KERŠŪLIS Algimantas [g. 1931.IX.6 Apirbuose (Kupiškio rj.)]—veterinarijos gydytojas, biologijos mokslų kandidatas (1963). 1956 baigė Veterinarijos akademiją. 1956—60 Gyvulininkystės ir veterinarijos in-to, 1960—64 Gyvulininkystės in-to, 1964—67 Botanikos in-to moksl. bendradarbis. Nuo 1967 Biochemijos in-to biologiškai aktyvių medžiagų tyrimo sektoriaus vadovas. Paskelbė moksl. straipsnių biochemijos ir mikrobiologijos klausimais.KERŠŪLIS Vladas [g. 1888.IX.20 Kurkliečiuose (Rokiškio rj.)] —pažangus JAV lietuvių visuomenės veikėjas. 1914 emigravo į JAV. Dirbo siuvimo pramonėje. Dalyvavo Lietuvių socialistų s-gos, Amerikos Lietuvių darbininkų lit-ros d-jos, „Aido” choro veikloje. „Laisvės” namo b-vės pirmininkas. 1966 lankėsi Lietuvoje.KERŠŪLIŠKIAI — kaimas Kupiškio rj., Antašavos apyl., 5 km į š. v. nuo Kupiškio, prie kelio į Vabalninką. 90 gyv. (1959). Pro kaimą teka Didžprūdis (Py-vesos kair. intakas). 1918—19 kaime veikė kom. kuopelė; jai priklausė J. Barz-denys, J. Čepas, P. Pauleika, D. Petrulis ir kt.KERTUOJAl — ežeras Molėtų r j., 3 km į š. r. nuo Inturkės. Plotas 546 ha, didž. gylis 5,9 m, vid. gylis 2,9 m. Ežeras ovalus; ilgis 3200 m, didž. plotis 2770 m, kranto linijos ilgis 11,6 km. Yra 2 salos (iš viso 0,25 ha). Krantai, išskyrus Kertuojaišiaurinį, žemi, pelkėti, š., r. ir p.— apaugę mišku. Į K. įteka upelis iš Išnarų ež., išteka Kertuojos upelis (į Juodųjų Lakajų ež.). Ežero v. dalis labai užžėlusi. Prie K. įsikūrę Vaikštėnai, Vyži-niai, Vilkakampiai, Kertuoja, Jana-kampis. Ežeras lankomas turistų ir poilsiautojų.KERTUŠA —upė Širvintų ir Ukmergės rj., Širvintos deš. intakas. Ilgis 23 km, baseino plotas 125 km2. Prasideda Staš-kūniškių apylinkėse, 5 km į š. r. nuo Širvintų. Aukštupyje vadinama Balže. Nuo versmių iki Ringės žiočių teka į š. v., toliau — į p. v. Įteka į Širvintą 71 km nuo jos žiočių, ties Gumbeliais. Intakai: Ringė ir Pariją (abu deš.). Vid. nuolydis 153 cm/km. Vid. debitas žiotyse 1,0 m3/s.KERTUŠAS — ežeras Ukmergės rj., 10 km į š. nuo Širvintų. Plotas 44 ha. Ežeras apvalus; skersmuo 750 m, kranto linijos ilgis 2500 m. Krantai žemi. Ežerą supa Verškainių miškas. Įteka Taurupis, išteka Ringė (Kertušos intakas). Ežere yra bebrų.KER VI AI — kaimas Skuodo r j., Aleksandrijos apyl., 7 km į š. v. nuo Ylakių, Latvijos TSR pasienyje. 312 gyv. (1959). Per kaimą teka Vereta (Bartuvos intako Apšės aukštupys), š. pakraščiu — Sartis (Apšės deš. intakas). Į p. r. nuo kaimo tęsiasi Leižlaukės pelkė. Yra pr. m-la (nuo 1930), kultūros namai (nuo 1962).KĘSELIS Anatolijus [Kisielius; 1899 Ma-rinske (RTFSR, Kemerovo sr.) — 1944. VII.4 prie Polocko, BTSR] — Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, papulkininkis. Nuo 1920 tarnavo Raudonojoje Armijoje. 1937 baigė Leningrado kavalerijos m-lą. Dėstė Charkovo karo inžinerijos m-loje. Nuo 1942 Raudonosios Armijos

128 K E S — K E S16 liet. divizijos štabo skyriaus viršininkas, nuo 1943.VI pulko vadas. Vadovavo pulkui kautynėse Kursko lanke, prie Oriolo, Baltarusijoje. Žuvo fronte.KESELMANAlTĖ Reiza [g. 1920.IV.5 Panevėžyje] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų, tarnautoja. Nuo 1936 LKJS narė. Už kom. lit-ros spausdinimą 1936 suimta ir 1937 nuteista 6 metus kalėti, bet kaip nepilnametei bausmė sumažinta iki 4 metų. Kalinta Panevėžyje, Kaune ir IX forte. Nuo 1940 Komunistų partijos narė. 1940—41 tarnautoja Kaune. D. Tėvynės karo metais dirbo Kirgizijos TSR. Nuo 1948 pensininkė.KĘSTAIČIAI — kaimas Telšių rj., Gadunavo apyl., 13 km j š. v. nuo Telšių, 11 km į š. r. nuo Alsėdžių. 104 gyv. (1959). Pietvakariuose — Gudono ež. Yra kolūkio gyvulininkystės pastatų, aštuonmetė m-la (1924—63 pradinė). Ist. šaltiniuose K. minimi 1738.KĘSTAICIŲ PELKE —pelkė Telšių r j., 9 km į š. v. nuo Telšių, prie kelio į Alsėdžius. Plotas 120 ha. Pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Yra nesupelkėjusių salų (iš viso apie 7 ha). Per pelkę teka Ru-kis (Sruojos intakas). K. p.— ežerinės kilmės plynraistinė žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 6,7 m, vid. 3,34 m; vid. susiskaidymas 34%, vid. pelenin-gumas 8,2%. Rytuose prie pelkės yra Kęstaičių kaimas.KĘSTUČIO PARTIZANŲ BDRYS —1. Partizanų būrys, veikęs hitlerinės okupacijos metais Biržų apskrityje. Pradėtas •organizuoti 1942.VIII; pirmieji organizatoriai J. Vosylius, L. Lapinskas. 1942.XI per frontą perėjo į priešo užnugarį Skardžio grupė — P. Eidukas, P. Fede-ravičius, S. Janilionis, A. Latvis, J. Mockus, J. Morkūnas, P. Paunksnis, E. Pu-zinas, J. Variakojis, K. Vegys. Iš pradžių ši grupė įsikūrė Baltarusijoje, Roso-nų miškuose, o 1943.IV atvyko į Biržų aps. ir įsijungė į K. p. b. Būrio vadas buvo J. Vosylius, jam 1944.111 žuvus — J. Griciūnas; komisaras L. Lapinskas. 