KYMANTAITĖ-CIURLIONIENE Sofija — rašytoja. Z. Čiurlionienė-Kymantaitė Sofija.KlMBARAS Bronius [1903.IV.20 Klykoliuose (Akmenės rj.) — 1946.VI.8 Telšiuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. Nuo 1915 gyveno Varniuose, dirbo pas buožes, vertėsi kalvio amatu. 1923—26 priklausė Lietuvos Jaunimo s-gai. Nuo 1935 dalyvavo rev. veikloje. Nuo 1936 Komunistų partijos narys. 1940—41 Varnių vis. vykd. k-to pirmininkas, TSRS Paruošų liaudies komisariato įgaliotinis Telšių apskrityje.
1941 evakavosi į Jaro-slavlio sritį. 1942—44 Raudonosios Armijos 16 lietuviškosios divizijos karys. Buvo sunkiai sužeistas. Nuo 1944.XTSRS Paruošų liaudies komisariato įgaliotinis Telšiuose. Buržuazinių nacionalistų nužudytas.KlMBARAS Jonas [XVI a.—XVII a.] — filosofas nominalistas. Vienas pirmųjų lietuvių, išleidęs darbą iš filos. srities. Studijavo Graco (Austrija) akademijoje, kur 1600 paskelbė magistro laipsnio disertacijos tezes. K. daugiausia nagrinėjo gamtos filosofijos klausimus, kai kurias to meto gamtos mokslų žinias sumaišydamas su nemokslinėmis scholastinėmis pažiūromis. Spręsdamas bendruosius filosofijos klausimus, kartais sekė V. Oka-mu. K. pripažino savarankišką, nuo formos nepriklausomą materijos egzistavimą, bet nuoseklus nominalistas nebuvo — gamtos filosofijos klausimais darė nuolaidų viduramžių idealizmui. Psichologijoje K. laikėsi peripatetikų pažiūrų. Nors K. kalbėjo apie „dangiškąjį pasaulį”, tačiau iš jo samprotavimų galima daryti išvadą, jog natūralūs veiksmai, reiškiniai vyksta be dievo pagalbos, pagal gamtos dėsnius. Tuo pasireiškė K. nominalistinių pažiūrų nuosaikumas, jo posūkis į materializmą.Lil.: R. Plečkaitis, Scholastinė logika Lietuvoje.—,,Filosofija”, t. 2, sąs. 2, V., 1962; R. Plečkaitis, Psichologijos dėstymo Lietuvos mokyklose XVII a. pabaigoje—XVIII a. pradžioje apžvalga.—„Pedagogika ir psichologija”, t. 3, V., 1962.KIMBARTIŠKĖ — kaimas Zarasų r j., 3 km į p. r. nuo Turmanto, Latvijos TSR pasienyje; apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 100 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Kimbartiškės ežero p. krante, abipus Turmanto—Drūkšių (BTSR) kelio. Yra taryb. ūkio gyvulininkystės pastatų, lentpiūvė, kultūros namai, biblioteka. XIX a. veikė vandens malūnas.KIMBARTIŠKĖS EŽERAS — ežeras Zarasų rj., 2 km į p. r. nuo Turmanto. Plotas 11,5 ha. Ežeras ištįsęs iš š. j p.; ilgis 750 m, didž. plotis 230 m, kranto linijos ilgis 1850 m. Krantai apaugę medžiais, krūmais. P. r. ir p. v. krantai aukšti, r. ir š.— žemi, pelkėti. Iš K. e. į Skirno ež. teka Skirna. P. pakrantėje įsikūrusi Kimbartiškė. Per K. e. eina Latvijos TSR siena. Ežeras verslovinis; 1966 žuvies sugauta 17 kg/ha.KIMŠA Boleslovas [1921.X.25 Daugailiuose (Utenos rj.) — 1942.X.1] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš mažažemių valstiečių. Baigė Salų žemesniąją ž. ū. m-lą. Nuo 1940.VII LKJS narys, nuo 1941 LLKJS Daugailių vis. k-to sekretorius, kandidatas į VKP(b) narius. 1941 pasitraukė į TSRS gilumą. 