Grybavimas, uogavimas ir vaistažolių rinkimas tiek asmeniniams tikslams, tiek verslui turi labai senas tradicijas. Tai įrodo įvairūs papročiai, tradiciniai valgiai, etnomedicina ir etnobotanika. Dabartiniu laiku kai kurių regionų gyventojai užsiima šiomis alternatyviomis veiklomis tam, kad pagerintų savo socialines, ekonomines gyvenimo sąlygas. O kai kuriems gyventojams tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Šie „reiškiniai” daugiau yra pastebimi tuose Lietuvos regionuose, kur sąlygos plėtoti žemės ūkį nėra palankios (nederlingos žemės naudmenos), žmonių užimtumas yra žemas, didelis nedarbas.

Nuo 1996 metų Aplinkos ministerija renka statistinius duomenis apie uogų, grybų ir vaistažolių naudojimą. Nuo tų metų šių laukinės augalijos išteklių supirkimo apimtys didėjo. Spėjama, kad artimiausiais metais laukinės augalijos ištekliai bus naudojami taip pat gausiai ar net gausiau, nes laukinės augalijos supirkimu ir eksportu užsiimančios įmonės yra suinteresuotos plėsti savo veiklą ir supirkti kuo daugiau1. Tai turi teigiamų bruožų tuo besiverčiančiom įmonėms ir bendrai šalies ekonomikai. Tačiau intensyvus laukinės augalijos išteklių naudojimas neigiamai veikia gyvąją gamtą. Atlikus tyrimus nustatyta, kad daugumos renkamos laukinės augalijos sąžalynų sumažėjo. Metams bėgant mažėja renkamų laukinių grybų, uogų ir vaistažolių ištekliai. Žmonių alinami degraduoja grybynų, bruknynų ir spanguolynų plotai. Plečiantis valgomųjų grybų verslui ištrypiamos ir nuniokojamos voveraitės, baravykų bei kitų grybų augimvietės. Tai turi neigiamos įtakos miško bendrijoms bei kitiems makromicetams.

Nagrinėjant platesne prasme, laukinės augalijos ištekliai yra Lietuvos Respublikos gamtinių išteklių sudėtinė dalis. Lietuva, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis pasižymi nemaža augalų ir grybų rūšių įvairove bei gausumu. Todėl tai būtina branginti ir saugoti kaip didelį nacionalinį turtą.

Dėl visų trumpai aptartų laukinių grybų, uogų bei vaistažolių naudojimo aspektų, būtinas tinkamas šių išteklių naudojimo reguliavimas. Todėl nagrinėjama tema yra aktuali: svarbu nustatyti ryšius tarp laukinės augalijos išteklių naudotojų, laukinės augalijos ir aplinkosauginio reguliavimo. Svarbu, kad būtų išlaikyta pusiausvyra: žmonės ir toliau galėtų naudotis gamtos teikiamais ištekliais, tačiau tuo pačiu neskurdintų ir nedarytų nepataisomos žalos jiems. Taip pat, kad ekonominiai, pelno didinimo tikslai nebūtų visuomenėje iškeliami į pirmąją vietą, o aplinkos tausojimo aspektai ignoruojami.
Baigiamojo darbo problema – kaip suderinti gyventojų ekonominius – socialinius poreikius, susijusius su laukinių grybų, uogų bei vaistažolių rinkimu, supirkimu, pardavimu bei

Laukinė augalija: teisės aktai, metodikos rekomendacijos // http://www.elibrary.lt/resursai/LR ministeriios/AM/kiti/Laukine-augalija.pdf; prisijungimo laikas: 2011-05-03.
kitokiu naudojimu, su renkamos laukinės augalijos aplinkosauginiais reikalavimais, būtinais jai išsaugoti bei tausoti.
Tyrimo objektas – laukinių grybų, uogų bei vaistažolių rinkėjai ir įmonės, užsiimančios šios žaliavos supirkimu bei realizavimu.
Rašant šį baigiamąjį darbą remiamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, užsienio bei Lietuvos autorių moksline literatūra, publikuotais moksliniais straipsniais, Aplinkos ministerijos dokumentais, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dokumentais. Darbo tikslas:

