LIETUVIŲ, LENKŲ IR RUSŲ TAUTYBĖS MOKSLEIVIŲ VERTYBINĖS ORIENTACIJOS

Šiuolaikinėms visuomenėms, o tarp jų ir Lietuvos sociumui, būdingas didelis lankstumas, mobilumas, greitai besikeičiančios gyvenimo sąlygos, nuolat kintančios taisyklės ir normos. Kasdien atsiranda vis naujų technologijų, į visuomenę nukreipiami įvairiausios informacijos srautai, propaguojamos vis kitokios idėjos. Dėl to keičiasi žmogaus supratimas apie daiktus ir jų vartojimą, kinta požiūris į tradicinius santykius visoje visuomenėje, šeimoje, kitaip žvelgiama į etines, kultūrines normas ir vertybes, visuotinai priimtinus idealus. U. Beckas tokio tipo visuomenes pavadino „rizikos visuomenėmis“.

Vis dažniau ir vis akivaizdžiau pasireiškia dvasinių, estetinių, moralinių vertybių išstūmimas, jų pakeitimas pragmatinėmis, labai materialiomis nuostatomis. Suprantama, kad be materialinių ir pragmatinių tikslų ir siekių visuomenė negalėtų tinkamai funkcionuoti ir kryptingai vystytis, tačiau tam tikra prasme šiuolaikinis sociumas atsidūrė gana pavojingoje situacijoje. Kadangi kinta būtinos ir lyg ir nenuginčijamos elgesio taisyklės, normos reguliuojančios tą elgesį nebegali atlikti savo funkcijų. Tų funkcijų yra daugybė – tai kontrolė, socializacija, integracija. Ir akivaizdu, kad pamažu visos šios funkcijos praranda savo reikšmę. Atsiranda nemažai situacijų, kurių sureguliuoti ankstesnėmis normomis jau nebepavyksta. Sociumas nustojo stebėtis gyvenimu kartu, neįregistravus santuokos oficialiai, nieko nebestebina visiškas materialinis savarankiškumas net ir registruotoje šeimoje, kur bendro ūkio vedimą pakeičia kiekvieno šeimos nario savarankiškas savęs išlaikymas. Vyrai nebelaiko savo pareiga išlaikyti moters, moterys nebenori gimdyti vaikų, nes siekia padaryti karjerą. Vaikai nebe svajoja užaugus būti gydytojai ar kosmonautais, o kryptingai mokosi ir nuosekliai siekia įsitvirtinti toje srityje, kur jų nuomonę yra didžiausios galimybės užsidirbti pinigų ir tapti reikšminga ir įtakinga figūra.