1942 atvyko partiz. veiklai į Utenos apskritį. Žuvo kovoje su hitleriniais okupantais.KIMSINIS — ežeras Zarasų rj., 8 km į r. nuo Antazavės, tarp Čičirio ir Avilio ežerų. Plotas 10 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 710 m, kranto linijos ilgis 2600 m. Krantai neaukšti, š. r. gale apaugę mišku. Nenutekamas. Prie K. įsikūrę Kimsinė ir Kukliai.KYNAS Albinas [g. 1907.X.13 Paežeriuose (Vilkaviškio rj.)] — revoliucinio judėjimo Brazilijoje ir Ispanijoje dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1929 emigravo į Braziliją. San Paule dirbo alaus g-loje, nuo 1931—32 laikr. „Darbininkų žodis” pogr. spaustuvėje. 1931— 1936 priklausė Brazilijos Kompartijai. Už rev. veiklą 1932 kalintas Grandės saloje. 1933—35 dirbo „Mūsų žodžio” spaustuvėje, kartu buvo šio laikr. vienas redaktorių. 1936 ištremtas iš Brazilijos. Atvežtas į Prancūziją, pabėgo ir nuvyko į Ispaniją. Iki 1939 XI internac. brigados karys ir Ispanijos Komunistų partijos narys. Rašinėjo korespondencijas apie Ispanijos piliet. karą į žrn. „Priekalas”, laikr. „Darbas” ir kt. 1939 internuotas kone. stovykloje Prancūzijoje. 1940 grįžo į Lietuvą, dirbo ūkinį darbą. 1941. VIII suimtas ir kalintas Kaune, vėliau Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. 1942.11 paleistas, iki 1963 dirbo adm. ir ūkinį darbą. Pensininkas.„KlNAS” — 1. Buržuazinis dvisavaitinis žurnalas, ėjęs 1934X11.1—1935.1 Kaune. Išėjo 3 nr.2. Tarybinis reklaminis informacinis leidinys, ėjęs 1955—59 Vilniuje. Leido Lietuvos Respublikinė kino filmų nuo-mojimo kontora.KlNDERIAI — kaimas Kupiškio r j., Šimonių ir Aukštupėnų apyl., 10 km į p. r. nuo Kupiškio, 3 km į r. nuo Kupiškio— Svėdasų kelio. 134 gyv. (1959). Prie kaimo yra pailga nuolaidžiais šlaitais kalva, vad. Pilele arba Kapeliais. Be to, ant nedidelės kalvelės prie Babakalnio yra akmuo, vad. Velniaguliu. Burž. nacionalistai 1946 kaime nužudė Šimonių vis. žemės dalijimo komisijos pirmininką P. Šlapelį, 1949 išžudė K. Kelmo 3 asmenų šeimą.KINDERIS Zenonas [g. 1937.1.1 Keiniš-kėje (Telšių rj.)]—inžinierius hidrotechnikas, žemės ūkio mokslų kandidatas (1965). 1960 baigęs Z. ū. akademiją, dirba joje ped. darbą. Nuo 1961 TSKP narys. Paskelbė moksl. straipsnių apie maisto medžiagų išplovimą iš drenuotų dirvožemių ir kitais melioracinės hidrogeologijos klausimais.KINDZIŪLIS Stanislovas [g. 1930.VIII.22 Nemakščiuose (Raseinių rj.)]—gydytojas, pedagogas, medicinos mokslų kandidatas (1962). 1956 baigęs Kauno Med. in-tą, iki 1958 buvo to in-to sveikatos apsaugos katedros asistentas. 1958—61 Maskvos I med. in-to aspirantas. Nuo 1961 Kauno Med. in-to socialinės higienos ir sveikatos apsaugos katedros vedėjas; nuo 1966 docentas. 1964—65 gydomojo f-to prodekanas, nuo 1965 dekanas. Nuo 1964 TSKP narys. Paskelbė moksl. straipsnių sveikatos apsaugos organizacijos klausimais.KINE, Kena,—1. Upė Vilniaus r j., Vilnios kair. intakas. Ilgis 25 km; baseino plotas 184 km2. Prasideda Mantušių apylinkėse, 9 km į š. nuo Turgelių. Teka į š. r. Kerta Vilniaus—Minsko glžk. ir plentą. Įteka į Vilnią 54 km nuo jos žiočių, ties Santakais. Intakai: dešinieji — Svira, Vaičia, Kuosinė; kairysis — Ru-kainė. Vaga 4—8 m pločio, 0,3—1,2 m gylio. Vid. nuolydis 388 cm/km. Krantai daugiausia statūs, 0,8—1,2 m aukščio. Slėnis 140—180 m pločio. Srovės greitis 0,2—0,5 m/s. Vid. debitas žiotyse 1,73 m3/s. Pavasario potvynio metu K. vandeningesnė, negu Vilnia, todėl ją patvenkia.2. Kaimas Vilniaus rj., Kalvelių apyl., 23 km į r. nuo Vilniaus. 