Įvertinti laukinių grybų, uogų, vaistažolių (verslui ir gyventojų asmeniniams tikslams) rinkimo veiklą pagal ekonominius, socialinius ir gamtosauginius kriterijus. Uždaviniai:
• Įvertinti renkamų laukinių grybų, uogų ir vaistažolių reikšmę šios laukinės augalijos išteklių rinkėjams ir supirkimo bei pardavimo įmonėms;
• Išnagrinėti renkamos ir parduodamos laukinės augalijos išteklių ekonominius aspektus
Lietuvoje;
• Nustatyti pagrindines problemas ir jų priežastis susijusias su grybavimo, uogavimo, vaistažolių rinkimo kaip alternatyvių verslų plėtojimu;
• Nustatyti pasirinktos teritorijos žmonių gamtosauginio atsakingumo laipsnį renkamos laukinės augalijos (grybų, uogų ir vaistažolių) atžvilgiu.
Hipotezė:
Laukinių grybų, uogų bei vaistažolių supirkimu besiverčiančios įmonės suinteresuotos žaliavos supirkti kuo daugiau, todėl yra išlikusi grėsmė darniam šių išteklių naudojimui. Gyventojams trūksta informacijos apie gamtai žalos nedarantį grybavimą, uogavimą ar vaistažolių rinkimą, taip pat ir paskatinimo tai daryti atsakingai. Metodai:
• teisės aktų bei mokslinės literatūros analizė;
• statistinė duomenų analizė;
• kiekybinis tyrimas paremtas standartizuotu klausimynu.

Darbo struktūra:
Magistrinį darbą sudaro įvadas, du skyriai, išvados, rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas ir priedai.
Darbe naudojami sutrumpinimai:
ES – Europos Sąjunga; AM – Aplinkos ministerija;
LR – Lietuvos Respublika; SD – Statistikos departamentas.
1. LAUKINIŲ GRYBŲ, UOGŲ, VAISTAŽOLIŲ RINKIMO TRADICIJOS, TEISINIAI, EKONOMINIAI IR GAMTOSAUGINIAI ASPEKTAI

1.1. Laukinių grybų, uogų, vaistažolių rinkimo verslui ir asmeniniams poreikiams tenkinti
tradicijos ir istoriniai aspektai Lietuvoje

