To priežastimi esti įvairūs ekonominiai pokyčiai. Dabar žmogus dėl informacijos gausos tampa vartotoju, kuomet jis priima daug informacijos, tačiau sunkiai beatranda savyje potencialo kurti kažką naujo. Visą informaciją jis apdoroja per savo supratimą, tačiau nesugeba atrasti pakankamai laiko naujiems ieškojimams, kurie pareikalauja daugiau įsigilinimo. Todėl vis labiau mokyklose išryškinamas poreikis ugdyti vaiką kaip atradėją, o ne tik kaip žinių pasyvų vartotoją. Tuo tikslu ieškoma vis produktyvesnių mokymo metodų.
Š vietimo ir su aukštuoju mokslu susiję tyrimai atliekami nuolat ir reguliariai. Nacionaliniai mokinių pasiekimo tyrimai, švietimo būklės tyrimai, tyrimai susiję su Europos S ąjungos struktūrinės paramos planavimu ir administravimu. Nemažai dėmesio skiriame edukacijai: Kraujutaitytė L. (2002) analizuoja, koks turėtų būti institucinis aukštasis mokslas, kad jį pagrįstai galima būtų vadinti demokratijos vertybės atspindinčiu reiškiniu; Janiūnaitė B. (2004) atskleidžia edukacinės novacijos ir jų diegimo problemas bei ypatumus; Bruzgelevičienė R. (2001) aprašo ir tiria Lietuvos švietimo kaitą.
Mokslinėje literatūroje emigracija tiriama įvairiais aspektais. Darbo jėgos migracija buvo nagrinėjama Europos ir JAV mokslininkų, tokių kaip P.R. Krugmanas, R.S. Smitas, A. Tassinopoulos, H. Werner ir daugelio kt. Mūsų šalies gyventojų migracijos ir migracijos politikos problemas nagrinėja A. Sipavičienė, paskelbusi daugiau kaip 50 mokslinių darbų: „Demografinių procesų raida Lietuvoje. Lietuvos demografinė raida: retrospektyva, šiuolaikinės problemos, palyginamoji analizė”; „Tarptautinė migracija Lietuvoje//Lietuvos gyventojai 1190-2000″; bendras A. Sipavičienės ir D. Tureikytės leidinys, atspindintis Lietuvos migracijos problemas – „Migracija Lietuvoje: retrospektyva ir šių dienų problemos”. Taip pat yra prisidėjusi prie įvairių socialinių projektų vykdymo ir įgyvendinimo. Vienas iš jų, atliktas 2002 metais kartu su V. Gaidžiu – „Prekyba moterimis Baltijos šalyse: visuomenės požiūris ir informatyvumas”. Bendrame Lietuvos demografinės raidos analizės kontekste V. Stankūnienė labiau nagrinėja ir gilinasi į demografijos procesus: šeimos, gimstamumo klausimus. Tačiau tyrinėjimų edukacinės emigracijos tema iš esmės yra mažai analizuojama.
Problema. Edukacinė emigracija buvo svarbi visais laikais ir visame pasaulyje vyko nuo senų senovės. Lietuva taip pat ne išimtis, mūsų šalyje daugybė studentų vyksta į užsienį studijuoti, bet pastaruoju metu tapo aktyvūs ir abiturientai. Jie jau nesirenka mūsų universitetų, jie žvalgosi kitų šalių aukštųjų mokyklų. Juos skatina ne tik nauji iššūkiai, galimybė keliauti, bet ir nemokamas mokslas, mokslo kokybės siekis, ko atrodo pasigendama Lietuvos aukštosiose mokyklose, universitetuose.
Darbo tikslas: išsiaiškinti kokios priežastys ir motyvai skatina abiturientus siekti aukštojo mokslo užsienyje ir kaip tai vertina tėvai ir mokytojai.
Tyrimo uždaviniai:
1. Pateikti edukacinės emigracijos sampratą.
2. Aptarti jaunimo edukacinės emigracijos ES tendencijas.
3. Aptarti veiksnius, skatinančius jaunimo edukacinę emigraciją Lietuvai įstojus
į ES.
4. Remiantis atliktu tyrimu, išsiaiškinti mokinių, mokinių tėvų ir mokytojų
vertinimą į edukacinę emigraciją.
Tyrimo objektas: jaunimo edukacinė emigracija.
Tyrimo dalykas: mokinių, mokinių tėvų ir mokytojų požiūris į edukacinę emigraciją.
Tyrimo hipotezės:
1. Mokinius edukacinei emigracijai skatina siekis gauti kokybiškesnį išsilavinimą bei universitetų prestižas.
2. Mokiniai aukštai vertina įgytą išsilavinimą užsienio universitetuose kaip priemonę savo ateities gerovei kurti.
3. Tikėtina, kad labiausiai skatinantys edukacinę emigraciją yra materialiniai ir ekonominiai veiksniai.
4. Dauguma tėvų mano, kad gerą išsilavinimą galima įgyti ir Lietuvos aukštosiose mokyklose, universitetuose.
Tyrimo metodai:
1. Mokslinės, kritinės ir statistinės literatūros bei kitų teisės aktų analizė.
2. Tyrimo duomenų analizė. Pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas naudojant paprastą atsitiktinę atranką. Anketinė mokinių apklausa 11-12 kl. ( empirinis tyrimas)
3. Interviu, pokalbis su tėvais ir mokytojais (kokybinis tyrimas).
Tiriamųjų atranka:
Tyrimo kontekste, svarbiausia kiekybinė informacija, pirmiausia gaunama iš moksleivių. Apklausai pasirinkti 11-12 klasių moksleiviai. Jų nuomonė ir būsimi ateities planai padės išsiaiškinti esamą situaciją. Kokybinio (giluminio) interviu metu buvo apklausti tėvai ir mokytojai. Plėtojamai temai parengtas giluminio interviu klausimynas, susidedantis iš penkių klausimų. Į juos respondentai atsakinėjo laisvo pokalbio metu.
Darbo struktūra:
Darbą sudaro įvadas, teorinė dalis iš dviejų skyrių. Analizuojamas mokinių, mokinių tėvų ir mokytojų edukacinės migracijos vertinimas. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, santrauka anglų kalba, literatūros sąrašas ir priedai.
Pagrindines sąvokos:
Abiturientas – baigiantis arba neseniai baigęs vidurinę mokyklą ar gimnaziją.
Dėstymas – vienas populiariausių mokymo modelių. Tikslai: perteikti žinias, siekti, kad jos būtų įsisavinamos ir išlaikomos.
Migracija – tai žmonių judėjimas vienoje valstybėje ar kertant jos sienas. Migracija gali būti vidinė ir tarptautinė, ilgalaikė ir trumpalaikė, savanoriška ir priverstinė, legali ir nelegali, šeimos susijungimo, darbo, teisėtos veiklos, išsilavinimo ar kitokiu pagrindu, norint pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką.
Profesorius – aukštosios mokyklos dėstytojas, turintis aukščiausią pedagoginį
laipsnį.
Protų nutekėjimas – tai jaunų, protingų, kvalifikuotų žmonių išvykimas į užsienį.
Socialinis kapitalas – tai kapitalas, kurį plačiąja prasme sudaro žmogaus socialinės raidos ir institucinių ryšių, nevyriausybinių organizacijų, atskirų asmenybių sukurtas turtas.
Socialinis mobilumas – yra individų, o kartais ir grupių judėjimas tarp skirtingų pozicijų visuomenės stratifikacinės sistemos viduje (tarp klasių ir sluoksnių). Judėjimas socialinėje hierarchijoje gali vykti aukštyn ir žemyn. Skiriamas intergeneracinis ir intrageneracinis (arba karjeros) mobilumas. Intergeneracinis mobilumas reiškia mobilumą tarp šeimos kilmės ir asmens klasės arba statuso.
Studentas (lot. studens – uoliai dirbantis) – žmogus, kuris mokosi aukštojoje mokykloje (kai kuriose šalyse – ir vidurinėse mokyklose, koledže).
Studentų mainų programa. Erasmus programa (angl. ”European Region Action Scheme for the Mobility of University Students, lot. Erasmus – Europos humanistas) – ES rėmimo (studijų finansavimo, akademinio mobilumo) programa. Sukurta apie 1987 m. Tikslas – plėsti ES aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, taip pat su EEE valstybėmis (Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas, Šveicarija), Turkija, skatinti akademinį mobilumą. Vienas kertinių principų – European Credit Transfer System(ECTS), finansinė parama studijoms užsienyje.
Studijos yra ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą turinčio asmens mokymasis aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą.
Studijos užsienyje – viena iš akademinės stažuotės formų. Studijos vyksta užsienio valstybėje (valstybėse), t. y. studijuojama kitoje valstybėje nei kurioje yra asmens nuolatinė gyvenamoji (arba pagrindinių studijų) vieta. Studijos užsienyje, kitoje šalyje gali būti pagrindinės, papildomos, antrosios arba trečiosios pakopos (podiplominės, daktaro studijos).
Universitetas – aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos studijos, ruošiami įvairių mokslų specialistai. Universitete gali būti suteikiami akademiniai kvalifikaciniai laipsniai -bakalauro, magistro, mokslo – daktaro, habilituoto daktaro ir kiti. Universitetų paskirtis – taip pat vykdyti mokslo tiriamąją veiklą.