1943 būryje buvo 23 kovotojai, o 1944 — 121. Be to, būrys turėjo apie tiek pat ryšininkų. Biržų apskrityje veikė LKP org-ja (1944 — 23 nariai) ir LLKJS org-ja (1944—56 nariai). Būryje bazavosi LKP Biržų aps. k-tas (sekr. J. Vosylius, J. Griciūnas) ir LLKJS Biržų aps. k-tas (sekr. L. Lapinskas). Būrys Užušiliuose turėjo spaustuvėlę; joje buvo leidžiamas LKP Biržų aps. k-to organas „Laisvės kovotojas” ir atsišaukimai. Partizanai susprogdino Medeikių lentpiūvę, gaminusią pabėgius, ir tiltą per Juodupę netoli Daudžgirių; nutraukė daugiau kaip 5 km telefono ir telegrafo laidų; sunaikino 6 priešo mašinas su kareiviais ties Vinkšniniais ir Buginiais. Viena partizanų grupė su Raudonosios Armijos divizija 1944.VII buvo apsupta ties Nau-sėdžiais ir Nemunėlio Radviliškiu. Po savaitę trukusių kautynių ties Pelaniškiais iš apsupimo prasiveržta. Kovose žuvo K. p. b. kovotojai A. Latvis, P. Paunksnis, K. Vegys, B. Zembickas ir kt.2. Partizanų būrys, veikęs hitlerinės okupacijos metais Zarasų apskrityje. Būrio užuomazgą sudarė į Zarasų apskritį 1942.VIII LKP CK pasiųsta 8 žmonių grupė (vad. Arlausko grupė) — komunistai J. Eišvydas, J. Šutas, komjaunuoliai G. Ankudinovas, V. Jakimovičiūtė ir kiti. 1943.V ar VI atvyko dar viena partizanų grupė —■ komjaunuoliai I. Vana-gickas, M. Melnikaitė ir kt. Nuo to laiko būrys imtas vadinti Kęstučio vardu. Būrio vadas buvo I. Vanagickas, jam 1943.XI žuvus — V. Atajevas; komisaras J. Strelcovas. Partizanai 1943.VII užmezgė ryšius su LKP CK operatyvine grupe ir Rokiškio aps. miškuose veikusiais Žemaitės junginio partizanais. Zarasų apskrityje veikė part. org-ja (27 nariai). Būryje bazavosi LKP ir LLKJS Zarasų aps. pogrindiniai k-tai. Būrys turėjo spaustuvėlę, kurioje spausdino laikraštėlį „Jaunasis partizanas”, Tarybinio informacijos biuro pranešimus ir atsišaukimus. Partizanai nuleido nuo bėgių 6 priešo kar. ešelonus Turmanto—-Daugpilio ir Obelių—Rokiškio ruožuose, susprogdino kelias maisto pramonės įmones, 5 tiltus, daugiau kaip 5 km geležinkelio bėgių, sunaikino 14 sunkvežimių bei vilkikų, daugiau kaip 100 hitlerininkų ir policininkų, nutraukė keliasdešimt ryšių linijų, išlaisvino belaisvių. K. p. b. partizanei M. Melnikaitei po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrės vardas. Frontui priartėjus prie Zarasų, hitlerininkai įsitvirtino Gražutės miške, Samavos bei Šiaulių kaimuose ir smarkiai priešinosi Raudonajai Armijai. Grupė partizanų prasiveržė per frontą ir perdavė Raudonosios Armijos vadovybei žinių apie priešo jėgas tame ruože. 1944.VII.29 taryb. artileristai privertė okupantus palikti Zarasus. Kovose žuvo 19 K. p. b. partizanų — L. Aksiu-tovas, V. Dubnikovas, J. Griščenka, V. Jachimovičius, I. Korolkovas, V. Leonovas, M. Melnikaitė, M. Navickaitė ir kt.3. Partizanų būrys, veikęs hitlerinės okupacijos metais Šiaulių apskrityje. 1943.VIII.26 LKP CK operatyvinės grupės nutarimu buvo sudaryta partizanų grupė, kuri atliko žygį iš Kazėnų miškų Baltarusijoje į Šiaulių aps. Grupę sudarė J. Baščiulis (vadas), B. Bračas (komisaras), P. Slikas (ypatingojo skyriaus viršininkas), L. Rešeliauskas (radistas), E. Valiuškytė (med. sesuo), P. Ivaškus, P. Šatkauskas, S. Tuzinas, S. Vaičiūnas, J. Valiukas ir kiti. 1943,X būryje veikė 3 grupės (apie 50 partizanų): pirmoji Gruzdžių vis., antroji Tryškių, Užvenčio, Luokės vis., trečioji Vaiguvos, Šaukėnų, Kelmės vis. Kadangi LKP CK 1942.VIII.29 iš Maskvos pasiųsta Dūdos partizanų grupė susirėmimuose su okupantais buvo išblaškyta, tai 1943.X.15 būrio komunistai nutarė sudaryti LKP Šiaulių aps. k-tą (sekr. P. Šatkauskas, jam 1944.IV žuvus — J. Baščiulis). Aps. k-tas 1943 rudenį suorganizavo 15 pirminių org-jų (75 nariai); vien Šiaulių avalynės f-ke „Batas” veikė 8 part. grupės (40 komunistų). 1943.XII Šiaulių aps. part. org-ja neteko 17 narių, o 1944 pr. išaugo iki 95 komunistų. K. p. b. komjaunuoliai sudarė LLKJS Šiaulių aps. k-tą (sekr. J. Valiukas, jam žuvus — B. Bračas). Nors komjaunimo org-ja 1941—42 neteko 38 komjaunuolių (žuvo ir LLKJS Šiaulių aps. k-to sekretorius A. Kynastas), tačiau 1944 ji vėl turėjo 37 narius. Komunistai, komjaunuoliai, partizanai platino kom. spaudą, organizavo žmones į kovą su okupantais. 