Lietuva turtinga laukinės augalijos išteklių. Jų rinkimas ir naudojimas susijęs su senomis tradicijomis. Tai liudija lietuvių liaudies papročiai, tradiciniai valgiai, etnobotanika ir etnomedicina.
Per daugelį metų žmonija išgyveno daugybę pokyčių, kurie įtakojo jų kasdieninę veiklą. Tobulėjant pasauliui ekonomikos srityje, keitėsi ir žmonių užimtumo pobūdis. Veikla, kuri buvo laikoma perspektyvia, teikianti pajamų pragyvenimui, tapo nebe tokia efektyvi, žmonės ėmė ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių. Tai svarbu ir kalbant apie laukinių grybų, uogų bei vaistažolių rinkimą ir realizavimą verslo tikslais. Šiuo laiku šių gamtinių išteklių naudojimas tam tikruose regionuose yra kai kuriems žmonėms pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tačiau taip buvo ne visada: gyventojai iki nepriklausomybės laikotarpio miško išteklių taip nesureikšmindavo. Miško ištekliai daugiausia tenkino tik asmeninius poreikius (uogas, grybus rinko kaip atsargas žiemai) .
Peržvelgus kai kurių Lietuvos regionų tradicijas, vyravusius amatus ir verslus, atrasime tai, kad grybų, uogų bei vaistažolių verslas siekia XVII – XVIII a. Dzūkijos krašte tame amžiuje džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Jie buvo pardavinėjami aplinkiniuose turguose. XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį, supirkėjai iš Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Marcinkonių kaimo valstiečiai grybingais metais nebedirbdavo lauko darbų, o visą laiką skirdavo grybų rinkimui . Paminint Aukštaitijos krašto gyventojus, jie XIX a. daugiausia rinkdavo tik baravykus, vėlesniu laiku ėmė rinkti bei kaip atsargas žiemai kaupti ir kitos rūšies grybus (ūmėdes, raudonviršius, rudmėses ir kt.).
L. Batuliavičiūtė. Alternatyvių ir papildomų verslų svarba ir ekonominiai uždaviniai pietryčių Lietuvoje // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2010, Nr.3(19). P. 147.
Grybavimas buvo „palankus” to meto verslas, nes bažnyčia grybavimo nelaikė darbo, todėl grybaudavo ir šventadieniais. Ir turtingi, ir vargšai Aukštaitijos krašto žmonės surinktus grybus pardavinėdavo – veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietiją, Vilnių .
Kalbant apie uogavimą, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau. Meironių ir Šuminų kaimų gyventojai pardavimui mėlynes pradėjo rinkti prieš I-ą pasaulinį karą .
Dzūkijoje senesniais metais taip pat didžiausią vertę iš renkamų uogų turėjo spanguolės. Spanguolės būdavo perrenkamos, supilamos ant namo aukšto ir žiemą ar net pavasarį parduodamos.
Kaip ir dabar, taip ir anksčiau vaistažolės turėjo didelę reikšmę etnomedicinos srityje. Daug mažesnė reikšmė teko vaistažolėms kaip prekybos objektui. Pavyzdžiui šiaurinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje vaistažolės liko tradiciniu neprekiniu objektu, o pietinėje, ypač dėl Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko įtakos vaistažolės tapo tokiomis pat prekėmis kaip uogos ir grybai .
Tuo tarpu Dzūkijoje, priešingai nei dabartiniu metu lyginant su Aukštaitijos regionu, vaistažolių verslas buvo pakilime. Seniausiai vaistažoles rinko žolininkai, žiniuonės, senutės. Tai buvo liaudies medicinos pagrindas. Vaistažolės buvo pardavinėjamos aplinkiniuose kaimuose, jas plačiai naudojo nuo XIX a. įsikūrusios vaistinės. XIX a. pabaigoje ir pirmoje XX a. pusėje, didėjo jų paklausa. Pagerėjus susisiekimui (nutiesus geležinkelius) Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo kasmet birželio 23 d. ir 24 d. vykdavo didelės vaistinių augalų mugės, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos miestų bei iš tolimesniojo užsienio .
Pažvelgus į dabartinę situaciją skirtinguose Lietuvos regionuose, pastebima, kad vaistažolių rinkimo, o ypač uogavimo ir grybavimo tradicijos yra išlikusios ir iki šių laikų. Rengiamos įvairios šventės, mugės. Tai labiau pastebima tuose regionuose, kur surenkamas gausesnis šių gamtos gėrybių „derlius”. Tokioms vietovėms priskiriama: Varėnos, Šalčininkų, Anykščių, Trakų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių, Lazdijų ir keletas kitų Lietuvos rajonų.
Įsigilinus į šių tradicijų esmę, galima suprasti, kad gamtinių gėrybių rinkimas ir kitoks jų panaudojimas turi kai kurių Lietuvos regionų gyventojams labai gilią tiek socialinę, tiek ekonominę reikšmę.

1.2. Laukinių grybų, uogų, vaistažolių rinkimo, pardavimo, supirkimo bei kitokio šios augmenijos panaudojimo teisinis reglamentavimas
Laukinės augalijos ištekliai yra Lietuvos Respublikos gamtos išteklių sudėtinė dalis. Pagal LR laukinės augalijos įstatymą „Laukinės augalijos ištekliai – laukiniai augalai ir grybai, jų dalys, augalų gyvybinės veiklos produktai (sula, sakai), kuriuos žmogus naudoja, ar gali panaudoti savo reikmėms” .
Per pastaruosius metus yra pastebėtas intensyvus laukinės augalijos išteklių naudojimas. Spėjama, kad artimiausiais metais laukinės augalijos ištekliai bus naudojami dar intensyviau. Grybų uogų, bei vaistažolių supirkimu ir eksportu bei importu užsiimančios įmonės yra suinteresuotos plėsti savo veiklą ir šių išteklių supirkti kuo daugiau . Žmonės plūsta į miškus, ko pasekoje dėl netinkamo, netausojančio gamtos laukinės augalijos rinkimo, alinami degraduoja grybynų, bruknynų ir spanguolynų plotai. Dėl intensyvaus grybavimo nesilaikant atitinkamų taisyklių ir rekomendacijų ištrypiamos ir nuniokojamos voveraitės, baravykų bei kitų grybų augimvietės. Tai turi neigiamos įtakos miško bendrijoms bei kitiems makromicetams . Todėl yra būtina šį ir kitą laukinės augalijos naudojimą reguliuoti. Yra paruošta ir jau priimta nemažai įvairaus pobūdžio teisinių reglamentų susijusių su laukinių grybų, uogų, bei vaistažolių naudojimu.
Nagrinėjama šio baigiamojo darbo tema yra glaudžiai susijusi su šiuo metu vienu aktualiausiu pasaulinio lygio aplinkosauginiu aspektu – bioįvairovės apsauga. Pagrindinis būdas bioįvairovei reguliuoti yra gamtinių išteklių naudojimo bei prekybos teisinis reglamentavimas. Tam tarnauja įvairūs tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai.

