KAZIMIERAS

KAZIMIERAS [1458.X.3 Krokuvoje — 1484.III.4 Gardine] — Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus, paskelbtas šventuoju. 1471 kaip kandidatas į Vengrijos karalius išvyko ten su kariuomene, bet sosto negavo ir iš Vengrijos pasitraukė. Paskutinius gyvenimo metus, sirgdamas džiova, praleido Vilniuje kaip karaliaus vietininkas, bet savo pareigomis nesirūpino ir, būdamas labai religingas, daug laiko skyrė maldoms. Palaidotas Vilniaus katedroje, 1953 jo palaikai perkelti į Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje.Po K. mirties imta skelbti prasimanymus apie K.— kankinį ir stebukladarį.

1516 Žygimantas Senasis su Vilniaus vyskupu Albertu ir visa jo kapitula pirmą kartą paprašė popiežių Leoną X įrašyti K. į šventųjų skaičių. Tada popiežius nepaskelbė K. šventuoju. Bet vėliau, atvykus į Lietuvą jėzuitams kovoti su protestantais, kai prireikė efektyvesnių priemonių masėms paveikti, buvo imta ieškoti vietinių šventųjų, ir K. kandidatūra į šventuosius vėl iškilo. 1601 karalius Zigmantas Vaza, jėzuitų auklėtinis, kreipėsi į popiežių Klemensą VIII, ir šis 1602 paskelbė K. šventuoju. 1636 popiežius Urbonas paskelbė K. Lietuvos globėju.Lit.: J. Jurginis, Karalaitis Kazimieras.— „Mokslas ir gyvenimas”, 1960, Nr. 2.KAZIMIERAVAS — 1. Kaimas Alytaus rj., Pivašiūnų apyl., 9 km į š. nuo Daugų. 129 gyv. (1959). Per kaimą teka Varėnė (Merkio intakas). Pr. m-la (nuo 1936). Prie kaimo yra 3 pilkapiai, apdėti akmenų vainikais.2. Kaimas Vilniaus rj., Paberžės apyl., 4 km j p. v. nuo Paberžės, prie kelio į Maišiagalą. 99 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Kazimieravo ežero p. krante. Pastatyta taryb. ūkio ūkinių pastatų. Yra pr. m-la (nuo 1961), biblioteka (nuo 1961). Ist. šaltiniai K. dvarą mini XVIII a. pabaigoje. 1881 buvo 45 gyv.KAZIMIERAVO EŽERAS — ežeras Vilniaus rj., 4 km į p. v. nuo Paberžės. Plotas 34 ha, ilgis 900 m, didž. plotis 600 m, kranto linijos ilgis 2550 m. Krantai, išskyrus pietinį, žemi, daugiausia pelkėti. Išteka bevardis Musės intakas. Prie ežero yra Kazimieravo kaimas. Ežeras verslovinis; žuvies 1966 sugauta 9 kg/ha.KAZIMIERAVO PELKĖ — pelkė Alytaus rj., 7 km į š. r. nuo Daugų, 3 km į p. nuo Pivašiūnų. Plotas 105 ha. Netoli pelkės v. pakraščio teka Varėnė. K. p.—■ plyninė žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 4 m, vid. 2,1 m; vid. susiskaidymas 40%, vid. peleningumas 12,7%. 1965 iškasta 800 t gabalinių durpių kraikui. Vakaruose prie pelkės yra Kazimieravo kaimas.KAZIMIERIlTĖS — lietuvių kunigų iniciatyva 1907 Čikagoje įkurtos Švento Kazimiero seserų kongregacijos narės. Kongregacijos tikslas — per liet. parapines m-las dirbti religinio auklėjimo darbą ir kovoti su sparčiai JAV lietuvių tarpe plintančia laisvamanybe ir socializmo idėjomis. K. rėmė Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje. Jos greit praturtėjo ir išplėtė savo veiklą lietuvių emigrantų tarpe. 1920 dalis K. atvyko į Lietuvą ir įsikūrė Pažaislyje. Čia jos, remiamos JAV lietuvių katalikų org-jų paskolomis ir finansuojamos burž. Lietuvos vyriausybės, t. p. ėmė plačiai veikti. 