Taigi akivaizdu, kad materialiniai idealai paėmė viršų. Bet ne mažiau aišku yra tai, kad žmogus gali gerėtis ir džiaugtis savo materialine, modernia gerove tol, kol neiškyla pavojus kito tipo gerovei -sveikatai, asmenį supančiai gamtai, politinei santvarkai, kultūrinėms bei socialinėms vertybėms. O tie pavojai būtinai iškils, kadangi kaip jau minėta aukščiau kinta ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų. jaunimo nuostatos, prioritetai, vertybės. O būtent nuo jaunos kartos priklauso koks ateityje bus visuomenės vertybių, normų nuostatų lygis. Yra visiškai suprantama, kad po kelių dešimtmečių, o gal ir greičiau visus šiuo metu įvairios srityse žmones, pakeis jauni specialistai. Ir nuo jų nuostatų priklausys kokią turėsime kultūrą, socialinę aplinką, politinę santvarką,. Kokie bus medicinos, mokslo atstovai, privačiame sektoriuje dirbantys asmenys. Kokių tikslų siek visa valstybė. Taigi akivaizdu, kad svarbu sutelkti dėmesį ties jaunimo vertybinėmis orientacijomis.
Tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkai (A. Matulionis, V. Pruskus, R. Grigas, I. Šutinienė, Z. Baumanas, A. Giddensas ir kiti) nuolat pažymi, kad šiuolaikiniam jaunimui, ir ne tik jam, šiandien būdinga dezorientacija, apatiškumas, blaškymasis tarp priimtinų ir kitų jiems primestų vertybių. Vertybių sistemos supratimas yra įgavęs neapibrėžtas formas, nėra konkretaus mechanizmo, reguliuojančio asmenybės elgesį sociume. Pakito jaunimo santykiai su šeima, draugais, kitaip žiūrima į darbą, kultūrą, religiją. Vyksta žmonių susvetimėjimo procesas, vis dažniau jauni žmonės draugus renkasi ne pagal asmenines, moralines nuostatas, o pagal tai, kiek vienas ar kitas žmogus jam gali būti naudingas ir kiek pažintis ir draugystė atneš naudos. Suprantama, kad tokio tipo santykiai yra labai tarpūs, tačiau dėl to yra nesijaudinama, nes atsikračius „nereikalingų“ ryšių tuo pat yra užmezgami kiti, naudingesni. Nenoras nuoširdžiai bendrauti, palaikyti ryšius yra viena opiausių problemų jaunimo tarpe. Nyksta atsakomybės jausmas, ir iš jauno žmogaus su neapibrėžtu vertybių, normų, nuostatų kompleksu išauga visiškai į save atsisukusi asmenybė. Taip išauga hedonistų karta. Mokslininkai, tarp jų pedagogai, psichologai, filosofai ir labiausiai sociologai, linkę tokios jaunos visuomenės formavimąsi sieti su socializacijos proceso trūkumais. Vaikas atskirtas nuo normų, kultūros objektų, tautinių, socialinių tradicijų. O juk visi šie aspektai yra vertybių visuma. Dabartyje vis sparčiau vyksta vertybių devalvavimo procesas. Niekas nedrįstų teigti, kad vertybių visuomenėje iš viso nėra. Tačiau labai svarbu išnagrinėti, kokios jos yra. Ir akivaizdu, jog pradėti socialinio abejingumo, vertybių smukimo analizę reikia nuo jaunimo vertybinių orientacijų analizės, nes tai leis suprasti, kokiais gyvenimo prioritetais vadovausis visuomenė artimiausiu metu.
Šiuo metu masinio informavimo priemonės nuolat skelbia pranešimus apie pasaulinę finansinę krizę. Tačiau yra visuotintai žinoma ir pripažįstama, kad ekonominė krizė visada yra lydima vertybinių orientacijų smukimo ir kultūrinės krizės. Iš dalies tai yra suprantama. Kai kasdien reikia galvoti apie tai, ką šiandien valgysi, pamažu prarandi kažkokią moralės ar atsakomybės už kitą žmogų jausmą. Tačiau būtent vertybės lemia žmogaus elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Vertybinės orientacijos nustato ribas, už kurių žmogus negali išeiti. Vertybinės orientacijos – tai „individo nuostatų sistema, ji susijusi su siekiamais idealais, nulemia esmines žmogaus elgesio kryptis, poelgius.“ Kiekvienas žmogus savo gyvenime susikuria savo vertybinės orientacijos modelį ir juo vadovaujasi. Taigi, kadangi yra akivaizdu, kad pastovus politinis bei ekonominis šalies vystymasis priklauso visų pirma nuo socialinio faktoriaus, t.y. nuo žmonių potencialo, nuo aktyvios gyventojų dalies. Taigi nors sunkmečio laikotarpiu yra sunku nepasiduoti moralinių nuostatų ir vertybių smukimui, tai yra svarbu valstybės ateičiai. Todėl yra aktualu ir labai svarbu išsiaiškinti šiuolaikinio jauno žmogaus, vertybinių orientacijų esmę ir gyvenimo prioritetus.
Reikia pažymėti, kad vertybinės orientacijos savaime nėra nauja tematika. Yra parašyta nemažai mokslinės literatūros, straipsnių bei yra atlikti sociologiniai tyrimai. Tačiau šiame magistro darbe siekiama atskleisti trijų tam tikro amžiaus ir skirtingų tautinių grupių vertybinių prioritetų sistemą, ir pasirėmus lyginamąją analize išryškinti svarbiausius jaunimo vertybinių orientacijų aspektus, nes gauti duomenys gali nurodyti įvairių sričių mokslininkams, labiausiai psichologams, pedagogams ir sociologams, kokia kryptimi reikia eiti, kokių veiksmų imtis norint sustiprinti jaunimo vertybių supratimą.
Palyginti skirtumus tarp lietuvių, lenkų ir rusų jaunimo vertybių yra svarbu tam, kad būtų galima skirti daugiau dėmesio vertybėms, mažiau išvystytoms vienoje ar kitoje tautinėje grupėje. Galima taps skirtingų vertybių susiformavimo priežasčių analizė, bus galima išsiaiškinti, kokie veiksniai turi įtakos skirtingų prioritetų atsiradimui.
Darbo tikslas:
Ištirti lietuvių, lenkų, rusų tautybės moksleivių vertybines orientacijas: pasitelkus lyginamąją analizę išnagrinėti skirtingų tautų jaunimo vertybinius prioritetus bei nustatyti jų skirtumus ir panašumus.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti vertybių sampratą, formavimąsi bei struktūrą.
2. Atskleisti Lietuvos jaunimo vertybių hierarchiją pagal atliktų tyrimų duomenis.
3. Išnagrinėti jaunimo vertybinių orientacijų nukrypimus ir vertybių „krizė“.
4. Atlikti kokybinį tyrimą ir ištirti, ką pedagogai mano apie moksleivių vertybines orientacijas.
5. Remiantis kiekybinio tyrimo duomenimis, išanalizuoti kiekvienos aprašomos tautinės grupės vertybines orientacijas; palyginti lietuvių, lenkų ir rusų jaunimo vertybinių prioritetų skirtumus.
Tyrimo hipotezės:
1. Esminių skirtumų tarp skirtingų tautybių (lietuvių, lenkų ir rusų) moksleivių vertybinių orientacijų nėra: trys respondentų grupės labiausiai orientuotos į asmenines bei ekonomines vertybes.
2. Vertybinių orientacijų skirtumai šiek tiek išryškėja skirtingose moksleivių amžius grupėse: jaunesni tiriamieji svarbiausiomis laiko tokias vertybes kaip šeima, draugai, sveikata, taigi
jie labiau orientuoti į asmenines vertybes ir mažiau į ekonomines, o vyresnio amžiaus jaunuoliai svarbiausiais dalykais laiko darbą, išsimokslinimą, karjerą, aukštą darbo užmokestį, sveikatą ir pan., todėl jų vertybės labiau yra ekonominio pobūdžio ir jie mažiau orientuoti į asmenines vertybes.
3. Vertybinių orientacijų skirtumų pagal lyti nėra: merginų ir vaikinų vertybinės orientacijos yra vienodos.
4. Visų trijų aprašomų respondentų grupių vertybinės orientacijos yra tiek produktyvaus, tiek neproduktyvaus pobūdžio – moksleivių grupėje dominuoja neproduktyvi, rinkos (market) vertybinė orientacija bei produktyvi, kūrybines galias skatinanti vertybinė orientacija. Darbo objektas – lietuvių, lenkų, rusų tautybių moksleivių vertybinės orientacijos. Teorinis tyrimo pagrindas. Tiriant besimokančio jaunimo gyvenimo poziciją, remiamasi V.
Pruskaus, G. Maniukaitės, A. Kavaliausko, A. Čiužo, kitų tyrėjų teorinėmis įžvalgomis ir koncepcijomis apie vertybes ir vertybines orientacijas. Pagal G. Maniukaitę, I. Luobikienę, V. Ratkevičienę, A. Aramavičiūtę ir kitus tyrinėtojus, vertybės rodo žmogui raidos, augimo kryptį, padeda sudėlioti gyvenimo prioritetus, suformuoti tikslus. Taip pat mokslininkai nurodo, kad vertybės gali būti įvairaus pobūdžio – asmeninės (šeima, santuoka, meilė, sveikata, saviraiška), visuomeninės/socialinės (laisvė, lygybė, teisingumas), ekonominės (išsimokslinimas, darbas, pinigai, materialinė gerovė), dvasinės (ištikimybė, pareigingumas, atsakingumas), estetinės (gamta, grožis, menas). Taigi šiame darbe remiamasi būtent šiuo vertybių skirstymu, ir bus analizuojamos asmeninės, visuomeninės, ekonominės, dvasinės ir estetinės vertybės.
Darbo metodai:
1. Dokumentų analizė;
2. Kiekybinis tyrimas – anketinė mokinių apklausa;
3. Kokybinis tyrimas – interviu su pedagogais. Interviu tipas – pusiau struktūruotas. Darbo šaltiniai:
Jaunimo vertybines orientacijas ir prioritetus nagrinėjo daugybė mokslininkų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tarp jų – V. Pruskus (2005), G. Maniukaitė (1985, 1992, 1994), A. Čiužas (2005), V. Ratkevičienė (2005), L. Kublickienė (1999), S. Rapoportas (1999), A. Aramavičiūtė (2005), L. Zajančkaiskaitė (1998), G. Purvaneckienė (1993), R. Vasiliauskas (2005), B. Kuzmickas (1975, 1996, 2001), L. Astra (1994), V. Žemaitis (1983, 2000), J. Navickas (1988), M. Barkauskaitė (1997), M. Urmonienė (2003), A. Vosyliūtė (2003), J. Kolesnikovienė (2005), J. Brazienė (2005), J. Broda (1994), T. H. McLaughlin (1997), M. Rokeach (1975, 1979, 1983), L. Raths (1966), S. H.
Schwartz (1990), W. Bilsky (1990), V. A. Jadovas (1965, 1988, 2008), O. J. Kondratjeva (1999), V.
A. Popov (1999), A. K. Markova (2008) ir kiti tyrinėtojai.
Pagrindinės sąvokos:
Vertybės – specifiškai socialiniai aplinkinio pasaulio objektų apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; žmogaus interesų objektai, įvairių jo santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ženklai.
Vertybinės orientacijos tam tikra prasme paaiškina individo elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą. Vertybinės orientacijos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, yra laikomos savitu imperatyvu, privaloma elgesio norma.
Darbo struktūra
Magistro darbą sudaro: įvadas, teorinė dalis su 4 poskyriais, empirinė dalis, išvados, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, literatūros sąrašas ir priedai. Įvade trumpai pristatoma darbo problema, aktualumas, reikšmingumas, tikslas, uždaviniai, keliamos hipotezės, metodologija, apžvelgiami literatūros šaltiniai ir pagrindinės sąvokos. Teorinėje dalyje pateikiama vertybių ir vertybinių orientacijų sampratų analizė, aprašoma vertybių vieta ir svarba jauno individo raidai ir jaunuolio nuostatų formavimuisi. Antra dalis skirta sociologinio tyrimo rezultatų apžvalgai ir analizei. Joje atskleidžiamos ir palyginamos lietuvių, lenkų, rusų tautybių moksleivių vertybinės orientacijos.
1. VERTYBIŲ VIETA ASMENYBES FORMAVIMOSI PROCESE 1.1. Vertybių sampratos analizė
Kiekvienam žmogui, išgirdusiam žodį „vertybė“ atsiranda vis kitų asociacijų, susijusių su šiuo terminu. Tai yra savaime suprantama, nes kiekvienas individas vertina vis kitokius dalykus. Vertybės žmogaus gyvenime užima viena svarbiausių vietų, kadangi jos reguliuoja i individo elgseną, priimamus sprendimus ir gyvenimo taktiką. „Vertybes galima apibūdinti kaip daugiau ar mažiau įsisąmonintą žmogaus gyvenimo prasmę.“ Vertybės veikia žmogų taip, kad jį supantys žmonės, daiktai, veiksmai ar reiškiniai tampa ne beveidžiais realybės aspektais, o įgauna tam tikrą prasmę, kuri reguliuoja elgseną ir suvokimą. Pagal tai, kokias vertybės žmogus iškelia į pirmą vietą galima spręsti apie jo vidinį pasaulį ir santykius su aplinkiniu pasauliu. Kitaip sakant, vertybės išryškina individualius skirtumus.
Vertybės padeda nuspręsti, kas skiria asmenį nuo kitų individų. Vienam vertybė asocijuojasi su dvasiniais dalykais – su meile, santuoka, draugystės, giminystės ryšiais, religija. Kito individo vertybės turi materialią išraišką – tai pinigai, turimi brangūs daiktai, komfortas, kurį suteikia prabanga. Trečiam bendražmogiškos vertybės, tokios kaip laisvė, orumas, dorybė, garbė yra visų svarbiausios. Tačiau reikia nepamiršti, kad vienas žmogus gali vertybėmis laikyti ir visus aukščiau išvardintus vertybių kompleksus, arba atskirus tų kompleksų punktus. Individas atrenka sau tai, kas jam yra priimtiniausia. Vienas žmogus gali vertinti tiek šeimą, tiek meilę, tiek laisvę, o kartu su tuo ir karjeros galimybes bei prabangą ir pinigus. Jokių būdu negalima teigti, jog individas vertinantis materialinius dalykus negali būti ištikimas bendražmogiškoms vertybėms. Toks vienpusis požiūris yra nepriimtinas siekiant analizuoti vertybines orientacijas. Analizė turi remtis tuo, kad žmogų valdo vertybių sistema, tai yra neginčijamas faktas. Bet kokio mokslo atstovui yra svarbu analizuoti tos sistemos atskiras dalis. Taigi vertybių sistema yra individualus dalykas, kuris formavosi per amžius, buvo perduodamas iš protėvių, ir kito priklausomai nuo politinės santvarkos, žmonių sveikatos, religijos ar kitų veiksnių. Suprantama, kad tarp įvairių, skirtingų žmonių vertybių sistemų, gali atsirasti įtampa. Taip atsitinka nuolat. Žmogaus prigimtis visada reikalaus iš jo primesti kitiems savo prioritetų sistemą, taip atsiranda diskusijos, ginčiai, konfliktai. Tačiau būtent dėl to žmonija juda pirmyn. Vadovaudamasis vertybėmis bei normomis sociumas kuria savo ateitį. Taigi galima drąsiai teigti, kad vertybės atlieka kelias labai svarbias funkcijas. Visų pirmą, jos tarsi vedlys nurodo žmogui kokia pozicija užimti vienoje ar kitoje situacijoje, kokios nuostatos laikytis įvairiausiais gyvenimo atvejais. Vertybės nurodo žmogui kaip spręsti iškylančias problemas, kaip spręsti konfliktines situacijas, ką pasirinkti alternatyvų sUkury. Ne mažiau svarbi vertybių funkcija yra tai, kad remiantis jomis žmogus pats sau nusprendžia, kad yra gerai, o kas blogai. Taigi vertybės suteikia individui galimybę lyginti save su kitais, ir nuspręsti kokiu žmogumi – geru, sąžiningu, atviru, ar atvirkščiai jis save laiko. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad vertybės šiuo atveju turi bUti visuotinai priimtos, nes tik jos gali bUti savotišku asmenybės charakterio barometru. Individualios vertybės, neatitinkančios visuotinai priimtinų negali atsispindėti žmogaus ypatumų ir savo ruožtu nesuteikia galimybės lyginti save su kitais. Pavyzdžiui, jei žmogus laiko vertybe teisę buti mizantropu, jis negali lyginti savęs su ta visuomenės dalimi, kuri bendravimą, šiltų santykių su aplinkiniais palaikymą laiko svarbia savo gyvenimo dalimi, t.y. vertybe. Taip pat vertybės yra naudojamos tam, kad žmogus galėtų apsisaugoti nuo negatyvios aplinkinių įtakos, ir galėtų pateisinti savo poelgius ar nuostatas. Kai paaugliui mokykloje draugai pasiulo paragauti alkoholinių gėrimų, jis turėdamas nuostatą, kad tai yra blogai – atsisakys, tuo apsaugodamas save nuo netinkamo elgesio, paskatinto aplinkinių įtakos, o taip pat galės racionaliai paaiškinti tiek sau, tiek draugams atsisakymo priežastį. Vertybės kartu atlieka ir skatinamąją funkciją – jos sugeba apibrėžti individo poreikius ir padeda jų pasiekti. Ir kone svarbiausių vertybių funkcijų yra tai, jog vertybės turi įtakos visos visuomenės vystymuisi ir teigiamiems pokyčiams socialinėje sferoje. Akivaizdu, kad jei žmogaus gyvenimas nebebutų vertybe, visuomenė nuolat kentėtų nuo dažnai pasikartojančių grėsmių egzistencijai.
Suprantama, jog kiekvienoje visuomenėje vyrauja tam tikros vertybės, kurios gali buti tik šiek tiek panašios į kitų visuomenių propaguojamas vertybes, o gali buti ir visiškai priešingos. Kaip pavyzdį galimą pateikti musulmoniškas šalis, kur daugpatystė yra normalus, savaime suprantamu tiek teisės aktus, tiek moralinius standartus atitinkantys reiškinys, o tuo tarpu europietiškoje kulturoje, kuriai priklauso ir Lietuva, ištikimybė vienam žmogui yra laikoma absoliutu, siekiama vertybe. Taigi galima teigti, kad priklausomai nuo visuomenės sandaros, nuo joje vyraujančių standartų, nuostatų, normų priklausys kokias vertybes išsiugdys toje socialinėje aplinkoje funkcionuojantis individas. Taip atsitinka, nes nuo pat gimimo, jau ankstyviausiose vystymosi stadijose, dėl tokių faktorių kaip auklėjimas, mokymas, pavyzdžių perteikimas ir kitų socialinių aspektų žmogus suvokia ir priima, interiorizuoja visuotinai priimtino elgesio normas. Asmuo perėmęs sociume dominuojančią vertybių sistemą stengiasi elgtis, vadovaudamasis butent ją, kitaip jis jaučia diskomfortą, tiek psichologinį, tiek dvasinį, tiek socialinį.
Kadangi vertybinės orientacijos iš dalies paaiškina žmonių elgesį, veikią asmenybės raidą ir elgesį, galima pamanyti, jog vien vertybės reguliuoja individų tarpusavio santykius ir nustato visiems vienodas žaidimo taisykles. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Žmogus supranta, kad turi laikytis visuotinai priimtinų normų, tačiau kai kuriais atvejais vertybės nesugeba reguliuoti elgesio. Neretai kažkoks gyvenimo aspektas tampa vertybe tik tuo atveju, kai jos nevertinant žmogus nukenčia. Turima omeny, kad žmogus žino, kad egzistuoja vienokia ar kitokia vertybė, formaliai ją pripažįsta, bet reaguoja į tos vertybės paniekinimą tik tada, kai tas pažeidimas tiesiogiai paliečia patį žmogų. Kiekvienas žmogus žino, kad muziejuose laikomi eksponatai yra kultūrinė, estetinė vertybė, tačiau individui nerūpi, jei tas meno šedevras yra apgadintas, jis nemato tame jokio pažeidimo. Tačiau, jei individo namuose kabantį paveikslą kas nors užpiltų dažais, žmogus iš karto sureaguotų negatyviai ir laikytų šį poelgį mažų mažiausiai kaip netinkamą, o gal ir kaip nusikalstamą. Taigi žmogaus logiką šiuo atveju galima apibūdinti taip – „kol man viskas gerai, tai kas dedasi aplinkui yra ne mano reikalas“. Psichologas A. Suslavičius tokią nuostatą pavadino „egocentrine orientacija“.
Taip pat kalbant apie vertybes reikia nepamiršti, kad laikui bėgant jos kinta, keičiasi jų pavidalas, formos, kurias vertybės įgauna žmogaus sąmonėje. Vienos vertybės praranda savo vietą žmogaus vertybių hierarchijoje, kitos tampa visiškai neaktualiomis, trečios įgyja prasmę. Kartais šie vertybinių orientacijų pokyčiai vyksta palaipsniui, kai žmogus gyvendamas, veikdamas, elgdamasis pagal savo asmenines vertybines nuostatas pastebi, jog jos neatitinką lūkesčių, ir trukdo pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tokie pokyčiai nėra skausmingi, nėra drastiški, ir jų palaipsniškumas leidžia žmogui lengviau prisitaikyti. Tačiau kartais vertybės kinta staigiai, sukelia nemažai nepatogumų ar net kančių atskiram žmogui ar net visam sociumui. Taip gali atsitikti karo, stichinės nelaimės ar kitokių kataklizmų atveju. Staigų ilgai laikytų etalonu vertybių pakeitimą galima laikyti savotišku vertybių sistemos devalvavimu. Tokia devalvacija gali turėti įtakos kiekvieno žmogaus elgesiui, nuostatoms, o ypatingai jį veikia jaunus žmones, kurių vertybių sistema yra lengviau paveikiama ir pažeidžiama. Nenuginčijama yra tai, kad jauną žmogų yra lengviau paveikti bet kokioje gyvenimo srityje. Jaunuolio įsitikinimų sistema nėra tvirtai susiformavusi ir sustabarėjusi. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei šeimoje griežtai laikomasi anksčiau suformuotų taisyklių, tradicijų. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse tai pasireiškia vis rečiau. Priešingai, vis labiau yra atitrūkstama nuo senųjų pažiūrų ir nuostatų. Todėl yra labai svarbu išanalizuoti būtent pažeidžiamiausios vertybinių nuostatų prasme grupės – jaunimo, vertybines orientacijas. Ir pradėti šią analizę reikia nuo pačios vertybės sampratos gvildenimo. Ši užduotis nėra lengva, kadangi žmonija jau seniai diskutuoja dėl priimtiniausiosvisiems vertybių sampratos. Įvairių mokslų atstovai savo moksliniuose darbuose pateikia daugybę skirtingų, kartais net prieštaraujančių vienas kitam apibrėžimų. Tačiau šiame magistro darbe dėmesys bus skiriamas vertybių apibrėžimams, kuriuos pateikia filosofai ir sociologai. Vertybių samprata filosofijoje
Vertybes analizuoja ir savaip stengiasi paaiškinti gana prieštaringos filosofinės teorijos -realizmas, nominalizmas, idealizmas, skepticizmas ir priešingos joms teorijos – objektyvizmas ir subjektyvizmas. Taip pat iš dalies vertybes analizuoja emotyvizmo, deskriptyvizmo ir preskriptyvizmo teorijos, kurios dažnai remiasi emotyvistinėms, kognytyvistinėmis ir voliuntaristinėmis nuostatomis. Bendra visiems šiems apmąstymams yra tai, kad filosofinės teorijos analizuoja vertybių ontologines bei epistemines problemas.
7 Hare R.. Descriptivism. Honderich T. (ed.), Philosophy. Oxford: Oxford University Press, 1995, p. 206.
8 Dworkin R. Moral Skepticism. Honderich T. (ed.), Philosophy. Oxford: Oxford University Press, 1995, p.
632.
Idealistinė preskriptyvizmo teorija teigia, jog vertybė – tai racionaliai suformuluota taisyklė, arba normatyvinė instrukcija, nurodanti, ką reikia pripažinti, t.y. vertinti, ir ko reikia vengti. Realizmo teorijos šalininkai teigia, jog vertybė – tai realiai egzistuojančių reiškinių savybės, o ne pagal subjektų (individų) emocijas ir valią susiformavę reiškiniai. Filosofai, skepticizmo atstovai, nurodo, jog vertybės – tai tik subjektyvios reakcijos, nes tiek apie šios sąvokos universalumą, tiek apie žmonių gyvenimą nėra jokios prasmės kalbėti teleologiškai. Tiek tikrovė, tiek žmogaus gyvenimas universalia prasme yra betiksliai, vadinasi neturintys svarių racionalių pagrindų reiškiniai. Emotyvizmo šalininkai teigia, kad vertybės – tai subjekto vidinių jausmų išraiškos, panašios į retorinius teiginius. Kadangi vertybių pagrindas yra emocijos, tai vertinimas negali būti taikomas tiesos ar netiesos kriterijais. Ugdymo filosofas T. H. McLaughlinas, kuris yra liberalios ugdymo krypties šalininkas, išskiria du vertybių tipus – visuomenines vertybes, privalomas visiems žmonėms, ir asmenines vertybes, laisvai pasirenkamas. Visuomeninės vertybės yra įtvirtinamos, įkūnijamos per įstatymus, ir jų išraiška yra žmonių teisės. Šios teisės apima kalbos laisvę, teisingumą, asmeninę autonomiją, laisvę siekti visapusiškesnio gėrio, toleranciją ir pagarbą. O asmeninės savybės aprėpia individo požiūrį į gėrį, požiūrį į asmeninį gyvenimą, apima tas vertybių sistemas, kurios yra susijusios su tolerancija skirtumams, įvairovei įvairiose moralės srityse.
Mokslininkas D. Daromas, propaguojantis humanistinio ugdymo idėją, išskirstė vertybes į visuomenines, asmenines ir tarpasmenines.
visuomeninės – tai pagarba žmonių teisėms, antirasizmas, taika, demokratija, ekologija, aktyvumas, kovojant už laisvę bei ginant engiamas mažumas; asmeninės vertybės apima minties laisvę, asmeninę atsakomybę, moralinį mąstymą ir veikimą, darbo etiką;
tarpasmeninės – bendradarbiavimą, manipuliavimo, prievartos nebuvimą, teisių lygy¬bę, kitų priėmimą ir rūpestį, tinkamą konfliktų sprendimą .
Ugdymo filosofas C. Hammas vertybes skirsto į normatyvines, nenormatyvines, grupines ir asmenines. Jis įtraukė dorovines vertybes į normatyvinių vertybių grupę, tuo atskleisdamas jų vietą tarp kitų vertybių, o taip pat išryškindamas šių vertybių ryšius. Kartu su tuo jis aiškiai parodo ir įvardija pamatinius dorovinius principus: teisingumą, laisvę, nesavanaudiškumą, nepakantumą blogiui, tiesumą. Etikos specialistas A. Schrettle prie bendrų dorovinių vertybių skiria žmonių solidarumą, taikingumą, pagarbą gyvybei, saikingumą ir ypač meilę, galinčią apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo susinaikinimo.
Iš tiesų galima drąsiai teigti, kad filosofinių teorijų bandančių paaiškinti vertybių fenomeną yra nemažai. Bet akivaizdu, jog žvelgiant iš sociologijos pusės priimtiniausiu paaiškinimu reikėtų laikyti idealistinio preskriptyvizmo teorijos vertybės sampratos versiją. Realybėje vertybes visų pirma reikia sieti su individo gyvenimu ir jo asmeniniu pasirinkimu. Individo gyvenime vertybės tai – labai asmeniškų prioritetų, principų ir idealų visuma.
Vertybių samprata sociologijoje
Yra visiškai akivaizdu, jog vertybių sistema, jos formavimasis labiausiai priklauso nuo individo temperamento, charakterio bruožų, nuo savęs suvokimo, sugebėjimo rinktis ir žinoma nuo socialinės aplinkos. Suprantama, jog mokėjimas pasirinkti iš daugybės dalykų ateina su laiku, t.y. jaunam žmogui pasirinkimas yra sunkesnis, nei jau subrendusiai ir stipriai asmenybei. Mokėjimas atrinkti tai, kas svarbu pačiam žmogui, įvertinti, kaip pasirinkimas paveiks pati žmogų ir jo aplinką yra brandžios asmenybės požymis. Rinkdamasis sau priimtinų vertybių kompleksą individas kartu su tuo parodo aplinkiniams, kokio socialinio vertingumo ir brandos lygmens jis yra pasiekęs. Kitaip tariant, propaguojamos vertybės pasako apie žmogų jo socialinei aplinkai žymiai daugiau, nei yra manoma. Jei individas laiko vertybę elgtis pagal savo susikurtas, visuomenės nuostatoms prieštaraujančias taisykles, t.y. jei žmogaus elgesys yra akivaizdžiai deviantinio pobudžio, socialinėje erdvėje jis gali buti vertinamas geriausiu atveju, kaip keistuolis, o blogiausiu – kaip nusikaltėlis. Taigi, akivaizdu, kad vertybių kompleksas yra vienas iš pamatinių normalaus socialinio gyvenimo aspektų, ir jo susiformavimo procesas reikalauja iš individo daugybės pastangų, o kartais net ir kažkokių ambicijų ar norų atsisakymo.
Vertybių pasirinkimas yra visiems bendras, kiekvienam laisvai prieinamas dalykas. Žmogus turi teisę rinktis bet ką, kas jam patinka. Tačiau vertybinių orientacijų pasirinkimas nėra vien privilegija. Pasirinkęs žmogus atsako už savo pasirinkimą, kadangi vertybės turi įtakos elgesio modeliui, norimų pasiekti tikslų susiformavimui ir tų tikslų pasiekimo budams. Suprantama, jog visų socialinėje erdvėje veikiančių individų vertybių sistemos, jų hierarchiškumas skiriasi, tad neįmanoma pasiekti absoliučios harmonijos ir balanso. Tarp įvairių vertybių sistemų visada bus konfliktas. Ir jį dažniausiai sukelia skirtingos, nevienareikšmės situacijos kylančios iš išorės. Įvairiausios aplinkybės gali sukelti vertybių priešpriešą. Reikia pažymėti, jog vertybiniai konfliktai gali kilti ne tik tarp atskirų individų ( kas yra lengvai paaiškinama), bet ir vieno žmogaus suvokime puoselėjamos vertybės gali prieštarauti viena kitai. Pavyzdžiui, žmogus vertindamas karjeros galimybes ir atsiveriančias perspektyvas, kartu supranta šeimos puoselėjimo svarbą. Čia gimsta vidinis konfliktas, nes visiems užsibrėžtiems tikslams, šiuo atveju šeimos sukurimui ir profesiniam tobulėjimui elementariai neužtenka dvasinių, fizinių, moralinių resursų. Šiuo atveju žmogus jaučia diskomfortą, nežino kokių tikslų siekti, ir nežino kuri vertybė jam yra svarbesnė. Galima teigti, jog toks vidinis konfliktas yra sunkiau išsprendžiamas nei išorinis konfliktas, su socialine aplinka. Suprantama, jog tas kuris laikosi vienos ar kitos vertybės turi ją realizuoti per konkrečius veiksmus. Kaip teigė žymus sociologas T. Parsonsas, „neužtenka vertybes propaguoti, jas yra bUtina įkUnyti per konkrečius veiksmus, ir taip apibrėžti, įforminti savo elgseną, kad ji buti suprantama,
13
atpažįstama ir priskiriama tam tikrai kultUrinei bendruomenei“. Individas elgdamasis vadovaujantis savo suformuluotomis vertybėmis tarsi parodo aplinkai kurioje funkcionuoja, koks jis yra, kokios yra jo nuostatos, koks elgesys jam yra bUdingas. Taigi iš esmės individas per savo vertybes parodo aplinkai kas jis per žmogus.
Cituota pagal: Pruskus V. Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005, p. 22.
Iš tikrųjų analizuojant vertybes iš sociologinio matymo taško tampa akivaizdu, jog kaip ir filosofiniame vertybių analizės lauke, vertybių sampratų yra daugybė,. Sociologai vertybesinterpretuoja labai skirtingai. Galima rasti tokių apibrėžimų, kur vertybės laikomos kelio kryptimi. Taip pat jos skiriamos į vitalines ir utilitarines, materialines ir dvasines, dorovine ir estetines, asmenines ir visuomenines, ekonomines ir moralines. Taigi apibrėžti, kas yra vertybė yra iš ties labai sunku. Ir vienareikšmį paaiškinimą nurodyti yra neįmanoma, tad reikėtų išanalizuoti kiekvieno vertybių apibrėžimo ir skirstymo aspektą, arba bent jau pažvelgti, ką vertybe laikė žymiausi mokslo atstovai.
Vienas žymiausių sociologijos mokslo atstovų M. Weberis teigė, jog vertybės gali būti teorinės (tiesa), politinės (teisingumas), estetinės (grožis) ir dorovinės (gėris). Tačiau reikia nepamiršti, jog jos yra apibrėžtos istorinės epochos rėmuose, turinčios absoliutines reikšmes. N. Smelzeris teigė, kad vertybės tai visuotinai priimtini įsitikinimai tikslų, kurių žmogus privalo siekti, teisingumu. Jos sudaro dorovinių principų pagrindą. Skirtingos kultūros gali teikti pirmenybę skirtingoms vertybėms ir kiekviena visuomenė nusistato sau, kas yra vertybė, o kas – ne. A. Giddensas rašo, jog vertybės – abstrakčios idėjos, kurių laikosi pavieniai individai ar jų grupės, apibrėždamos, kas pageidautina, derama, gera ar bloga.
Lietuvos mokslininkė G. Purvaneckienė teigia, jog vertybę galima suprasti kaip išorinį idealą ar materialų objektą, į kurį nukreipta kurio nors atskiro individo veikla. Tai specialiai palaikoma
17
arba atmetama žmogaus elgesio organizavimo ir reguliavimo priemonė. Sociologai L. Kublickienė ir S. Rapoportas teigia, jog vertybės, kaip moraliniai ir estetiniai imperatyvai (reikalavimai) sukurti
18
17 Purvaneckienė G. Akademinio jaunimo vertybinės orientacijos. Acta Paedagogica Vilnensia. 1993, T. 2,
p. 121.
18 Kublickienė L., Rapoportas S. Vertybiniai konfliktai: socialinis psichologinis aspektas. Vilnius: LFSI,
1999, p. 21.
žmoniškosios kultūros ir besireiškiantys kaip visuomenės sąmonės produktas. G. Maniukaitė nurodo, kad vertybės būna asmeninės (meilė, santuoka, šeima), visuomeninės/socialinės (laisvė, lygybė, teisingumas), ekonominės (materialinė gerovė, darbas, pinigai), dvasinės (ištikimybė, atsakingumas, pareigingumas), estetinės (gamta, menas, grožis). Taip pat savo darbe „Kelias“, kuriame yra aprašyti jaunimo vertybinių orientacijų tyrimai Lietuvoje, G. Maniukaite nurodo, jog šių vertybių eilę galima papildyti tokiomis vertybėmis, kaip draugai, sveikata, saviraiška, gabumų realizavimas – jas mokslininkė priskiria prie asmeninių vertybių. Visuomeninių vertybių sąrašą ji papildo tokia vertybe kaip aktyvi veikla visuomenėje, o prie ekonominių priskiria aukštas pareigas,laisvalaikį ir pramogas. Tačiau vis dėlto G. Maniukaitė pažymi, kad pagrindinėmis vertybėmis laiko meilę, santuoką, šeimą, laisvę, lygybę, teisingumą, materialinę gerovę, darbą, pinigus, ištikimybę, atsakingumą, pareigingumą, gamtą, meną ir grožį. Kadangi šiame magistro darbe vadovaujamasi mokslininkės G. Maniukaitės vertybių skirstymu, yra tikslinga trumpai aprašyti šias vertybių grupes.
Asmeninės vertybės
Anot G. Maniukaitės, pagrindinę vietą šioje vertybių grupėje užima vieni svarbiausių kiekvieno žmogaus gyvenimo aspektų – meilė, santuoka, šeima. Kalbant apie meilę, atrodo, jog neginčytina yra tai, jog kiekvienas žmogus nori mylėti ir būti mylimas. Daugiausia meilės sąvoką yra nagrinėję biologijos, filosofijos, psichologijos mokslo atstovai, tačiau konkrečiai ir neginčijamai apibrėžti meilės jausmo kol kas nepavyko jokiam mokslui. Pats aiškiausias meilės sąvokos aiškinimas yra toks: tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasakoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš
20
esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. Kadangi meilė veikia žmonių tarpusavio santykius, daugeliui net pasąmonėje meilės jausmas vienaip ar kitaip asocijuojasi su vedybomis, giminės pratęsimu, bendru ūkiu ir pan., taigi, akivaizdu, jog meilė kaip vertybė visada bus šalia kitos visuotinos vertybės – santuokos.
Santuoką, anot britų sociologo A. Giddenso, galima apibrėžti kaip socialiai pripažintą ir
21
20 Meilė. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/Meile/puslapis/16391.
21 Giddens A. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 171.
priimtą dviejų suaugusiųjų individų seksualinę sąjungą. Vakarų visuomenėse, kurioms priklauso ir Lietuvos sociumas santuoka siejama su monogamija. Taip pat reikia pažymėti, jog du suaugusius žmones sieja ne tik seksualiniai santykiai, bet ir bendras ūkis, vaikai, neretai ir bendri interesai ar siekiai. Taigi santuoka yra įvairialypis reiškinys, turintys daugybę skirtingų aspektų, dominančių įvairiausių mokslų atstovus. Tačiau kasdieniame gyvenime, eiliniam žmogui santuoka vis dėlto asocijuojasi su valstybės įteisintu gyvenimu bendrai su kitu žmogumi. Ir šiuo metu vis dažniau yra kalbama, jog santuokos vaidmuo žmogaus gyvenime praranda savo svarbą, užleidžia vietą bendram gyvenimui be santuokos įteisinimo. Iš tikrųjų išryškėja tokios tendencijos, tačiau santuokos institutas kol kas nėra panaikintas, ir greičiausiai taip neatsitiks niekada, nes santuokos stabilumuiįtakos turi įvairias aspektai – religiniai, politiniai, socialiniai, ekonominiai. Be to, iš santuokos gimsta šeima, nes „šeima tai grupė asmenų, kuriuos tiesiogiai sieja giminystės ryšiai, o suaugusieji grupės
22
nariai prisiima atsakomybę už vaikų globą.“ Taigi galima sakyti, jog šeima aprėpia tiek santuokos saitais susieta porą, tiek jų vaikus, tėvus ir kitus gimines. Šeima – tai artimieji, susieti giminystės saitais. Neretai atsitinka taip, kad šeima žmogui t.y. jo tėvai, broliai, seserys ir kiti giminaičiai yra svarbesnė už santuoką. Taigi tapanti šių dviejų žmogiškųjų vertybių nereikėtų. Tačiau akivaizdu, jog visos trys šios asmeninės vertybės yra glaudžiai susijusios. Visuomeninės vertybės
Laisvė, lygybė, teisingumas. Visos šios vertybės yra tiesiogiai susijusios su socialiniu ir politiniu žmogaus gyvenimu. Kiekvienas individas vertina savo laisvę, kurią galima apibUdinti kaip apribojimų, varžančių visuomeninį, politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą, nebuvimą ir teisę nevaržomai reikšti ir ginti savo ar visuomenės nuomonę. Taigi laisvė žmogui suteikia galimybę gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga, veikti taip kaip jam yra patogu ir pan. Tačiau reikia nepamiršti, jog vis dėlto laisvė turi ribas, už kurių išeiti nevalia, nes už tai yra baudžiama. Paradoksalu yra tai, visuomenė bendrai labai vertina laisvę, o atskiriems individams ši vertybė kartais atrodo mažiau svarbi nei kitos. Tačiau yra visiškai suprantama, jog be laisvės nėra lygybės. O lygybė, tai „žmogaus teisių įgyvendinimas, be diskriminacijos lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų, socialinės padėties,
24
Giddens A. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 171.
24 Lygių galimybių kontrolierius tarnybos 2010 m. ataskaita. Vilnius, 2011. Prieiga per internetą:
http://www.lygybe.lt.
kilmės, kalbos pagrindu.“ Taigi, lygybė, tai principas, nurodantis, jog vienodi reikalavimai bUtų keliami visiems žmonėms, nepaisant jokių žmonėms bUdingų skirtumų. Lygybė pati savaime nesuvienodina žmonių, tačiau užtikrina jų teisę į lygias galimybes. Lygybė yra vienas svarbiausių politinio žmogaus gyvenimo aspektų, nes be lygybės principo bUtų neįmanomas demokratinis valstybės valdymas, taigi ši vertybė iš tiesų yra labai svarbi tiek visai visuomenei, tiek atskiriems jos nariams. Kaip ir teisingumas, be kurio nukentėtų daugybė žmonių. Bet kokioje valstybėje, net ir turinčioje tvirtus demokratinius pamatus visada bus vietos neteisybei, neteisėtiems veiksmams, nuo kurių nukentės eiliniai piliečiai. Tad teisingumas, kaip galimybė bUti apgintam nuo įvairaus pobUdžio pavojų ir neteisybės yra didžiulė vertybė.
Ekonominės vertybės
Pagrindinėmis vertybėmis ekonominių vertybių grupėje laikomos materialinė gerovė, darbas, pinigai. Materialinę gerovę galima apibūdinti, kaip vieną svarbiausių vertybių šiandieninio žmogaus gyvenime. Tai galimybė gyventi jaukiame būste, turėti daugybę įvairių prabangių daiktų, keliauti ir pan. Dėl prasto materialinio apsirūpinimo byra šeimos, kyla nepasitenkinimas esama valdžia, daugėja nusikaltimų ir deja savižudybių. Akivaizdu, jog materialinė gerovė šiuo metu dominuoja vertybių tarpe. Nes būtent ji yra labiausiai siekiamas tikslas. Kartu su ja eina ir na mažiau svarbus individui jo gyvenimo aspektas – darbas. Darbas, yra tai, kas suteikia žmogui galimybę įgauti materialinę gerovę. Kasdien dirbdamas asmuo tikisi užmokesčio už savo darbą, taigi pinigų. Tačiau norint gauti tiek gerą darbą, tiek pasiekti materialinės gerovės visų pirma reikia siekti išsimokslinimo. Retam pavyksta be gero išsilavinimo gauti puikiai apmokamą darbą.
Išsimokslinimas yra visų ekonominių vertybių pagrindas. Suprantama, jog būtų puiku, jei išsimokslinimo siekimas būtų susietas daugiausia su norų įgauti daugiau žinių ar patirties, tačiau šiandienos sąlygomis išsimokslinimas daugumai individų asocijuojasi su galimybę daugiau uždirbti. Ši nuostata yra skiepijama nuo mažens. Mokiniams dažnai yra aiškinama, jog jie prastai besimokydami nieko nepasieks gyvenime, ir dirbs mažai apmokamą, neprestižinį darbą. Akivaizdu, kad toks suaugusiųjų – tėvų ir pedagogų požiūris skatina jaunimą mokytis dėl įvairiausių tikslų, tik ne dėl žinių. Apskritai, vis dažniau pastebima tendencija, jog išsimokslinimas yra tik būdas pasiekti norimų ekonominių tikslų. Tačiau štai čia slypi paradoksas – neretai norint gauti gerą išsilavinimą, reikia dirbti, kad sugebėtum tą išsilavinimą „įpirkti“. Taigi susiformuoja uždaras ratas, kurį įveikti yra iš ties nelengva. Tai akivaizdžiai rodo, jog tarp išsimokslinimo ir materialinės gerovės yra labai glaudus ryšys. Taigi galima suformuoti savotišką lygtį – geras išsilavinimas priklauso nuo materialinių galimybių, o materialinė gerovė – nuo išsimokslinimo. Taigi nestebina, jog šiuo metu vis garsiau yra kalbama apie tai, jog ekonominės, materialinės vertybės užgožė visas kitas, kad daugumos individų gyvenimo tikslas yra prabanga, dideli pinigai. Iš tikrųjų dauguma žmonių, ypač jaunų deda visas pastangas dėl „geresnio“ gyvenimo, kartais net pamiršdami apie kitas, individui būdingas vertybes. Tačiau sunku ginčytis su ta nuostata, jog be materialinės gerovės, darbo ir pinigų individas negali tinkamai funkcionuoti.
Dvasinės vertybės
Apie dvasines vertybes galima pasakyti, jog jos yra labiausiai įskiepijamos šeimoje. Tiek ištikimybė, tiek atsakingumas ir pareigingumas yra tinkamo, atsakingo auklėjimo vaisius. Jei šeimoje yra laikomasi ištikimybės idealo, tai šis bruožas dažniausiai pasireiškia ir atžalų elgesys.
Reikia paminėti, jog ištikimybė aprėpia ne tik santuokinius santykius, bet ir kitas sferas. Galima yra ištikimybė politiniams, religiniams, etiniams gyvenimo aspektams, kitaip tariant, ištikimybė idealams. Dažniausiai šis bruožas individui tampa vertybe, kai yra vienaip ar kitaip kėsinamasi į jam priimtinus ir svarbius dalykus. Be ištikimybės idealams sunku įsivaizduoti civilizacijų vystymąsi, atradimų plėtrą ir apskritai žmonijos išsaugojimą, nes būtent ištikimybė yra visų šių faktorių varomoji jėga. Tad galima drąsiai teigti, kad ištikimybė kaip vertybė yra labai svarbi tiek visuomenei, tiek atskirai asmenybei.
Atsakingumas kaip vertybė pasireiškia rečiau nei ištikimybė. Iš tikrųjų, supratimo, kad esi už kažką atsakingas dažnai yra vengiama. Žmogus pagal savo prigimtį siekia atsiriboti nuo rūpesčių, kuriuos neretai sukelia tie objektai, už kuriuos reikia atsakyti. Tačiau išvengti atsakomybės neįmanoma. Tėvai atsako už savo vaikų auklėjimą, mokytojai už auklėtinių ugdymą, darbuotojai už atlikto darbo kokybę, valstybė už piliečių gerovę. Tai yra bendriausi atsakingumo pavyzdžiai, o kiek jų daug yra kasdieniame gyvenime, kur reikia laiku ateiti į susitikimą, priimti tinkamą sprendimą ir atsakyti už jo pasekmes. Net elementariausiose, buitinėse gyvenimiškose situacijose žmogus privalo atsakyti už savo veiksmus. Kai stengiamasi išvengti atsakingumo yra sukeliama nemažai nepatogumų aplinkiniams, todėl iš tikrųjų atsakingumas yra svarbi vertybė, kurią turėtų vertinti visi sociumo nariai.
Pareigingumas yra vienas iš svarbiausių ir net pamatinių tinkamo visuomenės funkcionavimo pagrindų. Kadangi atskiri individai, turėdami tam tikrų pareigų, dirbdami savo darbus, atlieka visuomenės jiems pavestas funkcijas, yra labai svarbu, kad šios funkcijos būtų vykdomos tinkamai, kitaip sutrinka sociumo funkcionavimas. Į pareigingumą, juolab žvelgiant į jį kaip į vertybę, dažnai nekreipiamas dėmesys, tačiau būtent jis nemaža dalimi užtikrina normalų gyvenimą. Jei mokslininkai, gydytojai, pedagogai, inžinieriai ir kitų profesijų atstovai nebūtų pareigingi visuomenės veikla sutriktų. Suprantama, kad pareigingumas aprėpia ne tik svarbius visam sociumui darbus, bet ir kasdienius rūpesčius. Ir dar reikia paminėti, kad pareigingumas iš dalies yra varomoji jėga. Jei vaikas pareigingai mokosi, atlieka namų darbus, jis pasiekia gerų rezultatų, kas leidžia jam siekti ateityje aukštesnių mokslų, gero darbo ir pan. Lygiai taip pat pareigingumas veikia ir suaugusiųjų individų gyvenimus. Pareigingai atliekant darbus galima tikėtis pagyrimo, kilimo karjeros laiptais, geresnio atlyginimo ir t.t. Taigi, akivaizdu, kad pareigingumas yra svarbus asmenybės bruožas, ir jis kaip vertybė turėtų užimti svarbią vietą asmenybės vertybių hierarchijoje.
Estetinės vertybės
Estetinės vertybės yra mažiau nagrinėjamos įvairių mokslų atstovų nei, pavyzdžiui, asmeninės ar ekonominės, ir tai yra visiškai suprantama, nes jei asmeniniai ar ekonominiai poreikiai nėra patenkinami, tai individas tiesiog neturės galimybės domėtis gamta, menu, grožiu. Tačiau estetinės vertybės taip pat vaidina svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime. Ne veltui egzistuoja „žaliųjų“ organizacijos, besirūpinančios gamtos puoselėjimu. Jiems gamta yra didžiausia vertybė, nes tik esant pusiausvyrai gamtoje žmonija gali normaliai funkcionuoti. Gamta iš esmės yra vertybė kiekvienam žmogui, tik didžioji sociumo dalis apie tai nesusimąsto, taigi ši vertybė egzistuoja tarsi savaime, nepriklausomai nuo to, kaip ją vertina individai. Gamta iš tikrųjų turi dvejopą vertybinį aspektą. Iš vienos pusės, tai ištekliai, kuriuos žmonėms suteikia gamta, oras, vanduo ir pan., o iš kitos pusės tai grožėjimosi objektas, kuris suteikia galimybę pailsėti, atitrūkti nuo kasdienių darbų ir neretai suteikia įkvėpimo. Tačiau šiandieniniame pasaulyje jei ir nevyksta gamtos kaip svarbaus gyvenimo aspekto visiškas nuvertėjimas, tai bent jau esama stipraus žmonių atotrūkio nuo gamtos vertybių. Nors ir labai retoriškai, bet galima pastebėti, jog visuomenė neturi laiko sustoti ir pasigrožėti gamta. Lygiai taip pat, kaip ir menu, kuris dažniausiai yra susijęs su grožiu. Apskritai grožis kaip vertybė šiuolaikinėje visuomenėje asocijuojasi tik su stiliaus ir mados pasauliu. T.y. vertinamas yra tik tam tikras žmonių grožis, pagal visuomenės susikurtus standartus. Gamta, meno dirbiniai, meno kūriniai yra vertinami tik labai riboto asmenų rato, dažniausiai profesionalų. Tai nereiškia, kad eilinis individas nemato ar nesupranta, kad vienas ar kitas paveikslas yra gražus, tačiau dažniausiai jam nerūpi galimybė grožėtis tuo paveikslu, galimybė jį nusipirkti ar bent jau kartą jį pamatyti. Ir dar reikia pažymėti, kad estetinės vertybės labiau yra vertinamos vyresniojo amžiaus žmonių, o jaunimui jos yra žymiai mažiau svarbios.
Iš tiesų kalbant apie estetines vertybes galima prieiti ne itin džiugios išvados – ši vertybinė sritis nėra dominuojanti visuomenės vertybių hierarchijoje, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra. Estetinės vertybės tiesiog yra šiek tiek aukštesnio lygio ne kitos, taigi suprantama, kad jomis domisi siauresnis individų ratas.
Štai tokios yra vertybės, kuriomis yra remiamasi šiame magistro darbe, tačiau akivaizdu, jog apibendrinus tiek šiuos apibrėžimus, tiek visas kitas mokslininkų mintis apie vertybes galime matyti, jog vertybė yra nevienareikšmė samprata, vertybių laukas yra toks platus, kad sunkiai pasiduoda konkretaus apibrėžimo suformulavimui. Taigi šiame darbe sustojama ties tuo, kad vertybė – tai
asmeninių, socialinių, ekonominių, dvasinių ir estetinių veiksnių reikšmingumas žmogui. Kokias
25
žmogus renkasi vertybes, kokioms vertybėms jis teikia pirmenybę, tokia ir jo vertybinė orientacija. Vertybių sistemos principai
Analizuojant vertybes, kaip savitą sistemą reikia nepamiršti, kad ji, kaip ir kitos sistemos turi savo veikimo principus. Siekiant gyliau išanalizuoti vertybių sampratą, suprasti jų įtakos žmonėms galimybes bei vertybių ypatumus, reikėtų bent trumpai aptarti vertybinių sistemų principus.
Sisteminis principas – orientuoja į vertybių sistemų ir jų skyrimo kriterijų aptartį. Šis principas suteikia individui galimybę atidžiau pažvelgti ir išanalizuoti ne tik pavienių vertybių esmę ir svarbą, bet ir susieti jas su kitomis vertybėmis, taip sukuriant vientisą vertybių sistemą. Žymus Lietuvos edukologas B. Bitinas teigia, kad „priimtina tik vientisa, holistinė dvasinių vertybių sistema, realizuojama kaip tokia“. Bet, reikia nepamiršti, kad 6is principas negarantuoja visiškai vieningo požiUrio, nes vieni tyrėjai apeliuoja į vienas vertybių sistemas, o kiti į visiškai kitokias. Bet, sisteminis principas primena tai, kad nuo seniausiųjų laikų vertybe buvo laikomi tokie dalykai, kaip tiesa, gėris, grožis, atsidavimas. Galima teigti, kad grožis, gėris ir tiesa yra tris aukščiausios vertybių rUšys. Tiesa, svarbu paminėti, kad prie jų vėliau prisijungė ir ketvirtoji rUšys – šventumas. Jis prisijungė prie aukščiau paminėtų vertybių bloko Šv. Augustino ir Šv. Tomo Akviniečio dėka. Visos šios vertybės atkeliavo iki mUsų laiku, ir šiuo metu yra laikomos vertybių teorijos pagrindu. Žinoma, atsirado ir kitų vertybių klasifikacijų, kurios įvairiai traktuoja ir konkretina keturias bendras vertybių sistemas. Jas geriausiai paaiškina ir sukonkretina E. Sprangerio vertybių klasifikacija. Jis
27
išskyrė kelias vertybių rUšys – teorinę, ekonominę, estetinę, visuomeninę, politinę ir religinę.
27 AramavičiUtė A. Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas. Acta Paedagogica Vilnensia. 2005, T. 14, p.
21. Prieiga per internetą: http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Acta_Paedagogica_Vilnensia/14/18-27.pdf.
Hierarchiškumo principas – reikalauja kiekvieną vertybių sistemą vertinti kaip hierarchinę. Atrinkus tinkamus vertinimo, hierarchizavimo kriterijus vertybes galima išskirstyti į pagrindines ir nepagrindines, aukštesnes ir žemesnes bei į tikrąsias ir įsivaizduojamas. Vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuris bandė nustatyti vertybių hierarchiją buvo M. Scheleris. Jis teigė, kad vertybes reikia skirstyti pagal jų objektyvią esmę, pagal svarbumą savyje. Besiremdamas šiuo kriterijumi patį žemiausią laiptelį hierarchinėje skalėje jis suteikė hedonistinėms, jausmų ir malonumų vertybėms. Šiek tiek aukštesnį – gyvybės, gyvenimo vertybėms, dar aukštesnį – dvasinėms vertybėms, o patiaukščiausi – šventumo vertybėms. Taip pat būtų tikslinga nurodyti ir kitų mąstytojų suformuotą hierarchinę skalę. N. Hartmanas teigė, kad išskirti iš kitų reikia dvasines vertybes, kurios apima
29
etines, kitaip dorovines, estetines ir pažintines vertybes. B. Kuzmickas pagrindinėmis laikė tokias
30
vertybes, kaip gyvenimo, dorovines, estetines, pažintines, politines, religines. O garsus edukologas L. Jovaiša išskyrė gyvenimo vertybes, kurias sudaro prigimtinės, egzistencinės, praktinės,
31
ekonominės, socialinės, kultūrinės, psichinės ir dvasinės.
Suprantama, kad kiekvieną vertybių sistemą galima laikyti hierarchine, bet čia iškyla vienas , bet labai rimtas ir nelengvai įveikiamas sunkumas – nėra galimybės konkrečiai nurodyti kriterijų, idealą, pagal kurį būtų galima sustruktūruoti vertybes. Sunku rasti vertybę, kuri galėtų vaidinti tokio kriterijaus vaidmenį. Visiems žmonėms labai skirtingi dalykai atrodo svarbiausiais. B.Bitinas, ieškodamas išeities pasiūlė aukščiausios vertybės ištakų kriterijus ; transcendentinę tikrovę,
32
socialinę tikrovę (visuomenę) ir žmogaus savastį (mikrokosmosą). Remiantis šiais kriterijais išskiriamos trys gyvenimo prasmę apibūdinančios vertybių sistemos.
Transcendentinės vertybės gyvenimo prasmę sieja su nežemišku gyvenimu, ir jos yra grindžiamos religinėmis vertybėmis. Sociocentrinės vertybės žmogaus gyvenimo prasmę sieja su visuomenės bei žmonijos gerove, ir jos yra grindžiamos socialinėmis vertybėmis, o antropocentrinės siejasi su pačiu žmogumi ir jo asmeniniu tobulėjimu, ir yra grindžiamos įvairiomis vertybėmis, tarp jų socialinės, dorovinės ir pan.
Taigi sunku apibrėžti, kokiu principu reikėtų vadovautis orientuojantis į vertybių sistemą, bet sunku nesutikti, kad hierarchiškumo principas iš ties egzistuoja, nes tik jo dėka kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti, kas jam yra svarbu, kas naudinga, ko jis sieks, ir kokios bendrai bus ne tik jo pavienės vertybės, bet ir jo vertybinės orientacijos.