1.2.1. Europos Sąjungos teisiniai aktai susiję su renkamų laukinių grybų, uogų bei vaistažolių
naudojimo reglamentavimu

Europos Sąjungos vienas iš aplinkos apsaugos srities politikos tikslų – saugoti laukinę gyvūniją ir augaliją bei jų gamtines buveines.
Europos Sąjungos aplinkos teisę sudaro:
Lietuvos Respublikos laukinės augalijos įstatymas // Valstybės žinios. 1999, Nr. 60-1944.
– Pirminė ES teisė (Ją sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir stojimo sutartys. Tai konstitucinio lygio aktai. Prie jų priskiriamos ir veiksmų bei kitos aplinkos apsaugos programos)
– Antrinė teisė (Ji dar gali būti vadinama išvestine. Jai priskiriama ES institucijų teisiniai aktai, priimti remiantis pirmine teise, t. y. Tarybos ir Komisijos
12
reglamentai, direktyvos, sprendimai . Svarbiausi ES teisės aktai susiję su renkamų laukinių grybų, uogų, bei vaistažolių panaudojimo asmeniniams ir verslo tikslams:
– Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencija;
– Jungtinių Tautų biologinės įvairovės (Rio de Žaneiro) konvencija;
– Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.
Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencija buvo pasirašyta 1992 metais Rio de Žaneiro (Brazilija) viršūnių susitikime, ratifikuota Lietuvoje 1995 m. liepos 3 d. Pagrindinis šios konvencijos tikslas yra išsaugoti biologinę įvairovę, stabiliai naudoti jos komponentus ir teisingu
13
bei lygiu pagrindu gauti bendrą naudą, susijusią su gamtinių išteklių naudojimu .
1979 m. rugsėjo 19 d. Berne (Šveicarijoje) buvo priimta Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija. Šios konvencijos pagrindinis tikslas yra užtikrinti laukinės faunos ir floros, jų natūralios gyvenamosios aplinkos apsaugą, ypač rūšių ir buveinių, kurių apsaugai būtinas daugelio valstybių kooperavimasis, ir paskatinti šį kooperavimąsi . Šioje konvencijoje pripažįstama laukinės augalijos, kurią reikia išsaugoti ir perduoti ateities kartoms, reikšmė. Lietuvos Respublikos Seimas šią konvenciją ratifikavo 1996 m. birželio 11 d.
Tarybos direktyvos (92/43/EEB) dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos tikslas yra skatinti biologinės įvairovės palaikymą, atsižvelgiant į ekonominius socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus . Ši direktyva yra laikoma pagrindine priemone Europos gyvūnijos ir augalijos bei jų buveinių apsaugos priemonė.

