Medinių pilių kraštas. Lietuvos pilys suvaidino svarbų vaidmenį kovų su kryžiuočiais epochoje, padėjo įtvirtinti ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą, buvo svarbūs gynybiniai ir administraciniai centrai. Tai visų pirma pasakytina apie etninės Lietuvos pilis, nors Lietuvos valstybei priklausė ir didžiuliai Rusios plotai su juose buvusiomis pilimis, paveldėtomis dar iš Kijevo Rusios laikų.

Kalbant apie Lietuvos pilių problemos branduolį – etninės Lietuvos pilis – reikia pažymėti, kad etninės Lietuvos sąvoką nederėtų visiškai sutapatinti su dabartine Lietuva. Ją reikia koreguoti pagal viduramžių laikotarpio istorinius duomenis. Lietuvos pilimis istorine prasme negali būti laikomos Pietų Kuršo ir Pietų Žiemgalos pilys, žinomos iš XIII a. šaltinių, kuomet jos dar nepriklausė Lietuvai. Lyginant su dabartine padėtimi, vakaruose dabartinė Lietuva apima didesnį plotą, nei etninė Lietuva viduramžiais, o rytuose ji yra susiaurėjusi. Tikrajai Lietuvai priklausė XVI a. I pusės Lydos, Geranainių, Ašmenos ir Svyrių pavietai. Krėvos kunigaikštystė su mūrinėmis Krėvos ir Medilo pilimis jau skirtina Rusios teritorijai (Medilo priklausomybė Rusiai paliudyta 1378 m.)1. Ašmenos kraštas yra svarbus tuo, kad sudaro didesnę pirminės Lietuvos žemės dalį, nors dėl jo nutolimo nuo pagrindinių kovų su kryžiuočiais arenos, jo pilių tinklas yra menkiausiai pažįstamas.
Lietuva – medinių pilių kraštas. Mūrinės pilys Lietuvoje atsirado XIV a. ir yra daugiau išimtys iš taisyklės. Viduramžiais etninėje Lietuvoje žinomos tik 7 mūrinės pilys (Vilniaus, Trakų Pusiasalio, Trakų Salos, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos ir Kauno), neskaitant neaiškių ir šaltiniuose neminimų pilių (Liškiava – nebaigta, šaltiniuose neminima, Veliuona – galbūt mūrinė tik nuo 1412 m. ar dar vėlesnių laikų, Ukmergė ir Dubingiai – mūro liekanos neaiškios, nežinia, ar sietinos su pilimi, Eišiškės ir Rodūnia – medinės – ar didesnė dalis medinės – pilys, mūro liekanos neaiškios). Vis dėlto Rytų Europos kontekste etninė Lietuva (tiksliau – Aukštaitija) pasižymėjo palyginti tankiu mūrinių pilių tinklu, o dalis šio tinklo nusidriekė ir į gretimas Rusios teritorijas (Gardinas, Naugardukas, Krėva, Medilas). Mūrinės pilys etninėje Lietuvoje atsirado, matyt, Gedimino valdymo metais ir sietinos su jo iš Vakarų Europos kviestais amatininkais. Gedimino valdymo pabaigoje stambiais administraciniais centrais tapusios Senųjų Trakų bei Krėvos pilys iš pat pradžių buvo pastatytos kaip mūrinės, nors konkrečių mūro paminėjimų tektų ieškoti tik XIV a. II pusės ir XV a. šaltiniuose.
Apie medinių pilių išvaizdą išliko nedaug žinių, todėl kartais tenka pasitelkti kitų šalių analogijas. Rusios, Lietuvos bei kitų baltų teritorijoje buvusios pilys sudarė glaudžiais ryšiais susietą pilių regioną ir turi nemažai bendrų bruožų. Lietuvos pilys patyrė Rusios įtaką ir pačios įtakojo Rusios pilis. Į LDK rusų ir dabartinę baltarusių kalbą pateko net lietuviškas žodis “dailidė”. Yra žinių apie Lietuvos pilių įtaką Rusijos pilims (Tverės kunigaikštystėje XV a. viduryje pastatyta pilis saloje pavadinta Troki, lietuviai minimi XVII Sibiro pilių statybose)2.

Pilių geografija

XIII–XV a. rašytiniuose šaltiniuose to meto etninėje Lietuvos teritorijoje minima 71 pilis ar piliavietė. 64 pilys buvo medinės. Tačiau tai tik mums žinomi pilių tinklo fragmentai. Vien 1253 m. Pietų Kuršo dalybų akte išvardintos 82 pilys, iš kurių apie 60 stovėjo nedideliame plote dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet jos nebuvo Lietuvos pilys to meto supratimu.
Ne visos šaltiniuose minimos pilys šiandien lengvai lokalizuojamos. Kai kurių vieta ir net pavadinimai gali būti nustatyti tik hipotetiškai. Trumpai aptarkime svarbesnes pilių lokalizacijos problemas.
1329 m. Žemaitijoje pulta pilis Xedeyctain pagal žygio maršrutą gali būti susieta su Šiauduva – vienu iš Žemaitijos valsčių centrų. 1314 m. Medininkų valsčiuje minimos Sisditen/Sirdîten pilies pavadinimas greičiausiai yra iškraipytai užrašytas Siraiten (d vietoj a), todėl šią pilį galima sieti su Šiuraičių piliakalniu Medininkų valsčiaus pakraštyje.
1336 m. didvyriškai ginta Pilėnų pilis anksčiau buvo tapatinama su Punia, tačiau dabar aiškėja, kad jos būta Žemaitijoje. Vis dėlto jos lokalizavimui pasitelkiama ir klaidingų orientyrų – tokių, kaip niekada neegzistavusi “Jūkainių pilis” (taip interpretuojamas vietovardis Ycoine) ar pernelyg tiesmukiškai pagal Trapėnų vietovardžius lokalizuota Trapėnų žemė, kurioje stovėjo ši pilis3. Įvertinus turimas žinias, Pilėnus patikimiausia lokalizuoti Pilių piliakalnyje prie Kaltinėnų. Jis savo dydžiu dominuoja regione, kurį gynė Pilėnų pilyje žuvęs kunigaikštis Margiris. Jeano de Preïso 1329 m. žygio aprašyme minimas pilis Galidaine ir Ycoine, su kuriomis siejamas Margiris, reikia tapatinti su kitame to paties žygio aprašyme minimomis Gedimino ir Aukaimio pilimis (dabar Kvėdarna ir Batakiai).
1308 m. kryžiuočių Karšuvoje sudeginta Bebirvaitės pilis turėjo būti netoli Bebirvyčio upelio (Bebirvos intakas), Šimkaičių apylinkėse, nors šiuo metu piliakalnis ten nežinomas. Tuo pačiu metu sudeginta Skronaitė greičiausiai stovėjo Eržvilko piliakalnyje.
Sunkiai lokalizuojamos 1348 m. Šiaulių žemėje pultos pilys, ypač Businne. Ją greičiausiai reikia taisyti į Bulinę ir sieti su panašiu mikrotoponimu dabartiniuose Šiauliuose. Šiaulių piliakalnyje šią pilį galima lokalizuoti ir pagal 1348 m. žygio maršrutą: ji buvo tarp Kulių (Jurgaičių piliakalnis – Kryžių kalnas) ir Dubysos (Bubių piliakalnis). To pačio žygio metu pulta pilis Ceila arba Zela greičiausiai yra iškraipytas žemės centro – Šiaulių pavadinimas5. Tačiau jį reikia sieti ne su dabartiniu Šiaulių miestu, kuris dar XIII a. buvo žemaičių ir žiemgalių genčių paribyje, o su Šiaulėnais ir šalia jų esančiu Kudinų piliakalniu, vadinamu Šiaulės kalnu.
Šiaulių žemėje reikia ieškoti ir XIII a. žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies, vardu Tvirimantas, kurią istoriografijoje bandyta sieti su Tverais. Tačiau pilies pavadinimas susijęs su asmenvardžiu Tvirimantas ir nepaliko pėdsakų šiandieninėje toponimikoje, o Vykintas susijęs su Šiaulių žeme (jis vadovavo 1236 m. Šiaulių mūšiui). Pagal dydį tinkamiausias Tvirimanto piliai būtų Kubilių piliakalnis prie Dubysos vidurupio, nors konkrečių tai patvirtinančių duomenų nėra.