1.2. Vertybinių orientacijų formavimasis Vertybinių orientacijų samprata ir funkcijos
30 Kuzmickas B. Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 68.
Kiek daiktas, objektas, mintis ar veiksmas yra vertingas priklauso nuo to, kokį vaidmenį jis vaidina žmogaus gyvenime. Tai reiškia, kad bet koks objektas yra vertingas žmogui tik tada, kai jis jam yra svarbus ir naudingas. Karšta diena žmogus rodos viską atiduotų už šalto vandens stiklinę, tačiau šaltą žiemos vakarą žmogui yra tikra vertybė karšta arbata. Šis pavyzdys yra labai banalus ir netgi primityvus, tačiau jis akivaizdžiai parodo kaip kinta žmogaus vertybinės orientacijos. Žmogus orientuojasi į tai, kas jam yra naudinga. Ir ši nauda nebūtinai turi materialią išraišką, tai gali būti ir dvasinių poreikių sritis. Apskritai vertybės yra gana sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro
33
mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms. Kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, vertybės susiformuoja remiantis žmogaus patirtimi, norais, žmogui suvokiant savo poreikius, nuolat vyksta savo vertybių palyginimas su kitomis vertybėmis. Idėjos, mintys, poelgiai, daiktai, reiškiniai ar kiti žmogų supantys individai, kurie suteikia žmogui galimybę patenkinti savo poreikius ar patys tiesiogiai juos patenkina laikomi vertybėmis. Daiktai ir visi kiti gyvenimo aspektai trukdantys patenkinti poreikius tiek šiuo metu, tiek ateityje laikomi nieko vertais ir net žalingais. Taigi galima teigti, kad vertybės žmogaus gyvenime yra tam tikros nuostatos vieno ar kito klausimo ar fakto atžvilgiu.
Visos nuostatos, ir tuo tarpiu vertybės formuojasi palaipsniui, ir tam procesui įtakos turi ne tik pats individas, bet ir jį supantys žmonės ir objektai. Kaip tradicijos, kurių laikymasis yra būtinas perduodamos iš kartos į kartą, taip ir vertybės yra perduodamos vyresniųjų jaunesniesiems. Vertybių perdavimas vyksta per mokymą, auklėjimą, asmeninį pavyzdį. Istoriškai susiklostė taip, kad individai perima savo šeimos tradicijas ir vertybes, o šeimos perima tos grupės kurioje gyvena tradicijas ir vertybes, o grupės savo ruožtu perima tos visuomenės kurioje gyvena vertybes ir tradicijas. Iš dalies visų paminėtų objektų vertybės gali skirtis, tačiau iš esmės, jos sudaro vieningą vertybių kompleksą, kuris susiformuoja iš visų „mažųjų dalyvių“ (šeimų, bendraamžių, mokyklos ir pan.) vertybių, taigi sudėliojus viską tampa akivaizdu, kad, kas yra priimtina vienai šeimai gyvenančiai visuomenėje, beveik taip pat bus priimtina pačiai visuomenei. Taigi vyraujančios visuomenėje nuostatos, tradicijos ir vertybės yra visuomenės sudedamųjų dalių propaguojamų vertybių atspindys.
Vertybinės orientacijos sparčiausiai yra formuojamos šeimoje ir kituose socializacijos institutuose. Iš vienos pusės, yra manoma, jog socializacijos institutai turi daugiausią įtakos jauno žmogaus vertybinių orientacijų susiformavimo procesui, kadangi mokykloje jaunuolis praleidžia daugiau laiko, nei bendrauja su tėvais. Tačiau vis dėlto labiausiai vertybinė jaunuolio orientacija priklauso nuo patirties įgautos šeimoje. Šeima tai pati pirmoji, pagrindinė socializacijos institucija. Būtent šeimoje vaikas gauna pirmas žinias, išmoksta tam tikrų taisyklių, perima elgesio normas, ir

Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė)psichologija. Vilnius: Žodynas, 1995, p. 43.
žinoma perima vertybes. Kaip į vieną ar kitą objektą žiūrima šeimoje, kaip vertinamas vienoks ar kitoks gyvenimo aspektas, taip ateityje į juos žiūrės ir juos vertins jaunuolis. Šeimoje yra suformuojamas požiūris į draugystę, moralę, meilę, gėrį ir blogį, į grožį. Turėdami tokį vertybių pamatą, bręsdami vaikai turėtų išmokti priešintis blogiui, įveikti tikrovės prieštaravimus, siekti darnos, puoselėti dorovines vertybes. Suprantama, kad reikalauti vien iš šeimos skiepyti tvirtas vertybines orientacijas vaikui, ir visą atsakomybę priskirti irgi šeimai būtų neracionalu. Mokykla, kaip socializacijos institutas yra nemažiau svarbi. Ji privalo skiepyti tokias vertybes jaunimui, kokios atitinka tėvų lūkesčius ir kurios sutaptų su vertybėmis skiepijamomis namuose. Mokykla privalo neleisti, kad jaunam žmogui prastą įtaką darytų bendraamžiai, radikalūs kitaminčiai ar kitos grupės ar pavieniai asmenys, galintys neigiamai paveikti dar dvasiškai, doroviškai ir morališkai nesubrendusio jaunuolio.
Svarbu nepamiršti aptarti ir masinio informavimo priemonių daromą įtaką. Akivaizdu, jog šiuo metu masinio informavimo priemonės turi didžiulę galią, ir daro didžiulę įtaką jauniems žmonėms, kurie nemažai laiko praleidžia prie televizoriaus ekrano ar kompiuterio. Akivaizdu, jog visuomenės informavimo priemonės tiek gyliai įsitvirtino žmogaus realybės suvokime, kad jau pradeda veikti ir savęs pažinimo srityje. Masinio informavimo priemonės suformuluoja tokius kriterijus, pagal kuriuos yra vertinamas žmogaus elgesys, nustatomos doros ribos, nurodoma, kaip žmogus turi atrodyti, ką jis turi sakyti, ką galvoti, kuo tikėti. Taigi per informavimo priemonių pateikiamą vertybių prizmę žmogus vertina save, aplinkinius, formuoja tikslus ir siekius, susikuria strategiją tiems tikslams pasiekti. Todėl darosi neaiškus individo vertybių kompleksas, kurio turinys anksčiau buvo perduodamas, pradingo paveldėti, įsisąmoninti dalykai, kurie buvo laikomi nekintančiais stabais. Žinoma, negalima teigti, kad vertybinių orientacijų sustabarėjimas yra absoliutus gėris, tačiau yra akivaizdu, kad kiekvienas žmogus pats susiformuoja savitą, nepakartojamą vertybių sistemą, tik atsižvelgiant į anksčiau buvusias vertybes. Kiekvieno individo susikurta vertybių sistema gali būti nelabai rišli, prieštaraujanti pati sau, gal būt susidedanti iš dalykų, nesusijusių tarpusavy, bet ši vertybinių orientacijų sistema bus tik jo paties. Jame susikoncentruos tik pačiam individui svarbūs vertybinis turinys.
Kalbant apie vertybines orientacijas reikia pažymėti, jog yra trys vertybių rūšys, kurios tampa vertybinėmis orientacijomis. Tai objektai patenkinantys poreikius, priemonės vertybiniamsobjektams pasiekti ir sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis. Vertybinės orientacijos atsiranda iš vertybių sistemos. Vertybė tampa vertybine orientacija tuo atveju, kai žmogus pradeda siekti tos vertybės. Vertybinės orientacijos yra sudėtingos nuostatos, kurios dažnai yra būdingos ištisoms grupėms ar net visuomenėms. Pavyzdžiui, mokėjimas tapyti gali būti laikomas vertybe, bet vertybine orientacija jis taps tik tada, kai mokėjimo tapyti bus siekiama, t.y. kai to bus pradėta mokytis.
Kalbant apie vertybines orientacijas, reikia pažymėti, kad egzistuoja nemažai sampratų, lygiai taip pat kaip ir kalbant apie vertybių sampratas. Vertybinės orientacijos nebūtinai yra materialaus ar ekonominio pobūdžio, kadangi jos gali būti nutolusios nuo poreikių, vertybinės orientacijos objektu gali būti etiniai, estetiniai, dvasiniai, religiniais filosofiniai reiškiniai. Bet labai svarbu nepamiršti, jog kultūrinės ir dvasinės, etinės ir estetinės vertybinės orientacijos gali formuotis tik tada, kai yra patenkinti žemiausieji poreikiai, tuo tarpu ir materialieji. Nes be elementarių poreikių patenkinimo žmogaus vertybių orientacijos ribos yra labai siauros. Žemiau bus pateiktos kelios vertybinių orientacijų sampratos, kurias pasiūlė įvairūs mokslininkai.
V. Žemaitis teigia, kad vertybė – tai „kas sukelia nuostabą, pagarbą, pasigerėjimą, kas turi vidinę vertę. Vertybių laukas labai platus. Pačiu bendriausiu požiūriu skiriamos vitalinės ir utilitarinės, materialinės ir dvasinės vertybės. Kokias žmogus renkasi vertybes, kokioms vertybėms jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija“ . Vertybinių orientacijų funkcijas V. Žemaitis pavadino pirma ir antra. Pirmoji funkcija pasireiškia per vertybinės orientacijos suteiktą galimybę individui užimti savąją poziciją gyvenime, tapti autonomine asmenybe. Antroji funkcija tai
37
vertybėmis motyvuojama individo veikla ir elgesys. Lenkų mokslininkas J. Broda teigia, kad „vertybinės orientacijos yra svarbiausias asmenybės struktūros komponentas. Apie žmogų, jo vidinį
38
pasaulį galima daug spręsti iš to, kokia jo vertybinė orientacija“ . L. Kublickienė ir S. Rapoportas teigia, kad vertybinės orientacijos – „tai individo dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų
39
37 Žemaitis V. Dorovės sąvokos. Vilnius: Mintis, 1983, p. 152.
sistema, pastovi asmenybės savybė, susijusi su siekiamu idealu“ . A. Matulionis ir A. Mikšys rašo, kad vertybinė orientacija – „tai žmogaus vaizdinys apie svarbiausius gyvenimo tikslus ir priemones jiems pasiekti. Tai vertinantis vaizdinys, nukreiptas į vertybę, t.y. į tokį dalyką ar reiškinį, kuris turižmogui teigiamos (kartais ir neigiamos) reikšmės“ . Jie išskiria tokias vertybines orientacijas kaip pasaulėžiūros, gyvenimo, socialines ir profesines. A. Čiužas teigia, jog „gyvenime kiekvienas žmogus susikuria savo vertybinės orientacijos modelį. Asmenybės jautrumas ir imlumas dorovinėms vertybėms priklauso nuo individualių bruožų, nuo jos gyvenimo aplinkos, santykių su kitais žmonėmis ir auklėjimo“ . Taip pat reikia nepamiršti dar vieno garsiojo mokslininko E. Fromo skirstymą. Jis teigė, kad vertybines orientacijas reikėtų skirstyti į neproduktyviąsias ir
42
produktyviąsias. Šis skirstymas bus aptartas šiek tiek vėliau, nes jis yra gana išsamus ir labai tiksliai paaiškina vertybinių orientacijų skirtumus.
Reikia nepamiršti, jog vertybėmis orientacijomis gali būti ne tik vertybiniai objektai, bet ir vertybinės sąlygos ir priemonės. Pavyzdžiui, pinigai – jais galima pasiekti daugybės materialinių ir dvasinių vertybinių objektų, maistas, vaistai, apranga, meno kūriniai, autonomija, nepriklausomybė nuo kitų asmenų). Priklausomai nuo to, kokios tipo yra vertybė, vertybinė orientacija gali būti tiek individualistinė, tiek altruistinė. Altruistinė orientacija – tai gyvenimas dėl kito žmogaus ir ryžtas reikalui esant pasiaukoti. Individualistinė orientacija – gyvenimas dėl savęs, savo malonumui ir savo poreikių tenkinimui. Taigi galima teigti, kad vertybinės orientacijos tai viena svarbiausių individo gyvenimo dalių. Anot B. Kuzmicko, vertybinės orientacijos, kaip asmenybę konstruojanti sistema, formuojasi tik iki paauglystės ontogenezės etapo, kuomet atsiranda savojo „aš“ suvokimas visuomenės sistemoje. Ir nors išankstinės vertybinių orientacijų formavimosi sąlygos susidaro dar ikimokykliniame amžiuje, pats formavimasis vyksta būtent paauglystės amžiuje, kada išryškėja vaiko pozicija socialinių santykių sferoje. Taip pat B. Kuzmickas pabrėžia, jog „jau ankstyvojoje vaikystėje žmogaus sąmonėje įtvirtintos vertybinės nuostatos turi milžinišką reikšmę visam jo tolimesniam gyvenimui.“ Taigi būtent vertybinės orientacijos suteikia žmogui galimybę užimti vienokią ar kitokią poziciją, tapti brandžią asmenybe, galinčia paveikti aplinkinius žmones.
Apibendrinant galima pasakyti, jog dažniausiai vertybinės orientacijos tiek atskiro individo, tiek visos visuomenės perimamos iš tos kultūros, kurioje gyvena individas ar visuomenė. Bet, svarbu nepamiršti, jog priklausomai nuo šeimos kurioje žmogus užaugo priklauso pagrindinės vertybinės žmogaus orientacijos. O jos gali skirtis nuo visos visuomenės puoselėjamų vertybinių orientacijų. Taip pat svarbu nepamiršti, kad vertybinės orientacijos gali skirtis dėl individo gabumų,išsilavinimo, profesijos, pajamų, amžiaus, lyties. Ir galima drąsiai teigti, kad ne mažiau svarbi yra E. Fromo išsakyta mintis, jog „jei asmenybės paveikslą papildysime skirtingais temperamentais bei sugebėjimais, galėsime lengvai suprasti, kad šių pagrindinių asmenybės elementų konfigUracija sudaro asmenybėje begales variacijų.“ Tai reiškia, kad priklausomai nuo žmogaus charakterio, temperamento, bUdo, emocionalumo ir t.t. jo orientacijos gali turėti ir teigiamų ir neigiamų aspektų. Taigi vertybinių orientacijų skirtumai priklauso nuo daugybės nuostatų bei vidinių ir išorinių sąlygų ir aspektų.
Neproduktyvios ir produktyvios vertybinės orientacijos
Tai, kiek vertybinės orientacijos veikia žmogų, jo asmenybę ir veiklą nagrinėjo ne vienos mokslo šakos atstovai, tačiau labiausiai šioje srityje pasižymėjo psichologijos atstovai. Vienas žymiausių psichologijos mokslo atstovų E. Fromas analizavo savo kUriniuose žmogaus veiklos produktyvumo idėją. Šią temą jis gvildeno savo veikaluose „Žmogaus destruktyvumo anatomija“, „Bėgimas nuo laisvės“, „Žmogus sau“. Pagrindinė mintis, kurią suformulavo humanistas Fromas buvo tokia – jis manė, jog kiekvienas žmogus gimsta gražus ir geras, tik vėliau netinkamų tikslų neveiksmingi siekimo bUdai nukreipia individą destruktyvumo keliu. E. Fromas teigė, kad taip atsitinka todėl, jog egzistuoja neproduktyvios orientacijos. „Neproduktyvios orientacijos įvairiai jungiasi, priklausomai nuo kiekvienos atitinkamo svorio: Kiekviena iš jų kokybiškai keičiasi pagal esamo produktyvumo lygį. Skirtingos orientacijos gali skirtinga jėga pasireikšti materialinėje, emocinėje arba intelektualinėje veiklos sferoje. E. Fromas savo veikaluose nurodė keturias pagrindines neproduktyvias vertybines orientacijas, kurios trukdo asmenybei atsiskleisti, jis aprašė šias vertybines orientacijas, kaip užkertančias kelią žmogaus sugebėjimų, talentų, kUrybiškumo vystymuisi. Tai ėmimo, atėmimo, kaupimo ir rinkos vertybinės orientacijos. Jas visas reikėtų bent trumpai aprašyti.
Recepcinė vertybinė orientacija
Recepcinė (receptive), arba ėmimo, orientacijos (žr. 1 lentelę) asmuo laiko visų reikiamų, prieinamų išteklių ir gerovių šaltiniu išorinį pasaulį. Tokios orientacijos individui galimybė gauti norimą, išsvajotą objektą slypi gavime jį iš kur nors arba iš ko nors. Ir svarbu nepamiršti, jog tas objektas nebUtinai yra materialus. Tai gali bUti tiek daiktas, tiek jausmas, tiek norima situacija. E. Fromas savo darbe „Žmogus sau“ pažymėjo, kad kiekviena vertybinė orientacija, net jei ji yra neproduktyvi, gali turėti tiek neigiamų, tiek teigiamų aspektų. Tai reiškia, kad vienos ar kitos vertybinės orientacijos žmogus gali turėti tų savybių, kuriomis pasižymi jo vertybinė orientacija.
Yra gana tikslinga bent trumpai apžvelgti šiuos aspektus.
47
1 lentelė. Recepcinės orientacijos aspektai