1.2.2. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys laukinių grybų, uogų bei
vaistažolių naudojimą
Lietuvos Respublikos teisės aktų sistemą sudaro įstatymai, nuostatai, taisyklės, Vyriausybės nutarimai, standartai ir normos, metodikos ir rekomendacijos .
Pagrindinis nacionalinis teisės aktas, kuriuo remiantis kuriama politinė bei teisinė sistema Lietuvoje yra LR Konstitucija. Jame yra įtvirtinta ir valstybės funkcija bei pareiga valdyti aplinkos apsaugos procesą. Tai nurodo Konstitucijos 54 straipsnis „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos
ištekliai. ”
Lietuvos Respublikos aplinkos valdymo sistemą sudaro įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios bei vietos savivaldos institucijos. Pagal aplinkos valdymo funkcijų dalį galima išskirti dviejų tipų institucijas:
– Institucijos, kurioms aplinka – viena iš veiklos sričių (Seimas, Vyriausybė, Sveikatos apsaugos, Susisiekimo, Ūkio ir kitos ministerijos);
– Institucijos, kurioms aplinkos ir išteklių valdymas – pagrindinė veiklos sritis
18
(Aplinkos ministerija) .
Aplinkos ministerija, vykdydama valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą pagal savo kompetenciją nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reguliuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, rengia ir tvirtina gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, sudarytus pagal taisykles. Taip pat rengia įstatymų gamtos išteklių naudojimo klausimais projektus, vykdo gamtos išteklių naudojimo kontrolę, tuo pačiu nustato tos kontrolės vykdymo tvarką ir vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas .
Svarbiausi priimti ir galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuojantys grybų, uogų bei vaistažolių rinkimą bei kitokį panaudojimą yra šie:
– Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas;
– Lietuvos Respublikos laukinės augalijos įstatymas;
– Lietuvos Respublikos miškų įstatymas;
– Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas.
Svarbiausias iš šių išvardintų įstatymų, nagrinėjant laukinių grybų, uogų bei vaistažolių naudojimo aspektus yra Laukinės augalijos įstatymas. „Šis įstatymas reglamentuoja laukinės augalijos apsaugos ir naudojimo santykius, kad būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių, natūralių bendrijų įvairovė ir laukinei augalijai augti tinkamos augavietės, užtikrintas laukinės augalijosišteklių racionalus naudojimas, apsauga bei atkūrimas, laukinės augalijos genetinių išteklių išsaugojimas. ” Šis įstatymas taip pat nustato laukinės augalijos naudojimo, apsaugos ir atkūrimo tvarką. Laukinės augalijos įstatymui įgyvendinti parengta 13 įstatymą papildančių aktų,
21
kurie reglamentuoja laukinės augalijos išteklių apskaitą, apsaugą ir prekybą jais .
Aplinkos apsaugos įstatymas svarbus nagrinėjant šio baigiamojo darbo temą, nes jo pagrindu yra priimami kiti gamtos išteklių naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisiniai aktai. Šis įstatymas skirtas tam, kad būtų užtikrintas ES teisės aktų (2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už žalą aplinkai, numatant žalos aplinkai prevenciją bei jos atlyginimą ir 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių
22
aplinkai vertinimo) įgyvendinimas .
Kiti priimti teisiniai aktai reglamentuojantys laukinės augalijos išteklių naudojimą:
– Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2000 m. balandžio 27 d. įsakymas nr. 173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. Gruodžio 20 d. nutarimo nr. 1446 „Dėl laukinės augalijos įstatymo įgyvendinimo” 2 punkto vykdymo”
– Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. balandžio 16 d. įsakymas nr. 98 „Dėl leidimų naudoti grybų, laukinių uogų ir vaisių, vaistinių augalų (ar jų dalių), nendrių, medžių ir krūmų šakelių išteklius išdavimo tvarkos”;
– Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. Gegužės 25 d. Įsakymas nr. D1-260 „Dėl prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais taisyklių patvirtinimo”.
Vienas iš svarbesnių teisės aktų yra Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Joje reglamentuojama, kas ir kaip gali naudoti laukinę augaliją. Tvarkoje reglamentuojamas laukinių vaistinių, prieskoninių ir techninių augalų išteklių naudojimas (sėklų, grybų, uogų , riešutų rinkimas, lapų, pumpurų, žiedų ir žiedynų, žievės, ūglių, šaknų ir šakniastiebių žaliavos paruošimas, sulos leidimas). Atskirų augalų rūšių ar jų grupių atveju pateikiami nurodymai, kaip ir kiek rinkti augalų (ar jų dalių) žaliavos, nepakenkiant augalams, ir kaip, kokiais būdais
23
užtikrinti jų išteklių atsikūrimą .
Lietuvos Respublikos laukinės augalijos įstatymas // Valstybės žinios. 1999, Nr. 60-1944.
21 Laukinė augalija: teisės aktai, metodikos rekomendacijos //
http://www.elibrary.lt/resursai/LR ministeriios/AM/kiti/Laukine-augalija.pdf; prisijungimo laikas: 2011-05-03.
22 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-75.
Laukinės augalijos rūšių, kurių ištekliai riboti, naudojimą Aplinkos ministerija gali riboti ar uždrausti. Sudarytas 15 vaistinių augalų rūšių sąrašas, kurių rinkimas ir prekyba jais apriboti (rinkti prekybai ir prekiauti galima tik turint Aplinkos ministerijos leidimą). Šiuo metu sąraše išvardintų rūšių augalų rinkimas ir prekyba dar nėra uždrausti. Esant būtinybei, jų naudojimas aplinkos ministro įsakymu gali būti uždraustas tam tikram laikotarpiui, iki išteklių
atsikūrimo24.
1.3. Renkamos ir superkamos laukinės augalijos žaliavos statistinė analizė Yra nustatyta, kad Lietuvos miškuose auga daugiau kaip 100 rūšių vaistinių augalų, apie
25
120 valgomų rūšių grybų ir 20 augalų rūšių su valgomais vaisiais ir uogomis25. Kaip renkamos ir parduodamos laukinės augalijos reikšmę turi šios miško uogos: mėlynės, bruknės, spanguolės, avietės, vaivorai, žemuogės; vaisiniai augalai: šermukšniai, lazdynai; vaistiniai augalai: kadagiai, šaltekšniai, meškauogės, pakalnutės, vaistiniai pataisai, islandinės kerpenos, gailiai ir kt. Iš valgomų grybų vertingiausi įvairūs baravykai, baltikai, voveraitės, piengrybiai, ūmėdės ir kt. Grybynų plotai yra neapskaičiuoti. Manoma, kad biologiniai grybų ištekliai yra apie 50 – 60 tūkst. t. per metus. Apie 20 proc. grybų yra nepastebima ir nesurenkama, o 50 proc.. pažeidžia kenkėjai. Atmetus tą netektį iš biologinio derliaus, gausime eksploatacinį derlių, kuris sudaro apie 16 tūkst. tonų per metus. Grybingiausi kerpšiliai pušynai (80 – 120 kg/ha)26. Šio tipo miškų
27
daugiausia esama Pietų Lietuvoje (ypač Dainavos girioje) ir Baltijos pajūrio kopose27.
Didžiausius uogynų plotus užima mėlynynai (žr. 1 pav.) – 19, 3 tūkst. ha. ištisinių sąžalynų (53 proc. visų uogynų ploto). Avietynai sudaro 19 proc., bruknynai (žr. 1 pav.) – 14 proc., spanguolynai – 11 proc., vaivorynai – 3 proc. ir žemuogynai – 0, 6 proc.. Dideli lazdynų plotai. Iš vaistinių augalų didžiausius plotus užima šaltešnynai, kadagynai, gailynai ir
28
dilgėlynai .
Pastaraisiais metais yra stebimas intensyvus laukinės augalijos išteklių naudojimas. Specialistų yra spėjama, kad artimiausiais metais laukinės augalijos ištekliai bus naudojami dar intensyviau. Grybų uogų, bei vaistažolių supirkimu ir eksportu užsiimančios įmonės yra suinteresuotos plėsti savo veiklą ir šių išteklių supirkti kuo daugiau .

