KIRČIAVIMAS — dėsnių, lemiančių kirčio vietą žodžių formose, sistema. Kirčio ir priegaidės dėsnius tiria kalbotyros šaka, vadinama akcentologija.

Dabartinės liet. kalbos kirčiavimas yra sudėtingas. Liet. kalboje yra žodžių, kirčiuojamų pastoviai — jų kirtis visose formose lieka toje pačioje vietoje. Tačiau tokių žodžių nedaug. Daugumo dabartinės liet. kalbos žodžių kirtis pagal tam tikrus dėsnius šokinėja iš žodžio kamieno į galūnę ir atvirkščiai. Pagal dėsnius, kurie nulemia vienų žodžių pastovų, kitų — kilnojamą kirtį, visi liet. kalbos žodžiai skirstomi j tam tikras grupes — kirčiuotes.

Vardažodžių kirčiuotės paprastai nustatomos pagal kirčio vietą daugiskaitos naudininke ir galininke. Iš visų vardažodžių sudėtingiausia daiktavardžio kirčiavimo sistema. Jo skiriamos 4 kirčiuotės. Prie I kirčiuotės priklauso pastoviai kirčiuojami daiktavardžiai. Dviskiemeniai I kirčiuotės daiktavardžiai visuose linksniuose kirtį turi šaknyje, kurios priegaidė — tvirtapradė (pvz., „brolis”— „br61iams”, „brėlius”; „liepa” — „liepoms”, „liepas”; „amžius”, „amžiams”, „amžius”). Daugiaskiemeniai I kirčiuotės daiktavardžiai pastovų kirtį gali turėti antrame skiemenyje nuo galo, ir tuomet šito kirčiuoto skiemens priegaidė esti tvirtapradė (pvz., „beržynas” —■ „beržynams”, „beržynus”; „naujiena” — „naujienoms”, „naujienas”); pastovų kirtį jie gali turėti ir trečiame, net ketvirtame skiemenyje nuo galo, ir tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradės, tvirtagalės arba trumpinės priegaidės (pvz., „nuomonė” — „nuomonėms”, „nuomones”; „posėdis” — „posėdžiams”, „p6sėdžius”; „vasara” — „vasaroms”, „vasaras”; „bitininkas” — „bitininkams”, „bitininkus”).II kirčiuotės daiktavardžių kirtis šoki-nėja iš priešpaskutinio skiemens, kuristuri arba tvirtagalę, arba trumpinę prie-gaidę, į galūnę. Daugiskaitos naudininkešie daiktavardžiai kirtį visuomet turipriešpaskutiniame skiemenyje, o daugi-skaitos galininke — galūnėje (plg. „pirš-tas” — „pirštams”, „pirštus”; „būtas” —„butams”, „butus”; „malūnas” — „ma-lūnams”, „malūnus”; „mokykla” —„mokykloms”, „mokyklas”).III kirčiuotės daiktavardžiai t. p. turinepastovų kirtį, kuris daugiskaitos nau-dininke visuomet yra galūnėje, o dau-giskaitos galininke — kamiene. Dviskie-menių III kirčiuotės daiktavardžių kir-tis visuomet šokinėja iš šaknies, turinčiostvirtapradę priegaidę, į galūnę (plg.„langas” — „langams”, „langus”; „gal-va” — „galvdms”, „galvas”; „žvėris” —„žvėrims”, „žvėris”). DaugiaskiemeniųIII kirčiuotės daiktavardžių kirtis iš ga-lūnės nušoka arba į priešpaskutinį skie-menį, kuris turi tvirtapradę priegaidę(plg. „Anykščiai” — „Anykščiams”,„Anykščius”), arba į trečią, o kai kuriųžodžių net į ketvirtą nuo galo skiemenį.Tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvir-tapradės, tvirtagalės arba trumpinės .priegaidės (plg. „dobilas” —„dobilams”,„d6bilus”; „laiškanešys” — „laiškane-šiams”, „laiškanešius”; „katinas” —„katinams”, „katinus”; „kibirkštis” —„kibirkštims”, „kibirkštis”; „pasiunti-nes” — „pasiuntiniams”, „pasiuntinius”.IV kirčiuotės daiktavardžių kirtis visuomet šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį, turintį tvirtagalę arba trumpinę priegaidę. Visi šios kirčiuotės daiktavardžiai daugiskaitos naudininke ir galininke kirtį turi galūnėje („vaikas” — „vaikams”, „vaikus”; „stiklas” — „stiklams”, „stiklus”; „Pažėrai” — „Pažėrams”, „Pažėrūs”).Būdvardžių K. iš esmės nesiskiria nuo daiktavardžių. Tik dviskiemeniai būdvardžiai dabartinėje liet. kalboje turi 2 kirčiuotes, kurios beveik atitinka daiktavardžių III ir IV kirčiuotes, todėl ir vadinamos trečiąja ir ketvirtąja kirčiuote (pvz., „jaunas, -a” — „jauniems, -6ms”, „jaunus, -as”; „gardūs, -1″, — „gardiems, -ioms” „gardžius, -ias” — III kirčiuotės ir „geras, -a”,— „geriems, -oms”, „gerus, -as”; „guvūs, -1″, — „guviems, -ioms”, „guvius, -ias” — IV kirčiuotės). Daugiaskiemeniai būdvardžiai turi 4 kirčiuotes, kurios skiriamos tuo pačiu pamatu, kaip ir daiktavardžių (plg. „gėlėtas, -a” — „gėlėtiems, -oms”, „gėlėtus”, -as” — I kirčiuotės; „auksinis, -ė” — „auksiniams, -ėms”, „auksinius, -ės” — II kirčiuotės; „tobulas, -a” — „tobuliems, -6ms”, „t6-bulus, -as”; „atžagarias, -ia”, „atžaga-riems, -i6ms”, „atžagarius, -ias” —III kirčiuotės; „pažangūs, -1″ •— „pažan-giems, -i6ms”, „pažangius, -ias” —IV kirčiuotės).Skaitvardžiai K. atžvilgiu šliejasi arba prie būdvardžių, arba prie daiktavardžių (pvz., „vienas, -a”, „keturi”, „keturios”, „septyni”, „septynios”, „aštuoni”, „aštuonios”, „devyni”, „devynios” kirčiuojami kaip III kirčiuotės būdvardžiai; „penki”, „penkios”, „šeši” „šešios” — kaip IV kirčiuotės būdvardžiai; „šimtas” — kaip IV kirčiuotės daiktavardžiai, „tūkstantis” — kaip I kirčiuotės daiktavardžiai ir kt.).Daugumas įvardžių kirčiuojami kaip būdvardžiai (pvz., ,,j6ks, -ia”, „tėks, -ia”, „ši6ks, -ia” -— III kirčiuotės; „keli”, „kelios”, „kitas, -a”, „pats, -i”, „visas, -a”, „manas, -a”, „tavas, -a”, „savas, -a” — IV kirčiuotės), vienas kitas — kaip daiktavardžiai (pvz., „niekas”, „maniškis, -ė”; „taviškis, -ė”, „saviškis, -ė”, „mūsiškis, -ė”, „jūsiškis, -ė” — II kirčiuotės), o kai kurie kirčiuojami visiškai savitai (pvz., „aš”, „tū”, „mes”, „jus”, „mano”, „tavo”, „savo”, „anas”, -a”, „katras, -a”, „kuris, -1″, „kažkas” ir kt.).Veiksmažodžių kirčiavimui labai didelę reikšmę turi pagrindinių jo formų priegaidė. Jeigu dviskiemenio veiksmažodžio esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo turi tvirtapradę šaknį (pvz., „bė’ga”, „be’go”; „pildo”, „pildė”), kitos šių laikų formos kirčiuojamos pastoviai šaknyje, kuri visur išlaiko tvirtapradę priegaidę (pvz., „be’gu”, ,,b£gi”, „bėgame”, „bėgate”; „bėgau”, „be’gai”, „be’gome”, „bėgote”). Ši taisyklė tinka ir tiems antriniams veiksmažodžiams, kurie būtojo kartinio laiko III asmenyje turi kirčiuotą tvirtapradės priegaidės priesaginį formantą („miegojo”, „mylėjo”) — jie būtajame kartiniame laike irgi kirčiuojami pastoviai (pvz., „mie-K I R — K I R 143g6jau”, ,,mieg6jai”, „miegojome” „mie-g6jote”). Jeigu dviskiemenio veiksmažodžio esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo turi tvirtagalę ar trumpinę priegaidę (pvz., „neša”, „nešė”; „rita”, „rito”), šių laikų vienaskaitos I ir II asmenyje veiksmažodis kirtį nukelia į galūnę (pvz., „nešu”, „neši”, „nešiau”, „nešei”; „ritu”, „riti”, „ritau”, „ritai”).Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmenyje kirtį nukelia i galūnę tik tais atvejais, kai III asmenyje turi kirčiuotas priesagas -ija, -ijo; -ina, -Ino; -ėna, -eno ir -avo (plg. „dalija” — „daliju”, „daliji”, bet „dalijame”, „dalijate”; „dalijo” — „dalijau”, „dalijai”, bet „dalijome”, „dalijote”; „kankina” — „kankinu”, „kankini”, bet „kankiname”, „kankinate”; „kankino” — „kankinau”, „kankinai”, bet „kankinome”, „kankinote”; „gyvena” —■ „gyvenu”, „gyveni”, bet „gyvename”, „gyvenate”; „gyveno” — „gyvenau”, „gyvenai”, bet „gyvenome”, „gyvenote”; „važiavo” — „važiavau”, „važiavai”, bet „važiavome”, „važiavote”).Visos iš bendraties kamieno padarytos veiksmažodžio formos išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę (pvz., „augti” — „augdavo”, „augsiu”, „augsi”, „aug-čiau”, „augtum”, „augtų”, „auk”, „augdamas”; „mylėti” — „mylėdavo”, „my-le’siu”, „mylfe’si”, „mylė’čiau”, „mylėtum”, „mylėk”, „mylėdamas”). Išimtį sudaro tik būsimojo laiko III asmuo tų veiksmažodžių, kurių bendratis turi arba tvirtapradę šaknį, arba tvirtapradę priesagą: būsimojo laiko III asmenyje tuomet įvyksta metatonija — tvirtapradė šaknies ar priesagos priegaidė virsta tvirtagalę („augti” — „augs”, „lieti” — „lies”; „mylėti” — ,,mylės”, „važiuoti” — „važiuos”).Prieveiksmiai, savo kilme būdami susiję su įvairiomis kalbos dalimis, kirčiuojami gana įvairiai. Tą patį galima pasakyti ir apie liet. kalbos tarnybinių žodžių K., kuris irgi vieningos sistemos nesudaro.Lit.: K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, sąs.1, K., 1924; V. Kamantauskas, Trumpas lietu-vių kalbos kirčio mokslas, 2 d.. K., 1928—29;P. Būtėnas, Lietuvių kalbos akcentologijos va-dovėlis mokyklai ir gyvenimui, K., 1931;P. Skardžius, Bendrinės lietuvių kalbos kir-čiavimas, 1936; Lietuvių kalbos rašybos žody-nas, K., 1948; A. Laigonaitė, Literatūrinės lie-tuvių kalbos kirčiavimas, V., 1959; Lietuviųkalbos gramatika, t. 1, V., 1965; J. Žiugžda,Lietuvių kalbos gramatika, d. 1, K., 1966.KIRČIUOTE — vienodai kirčiuojamų vardažodžių, įvardžių ir dalyvių grupė.2. Kirčiavimas.KIRDEIKIAI — kaimas Utenos r j., Saldutiškio apyl., 14 km į v. nuo Ignalinos; taryb. ūkio centras. 320 gyv. (1959). Į š. r. nuo K. yra Pakaso, į r.— Ukojo, Link-meno ir kt. ežerai. Per kaimą eina Tauragnų—Linkmenų kelias. Vid. m-la (1897—1945 pradinė, iki 1958 septynmetė), felčerių-akušerių punktas (nuo 1960), kultūros namai (nuo 1957), bibi Šatriją teka jos bevardis intakas. K. p.— sausuminės kilmės plynraistinė žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 3 m, vid. 1,18 m. Durpės žemapelki-nės — raistinės bei plynraistinės. Vid. susiskaidymas 34%, vid. peleningu-mas 12,7%.KIRKORAS Adomas Honoris [1818.1.21 buv. Minsko gub.— 1886.XI.23 Krokuvoje] — lenkų archeologas, publicistas. Mokėsi Mogiliovo ir Vilniaus g-jose, dirbo įv. įstaigose Vilniuje. Domėjosi lit-ra, teatru, istorija, numizmatika, archeologija, redagavo ir leido įv. leidinius. 1854—56 kasinėjo pilkapius ir kapinynus Bražuolėje (Trakų rj.), Mantau-tuose (Varėnos rj.), Šventoje (Švenčionių rj.) ir kt. Buvo Laikinosios Vilniaus archeologinės komisijos narys, šios komisijos įkurto Senienų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas, parengė ir 1858 išleido muziejaus katalogą. Buvo Rusijos archeologų d-jos narys korespondentas ir Rusijos geografinės d-jos tikrasis narys. Neturėdamas spec. moksl. pasirengimo, archeologinius radinius klasifikavo ir datavo klaidingai. 1860— 1864 redagavo ir leido laikr. „Kurjer Wilehski”. 1862 išleido lenkų kalba pirmąjį vadovą po Vilnių ir jo apylinkes, vėliau papildytą ir išleistą pakartotinai. 