Neigiami recepcinės orientacijos aspektai (savybės Teigiami recepcinės orientacijos aspektai (savybės
būdingos šios orientacijos asmenybėms) būdingos šios orientacijos asmenybėms)
Pasyvi, be iniciatyvos Priimanti
Be nuomonės, be charakterio Atsakinga
Pavaldi Atsidavusi
Neori Kukli
Parazitiška Zavi
Neprincipinga Sukalbama
Vergiška, nepasitikinti savimi Socialiai prisitaikanti
Nerealistiška Idealistinė
Baili Jautri
Bestuburė Mandagi
Įnoringa Optimistiška
Lengvatikė Patikli
Sentimentali Švelni

Svarbiausia yra tai, jog žodis „gauti“ nereiškia recepcinės orientacijos žmogaus sąmonėje atimti, pasisavinti ar nupirkti. Greičiau toks individas yra linkęs norimą objektą gauti dovanų. Arba siekia gauti norimą dalyką per aplinkinių pagalbą. Tačiau čia iš karto kyla klausimas, kodėl vienas turi dovanoti, o kitas gauti? Akivaizdu, jog niekas kasdien nedovanoja kažko šiaip sau. Kaip bebūtų keista dovanodami, mes dažniausiai laukiame kad ir mums bus už tai atsidėkota. Aptariamoje situacijoje tas atsidėkojimas vyksta per paklusnumą, prisirišimą, gerą elgesį. Taigi, akivaizdu, kad recepcinės orientacijos besilaikantys individas jaučia komfortą tik tuo atveju, kai kažkas jam kažką duoda, o geriausiai jis pasijunta tada, kai kažkas sprendžia jo problemas, nes kaip jau minėta aukščiau norimu objektu gali būti ir tam tikra situacija. Suprantama, jog problemų žmogaus gyvenime visada yra ir bus daugybė, jos visos yra skirtingo pobūdžio, ir jas spręsti turi įvairiausi žmonės, skirtingų įsitikinimų, profesijų, besilaikantys skirtingų gyvenimo pozicijų. Todėl ėmimo orientacijos žmogui yra gana sunku, jis privalo būti lojaliu, jam reikia mokėti prisitaikyti prie tų žmonių, iš kurių jis laukia pagalbos ir problemų sprendimo. Toks žmogus negali prieštarauti, nesutikti, protestuoti ar kritikuoti, nes žino, kad taip pasielgęs jis negaus norimos paramos. Taigi, recepcinės orientacijos žmogus yra visiškai nesaugus, jis nuolat turi keisti savo principus, siekiant pritapti. Taigi tokie individai yra visiškai priklausomi nuo kitų žmonių. Blogiausia yra tai, kad toks santykių su aplinkiniais supratimas aprėpia ir artimus, emocinius santykius. Tad akivaizdu, kad

Sudaryta magistro darbo autorės, remiantis: Fromas E. Žmogus sau. Kaunas: Verba Vera, 2008, p. 131.
meilė tokiam žmogui reiškia būti mylimam, draugystė – kad su juo yra draugaujama, prisirišimas -kad prie jo yra prisirišta. Toks požiūris ir tokios nuostatos laikymasis dažniausiai paskatina individą laukti, kol atsiras jį mylintis, remiantis žmogus. Tokie žmonės nėra orientuoti į abipusiškus jausmus. Jiems atrodo, kad yra normalu, kad jų poreikius tenkina aplinkiniai, jie yra įsitikinę, kad jų poreikius privalo tenkinti kiti. Deja, apie ėmimo orientacijos žmones pasakytina tai, jog jie visiškai nuslopina savo kūrybines galias, neplėtoja savų idėjų, neturi tvirtų moralinių nuostatų. Ir komfortiškai, ir saugiai jie jaučiasi tik tol, kol už juo viską atlieka kiti. Kai iškyla grėsmė likti vienam, be paramos ir
48
pagalbos šie žmonės jaučiasi mažų mažiausiai nestabiliai. Eksploatacinė vertybinė orientacija
Ši vertybinė orientacija (žr. 2 lentelę), dar kitaip vadinama exploitative (atėmimo), turi tam tikrų panašumų su ėmimo vertybine orientacija. Šių dviejų orientacijų žmonėms yra būdingas įsitikinimas, kad visų gėrybių šaltinis yra aplinkinis pasaulis ir jame gyvenantis žmonės. Bet ties tuo panašumai ir baigiasi. Atėmimo orientacijos žmonių gėrybių gavimo būdas yra visiškai kitoks. Tačiau ši orientacija taip pat, kaip ir recepcinė orientacija turi ir teigiamų aspektų.
2 lentelė. Eksploatacinės orientacijos aspektai

Neigiami eksploatacinės orientacijos aspektai Teigiami eksploatacinės orientacijos aspektai
(savybės būdingos šios orientacijos asmenybėms) (savybės būdingos šios orientacijos asmenybėms)
Išnaudojanti Aktyvi
Agresyvi Sugebanti imtis iniciatyvos
Egocentriška Sugebanti reikalauti
Išpuikusi Ori
Neapdairi Impulsyvi
Arogantiška Pasitikinti savimi
Gundanti Pavergianti
48 Fromas E. Žmogus sau. Kaunas: Verba Vera, 2008, p. 74-76, 93-94.

Eksploatacinės orientacijos žmogus nelaukia savo norų ar troškimų išsipildymo, nelaukia malonės. Jis atima ją iš kitų. Įdomu yra tai, kad didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą toks žmogaus gauna ne nuo atimto daikto, o nuo atėmimo proceso. Jam smagu jausti savo pranašumą, kompetenciją. Kaip pavyzdį galima nurodyti asmenį su tokia negalią kaip kleptomanija. Net turėdamas galimybę nusipirkti daiktą, žmogus jis pavogs, nes tik vogdamas jis jaučia komfortą ir pasitenkinimą. Suprantama, kad čia nurodytas kraštutinis atvejis, be to jis aprėpia tik materialius daiktus. Pažvelgus iš kitos pusės toks atėmimo orientacijos žmogaus potraukis dar yra visiškai nekaltas, palyginus su kita sritimi – emocijomis. Kai yra pavagiamas, atimamas daiktas tai yra nemalonu, bet nesunkai išgyvenama. Žymiai sudėtingesnė situacija atsiranda tada, kai šiosorientacijos žmogus siekia jausmų, mylimo žmogaus, draugystės, prisirišimo. Jam tai yra dar viena galimybė atimti, gauti iš pasaulio norimą objektą. Tačiau tam asmeniui, į kurį nukreiptas eksploatacinės orientacijos žmogaus žvilgsnis yra labai sunku. Nes šioje situacijoje patinkantis asmuo tėra tik laimikis, kuriuo džiaugiamasi labai trumpai. Atėmimo orientacijos individas vertina aplinkinius žmones kaip daiktus, o tai sukelia žmonėms daugybę nemalonių pojūčių, diskomfortą, nestabilumo jausmą, jie jaučiasi kaip marionetės, kuriomis manipuliuojama. Taigi atėmimo orientacijos žmonės yra gana pavojingi aplinkiniams. Ir jei recepcinės orientacijos žmonės yra optimistiški konformistai, tai atėmimo orientacijos žmonės yra pavojingi įtarūs, pavydūs cinikai. Jiems yra būdingas mokėjimas džiaugtis tik tuo, ką jie gali atimti iš kitų, ir jie visiškai nevertina jau turimų dalykų. Šios orientacijos žmonės neturi galimybės skleisti savo kūrybinių idėjų, plėtoti savo žinių ar pomėgių ratą, negali jaustis labai laimingi, nes jiems neužtenka laiko. Jis skiriamas naujų gėrybių atėmimo procesui.
Kaupiamoji vertybinė orientacija
Ši orientacija (žr. 3 lentelę), dar kitaip vadinama hoarding, yra visiškai kitokia nei dvi, aukščiau aprašytos.
3 lentelė. Kaupiamosios orientacijos aspektai

Neigiami kaupiamosios orientacijos aspektai Teigiami kaupiamosios orientacijos aspektai
(savybės būdingos šios orientacijos (savybės būdingos šios orientacijos
asmenybėms) asmenybėms)
Be vaizduotės Praktiška
Šykšti Ekonomiška
Įtari Rūpestinga
Šalta Santūri
Lėtapėdė Kantri
Nerami Atsargi
Užsispyrusi Tvirta, atkakli
Tingi Nesutrikdoma
Inertiška Atspari stresui
Pedantiška Tvarkinga
Linkusi į manijas Metodiška
Savininkiška Ištikima