IŠVADOS
1. Renkami laukiniai grybai, uogos ir vaistažolės yra reikšmingi ir svarbūs šios laukinės augalijos rinkėjams kaip tradicinė vertybė ir kaip papildomų pajamų šaltinis.
2. Renkama ir superkama laukinė augalija yra reikšminga ne tik tuo besiverčiančioms įmonėms, bet ir visai šalies ekonomikai, nes eksportuojama laukinės augalijos žaliava turi didelę vertę ir paklausą užsienio šalyse.
3. Intensyvus ir nereguliuojamas laukinės augalijos rinkimas nedaro tokios didelės įtakos, kokią daro kita žmonių veikla: miškų kirtimas sunkiasvore technika ardant miško paklotę, neteisėtas ir netausojamas rinkimas, kai pažeidžiamas augalas ar jo visa augimvietė.
4. Išanalizavus statistinius duomenis pastebėta, kad lyginant uogų ir grybų supirkimo kiekius ir eksportą, per 10 metų didelių pokyčių nėra (tendencija, kad superkama ir eksportuojama kiekvienais metais vis daugiau, sunkiai įžvelgiama), išskyrus tuos „svyravimus”, kurie būdingi laukinei augalijai dėl palankių ar nepalankių tų metų sąlygų augimui.
5. Laukinės augalijos rinkėjai yra pakankamai atsakingi gamtosauginiu atžvilgiu: suinteresuoti išsaugoti savo lankomas laukinės augalijos rinkimo vietas, vertina renkamus grybus, uogas ir vaistažoles, yra pasirengę ir suinteresuoti gauti daugiau informacijos, kaip teisingai – nepadarant žalos renkamai augalijai ir grybams naudotis gamtos teikiamais turtais ir toliau.
6. Vaistažolininkystė kaip alternatyvus verslas Lietuvoje yra probleminė sritis dėl jo plėtojimo galimybių (importuojama žaliava pigesnė, eksportuoti labiau apsimoka nei parduoti vietiniams supirkėjams, Lietuvoje sunku plėsti vaitažolininkystės ūkius lyginant su kitomis šalimis).
7. Aplinkos apsaugos sistemoje, kas susiję su laukinės augalijos išsaugojimu ir jos darniu naudojimu, yra trūkumų, kuriuos būtina šalinti, stebint ir darant išvadas apie įvairios žmonių veiklos realius padarinius renkamos laukinės augalijos augimvietėse.

