Šiandien lygybės principo taikymas bei apsauga nuo diskriminacijos yra pripažintos globalinio lygio problemos, trukdančios kurti darnią ir saugią visuomenę. Pastarųjų metų ekonominė ir demografinė situacija Europoje, kai lyčių lygybės klausimas vis aktyviau ėmė įtakoti valstybių ekonominę politiką ir socialinius santykius, paskatino ypač aktyvų domėjimąsi šiais klausimais.
Genderinės problemos, kurios išryškėjo Europoje 1960-tais metais, tapo rimtu iššūkiu institucinei ir visuomenei struktūrai. Nenuostabu, kad problemos lyčių santykiuose vis labiau aštrėja ir yra siejamos su visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais, genderine asimetrija, lyčių diskriminacija, darbo užmokesčio diferencijavimu ir panašiais reiškiniais. Formuojant ir diegiant lyčių aspekto integravimo strategiją, svarbiausia yra nustatyti lygių galimybių problemas, jų šaltinius, pasekmes ir įtaką valstybės ekonomikai. Lyčių lygių galimybių aspektas reiškia visų visuomenėje vykstančių procesų nagrinėjimą per lyčių skirtingumo prizmę pabrėžiant socialinę bei psichologinę problemos svarbą.
Daugelyje išsivysčiusių Vakarų šalių 1960-tieji metai pasižymėjo masiniu moterų įsiliejimu į darbo rinką. Kapitalistinis režimas įtraukė į darbą žmonių mases, bet didesniam efektyvumui reikėjo dar daugiau pigios darbo jėgos. Tokia darbo jėga yra buvo moterys. Taigi, moterys iš „nepastebimos” namų ūkio sferos pradėjo po truputį įsitraukti į visuomenės „matomą” ekonominę veiklą. Ši aplinkybė paveikė tvirtas tradicines nuostatas apie vyrų ir moterų socialinius vaidmenis, iškėlė genderinės ekonomikos problematiką į viešumą, ir, galų gale, padarė ženklią įtaką visuotinės gerovės valstybės modelio formavimui.
Taigi, kokios genderinės problemos patraukė to laikotarpio analitikų ir politinių lyderių dėmesį? Pirmiausiai, išryškėjo akivaizdi genderinė asimetrija darbo rinkoje, išreiškiama profesionalia segregacija pagal lyties požymius. Antra, išryškėjo gerokai žemesnio moterų darbo įvertinimo problema. Trečia, išryškėjo diskriminacijos pagal lytį požymiai susiję su užimtumo bei įdarbinimo klausimais. Ketvirta, buvo atskleista, jog įsiliejimas į darbo rinką ir ekonominė nepriklausomybė yra vieni iš tų faktorių, kurie lemia intensyvų skyrybų šeimose skaičiaus augimą.
Žvelgiant istoriškai į lyčių lygybės diskursą, galima pastebėti, kad moterims pilietinės teisės buvo suteiktos žymiai vėliau nei vyrams. Iki XIX a. šeimos įstatymai atspindėjo patriarchalines tų laikų visuomenės vertybes, nustatydami moterims ir vaikams žemesnę padėtį,kurią kontroliavo ir išlaikė šeimos galva – vyras, dalyvaudamas viešajame gyvenime, politikoje, ekonomikoje. Pirmieji lyčių lygybės idėjas įstatymuose XIX a. pradžioje išdėstė liberalaus feminizmo atstovai teigdami, jog lyčių nelygybės šaknys glūdi pasenusiose pažiūrose ir įstatymuose, kurie apriboja moterų veiklos galimybes šeima, namų ūkiu, vaikų priežiūra ir neleidžia joms lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti viešajame gyvenime. Po Antrojo pasaulinio karo, atstatant nualintą didžiųjų pasaulio valstybių ūkį, darbo jėgos paklausa darbo rinkoje žymiai išaugo. Tai buvo puiki galimybė moterims įsilieti į darbo rinką, tačiau visuomenė vis dar nepatikliai stebėjo šį procesą: moterys buvo diskriminuojamos, jų darbas buvo vertinamas labai menkai. Tokia situacija Vakarų šalyse davė pagrindą socialinės lyčių nelygybės problemų atsiradimui ir plitimui.
Socialinė lyčių lygybė (angl. „gender equality”) – demokratijos ir teisinės valstybės principas, kiekvieno asmens laisvė pasirinkti ir plėtoti savo individualius gebėjimus, išsivaduojant iš įsišaknijusių tradicinių socialinių lyčių stereotipų suvaržymų; siekinys, reiškiantis lyčių vienodas teises, pareigas, statusą, privilegijas ir lygias galimybes, turinčias vienodus įgaliojimus dalyvauti visose viešojo ir privataus gyvenimo sferose .
Rusijos „Sidabrinio amžiaus” (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia) filosofai išskyrė keturis lyčių lygybės teorinius modelius:
1. Patriarchalinis modelis: vyras ir moteris yra skirtingi ir nelygūs (moteris pagal prigimtį ir savybes ženkliai nusileidžia vyrui ir niekada nepasieks vyro galimybių). Kitaip tariant, ši ideologija buvo aiškinama per mizoginijos (neapykantos moteriškajai lyčiai) prizmę.
2. Klasikinio feminizmo ideologija: vyras ir moteris yra lygūs ir neskirtingi (vienodi): moteris nusileidžia vyrui tik dėl istorinio žmonijos vystymosi ypatumų.
3. Lyčių priešingumo modelis per mizandrijos (neapykantos vyriškajai lyčiai) prizmę: vyras ir moteris yra lygūs ir skirtingi, bet pagal savo prigimtį ir savybes moteris ženkliai pranoksta vyrą.
4. Neofeministinis modelis: vyras ir moteris yra skirtingi, bet lygūs. Jeigu klasikinis feminizmas traktavo vyriškąjį socialinės elgsenos standartą kaip universalų, tai šio modelio šalininkai mano, jog egzistuoja ypatingos moteriškos vertybės: moteris turi ne kopijuoti vyrą, o gyventi pagal savo atskirą modelį: moteriški ir vyriški elementai turi abipusiai papildyti vienas kitą gyvybingoje civilizacijoje .
Lyčių lygybė – lyčių lygiavertiškumo bei specifinių moterų ir vyrų poreikių pripažinimas, nepriklausomai nuo įsigalėjusio istorinio lyčių šališkumo, biologinių skirtumų ar socialinėsnelygybės. Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą; tai teisė būti skirtingiems, atsižvelgiant į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Žmogaus teisės taikomos visiems individams vienodai nepriklausomai nuo jų asmeninių savybių. Žmonių lygybė, nepriklausomai nuo lyties, yra vienas iš teisės principų, įtvirtintų tarptautiniuose dokumentuose.
1.2. Genderio samprata
Genderis (angl. „gender” – giminė pagal lytį): 1. (bendroji reikšmė) – skirtumas tarp vyrų ir moterų pagal anatominę lytį. 2. (sociologinė reikšmė) socialinis skirstymas, dažnai besiremiantis anatomine žmogaus lytimi, bet nebūtinai su ja sutampantis .
1968 metais JAV psichoanalitikas Robert Stoller pirmasis panaudojo terminą „genderis” socialinių žmonių vaidmenų pasiskirstymui paaiškinti. Jo koncepcija rėmėsi skirstymu į „biologinę” ir „kultūrinę” žmogaus lytį. Pasak jo, biologinė žmogaus lytis turi būti tiriama biologijos ir fiziologijos, o genderio analizė – tai psichologinių ir sociologinių tyrimų objektas kaip kultūrinis-istorinis reiškinys.