1944 pavasarį būrys turėjo daugiau kaip 180 kovotojų (11 grupių). Partizanai nuleido nuo bėgių 11 priešo kar. ešelonų Šiaulių—Meškuičių, Radviliškio—Baisogalos, Tauragės—Šiaulių ir Šiaulių— Kuršėnų ruožuose; Tryškiuose užpuolė durpyną, kuriame dirbo apie 30 karo belaisvių (14 iš jų prisijungė prie partizanų); Šaukėnų miške išvadavo 30 kalinių grupę iš Šiaulių (operacijos metu nukovė 10 vok. sargybinių); prie Tytuvėnų sudegino malūną; Šaukėnų vis. likvidavo burž. nacionalistų savisaugos štabą, sunaikindami 25 fašistus. Būrys kovos veiksmais buvo apėmęs Baisogalos, Gruzdžių, Kuršėnų, Meškuičių, Papilės, Radviliškio, Šaukėnų, Šiaulėnų, Šiaulių, Tytuvėnų valsčius. Kovose žuvo partizanai V. Beglecovas, P. Ivaškus, P. Malinauskas, V. Martišauskas, J. Perminąs, P. Šatkauskas, S. Šautkulytė, S. Vaičiūnas, J. Valiukas ir kt.KĘSTUTIS [apie 1297 — 1382.VHI.15 Krėvoje (BTSR)] — Lietuvos didysis kunigaikštis. Valdė iš tėvo Gedimino paveldėtą Žemaitiją ir Trakų kun-stę. Žymiausi jo valdų centrai buvo Kaunas, Trakai, Gardinas, Brestas. K. padėjo broliui Algirdui pašalinti iš Lietuvos didžiojo kun-ščio sosto Jaunutį (1345), rėmė Algiidą, pasivadinusį didžiuoju kun-ščiu, ir visą amžių glaudžiai su juo bendradarbiavo kaip lygus su lygiu. K. ir Algirdo bendradarbiavimui buvo svarbių polit. motyvų. Vienas antrą remdami, Algirdas ir K. galėjo lengviau išlaikyti sau klusnius kt. brolius, valdžiusius įvairias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sritis, sėkmingai atremti kryžiuočių agresiją ir organizuoti karo žygius į kt. šalis. Dėl lygiateisės Algirdo ir K. padėties jų amžininkai ne visuomet atskirdavo, katras jų vyresnis. K. buvo vadinamas Algirdo „antruoju aš” („alter ego”). Lietuvos metraščiai teigia, kad K. iš Senųjų Trakų persikėlęs į Naujuosius Trakus ir ten pastatęs pilį. Tai patvirtina ir K. amžininkas kronikininkas Vygandas Marburgietis, pažymėdamas, kad 1377 kryžiuočiai puolę Naujuosiuose Trakuose naują pilį. K. visą gyvenimą gynė nuo kryžiuočių vakarines LDK sienas ir puolė kryžiuočių pilis — Bajer-burgą, Gotesverderį, Rastenburgą, Var-tenburgą, Angerburgą, Johanesburgą ir kt. Ypač įnirtingai buvo kovojama dėl pilių prie Nemuno, Kryžiuočių ordino ir Lietuvos pasienyje; jos dažnai ėjo iš rankų į rankas. Dėl jų buvo kaunamasi geriausiais ano meto ginklais. 1362 kryžiuočiai, imdami Kauno pilį, vartojo sienų griaunamąsias mašinas ir ugnies šaunamuosius ginklus. 1369 tokiomis pat priemonėmis K. vadovaujama kariuomenė paėmė Naujojo Kauno vietoje kryžiuočių pastatytą stiprią Gotesverde-rio pilį. 1381 kryžiuočiai naujais ginklais — bombardomis puolė Naujapilį, o 1382 K. kariuomenė t. p. bombardomis puolė Jurbarko pilį. K. organizavo labai svarbaus lietuvių atramos punkto prieš kryžiuočius — Veliuonos pilies — gynybą. Ypač pažymėtina K. kova dėl Veliuonos 1364. Daugiausia kovodamas LDK ir Kryžiuočių ordino pasienyje, K. surengdavo nemaža žygių ir į tolimą ordino užnugarį. Iš Vygando Marburgiečio kronikos matyti, kad 1343—82 K. žygiavo į kryžiuočių nukariautas prūsų ir vakarinių lietuvių žemes 30 kartų; 1343—64 surengė 12 žygių, o 1364— 1382 — 18 žygių. Ypač dideli žygiai buvo 1353 ir 1354, kai ordino magistras Vinnchas fon Kniprodė, neišdrįsdamas pastoti Kęstučiui kelio, gynėsi tik pilyse, kurias lietuviai naikino. K. vadovaujami lietuviai pasiekdavo tolimas kryžiuočių tvirtoves — Rastenburgą, Girdu-vą, Reselį, Baigą, Alenšteiną, dažnai žygiuodami per Mozūriją ir nesutikdami didesnio pasipriešinimo, užpuldavo Oste-rodės komturijos pilis Soldau ir Nei-denburgą, įsiverždavo į Sembą (Sambiją) iki Karaliaučiaus, puldavo Rudavą, Tamoviškius, Vėluvą, Tepliavą, Įsrutį. 1361 žygio metu Įsruties apylinkėse K. pateko į nelaisvę ir buvo kalinamas Marienburge, tačiau, padedamas belaisvio lietuvio Alfo, pristatyto jam patarnauti, pabėgo ir grįžo į Lietuvą.K. valdymo metais kryžiuočiai stengėsi nukariauti Žemaitiją ir susijungti sausuma su Livonijos ordinu. Gindamasis nuo kryžiuočių, K. sunkesniais atvejais pasitelkdavo Algirdą, kurio kariuomenėje buvo ir rusų pulkų. K. ir Algirdo kariuomenės 1343 nusiaubė Rygos ir Cėsių apylinkes, 1345 rudenį Rasten-burgo žemę ir Ermlando vyskupystę; 1348 jie kovėsi ties Strėva (ž. Strėvos mūšis), 1352 suorganizavo žygį Kuršių marių pakraščiu iki Deimenos ir Takių, 1354 žygiavo į Vartenbergą, 1356 į Alenšteiną ir Gutenštatą, 1365 Kuršių marių link, } Sembos (Sambijos) pusiasalį, prieš Kaustrytės ir Spitrės (Splittern) pilis, 1370 į Rudavos apylinkes (prie Karaliaučiaus). Pažymėtinas didesnis žygis 1376, kada K., Algirdas ir Skirgaila, įsiveržę į kryžiuočių valdas ir padaliję savo kariuomenę į 3 dalis, nusiaubė Tarp-laukio, Vėluvos, Nadruvos ir Įsruties sritis. 1377 revanšuodamasis į Lietuvą įsiveržė Kryžiuočių ordino maršalas su 12 000 karių. Tais pat metais K. ir Algirdas užpuolė Goldingos apylinkes Livonijoje. K. ir Algirdas dažnai kovojo Aše-radeno, Piebalgos, Mintaujos, Kroicbur-go, Duobelės, Daugpilio apylinkėse ir kt. K. vadovaujant lietuvių pajėgoms, kryžiuočiai nepajėgė nei pasistūmėti į Lietuvą Nemuno deš. pusėje, nei įsitvirtinti jo krantuose. Paskutiniais savo valdymo metais K. sėkmingai organizavo gynybą prie Nemuno.K. dalyvavo ir Algirdo žygiuose prieš Maskvos kun-stę 1368, 1370, 1373, talkininkavo broliui Liubartui, kariavusiam su Lenkija. 1369 K. vadovaujama kariuomenė puolė Mozūriją. 