KELECIUS Antanas [g. 1893.111.24 Obeliuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Po Spalio revoliucijos dirbo milicijoje Maskvoje. 1918 grįžęs j Obelius, padėjo kurti Tarybų valdžią Rokiškio aps. 1918—25 LKP narys. 1918 pab. išrinktas į Rokiškio aps. rev. k-tą. 1919 pr. dirbo Biržų aps. rev. k-te. Už rev. veiklą 1919—21 keletą kartų kalintas. Nuo 1925 dirbo įv. darbą Šiaulių aps. 1940—41 padėjo organizuoti Šiauliuose liaudies mliiciją, vadovavoŠiaulių aps. ž. ū. komisijai, dirbo Šiaulių aps. ž. ū. skyriaus vedėju. Hitlerinės okupacijos metais kalintas Šiauliuose. Po karo dirbo adm. darbą Šiaulių rj.„KELEIVIS” — 1. Savaitraštis, leistas 1849—1880 Karaliaučiuje. Spausdintas gotiškais rašmenimis. Leido ir redagavo F. Kuršaitis. Vokietijos valdžios subsidijuojamas, ,,K.” skiepijo klusnumą kaizeriui. 1880—83 vietoj „K.” ėjo „Naujasis keleivis”. 1883—86 „K.” vėl ėjo kaip savarankiškas laikraštis, o 1886— 1910 —■ kaip „Konservatyvų draugystės laiško” priedas.2. Savaitraštis, einąs nuo 1905 Bostone (JAV). Atstovauja deš. socialistams.KELEZERIS — ežeras Rokiškio r j., 5 km į š. r. nuo Kriaunų, prie Dusetų—Obelių kelio. Plotas 35 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 1000 m, didž. plotis 400 m, kranto linijos ilgis 2300 m. Krantai daugiausia aukšti, statūs. Išteka upelis į Sartų ež. Prie K. yra Keležerių kaimas, Ežeras verslovinis; žuvies 1965 sugauta 3,5 kg/ha (daugiausia karšių).KELIAI. Ist. šaltiniuose minima, kad jau XIII amžiuje Baltijos pajūriu per Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą, Liepoją ėjo svarbus sausumos kelias, jungęs Prūsiją su Ryga. 1381—1402 Kryžiuočių ordino sudarytuose karo kelių į Lietuvą aprašymuose („Die litauischen Wege-berichte”) minima apie 100 K.Stiprėjant Lietuvos valstybei ir vystantis ryšiams su Rusijos, Lenkijos ir V, Europos miestais, gausėjo ir kelių. Jų svarb. mazgu XIV a. tapo Vilnius. Iš čia ėjo svarbūs K. į Polocką, Medininkus (su atšakomis į Lydą ir Gardiną), Kernavę, Ukmergę, Trakus. XV a. per Lietuvą (per Krėvą, Ašmeną, Medininkus, Vilnių, Varėną, Merkinę, Gardiną) ėjo svarbus prekybos kelias tarp R. ir V. Europos, jungęs Maskvą su Poznane. Be to, svarbūs prekybos K. jungė Vilnių su Ryga (per Ukmergę ir Anykščius), Karaliaučiumi (per Trakus, Kauną, Veliuoną, Jurbarką), Brestu (per Lydą ir Volkoviską, su atšakomis į Alšėnus, Naugarduką, Kijevą). XVI a. steigiantis prie didesnių dvarų miesteliams, gausėjo ir šias gyvenvietes jungiančių K. Svarbiausi K. buvo tie, kurie jungė stambius prekybos centrus (Vilnių ir Kauną su Brestu, Polocku, Smolensku) arba ėjo į uostus (Rygą, Gdanską, vėliau Karaliaučių, Liepoją). XVII— XVIII a. buvo nutiesti du svarbūs K. iš