Sociologai ir socialiniai psichologai teigia, kad žmogaus lytis priskiriama biologinėms charakteristikoms, pagal kurias žmonės skirstomi į vyrus, moteris ir retai atvejais hermafroditus (kai abiejų lyčių charakteristikos yra apjungtos), o genderis priskiriamas socialiniams arba socialiniams-psichologiniams atributams, pagal kuriuos žmonės yra skirstomi į „maskulinistines” („vyriškąsias”) ir „feministines” („moteriškąsias”) kategorijas. Toks vyrų ir moterų skirstymas vadinamas genderine diferenciacija, t.y. procesas, kuriame biologiniams skirtumams tarp vyrų ir moterų priskiriama socialinė reikšmė, ir šie skirtumai yra naudojami kaip socialiniai klasifikavimo įrankiai. Šie žmonių bruožai buvo tiriami ilgo ir sudėtingo socializacijos proceso eigoje. Antropologai, psichologai ir sociologai teigia, kad genderis nustatomas ne biologiškai, o socialiai, t.y. per socialinius žmonių santykius visuomenėje. Skirtumas tarp lyties ir genderio yra tas, kad biologinė lytis yra aiški dar iki žmogui gimstant, ir pakeisti jos negalima. O genderis -tai visas elgsenos kompleksas, būdingas tiek vyrams, tiek moterims, kuris gali keistis visuomenės istorinio vystymosi eigoje.
Sąvoka „genderis” atsirado tuomet, kai mokslininkai ėmė pastebėti, kad biologinė lytis praktiškai neturi įtakos vyrų ir moterų socialiniams vaidmenims. To pasėkoje atsirado genderio sąvokos apibrėžimas – tai visuma socialinių ir kultūrinių normų, kurias visuomenė priskiria atlikti žmonėms dėl jų biologinės lyties. Ir vyrai, ir moterys, gyvenantys visuomeninį gyvenimą,turi atlikti savo genderinius vaidmenis, kurie jiems yra „primetami” visuomenės. Suprantama, kad skirtingose visuomenėse ir žmonių genderiniai vaidmenys yra skirtingi: tai priklauso nuo visuomenės kultūros ir istorijos raidos. Kitaip tariant, genderis – tai socialinis žmogaus modelis, kuris apsprendžia jo padėtį visuomenėje. Genderio reikšmė, interpretavimas ir išraiška gali keistis ne tik šalies viduje, bet ir tarp kultūrų kaip istorinių permainų objektas. Skirtumai tarp lyčių dažnai tampa socialinės stratifikacijos ir socialinės nelygybės pagrindu.
Įdomu, kokios socialinės ar politinės aplinkybės sąlygojo antro termino žmogus lyčiai apibrėžti atsiradimą, nors tūkstantmečius jis buvo suprantamas ir priimamas kaip vienintelis ir savaime suprantamas, klausimų nekeliantis žmonių biologinis skirstymas į vyrus ir moteris. Genderio sąvokos atsiradimas tiek istoriškai, tiek logiškai nėra atsitiktinis: tam buvo daugybė priežasčių. Galima teigti, kad „genderis” yra sudėtinė šiuolaikinio globalizacijos proceso dalis, suprantamas kaip įsitraukimas į vieningus universaliuosius pasaulio procesus, kurie prasidėjo dar 15 amžiuje, kai prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų periodas. Vakarų civilizacija pirmoji pradėjo teoriškai nagrinėti šį savo vystymosi etapą, siedama jį su nuodugnia genderine analize bei tyrimais šioje visiškai naujoje srityje.
Genderiniai tyrimai (angl. „gender studies”) – tarpdisciplininė tyrimų praktika, naudojanti žmogaus socialinės lyties (genderio) teorijos galimybes visuomeninių reiškinių bei jų pokyčių analizei . Trumpai tariant, genderinių tyrimų arba genderologijos mokslo objektas yra vyrų ir moterų socialinio elgesio, savirealizacijos modeliai ir formos, jų bendravimo metodų optimizavimas.
Ypatingą vietą šioje sferoje užima genderinio lygiateisiškumo ir socialinės lygybės visuomenėje problemos. Genderinė lygybė numato lygias moterų ir vyrų teises į socialines gėrybes, vertybes, galimybes bei skatinimo resursus. Tačiau svarbu yra pažymėti tai, jog esant genderinei lygybei, vyrai ir moterys netampa vienodais, tiesiog jų galimybės ir teisės visuomenėje susilygina.
Olga Voronina, genderinės problematikos tyrinėtoja, filosofijos mokslų daktarė, savo darbuose išskiria tris pagrindines genderio teorijas :
1) Genderis kaip socialinė konstrukcija arba genderio socialinio konstravimo teorija. Pagal šią teoriją genderis suprantamas kaip socialinių santykių tarp vyrų ir moterų organizuotas modelis, konstruojamas, arba kitaip tariant, formuojamas pagrindiniais visuomenės institutais. Toks požiūris remiasi dvejomis prielaidomis:
a) genderis formuojamas socializacijos, darbo paskirstymo, genderinių vaidmenų
sistemos, šeimos bei masinės informacijos priemonių pagalba;
b) genderis sąmoningai formuojamas pačių individų, priimant visuomenėje priimtas normas ir derinantis prie jų (aprangos, išvaizdos, elgesio manierų stereotipai ir t.t.). Toks reiškinys vadinamas „genderine identifikacija”. Šia tema nemažai darbų yra parašę tokie sociologijos bei psichologijos veikėjai, kaip E.Goffman, G.Garfinkel, K.West, D.Zimmerman ir kt.
2) Genderis kaip stratifikacinė kategorija kitų kategorijų visumoje („tinklo”
teorija). Genderis – tai stratifikacinė kategorija, hierarchizuojanti socialinius vyrų ir moterų
santykius bei vaidmenis. Be genderio tokiai kategorijai galima priskirti klasę, rasę, amžių.
Pirmoji genderį priskirti tokiai kategorijai pasiūlė JAV tyrinėtoja J.Scott.
Prancūzų postmodernistinio feministinio judėjimo šalininkė italų kilmės profesorė Teresa de Lauretis teigė, kad genderis – tai kompleksinis mechanizmas, kuris visuomeninio reguliavimo procese nustato moteriškojo arba vyriškojo subjekto genderinę paskirtį, t.y. žmogaus atitikimą visuomenės lūkesčiams. Genderinės identifikacijos konstravimo procesas vyksta sąveikoje kartu su kitais kintamaisiais, tokiais kaip klasė, rasė ar amžius. Kitaip tariant, T. de Lauretis genderį apibrėžia kaip „procesą, kuris formuoja socialinį-normatyvinį subjektą per lyčių skirtumus, savo ruožtu susijusius su rasiniais, etniniais, kultūriniais ir socialiniais skirtumais” .
