Pažintis su ornitologijos terminologija prasidėjo trečiame studijų kurse, kai teko rašyti kalbotyros kursinį darbą. Tada nagrinėti paukščius vardus atrodė daug įdomiau nei literatūros ar kalbotyros terminus, todėl buvo nutarta ir toliau tęsti darbą šia kryptimi. 2003 metai vadovaujamai docento St. Keinio teko rašyti bakalauro darbą „Lietuvos paukščių vardai”. Minėtame darbe buvo nagrinėjami XX a. II pusės paukščių vardai. Šis magistro darbas yra žvilgsnis į XX a. III – V dešimtmečio lietuviškosios ornitologijos terminiją.

Esu nuoširdžiai dėkinga doc. St. Keiniui už naudingus patarimus, rašant darbą, Sirvitos regioninio parko direkcijos vyr. ekologui V. Drūteikai.

ĮVADAS

Pirmieji lietuviški paukščių vardai randami dar XIX a. viduryje L. Ivinskio kalendoriuose, tačiau dabartinė lietuviškoji ornitologijos terminija buvo sukurta tik XX a. I pusėje. Minėto amžiaus trečiame dešimtmetyje Ventės rage pradėti žieduoti paukščiai. Pranešimai apie jų žiedavimą buvo skelbiami T. Ivanausko, J. Šeštoko, A.Vaitkevičiaus darbuose, todėl galima teigti, kad būtent šiuo laikotarpiu ir pradėjo formuotis dabartinė lietuviška ornitologijos terminija. Tačiau daugiausiai paukščių vardų terminijos kūrimui nusipelnė J. Elisonas, kuris šioje srityje darbavosi XX a. III – V dešimtmetyje. Tuo laiku (1938 m.) T. Ivanauskas išleido knygos „Lietuvos paukščiai” pirmąjį tomą, beveik po dešimties metų (1949) išėjo antrasis, o 1955 m. – trečiasis tomas. Ši monografija buvo pakartotinai išleista 1957, 1959, 1964. T. Ivanauskas daug dėmesio skyrė ornitologijos lietuviškos nomenklatūros tobulinimui [LF 1990: 9]. Paskutinis leidinys apie paukščius yra „Lietuvos fauna”, kurioje ornitologijos nomenklatūra yra daugiau ar mažiau nusistovėjusi.

Šiame darbe norima pažvelgti, kokie paukščių vardai buvo tada, kai tik pradėjo formuotis lietuviškoji ornitologijos terminija. Todėl nagrinėjimo objektas yra paukščių, pateiktų J. Elisono zoologijos ir tautosakos darbuose, poklasių, grupių, būrių, šeimų bei pošeimių ir rūšių vardai. Darbe iš viso analizuojami 862 vardai, jų sinonimai ir variantai (iš kurių 10 yra poklasių, 4 – grupių, 36 – būrių, 73 – šeimų bei pošeimių ir 739 – rūšių vardai).

Pagrindinis darbo tikslas – J. Elisono zoologijos darbuose randamų paukščių vardų sandaros tyrimas. Tikslas realizuojamas keliant šiuos uždavinius:
1. Remiantis pagrindiniais „Tarptautinio zoologijos nomenklatūros kodekso”* reikalavimais, nagrinėti, ar J. Elisono vartojami lotyniški ir lietuviški paukščių vardai sutinka su minėtame kodekse nurodytomis taisyklėmis.

2. Aptariant lietuvių kalboje paukščių rūšių vardų vartojimo dėsningumus, panagrinėti šaltiniuose pateiktus variantus bei sinonimus.
3. Analizuoti, kokiomis darybos priemonėmis yra sudaryti veinažodžiai paukščių rūšių vardai.
4. Išanalizuoti, kaip daromi rūšiniai pažyminiai, bei aptarti jų semantines grupes.
5. Išsiaiškinti, koks grynai lietuviškų ir skolintų vienažodžių paukščių rūšių pavadinimų santykis.

Toliau tik „Kodeksas”.
6. Pasižiūrėti, kaip kito lietuviškoji ornitologijos terminija, lyginant J. Elisono vartojamus paukščių vardus su pateiktaisiais „Lietuvos faunoje” (1990 – 1991 m.) ir T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai”* (1957 – 1964 m.). Išdėstyti uždaviniai atitinka darbo struktūrą.

Darbe taikomi aprašomasis, gretinimo metodai bei pateikiami skaičiavimai ir kiekybiniai nagrinėjamų paukščių vardų santykiai.
Darbe analizuojami paukščių vardai buvo renkami iš J. Elisono zoologijos vadovėlių, žodynėlio, tautosakos veikalo ir straipsnių, skelbtų įvairiuose to meto žurnaluose (šaltiniai pateikiami darbo pabaigoje).

Paukščių pavadinimų analizė pradedama nuo lotyniškos paukščių vardų nomenklatūros. Remiantis „Kodeksu” nustatoma, ar lotyniški paukščių vardai sutinka su pagrindinėmis jame nurodytomis taisyklėmis. Žinoma, atkreipiamas dėmesys į tai, kad „Kodeksas” yra išleistas tik 1988 metais, o J. Elisonas rašė XX a. I pusėje. Tačiau įdomu buvo pasižiūrėti, kiek tuo metu ornitologijos lotyniškų ir lietuviškų terminų buvo sudaroma laikantis tam tikrų taisyklių. Todėl ir lietuviška paukščių nomenklatūra buvo lyginama su „Kodekse” išdėstytomis taisyklėmis, aptariami jos sudarymo dėsningumai (būdingos konstrukcijos) bei atkreipiamas dėmesys į tą faktą, kad tam tikrą dalį paukščių rūšių vardų sudaro sinonimai ir variantai.

Daugiausia dėmesio darbe skiriama paukščių rūšių vardų analizei, siekiama atsakyti į svarbiausius klausimus:
1. Kuo J. Elisono vartojami paukščių rūšių vardai skiriasi nuo šių dienų ornitologijos terminų.
2. Kiek paukščių vardų yra paskolinta iš kitų kalbų ir kiek pasidaroma savoje kalboje, naudojant žodžių darybos priemones.
3. Kokios žodžių darybos priemonės naudojamos sudarant rūšių vardus ir kurių yra daugiausia. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos apibendrinamosios išvados, lyginami duomenys,

gauti išanalizavus J. Elisono vartojamus ir „Lietuvos faunoje” bei T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai” pateiktus paukščių vardus. Darbo pabaigoje pateikiamos bendros išvados, skirtos darbui apibendrinti.
Priede įdėtos lotyniškų ir lietuviškų paukščių vardų (poklasių, grupių, būrių, šeimų bei pošeimių ir rūšių) rodyklės.

Duomenys paimti iš J. Kraujelytės bakalauro darbo „Lietuviški paukščių vardai” (2003).
Prieš pradedant nagrinėti paukščių vardus, tisklinga būtų aptarti vartojamus terminus, dėl kurių dažnai yra nesutariama. Šiame darbe kaip sinonimai vartojami terminai paukščių vardai ir pavadinimai. Onomastikos specialistai linkę griežtai atskirti terminus vardas ir pavadinimas. Jų teigimu, vardai yra tik tikriniai žodžiai, o rūšys yra įvardijamos pavadinimais. Tačiau šių dienų terminologijoje yra vartojami terminai augalų vardai ir pavadinimai* (žr. A u k s o r i ū t ė A. „Keletas L. Ivinskio augalų pavadinimų” // Terminologija, 2002. T. 9; A u k s o r i ū t ė A. „Individualieji L. Ivinskio Lenkų – žemaičių kalbų žodyno ir Prigimtūmenės augalų vardai” // Terminologija, 2003 T. 10; L a b a n a u s k i e n ė S. „Latvių augalų vardai Jurgio (Ambraziejaus) Pabrėžos žodynuose” // Terminologija, 2004. T. 11). Atkreiptinas dėmesys ir į žodžio vardas reikšmę: „Lietuvių kalbos žodyne” jo pirma reikšmė yra „pavadinimas, duotas ne vienam kuriam, bet kiekvienam tam tikros rūšies daiktui, reiškiniui, veiksmui ir pan.: Rašydamas „Pasaulio paukščius”, Tadas Ivanauskas atliko dar vieną svarbų ir didelį darbą – daugeliui pasaulio paukščių davė lietuviškus vardus” [LKŽ XVIII 133]. Be to, terminą vardas augalams pavadinti vartojo ir J. Jablonskis, pavyzdžiui, „paimu žoles ir sakau vardą” [LKŽ XVIII 133].

Pagal analogiją šiame darbe vartojami terminai paukščių vardai ir pavadinimai.
Jurgio Elisono zoologijos darbai

Jurgis Elisonas (1889 – 1946) – XX a. I pusės Lietuvos gamtininkas zoologas, pedagogas, tautosakininkas, kalbininkas. Jis zoologijos kursą dėstė mokiniams, Žemės ūkio akademijos ir Lietuvos universiteto studentams, rengė vadovėlius, todėl turėjo rūpintis ir lietuviškų terminų kūrimu. 1919 metais „Lietuvos mokykloje” pasirodė J. Elisono „Trumpas zoologijos terminų projektas”, kuriame buvo pateikti bendrieji zoologijos terminai. 1920 metais Kaune išėjo „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis”, kurio pratarmėje autorius mini, kad į žodynėlį sudėjo tuos terminus, su kuriais susiduria aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų ir realinių mokyklų) gamtos mokytojai ir jų mokiniai, bei nurodo šaltinius, kuriais naudojosi, rinkdamas terminus:

1. Gyvoji kalba, kuriai J. Elisonas skyrė ypatingą dėmesį. Todėl šiame žodynėlyje ir kituose zoologo darbuose šalia mokslinių paukščių vardų galima rasti ir jų sinonimų bei variantų iš gyvosios kalbos. Ypač daug gyvojoje kalboje vartojamų vardų sinonomų galima rasti 1939 m. „Tautosakos darbuose” paskelbtame darbe „Gamtos garsų pamėgdžiojimai lietuvių tautosakoje”. Anot A. Jakimavičiaus, J. Elisonas registruodavo tarmėse (ypač Rytų Lietuvos) vartotus gyvūnų pavadinimus [Jakimavičius, 1997: 86].

2. Lietuvių kalbos žodynai, gamtos raštai ir straipsniai. Iš leksikografijos darbų J. Elisonas naudojosi A. Juškos* („JIHTOBCKHH onoBapb A. ĮOniKeBuna c TOjiKOBaHHeM OJIOB Ha pyccKOM H nonbCKOM a3MKax”, 1904), K. G. Milkaus („Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches W6rter-Buch”, 1800) Fr. Kuršaičio („W6rterbuch der littauischen Sprache”, 1870 – 1874), M. Miežinio („Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas”, 1894), G. H. F. Neselmano („W6rterbuch der littauischen Sprache”, 1851), K. Sirvydo („Dictionarium trium linguarum”, 1713) žodynais. Be žodynų, J. Elisonas naudojosi žymių kalbininkų darbais, todėl į žodynėlio literatūros sąrašą įtraukti A. Leskieno, K. Būgos raštai, A. Becenbergerio „Lietuvių kalbos tyrinėjimai” („Litauische Forschungen”, 1882), J. Jablonskio „Mūsų žodynėlis”. Literatūros sąraše minimas tautosakos rinkėjo ir skelbėjo V. Kalvaičio asmenvardžių ir vietovardžių rinkinys „Lietuviškų vardų klėtelė” (1910), J. Geručio „Zoologija, skiriama sodiečiams” (T. 2, 1913), lietuvių literatūros ir kultūros istoriko M. Biržiškos knyga „Lietuvos geografija” (1917),

J. Elisonas vadina A. Juškevičium
M. Bogdanovo knyga „Visuomenės įnamiai”* (1908), M. Šalčiaus straipsnis „Paukščių vardai”, spausdintas „Mokykloje” 1913 metais, ir T. Ivanausko darbai. Pastarajam žodynėlio pratarmėje autorius dėkoja už patarimus Lietuvos gamtos klausimais. 3. J. Elisono naujadarai, versti terminai. Versdamas paukščių vardus, kaip pats zoologas teigia, naudojosi „kiek rimtesniais gamtos mokslo vadovėliais” [ZSTŽ, 1920: 3]. Versdamas iš svetimų kalbų arba, kaip pats autorius vadina, „kaldamas” terminus, J. Elisonas dėl jų taisyklingumo tardavosi su kalbininku J. Jablonskiu.

„Zoologijos sistematikos terminų žodynėlyje” autorius pateikia kiekvieno paukščio būrio, šeimos, rūšies vardo šaltinį, lotyniškus, rusiškus, vokiškus atitikmenis (antroje dalyje pateikiami tik lotyniški ir lietuviški pavadinimai), lietuviškų vardų sinonimus, variantus bei nurodo tarmės plotą, kuriame yra vartojama tokia vardo forma.

Kalbėdamas apie šį žodynėlį, K. Gaivenis teigia, kad J. Elisonas terminologija domėjosi tik kaip mėgėjas, tačiau „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis” tobulesnis nei kiti tuo metu išleisti terminų žodynai [Gaivenis, 1997: 75].

Zoologas pratarmėje rašo, kad dėdamas į žodynėlį bet kurį pavadinimą stengėsi „nenusižengti gamtos mokslo dėsniams ir lietuvių kalbos dvasiai” [ZSTŽ, 1920: 4], todėl nesutiko su siūlymu gyvūnus vadinti lotyniškais vardais su lietuviškomis galūnėmis [Prūsaitė, 1997: 61]. Žodynėlio autorius rūpinosi, kad pavadinimai būtų aiškūs savo turiniu ir patogūs vartoti, tačiau pripažįsta, kad kai kurie paukščių vardai gali būti netikslūs ir tuos klausimus turėtų spręsti Lietuvos mokslų draugija arba Lietuvos gamtininkų suvažiavimas.