REKOMENDACIJOS
1. Atsižvelgiant į atlikto baigiamojo darbo tyrimus galima teigti, kad laukinės augalijos rinkėjams trūksta reikiamos gamtosauginio atžvilgio informacijos apie jų renkamus grybus, uogas ir vaistažoles. Būtų naudinga teikti daugiau informacijos apie dabartinę laukinės augalijos būklę, apie gresiančią nepataisomą žalą jai, apie tai kaip teisingai naudotis gamtos teikiamais turtais, kad nepadaryti žalos jai ir sau pačiam. Tai galėtų būti atitinkami lengvai prieinami leidiniai eiliniams rinkėjams, radio ar televizijos laidos, kuriuose nagrinėjamos kylančios problemos dėl laukinės augalijos išsaugojimo. Prie dažniau lankomų laukinės augalijos rinkėjų vietų gamtoje ar supirkimo vietose galėtų būti informaciniai stendai nagrinėjamu klausimu. Informacija turėtų buti pateikiama taip, kad pritrauktų visokio amžiaus ir socialinės padėties gyventojus: informacija suprantama, lengvai įsisavinama, pateikta iliustracijų, kad labiau „trauktų akį”.
2. Manome, kad būtų naudinga, nagrinėjant laukinės augalijos išsaugojimo ir tausojimo problemas, pasitelkti ir tos laukinės augalijos rinkėjų nuomones. Šie žmonės dažnai lankosi tam tikrose augimvietėse, pastebi pokyčius ir yra suinteresuoti tuo, kad jų renkamos žaliavos kiekis su laiku nemažėtų. Atliekant anketinę apklausą pastebėta ir tai, kad respondentai noriai joje dalyvavo ir reiškė savo nuomone, tuo tik įrodydami, kad ši nagrinėjama problema jiems yra opi. Tuo pasinaudojant galima būtų rengti apklausas tam tikru aspektu, surengti susitikimus ir gyvai aptarti nagrinėjamas laukinės augalijos išsaugojimo problemas.
3. Vaitažolininkystė vis dar laikoma „sustingusiu” alternatyviu verslu Lietuvoje. Reiktų teikti
daug didesnį dėmesį į tai, kaip pakeisti šią situaciją, kad vaitažolininkystės verslas
Lietuvoje imtų klestėti ir plėstis.

Darbo autorius: A. KARVELYTĖ
Atsiųsti pilną darbą misko-gerybes