3) Genderis kaip kultūrinė metafora, arba kultūrinis simbolis. Be biologinio ir
socialinio genderio aspektų lyčių lygybės problemos analizėje, feministinių pažiūrų atstovės
pastebėjo ir trečią, simbolinį-kultūrinį genderio aspektą. Kitaip tariant, biologinė lyčių
diferenciacija gamtoje ir kultūroje yra įsitvirtinusi per „vyriškumo” ir „moteriškumo” pradmenų
simboliškumą. Daugeliui neturinčių lyties pasaulio reiškinių (pvz., gamta, kultūra, stichija, gėris,
blogis ir t.t.) per žmonių sąmonėje „ įskiepytus” kultūrinius-simbolinius stereotipus priskiriama
„vyriška” arba „moteriška” lytis. Tokiu būdu, susidaro „nerašyta” hierarchija šių sąvokų porų
viduje. Dėl to dauguma reiškinių ir sąvokų įgauna „lytinį”, arba, tiksliau būtų vadinti,
„genderinį” atspalvį. Taigi, metafora atlieka kultūrinio simbolio vaidmenį, ir, atitinkamai, veikia
kaip kultūrinis sąmonę formuojantis faktorius. Svarbiais genderinių skirtumų elementais yra
priešpastatymas „vyriškojo” „moteriškajam” ir moteriško pradmens pavaldumas vyriškam
pradmeniui.
Apibendrinus visas tris aukščiau išvardintas genderio teorijas, galima teigti, kad, iš esmės, genderis atspindi sudėtingą sociokultūrinį visuomenės skirtumų tarp vyrų ir moterų vaidmenų, elgsenos, mentalinių ir emocionalių charakteristikų konstravimo/formavimo procesą. Genderinių tyrimų pagrindas yra ne tik statusų, vaidmenų ir kitų vyrų ir moterų gyvenimo aspektų skirtumų tyrinėjimas, bet ir įtvirtinamos visuomenėje valdžios ir dominavimo analizė per genderinius vaidmenis ir santykius.
1.3. Stereotipai ir jų įtaka lyčių lygybei
Lyčių lygybė suprantama kaip vienas iš pagrindinių demokratijos principų. Jis grindžiamas lyčių lygiomis teisėmis ir atsakomybe, vienodomis galimybėmis visose gyvenimo srityse ir vienodo elgesio su abejomis lytimis principu. Lygios galimybės vyrams ir moterims -tai teisė pilnavertiškai dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir politiniame šalies gyvenime. Vyro ir moters biologiniai skirtumai neturi turėti neigiamos įtakos jų gyvenimo sąlygoms ar diferencijuotam požiūriui į juos. Lyčių lygybė yra svarbus reikalavimas siekiant tikslų, susijusių su plėtra, užimtumu ir socialine sanglauda šalyje.
Istoriškai susiklostė, kad vyras save realizuodavo viešame sektoriuje, o moters saviraiškos ir savęs realizavimo erdvė buvo namai. Į vyrą žvelgėme kaip į produkto kūrėją, mąstytoją, pažangos variklį. Moteriai buvo priskiriama gimdyti vaikus, jais rūpintis bei tvarkyti namų ūkį.
Šiandien Lietuvoje lyčių lygybės (genderinė) analizė aktyviai skinasi kelią į ekonomikos erdvę: užimtumo ir darbo rinkos, namų ūkio, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų, smulkaus ir vidutinio verslo, investicijų į žmogiškuosius išteklius – švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir teisės srityse.
Pasaulyje lyčių lygybės klausimas labai plačiai paplito jau praeito šimtmečio pabaigoje ir ypač tapo opus pastaraisiais metais. Kalbant apie Europą, kuri susiduria su dideliais globalizacijos iššūkiais, lyčių lygybės klausimas tapo raktiniu, sprendžiant tiek demografines, tiek socialines ar ekonomines problemas.
2007 metai Lietuvoje paskelbti Lygių galimybių visiems metais. Tai sudaro galimybę atkreipti dėmesį ir į tokius kasdienius dalykus kaip vyrų ir moterų arba turinčių šeimas ir jų neturinčių darbuotojų darbinės karjeros galimybes. Nepaisant to, nelygybė tebeegzistuoja ir labai tikėtina, kad dar labiau plėsis, nes auganti globali ekonominė konkurencija reikalauja lankstesnės ir mobilesnės darbo jėgos. Tokios sąlygos moterims sukelia daugiau problemų, nes būtent jų galimybės integruotis į plačiąją visuomenę yra prastesnės. Taip atsitinka dėl nusistovėjusių lyčių stereotipų ir nevienodų įsipareigojimų šeimoje. Įvairūs statistiniai duomenys rodo, jog moterys neturi lygių galimybių su vyrais sprendimų priėmimo sferoje ir valstybės valdyme, ekonomikoje, švietimo sistemoje ir kitose srityse. Moterims nėra pakankamai atstovaujama politikoje ir valstybės valdyme.
Klausimai, kaip aprūpinti lygias prieigas prie visuomenės gėrybių iš skirtingų gyventojųgrupių pusės, yra esminės socialinės-ekonominės problemos daugelyje pasaulio šalių. Be to, vienokių arba kitokių problemų atsiradimas ir jų sprendimas didžiąja dalimi priklauso nuo istoriškai susiklosčiusių socialinių-kultūrinių papročių, ekonominės grupių padėties ir taikomų priemonių efektyvumo.
Diskriminacija dėl lyties arba nevienodas moterų ir vyrų traktavimas yra viena iš labiausiai paplitusių diskriminacijos rūšių greta diskriminacijos amžiaus pagrindu. Lietuvoje jau dešimt metų galioja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, kuris anksčiau buvo vertinamas labai skeptiškai ir pašaipiai – kaip įstatymas išimtinai moterų teisėms ginti. Tačiau palaipsniui keitėsi požiūris į šio įstatymo reikalingumą, žmonės pradėjo suvokti lyčių lygybės svarbą kiekvieno iš mūsų asmeniniam gyvenimui bei visos valstybės demokratiniam vystymuisi. Tačiau vien pažangių įstatymų nepakanka. Būtina keisti žmonių nuostatas, naikinti stereotipus, ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir stiprinti nepakantumą diskriminacijos apraiškoms. Nepaisant įvairių draudimų, Lietuvoje vis dar pastebimos moterų ir vyrų nelygybės apraiškos, kurios gali būti vertinamos kaip tiesioginės diskriminacijos pasekmės arba objektyviai susiformavusių požiūrių bei ekonominių-socialinių sąlygų rezultatas.
Vienas labiausiai paplitusių diskriminacijos dėl lyties atvejų dažniausiai būna siejamas su darbo paieška. Pačią darbo paiešką galima būtų suskirstyti į du etapus. Pirmasis etapas – tai skelbimai apie laisvas darbo vietas. Nors Lietuvoje yra draudžiama nurodyti pretendento į darbo vietą lytį, jeigu tam nėra objektyvių priežasčių, vis dar galima aptikti darbo skelbimus, kurių tekstai gali tapti klasikiniais tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties pavyzdžiais. Antrasis su darbo paieška susijęs etapas – kai darbdavys jau turi pretendentų dokumentus (gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus ir kt.), kokiais kriterijais remiantis jis atrenka (siaurina pretendentų ratą) būsimus darbuotojus. Čia gali iškilti reali grėsmė, kad sprendimo priėmimui pirmiausia įtakos turės informacija apie pretendento lytį, net nesvarstant jo asmeninių gebėjimų ar nuopelnų.
Kiti potencialūs diskriminavimo dėl lyties momentai gali išryškėti jau dirbant, t.y. dirbančio darbuotojo pareigybių skirimo, darbo sąlygų keitimo ir atlyginimo kėlimo klausimuose. Išankstinės nuostatos (stereotipai) dėl darbuotojų lyties gali privesti prie sprendimų, kurie sukels abejonių dėl darbuotojų lygių galimybių dirbti ir uždirbti, kopti karjeros laiptais, mokytis, kelti kvalifikaciją, tobulėti.