Tais pačiais metais (1920) Vilniuje išleidžiama „Stuburinių gyvulių zoologija”. Anot St. Biziulevičiaus ir P. Zajančkausko, šis vadovėlis nėra originalus, bet V. N. Lvovo vadovėlio „Pradinis zoologijos vadovėlis vidurinėms mokykloms” vertimas, tačiau J. Elisono vadovėlyje nėra nurodyta, jog tai vertimas [Biziulevičius, Zajančkauskas, 1997:44]. Kadangi ši knyga netiko mokykloms, todėl 1925 metais Kaune išleidžiamas originalus „Zoologijos vadovėlis aukštesniosioms mokykloms”. 1938 m. Kaune išeina „Zoologijos vadovėlis vidurinėms mokykloms”, o 1940 metais pasirodo šio vadovėlio trečias leidimas. J. Elisonas apie Lietuvos paukščius skelbė straipsnių įvairiuose to meto žurnaluose. Daugiausia jų išspausdinta „Kosmos”, „Gamtos drauge” ir „Mūsų giriose”.

J. Elisonas pažymi, kad tai yra Panevėžio mokinių vertimas
Skelbiniuose ornitologijos klausimais, zoologijos vadovėliuose J. Elisonas aprašė 57 Lietuvoje gyvenančių arba perinčių paukščių rūšis, o tai sudaro penktadalį Lietuvos paukščių [Stanevičius, 1997: 66].

Paukščių klasifikacija

Paukščiai priklauso gyvūnijos pasauliui ir sudaro sudėtingą sistematikos dalį. Gyvūnų sistematikos pradininkas yra Aristotelis, aprašęs apie 540 gyvūnų rūšių. Jo sukurtos sistematikos buvo laikomasi iki XVIII a., o 1735 metais Linėjus veikale „Gamtos sistema” įvedė tokią taksonominių kategorijų hierarchiją: rūšis, gentis, būrys, klasė. Tačiau gyvūnų sistematika yra daug platesnė, todėl galima išskirti pagrindinius ir tarpinius gyvūnų taksonominius vienetus. Rūšis (lot. species) yra pagrindinis taksominis vienetas. Giminiškos rūšys grupuojamos į aukštesnės kategorijos taksoną -gentį (genus). Artimos gentys jungiamos į šeimą (familia), šeimos – į būrį (ordo), būriai – į klasę (dassis), klasės – į tipus (phylum). Visi tipai sudaro gyvūnų pasaulį, arba karalystę (regnum animalie).

Kaip jau buvo minėta, gyvūnų sistematikoje skiriamos tarpinės taksonominės kategorijos: potipis, poklasis, pobūris, pošeimis, triba, pogentis, porūšis [LTE, 1978: 122]. Visi antraeiliai rangai yra aiškūs, pvz., potipis eina po tipo, pošeimis po šeimos ir pan., tačiau tribą tikslinga būtų paaiškinti. Reimersas „Populiariajame botanikos žodyne” pateikia tokį tribos apibrėžimą: triba – tai taksonominis vienetas tarp pošeimio ir genties [Peimepc, 1991: 438].

Paukščių sistematikoje skiriami tokie pagrindiniai taksonų rangai: klasė (paukštis), būrys (nariniai paukščiai), šeima (nariniai), gentis (naras), rūšis (rudakaklis naras). „Lietuvos faunoje” skiriami šie pagrindiniai taksonų rangai: klasė, būrys, šeima, rūšis. Tadas Ivanauskas knygoje „Lietuvos paukščiai” skiria tuos pačius pagrindinius ir vieną antraeilį rangą – pošeimį. J. Elisonas pateikia dar kelias paukščių klasifikacijas. „Stuburinių gyvulių zoologijoje” jis visus paukščius skirsto į du poklasius (pats zoologas vadina prieklasiais):

1. Keterėtų (Carinatae), kuriems priklauso skraidantys ir turintys krūtinės kaulą su ketera paukščiai.
2. Beketerių (Ratitae). Jiems priskiriami negalintys skraidyti ir turintys lygų krūtinės kaulą (be keteros) paukščiai.
Beketerių poklasiui priklauso lakstytąją būrys, o keterėtų poklasį sudaro 13 būrių: dantytasnapiai, pingvinai, audriniai, irklakojai, gandriniai, gerviniai, slankos, vištiniai, karveliai, geniniai, papūgos, žvirbliniai, plėšrieji.

Vadovėlyje „Zooogija vidurinėms mokykloms” J. Elisonas taip pat skirsto paukščius į du poklasius (keterėtų ir beketerių), tačiau būrius (gandriniai, žąsiniai, dieniniai plėšrieji paukščiai, vištiniai, gerviniai, tilvikai, žuvėdros, kerveliniai, gegutiniai, pelėdos, geniniai, svyruliniai, žvirbliniai) dar priskiria keturioms grupėms: narūnpaukščių, gandrapaukščių, vištapaukščių, šilvarnapaukščių. Po būrių zoologas nurodo paukščių rūšių vardus, tačiau ne visada išskiria šeimų, pošemių, genčių vardus.
J. Elisono pateikta paukščių sistematika skiriasi nuo dabartinės, taip pat skiriasi ir kai kurie lotyniški paukščių vardai, be to, jie nesutinka su „Kodekse” keliamais reikalavimais, todėl iš lotyniško vardo ne visada galima nustatyti, kuriam taksominiam vienetui priklauso paukščio vardas. Tačiau reikia nepamiršti to fakto, kad zoologas naudojosi tomis biologijos žiniomis, kurios tuo metu buvo žinomos.
POKLASIŲ, GRUPIŲ, BŪRIŲ, ŠEIMŲ IR POŠEIMIŲ VARDŲ SUDARYMAS

Šiame skyriuje atskirai aptariama, kaip sudaromi J. Elisono zoologijos darbuose pateikti lotyniški ir lietuviški paukščių poklasių, grupių, būrių, šeimų bei pošeimių vardai. Nagrinėjant šiuos vardus, remiamasi „Tarptautiniame zoologijos nomenklatūros kodekse” nustatytomis taisyklėmis bei gauti duomenys lyginami su T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai” ir „ Lietuvos faunoje” pateiktų vardų analize. Aptariami 2 poklasių, 4 grupių, 34 būrių, 51 šeimų ir pošeimių lotyniški bei 10 poklasių, 4 grupių, 35 būrių, 73 šeimų ir pošeimių lietuviški vardai.

Lotyniškų vardų sudarymas

„Kodekse” nurodoma, kad mokslinių taksonų, kurie yra rangu aukščiau rūšies, pavadinimai turi būti sudaryti iš vieno žodžio [MK3H, 1988: 31]. Rangu aukščiau rūšies yra genties, šeimos, būrio, klasės vardai. Paprastai J. Elisonas pateikia vienažodžius poklasių, grupių, būrių, šeimų, pošeimių vardus (genties vardai nėra pateikiami), pvz.: Alectoromorphae ZV 480, ZV(3) 346; Aquilinae ZSTŽ 65, sin., ZSTŽ 65; Carinatae SGZ 170, ZA 493, SGZ 170, SGZ 131, ZSTŽ 81; Cypseli ZVC» 370; Cuculi ZV(3) 360; Liniidae ZV 198; Paridae ZSTŽ 68, sin., ZSTŽ 78, ZSTŽ 92, ZV 194; Passeres ZSTŽ 82; Pici ZV(3) 364; Podicipidae ZSTŽ 80, ZSTŽ 80, sin., ZSTŽ 80, sin.; Regulidae ZSTŽ 72, ZSTŽ 72, sin.; Stigidae TD 287, ZSTŽ 81; Striges ZSTŽ 82, ZV(3) 362, SGZ 168. Vienažodžių vardų yra net 88 proc. Pasitaiko atvejų, kai J. Elisonas pateikia ir po du lotyniškus būrių, šeimų ir pošeimių vardus, pvz.: Ciconiae s. Herodiones ZA 535; Gallinacei s. Rasores ZA 525, sin.; Grallae s. Grallatores ZSTŽ 81; Macrochires s. Cypselomorphae ZA 515; Pici s. Scansores ZA 519, ZSTŽ 81; Gallinacei s. Rasores ZA 525; Grallae s. Grallatores ZSTŽ 81; Grallatores s. Grallae ZA sin., ZSTŽ 81, ZA 530, ZA 468; Macrochires s. Cypselomorphae ZSTŽ 82; Pici s. Scansores ZA 519, sin., ZSTŽ 81., sin.; Urinatores s. Impennes ZA 545. Tokių lotyniškų vardų rasta 12 proc.
„Kodekse” nurodoma, kaip turi būti sudaryti šeimų ir pošeimių vardai: šeimų vardai sudaromi prie kamieno pridedant lotynišką baigmenį -idae, pošeimių —inae [MK3H 1988: 54]. Šiek tiek daugiau nei pusė (53 proc.) šeimų ir pošeimų vardų J. Elisono pateikiami su baigmenimis -idae (45 proc.) ir -inae (8 proc.), pvz.: Alaudidae ZV 194, K(1935) 102, K(1935) 102, sin.; Cathartidae SGZ 165; Cygnidae ZSTŽ 71, SGZ 133; Columbidae ZSTŽ 66, ZSTŽ 72; Liniidae ZV 198; Motacillidae ZV
194; Picidae ZSTŽ 69, K(TO6) 37, TD 257; Vulturidae SGZ 165, ZSTŽ 83; Accipitrinae ZSTŽ 82, TD 311; Aquilinae ZSTŽ 65, sin., ZSTŽ 65; Columbinae ZA 523, GD(1932) 65; Milvinae ZSTŽ 74, SGZ 168, SGZ 168, ZSTŽ 83. Tačiau kiti paukščių šeimų ir pošeimių vardai, kurie sudaro net 47 proc., neturi specialių baigmenų, todėl iš lotyniško pavadinimo negalima spręsti, kuriam rangui priklauso vardas, pvz.: Accipiter ZSTŽ 88; Buteo ZSTŽ 75, ZSTŽ 86, sin.; Circus ZSTŽ 79; Cursores ZA 490; Lanius ZSTŽ 79, sin., ZSTŽ 79, ZSTŽ 79, sin.; Longipenes ZSTŽ 81; Motacilla ZSTŽ 74; Urinatores ZSTŽ 81. Tokie vardai sudaro 46 proc.
„Kodekse” nėra nurodoma, kokia priesaga ar galūnė turėtų būti pridedama prie kamieno sudarant poklasių, grupių, būrių pavadinimus. J. Elisonas pateikia 4 lotyniškus grupių vardus, kurie beveik visi sudaryti prie kamieno pridedant -omorphae, ir tik vienas, prie kurio kamieno yra pridėtas baigmuo -iformes, pvz.: Alectoromorphae ZV 480, ZV(3) 346; Colymbomorphae ZV 480, ZV(3) 332; CoracUformes ZV 480, ZV(3) 360; Pelargomorphae ZV 480, ZV(3) 334.
Kiti (poklasių, būrių) lotyniški vardai pateikiami įvairiai, nėra laikomasis kokių nors bendrų sudarymo taisyklių, pvz.: Accipitres ZV 480, ZV(3) 342; Carinatae SGZ 170, ZA 493, SGZ 170, SGZ 131, ZSTŽ 81; Ciconiae ZSTŽ 80, ZSTŽ 81, sin.; Cypseli ZV(3) 370; Cuculi ZV(3) 360; Grues ZV(3) 354; Impennes ZSTŽ 83, SGZ 134; Psitaci ZSTŽ 80; Ratitae ZA 490, ZVC» 331, SGZ 170, ZSTŽ 80, sin., SGZ 170, sin., SGZ 170, sin., ZSTŽ 80, sin., ZSTŽ 80;
Minėtina tai, kad „Lietuvos faunoje” būrių vardai yra sudaromi prie kamieno pridedant baigmenį -(i)formes, pvz.: Apodiformes, Falconiformes Galliformes, Piciformes. T. Ivanauskas tokias formas rašo skliaustuose, o šalia pateikia variantus be šio baigmens, pvz.: Ralli (Ralliformes), Steganopodes (Pelecaniformes), Striges (Strigiformes), Upupae (Upupiformes). J. Elisono zoologijos darbuose rasti tik 2 būrio vardai, sudaryti su baigmeniu -(i)formes, pvz.: Ciconiiformes ZV(3) 334; Galliformes ZV(3) 346.
Rūšių pavadinimai sudaromi iš dviejų žodžių, kurių pirmasis yra genties, o antrasis žodis -rūšinis pažyminys. Abiems žodžiams nėra specialių sudarymo taisyklių (kitaip negu matėme sudarant šeimos ar pošeimio pavadinimus), pvz.: Tetrao tetrix ZSTŽ 67; Ciconia alba ZSTŽ 67, sin., ZA 537, sin., TD 253, sin., ZV 208, sin.; Fringilla coelebs TD 264, sin.; Alauda arvensis ZSTŽ 67, sin.; Parus major ZSTŽ 67, sin.
„Kodekse” nurodoma, kad autoriaus pavardė neįeina į taksono pavadinimą, todėl jos pateikti nebūtina, bet pageidautina [MK3H 1988: 74], taip pat nebūtina pateikti ir datos, kada buvo sugalvotas paukščio vardas [MK3H 1988: 49]. „Lietuvos faunoje” ir T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai” autoriai yra nurodomi, tačiau data šalia paukščio vardo pateikiamia tik „Lietuvos faunoje”. J. Elisonas nenurodo nei autoriaus pavardės, nei datos.