407 gyv. (1959). Per kaimą eina Vilniaus—Minsko glžk., Vilniaus—Šumsko kelias, teka Vilnios intakas Kinė. Kaimas gatvinis. Kinės glžk. st. yra gretimame Kalvelių kaime, o K. aštuonmetė m-la — Pakinėje. 1744 pastatyta bažnyčia. 1790 ist. šaltiniuose minimas K. palivarkas. 1883 buvo 143 gyv. Kinėje palaidotas kurį laiką čia gyvenęs astronomas P. Slavinskis (1795—1881).KINEMATOGRAFIJA (gr. kinema — judėjimas + giapho — rašau) — kino filmų gamyba ir jų demonstravimas. Kino filmai Lietuvoje pradėti demonstruoti XIX a. pab. (ž. Kinoiikacija), bet jų gamybos ilgą laiką nebuvo. Yra duomenų, kad 1909 JAV lietuvis Radžiūnas filmavo Lietuvos gamtovaizdžius, buitines scenas ir savo darbus demonstravo JAV lietuvių kolonijose. Vilniaus fotografas ir cinkografas A. Jurašaitis buvo gavęs gubernatoriaus leidimą filmuoti Vilnių ir jo apylinkes, tačiau apie jo operatorinius darbus nėra išlikę žinių. Po I pasaul. karo į Lietuvą atvykdavo filmuoti JAV lietuviai J. Januškevičius, G. Klimas, A. Kručas, K. Lukšys, P. Milius, M. ir K. Motūzos, A. Račiūnas. Nuo 1932 Lietuvos kino teatruose buvo pradėta reguliariai demonstruoti lietuvišką kino kroniką, kurią gamino F. Du-najevas, J. Josvainas, K. Lukšys, S. Uz-donas, S. Vainilavičius, A. Zibas ir kt. 1926—29 kūrėsi jv. studijos, kino b-vės bei kino m-los: „Akis” (F. Dunajevo ir I. Viekovo), „Lietfilm” (A. Pakarklio ir I. Goršeino), S. Senkevičaitės ir kt. 1927 „Akis” pagamino pirmą lietuvišką 2 veiksmų komediją „Gydytojas per prievartą”. 1928 pagamintas pilnametra-žis meninis filmas „Lietuvos kareivėlis” (operatorius F. Dunajevas), kuriame pagr. vaidmenis sukūrė dramos aktoriai J. Laucius, J. Petrauskas, T. Vaičiūnienė, dalyvavo daug statistų ir kariuomenė. 1931 išleistas filmas „Onytė ir Jonelis” (režisieriai F. Dunajevas ir J. Linartas), kuriame pavaizduotas atvykusių į miestą ieškoti „laimės” kaimo merginos ir vaikino likimas. Filme parodyta Kauno vaizdų. Vaidino dramos aktoriai V. Fedotas-Sipavičius, V. Lietu-vaitytė, P. Pinkauskaitė. 1931 grįžęs iš JAV, režisierius J. Vaičkus bandė sukurti lietuvišką meninę K.: atidarė kino aktorių m-lą, rinko aukas kino aparatūrai pirkti ir studijai atidaryti. Entuziastų svajonės sužlugo: valdžia šio reikalo nerėmė, o „mokykla” virto bizniu. 1938 pastatytas pirmas lietuviškas lėlių filmas „Storulio sapnas” (lėlės dail. S. Ušinsko, operatorius A. Zibas). Nacionalinė K. burž. Lietuvoje vystėsi silpnai: trūko lėšų, aparatūros, įrengimų, nebuvo kvalifikuotų specialistų. Liet. K. pradėjo sėkmingai vystytis tik taryb. santvarkos metais, įkūrus valstybinę kino studiją (ž. Lietuvos Kino studija).KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA. Lietuvos Kinematografininkų sąjunga[nuo 1965; 1958—65 — Lietuvos Kinematografijos darbuotojų sąjunga] — kūrybinė kinematografijos darbuotojų organizacija, įkurta 1958 Vilniuje. S-gai priklauso įv. sričių menininkai, dirbantys kinematografijoje: kino dramaturgai, režisieriai, operatoriai, aktoriai, kompozitoriai, garso operatoriai ir kt. S-ga kelia narių kvalifikaciją, stiprina ryšius su kitų taryb. respublikų kinematografininkais, propaguoja tarybinio kino meno laimėjimus. Iki 1963 s-gai vadovavo organizacinis biuras (pirm. J. Baltušis), nuo 1963 — v-ba (1963—68 I sekretorius J. Gricius, nuo 1968 — R. Vabalas). 1968 s-ga turėjo 60 narių.