Taigi, dėl tokių stereotipinių nuostatų išryškėja :
=> horizontalioji darbo rinkos segregacija – darbo rinkos sektoriai, kur dominuoja moterys, yra mažiausiai apmokami, pavyzdžiui, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos paslaugų teikimo sektorius;
=> vertikalioji darbo rinkos segregacija – moterys užima žemesnes ir mažiau apmokamas pareigybes.
Pasak Onos-Gražinos Rakauskienės, tokia moterų ir vyrų segregacija ekonominės veiklos sektoriuose tiesiogiai įtakoja nevienodą moterų ir vyrų darbo užmokestį, prastesnį nei vyrų pensinio amžiaus moterų gerbūvį. Taigi, nors moterys turi tokį pat, o dažnai ir geresnį išsimokslinimą nei vyrai, tačiau vadovaujančias pareigas jos užima žymiai rečiau.
Darbdavių terpėje susiformavo dvi nuomonės, atsižvelgiant į darbuotojų genderines preferencijas :
– Pirmoji siejama su tuo, kad moterų darbo jėga yra mažiau „naudinga” ir reikalauja iš įmonės didesnių kaštų. Šis stereotipas yra paremtas veikiančiomis lengvatomis ir garantijomis dirbančioms moterims. Tai, savaime aišku, menkina moters kaip darbuotojos patrauklumą darbdaviui, todėl tai dažnai yra pageidavimo naudoti vyriškąją darbo jėgą priežastis.
– Antrasis stereotipinis požiūris teigia, kad egzistuoja „moteriškos” ir „vyriškos” profesijos, t.y. tradiciškai nusistovėjusios moterų ir vyrų užimtumo sritys. Moteriškoms sritims priskiriama sveikatos apsauga, kultūra, socialinė apsauga, švietimas, tuo tarpu vyriškomis užimtumo sritimis laikomi finansai ir kreditai, draudimas, valstybės socialinis draudimas.
Taip paskirstant moterų ir vyrų vaidmenį ir funkcijas visuomenėje atsiranda lyčių asimetrija, kuri turi neigiamų pasekmių lyčių lygių galimybių aspekto integravimui.
Pasaulyje gerai žinoma metafora „stiklinės lubos”, reiškianti moterų galimybių profesinėje karjeroje ribas. Šis terminas pasaulinėje mokslinėje literatūroje pirmą kartą buvo paminėtas 1986 metais Linn Martin (JAV), ir reiškia nematomus dirbtinius barjerus profesinės karjeros siekiančiai moteriai – išankstinį subjektyvų nusistatymą ir įvairias kliūtis, kurios trukdo moterims užimti aukštas vadovaujančias pareigas. Ši formuluotė atspindi lyčių nelygybę, ypač aukštose hierarchinės struktūros pakopose. Moterys ir vyrai turi skirtingą prieinamumą prie ekonominių išteklių, nevienodas įsidarbinimo ir materialinio bei socialinio statuso siekimo galimybes.
Ši situacija grindžiama tokiais argumentais:
1. Moterų indėlis į organizacijos žmogiškąjį kapitalą mažesnis, nes moterys mažiau uždirba, lėčiau kyla karjeros laiptais;
2. Sulaukus vaikų, moters padėtis darbo rinkoje tampa nestabili (galimybė darytidarbo pertraukas, nedirbti vaikui sergant, dirbti ne visą darbo dieną, daugiau laiko praleisti privačioje (namų) aplinkoje).
Taip pat egzistuoja sąvoka „stiklinės sienos”, kuri apibūdina moterų ir vyrų darbo vietų skirtumus. Moterys užima mažiau svarbias, neprestižines darbo vietas ir dažniau dirba lanksčiose, nepagrindinėse darbovietėse. Ryškiai matoma tarpšakinė segregacija (tarp ūkio šakų, veiklų), kuri suformavo „moteriškų” ir „vyriškų” darbo sričių derinį. Tai tradicinio požiūrio į moteriškumą ir vyriškumą pasekmė. Institucijų viduje įsigalėjusios nerašytos taisyklės neskirti moterų į aukštesnes pareigas, kai tuo tarpu vyrai gana greitai paskiriami vadovais. Moterys užima neprestižines, neįtakingas ir menkesnių galių bei galimybių pozicijas, t.y. jos patiria „struktūrinę diskriminaciją” darbovietėse .
Tokios nuomonės paprastai remiasi tradicijomis bei klaidingu požiūriu į moters gyvenimo ciklą. Manoma, kad moteris didžiąją savo produktyvaus gyvenimo dalį yra susijusi su vaikų gimdymu bei žindymu, kas, suprantama, sunkiai suderinama su visaverčiu dalyvavimu darbo rinkoje. Tai buvo teisinga prieš kelis šimtmečius, kai kiekviena moteris turėdavo pagimdyti daug vaikų, nes dauguma iš jų mirdavo dėl medicinos pagalbos stokos. Tačiau šiais laikais, kai dauguma vaikų išgyvena, tam, kad būtų reprodukcija, moterims pakanka pagimdyti po 2-3 vaikus. Gimdyti ir žindyti vaikus gali tik moterys, tačiau prižiūrėti ir juos ugdyti vienodai pajėgūs tiek vyrai, tiek moterys. Jei skaičiuotume, kad būtinas moters pasitraukimas iš darbo rinkos dėl vieno vaiko gimimo galėtų būti nuo dviejų mėnesių iki metų, tai ilgiausias periodas tris vaikus turinčiai moteriai būtų treji metai. Kitą vaikų auginimo laiką nėra jokios būtinybės sieti tik su moteriškąja lytimi.
Laima Vengalė išskiria kelias visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose pastebima nelygi moterų ir vyrų padėtis, neproporcingas moterų ir vyrų atstovavimas: sprendimų priėmimas, darbas, stereotipai, šeimyninis gyvenimas, švietimas ir mokslas bei viešoji informacija ir reklama .
=> Sprendimų priėmimas. Statistikos duomenys akivaizdžiai liudija, kad aukščiausiose mūsų valstybės struktūrose, kurioms suteikta teisė spręsti valstybei svarbius klausimus ir priimti sprendimus, moterys ir vyrai nėra proporcingai atstovaujami. Moterų atstovavimo įstatymų leidybos procese skaičius nežymiai didėja: 2000 metais tik 10 moterų buvo išrinktos į parlamentą, o 2004 metais savo rinkėjams atstovavo jau 25 moterys. Džiugu, kad kasmet moterų skaičius valstybinėje struktūroje auga, tačiau kol kas akivaizdu, kad moterys, kurios sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų, nėra proporcingai atstovaujamos nei aukščiausiame valdžios, nei valdymo ar savivaldos
lygmenyje.
=> Darbas. Aptariant darbo sritį, visų pirma reikėtų išskirti dvi tendencijas: moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai (jos dažniausiai atlieka vykdytojų funkcijas) ir dirba tose ekonominės veiklos srityse, kurios yra mažiau apmokamos. Būtent dėl šių priežasčių moterų darbo užmokestis yra vidutiniškai 18 procentų mažesnis nei vyrų. Horizontali lyčių segregacija liudija apie apmokamos veiklos pasidalijimą į vyriškus ir moteriškus sektorius: moteriška darbo jėga susitelkusi valstybiniame sektoriuje, socialinių ir kitų paslaugų sferoje, tuo tarpu vyrai dirba privačiame sektoriuje, stambiosios pramonės šakose. Moterims žymiai sunkiau įsitraukti į privatų verslą. „Moteriškos” profesijos yra paprastai žymiai prasčiau apmokamos nei „vyriškos”.