Apibendrinamosios išvados
1. Dažniausiai (88 proc.) J. Elisonas vartoja vienažodžius lotyniškus poklasių, grupių, būrių, šeimų bei pošeimių vardus.
2. Beveik visi lotyniški grupių vardai sudaryti prie kamieno pridedant baigmenį -omorphae, o būrių vardai sudaryti įvairiai, nesilaikant jokių bendrų taisyklių.
3. Tik 53 proc. paukščių lotyniškų šeimų ir pošeimių vardų yra pateikiami su baigmenimis -idae (šeimos vardai) ir -inae (pošeimių vardai).
4. Rūšių pavadinimai sudaryti iš dviejų žodžių, kurių pirmasis yra genties, o antrasis žodis -rūšinis pažyminys.
5. J. Elisonas šalia paukščių vardų nenurodo nei autoriaus pavardės, nei datos, nurodančios, kada buvo sugalvotas vardas.
Lietuviškų vardų sudarymas

Nagrinėjant lietuviškus paukščių poklasių, grupių, būrių, šeimų bei pošeimių vardus galima matyti, kad ne visi paukščių vardai yra sudaryti pagal analogiją su lotyniškais pavadinimais. Kaip jau buvo minėta, mokslinių taksonų, kurie yra rangu aukščiau rūšies, pavadinimai turi būti sudaryti iš vieno žodžio, tačiau J. Elisonas vartoja vienažodžius, dvidžius ir trižodžius vardus.

P a u k š č i ų p o k l a s i ų v a r d a i
Rasta 10 poklasių vardų, iš kurių dažnesni yra dvižodžiai (6 vardai), rečiau vartojami vienažodžiai (4) vardai.
1. Beveik visi vienažodžiai poklasių vardai yra sudaryti skirtingai:
a) sudaiktavardinto būdvardžio dgs. vard. (2 vardai), pvz.: beketeriai ZA 490, ZV(3) 331, SGZ 170; keterėti SGZ 170.
b) daiktavardžio dgs. vard. (1 vardas), pvz.: lakstytojai SGZ 170, sin.
c) sudaiktavardinto būdvardžio įvardžiuotinės formos dgs. vard. (1 vardas), pvz.: keterėtieji ZA 493, SGZ 170.
2. Visi dvižodžiai poklasių vardai taip pat sudaryti skirtingai:
a) būdvardžio arba dalyvio įvardžiuotinės formos dgs. vard. + paukščiai (2 vardai), pvz.: keterėtieji paukščiai SGZ 131; lakstantieji paukščiai SGZ 170, sin.
b) būdvardžio dgs. vard. + paukščiai (1 vardas), pvz.: beketeriai paukščiai ZSTŽ 80, sin. ir
variantas paukščiai beketeriai ZSTŽ 80.
c) paukščiai + daiktavardžio dgs. vard. (1 vardas), pvz.: paukščiai bėgikai ZSTŽ 80, sin.
d) paukščiai + daiktavardžio su priesaga -iniai dgs. vard. (1 vardas), pvz.: paukščiai keteriniai ZSTŽ 81.

P a u k š č i ų g r u p i ų v a r d a i
Visi grupių vardai yra sudurtiniai daiktavardžiai, kurių pirmas sandas yra genties vardas, o antras – žodis paukščiai, pvz.: gandrapaukščiai ZV 480; narūnpaukščiai ZV 480; šilvarnapaukščiai ZV 480; vištapaukščiai ZV 480.
Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, visi poklasių vardai yra specialiai sudaryti, nėra nė vieno vardo, kuris remtųsi genties vardu, tačiau nagrinėjant grupių vardus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visų jų pirmieji dūrinių sandai yra paukščių genčių vardai, plg. gandrapaukščiai, vištapaukščiai.

P a u k š č i ų b ū r i ų v a r d a i
J. Elisono vartojami būrių vardai būna vienažodžiai (24 vardai), dvižodžiai (11 vardų) ir trižodžiai (1 vardas).
1. Dažniausiai (11 vardų) vienažodžiai būrių vardai reiškiami daiktavardžio dgs. vard. linksniu
arba daiktavardžio su priesaga -iniai dgs. vardininku (11 vardų), rečiau – sudaiktavardinto
būdvardžio arba dalyvio įvardžiuotine forma (2 vardai).
a) daiktavardžio dgs. vard. linksnis (11 vardų), pvz.: dantytasnapiai SGZ 131; ilgakojai
SGZ 138, sin.; irklakojai ZA 544, SGZ 136; papūgos ZSTŽ 80, SGZ 155; karveliai SGZ
171; pelėdos ZSTŽ 82, ZV(3) 362, SGZ; pingvinai ZSTŽ 83, SGZ 134; slankos SGZ 143,
sin.; tilvikai SGZ 143, ZV(3) 356, TD 311; žuvėdos ZSTŽ 92; žuvėdros ZSTŽ 92, sin., ZV(3)
357.
b) daiktavardžio su priesaga -iniai vard. linksnis (11 vardų). Daiktavardžių vediniai su priesaga -iniai yra „tie zoologijos ar botanikos terminais einantys naujadarai, kuriais pagal būdingesnę rūšį pavadinama visa gyvių ar augalų šeima (grupė, būrys), pvz.: šuniniai, vijokliniai, vištiniai” [DLKG 1997: 116]. J. Elisono vartojami priesagos -iniai būrių vardai: audriniai SGZ 135; gandriniai ZA 535, ZV(3) 334; garniniai SGZ 138; gegutiniai ZA 516, ZV(3) 360; geniniai ZA 519, ZV(3) 364SGZ 151; gerviniai ZV(3) 354; karveliniai ZA 523, ZV(3) 358, SGZ 148, GD(1932); narūniniai ZA; svyruliniai ZA 515, ZV(3) 370; vištiniai ZA 525, ZV(3) 346, SGZ 144, K(W36) 21; žvirbliniai ZA 500, ZV(3) 372, SGZ 156.
c) sudaiktavardinto būdvardžio arba dalyvio įvardžiuotinė forma (2 vardai), pvz.: plaukomieji SGZ 131, sin.;plėšrieji ZA 493, SGZ 168.
2. Dažniausiai dvižodžiai būrių vardai susideda iš žodžio paukščiai ir derinamojo pažyminio su
priesaga -inis dgs. vard. (6 vardai). Kiti dvižodžiai vardai sudaromi skirtingai.
a) paukščiai + daiktavardžio su priesaga -iniai vard. linksnis (6 vardai), pvz.: paukščiai gandriniai ZSTŽ 80; paukščiai geniniai ZSTŽ 81; paukščiai gerviniai ZSTŽ 81; paukščiai karveliniai ZSTŽ 81; paukščiai vištiniai ZSTŽ 82; paukščiai žvirbliniai ZSTŽ 82.
b) paukščiai + sudurtinio būdvardžio dgs. vard. (2 vardai), pvz.: paukščiai ilgakojai ZSTŽ 81, sin.; paukščiai irklakojai ZSTŽ 81.
c) paukščiai + būdvardžio įvardžiuotinė forma (1 vardas), pvz.: paukščiai plėšrieji ZSTŽ 81 ir variantas plėšrieji paukščiai SGZ 164.
d) daiktavardžio vns. kilm. + paukščiai (1 vardas), pvz.: audros paukščiai SGZ 135, sin.
3. Rastas tik vienas trižodis būrio vardas, kuris susideda iš būdvardžio su priesaga -iniai vard. linksnio, būdvardžio įvardžiuotinės formos ir žodžio paukščiai, pvz.: dieniniai plėšrieji paukščiai ZV 480, ZV(3) 342.
Išnagrinėjus visus paukščių būrių vardus, matyti, kad jie du kartus dažniau (rasti 24 vardai) remiasi genčių vardais (plg. pelėdos, pingvinai, slankos, žuvėdros, gandriniai, gegutiniai, vištiniai, žvirbliniai, paukščiai gerviniai, paukščiai karveliniai), o kita dalis vardų (12 vardų) yra sudaryti specialiai (plg. dantytasnapiai, ilgakojai, irklakojai, plaukomieji, plėšrieji, paukščiai ilgakojai, paukščiai plėšrieji, dieniniai plėšrieji paukščiai).

P a u k š č i ų š e i m ų i r p o š e i m i ų v a r d a i
„Kodekse” nurodoma, kad šeimų ir pošeimių pavadinimai taip pat turi būti vienažodžiai, tačiau J. Elisonas zoologijos darbuose vartoja ir dvižodžių vardų. Didžioji dalis (58 vardai) paukščių šeimų ir pošeimių vardų yra vienažodžiai, bet rasta 15 dvižodžių vardų.
1. Visi vienažodžiai paukščių šeimų ir pošeimių vardai reiškiami daiktavardžio dgs. vard. forma.
Aptariant vienažodžių šeimų ir pošeimių vardų raišką, tikslinga visus vardus skirstyti į dvi
grupes:
1. 1. Pavadinimai (45 vardai), kurie remiasi genčių vardais. Pavyzdžiui: antys ZSTŽ 64; antukiai ZSTŽ 64; arai ZSTŽ 65, sin.; areliai SGZ 168; balandžiai ZSTŽ 66; blezdingos ZSTŽ 66; civiliai ZV 194; čyžylos ZSTŽ 68, sin.; drontai ZSTŽ 68; gagos ZSTŽ 69, SGZ 134; geniai ZSTŽ 69, K(TO6) 37, TD 257; gripai SGZ 165; gulbės ZSTŽ 71, SGZ 133; karaliukai ZSTŽ 72; karveliai ZSTŽ 72; kielės ZSTŽ 74; kikiliai SGZ 168, sin.; kirliai ZSTŽ 74, SGZ 168; klykuoliai ZSTŽ 75; kolibrai ZSTŽ 75, ZV(3) 372, SGZ 154 (varianas kolibriai ZA 516); kregždės ZSTŽ 77, ZV 194 (variantas skregždės ZSTŽ 84, sin.); kultupiai ZSTŽ 77; lašiniai ZSTŽ 78; lingės ZSTŽ 79; medšarkė ZV 198 (variantai mečerkės ZSTŽ 79, sin.; medšarkos ZSTŽ 79; meteterkės ZSTŽ 79, sin.); narai ZSTŽ 80; narulės ZSTŽ 80, sin.; narūnai
ZSTŽ 80, sin.; nykščiukai ZSTŽ 72, sin.; pelėdos TD 287; pesliai SGZ 165 (variantas piesliai ZSTŽ 83); pylės ZSTŽ 83, sin.; plikiai ZSTŽ 83; rustagės ZSTŽ 84; sakalai ZSTŽ 84; salanganai ZA 182; strazdai ZV 194, TD 300; suopiai ZSTŽ 86, sin.; šiubės SGZ 158; švikštos ZSTŽ 87, sin.; tukanai ZSTŽ 88, SGZ; vanagai ZSTŽ 88; vieversiai ZV 194, K(1935) 102; vyturiai K(1935) 102, sin.; iylės ZSTŽ 92, ZV 194.
1. 2. Specialiai sudarytų vardų nėra daug, rasti tik 6 pavadinimai. Pavyzdžiui: bėgikai ZA 490; ilgasparniai ZA 542; kapstytojai ZA 525, sin.; kopikai ZA 519, sin.; skambai ZSTŽ 84, sin.; stibinuočiai ZA 468 (variantas stibynuočiai ZA). 2. Dvižodžiai šeimų ir pošeimių vardai dažniausiai sudaromi prie žodžio paukščiai (rečiau -vištos) pridedant daiktavardį su priesaga -iniai (8 vardai) arba daiktavardžio dgs. vard. (7 vardai).
a) paukščiai + daiktavardžio dgs. vard. (6 vardai), pvz.: paukščiai giesmininkai K(1936) 64; paukščiai ilgasparniai ZSTŽ 81; paukščiai kopikai ZSTŽ 81., sin.; paukščiai plaukikai ZSTŽ 81, sin.; paukščiaiplokštėtasnapiai ZSTŽ 81; paukščiai stibinuočiai ZSTŽ 81. Visi šios grupės vardai yra specialiai sudaryti.
b) paukščiai (arba vištos) + daiktavardžio su priesaga -ini’ai vard. linksnis (6 vardai), pvz.: paukščiai gegutiniai ZSTŽ 80; paukščiai narūniniai ZSTŽ 81; paukščiai pelėdiniai ZSTŽ 81; paukščiai vanaginiai ZSTŽ 82; paukščiai svyruliniai ZSTŽ 82; vištos šiukšlinės ZSTŽ 90. Visi minėti pavadinimai yra padaryti iš genčių vardų.
c) būdvardžio dgs. vard. + daiktavardžio dgs. vard. (1 vardas), pvz.: didžiakojės vištos SGZ 147
d) daiktavardis su priesaga -inės + vištos (1 vardas), pvz.: šiukšlinės vištos ZA 530, SGZ
146.
e) daiktavardžio dgs. kilm. + vištos (1 vardas), pvz.: šiukšlynų vištos SGZ 147.
Paskutinių trijų grupių vardai remiais genčių vardais.
Kaip matyti iš nagrinėtų pavyzdžių, J. Elisono vartoti paukščių poklasių, būrių, šeimų ir pošeimių vardai sudaromi gana įvairiai, vienodų taisyklių kiekvieno rango moksliniams vardams sudaryti nėra laikomasi. Todėl dažnai nėra aišku, ar tai yra būrio, ar šeimos (pošeimio) vardas, pavyzdžiui, J. Elisonas „Stuburinių gyvulių zoologijoje” būrį vadina karveliais [SGZ, 1920: 171] ir karveliniais [SGZ, 1925: 148].
Kitaip daryta „Lietuvos faunoje”, čia vartojami tik dvižodžiai paukščių būrių vardai, nes taip jie atskiriami nuo šeimų pavadinimų, pvz.: čiurliniai paukščiai ir čiurliniai, gerviniai paukščiai ir gerviniai, kraginiai paukščiai ir kraginiai, sėjikiniai paukščiai ir sėjikiniai, o T. Ivanauskas knygoje „Lietuvos paukščiai” būrio vardus vartoja dvejopus: dažniau – vienažodžius, o rečiau – dvižodžius vardus. Be to, T. Ivanausko vartojami paukščių būrių, šeimų ir pošeimių vardai dažniausiai (67 %) nesiskiria, pvz.: kirai (Lariformes), kirai (Laridae), kirai (Larinae), gegutės (Cuculiformes), gegutės (Cuculidae). Šių vardų daryba taip pat nerodo rango (kitaip negu lotyniškųjų vardų daryba), todėl, vartojant tik lietuviškąjį vardą, neaišku, kuriam rangui jis priklauso.