1. EDUKACINĖ EMIGRACIJA ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

1.1. Edukacinės emigracijos samprata

Lot. „educatio” reiškia auklėjimas, lavinimas, švietimas. Mokymasis – tai tapimas visuomenėje asmenybe, gyvenimo patirties transformacija į žinias, įgūdžius, plėtojantis individualybei. Pasak V. A Matulionio, švietimą galima suprasti kaip socialinę sistemą, nagrinėti jos struktūrą, funkcijas, vidinius ir išorinius ryšius, jos kaip socialinio ir socializacijos instituto vaidmenį, ugdant visuomenės piliečius, formuojant visuomenės socialinę struktūrą ir pačią visuomenę apskritai.
Išsimokslinimas (education) yra formalizuotas, sistemingas procesas, kurio metu vieni visuomenės nariai perduoda kitiems žinias, vertybes, įgūdžius, o kiti įgyja atitinkamą išsimokslinimą ir taip tampa pajėgūs atlikti tam tikras socialines užduotis. Kalbėdami apie socializaciją, mokyklą minėjome kaip svarbią priemonę. Todėl galima teigti, kad pagrindinė išsimokslinimo funkcija yra visuomenės narių socializacija. Tačiau toks nusakymas būtų pernelyg platus. Išsimokslinimo funkcijas derėtų formuluoti konkrečiau. Sociologai skiria penkias išsimokslinimo funkcijas:
• Kultūros perdavimo funkcija. Kiekviena visuomenė turi tam tikrus veiklos būdus, savo normas, vertybes, kuriomis vadovaujasi, tvarko savo vidaus gyvenimą ir kurios ją skiria nuo kitų visuomenių. Jei amžiams bėgant išlieka skirtumai tarp lietuvių ir rusų, vadinasi, kiekviena iš minėtų visuomenių sugebėjo perduoti savo kultūrą iš kartos į kartą ir taip išlaikyti savo tapatumą. Be to, kultūra perduodama savo būdais ir priemonėmis.
• Socialinės integracijos funkcija. Vieninga švietimo sistema yra viena iš svarbiausių priemonių integruojant visuomenę (ypač įvairias etnines, kalbines grupes), paverčiant ją vieninga visuma.
• Atrankos ir paskirstymo funkcija. Akivaizdu, kad švietimo sistemoje vyksta moksleivių atranka ir paskirstymas. Nuolatinis vaikų mokymosi vertinimas vidurinėje mokykloje parodo, kurie mokiniai yra pajėgūs siekti aukštojo mokslo, o kurie galės mokytis kito lygio mokyklose.
• Socialinės kontrolės funkcija. Mokykla ne tik teikia žinias bei ugdo vertybes, bet ir yra socialinės kontrolės priemonė – vaikai išbūna mokykloje 5-6 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę ir beveik dešimt mėnesių per metus. Taigi jie būna vienaip ar kitaip mokytojų prižiūrimi, pratinami prie tvarkos, drausmės. Dauguma mokiniųpripažįsta esamą tvarką, paklūsta mokytojams, mokymąsi ir žinias laiko vertybe. Taip išsimokslinimo institucijos dėka palaikomas visuomenės stabilumas.
• Socialinio mobilumo skatinimo funkcija. Geras išsimokslinimas sudaro prielaidas pakeisti savo padėtį, padaryti karjerą ir pan. Todėl dauguma tėvų stengiasi suteikti savo vaikams kuo geresnį išsilavinimą.
Išsimokslinimas yra sistemingas ir nė vienoje visuomenėje niekada nenutrūkstantis procesas. (Netgi karų metu mokyklos nėra uždaromos.)
Sociologus domina įvairūs išsimokslinimo organizavimo aspektai. N. Smelseris skiria keturis išsimokslinimo aspektus (formas):
• Masinis ir elitinis išsimokslinimas. Viduramžių Europoje aukštąjį mokslą buvo galima vadinti elitiniu, nes mokėsi daugiausia didikų vaikai. 21 a. aukštasis mokslas praranda savo elitinį pobūdį. Šiuo metu ES šalyse apie trečdalis jaunimo (18-35 m.) studijuoja. Tiesa, egzistuoja ir elitinės aukštosios mokyklos (Harvardo universitetas, Čikagos bizniomokykla ir kt.).
• Valstybinės ir privačios mokyklos. Išsimokslinimas niekada nebūna vienodas visose socialinėse grupėse. Aukštesnieji visuomenės sluoksniai stengiasi, kad jų vaikai išsilavinimą įgytų privačiose mokyklose, kuriose jis yra geresnis. Lietuvoje taip pat pastebima tendencija leisti vaikus į privačias mokyklas (pradedant pradine).
• Centralizuotas ir decentralizuotas mokymasis. Išsimokslinimas gali būti labai centralizuotas, tai būdinga nedemokratinėms valstybėms (pvz., buvusiai Sovietų S ąjungai). Pažymėtina tai, kad išsimokslinimo centralizuotumas priklauso ne tik nuo politinio režimo, bet ir nuo valdžios pasidalijimo valstybės viduje tarp centrinės ir regioninės valdžios institucijų: unitarinėms valstybėms būdinga centralizuota švietimo sistema, federacinėms – decentralizuota. Bene labiausiai decentralizuota yra JAV švietimo sistema.
• Bendrasis ir techninis lavinimas. Išsimokslinimas gali būti orientuotas į bendrąjį lavinimą, taip pat į praktinių, profesinių žinių įgijimą. Toji orientacija priklauso nuo ekonominių bei socialinių visuomenės poreikių (pvz., Lietuvoje šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas tiek bendrajam lavinimui, tiek praktinių profesinių žinių
įgijimui).
Italų sociologas R. Perruccis išsimokslinimo organizavimą aptaria kitu mikrosociologiniu aspektu, atkreipdamas dėmesį į tokius dalykus:
• Išsimokslinimo administravimas. Mokyklos biurokratėja, kyla mokytojų ir administracijos konfliktai, administratoriai, ribodami mokytojų veiksmų laisvę, naudoja dvi pagrindines strategijas: 1) taisykles ir procedūras ir 2) visuotinę kontrolę.
• Klasės ir mokytojai: lūkesčiai ir tikrovė. Nors klasė yra mokyklos dalis, jos struktūra gali būti tiriama atskirai nuo mokyklos kaip visumos.
• Mokyklos ir mokinių subkultūros, jų vaidmuo mokinių socializacijoje, mokyklos veikloje.
• Mokytojų profesinės problemos, kova už savo interesus.
Taigi jaunimo socializacijos procesus neabejotinai įtakoja institucijos – mokymo įstaigos: mokykla, universitetas ir pan. Šios institucijos atlieka tam tikras funkcijas: suteikia jaunuoliui išsimokslinimą, ugdo tam tikrus asmenybės bruožus. Sparčiai vykstant visuomeniniams pokyčiams, Lietuvoje jaunimas yra liberalesnis, labiau palaiko ekonomikos reformas, atviresnis kultūros pokyčiams, todėl neretai žvalgosi naujų mokslo galimybių už Lietuvos ribų.
Paskutiniais metais, analizuojant migraciją, pagrindinis dėmesys kreipiamas į žmogiškojo kapitalo (kaip išorinio faktoriaus) įtaką ekonominiam šalių augimui. Iš to seka, kad sukauptas žmogiškasis potencialas yra pagrindinė ekonominio vystimosi prielaida, todėl tai yra vienas iš faktorių, paaiškinančių šalių ekonominius augimo tempų skirtumus. Migracijos sąvoka apima bet kokį žmonių judėjimą – vienoje valstybėje ar kertant jų sienas; ilgam ar trumpam laikotarpiui; savanorišką arba priverstinę; ieškant kitos darbo ar bedarbystės vietos; legalią ir nelegalią; migraciją siekiant pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką.
Šių dienų įvairūs tyrimai leidžia teigti, kad migracijos modeliai ir strategijos toliau kinta: komercinis migracijos modelis, savo žvalgybinę funkciją jau atliko ir virto kitomis migracijos formomis arba sukaupė pirminį kapitalą, kaip verslui panaudojami „migraciniai” pinigai persimetė į kitas veiklas Lietuvoje. Tačiau kaip rodo atlikti tyrimai, tokių atvejų nėra daug. Darbo migracijos modelis, virsta gerai organizuota migracijos strategija, būdingos 1990-jų pradžiai veikiančia per anksčiau migravusių lietuvių tinklą. Reiškiasi migracijos grandininis efektas, nes darbas užsienyje vis dažniau įgauna legalų pobūdį.
Taigi, trumpalaikė nelegalaus darbo migracija virsta ilgalaike. Ankstesnių metų migrantai pradėję savo verslą ir įsikūrę užsienyje, patys verbuoja darbo jėgą iš Lietuvos. Todėl šeimų susijungimo strategija tampa vis reikšmingesnė: prie pirmųjų migrantų, įsikūrusių užsienyje, prisijungia jų šeimos nariai, o neretai ir draugai, giminės. Kartu su priemonėmis emigracijai mažinti reikia galvoti ir apie glaudesnių ryšių su užsienio lietuviais palaikymą, nes tikimybė, kad tokie migrantai, ypač jų vaikai, sugrįš, yra menka.
Migracija pagal įvairius kriterijus skirstoma į kelias grupes.
2. lentelė. Gyventojų migracijos rūšys.

Pagal atvykimą ar
Pagal kryptį
Pagal trukmę Pagal formą

išvykimą

Nuolatinė Savanoriška
Emigracija

Vidinė
(migrantų (persikėlimui
(išvykimas gyventi

(šalies viduje)
pasilikimas gyventi nevartojama

į kitą šalį)

nuolat) prievarta)
Išorinė Imigracija Laikina Priverstinė
(atvykimas gyventi (keliems ar (kai panaudojama
(tarp įvairių šalių)

iš kitos šalies) keliolikai metų) prievarta)
Reemigracija Sezoninė
(sugrįžimas (keliems
anksčiau mėnesiams ar
išvykusių) savaitėms)
Repatriacija Kasdienė
(prievarta perkeltų (nuolatinis
sugrįžimas į vykimas iš vienos
tėvynę) vietos į kitą)
I I I I
Šaltinis: Rinkevičius L., Kazlauskienė A., Rinkevičius L., Kazlauskienė A. Sociologinė
migracijos procesų. Lietuvoje studija: protų nutekėjimas ar protų apyvarta? // Socialiniai mokslai Nr. 4 (54), 2006. psl.28.
Vakarų šalių studentų migracija yra įprastas ir skatintinas dalykas. Todėl daugybė europiečių ramiai sau išvyksta studijuoti į JAV ir nė viena valstybė nemato problemos.
Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų išvykimas į užsienio universitetus vertinamas teigiamai. Beveik visais atvejais išsilavinimą užsienyje finansuoja ne Lietuva, o priimančiosios šalys, tokiu atveju Lietuvai jis nieko nekainuoja.
Tačiau edukacinė emigracija kelia nerimą, nes gali sukelti vadinamąjį „protų nutekėjimo” efektą. Išsilavinusių ar profesionalių žmonių išvykimą iš vienos šalies, ekonomikos sektoriaus ar srities į kitą, paprastai dėl geresnio atlyginimo ar geresnių gyvenimo sąlygų. Šį reiškinį rodo emigrantų išsilavinimas, kvalifikacija. Neseniai imta vartoti nauja sąvoka – „protų apytaka”, kai kalbama apie judėjimo ciklą – išvykstama į užsienį studijuoti, ten įsidarbinama, o po to grįžtama namo, norint pasinaudoti gimtojoješalyje atsivėrusiomis galimybėmis. Manoma, jog ši migracijos forma ateityje vis labiau plis, ypač tuomet, jei mažės ekonominiai netolygumai tarp valstybių Tačiau protų nutekėjimą stengiamasi lėtinti ar bent jau kontroliuoti, mėginant sulaikyti geriausius specialistus nuo išvykimo bei įvairiai skatinant jų grįžimą.
Visi jaunuoliai svajoja apie kopimą aukštyn socioekonominės hierarchijos laiptais, padedami edukacinės migracijos, nes vietinė švietimo sistema jų netenkina. Jaunimas į užsienį veržiasi ne tik dėl geresnių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl stratifikacijos svarbos. Edukacinei migracijai – tai pagrindinis aspektas, nes ieškoma stabilesnio, aiškesnio kelio į stratifikaciją, kuri užsienyje yra greičiau pasiekiama. Literatūroje pasitaiko ir socialinės migracijos terminas, kuris reiškia perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą arba kilimą karjeros laiptais. Dėl teritorinės migracijos iš esmės gali pakisti atskirų regionų ar mažesnių teritorinių vienetų gyventojų skaičius, jų demografinė ir socialinė struktūra, ekonomika, gamtinė aplinka. Migrantai, siekdami ekonominės naudos, paprastai nepaiso (arba neturi galimybės paisyti) socialinių tokios migracijos pasekmių, ypač šeimai-vaikams.
Nors svetur gyvenantys lietuvių mokslininkai stengiasi prisidėti prie Lietuvos mokslo būklės kėlimo, specialistai, analizuojantys edukacinės emigracijos iš pereinamosios ekonomikos šalių problemas sutaria, kad norėdamos ne tik išlaikyti, bet ir gausinti savo intelektinį kapitalą, jos turi imtis valstybiniu lygmeniu suderintų priemonių, kurios aukštos kvalifikacijos specialistams bei mokslininkams sudarytų sąlygas grįžti ir dirbti savo šalyje. Kitas labai svarbus faktorius, padedantis sulaikyti specialistus nuo emigravimo – patraukli aukštojo mokslo sistema.
Apibendrinant galime teigti, edukacinė migracija tampa svarbi dėl to, kad dabartinėje visuomenėje ji reiškia kilimą socialinės hierarchijos laiptais. Mokymasis užsienyje tampa ne tik nuotykiu ir savęs išbandymu, bet ir geresnės ateities užsitikrinimo galimybe. Globalioje visuomenėje kelių kalbų ar specialybių turėjimas yra ne prabanga, o būtinybė išgyventi. Toliau apžvelgsime Bolonijos procesą ir jo įtaką edukacinei emigracijai.

