.„KLAIPĖDIŠKIS” — buržuazinis savaitraštis, ėjęs 1932 Klaipėdoje.KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS(1935—39 ir nuo 1949; 1946—49 Klaipėdos muzikinės komedijos teatras) — dramos teatras, veikiąs nuo 1935 Klaipėdoje. Iki 1939 teatro kolektyvo branduolį sudarė buvę Šiaulių dramos teatro aktoriai (E. Bindokaitė, V. Derkintis, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, P. Pinkauskaitė,A. Radzevičius, J. Ramanauskaitė, J. Ru-dzinskas ir kt.).

Veikalus režisavoB. Dauguvietis, R. Juknevičius, K. Jur-šys, V. Sipavičius, A. Sutkus. Dailinin-ku dirbo V. Palaima. Teatras pastatėlietuvių (K. Binkio, P. Vaičiūno) ir kt.tautų rašytojų (C, Dikenso, Moljero,J. Rainio, H. Zudermano) veikalų, įtvir-tindamas repertuare real. kryptį. Sociali-nius burž. tikrovės prieštaravimus ypačryškiai atskleidė rež. R. JuknevičiusH. Hejermanso dramoje „Viltis” (1935).Vok. fašistai, 1939 užgrobę Klaipė-
1954. dos kr., teatro darbą nutraukė. Teatras atkurtas po D. Tėvynės karo. Pirma? spektaklis (K. Jurašiūno „Eglė žalčių karalienė”) įvyko 1946.VII.27. Svarbiausi naujojo kolektyvo aktoriai: B. Juškevičius, V. Kancleris, L. Kerniūtė, E. Platušaitė ir kt. 1946—49 greta dramos veikalų teatre buvo statomi muz. veikalai (2. Ofenbacho „Perikola”, I. Du-najevskio „Laisvasis vėjas”, R. Planke-to „Komevilio varpai”, Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas” ir kt.). Žymesnieji teatro dainininkai: K. Elertas, S. Gudelis, E. Mažrimaitė-Dirsienė, S. Rapalienė, S. Ratkevičius. Meno vadovas ir dirigentas K. Griauzdė (1946—50). 1951—59 teatre veikė rusų dramos aktorių grupė, kuri pastatė rusų ir užsienio lit-ros klasikų (M. Gorkio, M. Lermontovo,A. Ostrovskio, F. Šilerio) veikalų, taryb.dramaturgų pjesių. Liet. grupė pastatėrusų bei užsienio lit-ros klasikų (N. Go-golio, K. Goldonio, V. Šekspyro, B. Šoir kt.), taryb. dramaturgų (A. Arbuzovo,B. Gorbatovo, V. Lacio, A. Korneičiukoir kt.) veikalų. Daug dėmesio teatrasskiria taryb. liet. dramaturgijai. Čia pir-mą kartą pastatytos originalios pjesės:K. Sajos „Lažybos”, „Gaidžio pentinai”,V. Miliūno „Žuvėdros palydi”, „Odisė-jas vis negrįžta”, J. Grušo „Tėvas irsūnus”, J. Chlivicko „Neramios širdys”,R. Mikalauskaitės „Rožės ir laimė”. Vy-riausieji režisieriai: 1946—49 J. Gustai-tis, 1949—52 R. Juknevičius, 1953—56V. Limantas, 1956—63 V. Jasinskas, nuo1963 P. Gaidys. Nemaža spektaklių reži-savo A. Zadeikis. Dailininkais dirboJ. Jankus, J. Čeičytė ir kt. Spektakliamsmuziką kūrė kompozitoriai B. Gorbuls-kis, J. Karosas, V. Klova. 1963 į teatrokolektyvą įsijungė buvę Kapsuko dra-mos teatro aktoriai (E. Gaigalaitė, A. Ku-bilius, N. Narijauskaitė, V. Paukštė,A. Venckūnas ir kt.). Kolektyvą nuolatpapildo aktoriai, baigę Lietuvos TSRkonservatorijos teatrinį f-tą (H. Andriu-konis, D. Cinauskaitė, P. Stankus, A. Ši-manskis). Teatras dažnai gastroliuojaįvairiose Lietuvos vietose.SVARBESNIOSIOS PREMJEROS (skliaustuose nurodomi: statytojas bei režisierius; dailininkas; žvaigždute pažymėti spektakliai rusų kalba):1935. K. Inčiuros „Vincas Kudirka” (A. Sutkus; V. Palaima); H. Zudermano „Tėviškė”■ v” JŠ?Klaipėdos dramos teatras(B. Dauguvietis; V. Palaima); P. Vaičiūno ,.Sulaužyta priesaika” (B. Dauguvietis; V. Palaima); J. Rainio „Pūsk, vėjeli” (rež. J. Zakis).A, Kitsbergo „Vilkatė” (I. Tvirbutas; V. Palaima); P. Vaičiūno „Prisikėlimas” (J. Stanulis; V. Palaima); Moljero ,,Skapeno juokai” (V. Sipavičius; V. Palaima); H. Hejer-manso ,.Viltis” (R. Juknevičius; V. Palaima).C. Dikenso Svirplys užkrosny” (V. Sipavičius; L. Vilimas); L. Fodoro ,,Brandos atestatas” (A. Sutkus; V. Palaima); C. Dikenso „Dėdė Skrudžas” (rež. A. Sutkus).Vydūno ,,Vėtra” (A. Sutkus; V. Palaima); K. Binkio „Atžalynas” {J. Stanulis; V. Palaima) ; P. Vaičiūno ,,Aukso gromata” (V. Sipavičius; V. Palaima).I. Šeiniaus „Diplomatai” (I. Tvirbutas; V. Palaima).K. Jurašiūno „Eglė žalčių karalienė” (J. Gustaitis; J. Jankus); G. Uspenskio ,.Atmintini susitikimai” (J, Gustaitis; J. Jankus).A. Korneičiuko „Platonas Krečetas” (J. Gustaitis; J. Jankus); B. Aleksandrovo „Manoji Giuzel” (J. Gustaitis; J. Jankus).T. Gabė „Pelenė” (R. Juknevičius; J. Jankus); A. Ostrovskio „Vėlyvoji meilė” (J. Gustaitis; J. Jankus).K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė” (M. Rechelsas; G. Korosteliovas); J. Chlivicko ir J. Gustaičio „Obelys žydės” (R. Juknevičius; G. Korosteliovas); A. Ostrovskio „Be kaltės kaltieji” (R. Juknevičius; G. Korosteliovas) ; B. Lavreniovo , .Lūžis” (R. Juknevičius; G. Korosteliovas).A. Suchovo-Kobilino „Krečinskio vestuvės” {R. Juknevičius; J. Medvedevas}; V. Sobko „Už antrojo fronto” (R. Juknevičius; G. Korosteliovas); A. Arbuzovo „Tania” (R. Juknevičius; J. Medvedevas); J. Marcinkevičiaus „Didžiuoju keliu” (R. Juknevičius; J. Jankus); B. Šo „Londono landynės” (K. Juršys; R. Lukšas).A. Ostrovskio „Vėlyvoji meilė” (K. Juršys; J. Jankus)*; N. Gogolio „Vedybos” (R. Juknevičius; J. Ceičytė, A. Kučerovas); F. Šilerio „Klasta ir meilė” (K. Juršys; R, Lukšas)*; D. Gou ir A. D’Juso „Giliosios šaknys” (R. Juknevičius; G. Korosteliovas)*.V. Lacio „Žvejo sūnus” (A. Zadeikis; R. Lukšas); A. Ostrovskio „Be kaltės kaltie-153K LA —K LAji” (K. Juršys; R. Lukšas)*; K. Goldonio „Ištikimas draugas” (V. Jasinskas, R. Grincevi-čius; J. Ceičytė); A. Korneičiuko „Putinų giraitė” (V. Jasinskas; J. Ceičytė)*.1953. P. Maliarevskio „Batuotas katinas””fV. Limantas; J. Ceičytė); N. Bazilevskio>„Amerikoniškoji tragedija” (pagal T. Dreize-rio romaną) (V. Jasinskas; J. Ceičytė); M.Gor-kio „Miesčionys” (V. Limantas; R. Lukšas)*;M. Lermontovo „Maskaradas” (V. Limantas;N. Zelinskis)*; L. Maliugino „Senieji draugai”‘(V. Manuchina; J. Ceičytė)*.A. Bruštein „Dėdės Tomo lūšnelė” (pagal H. Bičer-Stou romaną) (V. Limantas, A. Zadeikis; R. Lukšas); V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis” (N. Krolis; J. Ceičytė)*; V. Minko „Nenurodant pavardžių” (N. Bernotas; R. Lukšas); A. Kūprino „Olesia” (E. Galpe-rinos inscenizacija) {K. Juršys; J. Ceičytė); K. Sajos „Lažybos” (V. Limantas; R. Lukšas); K. Simonovo „Vienos meilės istorija” {N. Voz-nesenskis; R. Lukšas)*.Moljero „Tartiufas” (A. Kupstas;. J. Ceičytė); V. Miliūno „Marti” (pagal Žemaitės apsakymus) (A. Zadeikis; J. Vilutis); A. Ostrovskio „Ne visada katinui užgavėnes” (N. Voznesenskis; J. Ceičytė)*; V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta” (V. Limantas;. J. Ceičytė); M. Gorkio „Senis” (N. Voznesenskis; R. Lukšas)*; V. Pistolenkos „Anos Be-riozkos meilė” (A. Zadeikis; R. Lukšas}; A. Arbuzovo „Klajonių metai” (S. Caikauskas; R. Lukšas).A. Liobytės „Meškos trobelė” (N, Bernotas; J. Ceičytė); F. Šilerio „Don Karlas” (N. Voznesenskis; R. Lukšas)*; A. Ostrovskio „Bekraitė” (V. Limantas; R. Lukšas); L. Leonovo „Auksinė karieta” (N. Voznesenskis;. J. Ceičytė)*; B. Sruogos „Apyaušrio dalia'” (V. Limantas; R. Lukšas); V. Hugo „Andželo” (K. Juršys; J. Ceičytė)*,K. Sajos „Septynios ožkenos” (V. Jasinskas; J. Ceičytė); T. Mušatesku «,.Titaniko” valsas* (K. Juršys; A. Baltinas); N. Pogodino-„Petrarkos sonetas” (J. Orinianskis; A. Pero-čenkovas)*; K. Sajos „Silva studentauja” (A. Zadeikis; A. Baltinas); P. Kalderono „Meile nežaidžiamą” {J. Višnevskis; J. Ceičytė)*; J. Chlivicko „Neramios širdys” (V. Jasinskas; J. Ceičytė).A. Afinogenovo „Mašenka” (J. Višnevskis; A. Baltinas)*; P. Kohouto „Šitokia meilė” (B. Kodokolovičius; J. Ceičytė)*; A. Loginovo „Kapitono Grinino teismas” (B. Kodokolovičius; J. Ceičytė)*; B. Gorbatovo „Tėvų jaunystė” (V. Jasinskas; A. Baltinas); K. Kubilinsko „Strakaliukas ir Makaliu-kas” (A. Zadeikis; J. Ceičytė).A. Ostrovskio „Judri vietelė” (B. Kodokolovičius; A. Baltinas)*; J. Grušo „Tėvas ir sūnus” (E. Čepulis; J. Vilutis); A. Zelia-bužskio „Gylys” (pagal E. Voinič romaną} (A. Zadeikis; J. Ceičytė); Lope de Vegos „Šokių mokytojas” (V. Jasinskas; R. Lukšas); A. Salinskio „Būgnininkė” (V. Jasinskas; J. Ceičytė); A. Čechovo „Vyšnių sodas” (K. Pa-linas; A. Baltinas).V. Šekspyro „Otelas” (V. Jasinskas; J. Ceičytė); V. Miliūno „Žuvėdros palydi”

1954.
(V. Jasinskas; J. Ceičytė); P. Kalderono „Meile nežaidžiamą” (B. Juškevičius; J. Ceičytė); \. Goldfeldo „Paryžiaus katedra” (pagal V. Hu-go romaną) (V. Jasinskas; J. Ceičytė),R. Mikalauskaitės ,.Rožės ir laimė” (pagal A. Bieliausko romaną ,,Rožės žydi raudonai”) (V. Jasinskas; J. Ceičytė); S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių” (A. Zadeikis; J. Ceičytė).Z. Agranenkos „Gyvena moteris pasauly” (V. Jasinskas; A. Baltinas); V. Miliūno „Odisėjas vis negrįžta” (A. Zadeikis; J. Ceičytė); M. Sebastiano „Bevardė žvaigždė” (V. Jasinskas; A. Baltinas); J. Šmulio „Kiek žingsnių iki mirties” (A. Zadeikis; J. Ceičytė).A. Nikolajo „Būk vyras, Celestino!” (P. Gaidys; R. Lukšas); F. Kuno „Nibelungų kreditas” (A. Zadeikis; S. Lukackis); V. Viš-nevskio ,, Optimistinė tragedija” (P. Gaidys; R. Gibavičius).V. Mykolaičio-Putino „Valdovas” (A. Zadeikis; J. Surkevičius); K. Sajos „Gaidžio pentinai” (P. Gaidys; A. Tarabilda); A. Sastrės „Madridas naktį nemiega” (P. Gaidys; I. Ivanovas); A. Andrejevo „Teiskite mus, žmonės” (A. Zadeikis; A. Baltinas); H. Rotigasto „Nežudyk!” (B. Gražys; F. Lin-čiūtė),S. Radzinskio „Trys muškietininkai” (pagal A. Diuma romaną) (P. Gaidys; I. Ivanovas); G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?” (P. Gaidys; I. Ivanovas); A. 2a-deikio „Jūros vartai” (pagal D. Zigmontės romaną) (A. Zadeikis; J. Jankus); S. Radzinskio „104 puslapiai apie meilę” (N. Guseva; D. Ma-taitienė); K. Gocio „Karalius Elnias” (P. Gaidys; A. Tarabilda).K. Odetso „Laimės vaikas” (S. Cai-kauskas; R. Lukšas); G. Kanovičiaus „Penketas ir teisiamojo žmona” (P. Gaidys; D. Matai-tienė); E. Švarco „Raudonkepuraitė” (A. Zadeikis; S. Kanaverskytė); R, Markūno „Paryžiau, Paryžiau! . .” (B. Gražys; R. Markūnas).„KLAIPĖDOS GARSAS” — buržuazinis laikraštis, ėjęs 1926—27 triskart per savaitę Klaipėdoje.KLAIPĖDOS KANALAS, Karaliaus Vilhelmo kanalas,— kanalas, jungiantis Miniją su Kuršių mariomis. Ilgis 24 km, plotis 28 m (dugno 15 m), vid. gylis 1,70 m. Prasideda 20 km nuo Minijos žiočių, kiek j p. nuo Lankupių. Tęsiasi į š. v. Prie Smeltės (Klaipėdos miesto p. pakraštyje) susijungia su mariomis. Klaipėdos kanalas netoli DrevernosTies Lankupiais yra šliuzas. Kanalu gali plaukti laivai ir baržos iki 300 t talpos. Pervežama mediena, stat. medžiagos. K. k. buvo kasamas 1863—73. 1875 praplaukė 1024 laivai, 4314 sielių.KLAIPĖDOS KRAŠTAS — vakarinė Lietuvos dalis, XIII a. užgrobta Kryžiuočių ordino, 1919 Versalio taikos sutartimi atskirta nuo Vokietijos ir 1923 prijungta prie Lietuvos. Tai maždaug 140 km ilgio ir 15—20 km pločio teritorija, apimanti 2451 km2, kurios natūralias ribas pietuose sudarė Nemunas su Rusnės ir Skirvytės atšakomis, o vakaruose — Baltijos j. Būdamas Prūsijos valdžioje, K. k. nesudarė atskiro adm. vieneto ir įėjo į dviejų R. Prūsijos apygardų — Karaliaučiaus ir Gumbinės sudėtį. Karaliaučiaus apygardai priklausė Klaipėdos miestas ir apskritis, Gumbinės apygardai •— Šilutės apskritis, t. p. Tilžės, Ragainės bei Lankos (Niederung) apskritys, kurių dalis įėjo į K. k. Pagal tendencingus vokiečių gyventojų surašymo duomenis, 1905 Klaipėdos krašte lietuvių rasta 68 000 (48,3%), vokiečių 71 600 (50,8%). Bet iš evangeliškųjų klebonijų almanacho, išleisto 1912, matyti, kad lietuviai Klaipėdos kr. evangelikų tarpe sudarė abs. daugumą, t. y. 71 800 (51,9%), o vokiečiai 66 700 (48,1%). Katalikų Klaipėdos krašte buvo nedaug. 