Paukščių rūšių vardų sudarymas
„Kodekse” teigiama, kad rūšies pavadinimą turi sudaryti du žodžiai, kurių pirmasis yra genties vardas, o antrasis – vadinamasis rūšinis pažyminys [MK3H 1988: 32]. Ne visi J. Elisono vartojami paukščių rūšių vardai sutinka su šiuo reikalavimu, kadangi nemažą dalį rūšių vardų sudaro vienažodžiai pavadinimai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dvižodžiuose, trižodžiuose ir keturžodžiuose rūšių varduose nėra nuosekliai laikomasi rūšinio pažyminio vartojimo vietos. Kaip jau buvo minėta, „Kodekse” nurodoma, kad pirmasis rūšies vardo žodis yra genties pavadinimas, o antrasis – rūšinis pažyminys. Šios taisyklės J. Elisonas laikosi, pateikdamas lotyniškus pavadinimus, tačiau lietuviškuose rūšių varduose pastebimas įvairavimas: rasti 272 dvižodžiai rūšių vardai, kurių pirmas žodis yra genties pavadinimas, o tik paskui eina būdvardis arba daiktavardžio vns. vard. ar kilm. linksnis, pavyzdžiui: antis baltapilvė ZSTŽ 64; čyžyla kuoduotoji ZSTŽ 67; dagilis margasis SGZ 158; pelėda laplandinė ZV 208, ZV(3) 381; žuvėdra sidabruotoji ZA 543, ZV(3) 358; karvelis keleivis ZSTŽ 73, ZA 523, vanagas klykuolis ZA 494, sin.; šašuolietis nakties ZSTŽ 86, sin.; švikšta daržininkė SGZ 160, sin.; žylė nevidonė ZSTŽ 91, sin., SGZ 159.
Rasti 133 vardai, kurių pirmasis žodis yra rūšinis pažyminys, išreikštas būdvardžiu arba daiktavardžio vns. vard., rečiau vartojamas dgs. arba vns. kilm., o antrasis – genties vardas, pvz.: raiboji gegutė K(1934) 103, TD 255; kurčioji gulbė SGZ 134; didžiasai tetirvinas ZSTŽ 87; žvirblinis vanagėlis SGZ 168, sin.; keršpetis balandis ZSTŽ 72, sin.; sodietė kregždė SGZ 160, sin.; kuoduotė žylė SGZ 159; vasaros karaliukas SGZ 160; dangaus oželis ZSTŽ 68, sin.; arimų vyrelis K(1936) 61, sin.
Įdomu buvo panagrinėti, kada J. Elisonas vartojo vardus, kurių rūšinis pažyminys eina po genties vardo, ir atvikščiai. Pirmoje lentelėje pateikti duomenys, kuriuose zoologijos darbuose kokie vardai yra dažniau vartojami. Kaip matyti iš lentelės, didžiosios dalies vardų pirmas eina genties vardas, pavyzdžiui, tokiuose darbuose, kaip „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis”, „Zoologija aukštesniosioms mokykloms”, „Zoologija vidurinėms mokykloms” (pirmas ir trečias leidimai). Galima būtų teigti, kad J. Elisonas dažniau vartoja tuos vardus, kurių pirmuoju dėmeniu eina genties vardas, tačiau atkreipia dėmesį tai, kad „Stuburinių gyvulių zoologijoje” (74 proc.) ir „Tautosakos darbuose” (94 proc.) daugiau yra vardų, kurių pirmuoju dėmeniu eina rūšinis pažyminys. Aišku, kodėl tokie duomenys gauti, išnagrinėjus vardus, rastus „Tautosakos darbuose”: šiame veikale yra pateikti paukščių vardai, kurie yra vartojami liaudies, todėl rūšinis pažyminys eina pirmiau genties vardo, nes taip yra įprasta lietuvių kalboje. Tačiau nėra aišku, kodėl „Stuburinių gyvulių zoologijoje” tiek daug paukščių vardų, kurių pirmuoju dėmeniu eina rūšinis pažyminys, nes kituose zoologijos vadovėliuose dominuoja vardai su pirmu genties pavadinimu. Galbūt šį faktą galima būtų aiškinti kaip originalo kalbos įtaką, nes „Stuburinių gyvulių zoologija” yra versta J. Elisono.
Abejonių kėlė tai, kad rūšinių pažyminių vieta varduose yra įvairi, kilo klausimas, ar spausdinant vadovėlius paukščių vardų neredagavo koks nors kitas asmuo. Todėl svarbu panagrinėti, kaip tuos vardus vartoja pats J. Elisonas. Buvo peržiūrėti zoologo rankraščiai (signatūros F 95-457, F 95-15, F 95-493a, F 95-491a) ir gauti tokie rezultatai: 55 proc. vardų, kurių pirmuoju dėmeniu eina genties vardas, ir 45 proc. vardų, kurių pirma eina rūšinis pažyminys. Tokie apylygūs duomenys nieko nesako, todėl galima daryti išvadą, kad J. Elisonas lengvai kaitaliojo tas formas.
Iš trižodžių ir keturžodžių rūšių vardų dažnesni yra tie vardai, kurių pirmas žodis yra rūšinis pažyminys (12 vardų), pavyzdžiui: didysis margasis genys ZV 190, ZV(3) 364; uolinis mėlynasis karvelis SGZ 148, sin.; baltoji laukinė vištelė SGZ 147; laukinis karvelis didysis SGZ 149; paprastoji papūga pilkoji SGZ 155; miestų mėlynoji trumpauodegė kregždė ZSTŽ 66; mėlynoji miestų kregždė SGZ 161, sin.; dvipirštis Afrikos strutis SGZ 129; žaliakojė nendrynų vištytė K(1936) 57.
Beveik tiek pat (11 vardų) yra rūšių pavadinimų, kurių pirmasis žodis yra genties vardas, pavyzdžiui: genys didysai margasai K(1936) 39; karvelis uolinis mėlynasai ZSTŽ 72; kregždė šelmeninė ilgauodegė ZSTŽ 76; vištelė baltoji laukinė ZSTŽ 90; žąsis laukinė pilkoji ZSTŽ 91; strutis dvipirštis Afrikos ZSTŽ 86; strutis tripirštis Amerikos ZSTŽ 86; višta laukinė Bankyvo ZSTŽ 90; kregždė miestų mėlynoji trumpauodegė ZSTŽ 76.
Įdomu tai, kad minėtose „Lietuvos faunos” ir T. Ivanausko knygose nerasta nei vieno atvejo, kuriuo genties vardas eitų pirmiau rūšinio pažyminio, kadangi lietuvių kalboje pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį, todėl tokio principo laikomasi vartojant ir paukščių rūšių vardus. Tačiau J. Elisonas zoologijos darbuose pateikdamas paukščių rūšių vardus dažniau (67 proc.) genties vardą rašo pirmą, o tik paskui pateikia rūšinį pažyminį.
J. Elisono zoologijos darbuose pusę (50 proc.) rūšių pavadinimų sudaro dvižodžiai vardai (kaip ir reikalaujama „Kodekse” išdėstytose taisyklėse), nemažą dalį (47 proc.) sudaro vienažodžiai vardai, rečiau (2,7 proc.) vartojami trižodžiai, labai retai – keturžodžiai (0,3 proc.) paukščių rūšių vardai (žr. 1 pav.). Nagrinėjant paukščių rūšių pavadinimus, tikslinga juos skirti į tris grupes: oficialius vardus, kurie sudaro 63 proc., sinonimus (22 proc.) ir variantus (15 proc.).
Prieš pradedant kalbėti apie konkrečius vardus, vertėtų paaiškinti, kokie paukščių pavadinimai šiame darbe laikomi sinonimais. Kaip jau buvo minėta, J. Elisonas daug vardų pateikia iš gyvosios kalbos, nevengia ir tarminių formų, kurios paprastai yra sinonimai. Paukščių vardų sinonimų zoologas paskelbė ir „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlyje”. K. Būga palankiai atsiliepė apie šį J. Elisono darbą. Skaitytojai galėjo lengviau nustatyti šnekamojoje ir bendrinėje kalboje vartojamų

paukščių vardų tapatumą. Be to, šių dienų terminologai taip pat pritaria tokiai minčiai, pavyzdžiui, St. Keinys rašo, kad „vartojamų sinonimų pateikimas terminų žodynuose yra naudingas ir nevengtinas” [Keinys 1980: 98], juk skirtingose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys pavadinamas pagal skirtingus požymius. Ir toje pačioje kalboje gali būti skirtingų pavadinimų, nes jie yra parenkami pagal kitus požymius [CynepaHCKaa 1989: 19]. Tai yra gana svari priežastis atsirasti sinonimams, juk „neretai tas pats dalykas tarmėse yra vadinamas skirtingai, tad terminologijos kūrimo pakopoje natūraliai gali būti pasiūlyta po keletą konkuruojančių terminų” [Keinys 1980: 99].

Paukščių knygų autoriai, suprasdami sinonimų svarbą, įtraukia juos į savo veikalus, pavyzdžiui „Lietuvos faunoje” tokie vardai atskiriami nuo oficialiųjų ir žymimi sutartiniu ženklu sin. Šiek tiek sudėtingiau atskirti sinonimus nuo oficialiųjų vardų T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai”, nes gamtininkas juos visus rašo kartu. Dar didesnė painiava yra J. Elisono zoologijos darbuose, kadangi jis ne tik kad atskirai nepateikia sinonimų, bet kartais tą patį vardą skirtinguose veikaluose vartoja kaip pagrindinį, kitą kartą – kaip sinonimą. Todėl renkant paukščių vardus iš J. Elisono zoologijos darbų, oficialiais vardais laikomi tie paukščių pavadinimai, kurie buvo užrašyti antraštėje ir šalia kurių nurodytas lotyniškas atitikmuo. Šiame darbe sinonimais laikytini vardai, jei nors viename iš šaltinių tas vardas buvo traktuojamas kaip sinonimas.