Nemuno žemupyje 1291 m. kryžiuočių sudeginta Medrabos pilis turėjo būti netoli Veliuonos. 1422 m. čia minimas Medinų arba Rusteikių kalnas (Medyny alias Rusteyki)6, kurį galima susieti su šia pilimi ir Žuklijų piliakalniu, esančiu kairiajame Nemuno krante priešais Rūstekonių kaimą.
1290 m. pulta Kolainių pilis prie Nemuno, kurios seniūnas buvo Surminas, siejama su dabartiniu Jurbarku. Tokią lokalizaciją patvirtina 1411 m. Surmino piliakalnio paminėjimas Jurbarke7. 1291 m. apleidęs Kolainių pilį, Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje, kuri iš pradžių vadinta Junigeda, bet netrukus jai prigijo Veliuonos vardas. Veliuonos pilis 76 metus (1291–1367) atlaikė nuolatinius kryžiuočių smūgius. Apie ją išliko gerokai daugiau duomenų, nei apie bet kurią kitą Lietuvos medinę pilį. Šios pilies istoriją gana smulkiai išnagrinėjo Romas Batūra, pavadindamas ją Lietuvos gynybos skydu kare su Kryžiuočių ordinu8.
Aukštaitijos pilys pradėtos puldinėti vėliau, daugiausia po to, kai 1368 m. buvo sunaikintos Nemuno žemupio pilys (žemiau Kauno). Kadangi pietų Aukštaitija – valstybės centras, ji buvo gerai įtvirtinta. Čia išsidėstę ir visos mūrinės etninės Lietuvos pilys – Vilniaus, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Kauno, Medininkų, Lydos. Žinoma, jų negalima atskirti ir nuo Rusios pusėje valstybės centrą saugojusių mūrinių Gardino, Naugarduko, Krėvos pilių.
Medinės Aukštaitijos pilys dažniausiai būdavo svarbūs administraciniai centrai, nepraradę savo reikšmės ir vėliau, todėl pilių lokalizavimo problemų čia mažiau negu Žemaitijoje.
Daugiausia ginčų istoriografijoje kilo dėl 1251 m. paminėtos Mindaugo pilies Vorutos, kurią daug kas nepagrįstai laikė Mindaugo sostine. Naujausi tyrinėjimai labiausiai tikėtina jos vieta leidžia laikyti Šeimyniškėlių piliakalnį, vadinamą Varutės kalnu9. Netoliese Palatavio piliakalnyje prie Latavos upelio buvo Mindaugo Latavos dvaras, kuris siejamas su 1253 m. įvykusiu Mindaugo karūnavimu (in Lettowia, in curia nostra). Kad šis dvaras taip pat laikytas ir pilimi rodo Latavos piliakalnio (borchwal, nomine Lettow) paminėjimas XIV a. pabaigoje10.
Istoriografijoje ne visai aiški Neries žemupyje stovėjusios Visvaldės pilies (minimos nuo 1385 m.) vieta. Pagal kryžiuočių kelių aprašymus ją reikia sieti su Karmėlavos piliakalniu. Tai ta pati pilis, kurią nenurodydamas pavadinimo, kaip “naują pilį prie Neries, priešais Šatijus” 1387 m. privilegijoje mini Jogaila11. Iš kitų Trakų kunigaikštystės pilių paminėtina istoriografijoje nepastebėta 1381 m. sunaikinta pilis Sunerpil arba Simmerpill, kuri sietina su Semeliškėmis (Semelpilis). Vėliau ji nebeatstatyta.
15 svarbiausių Aukštaitijos pilių išvardinta “Rusios pilių sąraše”. Tai Merkinė, Kernavė, Kaunas, Vilkmergė, Maišiagala, Vilnius, Senieji Trakai, Naujųjų Trakų Pusiasalio ir Salos pilys, Medininkai, Galšia, Lyda, Punia, Perloja ir Rodūnia. Tačiau painiavą kelia tai, kad rusų istoriografijoje įsigalėjo tendencija nepagrįstai ankstinti šio šaltinio datą, nukeliant ją į 1387–1392 (M.Tichomirovas) ar net 1375–1381 m. (V.Janinas)12. Taip datuojama pagal archaiškus elementus, neįvertinant to, kad viduramžių sąlygomis sudaryti sinchronišką visos Rytų Europos pilių sąrašą buvo neįmanoma. Iš tikrųjų sąraše minimos pilys atspindi padėtį Vytauto valdymo pabaigoje, greičiausiai apie 1421–1425 m. Tai rodo žinios apie Trakų pilis (jau minima salos pilis, pastatyta apie 1408 m.13) ir kitų Naugardo I metraščio naujosios redakcijos priedų datavimas (“Rusios pilių sąrašas” vienintelis iš šių priedų buvo datuojamas ankstesniu laikotarpiu).