1.2. Bolonijos procesas ir jo įtaka

Švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė. ES švietimo politikos formavimas ir vykdymas kol kas priklauso valstybių narių kompetencijai. Šalyse turime gana aukšto lygio švietimo sistemas, bet vis dar nenustojame jų tobulinti tarptautiniu mastu. To puikus pavyzdys Bolonijos procesas, kuris yra vienas reikšmingiausių įvykių „Europos aukštojo mokslo erdvėje”. Jį 1999 m. birželio 19 d. 29 Europos valstybių

aukštojo mokslo ministrai pasirašė Bolonijoje (Italija), praėjus vieneriems metams po Sorbonos deklaracijos. Bolonijos deklaracija numatė pagrindinį tikslą – iki 2010 m. sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Įvertinant Bolonijos proceso eigą, galima išskirti 10 veiklos sričių, kuriomis buvo siekiama iki 2010 metų sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę: 10.1. sukurti lengvai suprantamų ir lyginamų laipsnių sistemą; 10.2. sukurti aukštojo mokslo sistemą, grindžiamą dviejų pakopų studijomis; 10.3. sukurti kreditų sistemą; 10.4. skatinti mobilumą; 10.5. skatinti bendradarbiavimą Europoje siekiant užtikrinti mokslo ir studijų kokybę; 10.6. skatinti aukštojo mokslo Europos matmenį; 10.7. sutelkti dėmesį į mokymąsi visą gyvenimą; 10.8. didinti aukštųjų mokyklų ir studentų vaidmenį; 10.9. didinti Europos aukštojo mokslo erdvės patrauklumą; 10.10. stiprinti doktorantūrą ir skatinti Europos aukštojo mokslo erdvės ir Europos mokslinių tyrimų erdvės sąveiką.
2001 m. Prahoje (Čekija) susitikę ministrai priėmė Prahos Komunikatą, kurio esminė kokybės užtikrinimo sistemos vaidmuo yra aukštų kokybės standartų užtikrinimas ir visos Europos kvalifikacijų palyginamumo lengvinimas. Jie taip pat paskatino artimesnį bendradarbiavimą tarp pripažinimo ir kokybės užtikrinimo tinklų. Ministrai pabrėžė būtinybę artimam europiniam bendradarbiavimui, abipusiam pasitikėjimui ir nacionalinių kokybės užtikrinimo sistemų pripažinimui. Ministrai, tai pat, paskatino universitetus bei kitas aukštojo mokslo institucijas skleisti geros praktikos pavyzdžius ir sukurti abipusio įvertinimų ir akreditacijų/ sertifikatų pripažinimo mechanizmų scenarijus.
Prahos Komunikatu jie patvirtino savo įsipareigojimus bei praplėtė Bolonijos proceso veiklos krypčių ratą, pabrėždami mokymosi visą gyvenimą, socialinio faktoriaus per studentų dalyvavimą Bolonijos procese svarbą bei Europos aukštojo mokslo erdvės patrauklumo didinimą. Svarbus žingsnis, žengtas po Prahos susitikimo – tai aktyvus EUA ir ESIB įsitraukimas į procesą, kurio esmė buvo aukštojo mokslo institucijų ir studentų aktyvus bendradarbiavimas vykdant tolesnes reformas ir priimant sprendimus. Bolonijos proceso svarbiausias tikslas – paruošti aukšto lygio specialistus darbo rinkai, skatinti mobilumą dabartinėje visuomenėje, didinti aukštojo mokslo sistemos lankstumą ir skaidrumą. Šie pagrindiniai principai ir siekiai pagal Bolonijos procesą turi būti įgyvendinti iki 2010 m. 2003 m. Berlyne (Vokietija) vėl susitikę ministrai priėmė Berlyno Komunikatą, kuriame numatė konkrečius uždavinius Bolonijos procesui spartinti. Berlyne ministrai susitarė, kad iki 2005 m. nacionalinės kokybės užtikrinimo sistemos turi apimti: – Organizacijų ir įtrauktų institucijų atsakomybių apibrėžimą; Programų ar institucijų įvertinimą, įtraukiant vidinį įvertinimą, išorinį patikrinimą, studentų dalyvavimą ir rezultatų publikavimą; Akreditacijos,sertifikavimo ar palyginamų procedūrų sistemą; Tarptautinį dalyvavimą, bendradarbiavimą ir kontaktų mezgimą.
Pagrindinė Bolonijos proceso problematika yra siekis, kuo daugiau studentų iš savo šalies išsiųsti mokytis kitur, Bet kartu ir stengtis, kuo patrauklesnę mokslo sistemą padaryti savo šalyje. Tik aukštas mokymosi lygis traukia studentus iš svetur.
Tai labai svarbu kiekvienai mokslo įstaigai, tad galima daryti išvadą, jog ir jos yra priverstos konkuruoti tarpusavyje. Kurti tokias mokymosi programas, kurios būtų naudingos ne tik savo studentams, bet ir atvykusiems svečiams iš svetur. Lietuvai konkuruoti su ES aukštosiomis mokyklomis – ganėtinai sunkus uždavinys.

1.3. Edukacinė emigracija ES šalyse

Daugelyje Europos Sąjungos valstybių šiuo metu vyksta pokyčiai švietimo srityje. Bolonijos, Lisabonos susitarimai iškėlė ambicingus uždavinius, kuriems įgyvendinti daugelyje ES šalių reikalingos mokslo ir studijų reformos. Šiuos susitarimus ir pokyčius paskatino Europos atsilikimas nuo JAV aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų srityse. Pastebimos tendencijos, kad vis daugiau gabių studentų iš Europos važiuoja studijuoti į JAV, tokios pat tendencijos ir tarp mokslininkų bei dėstytojų. Į 2007 metų geriausių pasaulio universitetų dvidešimtuką pateko tik du Europos universitetai, ir tie patys įsikūrę Didžiojoje Britanijoje (Kembridžo ir Oksfordo). Europos aukštasis mokslas „kenčia” nuo per didelės biurokratijos, centralizuoto planavimo ir autonomijos trūkumo. Studentų skaičius per pastarąjį dvidešimtmetį sparčiai išaugo, tačiau vienam studentui skiriamos lėšos beveik nekito. Būtina didinti skaidrumą ir konkurenciją, pritraukti kuo daugiau privačių lėšų. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino vieningos rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas.
Š vietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje, kur teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę”.
Taigi straipsnio formuluotė atspindi atsargų ES valstybių požiūrį į galimybes švietimo reikalus perduoti ES kompetencijai. Tame pačiame straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apsiriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis – tik teikti rekomendacijas.
Daugelyje švietimo programų dalyvauja ne tik EB narės, bet ir EFTA (angl. European Free Trade Association – Europos laisvosios prekybos asociacija) šalys. Švietimo programos įgyvendinamos ir tarp EB bei kitų Europos šalių. Vidurio ir Rytų Europos valstybės dalyvauja TEMPUS programoje, o Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys -TACIS programoje, kurios vienas iš tikslų – diegti švietimą.
Vokietijos aukštosiose mokyklose nėra stojamųjų egzaminų. Pagrindinis reikalavimas baigimo atestate – geri vidurinės mokyklos egzaminų rezultatai. Tačiau į tam tikras specialybes egzistuoja „numerus clausus”- priėmimo apribojimai, nes norinčiųjų į jas patekti yra daugiau nei vietų. Tuomet tiek Vokietijos, tiek užsienio abiturientai turi lygias galimybes, nes viską lemia bendras atestato vidurkis.
Tačiau ir čia nėra bendros taisyklės, kai kurios aukštosios mokyklos turi savas priėmimo į tam tikras specialybes taisykles. Užsienio abiturientams yra teikiamas nemažas dėmesys, o „numerus clausus” atvejais universitetams nurodyta laikytis tam tikrų užsieniečių kvotų, pvz.: medicinos aukštosiose mokyklose jos siekia 6%, kitų specialybių kartais net iki 8%.
Šiuo metu Vokietijoje veikia daugiau nei 320 aukštojo mokslo įstaigų. Universitetiniam sektoriui priklauso: universitetai; technikos institutai; pedagoginiai koledžai (kurių jau mažai belikę, nes juos apjungė su universitetais); menų mokyklos; aukštosios profesinės mokyklos. Taigi nauja aukštųjų mokyklų rūšis – aukštosios profesinės mokyklos. Pastaraisiais dešimtmečiais jų skaičius smarkai išaugo. Aukštojo profesinio rengimo mokyklos ir universitetai teikia vienodą akademinį laipsnį, tačiau šios mokslo įstaigos yra labai skirtingos. Aukštosios profesinės mokyklos orientuotos į praktinę mokymo dalį. Dažniausiai nurodomi 3 principiniai skirtumai: studijų struktūra, didaktinė koncepcija ir mokslinių tyrimų raidos laipsnis. Universitetai yra valstybinės aukštojo lavinimo institucijos. Aukštojo mokslo įstaigų užduotys – moksliniai tyrimai, mokymas, studijos, taip pat naujos akademikų kartos ugdymas. Studijos skirstomos į „bazines”, kurios užbaigiamos išlaikant egzaminą, ir „pagrindines”, po kurių laikomi baigiamieji egzaminai. Daugelyje Vokietijos valstybinių aukštųjų mokyklų mokslas yra nemokamas. Studentai kiekvieną semestrą moka tik socialinį mokestį – apie 50 eurų. Iš šių mokesčių finansuojamos tokios aukštosios mokyklos struktūros kaip valgyklos, studentų bendrabučiai. Be to, studentai gauna teisę nemokamai naudotis to regiono, kuriame yra aukštoji mokykla, viešuoju transportu (Semesterticket).
Tuo tarpu Belgijoje aukštasis išsilavinimas organizuojamas dviejų pagrindinių šalies bendruomenių: flamandų ir prancūzų bendruomenės. Mokslo laipsniai: 1) Bakalauro laipsnis trunka trejus metus; 2) Magistro laipsnis trunka vienerius ar dvejus metus; 3) Doktorantūros