Vienažodžiai paukščių rūšių vardai
Visi (376 vardai) vienažodžiai paukščių rūšių pavadinimai reiškiami daiktavardžio vns. vardininku.
1. Pirmajai grupei priskirtini oficialūs vienažodžiai pavadinimai (115 vardai). Pavyzdžiui: albatrosas ZSTŽ 64, ZA 543, ZV 358, SGZ 135; antis ZV 176, SGZ 131; apuokas ZSTŽ 65, ZA 500, SGZ, 169, TD 250; apuokėlis ZA 500, TD 287; arasas ZSTŽ 65; barzdotis ZA 497; baublys ZSTŽ 66, ZV(3) 335; bitininkė ZA 519; burblys ZSTŽ 67; čiglis ZA 513; dagilėlis ZA 513; dagilis TD 252; devynkalbis TD 252; devynliežuvis TD 252; drontas ZA 523, ZV(3) 360, SGZ 150; emus ZA 493; flamingo ZSTŽ 68; gaga ZA 541; fregatas ZSTŽ 69, ZA 545, SGZ 138; garnys ZA 535, ZV(3) 335; gegutė SGZ 153, ZV 189, ZV(3) 360, K(1934) 103, TD 255; genys TD 257; gervė ZA 531; giaurys ZA 535, ZV(3) 357; jerubė SGZ 146; juodvarnis TD 257; kaiva ZSTŽ 72; kanaraitė ZSTŽ 72; kanarietė SGZ 157; kanarka TD 262; kandoras SGZ 65; karėtaitė ZSTŽ 72, ZA 513; kazuaras ZSTŽ 73; ZA 493; SGZ 131; kekutis ZA 513; kiekinis ZSTŽ 74; kikutis ZA 534, sin., ZV(3) 357, sin.; kirkliutė
ZSTŽ 74, sin.; kirlė ZSTŽ 74, ZA 542, sin., ZV(3) 357, sin.; kiurklys ZSTŽ 75,
sin.; klerkas ZSTŽ 75; klykuolis ZSTŽ 75; kogas ZSTŽ 75, ZA 503; kondoras ZSTŽ 75, ZA 496, ZV 216; krakšlė ZA 513; kėkštas ZSTŽ 74, ZA 503, ZV 198, SGZ 163, TD 262; kikilis ZSTŽ 74, TD 264; kreivasnapis ZSTŽ 77, ZA 513; krykliutė ZA 541, ZV(3) 341; kujokas ZA 535, ZV(3) 357; kultupis ZSTŽ 77, ZA 507; kuolinga ZSTŽ 78, sin., ZA 535, ZV(3) 357, TD 279, K(1938) 64; kurkė SGZ 146; lakštingala K(1936) 64; liepsnelė SGZ 160; lygutė ZSTŽ 79, ZA 511; lirauodegis ZA 513; lukutis ZSTŽ 79, ZA 518, ZV 194, ZV(3) 361, K(1934) 107, TD 285; medšarkė SGZ 162; mėlyngurklė ZA 508; naktikovas ZA 538; naras ZA 545; papūga ZA 522; paputėlis ZA 535, ZV(3) 357; patarška ZA 527, TD 286; paukštvanagis ZV 197, ZV(3) 345; pečialanda ZSTŽ 82; pelėda ZA 498; pelėdikė ZSTŽ 82; pelikonas SGZ 136; pempė ZSTŽ 82, ZA 535, ZV(3) 357, SGZ 143, TD 288; pievūkštis ZSTŽ 82, ZA 513; pingvinas ZA 546; puskė TD 297; puspedė TD 297; putpelė ZSTŽ 83, ZA 529, ZV(3) 351, SGZ 146, K(W36) 21;
rąšis ZSTŽ 83, ZA 503; raudongurklė ZA 508; raudonuodegė ZSTŽ 83, ZA 508; renšė TD 262; rustagė SGZ 160; sakalas K(1935) 103; salanganas ZSTŽ 84, ZA 516, ZV(3) 352, SGZ 154; sėjikas TD 299; semenėlė ZSTŽ 84; slanka ZA 533, ZV(3) 356, TD 299; slukutis ZSTŽ 85, ZA 513; sniegena SGZ 158, TD 299; starta ZSTŽ 85, ZA 513, SGZ 158, TD 300; strausas ZV 214, SGZ 129; strazdas SGZ 160, ZA 506;
strutis ZA 490, ZV 214, ZV(3) 331; stulgys ZSTŽ 86, ZA 535, ZV(3) 357, SGZ 144;
sukitgalva ZA 521, ZV 194, ZV(3) 366, K(1933) 121, K(1936) 39; sviliukas ZA 513;
svirbas ZSTŽ 86, ZA 513; šarka ZSTŽ 86, ZA 503, ZV(3) 376, SGZ 163, TD 303;
šienpiovė ZA 507; švikšta ZA 513, SGZ 160; švilpikas K(1935) 37, sin.; švilpis ZSTŽ
87; tadorna ZV 182, ZV(3) 352; tilvikas SGZ 143; titilvis ZSTŽ 88; tulžys ZSTŽ 88,
ZA 519, ZV 181, ZV(3) 361, K(1931) 141; vagišius TD 311; vapsvaėdis ZA 495; varna
ZV 200, ZV(3) 374, SGZ 163; važtaka ZA 529; vilkutis ZSTŽ 89, ZA 513; višta SGZ 144, ZA 525, ZV 174, ZV(3) 346, TD 325; vištvanagis ZV 194, ZV(3) 344; volungė
ZSTŽ 90, ZA 513, K(TO5) 69, TD 330; žaliapilvė TD 335; žaliasparnis TD 335;
žalvarnis K(1932) 14, TD 335; žylė TD 334, ZA 505, SGZ 159; žvirblis ZA 500, ZV 198, ZV(3) 372, SGZ 157, K(1934) 117, TD 336.
Kaip jau buvo minėta, darbe nagrinėjami ir tie paukščių pavadinimai, kurie yra rasti „Tautosakos darbuose”, todėl tų vienažodžių rūšių vardų, kurie yra pateikti tik minėtame šaltinyje ir jų nėra kituose J. Elisono zoologijos darbuose, oficialumu galima abejoti, pvz.: devynkalbis TD 252; devynliežuvis TD 252; renšė TD 262; žaliapilvė TD 335; žaliasparnis TD 335 (pastarųjų J. Elisonas nepateikia net lotyniškų atitikmenų); puskė TD 297; puspedė TD; vagišius TD 311.
2. Iš nagrinėjamų vienžodžių paukščių rūšių vardų sinonimai sudaro didžiąją dalį (rasta
160 vardų). Pavyzdžiui: akmenė ZSTŽ 64, ZA 507, sin.; bačianas TD 253, sin.;
balandėlė ZSTŽ 65, sin.; balandis TD 258, sin.; baltasnapis ZSTŽ 66, sin.;
baltasparnis ZSTŽ 66, sin., ZA 511, sin., TD 264, sin.; barškutis SGZ 159, sin.;
bekosas TD 296, sin.; besparnis ZSTŽ 66, sin., SGZ 131; bitlesis ZSTŽ 66, sin.;
bitnikė ZSTŽ 66, sin.; blezdinga ZA 509, sin., SGZ 160, sin.; bublys ZSTŽ 67, sin.;
būkas ZSTŽ 67, sin.; budutis ZSTŽ 67, sin.TD 286, sin.; bukis ZSTŽ 67,
sin.; buksnapis ZSTŽ 67, sin.; burbulis ZSTŽ 67, sin.; busilas ZSTŽ 67, sin., ZA
537, sin., TD 253, sin., ZV 208, sin.; čakas ZSTŽ 67, sin.; čekutis TD 296, sin.;
čekždainis ZSTŽ 67, sin.; čežys ZSTŽ 67, sin.; čirkšlys ZSTŽ 67, sin.; čiulba
ZSTŽ 67, sin.; čiuldutis ZSTŽ 67, sin.; čiurinys ZSTŽ 67, sin.; čiviliukas ZSTŽ 67, sin.; čiviriukas ZSTŽ 67, sin.; čižyla ZA 504, sin.; čiulbuonėlis TD 264, sin.;
čiurlys ZSTŽ 67, ZV 194, GD(1933) 83, TD 252, ZA 515, sin.; čivilis ZA 511, TD
264, sin.; devyniažūdis ZSTŽ 68, sin., SGZ 161; dudukas ZSTŽ 68, sin.; didutis ZSTŽ 68, sin.; didžiaakė ZV 187, sin.; dodo ZA 523, sin., ZV(3) 360, sin., SGZ 150, sin.; drūtsnapis ZSTŽ 68, sin.; dudutis ZSTŽ 68, sin., K(1934) 107, sin., TD 286, sin.; dūkas ZSTŽ 68, sin.; dusas ZA 516, sin., ZV(3) 372, sin.; dzerkočius TD 250, sin.; džiubė TD 264, sin.; faetonas ZA 545, sin., SGZ 137, sin.; gegelė ZSTŽ 69, sin.; gegužė ZSTŽ 69, sin., ZV 189, sin., TD 255, sin.; genelis ZSTŽ 69, sin.; SGZ 152, sin.; girgždelė ZSTŽ 70, sin.; girnakalis ZSTŽ 70, sin.; gyvė ZSTŽ 71, sin.; girnius TD 264, sin.; griežė ZSTŽ 71, sin.; grieželė ZSTŽ 71, sin.; grižgalvis ZSTŽ 71, sin.; gurlas ZSTŽ 76, sin.; gurnas ZSTŽ 76, sin.; gužas ZSTŽ 71, sin., ZA 537, sin., ZV 208, sin.; gužutis ZSTŽ 71, sin., TD 255, sin.; intakė ZSTŽ 71, sin.; yvas ZSTŽ 71, sin., ZA 500, sin., ZV(3) 363; juodulis ZV 203, sin., ZV(3) 349, sin.; kadaginis ZSTŽ 72, sin.; kalbutis ZA 503, sin., K(1935) 37, sin.; kalakutas SGZ 146, sin., TD 258; kaminorius K(1935) 105, sin.; karaliukas K(1936) 64, TD 286 sin.; karklažvirblis ZSTŽ 72, sin., SGZ 158; karvelis GD(1932) 65, ZV 153, sin.; keršulis ZSTŽ 73, sin., SGZ 149, sin.; keršutis ZSTŽ 73, sin.; kiaukė ZSTŽ 74, sin., ZA 503, sin.; kiauliaplekštė ZSTŽ 74, sin.; kiauliukė ZSTŽ 74, sin., ZA 507, sin.; klykis ZSTŽ 75, sin., ZA 494; klyklys ZSTŽ 75, sin.; knyvė ZSTŽ 75, sin.; kovarnis ZSTŽ 75, sin.; kragas ZSTŽ 76, ZA 535, sin., Zv(3) 357, sin.; krankalas ZSTŽ 76, sin.; krankanas ZSTŽ 76, sin.; kregždinga ZSTŽ 77, sin., SGZ 161, sin.; krykštė ZSTŽ 77, sin.; kriugždas ZSTŽ 77, sin., ZA 510, sin., SGZ 161, sin.; kroklys ZSTŽ 77, sin.; krosnilanda ZSTŽ 77, sin.; krunkas ZSTŽ 77, sin.; kublys ZSTŽ 77, sin.; kūlindis K(1938) 64, sin.; kumpakaklis ZSTŽ 78, sin.; kuodagalvis ZA 518, sin.; kurapka ZSTŽ 78, sin., ZA 528, TD 279, SGZ 146; kurtinys
ZSTŽ 78, sin., ZV 203, ZV(3) 349, SGZ 146; lakštutė ZSTŽ 78, sin.; laukys ZSTŽ 78,
sin., ZA 535, Zv 198, Zv(3) 357, K(1936) 57, sin.; ledspira ZSTŽ 78, sin., K(1936) 64, sin.; likelis TD 264, sin.; linguodegė K(1936) 61, sin.; margasparnėlė TD 264, sin.; margutis ZSTŽ 79, sin.; moliūgas SGZ 150, sin.; naktinyčia GD(1935) 63, sin.; nandu ZSTŽ 79, sin., ZA 493; nykštukas K(1936) 64, sin., TD 286; ožkamelžis GD(1935) 62, sin.; pakaškė TD 286, sin.; piepala ZSTŽ 83, sin.; pylė SGZ 131, sin.; pintarda TD 286, sin.;
pryplelė ZSTŽ 83, sin.; pūdimėlis ZSTŽ 83, sin.; purplelis GD(1932) 69, sin.; raudonkrutinė ZSTŽ 83, sin.; rėklys ZSTŽ 83, sin.; rudė ZV(3) 349, sin.; ruduolis TD 264, sin.; sąšlavukė ZSTŽ 84, sin.; sėjelis ZSTŽ 84, sin.; skujokas ZSTŽ 85, sin.; slampa K(1936) 93, sin.; sniegala ZSTŽ 85, sin.; sniegana ZSTŽ 85, sin.; sniegelė ZSTŽ 85, sin.; sniegina ZSTŽ 85, sin.; sparis ZSTŽ 85, sin.; starčiutė ZSTŽ 85, sin.; svyrulys ZSTŽ 67, sin., ZA 515, ZV(3) 371; šežė ZSTŽ 86, sin.; šėšėtė ZSTŽ 86, sin.; šilagaidys ZSTŽ 86, sin., ZA 511, sin., ZV(3) 378; šiubė ZSTŽ 86, sin.; šnekutis ZSTŽ 87, sin., SGZ 162, ZA 503, sin., ZV(3) 376, sin., K(1935) 37, sin.; štaras ZSTŽ 87, sin., SGZ 154, sin.; švilpokas ZSTŽ 87, sin., ZA 506, sin.; tarškinė ZA 527, sin.; turklelis GD(1932) 69, sin.; tutlys ZSTŽ 88, sin.; tutulis ZSTŽ 88, sin.; tututis ZSTŽ 88, sin.; upas ZSTŽ 88, sin.; ūkas ZSTŽ 88, sin.; vanagas ZV 194, sin., ZV(3) 344, sin.; vanagėlis ZSTŽ 89, sin.; varnas ZSTŽ 89, sin., ZA 503, sin., TD 314; varnėnas ZSTŽ 89, ZA 503, ZV 194, ZV(3) 377, sin., SGZ 162, K(1935) 37, TD 314; venuška ZSTŽ 89, sin.; vieversėlis ZA 510, SGZ 158, sin.; vijongalvis K(1933) 121, sin., K(1936) 39, sin.; vilkžylė ZSTŽ 89, sin.; vingiras ZSTŽ 90, sin., ZA 535, ZV(3) 357; vinikė ZSTŽ 90, sin.; vyturėlis ZA 510, sin.; vyturys ZSTŽ 90, sin., K(1935) 103, sin.; žako ZA 522, sin., ZV 218, sin.; žagata ZSTŽ 90, sin.; žyrulis ZSTŽ 92, sin.; žiūras ZSTŽ 91, sin.; žiurlys ZSTŽ 91, ZA 535, sin., K(1938) 64, sin.; živaitė K(1936) 64, sin.; žvyrė ZSTŽ 92, sin., ZA 528, sin., SGZ 147, sin. 3. Kaip jau buvo minėta, trečią grupę sudaro paukščių rūšių vardų variantai. Kalbotyroje variantais laikomos kalbos vieneto skirtybės. „Kalbotyros terminų žodyne” rašoma, kad variantai „paprastai turi tą pačią funkciją ir skiriasi tik išraiška <...>” [Gaivenis, Keinys, 1990: 225]. Kadangi variantai yra būdingi visiems kalbos lygmenims, todėl J. Elisono zoologijos darbuose vartoti vienažodžiai variantai skirstomi į tris grupes: fonetinius bei rašybos, morfologinius ir darybinius variantus.
3. 1. F o n e t i n i a i i r r a š y b o s v a r i a n t a i. Prie fonetinių variantų (rasta 30 variantų) priskirtinos tarminės vardų formos (8 vardai). Pavyzdžiui, erelis ZA 496 ir arelis ZSTŽ 65, kranklys ZSTŽ 76, ZA 503, ZV ir rytų aukštaičių vartojamas variantas krunklys SGZ 163; antukys ZSTŽ 65, suopis ZSTŽ 86, sin., ZA 493, ZV 185, ZV(3) 342 ir žemaitybės ontaks ZSTŽ 80, sin. bei sūpis ZSTŽ 86, sin. Oficialus paukščio (Tertrao tetrix) vardas yra tetervinas ZA 527, ZV 179, ZV(3) 351, TD 308, o pietų aukštaičių vartojama forma yra cetervinas TD 310, sin. Prie tarminių vardų priskiriami ir tie pavadinimai, kurių žodžio pradžioje pietų aukštaičiai prideda v arba j, pvz.: irbė SGZ 146, sin., virbė ZSTŽ 90, ZA 528, ZV(3) 351, K(1936) 21 ir jerbia ZSTŽ 71, sin. Pastarojo vardo skiriais ir galūnė, todėl jį galima laikyti mišriu variantu. Šiai grupei priskirtinas ir vardas skregždė ZA 509, sin. (plg. kregždė TD 264).
Didelę dalį (6 vardai) fonetinių variantų sudaro vardai su trumpaisiais ir ilgaisiais balsiais galūnėje, pvz.: einis ZSTŽ 68 ir einys ZA 532; kukutis ZSTŽ 77, sin., ZA 518, sin., TD 286, sin. ir kukutys TD 286, sin.; kuodys SGZ 159, sin. ir kuodis ZSTŽ 77, ZA 511; lėlis GD(1935) 49 ir lėlys ZV 194; luputis ZSTŽ 79, sin. ir luputys TD 286, sin.; vieversis ZV(3) 378, K(1935) 102 ir vieversys TD 315. Labai retai fonetinius variantus sudaro vardai su trumpaisiais ir ilgaisiais balsiais priesagoje, pvz.: žaliukė ZA 513; žaliūkė ZSTŽ 90.
Be to, kalbant apie rašybos variantus, tiktų paminėti, kad kai kurių J. Elisono vartojamų paukščių rūšių vardų rašyba nesutinka su šių dienų normomis (pateikiant pavyzdžius ir rodyklėje paliekama J. Elisono rašyba). Be minėtų rašybos variantų su trumpaisiais ir ilgaisiais balsiais galūnėje, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos vardus: raudonkrutinė, lirauodegis, grižgalvis (šalia grąžiagalvė), bresnė, kultupis (šalia kūlindis) ir šienpiovė. Pastarojo vardo rašyba tuo metu buvo norminė, kadangi šio (ir panašių) žodžių rašymas su j įvestas tik 1976 metais [LKE, 1999: 523].
Kiti fonetinių ir rašybos variantų pavyzdžiai (18 vardų): brezlė K(1933) 1 18, sin., TD 250 ir bresla ZSTŽ 66, sin.; genšė ZSTŽ 70, sin. ir genžė ZSTŽ 70, sin., geršė ZSTŽ 70, sin., gęžė ZSTŽ 70, sin.; griežlė ZSTŽ 71, ZA 535, sin., ZV(3) 357, sin., K(1933) 118, sin., TD 250, sin. ir driežlė ZSTŽ 68, sin.; ibis ZSTŽ 11 ir ybis ZA538; lalys ZSTŽ 78 ir lėlys ZV 194; meleta GZ 152, sin. ir malata K(1936) 39; pamėdulė ZSTŽ 80 ir pamedulė ZA 506, sin.; pamegduolė ZSTŽ 80; špogas K(1935) 37, sin. ir špokas ZSTŽ 87, sin., ZA 503, sin., K(1935 ) 37, sin.; špuokas SGZ 162, sin.; tetervinas ZA 527, ZV 179, ZV(3) 351, TD 308 ir tetirvinas ZSTŽ 87, SGZ 147; tikutis ZSTŽ 87, sin. ir takutis ZSTŽ 87, sin.; tiekutis ZSTŽ 87, TD 297, sin.; vieversys TD 315 ir vieverstys ZSTŽ 89, sin.; vievurstys ZSTŽ 89, sin. Atskirai minėtinas vardas bažanas ZSTŽ 66, ZA 527, SGZ 146, kurį galima būtų laikyti svetimos kilmės priebalsio ir lietuviško jo pakaitalo variantu, plg. fazanas ZV(3) 351.
3. 2. Beveik pusantro karto mažiau (19 vardų) yra morfologinių variantų. Dauguma jų yra giminės variantai. Rasta 12 vardų, kurių skirtingos galūnės žymi vyriškąją ir moteriškąją gimines, pvz.: antukys ZSTŽ 65 ir antuka ZSTŽ 64, sin.; devynkalba ZSTŽ 68 ir devynkalbis TD 252; griežlė ZSTŽ 71, ZA 535, sin., ZV(3) 357, sin., K(1933) 1 18, sin., TD 250, sin. ir griežlys TD 250; intukas ZSTŽ 71, sin. ir intukė ZSTŽ 71, sin.; kalkūna ZSTŽ 72, sin. ir kalkūnas ZSTŽ 72, sin.; kanapinė ZA 513 ir kanapinis ZSTŽ 72; kivė ZSTŽ 75, sin. ir kyvis SGZ 131, sin.; kovas ZSTŽ 75, ZV(3) 376, SGZ 163 ir kova ZSTŽ 75, sin.; krakė ZSTŽ 76, K(1936) 39, sin., ZA 519, sin. ir krakis ZSTŽ 76, sin., SGZ 152; kuosas ZSTŽ 78, sin. ir kuosa ZSTŽ 78, ZA 503,
ZV(3) 376, TD 279; liputė ZSTŽ 79, sin. ir liputis ZSTŽ 79, sin.; pova ZSTŽ 83 ir
povas SGZ 146, TD 297.
Šie vardai yra įdomūs tuo, kad paprastai visi vienažodžiai paukščių rūšių vardai yra daiktavardžiai, o kaip yra žinoma, daiktavardžiai esti vyriškosios arba moteriškosios giminės (nėra kaitomi giminėmis). Šios kalbos dalies žodžiai gali sudaryti reikšmines poras tik tada, kai žymi skirtingos lyties asmenis arba gyvūnus. Tokie vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžiai gali turėti skirtingas šaknis, pvz.: gaidys ir višta, juodulis („tetervino patinas”) ir rudė („tetervino patelė”), bet dažniausiai abiejų lyčių paukščių vardai turi tą pačią šaknį, o skirtingą giminę rodo galūnės arba priesaga, pvz.: kalakutas – kalakutė, žąsis – žąsinas, teterva – tetervinas, antis – antinas, gulbė -gulbinas. Su priesaga -inas, yra daromi vyriškosios giminės pavadinimai pagal lyties skirtumą. Reikėtų paminėti, kad su šia priesaga yra sudaryta tik keliolika gyvulių bei paukščių vardų [DLKG, 1997: 142]. Galima teigti, kad dažniausiai pavadinimai sudaro reikšmines poras pagal lytį naminių arba tų paukščių, su kuriais žmogus dažniau susiduria.
Įdomu tai, kad iš nagrinėtų J. Elisono vartojamų vienažodžių paukščių vardų, kurie žymėtų ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę, pasitaikė palyginti nemažai, dvylika, porų. Tačiau dabartinėje ornitologijos terminologijoje beveik nėra pavadinimų (išskyrus naminių paukščių), kurie žymėtų abi lytis. Tiesa, dar yra vartojama varna ir varnas, tačiau šiais vardais įvardijamos skirtingos rūšys (Corvus corax ir Corvus cornix).
Retesni (4 vardai) yra tie morfologiniai variantai, kurių galūnės skiriais a ir ė balsiais, pvz.: gega ZSTŽ 69, sin. ir gegė ZSTŽ 69, sin., SGZ 153, sin.; grąžiagalvė
ZSTŽ 71, sin. ir grąžitgalva K(1933) 122, sin.; kielė SGZ 160 ir kiela TD 263; kreivagalva K(1933) 122, sin. ir kreivagalvė ZSTŽ 77, sin. Rasti trys vardai, kurių galūnės yra -as ir -ys arba -us, pvz.: gandras ZA 537, TD 252, ZV 208, ZV(3) 334, SGZ 138 ir gandrys ZSTŽ 69, sin.; kėkštas ZSTŽ 74, ZA 503, ZV 198, SGZ 163, TD 262 ir kėkštys ZSTŽ 74, sin.; starkas TD 253, sin. ir starkus ZSTŽ 85, sin., ZA 537, sin., ZV 208, sin.
3. 3. Darybinių variantų yra labai mažai. Rasta viena pora sudurtinių vardų, kurių vienas yra su jungiamuoju balsiu, o kitas – be jo (šilvarnis ZSTŽ 86, sin., ZV(3) 361 ir šilovarnis K(1932) 14, sin.) bei skirtingų darybos tipų vardai, kurių vienas yra dūrinys, o kitas – mišrios darybos žodis (žuvėda ZV(3) 357, sin.; žuvėdra ZA 542, sin., ZV(3) 357,
sin.).