Medinių pilių išvaizda

XIII–XV a. šaltinių visuma leidžia susidaryti šiokį tokį medinės pilies vaizdą. Medinės pilys buvo pastatomos greitai, kartais net per savaitę, taigi neturėjo būti itin sudėtingi statiniai. Gynėjai pilį gindavo, stovėdami ant jos sienų, nuo kurių gindavosi ietimis, kalavijais, mietais. Taip besiginant pilies sienos pasrūdavo krauju. Iš to galima spręsti, kad skirtingai nuo vėlyvųjų medinių pilių, kuriose gynyba vykdavo tik per šaudymo angas, viduramžių pilių gynybinės galerijos buvo daugiausia atviros.
Kovų su kryžiuočiais eigoje medinių pilių konstrukcija buvo tobulinama, atsisakoma stulpinės konstrukcijos sienų, pilys pritaikomos aktyviai gynybai. Pilyse būta papildomai įtvirtintų sektorių, priešpilių. 1336 m. įsiveržę į Pilėnų pilį, kryžiuočiai dar turėjo daugiau kaip valandą kovoti su kunigaikščiu Margiriu, kuris gynėsi papildomai įtvirtintoje pilies dalyje. Joje minimas ir rūsys-slėptuvė.
Pilį ir likusią gynybinio komplekso dalį dažniausiai jungė tiltas. Abejotina, ar Lietuvos pilyse buvo pakeliamųjų tiltų. Paprastai tiltai būdavo ne pakeliami, o numetami į pilies griovį, o kartais atvirkščiai – ginami, kad jų nesugriautų priešai. Tai priklausė nuo tilto strateginės padėties, puolančiųjų ir gynėjų jėgų santykio, pilies stiprumo ir kitų aplinkybių. Numatant išpuolius iš pilies, tiltą reikėjo išsaugoti. XIV–XV a. užuominų apie pakeliamuosius tiltus yra tik pietinėse LDK žemėse (Luckas, Kremenecas), kur pasireiškė Lenkijos įtaka. Prie Nemuno žemupio pilių kartais būdavo įrengiami savotiški tiltai-priešpiliai, sustiprinti bokštais (propugnacula) ir trukdę kryžiuočiams plaukti Nemunu (Naujasis Kaunas, Paštuva).
Šalia pilių būdavo daugiau ar mažiau įtvirtinti papiliai (suburbium, preurbium, hachelwerc, vorburg). Čia gyveno didžioji pilies įgulos dalis su savo šeimomis. Į pilį jie pasitraukdavo tik priešui užpuolus. Pilyje nakvodavo tik diduomenės atstovai ir jų sargyba. Papilyje buvo laikomi gyvuliai, kaupiamos maisto atsargos. Pilyje sutelkus didesnę kariuomenę, būdavo apgyvendinamas ne tik visas papilys ir pilis, bet įrengiamos stovyklos ir šalia pilies, todėl šalia svarbesnių pilių buvo reikalingi nemaži atviri laukai. Kai kurios pilys turėjo po du papilius – piliakalnio papėdėje ir atskirame piliakalnyje (Veliuona).
Papiliai buvo silpnesni už pilis ir todėl dažnai sudeginami. Tačiau kaip būtinas pilies elementas sudegintas papilys buvo skubiai atstatomas. 1315 m. Veliuonos papilys buvo sudegintas du kartus, o šiuos sudeginimus skyrė tik kiek daugiau kaip mėnuo (rugsėjo 8 – spalio 12 d.). Kartais šaltiniuose minimi ir už pilies ribų iškelti negyvenami įtvirtinimai – priešpiliai. Veliuonoje nedidelis priešpiliukas, atrodo, buvo įrengtas tiesiog piliakalnio šlaite (1363 m. minimas kaip ante–murale).
Papilių užtvaros buvo plataus užtvarų tinklo dalis. XIII–XIV a. rašytiniai šaltiniai rodo, kad įvairiomis užtvaromis (terrae defensiones, Landwehren, hegene, indagines) buvo aptvertos žemių, valsčių, lauko bendruomenių teritorijos. Dažnai tokios užtvaros buvo padaromos iš suverstų medžių, bet kartais ir kruopščiau įrengiamos supilant pylimus. Paprasčiausią medžių užtvarą įrengti buvo nesunku – kariuomenės taip apsitverdavo (“apsikirsdavo”) tiesiog karo veiksmų metu.

Užtvaros baltų žemėse žinomos nuo seno. Jau apie 935 m. plėšikaujantis Kurše vikingas Egilis pateko į kuršių nelaisvę, įsipainiojęs tarp tvorų. Įvairios užtvaros, kuriomis buvo išraižytas visas kraštovaizdis, turėjo ir ūkinę reikšmę, todėl ir netekusios gynybinės reikšmės jos neišnyko. Žemaitijoje dar XIX a. pabaigoje tvoromis buvo aptveriami net atskiri laukai.
Medinės pilys buvo statomos ir naudojamos iki XVI–XVII a. Apie vėlyvųjų pilių išvaizdą išliko daugiau žinių, tačiau tie duomenys dar mažai tyrinėti. Trumpą vėlyvosios medinės pilies aprašymą randame 1553 m. Daugėliškių pilies inventoriuje. 1549 m. inventoriuje išsamiau aprašyta netoli etninės Lietuvos ribos, etniškai mišrioje teritorijoje, stovėjusi Radoškovičių pilis14. 1585 m. inventoriuje labai trumpai apibūdinta griūvanti Platelių pilis15.
1563 ir 1566 m. okupuotoje LDK Polocko žemėje Rusijos caras Ivanas Rūstusis pastatė 9 medines pilis, kurias 1579 m. sudegino Stepono Batoro vadovaujama kariuomenė. Prieš tai 6 iš jų nupiešė S.Pacholovickis. Šių piešinių pagrindu atliktos B.D.Kavalierio graviūros išliko iki šių dienų ir yra seniausi autentiški medinių pilių atvaizdai. Medinių tiltų atvaizdus matome ir 1568 m. Gardino graviūroje, kurioje pavaizduota ir mūrinė Gardino pilis.
Dar išsamesnių duomenų išliko apie XVII a. Rusijos medines pilis. Sibire išliko penkių medinių pilių liekanos (bokštai, sienos), kurios yra vertingas šaltinis bandant rekonstruoti ir ankstesnių pilių išvaizdą. Būdingas XVII a. Sibiro pilių bruožas yra oblamai (rus. облам) – didesni bokštų ir sienų viršutiniai rentiniai su horizontaliais plyšiais tarp jų ir pagrindinių rentinių. Pagal savo funkcijas jie primena mūrinių pilių bretešus (angl. hoarding, brattice) ir mašikulas (angl. machicolation), išplitusius kryžiaus žygių metu. Rusios medinių pilių tyrinėtojai oblamus dažniausiai perkelia net į XI–XII a. medinių pilių rekonstrukcijas, bet jie negalėjo atsirasti anksčiau kaip XIII–XIV a., kai buvo pereita nuo pasyvios prie aktyvios gynybos. Tačiau ir tuomet medinės pilys oblamų tikriausiai dar neturėjo, nes jų dar nematome 1579 m. Polocko žemės pilių graviūrose.
Apie Lietuvos medines pilis šaltiniuose išliko tik menkos žinių nuotrupos, todėl jų tinklo ir išvaizdos atkūrimas reikalauja kruopštaus kiekvienos užuominos tyrinėjimo. Duomenys apie vėlyvųjų pilių išvaizdą taip pat dar laukia gilesnės analizės. Reikia pasitelkti ir Rusijos pilių analogijas, ypač unikalią išlikusių XVII a. medinių pilių medžiagą. Jos taikymas ankstesnių pilių išvaizdai atkurti yra problemiškas, bet tai bet kuriuo atveju geriau negu vien vaizduote pagrįsti pilių vaizdiniai. Svarbu išskirti atskirus elementus bei jų funkcijas, nustatyti jų atsiradimo aplinkybes ir laiką. Viduramžių rašytinių ir archeologinių šaltinių teikiama informacija, nors ir labai fragmentiška, bet gali duoti užuominų apie vieno ar kito vėlyvosios pilies elemento buvimą ar nebuvimą viduramžių pilyse. Suprantama, medines pilis reikia nagrinėti bendrame tradicinės medinės architektūros kontekste, nes atskirus pilies elementus galima atkurti ne vien pagal medinių pilių pavyzdžius. Tik sutelkus visus rašytinių ir archeologinių šaltinių duomenis, naudojantis analogijomis, galima šiek tiek priartėti prie realistiško viduramžių Lietuvos medinės pilies vaizdo atkūrimo.