Kauno: vienas — per Kėdainius, Šiaulius į Rygą, kitas — kairiąja Nemuno pakrante ir toliau per Alytų, Merkinę, Gardiną link Varšuvos.XIX a. pr. per Lietuvą ėjo keli svarbūs pašto K., vadinami traktais. Svarbiausias iš jų buvo Peterburgo—Varšuvos traktas, ėjęs per Drują, Vidžius, Senąjį Daugėliškį, Švenčionis, Pabradę, Nemenčinę, Vilnių, Šalčininkus, Lydą, Gardiną (su atšaka nuo Drujos per Smolenską į Maskvą). Kiti traktai: Vilnius— Kaunas, Varšuva—Ryga (per Suvalkus, Marijampolę, Kauną, Šiaulius), Karaliaučius*—Ryga (per Klaipėdą, Palangą). Iš vad. paprastųjų pašto K. žymesni buvo šie: Vilnius—Ašmena—Minskas; Vilnius—Trakai; Kaunas—Seredžius—Jurbarkas—Tilžė; Šiauliai—Palanga (per Luokę, Telšius, Plungę); Šiauliai—Panevėžys ; Mari j ampolė—Vilkaviškis—Šakiai. Pašto K. turėjo platesnę važiuojamąją dalį, buvo apsodinti dviem, o svarbiausieji net keturiomis beržų eilėmis; vietomis šalia kelio būdavo iškasti grioviai. Be pašto K., buvo tankus tinklas vidaus K.— gruntkelių be kietos dangos. Reikšmingesni vidaus K. vedė į miestelius, kuriuose vykdavo prekymečiai.XIX a. antrajame d-metyje Rusijos imperijoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje, buvo pradėti tiesti plentai —■ sauskeliai su kieta plūktos skaldos danga, išgaubtu kelio skerspiūviu ir šalia įrengtais grioviais. Pirmasis plentas Lietuvoje buvo Peterburgo—Varšuvos plentas, ėjęs per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Suvalkus (su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Virbalį link Karaliaučiaus). Suvalkų—Kauno ruožas buvo baigtas 1820, o Zarasų—Kauno ruožas nutiestas 1830—35. 1836—58 buvo nutiestas Peterburgo— Karaliaučiaus plentas, ėjęs per Rygą, Joniškį, Šiaulius, Tauragę, Tilžę. Jie turėjo didelę ekonominę ir strateginę reikšmę. Ypač dideli transporto srautai ėjo Daugpilio—Kauno—Marijampolės— Virbalio plentu Krimo karo metu (1853—56). Klaipėdos krašte 1850 pradėtas naudoti 98 km ilgio Tilžės—Klaipėdos plentas. Bendras šių plentų ilgis Lietuvoje buvo 506 km.Apie 1860, t. y. tuomet, kai Lietuvoje pradėta tiesti geležinkelius, be plentų, buvo naudojami ir kiti sauskeliai, kurie pagal svarbą skirstyti į pašto kelius (traktus), svarbiuosius prekybos ir susisiekimo kelius ir kaimo kelius. Pašto traktai iš Vilniaus ėjo 5 kryptimis: į Ukmergę, Švenčionis, Minską, Lydą ir Trakus. Svarbiausias iš jų ėjo Minsko kryptimi; juo buvo susisiekiama su Maskva ir kitais Rusijos miestais. Vilniaus—Ukmergės traktas jungė Vilnių su Peterburgo—Varšuvos plentu; jo tęsinys ėjo į Panevėžį, Šiaulius ir Telšius. Kiti svarbesni pašto K. buvo Kaunas— Tauragė (su atšaka į Raseinius), Vilkaviškis—Šakiai, Veiveriai—Prienai, Suvalkai—Seirijai. Svarbiausias prekybos ir susisiekimo kelias ėjo iš Vilniaus į Kauną (per Vievį ir Rumšiškes); šiuo keliu vyko gyvas vidaus prekybinis eismas ir veikė privatus pašto susisiekimas. Kiti svarbūs prekybos ir susisiekimo K. ėjo iš Kauno: per Kėdainius, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę į Rygą; per Raseinius, Varnius, Telšius, Skuodą į Liepoją; per Raseinius, Kaltinėnus, Rietavą, Gargždus į Klaipėdą; per Jonavą, Šėtą, Panevėžį, Pasvalį į Biržus; iš Šiaulių per Luokę, Telšius, Plungę, Gargždus į Klaipėdą; iš Zarasų; per