Šios orientacijos žmonėms yra būdinga ne gauti norimą daiktą ar jį atimti, bet kaupti, laikyti. Tokios orientacijos individas nesiekia žūtbūt gauti naujų dalykų, bet siekia neprarasti tai, ką jis jau turi. Įprasti daiktai šios orientacijos žmogui yra jo saugios aplinkos pagrindas. Viskas kas yra nauja
(idėja, mintis, daiktas, nauji pažįstami) kaupimo vertybinės orientacijos žmogui atrodo grėsminga. Šios orientacijos žmogus visada priešinasi naujovėms, yra užkietėjąs konservatorius. Tačiau svarbu nepamiršti, kad grėsmę jam kelia ne tik naujų dalykų atsiradimas, bet ir senųjų praradimas. Kai kažko yra netenkama, tokios orientacijos žmogus iš karto jaučiasi nesaugus, tarsi jo tvirtovės sienoje atsirado plyšys. Todėl kaupiamosios orientacijos žmogus visada yra sukaupęs daugybę nereikalingų, senų daiktų, kuris jis tiesiog nepajėgus išmesti. Kiekvienas daiktas jam asocijuojasi su kažkokiais įvykiais, kelia sentimentalių prisiminimų bangą.
Kaupiamosios orientacijos žmogui taupumas yra pagrindinė dorybė, o kažko paleidimas iš rankų – pavojaus signalas. Šio tipo žmonės idealizuoja praeitį, todėl visiškai negali judėti pirmyn,
52
negali laisvai veikti, kurti naujus dalykus, nes patys jų labai bijo. Tačiau šios orientacijos žmonėms yra būdingos gana teigiamos savybės. Rinkos vertybinė orientacija
Markei, kaip dar yra vadinama rinkos vertybinė orientacija (žr. 4 lentelę) skatina individą laikyti save preke. Kaip paradoksaliai tai neskambėtų, šios orientacijos žmogus traktuoja save kaip objektą – prekę. Svarbiausias tikslas jo gyvenime – turėti paklausą, būti populiariam. Tam tikslui pasiekti, svarbiausia žinoti, kas yra paklausu, ko rinka pageidauja labiausiai. Tokios orientacijos asmuo iš visų jėgų stengiasi išryškinti tas savo savybes ar tuos sugebėjimus, kuriuos galima kuo greičiau parduoti, kurie yra efektyviausi.
Akivaizdu, kad šios orientacijos žmogaus produktyvumas yra menkavertis. Jis visiškai nelavina tų gebėjimų ir talentų, kuri slypi viduje, nes šis procesas užima laiko, o jo kaip tik market orientacijos asmuo ir neturi, jis siekia kuo greičiau parduoti tai, ką gali. Tokie žmonės nesuteikia sau galimybės prasmingai, kryptingai vystytis, tobulėti, siekti svarbesnių, nei savęs pardavimas tikslų. Tos ypatybės, kuriomis pasižymi rinkos orientacijos asmuo dažniausiai nėra labai reikšmingos ar pilnavertės. Nes bet kurį sugebėjimą reikia lavinti. Net dailininkui kasdien parduodančiam savo paveikslus, reikia mokytis, tobulėti, siekti naujų tikslų. O rinkos orientacijos žmonės dažniausiai tiesiog sielojasi neturėdami rinkai reikiamo objekto ar daikto. Tačiau tokie žmonės turi tokių savybių, kurias galima drąsiai vadinti „gyvenimo varikliu“.
Taigi, štai tokios yra pagrindinės neproduktyviosios vertybinės orientacijos. Tačiau reikia pažymėti, kad E. Fromas nors ir mini tik vieną produktyvią orientaciją, jis vis dėlto yra labai svarbi. Produktyvi orientacija kartu yra ir idealas. Produktyvumu šiuo atveju yra laikomas gebėjimas naudotis savo kūrybinėmis idėjomis, vystyti gabumus, talentus. „Kad taip įvyktų, žmogus turi būti laisvas.“ Dažnai yra susiduriama su tuo, kad galėjimas būti laisvu, laisvai elgtis yra tapatinamas su savivaliavimu. Tačiau reikia nepamiršti, kad tikroji laisvė pasireiškia ne per galėjimą elgtis kaip nori, neatsižvelgiant į aplinkinius, bet per mokėjimą ir norą kovoti su savo silpnybėmis, įpročiais, sustabarėjimu. Neproduktyvios orientacijos žmogus viso to negali, jis tarsi sustingęs, jo produktyvumas yra minimalus. Pagrindinis visų neproduktyvių orientacijų bendras bruožas slypi tame, kad šių orientacijų žmonės yra tvirtai įsitikinę, jog viskas, kas yra gėris nuo jų nepriklauso. Jie sukaustyti naujų daiktų, žmonių, idėjų baimės. Suprantama, kad kiekvienas žmogus turi savo baimių ir silpnybių, tračiau jis privalo su jomis kovoti. Nes tai apsaugo asmenybę nuo daugelio nereikalingų ar net žalingų emocijų ir poelgių. Kovai su savimi E. Fromas siūlė pasitelkti savo kūrybines galias. Jis tai vadino produktyvumu, tinkamomis vertybinėmis orientacijomis. Kurios privalo būti skiepijamos šeimoje nuo pat mažens, ugdant laisvą ir veiklią asmenybę, kuri geba realizuoti savo idėjas. O kadangi ši realizacija prasideda ne ankstyvojo vaikystėje o šiek tiek vėliau, tikslinga būtų analizuoti jau vyresnių vaikų, paauglių vertybines orientacijas, jų suformuluotą vertybių hierarchiją ir vertybinių orientacijų nukrypimus.
1.3. Jaunimo vertybių hierarchijos ypatumai
Norint tinkamai išnagrinėti jaunimo vertybių hierarchiją ir nustatyti, kokius dalykus ar daiktus jaunimas laiko svarbiausiais, būtų pravartų bent trumpai apžvelgti sociologinių tyrimų šia tematika, jau atliktų Lietuvoje, rezultatus. Per paskutiniuosius du dešimtmečius tokių tyrimų buvo išties nemažai. Buvo gvildenami jaunimo vertybinės orientacijos, požiūrio į save ir kitus, požiūrio į aplinką klausimai. Svarbiausiu visų atliktų tyrimų tikslas buvo išnagrinėti jaunimo vertybių hierarchiškumą, ištirti, kodėl kinta jaunimo vertybių skalė, kodėl vyksta vertybių devalvavimo procesai. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio tyrimai parodo, kokie yra jaunimo polinkiai, poreikiai, kokius jie išsako pageidavimus. Kokį gyvenimo būdą jie vertina ir propaguoja.
Jaunimo vertybių hierarchijos sociologiniai tyrimai Lietuvoje
Vertybines jaunimo orientacijas, vertybių konfliktus ir devalvavimo procesus Lietuvoje nagrinėti pradėta 20 amžiaus 9 dešimtmetyje. 1983 metais buvo atlikta apklausa, kurios metu respondentais buvo 300 abiturientų. To tyrimo metu buvo gvildenami klausimai susiję su besimokančio jaunimo vertybinėmis orientacijomis. Taip pat buvo nagrinėjami jaunimo gyvenimo tikslai, tų tikslų įgyvendinimo galimybės ir realijos. Mokslininkė G. Maniukaitė pažymėjo, kad siekiant nustatyti jauno žmogaus vertybines nuostatas, jaunimo dvasinę būklę, tyrėjams svarbu žinoti, kokia dalis dalyvaujančių apklausoje respondentų iš viso turi kokį nors gyvenimo tikslą. Reikia pažymėti, kad 1988 metų tyrimo duomenimis tokio jaunimo buvo labai daug – net 80 procentų respondentų pažymėjo, kad turi gyvenimo tikslą. G. Maniukaitė taip pat pažymėjo, jog tikslo neturintys jaunuoliai nėra linkę gyventi ramiai, prisitaikėliškai plaukti pasroviui, t.y. gyventi kaip išeina. O turinčių gyvenimo tikslą respondentų atsakymai parodė, kad jie yra labiau patenkinti savo veiklos rezultatais atskirose gyvenimo sferose. Taip pat reikia nepamiršti, kad didžioji dauguma tuo metu apklaustųjų jaunuolių svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime nurodė šeimą, tokių buvo net 68 procentai, darbą svarbiausiu gyvenimo aspektu laikė 22 procentai, o laisvalaikiui
57
pirmenybė teikė tik 9 procentai visų apklaustųjų.
Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo tęsiami tyrimai susiję su jaunimo vertybinėmis orientacijomis. 1991 metais buvo atlikta labai išsami, tyrėjams svarbi mokyklų abiturientų apklausa. Ir jei ankstesniuose tyrimuose buvo išskirtas pats paprasčiausias ir bendriausias vertybių darinys – gyvenimo prasmės samprata, ir buvo aptariama šios sampratos realizavimo forma, t.y. jaunimo gyvenimo tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės, tai vėlesniuose tyrimuose jau buvo gvildenami vidiniai aspektai. Tyrėjams buvo svarbu išanalizuoti, kaip asmuo apmąsto savogyvenimą, ar analizuoja savo poelgius, ar moka išskirti esminius dalykus. Tai buvo svarbu, nes būtent per šiuos veiksmus formuojasi vertybių hierarchija, kuri sudaro gyvenimo prasmės, kaip
58
bendravimo vertybinio darinio turinį. Labai įdomiu ir svarbiu atrodo G.Maniukaitės pažymėtas faktas, jog labiausiai skiriasi dviejų abiturientų kartų – 1983 ir 1991 metų požiūris į vertybes. Ryškiausi skirtumai pasireiškia analizuojant tokias vertybes kaip išsilavinimas, draugystė, altruizmas. Labai pakito jaunuolių požiūris į kasdienybę, supantį pasaulį, žmogaus vertę tame pasaulyje. Šiek tiek, bet nedaug skyrėsi jaunimo požiūris į santuoką – 1991 metų apklaustieji abiturientai dažniau teigė, kad galimybė gyventi laisvai be santuokos saitų, jiems yra labai svarbi. Tokių buvo net 10 procentų. Tuo tarpų, 1983 metais tik 4 procentai respondentų mane, kad jiems priimtinesnis yra gyvenimas be santuokos saitų. Du, tie patys tyrimai taip pat parodė, kad 1991 metų abiturientus, labiau nei 1983 metais mokyklą baigusius jaunuolius domino menas, kultūra ir mada, šiek tiek mažiau 1991 abiturientams svarbiuos buvo lytinio gyvenimo klausimai ir gamtos apsaugos problemos, daugumos apklaustųjų visiškai nedomino politikos ir ekonomikos klausimai, neįdomi buvo technika. Taip pat G. Maniukaitė pažymėjo, jog 1991 metų tyrimo duomenyse labai išryškėjo jaunimo individualistinis požiūris ir ryškios egoizmo tendencijos.
58 Maniukaitė G. Kelias. II dalis. Vilnius: LFSI, 1994, p. 17.
Vėliau, 1998 metais, buvo atliktas tyrimas, kurio respondentais buvo pasirinkti penkių Vilniaus mokyklų mokiniai. Šis tyrimas buvo skirtas tautinės savimonės tematikai, ir jame dalyvavo dešimtos ir vienuoliktos klasės mokiniai. Iš viso buvo apklausti 307 respondentai – 106 lietuviai, 49 rusai, 41 lenkas ir 111 mišrios tautybės jaunuoliai, kilę iš šeimų, kur tėvai yra skirtingų tautybių. Jaunimui buvo pateikiami du vertybių sąrašai. Pirmajame buvo sudėliotos įvairios vertybės, kurios pasireiškia kaip gyvenimo tikslai, kaip principai (t.y. fundamentinės vertybės), o antrajame sąraše buvo išdėstytos vertybės, pasireiškiančios kaip elgesio būdai, asmeninės savybės (instrumentinės vertybės). L. Kuzmickaitė pažymėjo, kad ryškesnių skirtumų vertinant fundamentines vertybes, jų reikšmingumą tarp skirtingų tautų respondentų nebuvo. Nepriklausomai nuo tautybės respondentai panašiai vertino gyvenimo tikslus, principus. Mokiniai svarbiausiais gyvenimo siekiais laikė šeimos saugumą, laisvę, draugystę, gyvenimo prasmę. L. Kuzmickaitė pažymėjo, jog greičiausiai tokius rezultatus lėmė respondentų amžiaus ypatumai, nes būtent tokio amžiaus, kokio buvo respondentai -16-18 metų, aktualiais tampa tarpusavio santykiai, ryšiai, gyvenimo prasmės ieškojimas, suaktyvėja savarankiškumo troškimas. O jau vertinant instrumentinių vertybių svarbą išryškėjo tam tikri skirtumai. Lietuviai svarbiausiomis instrumentinėmis vertybėmis laikė sveikatą, protą irnepriklausomumą. Taip pat labai svarbiomis lietuviai mokiniai laikė patikimumą, savarankiškumą, atsakingumą, gabumus ir sėkmę. Rusai moksleiviai svarbiausia vertybe laikė sveikatą, nepriklausomumą, labai svarbia – sėkmę, protą ir pagarbą vyresniesiems. O lenkai labiausiai akcentavo tvarkingumą, atsakomybę ir sveikatą. Mišrios gi tautybės jaunuoliai svarbiausiu vertybiniu aspektu laikė sveikatą, sėkmę ir tvarkingumą. Taigi, išanalizavus šiuos duomenis tampa akivaizdu, jog nepriklausomai nuo tautybės, svarbiausia instrumentine vertybe jaunimas laikė sveikatą. Taip pat labai vertinamas yra patikimumas, protas, sėkmė ir nepriklausomumas. Tačiau akivaizdu, kad mažai kas vertino tikėjimą, religingumą. Ir aiškiai yra pastebima tendencija, jog to meto moksleiviai akivaizdžiai vertina tas vertybes, kurios būdingos aktyviam, dalykiškam žmogui, kuris siekia prisitaikyti prie vis didėjančio šiuolaikinio gyvenimo ritmo.
Sociologė I. Šutinienė 1994-1996 metais atliko lyginamuosius moksleivių tyrimus pagal tarptautinę programą. Šis tyrimas vyko net 24 Europos šalyse, Izraelyje bei Palestinoje. Buvo apklausti net 32 000 penkiolikmečių. Lietuvoje apklausta buvo vykdoma 1995m metais, ir jos metu buvo apklausta 1218 mokinių. Moksleiviams buvo pasiūlyta išsakyti savo nuomonę apie tokias vertybes kaip šeima, draugai, asmeniniai interesai, t.y. apie asmeninį gyvenimą. Taip pat buvo analizuojamas mokinių požiūris į socialines, grupines vertybes – tauta, šalis, religija, į vartojimo vertybes – turtus ir pinigus, bei požiūris į universaliąsias politines vertybes – laisvę, taiką, demokratiją, aplinkosaugą, solidarumą su vargstančiaisiais savojoje valstybėje ar kitose šalyse. Tyrimo duomenys parodė, kad reikšmingiausios Lietuvos jaunimui vertybės panašios į svarbiausias, visų tyrime dalyvavusių šalių, jaunimo propaguojamas vertybes. Manoma, kad tokius rezultatus labiausiai paveikė, o gal net ir nulėmė respondentų amžius. Taigi, pirmojoje vietoje asmeninio gyvenimo vertybės – šeima, draugai, asmeniniai interesai, antrojoje – tokių vertybių, kaip laisvė, taika, šalies gerovė ir saugumas, solidarumas blokas. O vartojimo arba kitaip materialinės vertybės Lietuvos jaunimui tokios pat svarbios kaip ir kai kurios aukščiau paminėtos universaliosios vertybės – demokratija ir solidarumas.
2002 metais buvo atliktas rimtas Rytų Lietuvos mokyklų vyresniųjų klasių mokinių tyrimas. Jo rezultatus I. Šutinienė palygino su 1996 metais atlikto tyrimo gautais duomenimis. Šio tyrimo metu buvo nagrinėjamos 15-18 metų moksleiviams būdingos vertybės. Apklausoje mokiniai turėjo išreikšti savo požiūrį į sociocentrines, socialines, politines, asmeninio gyvenimo vertybes. Taigi gvildenami buvo klausimai susiję su šeima, asmeninais interesais, draugais, šalimi, tauta,religija, demokratija, kova prieš terorizmą, Europos bendradarbiavimą ir pan. Paaiškėjo, kad vyresniųjų klasių mokiniai vertybių hierarchijos skalę formuoja įtakojami tiek bendraamžių, tiek artimiausios soc. aplinkos ir šeimos. Taip pat nemažai įtakos turi švietimas, masinio informavimo priemonės, t.y. taip vadinamasis „oficialusis“ požiūris. Bendriausioje jaunuolių vertybių hierarchijoje, kaip ir anksčiau (1996 metų tyrimo duomenimis) svarbiausią vietą užima asmeninės vertybės – šeima, asmeniniai interesai ir draugai. Ir vėl akivaizdi yra amžiaus įtaka atsakymams. Šio amžiaus jaunimas siekia iš visų jėgų įsitvirtinti bendraamžių tarpe, per draugus, bendrus interesus. O visuomeninės vertybės, tiek sociocentrinės, tiek politinės, kol kas yra atitolusios nuo jaunimo kasdienio gyvenimo, ir todėl yra mažiau svarbios. Universalios vertybės yra šiek tiek svarbesnės už sociocentrines, bet labai nežymiai. Taigi, akivaizdu, kad svarbiausią vietą jaunimo vertybių hierarchijoje nepriklausomai nuo laikmečio užima asmeninio gyvenimo vertybės. Jos visada lieka svarbiausiomis ir vaidina pagrindinį vaidmenį jaunuolio gyvenime. Taip pat reikia pažymėti, kad asmeninės vertybės yra svarbiausios nepriklausomai nuo tautybės, o šie duomenys yra labai svarbūs magistro darbo autorei, nes būtent tautinių skirtumų kontekste autorė analizuos vertybinių orientacijų skirtumus ir panašumus. Tačiau prieš tai, svarbu aptarti ir tokią sritį, kaip vertybinių orientacijų destrukcijos, arba kitaip nukrypimą. Nes tai leis dar labiau priartėti prie šiuo metu jaunimo propaguojamų vertybių supratimo.
Apibendrinus visus aukščiau paminėtų tyrimų rezultatus, galima drąsiai teigti, kad tokie tyrimai yra labai svarbus ir yra reikšmingi, tiek tėvams, tiek pedagogams ir įvairioms švietimo institucijoms, kadangi jie parodo pilną vaizdą apie jaunimo vertybines nuostatas ir suteikia galimybę atsižvelgiant į gautus rezultatus koreguoti ir tobulinti ugdymo proceso metu skiepijamus principus ir nuostatas.