KINIŪNAI — kaimas Ignalinos rj., Diet-kauščiznos apyl., 6 km į š. nuo Mielagėnų. 154 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1924). 1866 buvo 101 gyv. Burž. valdymo metais kom. spaudą kaime platino P. 2iž-maras ir J. Cicėnas, 1947 nužudyti burž. nacionalistų.KINOFIKACIJA [gr. kimo — judu + lot. tacio — darau] — kino tinklo kūrimas, plėtimas ir naudojimas. Pirmieji kino filmai į Lietuvą pateko iš Maskvos. Pirmasis kino seansas įvyko 1897 Vilniuje, Botanikos sodo vasaros teatre. Su kt. trumpametražiais filmais, pagamintais Paryžiuje, čia buvo demonstruojama ir Rusijoje pagaminta kronika „Jo imperatoriškosios didybės karūnavimas Maskvoje, 1896 m. gegužės 14 d.”. Vėliau filmai pasiekė ir kitus Lietuvos miestus. Jie buvo demonstruojami daržinėse, tuščiuose sandėliuose, parapijų salėse. Pirmieji kino teatrai atidaryti 1905 Vilniuje, Didžiojoje (dab. Gorkio) gatvėje („Iliuzija”), ir Kaune („L. Bovi”; įsteigė Miurendzėjus). 1907—10 nuolatiniai kino teatrai (liaudies vadinti „elektriniais teatrais”) ėmė veikti Šiauliuose, Druskininkuose, Telšiuose, Jurbarke, Marijampolėje ir kitur. Pajutę neblogą pelną, apsukrūs biznieriai statė arba pritaikė patalpas naujiems kino teatrams. Jau 1913 dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje (be Klaipėdos kr.) veikė apie 30 kino teatrų, iš jų Vilniuje 12, Kaune 5. Iki I pasaul. karo kino teatruose buvo daugiausia demonstruojami prancūziški, itališki, rusiški (pvz., „Sten-ka Razinas”, „Grafas Levas Tolstojus”) kino filmai. 1910 Vilniuje buvo demonstruojamas ir pirmasis mokslo populiarinimo filmas „Mikrobų ir kraujo lašo gyvenimas”. Per I pasaul. karą kino teatrų Lietuvoje (be Klaipėdos kr.) beliko apie 11, o ir tie patys neturėjo filmų.1919 vėl pradėjo veikti kai kurie kino teatrai. 1934 jų buvo 60 (be Vilniaus kr.), jų tarpe 5 Klaipėdos krašte. Pasirodžius garsiniams filmams (1929), nebylūs filmai ėmė užleisti vietą vad. „lichtonfilmams” (šviesgarsiniams). Mažesnių miestelių kino teatrų savininkai nepajėgė įsigyti brangių garsinio kino projektorių ir buvo priversti savo kino teatrus uždaryti. 1937 Lietuvoje buvo 56 kino teatrai. Juos aptarnavo Kaune veikusios filmų nuomoj imo kontoros: „Ars-film”, „Film-union”, „Fortunafilm”, „Fox-film”, „Kerre-film”, „Para-mount-film”, „Prima-film”, „Super-film”. Be to, kino teatrų savininkai gaudavo filmų ir per Rygos filmų nuomojimo kontoras. 1936 Kauno ekranuose buvo demonstruojami 883 filmai, gaminti daugiausia JAV (Holivudo) ir Vokietijos studijose. Daugiausia buvo rodomi pseu-domeniniai filmai: saloninės komedijos, detektyvai, melodramos. Filmai tapo triukšmingos reklamos objektu. Kino teatrų savininkams bei filmų nuomojimo kontoroms rūpėjo tik pelnas. Į filmų demonstravimo reikalus kartais kišdavo-si užsienio valstybių diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, 1931 Argentinos konsului užprotestavus, buvo nustota demonstruoti Vokietijoje pagamintą filmą „Pietų Amerikai reikalingos šokėjos”. 