1925 krašte gyveno 72 000 lietuvių (iš kurių 34 300 vadino save klaipėdiečiais) ir 59 300 vokiečių, 1000 kt. tautybių, 5300 svetimšalių. Didžiausias K. k. miestas — Klaipėda (1922—40 000, 1935 — 47 000, 1967 — 131 600 gyv.). Kiti miestai — Šilutė, Pagėgiai, Priekulė, Rusnė, Smalininkai. Antantės ir buržuazijos valdymo metais K. k. adm. atžvilgiu buvo suskirstytas į Klaipėdos miestą ir Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritis.Mokslininkai (L. Vėberis, A. Becenbergeris, M. Tepenas, K. Lomejeris ir kt,), tyrinėją K. k. praeitį, teigė, kad nuo senų laikų šiame krašte gyveno lietuviai. Į šį kraštą XIII a., popiežių ir V. Europos valdovų remiami, pradėjo veržtis Vokietijos feodalai, pirkliai ir riteriai, siekę jį pavergti. Prie Rygos įlankos įsikūrė Kalavijuočių, o prie Vislos — Kryžiuočių ordinas. Abu ordinai sudarė bendrą vadovybę (1237) ir siekė sujungti savo teritorijas. Lietuviai keletą kartų buvo sugriovę Klaipėdos pilį, bet ilgiau Baltijos pajūryje išsilaikyti neįstengė. Po Žalgirio mūšio Torunės taikos sutartimi (1411) Kryžiuočių ordinas buvo priverstas atiduoti Lietuvai Žemaitiją, bet ši sutartis negrąžino Lietuvai K. k., nors jo lietuviškumą pripažino ir Vokietijos imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys B. Makra, kuris, spręsdamas Lietuvos ir Kryžiuočių ordino bylą, 1413 paskelbė tokią nuomonę: ,,. . .Nustatėme, jog Klaipėdos pilis buvo pastatyta Žemaitijos žemėje, ir magistras bei ordinas nepajėgė įrodyti priešingo teigimo”. K. k. nebuvo grąžintas Lietuvai ir Melno taikos sutartimi (1422). Vokiečiai vykdė šiame krašte kolonizacinę politiką. Lietuviams nebuvo leidžiama verstis prekyba, gyventi miestuose. Ypač suintensyvėjo kolonizacija po 1709—11 maro, sunaikinusio maždaug pusę K. k. gyventojų, daugiausia liet. baudžiauninkų. Jų sodybose įsikurdino Prūsijos valdovų atkelti vokiečiai. Liet. kalba buvo vejama iš mokyklų, teismų ir kt. įstaigų. Nepaisant vokietinimo ir kolonizacijos, daugumas krašto kaimų ir toliau liko lietuviški.Vokietinimas ypač sustiprėjo XIX a. antrojoje pusėje, kai buvo išleisti potvarkiai dėl privalomo vok. kalbos mokymo ir jos vartojimo visose mokyklose ir mokslo įstaigose. Gyventojai, nepasiduodami prievartinei germanizacijai, kovojo už gimtosios kalbos teises: rašė vyriausybei peticijas, siuntė delegacijas. 1879 peticiją Klaipėdos aps. pasirašė 1230, Šilutės — 3000, Ragainės — 440, Tilžės — 3700 asmenų. 1895 2ibuose, netoli Šilutės, buvo sudarytas liet. k-tas, parengęs naują peticiją kaizeriui, kurią pasirašė Klaipėdos apskrityje 6228, Šilutės — 4407, Tilžės — 9518, Ragainės — 2905 asmenys.1919 Versalio taikos sutartimi K. k. buvo atskirtas nuo Vokietijos ir atiteko Antantės valstybėms (Prancūzijai, Anglijai, Italijai ir Japonijai). 