1.4. Vertybinių orientacijų nukrypimai ir jaunimo vertybių „krizė“
Lenkų mokslininkas, filosofas J. Broda teigia, kad vertybės yra individų ir grupių elgesio determinantės. Vertybės vaidina vieną svarbiausių vaidmenų, asmeniui pasirenkant gyvenimo kryptį ir tikslus. Vertybinės orientacijos yra labai svarbus asmenybės struktūros komponentas. Apie žmogų galime spręsti, žinodami jo vertybines orientacijas, jo nuostatas, jo polinkius. Reikia nepamiršti, kad bendrojoje vertybinėje orientacijoje svarbiausią vietą užima dorovinės vertybės. Būtent jos nurodo asmens santykį su kitomis vertybėmis ir būtent jos yra visų žmogaus orientacijųbranduolys. Mokslininkas M. Schell teigia, kad dorovinės vertybės implikuoja privalėjimą, skirtingai nei kitos vertybės, tokios kaip vitalinės, estetinės ir religinės. Iš esmės paaiškinti tai galima tuo, kad žmogus tik suvokdamas dorovinę vertybę ryžtasi ją įgyvendinti. Vertybė įgauna privalėjimo reikšmę, tuo skatindama individą ją realizuoti. Tai rodo, kaip svarbu yra individui kurti konstruktyvias vertybines orientacijas. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau pasireiškia, ir jau įgavo plitimo pagreitį destruktyvios vertybinės orientacijos, kurios yra pavojingos tiek pavieniams asmenims, tiek visai visuomenei bendrai. Sociumas vis labiau kenčia nuo girtavimo, valkatavimo, narkomanijos ir kitų gyvenimo aspektų, kurie visiškai nedera su dorovės vertybėmis. Pagrindinės šiuo metų vyraujančios destruktyvios vertybinės orientacijos yra šios – hedonistinė, konsumentinė ir utilitaristinė.
Destruktyvios vertybinės orientacijos
Hedonistinė vertybinė orientacija
Ši orientacija labiausiai paplito 20 amžiuje. Dabartyje šios orientacijos pagrindinė išraiška yra siekis naudotis kiekviena diena, naudoti kiekvieną minutę savo malonumams. Hedonistinę vertybinę orientaciją V. Žemaitis pavadino tiesiogine nudvasinto, beprasmio ir nevisaverčio gyvenimo pasekme, tarsi liga, kurios išgydyti neįmanoma, nesutaurinus ir neįprasminus žmonių gyvenimo. Gyventi šia diena, nesirūpinant nei savo rytojumi, nei juolab tolimesnę ateitimi, nei aplinkinių gerovę nei valstybe. Svarbiausias tikslas – nepraleisti progos mėgautis malonumais. O tų malonumų laukas yra labai platus. E. Fromas prie tokių malonumų priskyrė tokį – „kurį teikia pasisekimas visuomenėje, didesnis uždarbis, laimėjimas loterijoje, konvencionalus seksualinis pasitenkinimas, prisivalgymas „iki soties“, laimėjimas lenktynėse, pakili būsena, sukelta alkoholio, narkotikų; transo būsena, sadistiškų polinkių, aistros žudyti, niokoti tai, kas gyva, patenkinimas“ . Sunku nesutikti su tuo, kad ši destruktyvi vertybinė orientacija apriboja žmogų, kadangi ji yra labai siauri, vienpusė, ji išstumia kilnius žmogaus siekius, idealus, užleisdama vietą nihilizmui, egoistiniams tikslams, tad galima teigti, jog ši orientacija sumenkina asmenybę, paverčia individą primityvia būtybe.
Konsumentinė vertybinė orientacija
Žmogus, besilaikantys konsumentinės orientacijos stengiasi kuo daugiau imti ir kuo ilgiau pratęsti tokį „malonų“ gyvenimą. Šios vertybės industrinėje visuomenėje plitimo mastas iš tiesų stebina ir baugina. Vartotojiška visuomenė yra persmelkta šios vertybės propaguojamomistiesomis. Asmuo stengiasi pamiršti, kad didžiausią vertę žmogaus gyvenime turi tai, ką jis duoda aplinkiniams, o ne tai, ką jis gauna. Šios orientacijos žmogui svarbiausia yra daiktai, kūniški malonumai, turtai, jo troškimų pildymas. Konsumentinė orientacija skatina agresyvų elgesį, nes norint bet kokia kaina pasiekti savo tikslų būtent toks elgesys yra tinkamas. Dvasinėmis vertybėmis tokios orientacijos žmogaus gyvenimas nėra įprasmintas. Šio tipo žmonėms svarbiausia yra turėti. Šia orientacija net galima pavadinti „turėtojiška“. E. Fromas rašė, jog Vakarų civilizacija būtent dabar išgyvena laikotarpį, kai svarbus yra ne buvimas, o turėjimas. Turėjimas yra būdingas industrinei visuomenei „kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema“ .
Utilitaristinė vertybinė orientacija
Utilitarizmo šalininkai teigia, kad teisingu, doru ir tinkamu veiksmu galima laikyti tą veiksmą, kurį atlikus dauguma žmonių bus laimingi. Tai reiškia, kad utilitarizmo vertybinės orientacijos besilaikantys žmogus yra įsitikinęs, jog vertingiausias dalykas gyvenime yra pasitenkinimas, asmeninė laimė ir nauda, kuri yra iškelta į pačią vertybių hierarchijos viršūnę. Suprantama, jog dėl to aukščiausios vertybės yra nuvertinamos. O vienas iš pagrindinių utilitaristinės vertybinės orientacijos principų yra toks – tai kas nenaudinga kartu yra ir nevertinga. S iekis kažką idealizuoti, aukotis dėl kitų, remti aplinkinius, kuriems to reikia, yra nieko vertas, nes utilitaristinės vertybinės orientacijos asmuo yra pavaldus tik savo egoizmui. Galima teigti, kad utilitaristinės vertybės yra tiek suabsoliutintos, kad jos visiškai užgožia dvasines vertybes. O be dvasinių vertybių asmenybė negali palaikyti šiltų santykių su aplinkiniais, negali racionaliai vystyti savo gabumų, tad šią orientaciją galima drąsiai vadinti destruktyvia.
Kaip galima pastebėti, visos šios orientacijos kreipia žmogaus žvilgsnį vien tik į materialių poreikių ir troškimų pasaulį. Destruktyvios vertybinės orientacijos skatina individą siekti malonių pojūčių ir daugybės daiktų. Tokios orientacijos nudvasina asmenybę, jos moralei suduodamas stiprus smūgi. Akivaizdu, kad likti dorovingu, tvirtos moralės žmogumi sudaiktintame pasaulyje yra labai sunku. Todėl visuomenei ir pačiam žmogui tokios destruktyvios orientacijos yra pavojingos. Kadangi žmogus orientuotas tik į daiktų ir malonumų pasaulį, jų negavus atsiduria gilios vidinės krizės spąstuose, o tai gali turėti liūdniausių pasekmių. Asmuo neturintys dvasinių vertybių lengvai gali atsidurti beprasmiškumo liūne, nes jo destruktyvi vertybinė orientacija trukdo jam žengti pirmyn, kurti ateities planus. Ypač sunkiai tai išgyvena jauni žmonės, nes jų vertybinės orientacijos dar nėra iki galo susiformavusios ir sustabarėjusios. Ir tokias nuostatas yra labai lengva