= Stereotipai. Nevienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus, moterų darbą mažiau apmokamuose sektoriuose bei žemesnes moterų užimamas pareigas lemia daugybė faktorių. Vienas iš jų yra stereotipinis požiūris į moters ir vyro vaidmenis visuomenėje ir šeimoje; neigiamas išdrįsusių kopti karjeros laiptais ir siekti aukštesnių pareigų moterų vertinimas. „Dvigubų” funkcijų atlikimas (darbas ir šeima) yra tradiciškai vis dar užkraunamas moteriai, todėl jai žymiai sunkiau psichologiškai ir fiziškai konkuruoti darbo rinkoje su vyrais.
=> Šeimos gyvenimas. Nepaisant formaliosios lyčių lygybės bei vis didėjančio moterų dalyvavimo viešajame gyvenime, vis dar pastebimas skirtumas tarp privataus ir viešojo gyvenimo, dėl ko moterys tradiciškai siejamos su namais ir šeimos priežiūra, o vyrams priskiriama veikla viešajame gyvenime. Moterų atliekami namų ruošos darbai, vaikų priežiūra parodo ir moterų ekonominę nelygybę, nes šie darbai nėra apmokami, nors pastangų ir laiko prasme užima didžiąją moters dienos dalį. Toks pareigų pasiskirstymas yra nepalankus moteriai, nes formuoja išankstines stereotipines darbdavių nuomones apie moters kaip namų ūkio darbininkės įvaizdį. Todėl dažnai darbdaviui moterys, ypač turinčios mažamečių vaikų ar artimiausioje ateityje planuojančios jų turėti, yra netinkamos darbuotojos, nes jos dažnai turės prižiūrėti sergančius vaikus, dėl šeimyninių aplinkybių atsisakys vykdyti kai kurias darbines pareigas. Lietuvoje galima pastebėti teigiamų pokyčių, siekiant vyrus daugiau įtraukti į dalyvavimą šeimos gyvenime, lygų pasidalinimą su žmona vaikų priežiūros darbais, ir taip suteikti moterims daugiau laisvo laiko realizuoti save profesinėje veikloje. Neseniai įsigaliojusi Darbo kodekso pataisa pirmą kartą suteikė tėvams teisę į vieno mėnesio tėvystės atostogas, kuriomis tėvas gali pasinaudoti iš karto po vaiko gimimo ir kurios gali būti naudojamos tuo pačiu metu, kada motinai suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Nors daugelis teigia, kad dažniausiai užmokesčio lygis nulemia, kuris iš tėvų pasinaudos tėvystės ar motinystės atostogų teise, tačiau dažnai vyrai (net ir uždirbdami mažiau nei moteris) nepasinaudoja šia galimybe vien dėl susiformavusios nuomonės darbe ar dėl to, kad darbdavys galimai neigiamai atsižvelgs į tokį sprendimą. Lietuvoje vaiko priežiūros atostogomis pasinaudoja mažiau nei 3 proc. vyrų, Danijoje -10 proc., Švedijoje – 34 proc., Islandijoje – 95 proc. vyrų.
=> Švietimas ir mokslas. Švietimas yra viena iš sričių, kur moterys yra pasiekusios daugiausia. 2007-2008 mokslo metų pradžioje aukštosiose mokyklose studijavo 60 procentų merginų ir 40 procentų vaikinų. Tačiau moterims sunkiausiai sekasi šturmuoti mokslo ir akademinio darbo viršūnes – pažanga šioje srityje kol kas nežymi. Pagrindinė priežastis, matyt yra ta, kad akademinės karjeros pradžia dažniausiai sutampa su moters biologiniu laiku gimdyti ir auginti vaikus. Mokslo tiriamojoje veikloje dalyvaujančių mokslininkų santykis pagal jų lytį rodo, jog mokslo laipsnius ir pedagoginius mokslo vardus įgyja du ar net tris kartus daugiau vyrų, nei moterų.
= Viešoji informacija ir reklama – itin svarbūs veiksniai, formuojantys žmonių požiūrį, nuostatas, o kartu ir kuriantys stereotipinį moters ir vyro įvaizdį mūsų pasamonėje. Pastaruoju metu vyrauja jaunos, patrauklios, seksualios moters įvaizdis, nes tik tokia gali atkreipti dėmesį ir užkariauti vyrų širdis ir protus. Kalbant apie šiuo metu kuriamas prekių ir paslaugų reklamas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad moterys reklamoje dažnai vaizduojamos stereotipiškai: išryškinamos tam tikros jų kūno dalys, akcentuojamos moters silpnumas ir bejėgiškumas; ji vaizduojama kaip lengvabūdė, neprotinga asmenybė, tegalinti vilioti ir gundyti. Dažnai reklamose moteris yra palyginama su daiktais ir siūloma pasirinkti: prekė arba patraukli moteris. Itin dažnai moters kūno dalys (pavyzdžiui, kūtinė ar sėdmenys) gretinamos ir lyginamos su reklamuojamais produktais.
Kai visa tai, kas susiję su moteriškumu ar vyriškumu, suvokiama kaip prigimtis, dėl lyčių stereotipų kylančios socialinės problemos tiesiog nepastebimos. Jos priimamos kaip savaime suprantamas, natūralus dalykas ir net nesusimąstoma apie tai, kad šios problemos galėtų ir turėtų būti sprendžiamos. Todėl, nepaisant darbo apsaugos įstatymų, moterys, ypač nėščios ir turinčios vaikų, yra labai pažeidžiamos darbo rinkoje. Darbdaviai jas vertina kaip mažiau perspektyvią darbo jėgą, sudarydami nevienodas sąlygas moterų ir vyrų karjerai.
Tokia Europos šalių patirtis rodo, kad ši situacija ypač neigiamai veikia demografinę padėtį. Todėl labai svarbu užtikrinti moterų ekonominį saugumą, plėtoti socialines paslaugas ir garantijas, padedančias suderinti profesinį ir šeimyninį gyvenimą, ir kuo aktyviau įtraukti vyrus įvaikų priežiūrą bei namų ūkio priežiūrą.
Priežastys, neigiamai veikiančios gimstamumą Vakarų šalyse, buvo pradėtos nagrinėti anksčiau nei Lietuvoje. Daugelyje Vakarų šalių gimstamumas pradėjo mažėti jau seniai, ir įvairios šalys bandė spręsti šią problemą skirtingais būdais. Tačiau pakankamo gimstamumo lygio visuomenės atgaminimui nepavyko pasiekti nei vienai Europos šaliai, nors anksčiausiai gimstamumo mažėjimą sustabdė Šiaurės šalys ir iki šiol joms sėkmingiausiai pavyksta išlaikyti gana aukštą jo lygį palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis. Eurostat’o duomenimis, Šiaurės šalys pagal suminį gimstamumo rodiklį tarp Vakarų Europos šalių 2003 metais užėmė šias vietas: Islandija (1,93) – antrą , Norvegija (1,75) – ketvirtą, Danija, Švedija (1,72) – šeštą-septintą, Suomija (1,65) – aštuntą. Tuo tarpu žemiausias gimstamumas tarp Vakarų Europos šalių buvo Italijoje (1,23), Ispanijoje, Graikijoje (1,25) .