1376, Liubarto prašomas pagalbos, K., nutraukęs karą su kryžiuočiais, su didele kariuomene puolė Sandomežo žemę ir nužygiavo beveik iki Krokuvos. Tačiau K. žygiai į Lenkiją ir prieš Maskvą buvo tik trumpi epizodai, palyginti su ilgametėmis kovomis prieš kryžiuočius.K. nesileido į jokius diplomatinius sandėrius. Tik prieš mirtį 1379.IX.29 kartu su Jogaila pasirašė Trakuose su Kryžiuočių ordino atstovais 10 metų paliaubų sutartį, kuri lietė tik Volkovisko, Suražo, Drohičino, Melniko, Bresto, Ka-meneco ir Gardino žemes. Žemaitija, labiausiai ordino puldinėjama, toje sutartyje nebuvo minima. Kryžiuočiai po tos sutarties nuvyko į Vilnių ir 3 dienas slapta tarėsi su Jogaila. Po to 1380. III.26, K. nežinant, buvo sudaryta Jogailos sutartis su Livonijos ordinu ir 1380. V.31 su kryžiuočiais. Jogaila įsipareigojo nedalyvauti kare su Kryžiuočių ordinu ir grąžinti ordino belaisvius. Žemaitija ir šia sutartimi liko neapsaugota nuo kryžiuočių puolimų. Jogaila 1379— 1381 iš tikrųjų nedalyvavo karuose su kryžiuočiais. Jogaila ir ypač jo motina Julijona, kaip rodo jų to meto susirašinėjimai su Kryžiuočių ordinu, bijojo, kad K. neatimtų iš jų valdžios. Todėl jie sudarė slaptas sutartis su ordinu ir reikalavo jo paramos. Ordinas pasinaudojo Lietuvos kun-ščių nesantaika. Jo atstovai pranešė K. apie slaptą Jogailos ir ordino sutartį. Tada, 1382, K. užėmė Vilnių ir, suradęs sutartį su Kryžiuočių ordinu, pašalino iš sosto Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. K. išvykus į Novgorod Se-verską, Jogaila užėmė Vilnių ir Trakus. Jam talkininkavo kryžiuočiai. K.KET —KET 129skubiai grįžo į Gardiną, paskui nuvyko į Žemaitiją telkti jėgų. Vygando Marburgiečio teigimu, K. atvykęs prie Trakų su 9000 karių, tėvui padėti nuo Gardino atžygiavęs Vytautas su kariuomene ir Liubartas iš Volinės su savo pulkais. Jogailai į talką atvykęs Livonijos ordino dalinys iš 300 karių. Jį Jogaila sutikęs prie Neries ir drauge nužygiavęs į Trakus. 1382 VIII.3 ties Trakais priešininkų kariuomenės priartėjusios viena prie kitos, bet mūšis neįvyko. K. ir Vytautą Jogaila pasikvietė į savo stovyklą derybų, čia juos suėmė ir pavedė Skirgailai abu nugabenti į Krėvos pilį, kur K. po 4 dienų buvo pasmaugtas. Tačiau K. kūnas buvo iškilmingai sudegintas Vilniuje. Tikriausiai, Jogaila norėjo nuslėpti nuo žmonių tą žmogžudystę.K. buvo ne tik narsus, bet ir taurus karys. Buvo išsilavinęs, mokėjo kalbų. J. Dlugošas jį vadina sumaniausiu Gedimino sūnumi ir giria už jo humaniškumą, atvirumą, išprusimą. Būdamas valdovas, daugiausia pasižymėjo kaip karys,0 diplomatija maža tesidomėjo. Ist. šaltiniai jį apibūdina kaip patriotą ir karštą sen. lietuvių religijos šalininką. K. silpnybė — per didelis pasitikėjimas kitais, kuris jį ir pražudė.Ltt.: Scriptores rerum Prussicarum, t. 2, Lpz., 1866 [p. 429—662]; K. Stadnickl, Olgierd1 Kiejstut, Lw6w, 1870; J. Dlugosz, Opera omnia, t. 11—12, Cracovlae, 1877; K. Stadnickl, Synowie Gediminą, t. 1—2, Lw6w, 1853—1881; St. Smolka, Kiejstut i Jagiello, Lwow, 1889; A. Prochaska, Upadek Kiejstuta.—,,Kwartal-nik Historyczny”, 1909, t. 33 [p. 493—506]; A. Kučinskas, Kęstutis, Marijampolė, 1938; Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957; Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964.KETŪNAI— kaimas Mažeikių rj., 5 km j r. nuo Sedos; apylinkės centras. 397 gyv. (1959). S. pakraščiu eina Plungės—Mažeikių plentas, per kaimą teka Šerkšne (Ventos intakas). Felčerių-akušerių punktas (nuo 1959), aštuonmetė mokykla (1915 įsteigta pradinė; 1950—61 veikė septynmetė), pr. m-la (nuo 1936), biblioteka (nuo 1958). K. dvaras ist. šaltiniuose minimas 1540. 1800 pastatyta bažnyčia. 1905 K. ir Plinkšių dvarų kumečiai dalyvavo rev. judėjime.KETURAKIAI — kaimas Plungės rj., Žlibinų apyl., 17 km į p. r. nuo Plungės, 7 km į v. nuo Žarėnų; kolūkio centras. 130 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Minijos deš. krante. Parduotuvė (nuo 1959), pr. m-la (nuo 1910), biblioteka (nuo 1961). Ist. šaltiniuose kaimas minimas 1554.KETURAKIS — rašytojų brolių Antano Vilkutaičio ir Juozo Vilkutaičio slapyvardis.KETURIASDEŠIMT TOTORIŲ — kaimas Vilniaus rj., Pagirių apyl., 16 km j p. v. nuo Vilniaus, 6 km į v. nuo Vilniaus—Lydos geležinkelio. 263 gyv. (1959). Pro kaimą eina Vilniaus—Rūdninkų kelias. Kaimas gatvinis. Gyventojų dauguma — totoriai. Yra naujų Baltosios Vokės agrozootechnikumo pagalb. ūkio gyvulininkystės pastatų, grūdų