neigiamai paveikti. Ne veltui jauni žmonės nieko blogo nemato korupcijoje, priešingai ji yra vertinama, kaip greitesnis kelias tikslo link, teigiamai žiūrima į karjerizmą bet kokia kaina, visiškai nuvertintas šeimos institutas. Visi šie duomenys, kurie gaunami sociologinių tyrimų metu parodo, jog vis sparčiau vyksta vertybių devalvavimo procesas. Kaip pavyzdį galima nurodyti 2007 metais Panevėžio kolegijoje atlikto tyrimo rezultatus. Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti studentų požiūrį į šeimą. Rezultatai buvo iš ties stulbinantys, – 53,3 proc. t.y. daugiau nei pusė respondentų nurodė, kad su partneriu reikia iš pradžių kartu pagyventi, ir tik vėliau tuoktis. Taip pat tyrimo duomenys parodė, kad normaliu atrodo vaiko augimas nepilnoje šeimoje. Akivaizdu, kad gyvenimas nesusituokus vis labiau tampa ne išimtimi, bet norma. Toks vieno seniausių, reikšmingiausių instituto nuvertėjimas aiškiai parodo, kaip sparčiai žmonija žengia į egzistencinę krizę. Blogiausia yra tai, kad visuomenė neapsiriboja aukščiausiųjų vertybių nykimu, materialių troškimų ir siekiu išaukštinimu, tradicijų atsisakymu. Vis dažniau pasireiškia abejingumas, nepasitikėjimas aplinkiniais, žmonių tarpusavio susvetimėjimas, beviltiškumas. Šiuo metu visai nenuostabu nežinoti, kas gyvena kaimynystėje, nesisveikinti su žmonėmis, kurie gyvena tame pačiame name… Visuomenė pamažu tampa individualistų grupe, o ne bendruomene. Vis plinta narkomanija, alkoholizmas, daugėja savižudybių atvejų. Galima drąsiai teigti, kad didžiąja dalimi dėl to kaltos destruktyvios vertybinės orientacijos, kurios suniokoja žmogaus dvasią, ir paverčia ji tiesiog vartotoju. Žinoma, negali vienareikšmiškai teigti, kad visi visuomenės nariai yra vienodai orientuoti. Kiekvienas žmogus turi susiformavęs savąją vertybių sistemą, bet reikia nepamiršti, kad ši sistema turi glaudžių ryšių su visuomenei priimtinomis vertybėmis. Neginčytina yra tai, jog vertybės neatsiranda iš niekur ar kažkam to užsimanius. Jos formavimosi procesas yra pakankamai ilgas, ir gali tęstis dešimtmečius, amžius ar net ilgiau. Vertybių susiformavimo procesą lydi įvairios socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkybės, įtakos jam turi tiek kitos valstybės, tiek naujos idėjos ar pasiekimai. Suprantama, kad vertybės kinta, į jas kasdien reikia žvelgti vis iš kito matymo taško, bet vis dėl to neginčijama yra tai, kad tik dvasinėmis vertybėmis besivadovaujantis žmogus gali teigti, kad gyvena prasminga gyvenimą. Jaunimo vertybių „krizė“
Paauglystė ir jaunystė yra intensyvaus biologinio, psichinio ir socialinio brendimo laikotarpis. Prabyla instinktyvieji potraukiai ir poreikiai, ryškėja individualūs polinkiai. Tai atranda savyje kiekvienas paauglys, tai žadina jo savistabą ir savianalizę. Atrandamas savasis „aš“, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, skirtingumas. Suyra naivi vaikiškaharmonija su pasauliu, pajuntamas vienišumas. Taigi jaunuolis pradeda visapusiškai bręsti. Aktyviai formuojasi nuostatos, idealai, vertybinė sistema. Kalbant apie vieną iš brendimo etapų – asmenybės dorovinį brendimą, reikia pažymėti, jog „asmenybė doroviškai bręsta, atsirinkdama ir įsisąmonindama dorovines vertybes. Šiame procese žmogus vertina žinias, idėjas, vertybes ir suteikia joms asmeninę prasmę, nustato savo dorovinę poziciją.“ Neginčytina yra tai, jog beveik kiekvienas jaunas žmogus yra dar tik savęs ieškojimo etape. Aplinkiniai daro didžiulę įtaką jaunuolio besiformuojančioms vertybėms ir moralinėms nuostatoms. Galima drąsiai teigti, jog didžiausius ir ryškiausius pasikeitimus vertybinėje sistemoje ir moralės srityje galima stebėti būtent jaunimo tarpe. Jaunoji karta labai greitai ir dažniausiai beatodairiškai perima naujas idėjas, nuomones, nuostatas. Jauni žmonės greičiausiai yra vienintelė grupė, kurią paveikti gali daugybė įvairių aspektų ir faktorių. Jauną žmogų, ir savaime suprantama jo vertybinę sistemą paveikti gali tiek artimi šeimos nariai, giminės, tiek draugai, mokytojai, žiniasklaida, klubai, draugijos, kuriose jie lankosi ar kurioms priklauso ir daugybė kitų grupių. Paauglys retai kada lygiuojasi į vieną asmenį, nes koks teigiamas bebūtų vienas ar kitas pavyzdys, jis, išskyrus retas išimtis, negali būti etalonu visoms žmonių santykių, veiklos sritims, negali padėti išspręsti visų moralinių problemų, iškylančių kiekvienam, ypač bręstančiam žmogui. Suaugusį, subrendusį asmenį nėra taip lengva paveikti, o jaunimas, priklausomas nuo visų įmanomų informacijos šaltinių tampa pažeidžiamiausia visuomenės dalimi. Jaunas žmogus yra patiklus, jis iš tikrųjų tiki tuo, ką jam sako aplinkiniai, ir tai yra pavojingiausia. Nes niekas negali užtikrinti, kad jaunuolį pasiekusi informacija yra teisinga, morali, ugdanti. Jei autoritetu garsėjantys asmenys paskelbtų, kad, pavyzdžiui, vagystė nėra labai jau smerktinas ir pavojingas dalykas, tai pirmiausia būtų pastebėta, kad būtent jaunimo tarpe yra įsibėgėjęs praktinis šios idėjos pritaikymas. Suprantama, kad šis pavyzdys yra šiek tiek perdėtas, bet jis labai gerai parodo, kiek pavojingos yra jaunuoliui naujos, nepatikrintos idėjos. Atrodo, jog neginčytina yra tai, kad tėvai, šeima auklėjant siekia įskiepyti savo vaikams kuo geresnių bruožų, kuo platesnę vertybių sistemą, tačiau reikia nepamiršti, kad ir tėvų idealai gali būti netobuli. Nuostabu yra, jei skiepijama tolerancija, dora, religingumas, šeimos svarbos supratimas, drąsa, ryžtingumas, savarankiškumas, principingumas, pasitikėjimas savo jėgomis, ištikimybė idealams, pasiaukojimas kitiems žmonėms ir savo gimtinei. Šios vertybės gali padėti jaunuoliui įsilieti į visuomenę, padeda užtikrinti draugiškus santykius su aplinkiniais, suteikia galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, užtikrina daugybę kitų dalykų. Tačiau būna ir taip, kad tėvai gali atsainiaižiūrėti į egzistuojančias socialines normas bei vertybes arba visai jų nepaisyti ir atvirai demonstruoti asocialų elgesį. Kadangi, iš pradžių vaikai labiau susitapatina su tėvais, tai šeimose jie gali lengvai ir greitai iš tėvų perimti asocialias vertybes. Iš tikrųjų galima pastebėti, jog dažniausiai paaugliai, įvykdę vienokį ar kitokį nusikaltimą yra gimę ir augę šeimose, kuriose vienas iš tėvų ar abu turėjo problemų su teisėsauga. Nemažai alkoholį ar narkotikus vartojančių jaunų žmonių yra užaugę su tėvais, kurie svaiginasi. Taigi akivaizdu, kad yra glaudus ryšys tarp šeimoje vertinamų dalykų ir jaunuolio vertybinių orientacijų formavimosi proceso. Taip pat neretai atsitinka taip, kad tėvai ir vaikai yra psichologiškai nutolę vieni nuo kitų, tarp jų negali atsirasti glaudūs emociniai ryšiai. Tokiais atvejais jaunas žmogus gali pradėti ieškoti identifikacijos objektų artimiausioje aplinkoje. Ir jeigu jis pakliūna į asocialios subkultūros poveikio zoną, tai sąveikaudamas su asocialia grupe bei susitapatindamas su jos lyderiu, kitais patraukliais grupės nariais gali greitai perimti nepageidautinas elgesio formas. Galima pasakyti, jog „žmogus perima asocialias vertybes bei atitinkamas elgesio normas tokiu laipsniu, kokiu jis susitapatina save su jam patraukliomis realiomis ar įsivaizduojamomis asocialiomis asmenybėmis.“ Taigi, net jei šeima nėra asociali, tačiau mažai dėmesio kreipia į paauglio auklėjimą bei ugdymą, arba jis nėra grįstas vertybėmis, o „ugdymas,
71
nepagrįstas vertybėmis, yra neįmanomas, neleistinas ir neatitinka logikos.“ , jaunuolis gali pakliūti į aplinkinių veiksnių pinkles, ir įtakojamas bendraamžių perimti netinkamo elgesio modelį, o kartu su juo ir destruktyvias vertybes – viską griaunanti jėga, smurtavimas, įvairių nusikaltimų vykdymas gali jaunuoliui atrodyti kaip pranašumo prieš kitus simbolis Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, jog tik šeima turi įtakos asocialiam jaunuolio elgesiui. B. Kuzmickas teigia, jog „žymus asocialių reiškinių paplitimas reiškia kai kurių visuomeninių ryšių ir santykių nevisavertį funkcionavimą kai visuomenė, palaikydama ir ugdydama tam tikrą individualią motyvaciją ir vertybinę orientaciją, nesuteikia galimybių joms realizuoti, asocialumas gali tapti norma ir reikšti socialinį aktyvumą,
72
socialią asmenybės poziciją.“
Iš tiesų negalima nepastebėti, jog per paskutiniuosius metus labai padaugėjo jaunų nusikaltėlių, ir jų tarpe vis keičiasi amžiaus riba, t.y. nusikaltėlių amžius vis mažesnis. Atrodo neįtikėtina, bet apie 60% kriminalinių nusikaltimų padaro 14 – 24 metų asmenys, o 14 – 15 % -nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų. Daugėja nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų, sunkių kūno sužalojimų, plėšimų, vagysčių. Vis daugiau nepilnamečių padaro pakartotinus nusikaltimus. Reikiaatkreipti dėmesį ir į tai, kad vis dažniau visuomenei pavojingas veikas padaro vaikai iki 10 metų! Nepilnamečių padaryti sunkūs nusikaltimai sudarė daugiau nei ketvirtadalį visų šalyje padarytų sunkių nusikaltimų, ir kasmet didėja apsvaigusių nuo narkotikų vaikų padarytų nusikaltimų skaičius. Taip pat pastebima tendencija, jog sistemingai daugėja vaikų padarytų pakartotinių nusikaltimų. Ir, nors sumažėjo vaikų grupinių nusikaltimų skaičius, tačiau vis daugiau nusikaltimų vaikai padaro kartu su suaugusiais. Tačiau vertinant bendrai kasmet vis dažniau nusikalsta moksleiviai, o taip pat vaikai iki 10 metų amžiaus, kurie nėra baudžiamosios atsakomybės subjektai. G. Sakalauskas nurodė, jog 2006 m. Lietuvoje gyveno apie 200 tūkst. 14-17 metų amžiaus asmenų. Įvairūs tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad per metus ne mažiau kaip 10 proc. minėtų asmenų padaro tai, už ką teoriškai galėtų būti baudžiami pagal Baudžiamąjį kodeksą. Taigi anot G.
73
Sakalausko, turime apie 20 tūkst. potencialių formalių nusikaltėlių kasmet. Tačiau Statistikos departamento duomenimis, 2009 metais teismai nuteisė 14,7 tūkst. asmenų, ir deja kas vienuoliktas nuteistasis buvo nepilnametis. O žvelgiant į Statistikos departamento duomenys už 2010 metus matoma, jog 14 – 17 metų jaunuoliai įvykdė 2865 nusikaltimus, jaunesni nei 14 metų – padarė 394
74
nusikaltimus. Apžvelgus visus pateiktus duomenis, tampa akivaizdu, kad jaunimas neretai įvykdo nusikaltimus, ir kad jaunųjų nusikaltėlių amžiaus riba vis mažėja. Tačiau galima drąsiai teigti, kad nusikalstamumas yra ne vienintelis jaunimo destruktyvaus elgesio pavyzdys. Šalia vykdomų nusikaltimų reikia aptarti ir kitas jaunimo destrukcijas. Įvairių tyrimų duomenimis įrodyta, jog neretas jaunuolis vartoja narkotikus arba bent jau yra juos bandęs, o alkoholį ragaujančių jaunuolių amžius, kaip ir jaunų nusikaltėlių vis mažesnis. Apie jaunimo rūkymą jau net neverta kalbėti. Rūkymas jau tapo masiniu reiškiniu jaunimo tarpe. Būdingiausi jaunimo žalingi įpročiai: rūkymas –
75
67,1 %, narkomanija – 27 % ir alkoholizmas – 23 %.
Kaip vieną iš pagrindinių jaunimo nusikalstamumo priežasčių ir kaip atskirą destrukciją reikia pažymėti narkomaniją. Apskritai, Lietuvoje daugiau nei 11 % registruotų narkomanų yra nuo 15 iki 19 metų amžiaus. Taip pat tų metų duomenimis net 96,5 % 15 – 16 metų jaunuolių yra vartoję alkoholį, o 73,6 % jaunuolių bent kartą buvo girti. Ir jei 2003 Statistikos departamentas nurodo, jog ESPAD tyrimo duomenimis, bent kartą narkotikų yra vartoję 15,6 % 15-16 metų amžiausmoksleivių (1999 m. – 15,5 proc.) , tai ESPAD tyrimas, įvykdytas 2007 metais parodė, jog net 20 % Lietuvos moksleivių bent kartą gyvenime ragavo narkotikų. Daugumos narkotikų paplitimas padidėjo, lyginant su 2003 metų duomenimis. Didžioji dalis ragavusiųjų narkotikų vartojo marihuaną – net 18,2 %. Ir reikia pažymėti, jog šio narkotiko vartojimas bent kartą gyvenime nuo 2003 metų iki 2007 metų išaugo – nuo 13,5 % iki aukščiau paminėtų 18,2 %. Pagal populiarumą mokinių tarpe antrą vietą po marihuanos užima ekstazi, šį narkotiką bent kartą per gyvenimą vartojo 3,4 % jaunuolių, 3 % paauglių yra vartoję amfetaminus. Reikia pažymėti, kad nuo 2003 metų išaugo visų narkotikų vartojimas, išskyrus amfetaminus ir heroiną. Šiuos narkotikus pradėjo vartoti mažiau. Tačiau jaunėja ragaujančių narkotikų pirmą kartą amžius. Net 5 % 14 metų paauglių yra ragavę marihuanos, ir net 9,4 % 15 metų moksleivių taip yra išbandę ši narkotiką. O pabandžiusių šį narkotiką labai jauname amžiuje, 11 metų ir anksčiau skaičius išaugo nuo 0,2 % iki 0,8 %. Apskritai
77
kalbant apie narkotikus, tyrimas parodė, kad narkotikų vartojimas jaunėja ir vis labiau plinta. Lygiai taip pat, kaip ir jaunimo alkoholio vartojimas.
Organizacijos ESPAD 2007 metais atlikto tyrimo duomenys parodė, kad net 95,5 % 15- 16 metų jaunuolių bent kartą ragavo alkoholio. O daugiau nei 40 kartų vartojo alkoholį net 29,4 % jaunuolių. Tačiau labiausiai stebina, kad net 22,5 % berniukų pirmą kartą vartojo tokį alkoholinį gėrimą kaip alus būdami 9 ar mažiau metų. Mergaitės neatsilieka – 19 % mergaičių alaus pirmą kartą išgėrė būdamos 9 ir mažiau metų. Sidro tokio amžiaus ragavo 9,4 % berniukų ir 4,7 % mergaičių, o stipriųjų gėrimų bandžiusių 9 ir mažiau metų skaičius buvo 5,2 % berniukų ir 1,7 % mergaičių. Net 8 % berniukų pirmą kartą buvo girti 11 metų ir jaunesni (tarp jų 3% – 9 metų ir
78
mažiau), tačiau vis dėlto dauguma patyrusių girtumą pirmą kartą buvo girti 14-15 metų.
To paties tyrimo duomenimis 15 – 16 metų jaunuolių tarpe sumažėjo rūkiusiųjų skaičius, lyginant jį su 2003 metų apklausos duomenimis. Tačiau šis skaičius vis dėlto yra labai didelis – net 71 % paauglių yra bent kartą gyvenime rūke. 2007 metų duomenimis, net 16 % pagalių pirma karta pabandė rūkyti turėdami 9 ar mažiau metų. Ir jei 2003 metais pirmą cigaretę surūkė 55 % 13 ar jaunesnio amžiaus paauglių, tai 2007 metais šis skaičius jau buvo sumažėjęs iki 51 %. Taigi norsbandžiusių rūkyti skaičius sumažėjo, daugėja mokinių bandančių rūkyti anksčiau, nei sulaukus 11
79
metų.
Šie skaičiau negali nebauginti. Nes toks požiūris į save, savo sveikatą aiškiai parodo destruktyvumo tendencijas jaunuolių tarpe. Tačiau, jei ši destrukcija niokoja jaunimo sveikatą, tai yra dar viena – pavojingiausia iš visų destrukcijų – savižudybė.
Deja, savižudžių tarpe nemažai jaunų žmonių. Iš tikrųjų, kai visuomenėje sutrinka socialinės reguliacijos mechanizmai, išryškėja suicidogeninės tendencijos. Lietuvoje savižudybės problemos mąstą įrodo statistiniai duomenys, pagal kuriuos Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o dar daugiau, t.y. 17000, kasmet mėgina tai padaryti. Taip pat remiantis Lietuvos statistikos metraščiu galima stebėti tendenciją, jog kasmet vis didėja nusižudžiusių vaikų skaičius. 2010 metais nusižudė
80
27 vaikai nuo 10 iki 17 metų. A. Mikelevičiūtės teigimu, 15 – 19 metų amžiaus jaunuolių savižudybių rodiklis – 21 nusižudęs 100 000 gyventojų – yra žemiausias iš visų amžiaus tarpsnių, bet jis labai aukštas, palyginti su kitomis šalimis. Paskutiniais metais Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Per paskutinį dešimtmetį išaugo skaičius vaikų, kurie
81
žudosi būdami 5 – 7, 10 – 14 metų. Įvairių tyrimų metu gauti duomenys rodo, jog net 10 – 17% paauglių jau yra bandę žudytis. Ir galima pastebėti ryšį tarp savižudybę laikančių priimtinų dalykų jaunimo pozicijos ir tų pačių jaunuolių bandymų nusižudyti. Savižudybę laikantys priimtina
82
dvigubai dažniau mėgino nusižudyti.
79 Tamošiūnas T., Šutinienė I., Šimaitis A. Alkoholio ir kitu narkotiku tyrimas Europos mokyklose ESPAD –
2007, Vilnius, 2008, p. 14-17. Prieiga per internetą:
http://www.suaugusiujusvietimas. lt/modules/document_publisher/documents/3/ESPAD_2007_leidinys.pdf.
80 Vaikai, mirę nuo savižudybių. Statistikos departamentas. Prieiga per internetą:
http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/sveikata%20.xls.
Šie siaubą keliantys skaičiai aiškiai parodo, kaip šiuo metu egzistencinė krizė veikia jaunuolius. Suprantama, jog jokių būdu negalima vienareikšmiškai teigti, kad savižudybių skaičius priklauso tik nuo vertybinių orientacijų pokyčių. Tačiau neginčytina yra tai, jog vertybių devalvavimas jaunimo tarpe turi įtakos suicidinėms tendencijoms. Gyvenimas, jo teikiamos galimybės, ateities planai, galimi teigiami pokyčiai nebėra laikomi didžiule vertybe. Jaunimo tarpe vis stiprėja vertybių krizė, iš kurios ir atsiranda jaunimo destruktyvus elgesys, žalingi įpročiai, ir deja didėja savižudybės atvejų. Kaip bebūtų sunku pripažinti, įvairių tyrimų duomenys rodo, jog šių problemų (jaunimo nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, savižudybių) kompleksas laikui bėgant tik platėja, ir destruktyvaus elgesio atvejų ne mažėja. Suprantama, kad aukščiau aprašyti destruktyvaus elgesio ir egzistencinės krizės atvejai yra vieni iš pavojingiausių ir kraštutinių vertybinių dezorientacijų atveju. Tačiau ne tik čia slypi pavojai. Jei normalioje, neasocialioje šeimoje, kur vaikas lyg ir yra auklėjamas, saugomas nuo pavojų didžiausias dėmesys yra skiriamas tokio pobūdžio vertybėms, kaip „madingas“ išsilavinimas, sėkminga karjera bet kokia kaina, didžiulės pajamos, prestižas, įvairaus pobūdžio malonumai, tai tampa savaime suprantama, kad tokioje šeimoje užaugusio jaunuolio vertybių sistemą stovės ant vartojimo pamato ir bus geriausiu atveju vienpusė, materiali. Taigi, kaip gyvenimo vertybių ir prioritetų dominantę drąsiai galima paminėti materialinę gerovę. Ir ne tik jaunimo tarpe.
Paskutiniuoju metu vis dažniau pastebima bendra visiems tendencija – žmogus yra labiau susirūpinęs ne dėl dvasinių ir dorovinių vertybių, o dėl „didelių“ pinigų. Suprantama, kad dėl tokios suaugusiųjų nuostatos, jaunimo tarpe manoma, jog materialinė gerovė yra žmogiškosios laimės matmuo, o kartu ir aktyvumo varomoji jėga. Nes aktyvus darbas jaunam žmogui „atveria“ ekonominės gerovės vartus. Bet koks pasisekimas siejamas su pinigais, o ne su talentu, žiniomis ir darbštumu. Taigi, iš tėvų ar aplinkinių įtakos neretai gimsta vertybinės jaunuolio dezorientacijos. Tačiau dažnai visuomenė dėl vertybių devalvavimo kaltina vien tik jaunimą, kuriam priskiria griežtą pragmatizmą, socialinį nebrandumą, infantilumą, pavydą. Taip, iš tikrųjų, svarbiausiai dalykais tampa nebe santuoka, šeima, tautiškumas, religija, draugystė, išsilavinimas dėl žinių, o ne dėl karjeros, o prabanga, „naudingi“ pažįstami, neįpareigojantys santykiai, galimybės patirti kuo daugiau įvairiapusių nuotykių. Iš tokių nuotykių troškimo gimsta masinis paauglių rūkymas, alkoholio vartojimas, narkomanija, jau nekalbant apie ikisantuokinį lytinį gyvenimą. Juk tai nepatirti pojūčiai, kurie ne tik sutiekia tam tikrą statusą draugų grupėje, bet ir nauji įspūdžiai, kurie liks visam gyvenimui. Tačiau, įdomu yra tai, kad šios vertybinės dezorientacijos įsitvirtina jaunų asmenų sąmonėje greičiau ir tvirčiau nei tikrosios moralinės vertybės būtent padedant „suaugusiųjų visuomenės.“
Jauni žmonės užaugę su idėja, kad reikia „imti iš gyvenimo viską“, tampa suaugusiais, kuriems asmeninė gerovė, susvetimėjimas, neįpareigojantys santykiai yra svarbesni, nei dvasinis artumas, mėgstamas darbas, draugai, šeima. Nuolat šeimoje girdimas posakis „arba tu, arba tave“ tampa daugeliui gyvenimo kredo jau jaunystės metais. Taigi, akivaizdu, kad vertybinės sistemos devalvavimo procesas, sparčiai vykstantys visuomenėje turi dvejopas šaknis. Iš vienos pusės, jį pastūmėjo užaugusi vartotojų karta, ir galima numatyti, jog ir sekančios kartos bus vartotojiškos, tačiau, iš kitos pusės, atsakomybė krenta ne tik ant jaunimo pečių, nes jiems įtakos turėjo jų aplinka vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikotarpiu. Taigi visiškai akivaizdu yra tai, kad norint išvengti vertybių sistemos smukimo jauniems žmonėms reikia skiepyti tas nuostatas, kurios neleis susiformuoti vertybinėms dezorientacijoms. Būtent toks yra vienas svarbiausių šeimos, mokyklos, kitų institutų ir visos visuomenės uždavinių.

Apibendrinus visą pirmajame magistro darbo skyriuje pateiktą informaciją apie vertybes ir vertybines orientacijas, reikia pabrėžti, jog kiekvienas žmogus turi suformavęs savo asmeninę vertybių sistemą, kuriai Įtakos turi ir aplinkiniai žmonės, tačiau ši sistema visada turės sąsajų su bendromis žmogiškosiomis, visuomenės pripažįstamomis vertybėmis. Vertybės yra žmonių gyvenimo aspektas, kuris formuojasi labai ilgą laiką, ir kartu nuolat kinta. Šiems procesams didžiulę įtaką daro socialiniai, politiniai, kultūriniai, ekonominiai, religiniai veiksniai, naujos idėjos ir atradimai. Taigi neginčytina yra tai, jog vertybės ir vertybinės orientacijos yra vienas iš sunkiausiai analizei pasiduodančių objektų. Tačiau ši analizė yra būtina, ypač norint išsiaiškinti, kokios vertybės ir vertybinės orientacijos dominuoja šiandieninės Lietuvos moksleivių individualiai susikurtoje hierarchijoje, ir kaip šios pozicijos skiriasi tarp įvairių tautybių moksleivių.

Atsiųsti pilną vertybines orientacijos