Voruta

Voruta minima vienintelio šaltinio – Hipatijaus metraščio. Pats žodis skamba: VORUTA… Žinoma, mes negalime pasakyti ar rusiškame tekste šitas žodis neiškraipytas. Mat prasminga šaknis ir var, ir vor. Lietuviškai var – varyti, dar gali būti aiškinama, kad čia vara – įtvirtinimas, o “voras” tai senojoje lietuvių kalboje – senas. Vadinasi, čia prasmingą abi šaknys. Todėl, sunku pasakyti ar iškraipyta, ar ne. Pats faktas, kurį aprašo Hipatijaus metraštis, Mindaugo vidaus karas prieš Tautvilą ir Gedvydą, savo brolėnus, kuriuos rėmė Haličo kunigaikštis Danielius. Pastarasis Tautvilui į pagalbą didelį atsiuntė haličėnų būrį. Tautvilas, kovodamas Lietuvoje prieš Mindaugą, šituo būriu, ir apgulė Mindaugą jo Vorutos pilyje.
Kad geriau suvoktume, kur galėjo ta Voruta būti, nes nieko daugiau nepasakyta kur ji, pažiūrėkime, kaip klostėsi įvykiai. Pats vidaus karas prasidėjo 1249 metų pradžioje, kada Mindaugas pasiuntė Tautvilą ir Gedvydą kariauti kažkur už Smolensko. Jie sumušti. Mindaugas, pasiuntęs karius dar toliau, pabandė juos nužudyti. Jie paspruko nuo Mindaugo karių pas savo svainį, jų sesers vyrą Danielių. Danieliui tarpininkaujant, Tautvilą parėmė Rygos vyskupas Mikalojus, ši – Livonijos ordinas. Be to, Tautvilą rėmė dėdė iš motinos pusės – Žemaičių kunigaikštis Vykintas, Žemaičius ir haličėnus – jotvingiai. Šitaip prieš Mindaugą susidarė labai stipri ir pavojinga sąjunga. 1250 metais Livonijos ordinas apgulė Mindaugą pilyje. Livonijos eiliuotoji kronika vadina “karaliaus pilis”, jokios vietovės nenurodo. Tiesa, sakoma, kad Livonijos kariuomenė “ėjo per Nalšią į Lietuvą”. Turima galvoje Lietuvos žemė siaurąja prasme, ne visa Lietuva, ne Lietuvos valstybė, o būtent Lietuvos žemė. Aišku ir tai, kad einant Livonijos kariuomenei tuo maršrutu, Lietuva buvo už Nalšios.
Negalime tikrai pasakyti, kur buvo Nalšia. Šiaip jau iš daugelio šaltinių netiesioginių užuominų vis dėlto Nalšia lokalizuotina šių dienų Šiaurės Rytų Lietuvoje. Tai galima pasakyti iš tos pačios Livonijos eiliuotosios kronikos, nes Lietuva lyg ir turėtų būti piečiau negu Nalšia. Dar vietovė Noliškis ji yra visai sėlių paribyje, ir galbūt rodo ne Nalšios žemę, o Nalšios paribį. Pagaliau danų karaliaus raštas XIII a. pabaigoje, kuris mini lietuvių žemes, tarp jų – Nalekse yra visai netoli Tauragnų. Vadinasi, Nalšia kažkur čia, Šiaurės Lietuvoje, taigi kažkur piečiau. Tiesa, dabar yra iškelta nauja A.Dubonio hipotezė, kur Lietuvos ieškoma šiaurinėje Lietuvos dalyje. Kaip H.Lovmianskis lokalizavo, ji yra Pietryčių Lietuvoje.
Antra žinia apie Mindaugo apgulimą jo pilyje, sietina su 1251 metais, kaip tik ir yra Vorutos paminėjimas. Šiuo metu Vorutoje jau stovėjo Livonijos ordino būrys, kuris rėmė Mindaugą, nes Mindaugas jau buvo apsikrikštijęs, ir Livonijos ordinas iš jo priešo pasidarė sąjungininku. Todėl apgulusieji, kada išjojo vokiečiai iš Vorutos pilies (jie su jais šiek tiek susikovė), į mūšį su savo buvusiu sąjungininku nestojo. Tas vokiečių išjojimas galbūt irgi prisidėjo prie to, Mindaugo priešų pralaimėjimo.
Daugiau kokių nors duomenų apie Vorutą, be šito paminėjimo, neturime. Lieka tiktai vienas kelias – tiksliau lokalizuoti Lietuvos žemę. Iš šaltinių galime pasakyti, kad Lietuvos žemę mini ne vien Livonijos eiliuotoji kronika. Ją mini ir Hipatijaus metraštis. Štai keletas vietų. Pirmiausia, kada Mindaugas pradėjo kariauti prieš Tautvilą ir Gedvydą, prieš nusiųsdamas karius jų nužudyti, jis užgrobė jų žemes. Hipatijaus metraštis mini, kad Mindaugas valdė visą Lietuvos žemę. Iš to galime spręsti, kad Tautvilo ir Gedvydo kunigaikštija buvo Lietuvos žemėje. Kad tai būtent žemė, o ne visa Lietuva, bylotų ir tai, jog po Tautvilo ir Gedvydo išvarymo Lietuvoje buvo dar daug sritinių kunigaikštėlių. Jų Mindaugas nepašalino. Vadinasi, Lietuvos žemės užvaldymas (turima galvoje tiesiogiai išvarant kunigaikščius) įvyko tuose siauruose rėmuose, būtent Lietuvos žemėje. Maža to, jie yra brolėnai, vadinasi, žygiuojant iš Nalšios į Lietuvą, Mindaugo domėnas irgi yra toje pačioje Lietuvoje. Natūralu, kadangi tai viena šeima. Ir ta viena šeima Mindaugo ir jo brolių ar brolėnų koncentruojasi Lietuvos žemėje. Žinoma, tai dar nieko nepasako, kur yra ta Lietuvos žemė. Aišku tik tiek, kad Mindaugas visos Lietuvos žemės nevaldė, o visą ją užvaldė tiktai pašalinęs savo brolėnus. Bet Hipatijaus metraštis dar kai ką pasako apie Lietuvos žemę. Kada totorių karvedys Burundijus 1258–1259 metų žiemą žygiavo prieš Mindaugą, (anot Hipatijaus metraščio), totoriai nusiaubė Lietuvos ir Nalšios žemes. Vėlgi ryškiai matyti, kad tos pačios žemės, kurias mini Livonijos eiliuotoji kronika yra kaimynystėje. Jeigu Nalšia yra Rytų Lietuvoje, tai Lietuva kažkur greta Nalšios. Labiausiai tikėtina – kad Rytų Lietuvoje. Nors galėjo būti ir į vakarus nuo Nalšios. Iš šitos žinutės aišku tik tiek, kad ji ribojasi su Nalšia.
Dar viena Hipatijaus metraščio žinutė – tai būtent po Mindaugo mirties, kada Treniota buvo nužudytas ir į sostą buvo pakviestas vienintelis išlikęs Mindaugo sūnus Vaišelga. (Daumantas, kartu su Treniota susimokęs, nužudė du jo sūnus – Ruplį ir Rupeikį, o apie Girstuką, kurį mini dar vienas aktas, mes nieko nežinome; Vaišelga tada pabėgo į Pinską ir liko gyvas.) Vaišelga, kaip rašo Naugardo metraštis, surinko savo tėvo kariauninkus. O Hipatijaus metraštis teigia, kad Lietuva apsidžiaugusi priėmė savo valdovo sūnų.
Gali kilti klausimas, kas ta Lietuva, kadangi mes jau žinome, kad yra Lietuva visa ir yra Lietuvos žemė siaurąja prasme. Tad, ar žemė, ar visa valstybė? Į tai mums atsako tas pats Hipatijaus metraštis: kada Lietuva su džiaugsmu priėmė Vaišelgą, jam prireikė Danieliaus pagalbos. Ir Danielius jam atsiuntė savo sūnų Švarną. Švarnas buvo Vaišelgos svainis, vedęs jo seserį. Švarnas atėjo su didele jėga ir Vaišelga labai nudžiugo. Žinoma, galbūt Švarans turėjo ir prasimušti, bet šiaip apie karo veiksmus jam ateinant nekalbama. Todėl labiau tikėtina, jog Švarnas, eidamas pas Vaišelgą, neturėjo susidurti su jokiu pasipriešinimu. Taigi Vaišelga, buvo kažkur Lietuvos pietuose, kadangi haličėnai ateina be jokių kliūčių. O kad kliūtys buvo, kad Vaišelga buvo pripažintas ne visoje Lietuvos valstybėje, matyti iš tolesnių Švarno veiksmų. Vaišelga, remiamas jau Švarno, nuėjo į Deltuvą (žinome kur – apie Ukmergę) ir Nalšią. Ir ten jisai pradėjo imti priešų pilis ir tuos priešus mušti. Vadinasi, iki tol, iki Švarno, jis netgi negalėjo ten eiti, jautėsi per silpnas. Iš čia seka, kad Vaišelgos visa Lietuvos valstybė dar nepripažino, o tik Lietuvos žemė, t.y. Mindaugo žemė, kur buvo Vaišelgos tėvo domenas. Vėl Vaišelga eina į Deltuvą, į Nalšią, iš kur jis eina? Jeigu haličėnai atėjo iš pietų ir nesutiko pasipriešinimo, vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ta Lietuvos žemė, kuri pripažino Vaišelgą, yra pietuose.
Dar viena Hipatijaus metraščio žinutė. 1252 metų karas tarp Tautvilo ir Mindaugo. Tautvilas paprašė, kad Danielius labiau jį paremtų. Ir Danielius išžygiavo prieš Mindaugą. Bet kada Danieliaus kariuomenė (tiesa, ne visa), artėjo prie Lietuvos, ji susidūrė su lietuvių sargybomis. Danieliaus kariuomenėje kyla panika – nebus galima lietuvių užklupti iš netyčių. Ir Danieliui teko laukti savo senosios kariaunos. Tik jai atvykus, jie privertė savo kariuomenę eiti toliau. Vadinasi, labai prityręs karvedys Danielius žygiavo su kariuomene, kuria nelabai galėjo pasitikėti. Vargu ar jis galėjo rizikuoti kažkokiems beatodairiškiems žygiams. Ir ką mes matom, kaip veikė Danielius? Jis veikė zigzagais: pradeda nuo Naugarduko, nusiaubia jo apylinkes, ir tuojau grįžta į savo teritoriją. Paskiau vėl siunčia karius, bet pats nedrįsta eiti kartu. Ir vėl jie grįžta atgal į Danieliaus teritoriją. Ir taip nueinama iki Gardino. O iš ten pasiekiama Mindaugo tėvonija nebuvo labai toli nuo Gardino, nes atsargiais Danieliaus veiksmais buvo siekiama toli nuo savo užnugario neatitrūkti. Vėlgi labiausiai tikėtina, kad “Mindaugo pilies”, t.y. pagrindinio jo centro, būta pietų Lietuvoje.
Tiek šiandien galima pasakyti apie Vorutą. Ji ieškotina šių dienų pietryčių Lietuvoje buvusioje Lietuvos žemėje.

