Kinikai, skeptikai, stoikai

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve¬nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa¬kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.
Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti grai¬kų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akis į akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tai — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skep¬ticizmo, kinikizmo, ir stoicizmo — koncepcijas.

Kinikai .Pasakojama, jog Sokratas kartą ilgai stovėjęs prie prekybininko būdelės, kur buvę išstatyta įvairių prekių. Galiausiai jis sušukęs: “Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!“ Šiais žodžiais galėtų būti nusakoma kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m.pr.Kr. įkūrė Antistenas, esmė. Jis buvo Sokrato mokinys ir visų pirma sekė savo mokytojo saikingumu.
Kinikai pabrėžė, jog tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė – nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti.
Žymiausias kinikų mokyklos atstovas buvo Diogenas, vienas iš Antisteno mokinių. Pasakojama, kad jis gyvenęs statinėje ir neturėjęs nieko daugiau, išskyrus apsiaustą, lazdą ir krepšelį duonai. (Taigi nebuvo lengva iš jo atimti laimę!) Vieną kartą, kai jis, sėdėdamas prie savo statinės, kaitinosi saulėje, jį aplankęs Aleksandras Didysis. Sustojęs priešais išminčių ir paklausęs, ar jis ko nors pageidaująs, nes jo noras tuoj pat būsiąs išpildytas. Diogenas paprašęs neužstoti jam saulės. Taip Diogenas parodė, kad jis ir turtingesnis, ir laimingesnis už didįjį karvedį. Jis juk turėjo viską, ko troško.
Kinikai teigė, kad žmonėms nereikia rūpintis savo sveikata. Net kančia ir mirtis neturi jų jaudinti. Taip pat neturįs kankinti rūpestis dėl kitų žmonių kančios. Šiandien žodžiais “ciniškas“ ir “cinizmas“ įvardijame nejautrumą kitų kančioms.
Stoikai .Kinikai turėjo reikšmės stoikų filosofijai, kuri atsirado Atėnuose apie 300 m.pr.Kr. Stoicizmą pagrindė Zenonas, kuris buvo kilęs iš Kipro, bet, netekęs savo laivo, prisidėjo prie kinikų Atėnuose. Su savo klausytojais jis susitikdavus vienoje kolonadoje. Žodis “stoiškas“ kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo (stoa). Vėliau stoicizmas turėjo didelės įtakos romėnų kultūrai.
Kaip ir Herakleitas, stoikai teigė, kad visi žmonės vadovaująsi tuo pačiu pasauliniu protu – arba “logu“. Jie sakė, kad kiekvienas žmogus — tai tarsi miniatiūrinis pasaulis, “mikrokosmas“, kuris yra “makrokosmo“ atspindys.
Iš to kilo ir mintis, jog egzistuojanti visuotinai galiojanti teisė, vadinamoji “prigimtinė teisė“. Kadangi prigimtinė teisė paremta amžinuoju žmogaus ir visatos protu, jos neveikia laikas ir vieta. Taigi ginče su sofistais stoikai palaikė Sokrato pusę.
Prigimtinė teisė galiojanti visiems žmonėms, taigi ir vergams. Įvairių valstybių teisynus stoikai laikė netobulais “teisės“, kuri įtvirtinta pačioje gamtoje, pamėgdžiojimais.
Panaikinę skirtumą tarp pavienio žmogaus ir Visatos, stoikai taip pat atmetė “dvasios“ ir “materijos“ priešybę. Pasak jų, yra tik viena prigimtis. Toks požiūris vadinamas monizmu (priešingai nei, pavyzdžiui, akivaizdus Platono dualizmas, arba tikrovės dvilypumas).
Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs “kosmopolitai“. Jie buvo atviresni to meto kultūrai nei “statinės filosofai“ (kinikai). Jie pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika, daugelis jų, pavyzdžiui, Romos imperatorius Markas Aurelijus (121-180), tapo aktyviais valstybės veikėjais. Stoikai, ypač oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106-43 m.pr.Kr.), prisidėjo prie kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje. Jis sukūrė ir humanizmo sąvoką — ji įvardija pasaulėžiūrą, kuri pabrėžia žmogaus vertingumą. Po kelerių metų stoikas Seneka (4 m.pr.Kr. – 65 m. po Kr.) pasakė, jog “žmogus žmogui yra šventas“. Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.
Be to, stoikai pabrėžė, kad visi gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, liga ir mirtis, vyksta pagal griežtus gamtos dėsnius. Todėl žmogus turįs išmokti susitaikyti su savo likimu. Pasak jų, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi įvykiai yra neišvengiami ir neverta skųstis savo vargais, likimui pabeldus į duris. Ir laimingas gyvenimo aplinkybes žmogus privalo sutikti su didele ramybe. Šioje vietoje išryškėja bendrumas su kinikais, kurie tvirtino, jog visi išoriniai dalykai esą bereikšmiai. Iki šių dienų kalbame apie “stoišką ramybe“ žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų.
Skepticizmas.— atviriausią visuomenės nevilties filosofija. Bravūriškai, neretai ir ciniškai, čia vertinami viso antikos dvasinio gyvenimo esmę sudarę graikų proto atradimai. Skep¬tikams neįtinka nei juslinio, nei protinio pažinimo programos, nei indukcinis, nei dedukcinis pažinimo būdai, nei mokslinis (pažinimas esą sveikos nuovokos atmaina. Geriausia nieko nežinoti: tai teiks ramybę, o ramybė ir yra laimė.