sandėliai, malūnas, parduotuvė, pieninė, ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas, pr. m-la (nuo 1934), biblioteka (nuo 1963). Mečetė ir kapinės — vietinės reikšmės archit-ros paminklas. Apie 1 km į p. r. nuo kaimo yra keli apardyti IX— XII a. pilkapių sampilai. Dar XIX a. pab. čia buvo keliasdešimt pilkapių. XV a. pradžioje kun-štis Vytautas čia apgyvendino 40 belaisvių totorių.„KETURIŲ VEJŲ PRANAŠAS” — vienkartinis lietuvių futuristų, keturvėjinin-kų, leidinys, išėjęs 1922 Kaune. 2. „Keturi vėjai”.„KETURI VEJAI”—futuristinis literatū-ros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1924—1928 Kaune. Išėjo 4 nr. Red. J. Petrėnas.Pradžią davė vienkartinis leidinys „Ke-turių vėjų pranašas” (1922), kuriame bu-vo išdėstyti pagrindiniai liet. futuristųsiekimai ir kūrybiniai principai. Iš pra-džių „Keturiuose vėjuose” bendradar-biavo K. Binkis, Butkų Juzė, P. Janeliū-nas, A, Rimydis, S. Semerys, A. Šimėnas,J. Švaistas, J. Petrėnas (P. Tarulis),J. Tysliava, vėliau prisidėjo A. Gricius,T. Tilvytis, J. Zlabys (Žengė). Žurnalasspausdino liet. lu-„^įSHRtSP*/ turistų manifestus,bu Xt, ■ eilėraščius, apsaky-mus, straipsnius kū-ihh’v .,i,s, • rybinio darbo, nau-jo stiliaus, poet. kal-bos klausimais, po-lemiką su lit. prie-■ . šininkais, informaci-k t i ją apie savo grupėsk4,K , .’ , , ir užsienio futuristų veiklą. Is užsienio Keturi vėjai, pirmo rašytojų spausdinonumerio viršelis y> Huidobro, V. Ma-jakovskio, T. Peiperio, T. Tcaros eilėraščių bei straipsnių vertimus. „Keturiuose vėjuose” skelbtuose kūriniuose išryškėjo būdingieji liet. futurizmo bruožai.KETURKA Alfonsas [g. 1919.111.12 Pa-dvilykiuose (Ukmergės rj.)] — inžinierius architektas. 1949 baigęs Kauno un-to statybos f-to archit-ros skyrių, dirba Kauno Politechnikos in-to dėstytoju. Paskelbė moksl. straipsnių apie liet. liaudies baldus.Pagal K. projektus pastatyta gyv. namų Kaune ir Ukmergėje (1954—63), Druskininkų purvo gydykla (1956), Įrengti kultūros klubo Kulautuvoje (1958), „Jūratės” kavinės (1961), vaistinės Nr. 67 (1963), keleto parduotuvių (1961—63) interjerai Kaune ir kt. 1966 K. sudarė Kauno Zoologijos muziejaus rekonstravimo ir praplėtimo projektą ir Visasąjunginės liaudies ūkio laimėjimų parodos paviljono „Švietimas” projektą (su B. Janavičiumi ir A. Vaivada). Kuria akvarelės ir grafikos darbus, dalyvauja respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose.KETURKAIMIS — kaimas Vilkaviškio rj., Juodupėnų apyl., 5 km į p. nuo Kudirkos Naumiesčio; kolūkio centras. 219 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Širvinta, iš r. prieina Šūklių miškas. Yra parduotuvė, biblioteka (nuo 1962). Kaimas susikūrė apie 1923, išparceliavus K. dvaro žemę. 1906.VII ir 1907.11 K. dvaro darbininkai streikavo.KETŪRNAUJIENA — kaimas Sakių rj., Sintautų apyl., 18 km į p. v. nuo Sakių, prie plento į Kudirkos Naumiestį, 4 km nuo Kaliningrado sr. sienos; kolūkio centras. 47 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (nuo 1913 pradinė, 1952—62 septynmetė).KETURVALAKIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 12 km į v. nuo Kapsuko; apylinkės centras. 189 gyv. (1959). Per kaimą teka Rausvė (Šešupės intakas). Ryšių skyrius, aštuonmetė m-la (1949—60 septynmetė), kultūros namai (nuo 1955), biblioteka. Ist. šaltiniuose kaimas minimas nuo 1613. XVIII a. jame pastatyta pirmoji bažnyčia. Prie jos veikė parapinė m-la, kurioje 1781 mokėsi 8 mokiniai (2 šlėktos, 2 miestiečiai, 4 valstiečiai). 1872 įsteigta valdinė pr. m-la. 1827 bažnytkaimyje buvo 178 gyv. 1905.VII.28 ir X1.29 Keturvalakiuose vyko demonstracijos prieš caro valdžią. Prieš I pasaul. karą veikė Užnemunės kultūrinės d-jos „Šviesa” skyrius (įkurtas 1908). XIX a. pab. ir XX a. pirmojoje pusėje K. buvo valsčiaus centras.KETUS. Iš vietinės pelkių rūdos ketus Lietuvoje buvo lydomas nuo pirmykštės bendruomenės laikų iki XIX a. pabaigos. Vėliau K. gaminius pradėta gaminti tik iš metalurgijos g-lose išlydyto ketaus. Nuo XIX a. pab. iki 1940 lie-jiminis K. daugiausia buvo importuojamas iš Vokietijos.Tarybų Lietuva K. įsiveža iš kitų taryb. respublikų, daugiausia iš Ukrainos. Sparčiai augant mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonei, K. sunaudojimas kasmet didėja. 1966 įvežta daugiau kaip 50 000 t liejiminio ketaus. Jis sudaro apie 35% Lietuvos TSR liejyklose sunaudojamos metalo įkrovos (likusi dalis — K. laužas). K. gaminius gamina 30 liejyklų. Didžiausios K. liejinių gamybos įmonės yra „Centrolitas” ir J. Greifenbergerio mašinų g-la (Kaune), santechnikos gaminių g-la „Kaitra” (Lentvaryje). Pagrindiniai K. gaminiai yra mašinų detalės, santechnikos įrengimai (vonios, centr. šildymo katilai, kanalizacijos vamzdžiai), ūkiniai ir buitiniai reikmenys. Z. Liejininkystė.KETVERGIAI — kaimas Klaipėdos rj., Dovilų apyl., 9 km į š. nuo Priekulės, Minijos deš. krante. 78 gyv. (1959). Pro kaimą eina Klaipėdos—Veiviržėnų kelias. Aštuonmetė m-la (1907—49 pradinė, 1949—62 septynmetė).KETVIRTOKAS — feodalinės Lietuvos keturių grašių monetos pavadinimas. 