1867 išsikėlė į Peterburgą, o iš ten j Krokuvą, kur daugiausia dirbo archeologijos srityje.Lit.: M. Brensztejn, Adam-Honory Kirkor wydawca, redaktor i wlašciciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867, Wilno, 1930; J. Kostrzewski, Dzieje polskich badari prehisto-rycznych, Poznan, 1949.KIRKŠNOVĖ — upė Raseinių r j., Dubysos kair. intakas. Ilgis 24 km, baseino plotas 84 km2. Prasideda ties Lukošiūnais, 14 km j v. nuo Krakių. Teka į p. v. Įteka į Dubysą 32 km nuo jos žiočių, 5 km į š. v. nuo Ariogalos. Vaga labai -vingiuota. Intakai: Varlakys (kair.), Saltragys (deš.). Vid. nuolydis 282 cm/km. Vid. debitas žiotyse 0,49 m3/s.KIRKŪCIAI — kaimas Ukmergės r j., Tulpiakiemio apyl., 7 km į š. nuo Siesikų. 47 gyv. (1959). Ist. šaltiniuose K. minimi 1671 (11 šeimų, 4,2 valako).JCIRLtENE Janina [g. 1925.111.29 Alytuje] — pedagogė, Lietuvos TSR nusipelniusi kultūros-švietimo darbuotoja (1961). 1945 baigė Alytaus g-ją. Nuo 1948 Alytaus I vid. m-los mokytoja. Nuo 1950 Alytaus kultūros namų šokių kolektyvo vadovė. Dalyvauja meninės agitbrigados pasirodymuose, vaidina Alytaus liaudies teatre.KIRLYS Antanas [g. 1929.VII.16 Kuo-siuose (Rokiškio rj.)] —inžinierius elektrikas. 1951 baigė Kauno Politechnikos in-tą, 1952—55 Ust Kamenogorsko hidroelektrinės (R. Kazachstano sr.) inžinierius, skyriaus viršininkas; 1955—57 Volgos Lenino hidroelektrinės (Kuibiševo’ sr.) vyr. meistras. Nuo 1957 Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo v-bos prie Lietuvos TSR MT vyr. inžinierius, kapitalinės statybos skyriaus viršininkas, energetikos vystymo tarnybos viršininkas. Išleido brošiūrą „Lietuva bus elektrifikuota”. KIRLYS Jonas [g. 1891.1.13 Nadiejiškyje (Rokiškio rj.)] — pedagogas, spaudos kolekcionierius, Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas (1966). Mokėsi Seinų keturklasėje m-loje, Panevėžio mkt. seminarijoje, Petrogrado mkt. institute. 1911—14 kalbos taisytojas „Lietuvos žiniose”, „Lietuvos ūkininke” (Vilniuje), 1915—17 „Naujojoje Lietuvoje” (Petrograde). 1918. IV—VIII Kubanės— Juodosios j. Tarybų Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos sekretoriaus pavaduotojas. Baltagvardiečiams užgrobus respubliką, pusę metų kalintas Krasno-dare ir Rostove. 1919 dirbo taryb. žurnalo „Švietimo reikalai” redakcijoje (Vilniuje). Nuo 1919 mokytojavo pr. ir vid. mokyklose, Šiaulių mkt. seminarijoje. 1919—25 LKP narys. Policijai užpuolus Lietuvos profsąjungų I suvažiavimą (1920.VI.20—22), K., būdamas jo sekretoriumi, išgelbėjo suvažiavimo protokolus. 1920 išrinktas į Alvito (Vilkaviškio rj.) vis. tarybą pagal LKP remiamą darbininkų ir valstiečių sąrašą. LKP Vilkaviškio rj. ir parajonio konferencijų delegatas, platino „Šviesos” b-vės išleistus LKP leidinius. Nuo 1909 rinko periodinę liet. spaudą, rengė jos parodas. Mokytojaudamas Žagarėje, 1935—40 savo lėšomis buvo įrengęs spaudos muziejų. 1940 surinktą spaudos kolekciją (apie 10 000 vienetų) perdavė Resp. bibliotekai. 1940—41 Veiverių (Kauno r j.) g-jos, 1941—44 Leipalingio (Lazdijų rj.) prog-jos, 1944—47 Marijampolės g-jos direktorius, paskui mokytojas. Tarybinėje spaudoje paskelbė straipsnių spaudos ir m-lų istorijos klausimais. Išleido ist. apybraižą apie Kapsuko vid. m-lą („Šimtametė mokykla”, 1967). Nuo 1957 pensininkas.