1940 K. jau buvo daugiau kaip 100, dauguma dirbo jų kongregacijai priklausančiose m-lose, kur skiepijo jaunimui religinius prietarus. Joms priklausė Kazimiero mergaičių g-ja, 2 studenčių pensionai, mergaičių 6 skyrių pr. m-la, 4 vaikų darželiai Kaune, keliolika švietimo bei auklėjimo įstaigų kitose Lietuvos vietose. Kongregacija veikė iki 1940.KAZIMIERO DRAUGIJA, Šv. Kazimiero draugija,— klerikalinė knygų leidimo ir prekybos organizacija, veikusi 1905— 1940 Kaune. Iki 1938 vadovavo kun. A. Dambrauskas-Jakštas, vėliau kun. M. Vaitkus. D-ja išleido daugiau kaip 700 knygų, daugiausia religinio turinio. Leido period. leidinius: „Nedėldienio skaitymą”, „Draugiją”, „Vienybę”, „Garnį”. Turėjo skyrius ir knygynus kai kulių apskričių centruose.KAZIMIERO DRAUGIJA, Lietuvių šv. Kazimiero draugija,— klerikalinė kultūrinė organizacija, veikusi 1925—36 Vilniaus krašte. D-jos centras buvo Vilniuje. Vilniaus kr. ir Užnemunėje 1936 d-ja turėjo 476 skyrius, daugiau kaip 18 000 narių. Rengdavo susirinkimus su referatais, paskaitomis, vaidinimus, ekskursijas, steigė skaityklas, vaikų darželius. Kai kurie skyriai turėjo orkestrus. 1935 Vilniuje d-ja suorganizavo liet. liaudies meno parodą. Lenkijos okup. valdžia d-ją persekiojo, 1936 uždarė jos skyrius, 1937 ir centrą. Apie d-jos veiklą informavo laikraščiai „Jaunimo draugas”, „Vilniaus aušra”.KAZIMIERO TEISYNAS — Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1468 patvirtintas didžiojo kunigaikščio teismo sprendimų turto vagysčių bylose rinkinys, galiojęs Aukštaitijoje ir vad. Juodojoje Rusioje. Tai pirmas Lietuvoje teisės kodifikavimo bandymas. K. t. turi 25 straipsnius. Pagal jį turto vagis (ne bajoras, bet priklausomas žmogus) turi atlyginti turto savininkui ir sumokėti baudą savo ponui. Jeigu vagis neturi kuo atlyginti, o jo žmona ir vaikai apie vagystę žinojo, vagis pakariamas, o žmona ir vaikai atiduodami nukentėjusiajam darbams (žmona ir vaikai turėjo teisę išsipirkti, juos galėjo išpirkti ir nusikal-tusiojo ponas). Jeigu vagis sugaunamas nusikaltimo vietoje, žmona ir vaikai už nusikaltimą neatsako. Jeigu padeda vogti ar apie vagystę žino, jos vaisiais naudojasi pats vagies ponas, jis atsako lygiai taip, kaip ir vagis. Teisynas draudžia priimti ir laikyti valkatas. Šis nuostatas skirtas kovai su nelaisvų žmonių pabėgimais. Sugautą nusikaltėlį vietininkas arba tijūnas atiduoda teisti jo ponui. Kai nusikaltėlio ponas atsisako savo valdinį teisti, abu kviečiami į vietininko arba tijūno teismą. Teismas gali vagį atiduoti bausti nukentėjusiajam (paprastai ir atiduodavo). Už vagystę buvo baudžiami asmenys nuo 7 metų amžiaus. Nusikaltimo sunkumas ir bausmės dydis priklausė nuo to, kokia pavogto daikto vertė, kelinta vagystė, ar vagis pagautas nusikaltimo vietoje, ar ne (pvz., jei pavogta karvė arba pusė kapos grašių, vagis pakariamas). K. t. leidžia, siekiant prisipažinimo, vagį kankinti. Už vagystę atsakingi ir vergai. Jeigu vergas pavagia pirmą kartą, atsako savo turtu — banda. Jeigu vergas neturi bandos (šeimininko jam skirto žemės sklypo), sumoka jo ponas, o vergas baudžiamas kūno bausme. Kai vergas pavagia antrą kartą arba didelės vertės daiktą, jis pakariamas. Paskutiniai 3 K. t. straipsniai liečia civ. teisės klausimus (nustato žemės ginčų sprendimo tvarką ir kt.).KAZINCAS Pranas [1916.XII.25 Baisogaloje (Radviliškio rj.) ■— 1944 pab. Panevėžyje] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. Iki 1934 tarnavo pas buožes, vėliau mokėsi staliaus amato. 1940—41 dirbo grūdų priėmimo punkte. 1942—43 mokėsi Lietuvos partiz. judėjimo štabo mokomajame punkte Maskvoje. 1943 atvyko į Lietuvą partiz. kovai, paskirtas Gražinos partizanų junginio grupės vadu. Nuo 1943 VKP(b) narys. 