2. Pinigai.KEVĖS PELKE — pelkė Kelmės r j., 9 km į š. v. nuo Kelmės. Plotas 479 ha. R. pakraščiu teka Ramočia (Gansės intakas). P. v. pakraštyje telkšo 2 ežerai (iš viso 15 ha). V. dalį sudaro ežerinės kilmės raistinė ir plynraistinė žemapelkė, r. dalį — aukštapelkė. Durpių klodas aukštapelkinis bei žemapelkinis, vietomis mišraus tipo. Jo didž. storis 9 m, vid. 3,75 m; vid. susiskaidymas 23%, vid. peleningumas 7,7%. Ištekliai apie16,2 mln. m3, iš jų 4,8 mln. m3 mažai susiskaidžiusių durpių.KĖVIŠAS Napoleonas [g. 1927.IV.22 Svirkančiuose (Akmenės rj.)] ■— inžinierius architektas. 1951 baigęs Kauno Politechnikos in-to statybos f-to archit-ros skyrių, dirba Miestų statybos projektavimo in-to Kauno filiale (nuo 1961 Kauno miesto skyriaus viršininkas).Suprojektavo gyv. namą Klaipėdoje (past. 1954), geležinkelio stotį (past. 1961) ir sanatoriją „Pušaitė” Druskininkuose, sudarė kolūkiečio tipinio gyv. namo, individualių gyv. namų, keliolika kolūkio gyvenviečių išplanavimo projektų ir kt.KEZAl — kaimas Kėdainių r j., Pagirių apyl., 3 km į p. nuo Pagirių. 13 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Rudekšna (Obelės deš. intakas). Ist. šaltiniuose K. minimi 1586.KĖZYTE Sofija [g. 1923.X.13 Utenoje] — kalbininkė, filologijos mokslų kandidatė (1962). 1951 baigusi Vilniaus un-tą, dirba Liet. kalbos ir lit-ros in-to moksl. bendradarbe. Su kitais redagavo „Lietuvių kalbos žodyno” IV—VI tomus. Paskelbė moksl. straipsnių apie perkeltines žodžio reikšmes („Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 4, 1961).KE2ELIS Kostas [g. 1893.1.25 Užušiliuo-se (Biržų rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1918—19 sudarė Užušiliuose rev. k-tą. Nuo 1932 Komunistų partijos narys. 1932 suorganizavo Užušiliuose LKP kuopelę. Platino kom. spaudą. 1940—41 Biržų aps. prokuroras. D. Tėvynės karo metais dirbo Omsko sr. 1944—47 Biržų aps. prokuroras, 1947—55 Biržų miesto vykd. k-to pirmininkas. Pensininkas.KEZELYTE Liudmila [1890.VI.14 Raseiniuose — 1963.IV.l Vilniuje] — muzikė, pedagogė. 1907 baigusi Šiaulių g-ją, 1908—1910 studijavo Maskvos, 1913— 1918 Petrogrado, 1921—22 Berlyno konservatorijų fortepijono klasėse. Koncertavo, 1923—26 buvo Kauno muz. m-los mokytoja, vėliau vertėsi priv. pamokomis. 1940—43 Kauno konservatorijos, 1945—49 Vilniaus konservatorijos, 1949—53 Lietuvos TSR konservatorijos dėstytoja. Nuo 1950 TSKP narė. 1946— 1957 Vilniaus dešimtmetės muz. m-los direktorė. KE2INAITIS Petras [g. 1906.IV.25 Kybartuose] — žurnalistas, vertėjas, Lietuvos TSR nusipelnęs žurnalistas (1967). Kilęs iš darbininkų. Mokydamasis Kybartų g-joje, 1921 suorganizavo pažangiųjų moksleivių kuopelę, leido hektografuotą laikr „Atžalos žiedai”, vėliau — „Mūsų žygiai”. Nuo 1925 bendradarbiavo „Lietuvos žiniose”, „Kultūroje”, „Jaunime”. P. Kybartiškio slapyvardžiu spausdino apsakymus, reportažus, straipsnius. Nuo 1926 dalyvavo valstiečių liaudininkų veikloje. Už antifašistinę veiklą 1928 ištremtas į Varnių kone. stovyklą. 1929—30 dirbo Telšiuose laikr. „Žemaitis” administratoriumi, redaktoriumi. 1930—31 dirbo „Lietuvos žinių” redakcijoje. 1931—32 Šiauliuose redagavo savaitraštį „Naujienos”. 1932—33 „Lietuvos žinių” atstovas Šiauliuose. 1933 pab. kartu su A. Jasučiu-Julmiu pradėjo leisti laikr. „Jauni-mietis”, už kurio radikalų turinį rjuvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo, po to ištremtas iš Šiaulių. 1934 „Lietuvos žinių” atstovas Klaipėdoje. 1934—36 redagavo „Jaunimą”, buvo Lietuvos Jaunimo s-gos sekretoriumi. 1936—40 leido žrn. „Mūsų jaunimas”, dalyvavo Liaudies fronto veikloje. 1940.VI—IX Vidaus reikalų m-jos spaudos skyriaus viršininkas, vėliau kino studijos direktorius. Vok. faš. okupacijos metais slapstėsi. 1945—47 Leidyklų ir poligrafijos v-bos viršininko pavaduotojas. 1948—49 Kauno miesto vykdomojo k-to kultūros-švietimo skyriaus vedėjas. 1950—51 Kauno rj. laikr. „Socialistiniu keliu” atsakingasis sekretorius, 1951—56 laikr. „Nemuno upeivis” redaktoriaus pavaduotojas. 1957—62 žrn. „Šluota” techninis redaktorius. Išleido kraštotyrines apybraižas: „Kauno apylinkės” (1958), „Aplink Kauną” (1966), su V. Černeckiu ir A. Gulbinskiene — „Kaunas” (1960). Knygoje „Hitlerinė okupacija Lietuvoje” (1961) išspausdino apybraižą „Lietuva hitlerinių žudikų valdžioje”. Išvertė K. Fedino romanus „Pirmieji džiaugsmai” ir „Nepaprasta vasara” (1950, 1951), V. Kočetovo „Zurbi-nus” (1954), G. Sevunco „Teheraną” (1960), K. Gamsachurdijos „Vynuogės žydi” (1962), G. Serebriakovos „Ugnies pagrobimą” (1963), Esa de Keirošo „Relikvija” (1966) ir kt.KIAURAI — kaimas Šilalės rj., Obelyno apyl., 7 km į š. r. nuo Šilalės. 269 gyv. (1959). Pro kaimą teka Akmena ir jos kair. intakas Jėrubynas. Pr. m-la (nuo 1932).KIAUKLIAI — kaimas Širvintų rj., Še-šuolėlių apyl., 12 km į š. r. nuo Širvintų, 9 km į p. r. nuo Šešuolių, prie Kiauklių ežero; kolūkio centras. 62 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Vilkesa (Širvintos deš. intakas). Aštuonmetė m-la (nuo 1918 pradinė, 1949—62 septynmetė), biblioteka (nuo 1947). Į š. v. nuo kaimo, Parie-šėnų miške, yra piliakalnis su 30 m ilgio ir 10 m pločio aikštele. 