Nepilnos šeimos (dažniausiai – moterys su vaikais) yra pati skurdžiausia mūsų visuomenės grupė, todėl tokių šeimų „galvos” – moterys labiausiai susiduria tiek su įsidarbinimo, tiek su darbo ir šeimos pareigų derinimo problemomis. Dažniausiai tokios šeimos priverstos gyventi iš menkų pašalpų.
Moterims ne tik reikia užsidirbti pensiją, joms taip pat reikia, kad ta pensija garantuotų joms normalų pragyvenimo lygį senatvėje. O tai galima padaryti tik dirbant. Moterų pensijos yra mažesnės nei vyrų. Taip yra todėl, kad vidutinis moterų uždarbis yra 18 % mažesnis nei vyrų. Jų mažesnis ir darbo stažas dėl ankstesnio išėjimo į pensiją ir dėl pertraukų vaikų priežiūrai. Ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, reikia prognozuoti, kad iš tos pensijos moterims teks gyventi vidutiniškai 15-20 metų. O dėl trumpesnės vidutinės vyrų gyvenimo trukmės iš jų apie 12 metų -vienoms. Todėl pensijų klausimas šiuolaikinėje visuomenėje yra itin svarbus.
Visuomenei, ir aplamai valstybei, reikia, kad moterys dirbtų ir dalyvautų darbo rinkoje vienodai su vyrais. Visavertis moterų dalyvavimas darbo rinkoje turi didelę įtaką ne tik jų pačių, bet ir visuomenės labui:
> stiprina valstybę ekonomiškai ir intelektualiai;
> stiprina pensinio draudimo sistemą;
> mažina socialinių pašalpų gavėjų ratą.
Būdama suinteresuota moterų darbu, valstybė negali likti nuošalyje, ir turi sudaryti sąlygas darbo ir šeimos pareigų derinimui.
Lyčių lygybė darbo užmokesčio srityje didžiąja dalimi suformuoja ir sutuoktinių užimamas pozicijas šeimoje, užtikrina lygias galimybes šeimos išlaidų struktūroje, formuoja moters ekonominę nepriklausomybę arba priklausomybę. Daugeliu atvejų vidutinis moterų darboužmokestis žymiai mažesnis už vyrų darbo užmokestį vienos ir tos pačios profesijos rėmuose. Darbo užmokesčio genderinis pasiskirstymas apibūdinamas dvejopa prigimtimi. Visų pirma, darbo užmokesčio paskirstymą lemia vyraujančios visuomenėje patriarchalinės nuostatos, ir, antra, moterys tradiciškai koncentruojasi feminizuotose gamybos ir paslaugų srityse, kur darbas yra mažiau apmokamas .
Darbo užmokesčio asimetrija lyčių atžvilgiu formuoja ir sutuoktinių pozicijas šeimos viduje. Moterų išstūmimas iš rinkos, gamybos sferos ir jų materialinės būklės ženklesnis blogėjimas, lyginant su vyrų, sustiprina genderinę asimetriją ir šeimoje – didėjant moters buitinei naštai. Buities krūvio moterims didėjimas įneša įtampą į šeimos santykius ir juos destabilizuoja. Tuo tarpu žinoma, kad šeimos reprodukcijos funkcijos priklauso, visų pirma, nuo šeimos stabilumo ir tvirtumo. Moterų būklės pablogėjimas visuomenėje ir šeimoje iššaukė ir santuokos, ir šeimos santykių nestabilumą, kai šių destrukcinių procesų galutinis etapas yra skyrybos, kurių augimo tempai per pastarąjį dešimtmetį vis didėja.
Tyrimai rodo, kad genderiniai stereotipai įtakoja socialinius santykius: kaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nekalta patriarchalinė ideologija formuoja ekonominę diskriminaciją darbo rinkoje ir nuosavybės srityje, destabilizuoja, ardo santykius šeimoje, sudaro sąlygas genderinei asimetrijai atsirasti ir blogina gyventojų demografinius rodiklius, sukuria užburtą žmogiškųjų išteklių kokybės menkėjimo ratą .
Lyčių lygybės nuostatų įtvirtinimas yra būtina sąlyga, užtikrinant sėkmingą visuomenės plėtrą. Todėl būtina:
> Mažinti horizontalią darbo rinkos segregaciją, padrąsinant vyrus rinktis moterų dominuojamas ekonominės veiklos sritis, o moteris – „vyriškas” profesijas;
> Mažinti vertikaliąją darbo rinkos segregaciją, kuri trukdo moterims daryti karjerą ir pilnai panaudoti savo žmogiškąjį potencialą;
> Užtikrinti lygiavertį moterų dalyvavimą priimant ekonominius ir politinius sprendimus;
> Didinti stacionarių ir nestacionarių socialinių paslaugų, padedančių derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, prieinamumą, gerinti jų kokybę;
> Diegti lankstesnes darbo formas, padedančias derinti darbą ir šeimą;
> Skatinti vyrus aktyviau dalyvauti vaiko priežiūros klausimuose;
> Keisti vyriškumo ir moteriškumo stereotipus masinio informavimo priemonėse;
> Diegti lyčių lygybės disciplinas švietimo sistemoje.
1.4. Lyčių aspekto integravimo strategija
„Lyčių lygių galimybių integravimas – tai procesas siekiant integruoti lyčių lygybės dėmenį į vyraujančią visuomeninę kryptį, kad moterims ir vyrams lyčių lygybės principas būtų vienodai naudingas. Tai reiškia, kad visi politinės programos etapai – kūrimas, įgyvendinimas, priežiūra ir vertinimas – traktuojami taip, kad būtų skatinama moterų ir vyrų lygybė” .
Lyčių lygių galimybių integravimas prasideda nuo moterų ir vyrų kasdienės gyvenimiškos situacijos analizės. Tokia analizė aiškiai parodo, kad moterų ir vyrų grupės nevienarūšės. Kaip individus juos apibūdina ne tik lytis, bet ir religija, tautybė, išsilavinimas, negalia, seksualinė orientacija, klasė ir kiti aspektai, stiprinantys arba skatinantys kitokio pobūdžio nelygybę. Svarbus šios problemos aspektas yra ir tas, kad neretai lygybė klaidingai suvokiama kaip vienos grupės (vyrų) kova su kita grupe (moterimis) dėl kurių interesų vyrai turi atsisakyti valdžios ir palankių sąlygų. Nėra lengva įrodyti, kad naudinga gali būti tik tokia visuomenė, kurios nariams suteikiamos vienodos galimybės ir teisės, vertinami ir tenkinami tiek individų, tiek grupių poreikiai.
Lyčių lygių galimybių integravimas – tai strateginė visuomenės kokybės gerinimo priemonė. Lygių galimybių integravimo principas pritaikomas net tik lyčių lygybei skatinti, bet ir teikiant dotacijas naujam verslui pradėti, dirbant specialaus mokymosi ar reabilitacijos srityje, teikiant pagalbą buvusiems kaliniams, priklausomiems nuo narkotikų asmenims, tautinėms mažumoms ar kitoms socialinę atskirti patiriančioms grupėms ar atskiriems asmenims.