1920.11.12 Vokietijos kariuomenė išėjo iš Klaipėdos, ir valdžią krašte Antantės valstybių vardu perėmė Prancūzijos generolasD. Odri (Odry), sudaręs naują krašto valdymo organą — K. k. direktoriją. Gen. Odri ir jį pakeitęs aukštasis krašto komisaras prefektas gen. G. Petisnė nesiskaitė su K. k. gyventojų lietuvių darbininkų ir valstiečių interesais. Tik nepasitenkinimui augant, formaliai buvo pripažintos lygios teisės ir liet. kalbai. Tuo pat metu Prancūzijos imperialistai, vadovaudamiesi antitaryb. tikslais, ieškojo būdų sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius, ypač paaštrėjusius, Želigovskiui užgrobus Vilnių. Jie norėjo pajungti Lietuvą Lenkijai, įtraukti ją į antitaryb. avantiūras (ž. Himanso projektas). Tuo tikslu Prancūzijos imperialistai stengėsi panaudoti ir Klaipėdos klausimą. Norėdami priversti Lietuvą nusileisti, jie siūlė nustatyti Klaipėdos kraštui „laisvosios valstybės” („freišta-to”) statusą. Suaktyvino veiklą dėl K. k. ir Lenkijos valdantieji sluoksniai. Klaipėdos klausimo sprendimu gyvai susidomėjo ir patys K. k. gyventojai. 1922 Ambasadorių konferencijos sudarytoji komisija išklausė K. k. gyventojų org-jų atstovų nuomones: vokiečiai pageidavo „freištato”, lietuviai — krašto prijungimo prie Lietuvos, suteikiant jam autonomiją. Buvo išklausyta ir Lietuvos vyriausybės delegacija. Bet Vakarų imperialistai, siekdami Klaipėdą paversti kar. baze prieš Tarybų Rusiją, neskubėjo klausimo spręsti. Todėl Tarybų Rusijos vyriausybė pareiškė Antantės valstybėms griežtą protestą, pažymėdama, kad ji nepripažins nutarimo dėl K. k., jei jis kenks jos interesams. Po ilgų derybų, ypač ėmus V. Europoje bręsti konfliktui dėl Vokietijos atsisakymo mokėti reparacijas, Lietuvos vyriausybė, pasinaudodama draugiška TSRS pozicija, ryžosi prijungti K. k. prie Lietuvos. To meto tarpt, padėtis leido manyti, kad Antantės valstybės tam neprieštaraus. Lietuvos vyriausybė pasiuntė savo kariuomenę į Klaipėdos kraštą ir užėmė Klaipėdą. Prancūzai pasitraukė. Antantės šalių vyriausybės į K. k. įvykius reagavo abejingai. Tik Lenkijos vyriausybė įteikė notą Ambasadorių konferencijai, prašydama imtis priemonių padėčiai sutvarkyti, ir pasiuntė į Klaipėdą karo laivą. TSRS vyriausybė griežtai įspėjo Lenkiją dėl jos kar. pasirengimų, ir kar. konflikto buvo išvengta. Po ilgų derybų Tautų Sąjungoje ir kitur 1924 Paryžiuje buvo pasirašyta konvencija, kuria K. k. perduotas Lietuvai. Konvencijos 2 str. skelbė, kad K. k. sudarys Lietuvos valstybėje teritorinį vienetą, kuris naudosis įstatymų leidimo, teismo, administracijos ir finansų autonomija. Konvencija paliko krašte kaizerinės Vokietijos įstatymus, leido pasilikti iš Vokietijos atvykusiems valdininkams, nustatė, kad privatinė nuosavybė turi būti neliečiama. Klaipėdos krašte nebuvo vykdoma žemės reforma. Krašto valdymo organus sudarė gubernatorius, seimelis ir krašto direktorija. Gubernatorių, vykdžiusį krašto autonomijos priežiūrą, skyrė Lietuvos prezidentas. Gubernatorius skyrė direktorijos pirmininką, skelbė seimelio priimtus įstatymus, turėjo teisę juos vetuoti, šaukė seimelio nepaprastąsias sesijas, galėjo paleisti seimelį. Vykd. valdžia priklausė direktorijai. Ją sudarė pirmininkas ir 4 jo paskirti nariai. Seimeliui pareiškus nepasitikėjimą, direktorija turėjo atsistatydinti. Klaipėdos uosto reikalus tvarkė Lietuvos vyriausybės skiriamas direktorius ir du nariai, kurių vienas turėjo būti skiriamas direktorijos, o antras Tautų Sąjungos atitinkamos komisijos.1930 duomenimis, Klaipėdos kr. buvo 24 žemvaldžiai, turėję didesnius kaip 200 ha ūkius. Daugiausia žemės priklausė vok. dvarininkams. 100 ha ir didesnių ūkių buvo 130 (iš viso 28 427 ha), nuo 20 iki 100 ha —2142 ūkiai (iš viso 74 085 ha), nuo 1 iki 20 ha— 10 293 ūkiai (iš viso 77 000 ha). 1938 duomenimis, iš 241 962 bendro žemės ploto ž. ū. naudmenos sudarė 71,7%, tame tarpe ariamoji žemė 46,2%, pievos ir nuolatinės ganyklos 24,5%. 