1572 Kiaukliuose pastatyta bažnyčia.KIAUKLIŲ EŽERAS — ežeras Širvintų rj., 12 km į š. r. nuo Širvintų, 6 km į r. nuo Širvintų—Šešuolių kelio. Plotas 26 ha. Ežeras ištįsęs iš š. v. į p. r.; ilgis 1325 m, didž. plotis 197 m, kranto linijos ilgis 3300 m. Krantai neaukšti, vietomis pelkėti. Prie ežero yra Kiauklių kaimas.KIAULEIKIAI — kaimas Kretingos rj„ Rūdaičių apyl., 7 km į š. v. nuo Kretingos, 5 km į r. nuo Palangos. 263 gyv. (1959). Sodybos išsisklaidžiusios vienkiemiais (iš š. į p. kaimas tęsiasi apie 3 km). Ties K., nedidelėje kalvoje, vad. Kirminų kalnu, yra senkapis.1906 ir 1908 senkapį tyrinėjo archeologas V. Nagevičius (atkasė keliolika degintinių kapų), 1941—Kauno kultūros muziejaus darbuotojai (atkasė 48 griautinius, 6 degintinius kapus ir 1 židinį). Rasta daug darbo įrankių, ginklų, papuošalų, audinių liekanų, keramikos. K. kapinynas — būdingas v. Lietuvos vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus (VI—XII a.) archeologinis paminklas. 1906 metų radiniai laikomi Ermitaže (Leningrade), 1908 — Istorijos-etnografijos muziejuje (Vilniuje), 1941—Kauno ist. muziejuje; atsitiktinių radinių yra Kretingos kraštotyros muziejuje.Iii.: V. Nagevičius, „Kirminų kalno” kapinės.—„Lietuvių tauta”, kn. 1, V., 1910 [p. 330— 336]; E. Danilaitė, Archeologiniai tyrinėjimai Kiauleikiuose.—„Iš lietuvių kultūros istorijos”, t. 3, V., 1961 [p. 101—103]. KIAULEIKIENĖ Melanija [g. 1924.IX.23 Dvarykščiuje (Ignalinos rj.)] — gydytoja pediatrė, medicinos mokslų daktarė (1967). 1946 baigusi Vilniaus un-tą, iki 1948 dirbo jame histologijos-embriologijos katedros asistente. 1948—50 Jurbarko rj. ligoninės gydytoja. Nuo 1951 dirba Kauno resp. klinikinėje ligoninėje; nuo 1958 šios ligoninės vaikų tuberkuliozinio skyriaus vedėja. 1962 gavo med. mokslų kandidatės laipsnį. Daktarės disertacijoje nagrinėjo ankstyvąją ir diferencinę valkų lėtinių pneumonijų diagnostiką. Pasiūlė naują plaučių funkcijos tyrimo metodą — pneumodensigra-fiją. Paskelbė moksl. straipsnių apie vaikų plaučių ligas.KIAULEIKIS Jonas [g. 1918.V.16 Vaineikiuose (Kretingos rj.)] — gydytojas terapeutas, medicinos mokslų kandidatas (1960). 1945 baigė Vilniaus un-tą. Iki 1951 Jurbarko rj., 1951—60 Kauno resp. klinikinės ligoninės gydytojas. Nuo 1954 dirba Kauno med. in-to hospitalinės terapijos katedroje, nuo 1962 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių strumos gydymo, radioaktyviųjų izotopų panaudojimo medicinoje, endokrinologijos ir geriatrijos klausimais. KIAULEIKIS Leonas [g. 1927.IX.13 Palangoje]— žurnalistas. 1945—48 tarnautojas Klaipėdoje. Nuo 1949 TSKP narys. 1949—56 „Tiesos” korespondentas. 1956—59 „Šluotos” lit. darbuotojas, nuo 1959 — redaktoriaus pavaduotojas. Išleido apybraižų apie Baltarusijos pirmaujantį kolūkį („Rasvet”, 1954), apie Tarybų Lietuvos kolūkinį kaimą („Į priekį”, 1956), knygą apie Palangos kurortą („Palanga”, 1956), feljetonų rinkinių („Kam dar”, 1957; „Stop!”, 1959; „Be kaukės”, 1962; „Pats išeisiu”, rusų k., 1962; „Viskas iš dūmų”, 1967).KIAULĖS. Pagrindinė K. veislė Lietuvoje— Lietuvos baltosios K., kurių dauguma yra mėsinio ir mėsinio-lašininio tipo. Pagal veislių rajonavimo planą Anykščių, Biržų, Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Kapsuko, Kauno, Kėdainių, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Šakių, Ukmergės ir Vilkaviškio rajonuose leidžiama veisti Lietuvos baltąsias K. tik grynu veisimu, o kt. rajonuose kryžminimui rekomenduojama naudoti Didžiųjų baltųjų, Švedijos landrasų ir Estijos bekoninės veislės K. Tuo tikslu Kretingalės (Klaipėdos rj.) taryb. ūkyje veisiamos Didžiųjų baltųjų veislės K., Gra-žionių (Radviliškio rj.) taryb. ūkyje — Švedijos landrasai.Lietuvos baltosios K. yra stambios, vidutinių arba aukštų kojų, turi ilgą, platų liemenį. Galva vid. didumo, lenkto profilio. Ausys vid. didumo, nukrypusios į priekį ir į šalį, nenukarusios. Oda stangri, nestora ir neraukšlėta, balta, rausvo atspalvio. Šeriai vid. ilgumo, lygūs ir tankūs. Veda 11—13 paršelių. Vieno mėnesio paršelių lizdo svoris 60— 70 kg. Ką tik atvesti paršeliai sveria po 1,2—1,4 kg. Per parą priauga 600— 650 g. Gerai šeriamos, K. bekoninę kondiciją (95 kg gyvąjį svorį) pasiekia 180— 190 dienų amžiaus. Vienam kilogramui gyvojo svorio priauginti suvartojama 4,0—4,5 pašarinio vieneto. 