Dvižodžiai paukščių rūšių vardai
Dvižodžius paukščių rūšių vardus sudaro genties vardas, paprastai reiškiamas daiktavardžio vienaskaitos vardininku, ir rūšinis pažyminys, kuris gali būti būdvardis arba daiktavardis. Visi dvižodžiai vardai skirstomi į oficialius vardus (179 vardas), sinonimus (101 vardas) ir variantus (110 vardų).
1. Oficialių dvižodžių vardų rūšinis pažyminys dažniausiai yra būdvardis, rečiau rūšinis epitetas, reiškiamas daiktavardžio vienaskaitos vardininku. Rasti tik septyni vardai, kurių rūšinis pažyminys yra dažniau vienaskaitos, rečiau daugiskaitos kilmininko linksnio daiktavardis.
a) Dvižodžiai paukščių pavadinimai (145 vardai), kurių rūšinis pažyminys yra būdvardis. Pavyzdžiui: erelis akmeninis ZA 496 (arelis akmeninis ZSTŽ 65)*; erelis gyvatinis ZA 496 (arelis gyvatinis ZSTŽ 65); žvirblis laukinis ZSTŽ 92, ZA 502; garnys pilkasai ZSTŽ 69; gegutė raiboji ZSTŽ 69, ZA 516, ZV 189, ZV(3) 360, K(1934) 103; genelis tripirštis ZA 521, ZV(3) 366; genys didysis ZA 521; 68; einys didysis ZA 532, ZV(3) 356; albatrosas paprastasis ZA 543; antis baltapilvė ZSTŽ 64; antis dryžgalvė ZSTŽ 64; antis laukinė ZSTŽ 64, ZA 538, ZV 176; antis naminė ZSTŽ 64, ZA 539, ZV 176, TD 249, SGZ 131; antis smailiauodegė ZSTŽ 64; antis šaukštasnapė ZSTŽ 64, ZA 541, ZV 341; apuokas didysis ZV 208; arelis jūrinis ZSTŽ 65; arelis žuvinis ZSTŽ 65; baublys mažasis ZSTŽ 66, ZV 198; baublys paprastasis ZA 538; čyžyla kuoduotoji ZSTŽ 67; dagilis geltonasis SGZ 158;