studijos. Belgijoje tiek universitetai, tiek kolegijos gali teikti bakalauro ir magistro laipsnius. Doktorantūrą galima studijuoti tik universitetuose. Stojamųjų egzaminų nėra, išskyrus šias programas: civilinė inžinerija, architektūra, stomatologija, medicina, jūreivystės mokslai ir visi vaizduojamieji menai. Belgijos aukštojo mokslo institucijos skirstomos: į universitetines ir neuniversitetines aukštąsias mokyklas. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos rengia šio profilio specialistus: pramonės, prekybos, žemės ūkio, slaugos ir reabilitacijos, vaizduojamųjų menų, žiniasklaidos, socialinius darbuotojus, informatikos specialistus. Dėstomoji kalba -prancūzų arba olandų. Tad stojant būtina pateikti prancūzų kalbos egzamino rezultatus. Mokslas yra nemokamas, tačiau yra studijų registracijos mokestį apie 00 – 50 eurų per metus.
Italijoje universitetinį mokymąsi sudaro trys lygiai. Pirmasis lygis paruošia vienai specifinei profesijai. Dažniausiai pasirenkamos specialybės: ekonomika, technologiniai mokslai, medicina ir agronomija. Mokslas trunka nuo dvejų iki trejų metų. Už mokslą galima mokėti pačiam, taip pat studentas gali keisti studijų programas. Tokie patys nuostatai galioja ir užsienio studentams, tik jie už mokslą turi susimokėti patys arba ieškotis finansavimo, nes Italijos vyriausybė užsieniečiams studijų neapmoka. Norėdamas gauti pirmo lygio universiteto diplomą, studentas privalo atsiskaityti 180 kreditų. Antrasis lygis yra pirmojo lygio studijų tęsinys, kuris kartu su pirmuoju apima 300 kreditų ir trunka nuo 4 iki 6 (medicina) metų. Šiame lygyje daugiau nagrinėjama su profesija susijusi teorinė medžiaga. Šiam lygiui taip pat priskiriama Marster degree, kuris apima ne mažiau 60 kreditų. Trečiasis lygis trunka bent 3 metus ir studentas turi parašyti disertaciją. Šių studijų metu studentas gali gauti laipsnį, kuris mūsų šalyje atitinka daktaro laipsnį.
Prancūzijos aukštojo mokslo institucijos stojančiųjų neegzaminuoja, priimami visi norintieji mokytis. Išimtis tik – Grandes Ecoles ir privačios mokyklos. Tačiau diplomus gauna ne visi. Atranka vyksta pačių studijų metu, ypač pirmojo kurso metu, ir į antrąjį kursą patenka tik 40 % visų pradėjusiųjų studijas. Taip pat galima stoti į Prancūzijos aukštąsias mokyklas per CampusFrance. Naudojantis CampusFrance, paraiška teikiama online. Pateikus paraišką, tolesnis žingsnis – interviu, kurio metu reikia pristatyti savo studijų planus. Reikia išlaikyti prancūzų kalbos egzaminą, nes studijos vyksta prancūzų kalba. Stojant į Prancūzijos aukštąsias mokyklas, reikia mokėti stojimo mokestį (apie 160 eurų).
Pagrindiniai aukštųjų mokyklų tipai: grandės ecoles; universitetai (Prancūzijoje yra apie 90 valstybinių universitetų); universitetiniai technologijos institutai. Prancūzijos aukštojo mokslo specifinis bruožas kaip ir Vokietijos – didelis dėmesys profesiniam rengimui. Todėl aukštesnį už universitetus pripažinimą turi grandes ecoles, kurie jungia keletą šimtų aukštos kompetencijos valstybinių ir privačių inžinerijos, biznio ir kitų profesijų mokyklų. Norint įstoti į tokią aukštąją mokyklą, reikia įveikti labai didelį konkursą. Studijos universitetiniuose technikos ir taikomųjų mokslų institutuose trunka trumpiau, čia daugiau dėmesio skiriama praktikai. Studijos Prancūzijoje, išskyrus privačias aukštąsias mokyklas, yra nemokamos.
Toliau vertėtų apžvelgti kokie mokslo standartai keliami Suomijoje. Mokslas šioje šalyje yra labai vertinamas, o aukšti mokymo standartai, ugdant informacinę visuomenę, yra kertinis suomių nacionalinės strategijos tikslas. Tad neveltui pripažįstama, jog Suomijos visuomenė – aukštųjų technologijų visuomenė. Suomija yra atvira studentams iš kitų užsienio šalių. Jiems vis plačiau pritaikoma akademinė aplinka bei studijų medžiaga anglų kalba. Tarp studentų ir dėstytojų būdingas glaudus tarpusavio bendradarbiavimas. Siekiant kuo daugiau pritraukti studentų iš kitų užsienio šalių, kasmet didėja studijų programų anglų kalba pasiūla -šis skaičius siekia net 400. Stojantieji paprastai atrenkami pagal Brandos Atestato, stojamojo egzamino rezultatus (jei reikia) bei kalbos įgūdžius. Suomijos vyriausybė finansuoja visus savo šalies universitetus, todėl mokslas Suomijos universitetuose bei aukštosiose profesinėse mokyklose yra nemokamas. Tereikia sumokėti metinį 30-85 eurų mokestį studentų sąjungai (tai išlaidos studento pažymėjimui, sveikatos priežiūros paslaugoms ir t. t.).
Kita vertus, studijos Australijoje irgi labai patrauklios (nekalbant apie gamtos, miestų ir kultūros grožį), pirmiausia dėl to, kad valstybinė kalba čia yra – anglų. Tad studijų programų pasirinkimas – begalinis, o darbo pasiūlymų, laisvu nuo studijų metu – tikrai nemažai. Taip pat kurią studijų programą studentas bepasirinks, visuomet susidurs su unikaliu požiūriu į žinių perteikimą bei mokymą per inovatyvaus, kūrybiško ir nepriklausomo mąstymo vystymą. Dėstytojai į kiekvieną studentą žvelgia kaip į individualią asmenybę, mūsų ateities kūrėją bei gyvenimo bendrakeleivį. Dėka tokio požiūrio, Australijos aukštasis mokslas turi labai gerą vardą pasaulyje, todėl nemažas skaičius kitų šalių vyriausybių lygiuojasi bei klausia patarimų. Australija jauna, energija trykštanti ir draugiška šalis, kur studentams sudarytos geriausios sąlygos gyventi, mokytis bei „augti”. Taigi norėdami puikios vietos įgyti kokybišką išsilavinimą malonioje bei jaukioje aplinkoje, drąsiai galima rinktis studijas Australijoje, tačiau čia reikalingi geri rezultatai, pasiekti studijų mokykloje metu: metiniai pažymiai, egzaminai. Taip pat svarbu išsilaikyti IELTS (TOEFL netinka) – minimalus praeinamasis balas 6.0. Galimi ir kiti papildomi reikalavimai stojant į tam tikras specialybes/universitetus.
Studijų kaina Australijoje lyginant su JAV ir Didžiosios Britanijos universitetais yra mažesnė. Universitetai patys nustato mokesčių dydį. Mokesčių dydis priklauso nuo fakulteto bei atskiros pasirinktos programos. Vidutiniškai jis svyruoja nuo 9 tūkst. AUD (Australijos dolerių) per metus. Esama nemažai įvairių stipendijų, skirtų užsienio studentams. Stipendijosgali labai padėti mažinant studijų išlaidas ir, nors yra didelė konkurencija dėl kiekvienos stipendijos, jos neabejotinai yra labai vertinga laiko investicija.
Nors 1995 m. buvo Komisijos paskelbta Baltoji knyga, skirta švietimui ir profesiniam mokymui, pagrindinės jos temos – švietimo kokybės gerinimas, gyventojų kvalifikacijos kėlimas ir nacionalinių švietimo sistemų derinimas. Kaip matome, sąlygos studijuoti užsienyje yra labai palankios ir sunkiai konkurencingos. Tikėtina, kad mūsų šalies būsimieji studentai, turėdami gerus egzaminų įvertinimus, pasirinks studijas ne Lietuvoje.

1.3. Edukacinė emigracija Lietuvai įstojus į ES

Pasak D. Kuzmickaitės, šiandieninė lietuvių migracija nėra izoliuota nuo pasaulyje vykstančių migrantų srautų judėjimo – tai dinamiško ir įvairialypio tarptautinio migracijos proceso dalis.
Tarptautinė migracija Lietuvoje iki 1940 m., nors ir vėluodama, plito panašiai kaip ir daugumoje Europos šalių. Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu nuo 1940 m. iki 1980 m., politinių apribojimų įvairaus pobūdžio išvykoms į užsienį, migracija įgavo gana specifinius bruožus ir daugiausia buvo nukreipta į rytus, t. y. į buvusią TSRS. Buvo teisiami buvę politikos veikėjai, inteligentija, karininkija, dvasininkija, verslininkai ir ūkininkai. Visi gyventojų sluoksniai, kurie sudaro bet kurios civilizuotos tautos žiedą. Per metus nuo 1940 iki 1941m. iš Lietuvos buvo deportuota 34000 žmonių. 1945m. birželio 16d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras, Sovietų Sąjungos maršalas Lavrentijus Berija pasirašė potvarkį dėl buržuazinių nacionalistų gaujų vadeivų ir aktyvių dalyvių šeimų ištrėmimo iš Pabaltijo respublikų. Per šį laikotarpį Lietuva neteko daugybės žmonių. Priverstinė migracija iš šalies nutekino elitą, visus šviesius protus. Neliko švietėjiškumo. Vienintelis kelias grįžti buvo kunigystė. Priverstiniai trėmimai nuo 1948 iki 1952 m. tęsėsi iki J. Stalino mirties.
Taigi atidengus ”geležinę uždangą” 1980-ųjų pabaigoje, migracija vėl pakrypsta į vakarus. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas. Lietuva tapo pirmoji tarybinė respublika, paskelbusi atsiskirianti nuo Tarybų Sąjungos. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 dieną. 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva priimta į Jungtinių Tautų Organizacija.
1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendume priimta šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pirmuoju Prezidentu po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu, buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Nuo 2004 m. kovo 29 d. Lietuva priklauso NATO blokui. Nuo 2004 m. gegužės
1 d. Lietuva yra visateisė Europos Sąjungos narė. Deja dabartinė migracijos situacija Lietuvoje dar neatitinka vakarietiško modelio. Migracija įgauna bruožų, būdingų Centrinei Europai, esančiai tarp rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės. Tačiau jai visa dar daug įtakos turi praeitis. Pamažu priverstinė migracija perėjo į turistinę, Lietuvai įstojus į ES, keliauti tapo dar lengviau. Bolonijos proceso nuostatos vertė šalį įsipareigoti vystyti mokymo sistemą. Tad naujo ir dar nepatirto pasaulio pirmiausia puolė ieškoti jaunimas. Juos skatina nauji iššūkiai. Negalima sakyti, jog judėjimas buvo vienpusis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalis tautiečių grįžo į tėvynę.
Studentų, gilinančių žinias pasaulio mokslo ir studijų institucijose skaičius rodo studentų mobilumą, iniciatyvą ir netiesiogiai atskleidžia mūsų šalies studijų programų sąsajas su kitų valstybių studijų programomis bei valstybės paramos studijuojantiesiems užsienyje lygį. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos studentų, gilinančių žinias įvairių užsienio valstybių mokslo ir studijų institucijose, skaičius nuolatos didėja. 2002-2003 m. m 1283 Lietuvos universitetų studentai vyko studijuoti į užsienio valstybes, iš jų 77,7% pagal Europos Sąjungos programas, 16,8% pagal kitus tarptautinius mainus ir 5,5% savo iniciatyva. Lietuvos studentai dažniausiai rinkosi Europos Sąjungos šalis: Vokietiją, Švediją, Daniją, Suomiją ( žr. priedą nr. 2)
Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp Lietuvos ir SSRS respublikų pakeitė savanoriška migracija, vis labiau krypstanti į Vakarus. Per pastaruosius 10-15 metų tarptautinės migracijos situacija Lietuvoje pakito iš esmės: išaugo mastai, pasikeitė kryptys.
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytu ir „Sprinter” atliktu 2001 m. prognostiniu tyrimu, 63 % Lietuvos gyventojų 2001 m. pasiryžę išvykti svetur. Iš tų, kurie apsisprendę išvykti tvirtai, daugiausia vyktų į JAV, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją. Kiek šie prognostiniai tyrimai atitinka dabartinę tikrovę? Neprognozuojami istoriniai posūkiai (prieš pat ES išsiplėtimą įvestos darbo jėgos imigracijos kvotos) pakreipė emigracijos srautus kitomis linkmėmis: daugiausia lietuvių važiuoja į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją. Tradiciniai ekonominiai bei kultūriniai lietuvių emigravimo polinkiai (Vokietija), susidūrus su legalaus įsidarbinimo kvotomis, vizų problemomis ir panašiai, užleido kelią kitoms kryptims.
Susiduriama su faktu, kad tikslių duomenų apie emigracijos mastus nėra. Kita vertus, būtina sukurti modelius, kurie leistų išmatuoti realius emigracijos mastus – antraip problemų spręsti bus neįmanoma. Statistikos departamento turimi duomenys pateikia skaičius, padedančius apytiksliai įsivaizduoti procesų mastą, nors galutinio atsakymo dėl emigracijos apimties šie skaičiai neduoda. Nuo 1996-1997 m. iki 2003-2004 m. užsienio piliečių skaičius Lietuvos universitetuose išaugo beveik du kartus: nuo 370 iki 716. Didžiausią skaičių atvykstančių studijuoti į Lietuvą sudaro studentai iš Azijos ir Artimųjų Rytų šalių. 2003-2004 m. m. į Lietuvos universitetus atvyko studijuoti Libano (126), Izraelio (61), Pakistano (16), Kinijos (28), Jordanijos (12), Turkijos (12) ir kitų valstybių studentai. Atskirai galima išskirti kaimyninių valstybių studentus, atvykstančius į mūsų šalį. Iš jų studijuoti į Lietuvą atvyko Lenkijos (65), Latvijos (47), Rusijos Federacijos (25), Baltarusijos (107) piliečiai. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 iki 2003 m. iš Lietuvos išvyko apie 303 tūkst. gyventojų, o vien 2004 m. – 15165 gyv. Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos įvairiais paskaičiavimais išvažiavo apie 300 tūkst. žmonių. Dauguma ieškodami geresnio gyvenimo išvyko į Jungtines Valstijas ar Vakarų Europos šalis. Valdžia tikisi, kad užsidirbę pinigų bent jau didžioji emigrantų dalis, ankščiau ar vėliau, grįš. Bet ar tikrai taip bus?
Mažėjantis gyventojų skaičius – ne tik ateinančio šimtmečio problema. Jau šiandien kelia nerimą, jog kai kurie šalies ūkio sektoriai susiduria su darbo jėgos trūkumu. Vis garsiau pasigirsta kalbos apie tai, kad šalies ūkiui trūkstamus specialistus, norim to ar nenorim, teks įsivežti iš užsienio. Lietuvoje darbo jėgos deficitas ateityje – neišvengiamas. Pamažu priverstinė migracija perėjo į turistinę, Lietuvai įstojus į ES keliauti tapo dar lengviau. Bolonijos proceso nuostatos vertė šalį įsipareigoti vystyti mokymo sistemą. Tad naujo ir dar nepatirto pasaulio pirmiausia puolė ieškoti jaunimas. Juos skatina nauji iššūkiai.
Lietuvai tapus ES nare susikaupė daug įsipareigojimų. Daliai mūsų visuomenė dar nebuvo pasiruošusi. Kad ir pavyzdžiui dideliems migracijos mastams. Šiuolaikiniame pasaulyje globalūs ir regioniniai migracijos srautai yra persipynę. Migraciją įtakoja tiek ekonominės, tiek ir neekonominės aplinkybės. Šiais laikais migraciją dažnai skatina darbo rinka, kuri vis labiau tampa tarptautinė. Tam įtakos turi įvairūs formalūs ir neformalūs, ilgalaikiai ir trumpalaikiai susitarimai tarp valstybių. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje ėmė ryškėti šiuolaikinės pasaulio migracijos tendencijos. Dėl mūsų valstybės geopolitinės padėties ir narystės ES didėja migracija iš Rytų. Imigraciją skatina ir nuo 2002 metų Lietuvoje pradėtas taikyti ES valstybių piliečiams ir jų šeimos nariams laisvo asmenų judėjimo principas. Vienas iš veiksnių lemiantis didelę emigraciją į Vakarus yra ekonominis.
Kalbant apie imigraciją, Lietuvoje 2010 metais gyventojų sumažėjo 84,5 tūkst. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Lietuvoje gyventojų sumažėjo 84,5 tūkst. (2,5 %) ir šių metų pradžioje mūsų šalyje gyveno 3 mln. 245 tūkst. žmonių. Pernai šalies gyventojų skaičius mažėjo dėl dviejų priežasčių – neigiamos neto migracijos (daugiau emigravusiųjų negu imigravusiųjų) ir neigiamos natūralios kaitos (daugiau mirusiųjų negu gimusiųjų). Pagrindinę sumažėjimo dalį – 92,7 procento – nulėmė neigiama neto migracija.
Per paskutiniuosius trejus metus Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 121,9 tūkst. (3,6 %). Atvykimo tikslai paskutiniuoju metu keičiasi: daugėja atvykstančiųjų, norinčių imtis verslo, mažėja atvykstančiųjų šeimų susijungimo pagrindu ir dirbti pagal darbo sutartis. Emigracija labai padidėjo, kai buvo panaikinti administraciniai emigracijos iš Lietuvos ribojimai ir kai vis daugiau valstybių atvėrė sienas. 2010 m. 83,5 tūkst. emigrantų deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos – tai 3,8 karto daugiau negu 2009 m. Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 25,4 emigranto (2009 m. – tik 6,6). Per paskutiniuosius du metus kas antras emigrantas buvo 20-34 metų amžiaus. 2010 m. vaikai iki 14 metų amžiaus sudarė 10,2 procento visų emigrantų (2009 m. – 11,9 %). Jungtinė Karalystė ir Airija – patraukliausios valstybės, į kurias emigruoja didžioji dalis gyventojų iš Lietuvos. 2009 m. daugiau negu trečdalis emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, o pernai – kas antras. Į Airiją 2009 m. emigravo 14 procentų visų emigrantų, o 2010 m. – 16 procentų. Padidėjo emigravusiųjų į Norvegiją skaičius – nuo 0,8 tūkst. 2009 m. iki 4,9 tūkst. 2010 m. Imigracija. Imigracijos srautai mažėja. 2010 m. į Lietuvą imigravo 5,2 tūkst. žmonių – 1,3 tūkst. mažiau negu 2009 m. Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 1,6 imigranto (2008 m. – 2,8, 2009 m. – 1,9). Pernai dauguma – 4,2 tūkst., arba 79,7 procento, – atvykusiųjų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Daugiau negu pusė (60,7 %) visų imigrantų 2010 m. buvo 20-39 metų amžiaus gyventojai (2009 m. – 56 %). 2010 m. daugiausia asmenų į Lietuvą atvyko iš Jungtinės Karalystės (1,4 tūkst.), Rusijos Federacijos (0,4 tūkst.), JAV, Baltarusijos ir Vokietijos (po 0,3 tūkst.), Ispanijos ir Norvegijos (po 0,2 tūkst.).
Išvykusiųjų iš Lietuvos vien į Europos šalis skaičius artėja prie pusės milijono ir didžioji dalis emigrantų – jauni ir darbingi žmonės. Tai duomenys keliantys nerimą. Lietuva susiduria su didelėmis problemomis, kurių neturi tarkim Kinija. Nesvarbu, kad Kinijos ekonomika auga, vis tiek išlieka didžiuliai skirtumai. Kinijos gyventojai uždirba menkus atlyginimus, tačiau labai išvystytas gamybos sektorius, kuriame vyrauja nekvalifikuota darbo jėga. Jeigu Lietuvoje būtų išvystyta gamyba, galbūt dauguma emigrantų neieškotų darbo svetur. Jeigu pažvelgtume į Liuksemburgą, tai ten žmonių pajamos maždaug dvigubai didesnės nei vidutiniškai ES. Todėl į Liuksemburgą važiuoja gabūs, kvalifikuoti žmonės, aukštųjų technologijų specialistų. Lietuvos tikslas turėtų būti Liuksemburgo pavyzdžio siekiamybė, kad pritraukti ir susigrąžinti tokius žmones.
2. JAUNIMO EDUKACINĘ EMIGRACIJĄ SKATINANTYS VEIKSNIAI