1927 Vokietija įteikė verbalinę notą dėl Č. Čaplino antimilitaristinio filmo „Ant peties” demonstravimo. Gana retai buvo demonstruojami taryb. filmai, nors liaudis juos labai mėgo. Retkarčiais ekranuose pasirodydavo ir lietuviškos kino kronikos kadrų.1941 Tarybų Lietuvoje veikė 66 valstybiniai kino teatrai bei kino įrenginiai. Juose buvo rodomi tarybiniai meniniai filmai, jų tarpe lietuviški kino žurnalai. Vok. faš. okupacijos laikotarpiu buvo demonstruojami daugiausia faš. Vokietijoje pagaminti filmai; daugelis jų liaupsino fašizmą, rasizmą, karą su TSRS.Po D. Tėvynės karo ypatingas dėmesys buvo skiriamas kaimo kinofikavimui, kartu vystant ir miestų kino tinklą.1948 miestuose buvo 64 kino teatrai (per metus juose apsilankė 6,3 mln. žiūrovų), o kaimo vietovėse 111 (0,7 mln. žiūrovų). Resp. pavaldumo miestuose ir rajonų centruose 1958—65 pastatyti 48 modernūs kino teatrai (19 400 vietų), tarp jų Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose po 1 universalų plačiaformatį.Lietuvos kinofikavimas 1950—65
Miestuose Kaimuose
Metai valstybi- žiūrovų valstybi- žiūrovų
nių kino (mln.) nių kino (mln.)
teatrų įrenginių
1950 81 7,3 167 1,4
1955 101 13,7 437 4,8
1960 144 22,5 944 9,8
1965 153 26,7 1289 14,5
Lietuvos miestuose 1966 buvo 5 pla-čiaformačiai kino teatrai, 97 plačiaekraniai ir 65 paprasti; kaimų kino įrenginių tarpe 894 stacionariniai. Plačiaekranių kino įrenginių daugėja ir kaimuose; pvz., 1966 jų veikė 175 (154 stacionariniai ir 21 kilnojamasis). Miestų kino teatruose 1966 buvo 45 300 žiūrovų vietų (jų tarpe Vilniuje 7100, Kaune 5100, Klaipėdoje 3000, Šiauliuose 2300, Panevėžyje 1000), o kaimo kino tinkle 105 000. Be valstybinio kino tinklo (1966 iš viso 1442 kino teatrai ir įrenginiai), Lietuvoje veikia 29 profsąjunginiai kino įrenginiai, kurie vien 1966 aptarnavo 2 010 000 žiūrovų. Be to, įv. įmonėse ir organizacijose veikia 261 kino įrenginys, kur nemokamai rodomi aktualiausi kronikiniai dokumentiniai, mokslo populiarinimo, techniniai, ateistiniai ir kt. filmai.Dešimčiai tūkstančių Lietuvos gyventojų 1966 teko vid. 4,9 valstybinių ir profsąjunginių kino teatrų bei kino įrenginių. Vienas Lietuvos gyventojas tais metais apsilankė kine vid. 14,2 karto. Tūkstančiui Lietuvos miestų gyventojų teko 35 žiūrovų vietos. 1966 parodyta 212 naujų meninių filmų (110 tarybinių, 68 socialistinių ir 34 kapitalistinių šalių), 653 kronikiniai dokumentiniai bei mokslo populiarinimo filmai. Lietuvos TSR filmų fonde 1966 buvo 1784 pavadinimų meniniai filmai (12 900 kopijų) ir 3864 kronikiniai dokumentiniai filmai (35 000 kopijų). Dokumentiniai bei mokslo populiarinimo filmai plačiai naudojami mokomiesiems, pažintiniams ir gamybiniams tikslams. Pavyzdžiui, daug filmų apie žemės ūkį rodoma kaimo kino tink-