1944 LKP Panevėžio aps. k-to instruktorius.KAZITIŠKIO MIŠKAS — miškas Ignalinos rj., 9 km į š. nuo Ignalinos, abipus kelio į Dūkštą, prie Kazitiškio. Priklauso Ignalinos miškų ūkio Kazitiškio girininkijai. Plotas 695 ha; medynų 523 ha, pelkių 137 ha. Reljefas rytuose ir pietvakariuose lyguminis, šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose kalvotas dau-botas. Yra ežerų (Švoginas ir kt.). Iš Švogino ež. per mišką teka Švogina (įtekanti į Dringių ež.); ji skiria K. m. nuo Smėlynės miško, esančio toliau į p. v. Dirvožemiai jauriniai ir velėni-niai jauriniai, mažai ir vidutiniškai su-jaurėję, smėliniai, žemose vietose — tarpinio tipo pelkiniai. Medynai savaiminės kilmės. Vyrauja brukniniai ir mėly-niniai pušynai; nemaža ir beržynų. Medynų vid. amžius 50 metų, vid. bonite-tas III, vid. skalsumas 0,6, vid. tūris 90 ktm/ha. Gausu stirnų, tetervinų, yra briedžių, šernų. Miškas eksploatacinis.KAZITIŠKIS — kaimas Ignalinos rj., 11 km į š. nuo Ignalinos; apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 72 gyv. (1959). Iš r. ir v. kaimą supa miškai. Iš K. eina keliai į Ignaliną, Dūkštą, Salaką. Šalia K.— eksploatuojamas durpynas. Kaime yra girininkija, felčerių-akušerių punktas (nuo 1954), aštuonmetė m-la (nuo 1914 pradinė, 1949—62 septynmetė), kultūros namai (nuo 1966), biblioteka (nuo 1949). Apylinkėje rasta romėniškų II a. monetų. K. dvaras žinomas nuo XVII a. Burž. nacionalistai 1947 nužudė komjaunuolį A. Trubilą, 1950 — K. apylinkės tarybos pirm. F. Vilimą.KAZIŪLIS Bronius [1913.IV.1 Petronė-liuose (Pakruojo rj.) — 1944.V.9] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. 1940—41 adm. darbuotojas Panevėžyje. Nuo 1941 kandidatas Į VKP(b) narius. Nuo 1942 mokėsi Lietuvos partiz. judėjimo štabo mokomajame punkte Maskvoje. 1943 atvykęs į Lietuvą, suorganizavo 50 partizanų grupę ir jai vadovavo. Žuvo kovoje su hitleriniais okupantais.KAZLA Juozas [1925.111.20 Kajackuose (Kapsuko rj.) — 1949X1 Prienų rj.] — komjaunimo darbuotojas. Nuo 1936 tarnavo pas buožes, vėliau miško darbininkas. Hitlerinės okupacijos metais partizanas, priklausė „Jūros” būriui. 1944 įstojo į VLKJS. Nuo 1945 Šilavoto, Pakuonio (abu Prienų rj.) valsčių komsor-gas, LLKJS Prienų aps. k-to instruktorius. Burž. nacionalistų nužudytas.KAZLAI — kaimas Kapsuko rj., Višakio Rūdos apyl., 3 km į v. nuo Kazlų Rūdos. 295 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Jūrė (Višakio intakas). Iš š. prieina Dambravinos miškas, iš v.— Guobiniškės miškas. Pr. m-la (nuo 1935). Burž. nacionalistai 1945 išžudė apylinkės tarybos sekr. J. Petrausko 3 asmenų šeimą, 1949 nužudė rinkiminės komisijos pirmininką J. Ramanauską.KAZLAUČIUNAS Pranas [1896.1.26 Pi-niavoje (Panevėžio rj.) — 1942.XI.9 Čka-lovo (dab. Orenburgo) sr.] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1918 Komunistų partijos narys. LKP I konferencijos (1918 Užbaliuose, Kapsuko rj.) dalyvis. Jo namuose Pinia-voje 1918.X.13 vyko nelegali LKP Panevėžio r j. konferencija. K. dalyvavo kovoje už Tarybų valdžią Panevėžio aps., buvo Piniavos vis. rev. k-to narys. 1919—20 dalyvavo piliet. kare. Raudonajai Armijai traukiantis nuo Varšuvos, pateko į Vokietiją, buvo internuotas. 1921.VI grįžęs į Tarybų Rusiją, dirbo taryb. ūkyje Smolensko sr. 1922—25 mokėsi Vakarų tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje, jį baigęs, dirbo part. ir adm. darbą taryb. ūkiuose Riazanės, Ivanovo, Saratovo, Kalinino, Vladimiro sr. 1936 asmenybės kulto sąlygomis neteisėtai represuotas. 1959 reabilituotas