100 ha ž. ū. naudmenų Klaipėdos krašte teko žymiai daugiau galvijų ir kiaulių, negu likusioje Lietuvoje. Ž. ū. produktai buvo eksportuojami į Vokietiją. Pram. įmonės, bankai bei prekybos įmonės daugiausia priklausė vok. kapitalistams. Seniausia pram. šaka buvo medžio apdirbimo pramonė (pirmoji lentpiūvė Klaipėdoje įsteigta 1759). XIX a. pab. Klaipėdoje pradėjo veikti celiuliozės f-kas (vėliau tapęs didžiausia tos rūšies įmone Pabaltijyje)! superfosfato, degiųjų dujų f-kai. 1925—38 Klaipėdos krašte išsivystė maisto ir tekstilės pramonė. Iš viso 1925 buvo 2087 pramonės ir amatų įmonės su 9860 darbininkų. 1938 pram. įmonių su 5 ir daugiau darbininkų buvo 211. Jose dirbo 11 200 žmonių. Pram. įmonių su 50 ir daugiau žmonių tais metais buvo 40. Jose dirbo 8500 žmonių. K. k. pram. įmonės 1938 sudarė 13% Lietuvos (be Vilniaus krašto) pram. įmonių, o jų darbininkai — 26 % Lietuvos pram. darbininkų. Didžioji pram. dalis buvo sukoncentruota Klaipėdoje.Ofic. kalbos Klaipėdos krašte buvo lietuvių ir vokiečių. M-lose vyravo Vokietijos mokymo sistema. Autonominės valdžios išlaikomose m-lose buvo auklėjama vok. nacionalizmo dvasia. Todėl lietuviai buvo priversti įsteigti priv. m-las. Tuo tikslu 1926 įkurta Klaipėdos kr. m-lų d-ja, kuri 1938 išlaikė 47 priv. pr. m-las, Pagėgių K. Donelaičio g-ją, Šilutės g-ją, spartesniąją g-ją Klaipėdoje ir teikė paramą valstybinės Klaipėdos Vytauto Didžiojo g-jos moksleiviams. Be to, Klaipėdoje buvo įsteigtos 2 nepilnos aukštosios mokyklos: prekybos in-tas (1934), rengęs prekybos specialistus, ir pedagoginis in-tas (1935), rengęs pr. m-lų mokytojus. 1938 visose K. k. pr. m-lose mokėsi 17 400 mokinių, g-jose ir kt. vid. m-lose — 3300.1924 konvencija labai apribojo Lietuvos teises Klaipėdos krašte ir sudarė sąlygas Vokietijos revanšistams kištis j krašto vidaus reikalus, kurstyti nacionalistines aistras. Lietuviai, gindami savo teises, steigė kultūrines, ekonomines ir politines org-jas kovai su krašto germanizavimu. Svarbesnės tų org-jų buvo šios: Ūkinė autonomijos partija, arba Gaspadoriškoji autonomijos s-ga,— K. k. lietuvių burž. polit. org-ja, įsteigta 1923 ir siekusi atkovoti iš vokiečių įtakos stambesniuosius ūkininkus ir tuo būdu sustiprinti K. k. liet. buržuazijos pozicijas; Mažųjų laukininkų s-ga, arba Mažųjų laukininkų susivienijimas,— K. k. lietuvių valstiečių burž. org-ja, įkurta 1925 (per ją Lietuvos burž. valdžia stengėsi atkovoti iš vokiečių dvarininkų įtakos vidutiniuosius ir smulkiuosius valstiečius); Autonomijos susivienijimas — K. k. lietuvių burž. polit. org-ja, įkurta 1925 ir siekusi stiprinti K. k. liet. buržuazijos pozicijas; Visuomeninė sąjunga, jungusi amatininkus, prekybininkus, tarnautojus, miestiečius ir kovojusi dėl liet. atstovų išrinkimo į apskričių ir miestų seimelius; Darbininkų ir amatininkų susivienijimas, kurio nariai buvo daugiausia darbininkai samdiniai ir kumečiai, kovoję dėl savo buities pagerinimo ir organizavę saviveiklą (chorus, vaidinimus ir kt.); Ūkininkų draugija, kūrusi ūkininkų koop. org-jas, organizavusi namų ruošos kursus, bandymų laukelius, jaunųjų ūkininkų ratelius; Muziejaus draugija, siekusi kultūrinio bendradarbiavimo su vokiečiais; d-ja „Aukuras”, steigusi krašte liet. skaityklas ir knygynus; moterų labdaros d-ja „Globa”; Namų savininkų draugija; Gydytojų sąjunga ir kt. Iš vok. org-jų paminėtinos: K. k. kultūros s-ga (Memel-landischer Kulturbund) — vokiečių buržuazinė nacionalistinė org-ja, įkurta 1923 vietoj susilikvidavusios Heimatbun-do org-jos, iš pradžių kovojusi už K. k. paskelbimą „freištatu”, o vėliau separatistinę savo veiklą dangsčiusi K. k. kultūrinių interesų gynimu (jos veiklą ir spaudos organą „Memeler Dampfboot” finansavo