le; tuo būdu propaguojama geriausiųjų šalies kolūkių bei taryb. ūkių darbo patyrimas ir naujausi ž. ū. mokslo pasiekimai. Kronikinių dokumentinių ir žemės ūkio filmų seansų kasmet daugėja. 1963 įvyko 67 400 kronikinių filmų seansų, kuriuose apsilankė 1 683 000 žiūrovų; 1966 šių seansų buvo jau 93 800, o žiūrovų 4 739 000. Be to, 1966 įvyko 35 900 ž. ū. filmų seansų, kuriuose apsilankė 2 055 000 žmonių. 1966 iš viso įvyko 730 300 kino seansų, kuriuose apsilankė 42 356 000 žmonių. Kinas vis plačiau naudojamas mokymui ir auklėjimui. Penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose yra po 1 specializuotą kino teatrą vaikams bei jaunimui. Be to, meniniai ir dokumentiniai filmai rodomi m-lose. Vien tik 1966 filmus moksleiviams kino teatruose ir m-lose žiūrėjo 3 mln. miesto ir 4 mln. kaimo moksleivių (įskaitant ir technikumų moksleivius). Daug vid. m-lų ir technikumų turi siaurajuostę kino aparatūrą mokomiesiems filmams demonstruoti. Kasmet gausėja meninių, kronikinių ir mokslo populiarinimo filmų, nemokamai rodomų m-lose per literatūros, istorijos, geografijos ir tiksliųjų mokslų pamokas. Lietuvos TSR filmų fonde esančius filmus m-los gali pasirinkti specialiai joms leidžiamuose kataloguose.Aukštos kvalifikacijos K. specialistai rengiami Leningrado Kino inžinierių in-te. Lietuvos kino tinkle 1966 dirbo 35 to in-to absolventai — kino aparatūros, kino fotografijos medžiagų, garso technikos inžinieriai. Kino mechanikai, motoristai, elektrikai rengiami Respublikinėje profesinėje kino technikos m-loje Kaune ir kasmetiniuose kino mechanikų kursuose prie tos m-los. Be to, išlaikę atitinkamus egzaminus, kino mechaniko teises gali įsigyti vid. m-lų moksleiviai, atlikę gamybinę praktiką kino įrenginiuose, ir kino saviveiklininkai. 1948 Lietuvoje dirbo 48 kvalifikuoti K. specialistai, 1966— 1200. Buržuazijos valdymo metais K. specialistai daugiausia būdavo savamoksliai (specialios m-los nebuvo).Miestų ir rajonų kino teatruose 1966 dirbo 48 etatiniai dailininkai reklamuotojai, kuriems pavesta rūpintis kino teatrų reklama, jų interjerų ir fasadų apipavidalinimu.Lietuvos kinofikatoriai kelia žiūrovų idėjinį bei estetinį lygį. Kino teatruose rengiamos dailės kūrinių, fotografijos ir kino meno parodos, skaitomos paskaitos kino meno istorijos, teorijos ir estetikos klausimais, aptariami nauji kino filmai, organizuojami susitikimai ir pokalbiai su jų kūrėjais. Geriausius tarybinius meninius pastarųjų metų filmus („Gyvieji ir mirusieji”, „Kareivio tėvas”, „Vyturys”, „Palata”, „Niekas nenorėjo mirti” ir kt.) pamatė po 250—350 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1953—66 parodyta 23 lietuviški meniniai filmai ir daugiau kaip 800 kronikinių dokumentinių filmų bei kino žurnalų.Respublikos kinofikavimui vadovauja Lietuvos TSR MT Valstybinis kinematografijos k-tas. Kino tinklą filmais, reklaminiais skydais, filmų kadrų komplektais, plakatais, afišomis, filmų katalogais ir kt reklamine medžiaga centralizuotai aprūpina Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora ir jos skyriai Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.