2.1. Materialiniai ir ekonominiai veiksniais

Globaliame pasaulyje ekonominiai pokyčiai yra labai svarbi migracijos priežastis. Didėja galimybės dirbti įvairiose šalyse, formuojasi tarptautinė darbo rinka.
S. Vaitekūno teigimu, emigracijos ir imigracijos priežasčių nustatymas, paprastai yra viena sudėtingiausių visų migracijų problemų. Be to, dažnai priežastys supainiojamos su tikslu, kurio siekiama naujojoje šalyje. Nes migraciją veikia daugybė įvairių priežasčių: ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etninės ir kitos.
Kitos migracijos teorijos atsižvelgia ir į migrantų lūkesčius – išvykstantieji tikisi ne tik daugiau užsidirbti, bet ir sumažinti pajamų praradimo ateityje riziką, todėl darbo rinkų išskirstymas namų ūkiams leidžia užsitikrinti didesnį ekonominį saugumą. Nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimas aiškinamas ir tuo, kad ekonomiškai stiprios valstybės susiduria su žemiausio lygio, kitaip vadinamų „purvinų” darbo vietų užpildymo problema, nes dauguma vietinių žmonių pirmenybę teikia prestižiniams ir socialinį statusą užtikrinantiems darbams, todėl šias darbo vietas skatinami užimti imigrantai, pirmenybę teikiantiems atlyginimui, o ne geresnę socialinę padėtį užtikrinantiems darbams. Spartėjanti globalizacija lėmė dar vieną darbo jėgos judėjimo tarp šalių aiškinimą – teigiama, kad tarptautinės korporacijos skatina žmonių migraciją dėl pigios darbo jėgos poreikio, o didėjantis gyventojų judėjimas kelia dar didesnį susidomėjimą kitose šalyse ieškoti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų.
Š iandien Lietuva jau nėra tų šalių sąraše, kuriose pragyvenimas būtų pigus, o į užsienį dažnai lietuvių studentus vilioja ne tik kur kas didesnės stipendijos ar nemokamos studijos, bet ir geresnė studijų kokybė bei sąlygos. Abiturientai siekiantys aukštojo mokslo vis plačiau dairosi ir ieško edukacinių institucijų už Lietuvos ribų. Todėl studentų migracija paplitusi visame pasaulyje. Tai įrodo skaičiai: lyginat su praeitais metais pretenduojančių skaičius į Jungtinės Karalystės mokslo įstaigas padidėjo 20 proc., šiuo metu užsienyje studijuoja daugiau nei 20 tūkst. Lietuvių. 2010 metais vyravo itin didelis susidomėjimas studijomis svetur.
Aukštojo mokslo reforma paveikė studentų migraciją, nes buvo sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės, eidami laikyti valstybinio egzamino, nežinojo, kuo tai gali baigtis. Buvožadėta stojamajam balui skaičiuoti vienus įvertinimus, o buvo pasielgta visai kitaip. Dar daugiau nesusipratimų pasitaiko stojant į menų specialybes: nors prieš vykdant reformą buvo žadama parama gerai besimokantiems, juk stodamas žmogus dar nežino, ar jis tokios paramos sulauks. O kur dar studijų paskolos su didelėmis palūkanomis? Tuo tarpu, Didžiojoje Britanijoje studentams suteikiamos beprocentės studijų paskolos, o pas mus studentas procentus jau turi mokėti beveik nuo pirmųjų paskolos paėmimo metų. Neseniai visi pamatė, kas vyko su būstų paskolomis, taip ir čia niekas nėra garantuotas, kad ekonomikai atsidūrus dar gilesnėje duobėje, paskolų palūkanos dar labiau nedidės? Situaciją darbo rinkoje taip pat nėra paguodžianti: pažvelgus į šių dienų bedarbių gretas, akivaizdu, kad sunkiausiai darbo ieško tie žmonės, kurie turi diplomą rankoje, bet jokios darbinės patirties. Ypatingai sunku tiems jauniems žmonėms, kurie į darbo rinką patenka vos tik baigę studijas.
Kitų šalių praktika šioje srityje kitokia: dar besimokydamas jaunas žmogus įgauna praktikos ir baigęs aukštąją mokyklą jis jau turi kelių darbdavių rekomendacijas ir darbinės patirties. Į užsienį tautiečius labiausiai vilioja galimybė susirasti darbą net neteikiant didelės svarbos tam, ar jis bus kvalifikuotas. Žmonės pasirengę dirbti bet ką, kad galėtų patenkinti pačius elementariausius savo poreikius. Žmonės vyksta į užsienį rimtai neapsvarstę situacijos privalumų ir trūkumų, ar naudojasi nelegalių tarpininkų paslaugomis. Tuomet didėja tikimybė, kad nepavyks sėkmingai išvykti arba kad bus apgauti jau nuvykę į kitą šalį.
Galima skaičiais iliustruoti dominuojančią šalį Lietuvos stojančiųjų tarpe – Angliją. Jungtinėje Karalystėje vienų metų studijų kaina yra apie 3290 D. Britanijos svarų (13000 litų), per mėnesį studentas pragyvenimui išleidžia apie 400 svarų, taigi per metus apie 4800 svarų (19000 litų). Vadinasi studento metinį biudžetą turėtų sudaryti apie 8090 svarų (32000 litų). Studentai dirbami 15-20 valandų per savaitę (valandinis atlyginimas yra apie 6-7 svarų) nesunkiai suderina mokslą ir darbą taip padengdami savo pragyvenimo išlaidas – per mėnesį uždirbama apie 500 svarų, per metus 6000 svarų (24000 litų). Iš skaičių matyti, kad pilnai padengiamas pragyvenimas, o studijų mokestį galima finansuoti lengvatinėmis sąlygomis gaunama paskola. Anglijoje paskolą reikia grąžinti per 25 metus po studijų baigimo, kai metinės pajamos siekia bent 15 tūkst. svarų. Taip pat priklausomai nuo šalies studento biudžeto nepakankamumą įmanoma padengti valstybės parama bei stipendijomis. Pavyzdžiui, norintys studijuoti bakalaurą Vokietijoje turi galimybę pasinaudoti Vokietijos akademinių mainų tarnybos (vok. „Deutscher Akademischer Austausch dienst”) stipendijomis. Prancūzijos vyriausybė suteikia stipendijas studentams, turintiems magistro ar aukštesnįlaipsnį. JAV universitetai, kuriuose mokslo kaina per metus gali siekti iki 20-30 tūkst. JAV dolerių, taip pat skiria stipendijas gabiems bakalauro laipsnio siekiantiems studentams.
Dar vienas aktualus veiksnys yra studijų trukmė. Priklausomai nuo šalies ar studijų programos – bakalauro studijos trunka nuo 3 iki 4 metų, magistro – 1-2 metai. Kita vertus, kvalifikuotos darbo jėgos emigravimas didina darbo užmokesčius tų, kurie lieka. 10-ojo dešimtmečio viduryje pusė Bukarešto fizikų bakalaurų paliko Rumuniją. Tai aiškinama tuo, kad augant Rumunijos ekonomikai padidėjo kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, taip pat ir jiems mokami atlyginimai.
Vis dėlto, edukacinė migracija daugiau kenkia valstybei nei padeda. Jų netekimas išbalansuoja vidutinės klasės politinės įtakos svorį. Jeigu tai įvyksta staigiai ir netikėtai, gali sunaikinti visą mokslinį valstybės potencialą. Albanija per dešimt metų po komunizmo griuvimo, prarado trečdalį savo kvalifikuotos darbo jėgos – toks greitis nepaliko laiko natūraliai kaitai. Negana to, moksliniai tyrimo projektai, kurių vykdymas užtrunka, paprasčiausiai sugriūva, kai žmonės išvažiuoja. Be to, būtina tirti ir finansinius migracijos aspektus. Besivystančių valstybių mokesčių mokėtojai apmoka emigrantų išsilavinimą, o šie savo ruožtu palieka didesnę socialinio draudimo naštą. Nors emigrantai padidina mokesčių mokėtojų gretas valstybėse, kuriose jie apsistoja, tačiau kartu sumažina jų skaičių tėvynėje.
Švietimo sistemos trūkumai taip pat svarbus veiksnys. Švietimo paslaugas teikianti Lietuvos rinka nesugeba konkuruoti dėl dalies potencialių studentų ar mokslo darbuotojų, todėl emigruoja siekti geresnio išsilavinimo arba mokslinės veiklos. Kaip atskleidžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas tyrimas, švietimo sistema yra orientuota į kiekybę ir institucijas bei valstybės vaidmenį visuose švietimo aspektuose.
Nelanksti valstybinio švietimo sistema silpniau reaguoja į rinkos pokyčius, kokių ir kokios kokybės specialistų reikia darbo rinkai, todėl atsiranda darbo rinkos poreikių ir parengtų specialistų galimybių nesuderinamumas. Todėl toliau tikslinga išanalizuoti kokybės siekio moksle kriterijus.