Punios piliakalnis

XIV a. Apatinio kultūrinio sluoksnio tyrimai parodė, kad XIII – XIVa. ant piliakalnio buvo stipri pilis. Su ankstyviaja pilimi atsirado ir gynybinis griovys, bei dvejų dalių pylimas (kurio karkasas padarytas iš ąžuolinių tašų ir užplūktas moliu, jo zhal ilgis 75 m. plotis 34 m. aukštis 6 m. ). Pro pylimo vidurį buvo pakeliamu tiltu apsaugotas įvažiavimas į pilį. Didelis piliakalnio apsaugotos teritorijos plotas (iki 1 ha) statūs (vidurkis -80°), aukšti (vidurkis 30 m.) Nemuno ir Punelės šlaitai piliakalnį darė išskirtiniu, o pilį sunkiai įveikiama. Geografinė padėtis lėmė, kad Punios pilis buvo ne mažiau reikšminga kaip Trakų, Naugarduko, Merkinės, Lydos. Punia stovėjo panemuninis vingiavusio kelio Alytaus – Darsūniškis sankryžoje su keliu, jungusiu Punią ir Trakus. Neabejotinai tie keliai jungė gyvybiškai svarbius Lietuvos XIV a. gynybinius centrus. Biologė E. Šimkūnaitė 1959 m. tyrusi Punios piliakalnio kasinėjimo metu aptiktas anglines medžiagas nustatė, kad nesudegę pylimo rąstai yra išsilaikę apie 637 -644 metus. Tai patvirtina, jog XIV a. trečią dešimtmetį Punios pilis tikrai buvo puolama.
1336 02 25, Pilėnų tragedija istoriškai priskiriama Punios piliakalniui. Ji aprašyta praėjus 60-70m. po šio įvykio Vygando marburgiečio kronikoje, kuria, tuomet dar nedingusia, rėmėsi Dancigo kronininkas K. Šulcas. Jis rašė, kad magistras tarėsi daryti žygį į Lietuvą su visa savo pagalbininkų galia. Vasario 25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį ir ją kelias dienas iš eilės puolė. Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvo joje apie 4000 apsiginklavusių vyrų. Jie buvo subėgę iš visos apylinkės kaimų su šeimomis, galvijais ir visu turtu, ir gėrybėmis, kai išgirdo riterius atvykstant. Riterių pulkas buvo ištroškęs lobio ir visokeriopai stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam kad, tik neatiduotų pilies į priešo nagus, ypač dėl krikščionių tikėjimo, kuriuo taip baisėjosi , jog veikiau norėjo mirti. Šį kartą jie visai nežmonišku būdu tai įrodė ir įvykdė. Toliau rašoma, kad pilies gynėjai, pamatę negalėsią atsilaikyti, ryžosi patys palaidoti save ir savo turtus ugnyje, kad tik nereikėtų pasiduoti priešui. Jie viską sudegino, o patys išsižudė. Ilgiausiai kovėsi kunigaikštis Margiris , nepaprastai stiprus karžygys. Tačiau matydamas, kad ilgiau priešintis negalės, ” šoko į rūsį, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ir nužudė ją vienu smūgiu. Tada perskrodė sau pilvą ir sukritęs šalia žmonos, nelaimingai mirė. Tvirtovė buvo sudeginta iki pamatų, išversta ir su žeme asulyginta. Taip riteriai grįžo į prūsus, sužeisti ir be grobio, išskiriant galvijus.”
1382 m. Kronininkas Vygandas Magdeburgietis rašo apie Punią, kad kryžiuočiai puldinėję Žemaitiją, 1382 m. pasiekė Punią. Viena iš trijų į Lietuvą įsibrovusių kariuomenių patraukusi į Birštoną, kita į Alytų, o trečioji nužygiavusi į Punią ( in terra Punow). Priešai kraštą niokojo devynias dienas ir grįžo I Prūsiją „su nesuskaitomu grobiu”. Pilis buvo sunaikinta.
1387 m. Skirgailai dovanotų žemių aprašyme Punia minėta miesteliu ar pilaite.
XV a. Iš archeologinių radinių spėjama, kad tame amžiuje Punios apylinkės buvo mėgstama kunigaikščių ir diduomenės organizuotų pramoginių medžioklių vieta .Tuo laikotarpiu netoli pilies gynybinių įtvirtinimų baigė formuotis turgaus aikštė.
1413-1414m. prancūzų keliautojas Burgundijos princas Žilibertas de Lanua aprašė Vytauto žiemos rezidenciją. Anot jo, kiekvieną žiemą Vytautas išvažiuodavęs su šeimyna trims ar keturioms savaitėms medžioti ir apsistodavęs savo žiemos būstinėje. Panašu, kad tai buvusi Punia. Lanua rašė, jog išvykęs iš Trakų, ” jis privažiuodavęs šią vietovę prie Nemuno, už 12 prancūziškų mylių nuo (50-60 km) nuo Kauno. Šią vietą jis vadino Posur, Poseur, Pausseur”. Manoma, kad čia kalbama apie Punią. Atitinka ir pačios pilies vietos aprašymas: Toji pilis yra labai didelė, visa iš medžio, iš žemių ir labai stipriai stovi iš vienos pusės ant didžiai stataus kalno minėtos upės (Nemuno) krante, o iš kitos pusės prie tvirtos lygios žemės.” Sutampa ir nurodytas kelio panemuniais nuotolis tarp Punios ir Kauno.
1425 m. Fasadu į pilį pastatyta Punios pirmoji, medinė bažnyčia. Pasak J.Kurčevskio monografijos, galima teigti, kad bažnyčią Punioje įsteigė Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas.