1965 bonita-vimo duomenimis, subrendusių veislinių kuilių vid. duomenys: gyvasis svoris 311,5 kg, kūno ilgis 170 cm; veislinių kiaulių — 236,5 kg, 157,6 cm. Sunkiausias kuilys Bijūnas 207/7 svėrė 348 kg ir buvo 182 cm ilgio. Baravykas 4767 svėrė 325 kg ir buvo 187 cm ilgio. Veislinės kiaulės Rampos 37 vid. vislumas 17 paršelių, o 1 mėn. paršelių lizdo svoris 123 kg. Lietuvos baltosios kiaulės 1964 pr. sudarė 98,1% visų veislinių Lietuvos visuom. sektoriaus K. Ta veislė susiformavo, Lietuvos vietines K. kryžminant (ypač nuo 1926) su Didžiaisiais jorkšyrais (Didžiosiomis baltosiomis) ir poruojant jų mišrūnus. Savarankiška veisle pripažintos 1967.Dažniau pasitaikančios Lietuvoje ne-užkrečiamosios K. ligos: virškinimo trakto ir kvėpavimo organų susirgimai; užkrečiamosios: raudonligė, maras, paratifas, enzootinė bronchopneumonija, infekcinis-atrofinis rinitas; invazinės: askaridozė, metastrongilidozė.AUGINIMAS. Archeologų duomenimis, Lietuvos gyventojai jau II t-mečio pr. m. e. pradžioje turėjo prisijaukinę kiaulių. Kronikose ir kt. ist. šaltiniuose kiaulės Lietuvoje minimos nuo XI a. Penimos K. minimos 1381 dokumentuose, 1558 valdovo dvarų nuostatuose. XVI a. ist. šaltiniuose minimi įvairiausi rūkytos kiaulienos gaminiai: lašinių paltys, kumpiai, skilandžiai, krūtininės, šoninės, taukinės, dešros. XIX a. buvo veisiamos stipraus sudėjimo, gausiai apaugusios šeriais vietinės trumpaausės K. Tuo metu K. šėrimu, laikymu labai mažai rūpintasi. K. buvo palaidai laikomoslaukuose, miškuose, maistą daugiausia susirasdavo pačios. Jos bręsdavo 2— 3 metus. Dar prieš I pąsaul. karą vietines K. pradėta gerinti, kryžminant su kt. veislių K.: Didžiaisiais jorkšyrais (Didžiosiomis baltosiomis), Vidutiniai -siais jorkšyrais (Vidutiniosiomis baltosiomis), Edelšveinais (Baltaisiais trum-paausiais), Berkšyrais, Didžiosiomis juodosiomis ir Danijos vietinėmis. Buržuazijos valdymo metais Lietuvos dvaruose ir buožių ūkiuose buvo laikoma po keliolika ar keliasdešimt K., buvo sukurta bekono gamybos fermų. 1926 įsteigta Kiaulių augintojų d-ja. Nuo 1932 ji turėjo kiaulių kontrolės ratelių. Nuo 1934 bekoninės K. veislei buvo atrenkamos pagal danų-švedų sistemą bekonų tyrimo stotyje, įsteigtoje prie Kvietiškio (Kapsuko rj.) ž. ū. m-los. Organizuoti planingą K. veislininkystę smulkaus individualinio ūkio sąlygomis buvo sunku. D-ja ir rateliai aptarnaudavo beveik vien stambiuosius ūkius. Taikymasis prie kapit. valstybių rinkos t. p. trukdė planingai vystyti kiaulininkystę. Vok. f aš. okupacijos metais, palyginus su 1938— 1939, K. skaičius sumažėjo 63,9%.Kiaulių skaičius ir tankumas Lietuvos TSR teritorijoje (visų kategorijų ūkiuose)
Metai (1.1) Bendras skaičius (tūkst.) Skaičius šimtui hektarų ariamosios žemės
1914 1517 53,6
1940 1370 44,6
1945 496 18,7
1954 914 33,8
1966 1731 64,8
Kiaulininkystė kaip gyvulininkystės šaka Lietuvoje užima antrąją vietą (po galvijininkystės). 1966 pr. buvo 1 731 000 K., iš jų kolūkiuose 594 100, taryb. ir kituose valst. ūkiuose 293 700. Visuom. sektoriaus ūkiuose K. pagausėjo nuo 324 800 (1954 pr.) iki &87 800 (1966 pr.). Bendrame Lietuvos TSR mėsos (skerdienos) gamybos balanse kiauliena 1965 sudarė 62%, visuom. sektoriaus balanse 55,8%. K. penimos bekonui (6—8 mėn. amžiaus turi sverti 75— 100 kg), lašiniams arba mėsai. 1965 visuom. sektoriuje supirkta 43 700 t gyvojo svorio bekoninių K., arba 43% bendro tame sektoriuje supirktų K. gyvojo svorio; asmeniniame sektoriuje —-14 200 t (31%). Iš grūdinių pašarų kiau- Kuršėnų taryb. ūkio kiaulių fermalėms daugiausia vartojami miežiai ir žirniai; iš sultingųjų — cukriniai bei pašariniai runkeliai, bulvės; iš žaliųjų pašarų — liucerna, dobilai, vikių-avižų mišinys arba tų augalų žolės miltai. Lietuvos baltųjų K. veislė tobulinama 56 veislinėse K. fermose ir 3 veislininkystės ūkiuose (1965). Veislinių kuilių bei kiaulių palikuonys tikrinami kontrolinio K. penėjimo stotyse. Geriausios Lietuvos baltųjų K. veislinės fermos yra Radviliškio rj. „Draugo” kolūkyje ir Gyvulininkystės in-to Baisogalos eksperimentiniame ūkyje. K. auginimas moksliškai tiriamas Gyvulininkystės in-te (jame t. p. tvarkomos K. valstybinės kilmės knygos; iki 1967 pr. išleisti 5 t.), Žemdirbystės in-to Joniškėlio filiale (iki 1967), Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijose.Z. Gyvulininkystė, Mėsos pramonė, Veislininkystė, Zootechnika.Lit.: R. Mafeoveckas, Lietuvos baltųjų veislinės grupės kiaulių susidarymo istorija ir jų eksterjerinės bei produktyviosios ypatybės.— „Gyvulininkystės ir veterinarijos instituto darbai”, t. 2, V., 1955; J. Šveistys, Lietuvos baltųjų veislinės grupės kiaulių pramoninis kryžminimas su Baltųjų trumpaausių ir Landrasų veislės kuiliais.—„Lietuvos Gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo instituto darbai”, t. 4, V., 1959; A. Varškevičiūtė, Keliai kiaulienos savikainai mažinti ir kiaulininkystės rentabilumui pakelti respublikos tarybiniuose ūkiuose.—„LTSR MA darbai”, 1960, A 2; I. Varkalienė, Lietuvos TSR auginamų kiaulių bekoninių savybių charakteristika.—„Lietuvos Gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto darbai”, t. 6, V., 1963; M. Katkus, Raštai, V., 1965 [Balanos gadynė].