Lyčių lygių galimybių integravimas nėra tik moterų interesus ginantis instrumentas. Ši priemonė:
• skirta skurdui mažinti, ekonominei plėtrai skatinti ir pilietiškumui stiprinti;
• tai procesas, kuriam būtina iniciatyva ir kuriuo siekiama spręsti nelygybės problemas, dėl kurių atsiranda diskriminacijos dėl lyties apraiškos;
• glaudžiai siejama su pagrindinėmis ekonominėmis ir socialinės politikos programomis, pagal kurias skirstomi svarbiausi šalies ištekliai;
• yra reikšminga ekonominiu požiūriu, nes užtikrina, kad tiek moterys, tiek vyrai yra aktyvūs visuomenės dalyviai, ir naudoja visą prieinamą produktyvią darbo jėgą;
• skatina vyriško ir moteriško tapatumo pripažinimą;
• reikalauja harmoningai paskirstyti atsakomybę tarp moterų ir vyrų tiek šeimoje, tiek visuomenėje.
Lyčių lygių galimybių integravimas reiškia:
• kad moterų ir vyrų skirtumai jokiu būdu neturi tapti diskriminacijos pagrindu;
• kad būtina radikaliai permąstyti darbo rinkos veikimo principą ir jos įtaką moterų ir vyrų užimtumui;
• moterų ir vyrų partnerystę, kuria siekiama užtikrinti, kad abi grupės bus visiškai įtrauktos į visuomenės raidą ir gaus vienodą naudą iš visuomenės teikiamų išteklių.
Lyčių aspekto strategijos įgyvendinimą skirtingose šalyse lemia įvairūs ideologiniai, instituciniai, politiniai ir teisiniai veiksniai. Istorinis lyčių darbo pasidalijimas, seksistiniai lyčių santykiai (diskriminacija) bei juos lemiantys stereotipiniai vyriškumo ir moteriškumo modeliai yra pagrindinės beveik visose šalyse minimos lyčių aspekto integravimo politikos kliūtys. Lyčių aspekto integravimo strategija pamažu tampa visuomenės sąmoningumo ugdymo įrankiu, nes visuomenės abejingumas lyčių problemoms yra pagrindinė socialinės kaitos kliūtis. Siekiant apšviesti visuomenę ir palengvinti apsisprendimą dėl socialinių prioritetų, vienas iš strategijos įgyvendinimo įrankių yra lyčių aspektų diferencijuotos statistikos kaupimas ir sklaida .
XX a. antroje pusėje feministinis judėjimas privertė pasaulį iš naujo persvarstyti lyčių santykį, lyčių ir lytiškumo skirtumus, skirtingas vyrų ir moterų patirtis, jų mąstymą ir savęs suvokimo būdus. Aktyvaus moterų socialinio judėjimo pastangomis Lyčių aspekto integravimo strategija Europos Sąjungoje tapo neatsiejama Europos Sąjungos politinio diskurso dalimi, taip pat vienu iš pagrindinių Europos užimtumo strategijos prioritetu.
Moterų ir vyrų lygioms galimybėms įgyvendinti visose veiklos srityse kviečiama naudotis lyčių aspekto integravimo strategiją, kuri apibrėžiama kaip politinių procesų organizavimas, reorganizavimas, tobulinimas, plėtra ir įvertinimas tokiu būdu, kad lyčių lygybės perspektyva būtų inkorporuota į visas politikos sritis, visus lygmenis ir veiktų visuose etapuose. Bet kokia planuojama veikla, įstatymai, strategijos ir programos visose srityse ir lygmenyse turi būti vertinami atsižvelgiant į poveikį tiek moterims, tiek vyrams. Programai įgyvendinti ketinama pasitelkti moterų organizacijas, tikimasi užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų paramos, ypač realizuojant bendrus projektus, kai dalį finansavimo projektui įgyvendinti skiria valstybės biudžetas, o dalį – tarptautiniai fondai.
Lyčių lygybė yra fundamentali teisė ir bendroji Europos Sąjungos vertybė, be kurios neįsivaizduojama demokratinės visuomenės raida. Lyčių lygybės nuostatų įtvirtinimas tampa ypač svarbus sėkmingai visuomenės plėtrai. Europos Sąjungos valstybių ir Lietuvos socialinės raidos analizė atskleidžia, kad diskriminacijos faktų dėl lyties, kaip ir rasės/etniškumo, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos ir kitų aspektų nepaisymas, trukdo efektyviau panaudotižmogiškuosius išteklius, skatina segregaciją darbo rinkoje, didina socialinę atskirtį ir įtampą, neigiamai veikia demografinę padėtį šalyje .
Todėl lyčių lygybės nuostatų įtvirtinimas yra būtina sąlyga, siekiant spartesnės plėtros ir sanglaudos, kuriant darnią visuomenę. Europoje, kuri susiduria su dideliais globalizacijos iššūkiais, lyčių lygybės klausimas tampa raktiniu, sprendžiant tiek demografines, tiek socialines ar ekonomines problemas. Tačiau vien pažangių įstatymų nepakanka. Būtina keisti žmonių nuostatas, ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir stiprinti nepakantumą diskriminacijos apraiškoms.
Europos Sąjungos gairėse nurodomi keli lyčių lygybės aspektai. Jie apima:
• Vienodas vyrų ir moterų galimybes būti ekonomiškai nepriklausomais;
• Vienodas vyrų ir moterų galimybes dalyvauti priimant sprendimus;
• Vienodą pasidalinimą vaikų priežiūros ir buities našta;
• Laisvę nuo smurto dėl lyties;
• Stereotipų nereprodukuojančią vyrų ir moterų reprezentaciją.
Šie aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, todėl pažanga vienoje srityje neįmanoma, nepakeitus situacijos kitose.
Diskusijose apie moterų politinį atstovavimą dažnai galima išgirsti teigiant, jog esama padėtis susiklostė savaime. Tolygus moterų ir vyrų atstovavimas Parlamente, Vyriausybėje, savivaldoje, visuomeninėse organizacijose ir privačių kompanijų vadovaujamuose organuose galėtų sudaryti vienodas galimybes moterims ir vyrams daryti įtaką, sprendžiant svarbius politinius, ekonominius, socialinius klausimus. Moterys turi lygias su vyrais teises, tačiau neina į politiką arba nebalsuoja už kitas moteris. Tad ar verta keisti „natūraliai” susiklosčiusią situaciją?
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo požiūrio į demokratinio valdymo nuostatas, grindžiamas ne galios, o atstovavimo principais (J. Reingardienė, 2004). Lyties, amžiaus, socialinės padėties, etniniu požiūriu homogeniškai žmonių grupei lengviau priimti sprendimus, nes tokie asmenys padėtį vertina iš panašios perspektyvos. Tačiau jų priimtuose sprendimuose dažniausiai neįvertinami kitų bendruomenės grupių interesai, o tai ilgainiui tampa atskirties ir socialinių įtampų priežastimi. Todėl ieškantys pateisinimo menkam moterų atstovavimui politikoje iš esmės pritaria požiūriui, kad visuomenei svarbūs sprendimai gali būti priimami vienašališkai, nepaisant kitų grupių poreikių. Tačiau jei galvojame, kad demokratinėje visuomenėje būtina užtikrinti lygiavertį atstovavimą, nes tik taip pasiekiami daugumos interesus atliepiantys sprendimai, būtina ieškoti priežasčių, trukdančių moterims ateiti į politiką, stambų verslą ir jas šalinti.
Rekomendacijos dėl lyčių aspekto integravimo į rinkos ekonomiką Lietuvoje:
1. Mokyti visuomenę (darbdavius ir darbuotojus) atpažinti netoleruotinus diskriminavimo dėl lyties veiksmus kiekviename profesinės karjeros etape.
2. Suteikti išsamią praktinę informacinę pagalbą tiek potencialiems diskriminuotojams, tiek potencialioms diskriminacijos aukoms.