1476 m.(Kalbama apie totorius) „…vienas jauniausių caraičių, apsigyvenusių Lietuvoje, iš Kazimiero Jogailaičio gavo rezidencinę pilaitę Punioje prie Nemuno ir plačias valdas Trakų bei Naugarduko pavietuose”.
XVI a. Ant Punios piliakalnio išaugo puošnūs Punios dvaro valdytojų rezidenciniai rūmai. Punia tapo vienu iš svarbiausių etnografinės Lietuvos centrų.
1508 m. Pilis minima kaip seniūno rezidencija.
1527 m. Pilyje reziduoja kunigaikštis Povilas Alšėniškis.
1536 m. Punios valdytojas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka, Trakų vaivada Jonas Zabžezinskis.
1566 m. Rūmai paminėti kaip Punios valdytojų rezidencija.
1568 m. Punią valdo Jurgis Chodkevičius (Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro sūnus).
XVII a. Punios klestėjimo laikotarpis. Iš archeologinių kasinėjimų matyti, kad rūmų būta išties puošnių. Išlikę pamatai rodo, kad rūmai stovėjo piliakalnio vakarinėje dalyje. Tuo laiku vyko didelė rūmų pertvarka: akmenimis išgrįstas kiemas, įrengti vandens nutekamieji latakai, pertvarkytas įvažiavimas į rūmus. Jo būta 4-6 m.pločio. Abipus įvažiavimo išmūrytos sienos, kurių vidinė pusė buvo tinkuota ir dažyta. Įvažiavimą saugojo sunkūs kaustyti vartai, nakčiai jis būdavo apšviečiamas. Rytiniame įvažiavimo gale įrengtas sargybos bokštas.
1643 m. Punios seniūno rūmai atiteko jaunėliui Vincentui Goncevskiui LDK etmonui pasižymėjusiam karuose su rusais ir švedais. Per dukterį Teresę V.Goncevskis buvo susigiminevęs su Vilniaus vaivada Jonu Sapiega. Mirė 1662 m.
Margirio piliakalnio rūmai yra pavaizduoti (nupiešti) 1764 m. Punios bažnyčios žemės sklypų ir pastatų plane.
Vėliau rūmus valdė Pacai ir Sapiegos.
1688 m. Naujoje vietoje pastatyta trečioji Punios bažnyčia. Savo fasadine puse, kaip ankstesnės dvi, ji buvo atsukta į rūmų pusę.* Vadinasi, tuo laikotarpiu piliakalnis su rūmais dar buvo laikomi miesto centru.
XVIII a. Punios nuosmukio metai. Per karą su švedais buvo sudeginti piliakalnyje buvę rūmai. Archeologai aptiko didelio gaisro pėdsakus. Ilgainiui rūmai buvo apleisti, jie nyko ir daugiau nebuvo atstatyti.
1706-1708 m. Šiaurės karo metu buvo sunaikinti piliakalnyje stovėję rezidenciniai rūmai.
1854 m. Rašytojas V.Sirokomlė, įkvėptas apsilankymo ant piliakalnio, parašė savo garsiąją poemą „Margiris”
1857 m. Pradėta statyti dabar esanti ketvirta mūrinė bažnyčia. Priekine puse orientuota į miestelio pusę. Taip parodoma, kad rūmai miestui jau prarado savo vertę.
1881 m. J.Kraševskis išleido apysaką kurioje aprašomas Pilėnų užpuolimas.
XX a. Pradžioje piliakalnis buvo paliktas likimo valiai. Ant jo gyveno 3 šeimos, piliakalnio aikštelė buvo ariama. Statant namus ir šiaip ieškant vertybių, vyko kasinėjimai. Krosnims statyti puniškiai naudojo rūmų plytas. Punelė ir Nemunas griovė krantus. Punios piliakalniu buvo susirūpinta tik Lietuvos Respublikos laikais 4 dešimtmetyje. Tarybinės Lietuvos laikais, 6 dešimtmetyje, prasidėjo archeologiniai kasinėjimai.
1925 m. Maironis parašė eilėraštį „Ant Punės kalno ties Nemunu”
1933 m. Lietuvos kariuomenės šeštasis kunigaikščio Margirio pulkas aptvarkė piliakalnį. Ant jo pastatė paminklinį kryžių , kurį pašventino kunigas Juozas – Tumas Vaižgantas.1
1936 m. Ruošiantis 600 m. Pilėnų tragiškos kovos metinėmis ant piliakalnio buvo išpirkta žemė ir nukeltos 3 sodybos su pastatais.
1955 m. V.Klova sukūrė operą Pilėnai.
1958 m. Vasarą prasidėjo piliakalnio archeologiniai tyrimai užtrukę 4 vasaros sezonus.Jiems vadovavo Regina Volkaitė Kulikauskienė. Rudenį Gamtos apsaugos komiteto iniciatyva Punelės vaga buvo pasukta toliau nuo piliakalnio į pietus ir taip pietinė piliakalnio pusė apsaugota nuo upelio ardomo poveikio šlaitams. Buvo sustiprintas visas pietinis šlaitas.
1960 m. To meto LTSR ministrų tarybos įsakymu Punia paskelbta landšaftiniu istoriniu draustiniu.
1965 m. Poetė Janina Degutytė parašė eilėraštį: „Ant Punios piliakalnio”
1972 m. Atnaujinti archeologiniai kasinėjimai.
1973 m. Pradėti piliakalnio tvirtinimo darbai. Buvo privežta žemių užgriuvusiems šlaitams užpilti, iš medžių padaryti sutvirtinimai, stabdantys krantų eroziją. Iškasti vandeniui nutekamieji grioveliai, iškirsti menkaverčiai krūmai ir medžiai. Piliakalnio papėdėje atidengtas paminklas.
1997 m. Pagal naujai paruoštą projektą atlikti piliakalnio tvirtinimo darbai.