Dūkštą, Vidžius, Švenčionis į Vilnių; per Dusetas, Skapiškį, Pandėlį, Biržus į Rygą; iš Vilniaus: per Pabradę į Uteną; į Merkinę; iš Trakų į Punią. Kaimo K. turėjo tik vietinę reikšmę.1862 pradėjus veikti Peterburgo—Varšuvos geležinkeliui su atšaka nuo Lentvario per Kauną, Virbalį į Karaliaučių, sumažėjo plentų vaidmuo. Dėl to iki pat XIX a. pab. plentų tinklas Lietuvoje beveik nebuvo plečiamas. Vėliau plentai buvo vėl pradėti intensyviai tiesti, daugiausia strateginiais sumetimais — palei tuometinę Rusijos—-Vokietijos sieną. Klaipėdos krašte tais pačiais sumetimais plentus tiesė kaizerinė Vokietija.Susikūrusiai buržuazinei Lietuvos valstybei atiteko labai susidėvėję plentai. Bendras plentų ilgis 1924 buvo 1683 km, iš jų 493 km Klaipėdos krašte. Jie buvo labai netolygiai išdėstyti; magistraliniai plentai, ėję per Šiaulius—Tauragę ir Zarasus—Kauną—Marijampolę, neturėjo tarpusavio ryšio, nesudarė plentų tinklo. Dėl to visa Žemaitija, Lietuvos šiaurė ir Klaipėdos kr. nebuvo sujungti plentais su Kaunu — tuometiniu kultūrinio ir ekonominio gyvenimo centru.1920—35 Lietuvoje buvo nutiesta vos 78 km plentų; 1936 — 28 km; 1937 — 55 km. 1938 baigtas tiesti 195,5 km ilgio Žemaičių plentas (Kaunas—Raseiniai — Kaltinėnai—Rietavas—Gargždai). Jis sujungė Kauną su Klaipėdos uostu, o Rygos—Šiaulių—Tauragės plentą ir Klaipėdos krašto plentus — su kitais Lietuvos plentais. Žemaičių plentas, kad ii dengtas tik paprasta skalda, buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai buvo didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų). 1939 buvo baigtas tiesti Aukštaičių plentas. Jis prasidėjo nuo Žemaičių plento netoli Babtų ir ėjo per Josvainius, Kėdainius, Ramygalą, Panevėžį, Pasvalį iki Biržų. Pamažu didėjant automobilių skaičiui, nuo 1926 svarb. keliuose pradėta įrenginėti bandomuosius patobulintos dangos ruoželius. Tačiau iki 1940 nė vienas Lietuvos kelias dar neturėjo ištisinės asfalto dangos.Burž. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte ilgą laiką K. buvo labai apleisti. Tik vėliau, daugiausia strateginiais sumetimais, buvo įrengta kieta (daugiausia akmens grindinio) danga svarbiausiuose Vilniaus kr. sauskeliuose, kurie jungė Vilnių su Švenčionimis (per Pabradę), Maišiagala, Eišiškėmis, Šalčininkais, Medininkais.1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje buvo 2800 km kietos dangos K., arba 6,8% viso K. tinklo. 1940—41 buvo rekonstruojamas iki tol neturėjęs kietos” dangos svarbiausias Lietuvos kelias, jungęs Vilnių ir Kauną. D. Tėvynės karo metais Lietuvos K. buvo smarkiai apgadinti. Buvo susprogdinta daug tiltų, jų tarpe tiltas per Nemuną Alytuje, abuKeliai. Vilniaus—Kauno plentastiltai per Nemuną ir tiltas per Nerį Kaune, Žaliasis tiltas per Nerį Vilniuje.Pirmaisiais pokario metais buvo atstatyta daug tiltų, rekonstruota K., pagerinta jų danga. Vėliau, sparčiai vystantis automobilių transportui, nuo 1952 Tarybų Lietuvos automobiliniuose K. pradėta įrenginėti juodoji danga su sustiprintu pagrindu. Keliams tiesti ir taisyti buvo įsteigti K. statybos rajonai, aprūpinti ekskavatoriais, skreperiais, buldozeriais, greideriais, asfaltbetonio gamybos ir klojimo įrengimais ir kitais mechanizmais. Rekonstravus daugelį esamų K. (praplatinus ir padarius atsparesnę važiuojamąją dalį, pagerinus trasos planą ir profilį) ir nutiesus naujų, sudarytas tankus kietos dangos K. tinklas (1 lent). Bendras automobilinių K. ilgis 1950—65 kiek sumažėjo, nes kai kurių mažareikšmių K. buvo atsisakyta.