„KlNO NAUJIENOS” — buržuazinis savaitraštis, ėjęs 1931—32 Kaune.KINO SCENARIJUS [gr. kineo — judinu, judu; lot. scaena — scena] — draminis kūrinys, pagal kurį kuriamas kino filmas. K. s. yra artimas teatro dramaturgijai, bet turi ir epinės lit-ros ypatybių (laisvas operavimas erdve ir laiku).Pirmųjų saviveiklinių lietuvių kino filmų („Gydytojas per prievartą”, 1927; „Lietuvos kareivėlis”, 1928) scenaristai nežinomi. K. s. filmui „Onytė ir Jonelis” (1931) parašė J. Linartas. Tačiau lietuvių kino dramaturgija iš esmės pradėjo formuotis taryb. santvarkos metais, susidarius realioms galimybėms statyti liet. filmus. Kurti scenarijus pirmiesiems liet. filmams padėjo kitų respublikų kino dramaturgai: F. Knorė parašė filmo „Marytė” (1949) K. s., E. Gab-rilovičius padėjo J. Baltūsiui parašyti K. s. filmui „Aušra prie Nemuno” (1952), A. Spešnevas, remdamasis A. Gu-daičio-Guzevičiaus romano motyvais, parašė K. s. filmui „Ignotas grįžo namo” (1955). Į kino dramaturgijos žanrą palaipsniui įsijungė liet. rašytojai bei kino režisieriai. V. Valsiūnienė parašė K. s. „Pasakojimas apie Gražiną” (išsp. 1954), kuris nebuvo pastatytas. J. Dovydaitis sukūrė K. s. filmui „Tiltas” (1956), vaizduojančiam liet. inteligentiją vok. faš. okupacijos metais, R. Lankauskas — K. s. filmui iš vaikų gyvenimo „Žydrieji horizontai” (1957). Scenarijus pirmosioms lietuvių kino komedijoms parašė I. Rudas, E. Sevela, M. Antonenkovas („Kol nevėlu”, 1957), A. Gricius („Kalakutai”, 1958). Meniškai brandesnių K. s. sukūrė režisierius V. Zalakevičius, rašytojai G. Kanovičius, V. Rimkevičius, V. Mozūriūnas. V. Zalakevičius pirmąjį K. s. (pagal P. Cvirkos novelę „Lakštingala”) parašė 1955 (past. 1959). V. Zalakevičius ir V. Sirijos Gira sukūrė K. s. filmui „Adomas nori būti žmogumi” (1959) — apie jaunimo gyvenimą buržuazinėje Lietuvoje. V. Zalake-vičiaus ir G. Kanovičiaus scenarijams„Gott mit uns” (išsp. 1961) ir „Ave vita” (išsp. 1965), V. Zalakevičiaus—„Vienos dienos kronika” (1963) ir „Niekas nenorėjo mirti” (1965) būdinga aktyvaus pilietiškumo teigimas, ryškūs charakteriai, reikšmingi konfliktai, sėkmingas kino galimybių panaudojimas. V. Rimkevičius parašė K. s. filmui „Kanonada” (1961), vaizduojančiam dramatiškus karo pabaigos įvykius. Lietuvių kino dramaturgiją praturtino A. Jonyno ir J.Požėros K. s. filmui „Svetimi” (1961) — apie pokarinį liet. kaimą, V. Mozūriūno K. s. filmui „Žingsniai naktį” (1962) — apie kovotojų prieš vok. faš. okupantus pabėgimą iš IX forto. K. s. biografiniams filmams apie liet. poetus parašė J. Mackonis („Julius Janonis”, 1959), V. Ogne-vas, G. Kanovičius, V. Rimkevičius („Naktys be nakvynės”, 1966), politiniam kino pamfletui „Marš, marš, tra-ta-ta” (1964) — G. Kanovičius ir I. Rudas. Lietuvių kino dramaturgijos žanrinį jvairėjimą rodo ir scenarijai, sudaryti iš kelių artimos problematikos novelių. Lietuvos vaikų gyvenimą įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis pavaizdavo kino novelėse „Gyvieji didvyriai” (1959) scenaristai M. Giedrys („Mums nebereikia”, pagal J. Baltušio novelę), V. Zalakevičius („Lakštingala”, pagal P. Cvirkos novelę), H. Šablevičius („Paskutinis šūvis”), A. Čekuolis ir V. Zalakevičius („Gyvieji didvyriai”). Dabarties gyvenimo moralinės problemos gvildenamos G. Kanovičiaus ir V. Rimkevičiaus kino novelėse „Surask mane” (1967). Lietuvos Kino studija nemaža dėmesio skiria įv. žanrų lit-ros kūrinių ekranizavimui. Be novelių „Gyvieji didvyriai”, buvo pastatyti J. Nagibino, A. Čerčenkos, A. Zebriūno K s. „Paskutinė atostogų diena” (1964; pagal J. Nagibino novelę „Aidas”), A. Zebriūno K. s. „Mažasis princas” (1966; pagal A. de Sent-Egziuperi pasaką), M. Sluckio ir R. Vabalo K. s. „Laiptai į dangų” (1966; pagal M. Sluckio romaną).KINTAI — miestelis Šilutės r j., 16 km į š. v. nuo Šilutės, prie Kuršių marių; žuvininkystės ūkio centras. 493 gyv. (1959). Pieninė, lentpiūvė, ryšių skyrius, girininkija. Iš K. eina keliai į Šilutę, Ventę, Priekulę. Veikia ligoninė (nuo 1960), vaistinė (nuo 1802), aštuonmetė m-la (nuo 1705 pradinė, 1949—62 septynmetė), kultūros namai (nuo 1957), biblioteka (nuo 1949), vaikų darželis. Archit. požiūriu vertinga K. evangelikų bažnyčia (past. 1705). Į š. nuo K. esanti kalva nuo seno vadinama piliakalniu. K. vardas žinomas nuo XVI a. (1540 minima B. Kinto sodyba Ventės apylinkėje). Kaimas ėmė augti XVIII a. pradžioje. 1820 įsikūrė valstybinis miškų ūkis. XVIII—-XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs. Į juos suvežda-vo žuvį Kuršių nerijos žvejai. Nuo XIX amžiaus K.-— valsčiaus centras. Nuo 1850 greta K. ėmė kurtis vad. Naujieji Kintai, XIX a. pab. susijungę su senąja gyvenviete. 1905 miestelyje buvo 498 gyv. (iš jų 260 lietuvių), 1925 — 454. D. Tėvynės karo metu miestelis smarkiai apgriautas. Po karo atsistatė ir išaugo. Vasarą į K. suvažiuoja nemažai vasarotojų ir žvejų mėgėjų.Kintai. Žuvininkystės ūkio ančių fermaKINTC MIŠKAS — miškas Šilutės rj., 15 km į š. v. nuo Šilutės, prie Kuršių marių. Priklauso Šilutės miško pramonės ūkio Kintų girininkijai. Plotas 596 ha; medynų 531 ha. Šiaurėje K. m. pereina į Svencelės pelkę. Reljefas banguotas. Dirvožemiai jauriniai, vietomis gliejiški bei puveniniai jauriniai gliejiniai, susiformavę ant aliuvinio smėlio. 70% medynų savaiminės kilmės. Pušynų yra 72% (daugiausia mėlyninių ir brukni-nių), beržynų 13%, juodalksnynų 8% (marių krantuose), eglynų 6%, ąžuolynų 1%. Jaunuolynai sudaro 17%, pus-brandžiai medynai 50%, pribręstantieji 21%, brandieji 12%. Medynų vid. amžius 85 metai, bonitetas II—III, vid. skal-sumas 0,7, vid. tūris 200 ktm/ha, vid. prieauga 2,4 ktm/ha. Pavieniais medžiais ir grupėmis aptinkama europinio maumedžio, veimutinės pušies, šiaurinio ąžuolo. Gausu stirnų, šernų, lapių, kiškių; yra briedžių, usūrinių šunų. Miškas įeina į Kuršių marių apsauginę juostą. Pietryčiuose prie K. m. įsikūrę Kintai.