Kernavės piliakalnis

Kernavės piliakalnis, vad. Aukuro kalnu Kernavės piliakalnis II, vad. Mindaugo sostu , Kernavės piliakalnis III, vad. Lizdeikos kalnu, su gyvenviete , Kernavės piliakalnis IV, vad. Pilies kalnu , Kernavės piliakalnis V, vad. Kriveikiškiai, Kernavės senojo miesto vieta , Kernavės senojo miesto vieta II ( yra apie 40 km į ŠV nuo Vilniaus.
Kernavės valstybiniame archeologijos ir istorijos muziejuje-rezervate, kuris užima 196,2 ha plotą ir jo apsauginėse zonose yra daugiau negu 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų. Rezervato branduolį sudaro didžiausias Lietuvoje gynybinis 5 piliakalnių kompleksas bei buvusio viduramžių miesto vieta Pajautos slėnyje, Neries deš. krante.
Kernavės praeitimi susidomėta dar XIX a. viduryje. Nuo 1979 m. kas metai sistemingai yra vykdomi moksliniai archeologiniai tyrinėjimai. Šiai dienai 4 piliakalniuose ir jų papėdėse ištirtas 1755 m² plotas. Remiantis archeologinių tyrinėjimų medžiaga piliakalniai datuojami VI-XIV a. Pajautos slėnyje tyrinėtos geležies amžiaus gyvenvietės ir viduramžių miesto vieta-ištirtas 4590 m² plotas.
Kernavė (Kernowe) pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1279 m. Hermano Vartbergės kronikoje. Eiliuotoje Livonijos kronikose ji minima kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269-1282) valda. Istoriniai dokumentais liudija, kad 1365 m. kryžiuočiai Kernavės ir Maišiagalos pilis (castrum Kernow et Maisegale) sudegino. 1390 metais, paskutiniojo kryžiuočių puolimo metu, Kernavės gynėjai patys sudegino įtvirtinimus ir pasitraukė į Vilnių.

Lietuvos mūrinės pilys

Trakų salos pilis

Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašuose Naujieji Trakai nuo Senųjų pradėti skirti tik 1384 m. XIV a. viduryje tarp Bernardinų ir Galvės ežerų stovėjo Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Tai buvo viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, turėjusi 11 įvairaus dydžio gynybinių bokštų. Statybos technika, konstrukcijomis ir formomis ji nesiskyrė nuo kitų to meto Europos ankstyvosios gynybinės architektūros statinių. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas akmenine gynybine siena su šešiais skirtingo dydžio bokštais. Bokšte į miesto pusę buvo pagrindiniai pilies vartai. Dominuoja keturkampis pietinis bokštas (13,4,x 13,1 m), vienintelis su kontraforsais. Jis su daugybe šaudymo angų, pritaikytas flanginei gynybai, sienų storis siekia 3,9-4 m. Dėl dydžio, architektūros ir vietos pilies plane manoma, kad bokšte gyveno pilies valdovas. Tvirtovė daug kartų pulta 1382-1391 m. Ją griovė ne tik ordinas, bet ir brolžudiški lietuvių kunigaikščių karai. Apgriauti statiniai buvo atstatomi ir stiprinami. Po Žalgirio mūšio buvo pradėti, bet nebaigti mūro statybos darbai prie pat ežero, kur būta pirmosios medinės pilies. Bandyta ją atitverti nuo miesto ir padaryti visai neprieinamą nuo sausumos pusės. Nebaigti liko ir pradėti rūmai ant Aukų kalno (17 m aukščio). Po Vytauto mirties darbai nutrūko, o po niokojančios 1655-1661 m. Rusijos invazijos pilys nebebuvo atstatomos. Pilies teritorijoje XVIII a. įsikūrė vienuoliai dominikonai. Jie čia pradėjo bažnyčios statybą, tačiau pristigo lėšų ir nebaigtoje bažnyčioje įsirengė vienuolyną ir koplyčią.
XIX a. pilys pamažu nyko, ardomos gyventojų ir laiko. Vėtros ir lietūs nuplovė salos pilies didžiosios menės freskų likučius, kurių fragmentus dar 1822 m. pr. užfiksavo dailininkas Vincas Smakauskas. Trakų salos pilies griuvėsiai lenkų poetų Juliaus Slovackio, Vladislovo Syrokomlės, lietuvių dainiaus Maironio eilėse jaudina ne tik didingos senovės dvelksmu, bet ir dramatišku pačios pilies likimu. Valstybė pilimis nesirūpino, tad iniciatyvos ėmėsi pavieniai asmenys. Archeologas V. Šukevičius 1901 m. iš miesto magistrato dvylikai metų išsinuomojo Trakų salos pilį, įsipareigodamas ją saugoti nuo tolesnio irimo.
Tik nuo 1926 m. pilimis imta sistemingai rūpintis. Salos pilies griuvėsiai apmatuoti, nutarta juos konservuoti. Pilys paskelbtos paminklu. Susikoncentruota daugiausia ties Salos pilimi: 1935 m. pradėta atstatinėti reprezentacinę salę, bokštus, priešpilio sienas. Dėl lėšų stygiaus darbų programa kai kuriais metais nebuvo vykdoma. 1939 m. Vilniaus kraštą, taigi ir Trakus, grąžinus Lietuvai, darbus tęsti vėl buvo pakviestas inžinierius architektas J. Borovskis (vadovavo 1929-1941 m.), Jis parengė pirmąji salos pilies rekonstrukcijos modelį. Po karo atnaujinus veiklą, 1949 m. pagaliau buvo uždengtas rūmų reprezentacinės salės stogas. Pradėti archeologiniai kasinėjimai Pusiasalio pilyje, kurios bokštai buvo jau avarinės būklės. Tačiau 1961 m. prasidėjo sovietinė valstybinio masto akcija prieš kultūros paminklus ir jų atkūrimą, pristabdžiusi restauravimo darbus. Nepataisoma žala buvo padaryta Trakų senamiesčiui: jo ribos buvo sumažintos, nugriauta sinagoga, XVIII a. užvažiuojamoji karčiama ir kiti saugotini statiniai. Po pertraukos atnaujinus restauraciją, pilių restauravimo vadovai architektai Bronius Krūminis ir Stanislovas Mikulionis (dirbo 1955-1987 m.). Salos pilyje atstatė priešpilio kampinius bokštus, o tai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompozicįją. Miesto simbolis – Salos pilis iš esmės atgavo XV a. vaizdą. Sugrąžinus Nepriklausomybę, tapo įmanoma pradėti tyrinėti Senuosius Trakus. Čia seniai norėta ieškoti pilies liekanų. Tik 1994 m. padaryta svarbi išvada, jog Senuosiuose Trakuose buvo mūrinė pilis, mūryta iš raudonų plytų baltiškuoju jų dėjimo būdu. Rastas XV a. aukuras. Nustatyta, jog žmonių čia gyventa nuo pirmųjų amžių po Kristaus.
Lietuvai netekus valstybingumo ir ją prijungus prie carinės Rusijos (1795), pilis, kaip ir Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai, buvo galutinai sugriauta (XIX a. pr.). Maždaug 4 ha jos teritorija paversta parku. Dabar, po dalinės restauracijos, čia dažnai vyksta miesto šventės.