Lietuvos TSR užima 3 vietą tarp sąjunginių respublikų (po Estijos ir Gruzijos).LiL: A. Rimka, Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą, V., 1918; A. Rimka, Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais, K., 1925; J. Krikščiūnas, Kokius mes turime kelius ir kaip kelių tinkią tobulinti.—,,Tautos ūkis”, 1930, Nr. 5; L. Tuskenis, Lietuvos plentai ir moderniškosios konstrukcijos, d. 1, K., 1931; Susisiekimo ministerijos metraštis. 1937 m., K., 1938; H. Jackevičius, Respublikos automobilių keliai.—„Liaudies ūkis”, 1962, Nr. 8; A. Gulbinskas, Respublikos automobiliniai keliai.—„Liaudies ūkis”, 1963, Nr. 8; A. Gulbinskas, Sauskelių raida Lietuvoje.—„Mokslas ir technika”, 1966, Nr. 10.„KELIAS” — 1. Socialdemokratinis politikos ir literatūros laikraštis, išleistas (1 nr.) 1913 Vilniuje. Oficiali leidėja V. Graurokienė, redaktorius K. Juchnevičius. Rašė apie III ir IV Valstybės dūmų rinkimų kampanijas Lietuvoje.2. Klerikalinis savaitraštis, ėjęs 1925— 1928 Vilniuje. Lenkijos okup. valdžios buvo dažnai konfiskuojamas ir uždarytas. Ėjo vietoj uždarytojo „Lietuvos kelio”.„KELIAS Į KOMUNIZMĄ”— 1. Tarybinis buvusio Simno r j. laikraštis, ėjęs 1951.11.18—1959.1.24 du kartus per savaitę.2. Tarybinis Ignalinos rj. laikraštis, ėjęs 1951.V.7— 1962.V.18 triskart per savaitę.KELIAUNINKAS Domininkas [slap. Juozas Laukis; 1866.VIII.16 Seinų aps. (Lenkija) — 1947.1.5 Čikagoje] — JAV lietuvių visuomenės veikėjas, laikraštininkas. 1886 baigė Suvalkų prog-ją. 1889 emigravo į JAV. Studijavo Valparaiso un-te. Redagavo liberalinius laikraščius: „Kardą” (1896—97), „Ateitį” (1900—01), „Telegramas” (1923), „Varpą” (1924— 1926). Parengė anglų kalbos vadovėlių, mokslo populiarinimo knygų („Žinynas”, 1911). Kurį laiką buvo anarchizmo šalininkas. Išvertė P. Kropotkino „Anarchistų dorą” (1909), G. Hauptmano dramą „Audėjai” (1913), P. Santepijė de la Sosė (Chantepiė de la Saussaye) „Tikėjimų istoriją” (1914).KELIUOTIS Juozas [g. 1902.VIII.22 Joniškyje (Rokiškio rj.)] — žurnalistas, vertėjas. 1926 baigęs Kauno un-to teologijos-filosofijos f-tą, iki 1929 Paryžiaus un-te (Sorbonoje) studijavo lit-rą, dailę, filosofiją. 1931—40 redagavo žrn. „Naujoji romuva”, dalyvavo Lietuvių rašytojų d-jos veikloje. Išleido filos. turinio kn. „Visuomeninis idealas” (1935) ir publicistinių straipsnių rink. „Šių dienų spaudos problemos” (1936). Straipsniuose ir knygose propagavo idealistinę filosofiją ir neokatolicizmą. 1940 pr. išleido nedidelės meninės vertės romaną Svajonės ir siaubas”. Vok. faš. oku-cijos metu redagavo lit-ros žrn. „Kū-Taryb. laikotarpiu išvertė A. Do-Sartro, E. Bazeno ir kt. rašytojų’Kelch) Fridrichas [1801.VI.10-‘.— 1877.11.19 Kisiniuose (ne-los)] — R. Prūsijos lietuvių ‘Otojas. Baigęs Karalienės dabar Cerniachovskas) iki 1850 mokytojavoĮsėje (tarp Šilutės ir Labguvos), vėliau Kretingalėje (prie Kretingos). 1867 atsisakęs mokytojo vietos, gyveno Kisiniuose. Lit-ros darbą pradėjo knygute „Žmogaus širdis…” (1831). 1832 įsteigė ir redagavo vieną pirmųjų laikraščių liet. kalba „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pago-nų”, kurį prirašydavo beveik pats vienas. 1875—77 dar leido laikr. „Pasiuntinystės laiškelis”. K. parengė originalių ir verstinių rel. turinio knygų, giesmynų. Išliko keletas pasaulietinio turinio jo eilėraščių. K. teikė daug medžiagos A. Šleicherio ir F. Kuršaičio lituanistiniams darbams.KELMAS — mušamasis liaudies muzikos instrumentas (apie 40 cm aukščio ir 30—40 cm pločio). Gaminamas iš medžio kamieno, išskaptuojant vidų ir paliekant 2—3 cm storio sieneles. Viršutinis galas aptempiamas oda, kuri pritvirtinama lankeliu ir virvele. K. mušamas dviem mediniais muštu vėliais arba koja minamu pedalu. K. garsas primena būgno bildesį. Pastaruoju metu prie K. pritvirtinamas rėmas su skrabalais.