Skliaustuose pateikti genčių vardų variantai.
dagilis geltonasai ZSTŽ 68; dagilis margasis SGZ 158; dagilis margasai ZSTŽ 68; gandras baltasai ZSTŽ 68; gandras baltasis ZV 208, ZV(3) 334; gandras juodasis ZA 538, ZV 335; genys baltnugaris K(1936) 39; genys geltonmargis ZSTŽ 70; genys mažasai ZSTŽ 70; genys mažasis ZA 521, ZV(3) 366; genys raudonmargis SGZ 151; genys tripirštis SGZ 152, K(1936) 39; genys žaliasai ZSTŽ 70; gervė pilkoji ZSTŽ 70, ZA 531, ZV 206, ZV(3) 354, K(1938) 56; gulbė kurčioji ZSTŽ 71; ibis raudonasai ZSTŽ 71; ybis šventasis ZA 538; ibis šventasai ZSTŽ 71; kalakutas naminis ZA 527; karaliukas geltongalvis ZSTŽ 72, ZA 513; karaliukas raudongalvis ZSTŽ 72; karvelis didysai GD(1932) 65; karvelis didysis ZA 523, ZV(3) 359; karvelis didžiasai ZSTŽ 72; gaga paprastoji ZA 541, ZV(3) 341; karvelis mažasai GD(1932) 69; karvelis mėlynasai ZSTŽ 73; karvelis mėlynasis ZA 468, ZV 153, ZV(3) 314; karvelis naminis ZSTŽ 73; karvelis uoksinis ZA 523, ZV(3) 359; kielė baltoji ZSTŽ 74, K(1936) 61 (kiela baltoji ZA 513); kielė geltonoji ZSTŽ 74 (kiela geltonoji ZA 513); kikilis laibakojis SGZ 158; kiras mažasis ZA 543; kirlis raudonasis ZA 495; kirlys paprastasai ZSTŽ 75; kirlys raudonasai ZSTŽ 75; kovas baltasnapis ZA 502; kregždė krantinė ZA 510; kregždė miestinė ZA 510; kregždė šelmeninė ZA 509; kregždė urvinė ZSTŽ 76; kryklė dryžgalvė ZSTŽ 77; kryklė rudgalvė ZSTŽ 77; kurapka pilkoji ZA 528, ZV(3) 348; kurapka paprastoji K(1936) 21; lakštingala paprastoji ZA 507; lalis paprastasis ZV(3) 372 (lalys paprastasis ZA 516, ZV(3) 372); lėlis europinis GD(1935) 49; lingė balinė ZSTŽ 79, ZA 495; lingė nendrinė ZV 198, ZV(3) 346; lingė pievinė ZSTŽ 79; malata žalioji K(1936) 39; malata žiloji K(1936) 39; medšarka didžioji ZSTŽ 79; medšarka mažoji ZSTŽ 79; (medšarkė didžioji ZA 505); (medšarkė mažoji ZA 506); medšarkė raudongalvė ZA 506; meleta juodoji ZA 519, ZV(3) 366; (meleta žalioji ZA 521, ZV(3) 366); musinė pilkoji ZA 513; naras kuoduotasis ZA 545, ZV(3) 333; naras mažasis ZA 546, ZV(3) 333; papūga pilkoji ZA 522, ZV 218; pelėda ausytoji ZSTŽ 82, ZA 500; pelėda balinė ZSTŽ 82; pelėda baltoji ZSTŽ 82, ZA 500; pelėda laplandinė ZV 208, ZV(3) 381; pelėda liepsnotoji ZA 498; pelėda miškinė ZA 500; pelėda naminė ZV 187, ZV(3) 362; pelekanas garbiniuotasai ZSTŽ 82; pelikonas paprastasis ZA 544; pingvinas patagoninis ZA 546, ZV(3) 333; pempė kuoduotoji GD(1933) 33; plikis dvėsleninis ZSTŽ 83; pova kuoduotoji ZA 527; rustagė juodgalvė ZSTŽ 84; purplelis paprastasis ZA 523, ZV(3) 359; rustagė sodinė ZSTŽ 84; sakalas vieversinis ZSTŽ 84, ZA 495; sėjikas paprastasai ZSTŽ 84; semenėlė beržinė ZA 513; slanka miškinė K(1936) 93; sniegena paprastoji ZA 513; strazdas mažasai ZSTŽ 86; strazdas mažasis ZA 507;
strutis dvipirštis ZA 490, ZV 214, ZV(3) 331; suopis apželtakojis ZA 495; suopis paprastasis ZA 493, ZV 185, ZV(3) 342; svyrulys juodasis ZA 515, ZV(3) 371; špokas vandeninis ZA 507; tetervinas baltasis ZA 528; tetervinas laukinis ZA 527; tilvikas balinis ZA 534, ZV(3) 357; tilvikas didysis ZA 534, ZV(3) 357; tilvikas mažasai ZSTŽ 88; tilvikas pievinis ZSTŽ 88; vanagas karvelinis ZA 495; vanagas paukštinis ZSTŽ 88; vanagas širšinis ZSTŽ 88; vanagas visuotinasis ZA 495; vanagas vištinis ZSTŽ 89; varna jūrinė ZSTŽ 89; varna pilkoji ZSTŽ 89, ZA 503, ZV 200, ZV(3) 374; varnėnas paprastasis ZA 503, ZV 194, ZV(3) 376; vieversėlis dirvinis ZA 510, K(1935) 102; vieversis dirvinis K(1935) 102 (vieversys dirvinis ZSTŽ 89); vieversis kuoduotasai K(1935) 105; višta naminė ZSTŽ 90, ZA 525, ZV 174, ZV(3) 346; vištaitė vandeninė ZSTŽ 90; vyturys kuoduotasai ZSTŽ 90; žąsis naminė ZSTŽ 91; žylė balinė ZSTŽ 91; žylė didžioji ZSTŽ 91, ZA 504, ZV(3) 378; žylė juodagalvė ZSTŽ 91, ZA 505; žylė kuoduotoji ZSTŽ 91, ZA 505; žylė mėlynoji ZSTŽ 91, ZA 505; žiubė pilkakaklė ZSTŽ 91; žuvėda paprastoji ZA 542, ZV(3) 357; žuvėda sidabruotoji ZA 543, ZV(3) 358; žylė pilkoji ZSTŽ 91; žylė uodeguotoji ZSTŽ 92, ZA 505; žylė žydroji ZA 505; žvirblis naminis ZSTŽ 92, ZA 500, ZV 198, ZV(3) 372.
b) Dvižodžiai paukščių vardai, kurių rūšinis pažyminys yra daiktavardžio vienaskaitos vardininko linksnis, yra vartojami daug rečiau (rasti 25 varadai). Pavyzdžiui: antis švilpikė ZSTŽ 64; arelis rėksnys ZSTŽ 65; čivilis vienuolis ZA 511; gaidelis peštukas K(1936) 96; gulbė giesmininkė ZSTŽ 71, ZA 541, SGZ 134; gulbė nebylė ZV(3) 341; karvelis bubinas ZA 488, ZV 174, ZV(3) 330; karvelis keleivis ZSTŽ 73, ZA 523, ZV(3) 359, SGZ 150; karvelis uldukas ZV 194; karvelis verplys ZA 488, ZV 174, ZV(3) 330; kėkštas nelaimėlis ZSTŽ 74; kregždė sodietė ZV(3) 378, GD(1933) 83; medšarkė devynžūdis ZA 506; sakalas keleivis ZSTŽ 84; sakalas pustelga SGZ 168; sėjikas kvaišis SGZ 144; stradzda čekšdaina ZSTŽ 85; strazdas čerkšlė ZSTŽ 85; strazdas čerkšlys ZA 507; strazdas lipikas ZA 507; tetervinas kurtinys ZA 528; (tetervinas kurtinis K(1936) 21); tilvikas paputėlis ZV 184, ZV(3) 341; vanagas rudokas ZSTŽ 88; vieversis kuodys K(1935) 105.
c) Rasti tik septyni vardai, kurių rūšinis epitetas yra daiktavardžio vienaskaitos (6 vardai) arba labai retai daugiskaitos (1 vardas) kilmininko linksnis. Pavyzdžiui: vasaros karaliukas SGZ 160; rojaus paukštis ZA 513; Indijos siuvėjas SGZ 125; kinų siuvėjas SGZ 125; pragaro starkus MG(1930) 6, sin.; saulės sūnus ZSTŽ 84, ZA 545, SGZ 137; dirvos vieversėlis SGZ 158; Bankyvo višta ZA 525, ZV 174, ZV(3) 346, SGZ 144.
d) Rasti tik du paukščių vardai, kurių rūšinis pažyminys yra būdvardis, pvz.: lakštingala vakarė ZA 507, ZV(3) 378; tetirvinas juodulis SGZ 147. 2. Dvižodžių rūšių vardų sinonimų yra beveik du kartus mažiau (rastas 101 vardas) nei oficialių vardų.
a) Didžiąją dalį sinonimų sudaro tie vardai, kurių rūšinis pažyminys yra būdvardis (71 vardas). Pavyzdžiui: antis medinoji ZSTŽ 64, sin.; balandis keršpetis ZSTŽ 65, sin.; balandis mėlynasis ZV 153, sin., ZV(3) 314, sin.; balandis laukinis ZSTŽ 65, sin.; balandis medinis ZSTŽ 66, sin.; balandis mėlynasai ZA 468, sin.; čyžyla didžioji ZSTŽ 67, sin.; čyžyla mėlynoji ZSTŽ 68, sin.; čiurlys juodasis ZV(3) 371, sin.; dagilėlis alksninis ZSTŽ 68, ZA 513, sin.; gaidys medinis ZSTŽ 69, sin.; gandras juodasai ZSTŽ 69, sin., MG(1930) 1; genys didžiasai ZSTŽ 70, sin.; genys juodasai ZSTŽ 70, sin.; genys mažokas ZSTŽ 70, sin.; genys raudongalvis ZSTŽ 70, sin., ZA 519, sin.; genys vidutinis ZSTŽ 70, sin., ZA 521, Zv(3) 366; genšė pilkoji ZA 535, sin.; gužas baltasis ZV(3) 334, sin.; karvelis keršinis ZSTŽ 73, sin.; karvelis medinis ZSTŽ 73, sin.; karvelis moliūgas ZSTŽ 73, sin.; karvelis vidutinis ZSTŽ 73, sin.; karvelis žeminis ZSTŽ 73, sin., ZA 523, ZV(3) 350; kėkštys juodasai ZSTŽ 74, sin.; kielė mėlynoji ZSTŽ 74, sin.; kirlė paprastoji ZV(3) 357, sin.; kirlys juodasai ZSTŽ 74, sin.; knyvė kuoduotoji GD(1933) 33, sin.; kovas baltasnukis ZA 502, sin.; kregždė dūminė ZSTŽ 76, sin.; kregždė naminė ZSTŽ 76, sin.; kregždė uolinė ZSTŽ 76, sin.; kregždė žeminė ZSTŽ 77, sin.; kryklė laukinė ZSTŽ 77, sin.; lalispanaktinis ZV(3) 372, sin.; (lalyspanaktinis ZA 516, sin., ZV(3) 372, sin.); malėta juodoji ZSTŽ 79, sin.; malėta žalioji ZSTŽ 79, sin.; nykščiukas geltongalvis ZSTŽ 80, sin.; nykščiukas raudongalvis ZSTŽ 80, sin.; rustagė vanaginė ZSTŽ 84, sin.; skujokas kumpasnapis ZSTŽ 85, sin.; slanka girinė ZSTŽ 85, sin., SGZ 143, sin.; slanka mažoji ZSTŽ 85, sin. SGZ 144, sin.; starkas miškinis ZSTŽ 85, sin.; strausas dvipirštis ZA 490, sin., ZV(3) 331, sin.; strazdas didžiasai ZSTŽ 85, sin.; strazdas juodasai ZSTŽ 85, sin.; strazdas raibasai ZSTŽ 86, sin.; strutis tripirštis ZA 493, sin., SGZ 130; šnekutis paprastasis ZV(3) 376, sin.; špokas paprastasis ZV(3) 376, sin.; švikšta vanaginė ZSTŽ 87, sin.; tetirvinas baltasai ZSTŽ 87, sin.; tilvikas didžiasai ZSTŽ 87, sin.; tilvikas girinis ZSTŽ 87, ZA 533, sin., ZV(3) 356, sin.; tilvikas laukinis ZSTŽ 88, sin.; vanagas baltasubinis ZSTŽ 75, sin.; vanagas kiškinis ZSTŽ 88, sin.; vanagas pelinis ZA 494, sin., ZV 185, sin., ZV(3) 342, sin.; varna juodoji ZSTŽ 89, sin., ZA 503; varna žalioji ZSTŽ 89, sin.; varnelė mažoji ZSTŽ 89, sin.; vieversėlis kuoduotasis ZA 511, sin.;
vieversėlis miškinis ZA 511, sin.; višta medinė ZSTŽ 90, sin.; žąsis laukinė ZA 541, ZV(3) 341, SGZ 133, sin.; žylė melsvoji ZSTŽ 91, sin.; žuvėda paprastoji ZSTŽ 92, sin.; žuvininkas mėlynasai ZSTŽ 92, sin.
b) Keturis kartus mažiau (rasta 17 vardų) vartojama paukščių vardų, kurių rūšinis epitetas yra daiktavardžio vienaskaitos (12 vardų) arba daugiskaitos (5 vardai) kilmininko linksnis. Pavyzdžiui: marčios brolis GD(1932) 65, sin.; miško daktaras ZV(3) 364, sin.; bado gegutė ZA 518, sin., K(1934) 112, sin.; mūsų gegutė K(1934) 109, sin.; žydų gegutė K(1934) 109, sin., TD 285, sin.; avių kielė K(1936) 64, sin.; galvijų kielė K(1936) 64, sin.; ledo metėja K(1936) 64, sin.; Amerikos nandu SGZ 130, sin.; dangaus oželis ZSTŽ 68, sin.; Dievo oželis ZSTŽ 68, sin.; perkūno oželis K(1936) 96; bado paukštis ZA 518, sin.; velnio paukštis GD(1935) 62, sin.; nakties šašuolietis ZSTŽ 86, sin.; arimų vyrelis K(1936) 61, sin.; dirvos vyturys SGZ 158, sin.
c) Šiek tiek rečiau (rasta 13 vardų) vartojami sinonimai, kurių rūšinis epitetas yra daiktavardžio vienaskaitos vardininko linksnis. Pavyzdžiui: karvelis keršulis GD(1932) 65, sin.; karvelis mėlynis GD(1932) 68, sin.; kregždė miestietė GD(1933) 83, DG(1933) 87, sin.; paukštis kupranugaris ZV(3) 332, sin.; paukštis verbliūgas ZA 491, sin.; starkus kunigas MG(1930) 6, sin.; strazdas giesmininkas ZSTŽ 85, sin., ZA 507, ZV(3) 378, SGZ 160; švikšta daržininkė SGZ 160, sin.; tetervinas juodulis K(1936) 21, ZV 179, sin.; tetirvinas kurtinys ZSTŽ 87, sin.; tilvikas mušeika ZSTŽ 88, ZA 535, sin., ZV(3) 357, sin., SGZ 144; vanagas klykuolis ZA 494, sin.; vanagas peliogaudis ZSTŽ 88, sin.; žylė nevidonė ZSTŽ 91, sin.,
SGZ 159.
3. Trečiai grupei priskiriami dvižodžių paukščių rūšių vardų sintaksiniai variantai (110 vardų). Kalbotyroje sintaksiniais variantais vadinami žodžių junginiai, kurie yra vienodos leksinės sudėties ir gramatinės sandaros [Valiutytė, 1998: 9, 11]. Kaip jau buvo minėta, J. Eliosonas greta vartoja paukščių vardus, kurių rūšiniai pažyminiai eina po genties (67 proc.) arba prieš genties vardą (33 proc.), pvz.: balandis medinis ZSTŽ 66, sin. ir medinis balandis ZSTŽ 72, sin.; gandras juodasai ZSTŽ 69, sin., MG(1930) 1 ir juodasai gandras MG(1930) 1; žąsis laukinė ZA 541, ZV(3) 341, SGZ 133, sin. ir laukinė žąsis SGZ 133. Kadangi pavadinimai, kurių rūšinis pažyminys eina prieš genties vardą (33 proc.), yra retesni, todėl jie darbe ir laikytini variantais. a) Beveik visi (107 vardai) sintaksiniai variantai yra tie vardai, kurių rūšiniai pažyminiai yra būdvardžiai. Pavyzdžiui: laukinė antis SGZ 131, TD 249; naminė antis TD 249, SGZ 131;
keršpetis balandis ZSTŽ 72, sin.; medinis balandis ZSTŽ 72, sin.; juodagalvė čyžyla ZSTŽ 91, sin.; kuoduotoji čyžyla ZSTŽ 91, sin.; didysai genys TD 257; didysis einys ZV(3) 356; mažasis einys ZV(3) 356; medinis gaidys ZSTŽ 69, sin.; baltasai gandras ZSTŽ 68, sin., TD 252; baltasis gandras ZV 213, SGZ 138; juodasis gandras SGZ 139; juodasai gandras MG(1930) 1; pilkasis garnys SGZ 139; raiboji gegutė K(1934) 103, TD 255; didysis genys SGZ 151, sin.; juodasai genys K(1936) 39, TD 257; juodasis genys SGZ 152, sin.; geltonmargis genys SGZ 152; margasai genys K(1936) 40, sin.; margasis genys ZV 192, sin., ZV(3) 364, sin.; vidutinis genys SGZ 152, sin.; žaliasai genys K(1936) 41; žaliasis genys SGZ 152; žeminis genys K(1936) 41, sin.; pilkoji gervė TD 257; kurčioji gulbė SGZ 134; baltakaklis karvelis GD(1932) 65, sin.; didysai karvelis GD(1932) 65; keršinis karvelis ZSTŽ 72, sin.; laukinis karvelis SGZ 148, TD 258; mažasis karvelis SGZ 150; medinis karvelis ZSTŽ 72, sin.; mėlynasai karvelis TD 258; mėlynasis karvelis SGZ 150, sin.; naminis karvelis SGZ 148, TD 262; paštinis karvelis ZA 488, ZV 173, ZV(3) 330; vidutinis karvelis SGZ 150; žeminis karvelis SGZ 150; juodasai kėkštys ZSTŽ 83, sin.; baltoji kielė SGZ 160; mėlynoji kielė ZSTŽ 74, sin., TD 262; upelinė kielė K(1936) 61, sin.; paprastasai kirlys ZSTŽ 74, sin.; baltoji kregždė SGZ 161, sin.; bokštinė kregždė ZA 515, sin., ZV(3) 371, sin.; dūminė kregždė ZSTŽ 76, sin.; krantinė kregždė GD(1933) 91, sin.; langinė kregždė DG(1933) 87, sin.; naminė kregždė ZSTŽ 76, sin., DG(1933 ) 87; smėlinė kregždė GD(1933) 91, sin.; pastoginė kregždė DG(1933) 87, sin.; šelmeninė kregždė SGZ 160; uolinė kregždė ZSTŽ 76, sin., SGZ 161, sin.; trumpauodegė kregždė SGZ 161; urvinė kregždė SGZ 161; žeminė kregždė GD(1933) 91, sin.; dryžgalvė kryklė ZSTŽ 64, sin.; juodoji malėta ZSTŽ 76, sin.; žalioji malėta ZSTŽ 70; geltongalvis nykščiukas ZSTŽ 72, sin.; raudongalvis nykščiukas ZSTŽ 72, sin.; laimingasis paukštis MG(1930) 6, sin.; garbiniuotasis pelikonas SGZ 136; paprastasis sėjikas SGZ 144; kumpasnapis skujokas ZSTŽ 85, sin.; miškinis starkas ZSTŽ 69, sin.; didysis strazdas ZSTŽ 65; juodasis strazdas ZA 506, SGZ 160; juodasai strazdas ZSTŽ 80, sin.; raibasis strazdas ZSTŽ 65, sin.; baltasis tetervinas ZV 208, ZV(3) 351, K(1936) 21; baltasai tetirvinas ZSTŽ 90, sin.; didžiasai tetirvinas ZSTŽ 87; didysis tilvikas SGZ 144; pievinis tilvikas SGZ 144; laukinis titilvikas ZSTŽ 75, sin.; paukštinis vanagas K(1934) 107; vištinis vanagas SGZ 167; žvirblinis vanagėlis SGZ 168, sin.; baltoji varna ZA 542, sin.; juodoji varna ZSTŽ 75, sin.; jūrinė varna ZA 545; pilkoji varna TD 312; žalioji varna ZSTŽ 91, sin.; mažoji varnelė ZSTŽ 78, sin.; kuoduotasis vieversis K(1935) 105, sin.;
(kuoduotasis vieversys SGZ 159); netikrasis vieversis K(1935) 105, sin.; šiukšlinis vieversis K(1935) 105, sin.; dirvinis vieversys TD 315; medinė višta ZSTŽ 90, sin.; naminė višta ZA 526, SGZ 144, TD 325; laukinė vištelė K(1936) 21, sin., ZA 528, sin., ZV 180, sin., ZV(3) 348 sin.; vandeninė vištelė ZA 535, ZV(3) 357; vandeninė vištytė K(1936) 57, sin.; kuoduotasai vyturys ZSTŽ 78, sin.; laukinė žąsis SGZ 133; naminė žąsis TD 335; pilkoji žąsis SGZ 133; didžioji žylė ZSTŽ 67, sin.; kuoduotoji žylė ZSTŽ 67, sin.; mėlynoji žylė ZSTŽ 68, sin.; ZV 220; melsvoji žylė SGZ 159; laukinis žvirblis K(1934) 117; naminis žvirblis SGZ 157, K(1934) 117.
b) Labai retai (rasti 3 vardai) vartojami tų vardų sintaksiniai variantai, kurių rūšiniai pažyminiai yra daiktavardžio vienaskaitos vardininko linksnis. Pavyzdžiui: sodietė kregždė SGZ 160, sin.; ausuotėpelėda SGZ 168; kuoduotė žylė SGZ 159.