2.2. Kokybės siekis moksle

Apibendrinus teikiamas galimybes studijuoti užsienio ir Lietuvos universitetuose, verta aptarti kokybės moksle sampratą bei kriterijus.
Taigi L. Harvey ir D. Green išskiria aktualiausius kokybės sąvokų aiškinimus akademinėje bendruomenėje. Viena jų: kokybė kaip kaita. Šis požiūris pabrėžia studentoasmenybės tobulėjimą: aukštoji mokykla privalo suteikti studentui žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kurie jam leistų prasmingai gyventi žinių visuomenėje. Todėl tikima, kad kokybė aukštojo mokslo institucijoje bus tuo aukštesnė, kuo studentams bus sudarytos palankesnės sąlygos keisti požiūrius, lavinti įvairius sugebėjimus ir mokėjimus.
Pasak L. Kraujutaitytės, kokybės sampratai atskleisti aukštojoje mokykloje rekomenduojama remtis skirtingais apibrėžimais. Vieniems tai gali būti aukščiausias lygis, minimalūs ar maksimalūs standartai, tikslai, procesai ar veiklos pagrindai, kitiems – visas šias koncepcijas vienijanti kokybės kaip nuolatinio tobulėjimo samprata.
Anot D. Kristofferseno, A. Sursockas, D. Wesrheijdeno ir P. Reynoldso rekomenduojama remtis bendrąją akademinės veiklos kokybės koncepcija, pabrėždami, kad: akademinėje bendruomenėje kokybė turėtų būti apibrėžiama atsižvelgiant į institucinę misiją – aukštosios mokyklos tikslus ir įsipareigojimus, kurie sudaro sąlygas aukštajai mokyklai originaliais ypatumais papildyti aukštojo mokslo sistemos vaidmenį visuomenėje; visuomenės požiūriai į aukštojo mokslo tikslus gali būti skirtingai, tačiau akademinės bendruomenės požiūris taip pat turi būti pripažintas kaip vienas iš jų; studentų poreikiai taip pat turėtų būti pripažinti kaip ypatingai svarbūs tikslai visuomeninės grupės, kuri tiesiogiai naudojasi aukštojo mokslo paslaugomis; besiplečiant masinio ir globalaus aukštojo mokslo reiškiniams, studentų poreikiai neišvengiamai taps dar įvairesni, vadinasi, ir tikslai turės būti dar įvairesni; todėl geriausia išeitis būtų, jei tikslus nustatytų atskiros savarankiškos aukštojo mokslo sistemos institucijos ir jų padaliniai – fakultetai, katedros, programų rengimo grupės, tačiau į nacionalinį kontekstą taip pat turi būti atsižvelgta.
Taigi bendri moksliniai projektai, vykdomi tarp įvairių šalių katedrų, galėtų padėti veiksmingai spręsti šias problemas. Taip pat padėtų išspręsti dar vieną problemą, su kuria susiduria studentų judrumo programų dalyviai – kursų pripažinimo ir įvertinimų klausimus. Kursų ir programų rengėjai turi suprasti, kad keičiasi ir studentų mokymosi būdai. Daugelis studentų turi ir mokytis, ir dirbti, kad užsidirbtų pinigų studijoms, kai kuriems reikia laikinai nutraukti studijas ir jas tęsti vėliau, o tai programų sudarytojus ir dėstytojus verčia mąstyti apie įvairias studijų formas. Be to, programos turėtų būti daug lankstesnės.
Europiečiai iš esmės įsitikinę, kad mokykla turi prisidėti prie lygių galimybių užtikrinimo ir kiekvienam moksleiviui suteikti galimybę įgyti žinių ir gebėjimų, kurie leistų jam ar jai normaliai gyventi ir dirbti greitai besikeičiančioje visuomenėje. Kokybės sampratos analizės rezultatai rodo, jog svarbus ne tik socialinis teisingumas, bet ir ekonominis efektyvumas. Verslo, regiono ar tautos sėkmė priklauso ne vien nuo jų vadovų ar elito darbo efektyvumo. Minėtoji sėkmė priklauso ir nuo visos turimos darbo jėgos efektyvumo. Lygiai taip pat plėtra užsiimantys ekonomistai įrodė žmogiškojo kapitalo (aktyviosios visuomenės dalies išsilavinimo lygio) ir socialinio kapitalo (socialinės sanglaudos lygio) svarbą visos šalies lygiu. Taigi, ekonominis efektyvumas ir socialinis teisingumas, kad ir kaip sunkiai suderinami, visgi yra du vienas kitą papildantys uždaviniai. Tai skatina Europos Sąjungos politinius vadovus sutelkti dėmesį ir į efektyvumą, ir į teisumą.
Bet negalime nepaminėti bent pagrindinių mūsų universitetų ir pasidžiaugti jų pasiekimais: Pvz.: Vilniaus universitete, kaip ir bet kuriame senajame Europos universitete, tarptautiniai ryšiai ir bendradarbiavimas, užsienio dėstytojai ir studentai „klajokliai” tapo tradicija, egzistuojančia nuo pat Universiteto įkūrimo. Čia dėstė ir rektoriavo įvairių tautybių profesoriai, studijavo jaunimas iš visų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos bei Vakarų Europos. Universiteto tarptautiniai ryšiai plėtėsi arba menko, atspindėdami bendrą šalies politinę ir ekonominę situaciją, tačiau niekada nenutrūko. Šiuo metu tarptautinis bendradarbiavimas ir tarptautiniai ryšiai išgyvena pakilimą. Sparčiai daugėja dvišalių sutarčių su užsienio universitetais, plečiasi bendradarbiavimo geografija, kinta jo pobūdis. Tarptautinis bendradarbiavimas skverbiasi į visas universiteto gyvenimo sferas, apimdamas studijas, mokslą, administratorių bendradarbiavimą.
Nuo 1999 m. VDU pradėta vykdyti „LLP / Erasmus” tarpuniversitetinė studentų, dėstytojų bei administracinio personalo mainų programa. Ši programa – tai vienas didžiausių bei sėkmingiausių Europos Sąjungos kultūros ir švietimo projektų, skatinančių Europos šalių kultūrinio paveldo išsaugojimą ir populiarinančių kalbų įvairovės bei daugiakalbystės idėjas. Studentai galimybę išvykti dalinėms studijoms į pasirinktą užsienio universitetą vertina dėl įgyjamos dalykinės ir gyvenimiškos patirties, kitos šalies kultūros, politikos, ekonomikos bei visuomenės gyvenimo pažinimo, patobulintų užsienio kalbų įgūdžių. Per dešimt programos įgyvendinimo universitete metų semestro studijoms į užsienį išvyko daugiau nei 1000 studentų. 2003 m. universitetas prisijungė prie projekto „Campus Europae” ir kol kas yra vienintelis šios tarpuniversitetinių mainų programos partneris Lietuvoje. Pagrindinis projekto, vienijančio 19 Europos universitetų, tikslas – skatinti studentus mokytis Europos šalių kalbų.

„Campus Europae” studentų mainai apima visus akademinius metus. Pirmąjį semestrą studentai be specialybinių dalykų dar mokosi ir šalies, į kurią išvyksta, kalbos, o antrąjį semestrą jau lanko paskaitas užsienio kalba. Taip jie įgyja ne tik mokslinių ir praktinių, bet ir kultūrinių bei socialinių žinių, integruojasi į vietinę bendruomenę, gerai išmoksta užsienio kalbą, užmezga naudingus profesinius ryšius. VDU laikomasi nuostatos, jog geras vienos ar keleto užsienio kalbų mokėjimas yra neatsiejama šiuolaikinio universitetinio išsilavinimo dalis. Kiekvienas VDU studentas išklauso ne mažiau nei keturių lygių anglų kalbos kursus. Be to, universitete galima išmokti 17 kitų užsienio kalbų, tarp jų – japonų, kinų, turkų, arabų, senąją graikų, norvegų ir kitas kalbas. Užsienio kalbų paskaitos – intensyvios. Penkis kartus per savaitę vyksta 1 val. trukmės užsiėmimai auditorijose arba kompiuterinėje kalbų mokymo laboratorijoje. Šių paskaitų metu studentai ne tik įgyja gerus kalbos įgūdžius, bet ir sužino apie kitų šalių kultūrą, papročius bei tradicijas.
Pagrindinis Vilniaus pedagoginio universiteto tikslas yra suteikti jaunimui galimybę įgyti skirtingų pakopų aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Universitetui svarbūs ir Lietuvos, ir užsienio šalių studentų poreikiai. Vilniaus pedagoginis universitetas – pagrindinė Lietuvos mokytojų, švietimo ir kultūros institucijų darbuotojų rengimo ir jų perkvalifikavimo aukštoji mokykla.
Taigi Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare išaugo politinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo reikšmė. Nemažiau reikšmingi studentų ir dėstytojų mainai švietimo sferoje, nes nuo naujo jaunosios kartos požiūrio priklauso Europos ateitis.