3. Tobulinti darbuotojų, padavusių arba ketinančių paduoti skundą dėl diskriminacijos, apsaugos nuo persekiojimo mechanizmus.
4. Ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugų spektro didinimas, kad atsirastų reali galimybė derinti institucijų ir tėvų darbo laiką.
5. Keisti mastymą ir įsišaknijusius stereotipus visuomenėje nuo mažų dienų, t.y. sukurti ir įdiegti specialias lyčių lygybės švietimo programas ankstyvaus ugdymo įstaigose.
6. Išvystyti glaudų bendradarbiavimą su darbdaviais, kuris sąlygotų efektyvesnį darbo rinkos poreikių tenkinimą, t.y. rengti jų poreikius atitinkančius darbuotojus nepriklausomai nuo lyties.
7. Stiprinti moterų ir vyrų lygiavertę partnerystę ekonominėje veikloje ir šeimoje, skatinti lygias galimybes ir lygias prieigas prie visuomeninių gerybių.
8. Efektyviai panaudoti ES struktūrinių fondų paramą išplečiant asmenų, kuriems sunkiausia integruotis į darbo rinką, dalyvavimą aktyviose darbo rinkos priemonėse.
9. Skatinti informacinių ir ryšių technologijų taikymą, vykdant ir tobulinant darbo rinkos valdymo bei stebėsenos (monitoringo) sistemą.
10. Plačiau ir išsamiau skelbti informaciją apie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklą, viešai pristatyti metines, mėnesines ataskaitas, informuoti Lietuvos gyventojus apie visus galimus pagalbos būdus diskriminacijos atveju.
IŠVADOS
1. Lyčių lygybė yra fundamentali teisė ir bendroji Europos Sąjungos vertybė, be kurios neįsivaizduojama demokratinės visuomenės raida.
2. Europos Sąjungos valstybių ir Lietuvos socialinės raidos analizė parodė, kad diskriminacijos faktų dėl lyties, kaip ir rasės/etniškumo, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos ir kitų aspektų nepaisymas, trukdo efektyviai panaudoti žmogiškuosius išteklius, skatina segregaciją darbo rinkoje, didina socialinę atskirtį ir įtampą, neigiamai veikia demografinę padėtį šalyje.
3. Žmogiškasis ir intelektinis moterų potencialas panaudojamas arba nepakankamai ir neefektyviai, arba iš viso nepanaudojamas, ir to išdavoje visuomenė turi didžiulius nuostolius.
4. Diskriminacija moterų ir vyrų darbo apmokėjime, kuri yra susieta ne tiek su kvalifikacijos, profesionalumo lygiu, kiek su darbo užmokesčio tarpšakine diferenciacija, neturi objektyvaus pagrindo.
5. Didžiausias kliūtis sukuria stereotipinės žmonių nuostatos apie vyrų bei moterų vaidmenis visuomenėje, todėl būtina keisti žmonių nuostatas, ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir stiprinti nepakantumą diskriminacijos apraiškoms.
6. Lyčių lygių galimybių integravimas – tai strateginė visuomenės kokybės gerinimo priemonė, pritaikoma net tik lyčių lygybei skatinti, bet ir teikiant dotacijas naujam verslui pradėti, dirbant specialaus mokymosi ar reabilitacijos srityje, teikiant pagalbą buvusiems kaliniams, priklausomiems nuo narkotikų asmenims, tautinėms mažumoms ar kitoms socialinę atskirti patiriančioms grupėms ar atskiriems asmenims.
7. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje moterų atlyginimas 2000 metais sudarė 81,7 proc., 2008 metais 82,1 proc. vyrų atlyginimo. Tuo tarpu moterų užimtumo lygis 2000 metais nuo 57,5 proc. pakilo iki 61,0 proc. 2008 metais.
8. Didžiulė buities darbų našta apsunkina moterims sąlygas sėkmingai derinti profesines ir šeimynines pareigas bei siekti karjeros apmokamo darbo sferoje.
9. Kadangi darbo rinkoje į moteris dažniausiai žvelgiama pro šeimyninių pareigų prizmę, „dvigubi” jų vaidmenys tampa svarbia prielaida tiek paslėptai, tiek dažnai ir atvirai diskriminacijai pagal vienintelį – lyties požymį.
10. Lisabonos strategijoje numatytas tikslas iki 2010 m. pasiekti 60 proc. moterų užimtumo nebus įgyvendintas nededant tolesnių pastangų lyčių lygybės srityje. Kad šis tikslas būtų įgyvendintas, iki 2010 m. į darbo rinką turi įžengti bent 6 milijonai moterų.
11. Diskriminacija dėl lyties pasireikšdama tiek šalyse, turinčiose antidiskriminacinius įstatymus, tiek jų neturinčiose, yra opi problema, reikalaujanti ne vien adekvačios teisinės bazės sukūrimo, bet ir požiūrio kaitos (tiek darbdavių, tiek pačių dirbančiųjų).
12. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktų tyrimų analizė rodo, kad diskriminacija dėl lyties užima pirmaujančias vietas tarp kitų diskriminacijos rūšių. Ypatingai diskriminacija lyties pagrindu vyrauja paslaugų bei prekybos sferoje Lietuvos didmiesčiuose ir turi tendenciją didėti.
13. Apibūdindami diskriminavimo dėl lyties esmę, tyrimo respondentai dažniausiai tai susiejo su įsidarbinimo, paaukštinimo (ar darbo užmokesčio didinimo) ir atleidimo iš darbo etapais. Su tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija dėl lyties, respondentų manymuu, žmonės susiduria abejuose darbo paieškos etapuose: tiek darbuotojo paieškos (verbavimo), tiek atrankos.
14. Reikšminga tyrimo respondentų dalis pripažino, kad nenorėtų paviešinti patirtos diskriminacijos dėl lyties atvejį. Kai kurie atsisakymo viešinti diskriminavimo atvejus argumentai netiesiogiai liudija apie pasmerkimo ar net persekiojimo dėl skundo padavimo baimę.
15. Tyrimo rezultatai parodė, kad būna atvejų, kai negalėdamos suderinti darbo ir šeimos pareigų, pailgintų darbo valandų ir šeimos narių priežiūros bei namų ruošos darbų, yra priverstos trauktis iš užimamų pozicijų, atsisako ar neišnaudoja karjeros galimybių. Tai vienaip ar kitaip atsiliepia jų saviraiškai gaunamoms pajamoms, jų ir jų vaikų gyvenimo kokybei.
16. Tyrimas parodė, kad būtina pastovi ir atkakli veikla visose šalies ekonomikos, socialinio, politinio gyvenimo srityse, formuojant kompetentingumą lyčių aspektu ir siekiant realaus moterų padėties postūmio, ne tik įstatyminiu, bet ir faktiniu socialinių santykių pertvarkos keliu.
17. Nesugriežtinus mūsų šalies lygių galimybių sistemos, bet kokios rūšies diskriminacija ir toliau ribos darbuotojų profesinių gebėjimų, darbo potencialo ir patirties visapusišką atsiskleidimą ir įvertinimą.
18. Būtina nedelsiant imtis griežtų priemonių, nes priešingu atveju diskriminavimas dėl lyties ir toliau turės neigiamas pasekmes žmogaus savigarbai, motyvacijai, pajamoms, sveikatai, socialiniam statusui, ir galiausiai prisidės prie žmogaus nustūmimo į socialinę atskirtį.
Darbo autorius: N. CIBULSKAJA
Atsiųsti pilną darbą lygios-galimybes