Trižodžiai paukščių rūšių vardai
Trižodžių paukščių rūšių vardų nėra daug, rasti 22 vardai, iš jų pusė yra oficialūs, kiti – jų variantai.
1. Didžiąją oficialių vardų dalį (8 vardai) sudaro tie paukščių pavadinimai, kurių abu rūšiniai pažyminiai yra būdvardžiai, pvz.: genys didysai margasai K(1936) 39; genys margasai mažasai K(1936) 39; genys margasai vidutinis K(1936) 39; karvelis uolinis mėlynasai ZSTŽ 72; kregždė šelmeninė ilgauodegė ZSTŽ 76; vištelė baltoji laukinė ZSTŽ 90; vištelė laukinė raiboji ZSTŽ 90; žąsis laukinė pilkoji ZSTŽ 91. Rasti tik trys vardai, kurių vienas rūšinis pažyminys yra būdvardis, o kitas – tikrinio daiktavardžio vienaskaitos kilmininko linksnis, pvz.: strutis dvipirštis Afrikos ZSTŽ 86; strutis tripirštis Amerikos ZSTŽ 86; višta laukinė Bankyvo ZSTŽ
90.
2. Didesnę dalį (7 vardai) trižodžių paukščių vardų variantų sudaro pavadinimai, kurių abu rūšiniai pažyminiai yra būdvardžiai, pvz.: didysai margasai genys K(1936) 39; didysis margasis genys ZV 190, ZV(3) 364; laukinis karvelis didysis SGZ 149; uolinis mėlynasis karvelis SGZ 148, sin.; (mėlynasis uolinis karvelis SGZ 148, sin.); paprastoji papūga pilkoji SGZ 155; baltoji laukinė vištelė SGZ 147; pilkoji laukinė vištelė SGZ 146. Kitą dalį trižodžių vardų sudaro pavadinimai, kurių vienas rūšinis epitetas yra būdvardis, o kitas – daiktavardžio vienaskaitos arba daugiskaitos kilmininko linksnis, pvz.: mėlynoji miestų kregždė SGZ 161, sin.; dvipirštis Afrikos strutis SGZ 129; žaliakojė nendrynų vištytė K(1936) 57.
Keturžodžiai paukščių rūšių vardai
Rasti tik du keturžodžiai vardai, kurių vienas yra oficialus, o kitas – sintaksinis variantas, pvz.: kregždė miestų mėlynoji trumpauodegė ZSTŽ 76; miestų mėlynoji trumpauodegė kregždė ZSTŽ 66. Kaip matyti, abiejų vardų du rūšiniai epitetai yra būdvardžiai, o vienas – daiktavardžio daugiskaitos kilmininko linksnis.

Lyginant J. Elisono vartojamus bei rastus T. Ivanausko ir „Lietuvos faunos” knygose paukščių rūšių vardus, matyti, kad gauti duomenys yra panašūs. Pastarosiose knygose vienažodžiai paukščių rūšių vardai sudaro 43 proc., dvižodžiai – 55 proc., trižodžiai – 2 proc. visų rūšių vardų. Keturžodžių pavadinimų šiose knygose nerasta. Kaip jau buvo minėta, J. Elisono zoologijos darbuose rasta 47 proc. vienažodžių rūšių vardų. Dvižodžiai vardai sudaro 50 proc., trižodžiai – 2,7 proc., o keturžodžiai – 0,3 proc. rūšių vardų.
Lyginat J. Elisono zoologijos darbuose ir „Lietuvos faunoje” bei T. Ivanausko knygoje „Lietuvos paukščiai” rastų vardų sudarymą, matyti, kad būrių, šeimų ir pošeimių vardai* yra sudaromi panašiai (žr. 2 lentelę). „Lietuvos faunoje” ir T. Ivanausko knygoje vienažodžiai būrių vardai, kurie remiasi daiktavardžio daugiskaitos vardininko linksniu, sudaro net 86 proc., o J. Elisono zoologijos darbuose 46 proc. Be to, tiek pat yra vienažodžių būrių vardų, kurie yra priesagos -iniai vediniai, o minėtose paukščių knygose tokių vardų tėra 14 proc. Šiek tiek skiriasi ir vienažodžių šeimų bei pošeimių vardų raiškos įvairumas, pavyzdžiui, iš J. Elisono vartojamų šeimų bei pošeimių vardų visi yra daiktavardžio daugiskaitos vardininko linksniai, o „Lietuvos faunoje” ir T. Ivanausko knygoje tokie vardai sudaro 47 proc., nes daugiau nei pusė (53 proc.) vardų yra priesagos -iniai vediniai. Dvižodžiams šeimų ir pošeimių vardams sudaryti visose minėtose knygose vartojami daugiskaitos vardininko linksnio daiktavardžiai bei priesagos -iniai vediniai.

Apibendrinamosios išvados

LP – T. Ivanausko monografija „Lietuvos paukščiai”, LF – knyga „Lietuvos fauna”.
1. Poklasių vardai yra sudaromi įvairiai, nėra vienodų taisyklių, kurių būtų laikomasi. Visi grupių pavadinimai yra dūriniai, kurių pirmas sandas – genties, o antras – klasės (paukštis) vardas. Didžioji dalis vienažodžių būrių vardų yra priesagos -iniai vediniai arba daiktavardžio daugiskaitos vardininko linksniai (po 46 proc.). Iš dvižodžių būrių vardų dažnesni (55 proc.) pavadinimai, kurių pirmas dėmuo yra klasės vardas (paukštis), o antras – priesagos -inis vedinys.
2. Visi vienažodžiai šeimų ir pošeimių vardai yra daugiskaitos vardininko linksnio daiktavardžiai, dauguma dvižodžių pavadinimų taip pat yra daugiskaitos vardininko linksnio daiktavardžiai arba priesagos -iniai vediniai (po 40 proc.).
3. Pusė paukščių rūšių vardų yra dvižodžiai, vienažodžiai vardai sudaro 47 proc. visų rūšių vardų.
4. Vienažodžiai rūšių pavadinimai visada remiasi daiktavardžio vienaskaitos vardininku. Didžiąją dalį (83 proc.) dvižodžių rūšių vardų sudaro tie pavadinimai, kurių rūšiniai pažyminiai yra būdvardžiai, 11 proc. vardų, kurių rūšiniai epitetai yra daiktavardžio vardininko, 6 proc. -kilmininko linksniai. Iš trižodžių rūšių vardų dažniausiai (72 proc.) vartojami tie vardai, kurių abu rūšiniai pažyminiai yra būdvardžiai.
5. Daugiau nei pusę (67 proc.) J. Elisono zoologijos darbuose pateiktų paukščių rūšių vardų sudaro tie pavadinimai, kurių pirmas eina genties vardas, o paskui – rūšinis pažyminys.

Autorius: J. Kraujelytė
Atsiųsti pilną darbą pauksciu-vardai