2.3. Socialiniai veiksniai

Kadangi kiekvieno individo socializaciją veikia daugybė kitų individų ar jų grupių, svarbiausios grupės įvardijamos, kaip socializacijos agentai. Prie svarbiausių socializacijos agentų priskiriama šeima, religinės, laisvalaikio leidimo organizacijos ir mokymo įstaigos. Pastarasis socializacijos agentas turi nemenką įtaką edukacinei emigracijai.
Taigi socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso. Socializacija prasideda vaikystėje. Išmokdamas visuomenės normų, dėsnių ir gyvenimo būdų, asmuo tampa visuomenės nariu. Didžiausią poveikį socializacijos procesui daro šeima, mokykla, bendraamžiai, darbas, religija ir visuomenės informavimo priemonės.
Socialinio mobilumo skatinami jauni asmenys globalioje visuomenėje puikiai atsirenka kas jiems reikalinga. Bet visus vienija vertikalusis mobilumas.
Nereti atvejai, kai išvyksta vienas ar abu tėvai, vaikus ilgam palikę giminaičių ar net svetimų žmonių globai, o kartais ir visai beglobos. Taigi šeimos vaidmuo formuojant vaiko pasirinkimų sistemą yra didžiulis. Čia formuojasi asmenybės pagrindai, žmogaus charakterio bruožai, požiūris į dorovines, kultūrines bei mokslo vertybes. Suaugusiųjų veiksmai tampa atskaitos tašku jų pačių elgesio vertinimui.
Š eima – pirminė ir viena svarbiausių žmogaus socializacijos institucijų, tėvai atlieka socializacijos „agentų” funkciją namuose. Socializacija – procesas, kuriuo metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Socializacijos dėka žmogus išmoksta elgtis visuomenėje. Visuomenės tęstinumą daro galimą tai, kad socializacijos dėka žmonės iš kartos į kartą perduoda žmonijos sukauptą patyrimą. Vaiko socializacija yra plačiausia ir intensyviausia, jam reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove, todėl vaiko socializaciją galima vadinti pirmine socializacija. Ji darosi ypač sudėtinga dabar, kai dėl globalizacijos, vis platėjančio televizijos, radijo, kompiuterių ir kitų informacinių technologijų naudojimo vaikas atsiduria XXI a. Įvykių verpete. Anksčiau vaiko socializacija apsiribodavo šeimos auklėjimu ir mokykla, o dabar iš esmės pasikeitė. Šiuolaikinis pasaulis toks dinamiškas – viskas keičiasi ne dienom, bet valandom, tad žmogui neužtenka vieną kartą išmokti ir įsisavinti, kad vėliau iki pat gyvenimo pabaigos ramiai gyventų. Tiesa, vaikystėje įsisavinto vertybės, elgesio normos yra gana stabilios, padedančios suprasti, kas gerai, kas blogai, ir priimti sprendimus .
Viena iš socialinių jėgų, veikiančių socializacijos šeimoje būdą, yra socialinė stratifikacija. Amerikiečio sociologo A. Thio pastebėjimu, žemesnės klasės šeimos lyginant su vidurinės klasės šeimomis yra labai autoritarinės. Jose vaikai labiau skatinami paklusti ir gerbti tėvų autoritetą, laikytis jų tvarkos ir taisyklių. Vidurinei klasei priklausančiose šeimose labiau ugdomos nepriklausomos vertybės. Vaiko socializaciją veikia tokie veiksniai kaip tėvų išsilavinimas, šeimos dydis.
P. Bergeris ir T. Luckmanas teigimu, socializacija yra visapusiškas bei nuoseklus individo įsitraukimas į objektyvų visuomenės gyvenimą ar į kokią nors kitą sritį. Socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis. Pirminė socializacija paprastai būna svarbiausia individui. Reikšmingi tie, kurie tarpininkauja tarp jo ir šito pasaulio, keičia šitą pasaulį jį perduodami. Aplinkybės, kuriomis vyksta socializacija, būna kupinos didelės emocinės įtampos. Vykstant pirminei socializacijai, nėra tapatumo problemos. Čia neįmanoma rinktis reikšmingų kitų, t.y. tėvų, šeimos narių – jų vertybės, gyvenimo pozicijos priimamos besąlygiškai. Visuomenė tam, kuris turi socializuotis, pateikia iš anksto apibrėžtą reikšmingų kitų tinklą, ir jis privalo pripažinti juos tokius be galimybės rinktis ką nors kitą. (žmogus turi sugyventi su tėvais, kuriuos jam skyrė likimas). Vaikas internalizuoja pasaulį kaip vienintelį egzistuojantį ir vienintelį suvokiamą pasaulį. Pasaulis internalizuotas pirminės socializacijos metu, stipriau įsitvirtina sąmonėje negu tie pasauliai, kurie internalizuojami antrinės socializacijos metu. Taip, anot P. Bergerio ir T. Luckmano, socialinis pasaulis yra individo filtruojamas” su dviguba atranka. Todėl vaikas požiūrį į socialinį pasaulį perima iš savo tėvų ar kitų, atsakingų už pirminę socializaciją asmenų pasaulio suvokimo ypatumų
39
prizmę.
Taigi įtakojant socializacijos procesams, individas priima sprendimus keisti darbą ir gyvenamąją vietą, priima veikiamas aplinkinių įtakos. Galima sakyti, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos. Ypatingai giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją. Taip pat į migraciją žiūrima kaip į pelningą veiklą, kuri leidžia pagerinti savo ir artimųjų gyvenimo sąlygas.
Vienas iš privalumų Lietuvai įstojus į ES yra laisvas prekių ir paslaugų bei kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje, gali įsidarbinti kitoje valstybėje. Tačiau yra ir neigiamų pasekmių: jei Lietuva nesiims jokių priemonių, gali atsitikti taip, kad išvyks kvalifikuoti specialistai, kurių paruošimas valstybei kainavo nemažus pinigus. Iš Lietuvos emigruoja ne tik geresnio uždarbio svetur ieškantys nekvalifikuoti darbininkai, bet ir svetur geriau vertinami specialistai, studentai. Jų pavyzdžiu ėmė sekti mokyklą baigę abiturientai. Šiandieninį jaunimą siekti išsilavinimo svetur paskatino prieštaringai vertinama aukštojo mokslo reforma. Anksčiau buvo galvojama apie būsimų studijų kokybę, o dabar pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi tampa būsimų studijų kaina.

2.4. Kultūriniai veiksniai

Kultūros perėmimas yra pagrindinė asmens socializacijos dalis. Individai žmonėmis netampa automatiškai, jiems reikia perimti kultūrą, išmokti dalyvauti socialiniame gyvenime.

Berger P., Luckman T. Socialinės tikrovės konstatavimas. Vilnius, 1999, p. 165.
Kaip jau minėjome, sociologai P.L.Berge ir T. Lucman tai sieja su pirmine ir antrine individo socializacija. Pasak šių autorių, pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią tampa visuomenės nariu, t.y. absorbuoja ir priima jos vertybes ir galiojančius gyvensenos modelius. Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis ir bandyti įgytą patirtį interpretuoti. Svarbu yra tai, kad pirminė socializacija paprastai individui būna svarbiausia ir kad pamatinė visos antrinės socializacijos struktūra turi būti panaši į pirminę socializaciją. Kitaip tariant, ankstyvoje vaikystėje suformuotos „proto programos” (G.Hofstede įvestas terminas), kurios įgalina įvertinti ir priimti atitinkamu būdu šią realybę kaip „savą” ir kartu esančią šalia, vėliau tik sustiprinamos. Proto programos, anot Hofstede, yra proto struktūros, kurios lemia mūsų elgesį ir pasaulio suvokimą. Jei individui vaikystėje ir jaunystėje yra „užprogramuojamos” tam tikros vertybės ir požiūriai, jis traktuotinas kaip „kultūros nešėjas”, t.y. asmuo, kuris puoselėja ir skleidžia tam tikras vertybes ir normas. Vertybės yra pagrindiniai šių proto programų komponentai.
Kadangi kultūra suvokiama kaip socialinio žmonių gyvenimo turinys, kalbant apie tai, tikslinga išskirti tokius pagrindinius jo bruožus: aprūpintas gyvenimas, socializacija, komunikacija, apibrėžti veiksmai ir tarpusavio sąveikos.
Daiktinį socialinio gyvenimo aktyvumo turinį sudaro materialūs objektai, technologijos, simboliniai objektai, vertinimo kriterijai ir vertybinės skalės, kurias žmonės kuria, naudoja ir keičia situacijose, adekvačiose išvardytiems modalumams.
Komunikacinį socialinio gyvenimo turinį sudaro kultūrinė informacija (žinios, būdai, suvokimai, emocijos), kuria žmonės keičiasi tokio pobūdžio situacijose. Sociokultūrinės aplinkos turiniui, arba kontekstui, priskiriami įvykiai ir procesai, kurie yra žmonių bendro gyvenimo rezultatas. Daugelis kultūros antropologų (L. A. White’as, C. Klukhohnas, A. L.Kroeberas ir kt.) yra pabrėžę, kad kultūra materializuojama įvairiomis objektyviomis praeities ir dabarties formomis, ir realus jos egzistavimas reiškiasi tiktai žmonėms tarpusavyje sąveikaujant bei informatyvia, turininga kaita. Tai reiškia, kad nepaisant kultūros objektų kilmės kalbama apie socialinį, o ne individualų specifinį reiškinį.
Anot V. Pruskaus, galima išskirti kelis kultūros kaip specifinio reiškinio ypatumus: • Kultūros reiškiniai yra dirbtiniai, nes juos sukūrė žmonės. Jau D. Vico, Ch. Monteskjė, A. Gelenas tyrinėjo kultūrą kaip gamtą, pertvarkytą žmonių veiklos. Anglų antropologas B. Malinovskis kultūrą siejo su prigimtinių žmonių poreikių tenkinimu ir reguliavimu dirbtinėmis priemonėmis. M. Vėberis laikėsi pažiūros, kad kultūra siūlo