Vokietijos vyriausybė); K. k. tvarkos s-ga (Ordnungsbund) — K. k. vokiečių buržuazinė nacionalistinė partija, įkurta 1924 vietoj susilikvidavusios Autonomijos s-gos (Autonomieverband), siekusi stiprinti vok. buržuazijos pozicijas; Vienybės frontas (Einheitsfront) — K. k. vokiečių burž. ir smulkiaburž. partijų blokas, susidaręs 1925 iš vokiečių buožinės 2emės ūkio partijos (Landwirt-schaftspartei), smulkiaburžuazinės Liaudies partijos (Volkspartei) ir K. k. socialdemokratų partijos ir gynęs vok. buržuazijos klasinius interesus bei stengęsis parengti dirvą K. k. prijungimui prie Vokietijos. Nac. kova Klaipėdos krašte reiškėsi ir per spaudą. Lietuvių tribūna pasidarė laikr. „Prūsų lietuvių balsas”, o vokiečių — „Memeler Dampiboot”. Be to, 1920—21 Klaipėdoje buvo leidžiamos „Tarybos žinios”, oficialus liet. org-jų organas. Vietiniai vokiečiai ir lietuviai, kovoję už Klaipėdos „freištatą” („laisvą valstybę”), žinomi heimatbundininkų vardu, 1920—22 leido Klaipėdoje laikr. „Vokiška-lietu-viška namynės bunta”. 1923—39 Klaipėdoje, be minėtų laikraščių ir žurnalų, išėjo nemaža period. leidinių, iš kurių svarbesni buvo šie: žrn. „Jūra”, „Pajūris”, laikr. „Klaipėdos žinios”, „Lietuvos keleivis”. Nuo 1931 ėjo savaitraštis „Darbininkų balsas”, nuo 1936 tautininkų laikr. „Vakarai”. Kai kuriuos laikr. lietuviai leido vok. kalba. Iš tokių paminėtinas „Memel-Zeitung” ir kt.LKP K. k. organizacija buvo pradėta kurti 1923. Jos organizatorius buvo J. Greifenbergeris, LKP CK atsiųstas part. darbui į K. k. Iš pradžių K. k. komunistų org-jai vadovavo LKP CK sudarytas Laikinasis krašto k-tas. 1924 įvyko LKP K. k. org-jos I konferencija, kuri part. darbui vadovauti išrinko vietinį organą — LKP Klaipėdos krašto k-tą. Nors LKP Klaipėdos krašte ir nebuvo uždrausta, faktiškai ji turėjo veikti nelegaliai. LKP veiklą nulėmė konkretūs darbininkų rev. judėjimo (tiek Lietuvos, tiek tarptautinio) interesai, ypač reikalas suburti Lietuvos įv. tautybių darbininkus į bendrą kovą prieš buržuazijos diktatūrą. Didelę K. k. darbininkų klasės dalį sudarė vokiečiai. Lietuvos burž. vyriausybė po krašto prijungimo ėmė vykdyti jame liet. nacionalizmo, o Vokietijos imperialistų agentai — vok. nacionalizmo politiką. Tokiomis sąlygomis LKP stengėsi K. k. darbo žmones, vokiečius ir lietuvius, įtraukti į bendrą rev. kovą. Siai politikai propaguoti LKP iniciatyva 1925 buvo įkurta Klaipėdos krašto Darbininkų partija. 1926 ji buvo pavadinta Darbininkų partija (1927 nukrypo nuo klasinių pozicijų). 1924—27 ši partija leido laikr. „Arbeiter-Zeitung”. 1931—32 LKP tam pačiam reikalui leido pogr. laikr. „Raudonas švyturys”.Hitleriui paėmus Vokietijoje valdžią, Klaipėdos kr. atvirai pradėjo veikti hitlerininkai. Inspiruojamos iš Berlyno, susikūrė dvi hitlerininkų partijos: 1932 — Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (Christlich-sozialistische Arbeitsge-meinschaft) ir 1933 — Socialistinė tautos sąjunga (Sozialistische Volksgemein-schaft). Pirmajai vadovavo pastorius T. Zasas (Sass), antrajai — veterinarijos gydytojas E. Noimanas (Neumann). Noimanui greit pasidarė paklusnios visos autonominės valdžios įstaigos. Lietuvos valdžia 1934 suėmė hitlerinių partijų vadus ir bendrininkus ir 1935 nuteisė, bet 1937 juos amnestavo ir apskritai ėmė nuolaidžiauti hitlerininkams. Tuo pasinaudodami, jie nuo 1938 ėmė tvarkyti kraštą hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu. Pasinaudodama Lietuvos valdžios nuolaidžiavimu, faš. Vokietija 1939. III.22 užgrobė K. k. Nuo pirmos okupavimo dienos hitlerininkai uždarė liet. laikraščius, liet. m-las, d-jas. Kone. stovyklose buvo nukankinti mokytojai E. Simaitis, J. Purvinis ir kt.1945.1.28 Raudonoji Armija išvadavo Klaipėdą ir tuo pačiu baigė vaduoti visą K. k. Jis buvo grąžintas Lietuvos liaudžiai kaip Lietuvos TSR dalis. 