Kauno pilis

Istorinių žinių apie ankstyvąją Kauno pilį turime labai mažai. Istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis M.Stryjkovskio ir Bychovco kronikomis, Kauno įkūrėju laikė legendinį Palemono sūnų Kuną, kuris 1030 m. pastatė pilį. Tačiau tai yra tik legenda. Pirmoji Kauno pilis buvo pastatyta nedidelėje kalvelėje, Nemuno ir Neries santakoje. Topografiniu ir strateginiu požiūriu ši vieta buvo parinkta puikiai. Prasidėjus vokiečių invazijai pilis turėjo ginti miestą bei Nemuno ir Neries kelią. Be to, pilis buvo svarbi kaip strateginė bazė, iš kurios lietuviai galėjo vykdyti savo žygius į priešo užimtas žemes.
Pirma ir gana plati informacija apie Kauno pilį siekia 1362 metus, kuomet ji buvo sugriauta Kryžiuočių ordino. Išsamus 1362 m. Kauno pilies sunaikinimo aprašymas pateikia nemažai informacijos apie pačią pilį. Vygandas Marburgietis rašė, jog Kauno pilis buvo mūrinė, turėjo aukštas sienas, stiprius bokštus, apsupta pylimų ir griovių, ginama didelės ir gerai ginkluotos lietuvių įgulos, kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. Deja, kova baigėsi lietuviams nesėkmingai, ir pirmąją šventų Velykų dieną ant pilies griuvėsių surengtos iškilmingos pamaldos, laikomos Sembos vyskupo, atšventė kryžiuočių pergalę. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, vildamasis sutramdyti Ordino militaristinius kėslus, netrukus pastatė naują pilį ir ją pavadino Naujuoju Kaunu. Pilis ir toliau nuolat buvo puldinėjama, ji ėjo iš vienų rankų į kitas. Tačiau po Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo metais prasidėjo ramesnis jos gyvenimas, valdovas dažnai apsistodavo pilyje ir priimdavo svečius. Po Vytauto Didžiojo mirties pilyje buvo įsikūrusios įvairios administracinės įstaigos, o 1549 m. Žygimantas Augustas Kauno pilį su visu miestu ir apylinkėmis užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei. XVI a. pilis buvo labai gražiai sutvarkyta.
Artėjant Livonijos karui, XVI a. viduryje, pilis iš dalies buvo pritaikyta naujoms karo sąlygoms. Flanginei gynybai sustiprintos fosos, kampe buvo pastatyta mūrinė artilerijos bastėja. XVII a. ketvirtame dešimtmetyje Neris pasiekė pilies sienas ir pamažu nugriovė didesnę dalį pilies statinių. Nepaisant to, pilis dėl savo patogios padėties per XVII a. vidurio karus buvo naudota švedų ir rusų įgulų, po kurių sutriuškinimo Kauno pilis daugiau karo tikslams nebenaudota. XVIII a. pilyje buvo įkurtas kalėjimas. Per Napoleono žygį į Rusiją Kauno pilis buvo gerokai nuniokota.
XIX šimtmečio viduryje rusų administracija pilies rajone leido statyti namus, o nesaugoma pilis ėmė sparčiai nykti. Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais (1930 m.) Kauno miesto savivaldybė nupirko aplink pilį buvusius statinius ir sutvarkė piliavietę. Buvo pradėti archeologiniai tyrimai bei konservavimo darbai, kurie vyko iki 1939 metų. Kauno pilies tyrinėjimo darbai buvo atnaujinti tik 1954 metais. 7 dešimtmetyje tyrinėjimai buvo dar intensyvesni: atkasta fosa, atidengta ir iš dalies konservuota bastėja bei išlikusios sienų dalys. Pietryčių bokštas fragmentiškai restauruotas ir buvo pritaikytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus reikmėms. Pilies bokšte buvo įrengta ekspozicija, kurioje miestiečiai ir svečiai galėjo susipažinti su pilies archeologinių tyrinėjimų radiniais, to laikmečio ginklais bei kitais eksponatais, bylojančiais apie lietuvių tautos kovas su Kryžiuočių ordinu. Iki 1987 m. bokšto ekspozicija veikė vasaros sezonų metu. Deja, devintojo dešimtmečio pabaigoje dėl vis blogėjančios pilies bokšto būsenos ekspozicija buvo uždaryta.
Mūsų dienas Kauno pilis pasiekė su nedidele dalimi išlikusių sienų ir vartų anga. Geriausiai išsilaikė apvalus bokštas, šalia kurio išsaugota XVI a. antros pusės gynybinė artilerijos bastėja. Upių vandens užliejama fosa iš dalies atkasta iki buvusio lygio.
Šiuo metu Kauno pilies šeimininkas yra Vytauto Didžiojo karo muziejus, tačiau savo jėgomis pakeisti pilies būklę jis, deja, neturi galimybių. Kasmet pilies reikmėms buvo skiriama apie 7-10 tūkst. Lt. Suprantama, šių lėšų nepakanka esminiams darbams pradėti.
Prieš keletą metų Paminklų restauravimo ir projektavimo institute architekto Kęstučio Mikšio buvo parengta pilies atstatymo vizija. Architektas siūlė: pilies tūrį atkurti tik ant esamų pamatų, o piliavietės kontūrus – pagal archeologinius tyrimus, nuplautoje vietoje – pagal analogiškus pjūvius. Rengdamas projektą K.Mikšys rėmėsi archeologiniais ir architektūriniais tyrimais, ikonografine medžiaga bei analogiškais statiniais. Šiai vizijai nepavyko tapti realybe, ji guli stalčiuose ir laukia geresnių laikų. Siūlymą atstatyti pilį daugelis skeptikų linkę laikyti nerealiu sumanymu. Tačiau yra ir kitaip galvojančių. Aktyviai besirūpinanti Lietuvos valstybės istoriniu paveldu draugija „Pilis“, kurios tikslas – remti Lietuvos pilių tyrimus, atkūrimą, tvarkymą bei garsinimą, prisidės prie Kauno pilies atstatymo.

Raudonės pilis

Raudonės pilis yra Jurbarko raj., Raudonėje, ant stataus ir aukšto (apie 35 m) Nemuno šlaito. Pilį sudaro trys stačiakampio plano2 3 aukštų korpusai, išdėstyti U raidės pavidalu, penki apvalūs bokštai (4 kampiniai ir centrinis bokštas). Pilis sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes – dantyti kuorai.
Pilį XVI a. ketvirtajame ketvirtyje pastatydino Krišpinas Kiršenšteinas. Tuo metu pilis turėjo du korpusus – dviaukštį pietinį (gyvenamąjį) ir triaukštį šiaurinį (ūkinį). Abiejų korpusų galus jungė rytinė ir vakarinė mūro siena su šaudymo angomis. Sienos kartu su korpusais sudarė stačiakampį uždarą pilies kiemą. Vakarinės sienos centre buvo mūrinis vartų statinys. Seniausią, pietinį, pilies korpusą puošė cilindrinis didysis bokštas, pastatytas ne kampe, o išorės fasado centre. Greičiausiai bokštas tuo metu buvo 4 5 aukštų. Šiaurinio korpuso galuose stovėjo dar du gynybiniai bokštai. XVI a. pabaigoje prie rytinės kiemą supančios sienos buvo pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, o pietinio korpuso didysis bokštas rekonstruotas – jo keturiuose apatiniuose aukštuose padarytos arkinės angos. Pilį supo parkas.
Pilis XVII XIX a. buvo ne kartą rekonstruota. Dabartinę išvaizdą įgavo po XIX a. vidurio rekonstrukcijos, kuri labai pakeitė renesansinės architektūros bruožus. Daugelis jų buvo apardyti, nugriauti arba paslėpti, atsirado eklektiškų neogotikos elementų. Visiems korpusams ir bokštams buvo primūryti sunkūs konsoliniai karnizai, o ant bokštų uždėti dekoratyvūs dantyti kuorai. Langai aptaisyti eklektiškais plytų apvadais. Nuo rekonstrukcijos ne taip labai nukentėjo šiaurinis korpusas, kuris vienintelis išliko su renesansiniu fasadu ir bokštais, tačiau ir šie neteko kūginių stogelių, o prie korpuso vakarinio galo buvo pristatytas eklektiškų bizantiško stiliaus formų cerkvelės bokštas. Šiaurinėje pusėje lygiagrečiai su šiauriniu korpusu pastatytas ūkinis neogotiškas pastatas su dekoratyviais bokšteliais kampuose atkūrė buvusį pili