kaip protingai ir pagrįstai nutraukti „nesibaigiančius beprasmius pasaulio įvykius”. Kultūra tyrinėjama kaip biologiškai nepaveldima informacija, kaip šios informacijos turinys bei jos organizavimo ir saugojimo būdai. JAV mokslininkai T. Kunas ir R. Lingonas kultūrą apibūdino kaip išmoktą elgesį.
• Kultūra apima daiktus. Kultūros daiktinis pasaulis visada buvo pagrindinis jos tyrinėjimo aspektas. Archeologijoje netgi nusistovėjo specialus materialios kultūros terminas, reiškiantis įvairius statinius, transporto priemones, darbo įrankius, buities reikmenis. Prie materializuotų dvasinės kultūros reiškinių ir paminklų taip pat priskirti piliakalniai, senkapiai, istorinę architektūrinę vertę turintys pastatai, etnokultūros ir gamtos paminklai.
• Kultūra nusako žmonių santykius (elgesio pavyzdžius). Apibūdindami kultūrą, specialistai paprastai skiria du tipus: socialiai standartizuotą elgseną bendrijose ir grupinio aktyvumo materialius produktus. Iš tokių vienetų (elementų) susideda apibrėžti pavyzdžiai, stereotipinės formos, kurios apibūdinamos kaip palyginti pastovūs ir pasikartojantys suvokimo, mąstymo veiklos ir elgesio būdai. Jie gali būti: 1) universalūs tam tikrai kultūrai (pvz., valstybinės valdžios struktūros) ir 2) specifiniai (pvz., socialinei grupei – profesinis žargonas). Kultūros pavyzdžiai gali įgyti tiek realių daiktų, veiksmų ir santykių, tiek įsivaizduojamų vaizdinių pavidalą.
• Kultūroje savitą vietą užima technologijos arba specialiai organizuota veikla, orientuota į apibrėžtų rezultatų siekimą. Technologijos išskiriamos į ypatingą daiktinę kultūros sritį. Technologijos skirtos kurti objektus, nuo kurių pobūdžio priklauso jų skirstymas: 1)fiziniai objektai, 2) socialinės tarpusavio sąveikos organizacija, 3) simboliai, jų kūrimas ir perdavimas. Mokslas yra žmonių materialios veiklos produktas, bet kartu jis yra tam tikra priemonė, kurios dėka pasaulis įgyja naujos kultūros pavidalų (pvz., naujų gyvybės formų, komunikacinių technologijų ir kt.) sukūrimą.
• Kultūra apima simbolių objektus, tarp jų – vertybes ir normas. Būtent normos lemia žmonių sugebėjimą išmokti, simbolių dėka įsisavinamas elgesys visuomenėje.
Apibendrinant galima sakyti, kultūros kategorija, reikšdama dirbtinius žmonių sukurtus objektus, nusako biologiškai nepaveldimą bendro žmonių gyvenimo ir veiklos turinį. Kultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdžių (standartų), jų gamybos ir panaudojimo technologijų, nuolatinių ryšių tarp žmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema.
Viena iš kultūros nešėjų yra mokykla (platesne prasme – švietimas). Greta šeimos yra svarbiausia socializacijos institutas, padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Socializacija, kaip minėjome, dažnai traktuojama kaip visą žmogaus gyvenimą vykstantis procesas, tad ir šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje vis labiau grindžiama permanentinio (nenutrūkstamo) švietimo samprata, kai viena ar kita švietimo forma apimami visi gyventojai.
Šiuolaikinė aukštoji mokykla yra turtingas kultūrų įvairovės centras, o išvystyta aukštojo mokslo sistema, apimanti tuziną, šimtą ar net tūkstantį specializuotų ir universalių mokymo bei mokslinių tyrimų institucijų, yra akivaizdus dar didesnės šios įvairovės paliudijimas. Tačiau ne visose aukštojo mokslo sistemose ši kultūrų įvairovė yra vienodai vertinama.
Taigi, nesusitaikę su masine darbingiausių savo šalies piliečių emigracija, jaunų protų nutekėjimu ir apkritai intelekto nukainojimo akcijomis, pastebime, jog jaunimas renkasi pagal universitetų reputaciją, prestižą.

2.5. Žiniasklaidos suformuotos įtakos

Visuotinės komunikacijos visuomenėje kiekvienas asmuo gali būti įtrauktas į masių elgesį, nes žiūri tas pačias televizijos programas, klauso tos pačios muzikos, skaito tuos pačius laikraščius, yra nuolat raginamas pirkti tas pačias prekes.
Lietuvoje, kaip ir didžiumoje viso pasaulio, įsitvirtino televizinis gyvenimo būdas -žmonės atsiduoda darbui ir karjerai, o didesnę dalį savo laisvalaikio praleidžia prie televizoriaus. Televizija, o iš dalies ir kitos žiniasklaidos priemonės, ne tik formuoja visuomenę, jos vertybes bei įsitikinimus – daugeliui žmonių ji pilnai patenkina daugumą dvasinių ir kultūrinių poreikių.
Visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai žiniasklaida pasitiki labiau negu daugeliu kitų institucijų, o tai byloja apie auditorijos lojalumą, nekritiškumą. Daugumos peržvelgtų straipsnių turinys yra optimistinio pobūdžio. O pasak socialinių ryšių teorijos, kuri traktuoja, kad tai ryšiai giminystės, draugystės migrantų išvykusiųjų ir čia pasilikusiųjų. Tai socialinio kapitalo forma, kuri leidžia sumažinti riziką naujai išvykstantiems migrantams. Socialinių ryšių pagalba migrantai lengviau randa darbą ir būstą užsienyje. Dažniausiai tik konstatuojama statistika išvykusiųjų. Trumpai pagrūmojama valstybės politikai ir švietimo reformai. Ir nėra nė vieno rimto problemos nagrinėjimo. Nekeliamos tautiškumo irpilietiškumo problemos. Pamirštamas socialinis solidarumas. O paskaičius komentarus skaitytojų, dar labiau užsimanai vykti į užsienį. Pilna atsiliepimų iš išvykusiųjų, ar ten pabuvojusiųjų koks „svetur gėris”.
Susipriešinimas tarp išvykusių ir likusių yra veikiau ideologinis konstruktas, nei tikrovė. Jį skatina negatyvūs pasisakymai apie migracijos keliamas grėsmes. Tokius pokalbius daugiausiai skatina asmenys atsakingi už pensijų kaupimo fondus, pensininkai ir greitu metu gausiantys pensiją asmenys. Sukurtasis baubas apie migraciją pirmiausiai skirtas paveikti šiuos „rizikos grupės” asmenis, manipuliuoti jais. Vietoje to, kad būtų galvojama, kaip reikėtų keisti socialinės rūpybos ir mokesčių politiką globalizacijos, tinklinės visuomenės, dinamiškos migracijos amžiuje, daugiau dėmesio skiriama šiam negatyviam grupių supriešinimui. Apskritai visą žiniasklaidą galima padalinti į dvi grupes „Už ir prieš”. Skaitytojui tiesiog peršama nuomonė palaikyti išvykusiuosius ar „pykti” ant jų. Kaip ir minėjo prof. Mažeikis G., jog nėra neutralaus problemos nagrinėjimo, rimtų sprendimo būdų.
Galima sakyti, kad Lietuvoje globalizacija galutinai gali pakeisti tautiškumo vertybes ekonominėmis. Nūdienos jaunimas nelaiko lietuviškumo kaip vertybės, dažnas savo ateitį įsivaizduoja užsienyje. Daugelis abiturientų, kurie planuoja siekti aukštojo mokslo užsienio universitetuose, puola mokytis užsienio kalbų bei profesijų ir įgūdžių, užmarštin palikdami lietuviškumą.
Apibendrinant, galima teigti, jog jau daug lietuvių emigravo, ir, be jokios abejonės, paliekančiųjų Lietuvą skaičius, deja, nemažės ir ateityje. Visuomenė turi suvokti, kad pagrindinis valstybės turtas yra žmonės, o ekonominio – socialinio progreso galutinis kriterijus yra žmogus ir jo poreikių patenkinimas. Žmogiškasis kapitalas yra vertingiausias šiuolaikinės visuomenės išteklius, ne mažiau svarbesnis už gamtos turtus, bet svarbesnis už žmonių sukauptą materialinį turtą. Taigi siekiant išsiaiškinti kokie lemiantys veiksniai įtakoja busimąją studentiją pasirinkti Vakarų universitetus, o ne studijas Lietuvoje, tyrimo tikslas išsiaiškinti kaip mokiniai, mokinių tėvai ir mokytojai vertina edukacinę emigraciją.
3. ŠVENČIONIŲ Z. ŽEMAIČIO GIMNAZIJOS MOKINIŲ EDUKACINĖS EMIGRACIJOS VERTINIMŲ TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ

2.1. Tyrimo metodologija, organizavimas ir eiga tiriamųjų sociodemografinis portretas

Darbo tikslas: išsiaiškinti kokios priežastys ir motyvai skatina abiturientus siekti aukštojo mokslo užsienyje ir kaip tai vertina tėvai ir mokytojai. Tyrimo objektas: jaunimo edukacinė emigracija.
Tyrimo dalykas: mokinių, mokinių tėvų ir mokytojų požiūris į edukacinę emigraciją.
Tyrimo hipotezės:
1. Mokinius edukacinei emigracijai skatina siekis gauti kokybiškesnį išsilavinimą bei universitetų prestižas.
2. Mokiniai aukštai vertina įgytą išsilavinimą užsienio universitetuose kaip priemonę savo ateities gerovei kurti.
3. Tikėtina, kad labiausiai skatinantys edukacinę emigraciją yra materialiniai ir ekonominiais veiksniai.
4. Dauguma tėvų mano, kad gerą išsilavinimą galima įgyti ir Lietuvos aukštosiose mokyklose, universitetuose.
Tyrimo metodologija:
Kadangi antrinė socializacija dar vadinama suaugusiųjų socializacija, todėl šia socializacijos teorijos dalimi buvo remtasi atliekant tyrimą. Nes tolimesnis procesas, kuris padeda jau socializuotam individui įsitraukti į naujas visuomeninio gyvenimo sritis ir yra antrinė individo socializacija. Kadangi socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairiausių vaidmenų, kuriuos asmuo atlieka šiuolaikinėje visuomenėje, visą gyvenimą individas atsisako senųjų vaidmenų ir mokosi naujų. Suaugusiojo individo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas iškelia vis naujus reikalavimus.
Socializacijos agentai: 1) šeima – pagrindinis socializacijos institutas, kuris padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Tėvai perduoda vaikiui savo pačių požiūrius į visuomeninį gyvenimą; 2) bendraamžiai -bendraamžių pripažįstamos vertybės dažnai konfliktuoja su namų vertybėmis; 3) mokykla -suteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis vertybėmis, nuostatomis; 4) darbovietė – profesijos įsigijimas, įgūdžių išsiugdimas, kvalifikacijos kėlimas yra apibūdinami kaip profesinė socializacija, vykstanti per visą profesinę veiklą; 5) masinio informavimo priemonės – televizija, yra galingos socializaciją veikiančios jėgos; 6) bažnyčia – dorumo, teisingumo, dievobaimingumo ugdymas. Remiantis tyrimo metodologija, siekiama išsiaiškinti, kurie iš socializacijos agentų turi didžiausią įtaką jaunimo edukacinei emigracijai. Tyrimo organizavimas ir eiga:
Tyrimas pradėtas 2011 m. kovo mėn., baigtas 2011 m. balandžio 14 d. Buvo atliktas kiekybinis (11-12 kl. moksleivių) tyrimas ir kokybinis – tėvų ir mokytojų.
Kiekybiniam tyrimui atlikti sudaryta anketa (žr. priedas Nr. 3), kuria naudojantis buvo apklausti abiturientai. Anketa sudaryta iš 22 klausimų, iš jų 3 klausimai yra skirti informacijai apie respondentą. Anketos buvo anoniminės. Kiekybinio tyrimo anketas pildė: moksleiviai iš Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijos. Užpildytos anketos buvo surinktos; atlikta duomenų analizė; patvirtinamos hipotezės.
Užkoduoti duomenys buvo suvesti į kompiuterį ir, naudojant statistinio paketo socialiniams mokslams (SPSS) 16 – ąją versiją, atlikta statistinė analizė. Hipotezės tikrinamos naudojantis aprašomuoju būdu. Visiems grafikams kurti naudota Microsoft Office Excel 2007 programa.
Tyrimo metu Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijoje išdalinta 110 anketų, iš kurių 101 buvo sugrąžintos pilnai užpildytos ir tinkamos duomenų analizei. Visiems respondentams buvo pateikta anoniminė anketa. Kiekvienas respondentas galėjo pareikšti savo nuomonę, vertindamas klausimus, teiginius.
Siekiant išsiaiškinti kokios priežastys ir motyvai skatina moksleivius siekti aukštojo mokslo užsienyje, parengtas ir pritaikytas specialus giluminio interviu klausimynas tėvams ir mokytojams, susidedantis iš 5 klausimų. Žemiau pateikiamos jų formuluotės:
1. Ar tenka girdėti iš moksleivių apie ketinimus studijuoti užsienyje? Ar dažnai su moksleiviais diskutuojate, kokias studijas ir kokioje šalyje pasirinkti?
2. Kokie veiksniai, Jūsų nuomone, labiausiai skatina jaunimą emigruoti iš Lietuvos? Ar tai materialiniai ir ekonominiai, ar kokybės siekis moksle, ar socialiniai, ar kultūriniai veiksniai, ar žiniasklaidos suformuotos įtakos?
3. Kas, Jūsų manymu, turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad jaunimas negalvotų apie edukacinę emigraciją?
4. Ar teko Jums asmeniškai domėtis apie teikiamas studijas užsienio universitetuose?
5. Kaip manote, ar svarbus universiteto prestižas? Kokiu balu įvertintumėt Lietuvos universitetų prestižą?

Atsiųsti pilną darbą pdf edukacine emigracija