1944 didžioji dauguma K. k. gyventojų vokiečių pasitraukė į Vokietiją. Siuo metu K. k. nei administraciniu, nei teisiniu atžvilgiu nesiskiria nuo kitos Lietuvosteritorijos ir K. k. pavadinimas virto tik ist. sąvoka.Lit: J. Sembritzki, Geschichte des Kreises Mėmei, Memel, 1918; J. Sembritzki, A. Blttens,Geschichte des Kreises Heydekrug, Memel, 1920; R. Meyer, Heimatkunde des Memelgebiets, Memel, 1922; J. Sembritzki, Geschichte der Koniglich-Preussischen See- und Handelsstadt Memel, Memel, 1929; R. Valsonokas, Klaipėdos problema, Klaipėda, 1932; J. Robinzonas, Klaipėdos krašto konvencijos komentaras, t. 1— 2, K., 1934; V. Vileišis, Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje, K., 1935; Kovos keliai, Klaipėda, 1938; R. Žiugžda, Tarybinė Klaipėda, V., 1951; J. Dagys, Klaipėda Santarvės okupacijoje.—,,Liaudies ūkis”, 1960, Nr. 1; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 4, V., 1961; P. Kūris, Klaipėdos kraštas Vakarų imperialistų agresijos planuose 1919—1924 metais. — ,,Teisė”, t. 3, 1963; Lietuvos TSR istorija, t. 2, V., 1963; t. 3, V., 1965; A. Gaigalaitė, Klaipėdos krašto užgrobimas 1939 metais. — ,,LTSR MA darbai”, 1965, A 2.„KLAIPĖDOS KRAŠTO LAIKRAŠTIS”—buržuazinis dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 1932 Klaipėdoje gotiškais spaudmenimis lietuvių ir vokiečių („Memellandische Landes-Zeitung”) kalbomis. Red. J. Bro-žaitis.KLAIPĖDOS KRAŠTO MOKYKLŲ DRAUGIJA — buržuazinė švietimo organizacija, veikusi 1926—39. Klaipėdos kr. prijungus prie Lietuvos (1923), švietimą tvarkė autonominė krašto direktorija, kuriai vadovavo daugiausia vokiečių nacionalistai, varę mokyklose germanizavimo politiką. D-ja įsteigė ir išlaikė pradinių bei vidurinių liet. mokyklų; joms išlaikyti lėšų gaudavo iš Lietuvos valdžios. 1938 išlaikė daugiau kaip 50 pr. m-lų, t. p. Pagėgių Donelaičio g-ją, Šilutės prog-ją, spartesniąją m-lą (g-ją) Klaipėdoje ir teikė paramą Klaipėdos Vytauto Didžiojo g-jos moksleiviams. 1936 d-jos v-bą sudarė V. Gaigalaitis, J. Kybrancas, S. Simaitis, K. Trukanas. D-ja nustojo veikusi, hitlerininkams užgrobus Klaipėdos kr.„KLAIPĖDOS KRAŠTO VALDŽIOS ŽINIOS”—buržuazinis mėnesinis laikraštis, ėjęs 1920—39 Klaipėdoje lietuvių ir vokiečių („Amtsblatt des Memelgebietes”) kalbomis. Leido Klaipėdos kr. direktorija. Skelbė įstatymus, potvarkius, sutartis ir kt.„KLAIPĖDOS KRAŠTO ŽODIS”—liberalinis savaitraštis, ėjęs 1926 Klaipėdoje.KLAIPĖDOS KULTŪRA—vakarinės Lietuvos dalies IX amžiaus gyventojų materialinės kultūros pavadinimas, vartotas kai kurių burž. archeologų. Pirmasis jį pavartojo rusų archeologas A. Spici-nas. Jis rėmėsi to laikotarpio laidojimo paminklais (Anduliai, Klaipėdos rj., ir kt.). Spicino manymu, skiriamasis šios kultūros bruožas — papuošalų formų masyvumas, monumentalumas. Ypač bū-. dingas sidabro naudojimas papuošalams. Spicinas teigė, kad K. k. buvo prasiskverbusi į prūsų, latvių ir jotvingių gyventas žemes; Estijoje K. k. dirbinių buvę maža, o Rusijos jie visai nepasiekę. K. k. terminą vartojo ir P. Tarasenka („Lietuvos archeologijos medžiaga”, K., 1928).Vokiečių archeologai (C. Engelis, J. Hofmanas ir kt.) K. k. vadino Lietuvos pajūrio gyventojų I—XII a. materialinę kultūrą. Vėlesniuose Lietuvos archeologų darbuose šio termino atsisakyta, nes K. k. bruožai nėra būdingi tik IX a., kaip manė A. Spicinas, ir nėra išimtinai klaipėdietiškos kilmės.Lit.: A. CnBIĮMH, AHTOBCKHe ApeBHOCTH. —„Tauta ir žodis”, t. 3, K,, 1925.