Paauglių santykiai su bendraamžiais

Paauglystė – tai amžiaus tarpsnis nuo 11 – 12 iki 14 – 15 metų. Bet tai tik formalios paauglystės laiko ribos. Įvairiems vaikams jis gali prasidėti labai nebienodai. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžia yra aiškiai apibrėžta. Jaunesniojo moksleivio ypatumus, vystymąsi ryškiausiai sąlygoja nauja socialinė padėtis – jis pradeda lankyti mokyklą. Tuo tarpu paauglystė susijusi ne su naujomis sąlygomis, o su paties vaiko asmenybės pakitimais.
Paauglystėje keičiasi ir santykiai su bendraamžiais. Jau šio amžiaus tarpsnio pradžioje smarkiai išauga vaikų visuomeninis aktyvumas, pasireiškiantis ne tik troškimu būti kartu su draugais, bet svarbiausia – gyventi bendrais reikalais, būti aktyviu bendro gyvenimo dalyviu.

Poreikis draugauti su bendraamžiais, turėti draugą ryškus ir jaunesniąjame mokykliniame amžiuje. Bet šiame amžiuje draugui dar nekeliama griežtų reikalavimų. Socialinės psichologijos tyrinėjimai atskleidė, kad jaunsniųjų moksleivių motyvai, renkantis draugą, dar nėra gilūs. Jaunesnieji paaugliai jau aktyviai ieško artimo drugo, tokio, kuriuo būtų galimasvisur remtis, pasitikėti. Šiame amžiuje intensyviai klostosi asmeniniai tarpusavio kontaktai tarp vaikų. Jų santykiai labai emocionalūs. Atsiranda poreikis savo mintis, jausmus, džiaugsmus ir rūpesčius išsakyti artimam draugui. Dėl šios aplinkybės reikalavimai artimam drugui labai išaug: jis turi būti ištikimas, mokėti išlaikyti paslaptį. Glaudžios artimos draugystės idealu laikoma tarpusavio lygybė, pasitikėjimas ir pagarba.
Jaunesnius paauglius patraukia įvairūs bendraamžių bruožai: žinios, įgūdžiai, sportiniai laimėjimai ar pasiekimai kitose veiklos srityse. Jiems savo elgesiu gali imponuoti ir labiau subrendę paaugliai, neretai pasižymintys neigiamu požiūriu į mokymąsi, netinkamais elgesio būdais. Pedagogams kovoti su tokių pavyzdžių jėga būna nelengva.
Reikalavimai draugui vyresniame paauglystės amžiuje keičiasi. Dabar jau nesižavima draugo žiniomis ar jo sportiniais laimėjimais. Draugystės saitai pradeda sieti tuor paauglius, kurie turi bendrų reikalų, interesų, pomėgių. Kartu dirbant, bendraujant, kyla ir nauji interesai.
Artimas, ištikimas draugas surandamas ne iš karto. Intensyviai ieškoma draugo, iš jo labai daug tikimasi, neretai jam keliami per dideli reikalavimai, dėl to kartais tenka nusivilti. Su tuo susiję paauglių pergyvenimai, nuoskaudos, draugystės iširimas. Paaugliai draugystės santykius užmezga su daugeliu bendraamžių. Bet tie santykiai dažnai nepastovūs. Jie įsitvirtina ir išlieka tik su tais bendraamžiais, kurie daugiau ar mažiau atitinka turim draugo idealą.
Santykiai su darugais tolimesniame paauglio asmenybės vystymesi vaidina svarbų vaidmenį dar ir dėl to, kad jie veikia jo santykius su suaugusiais. Taip atsitinka dėl tam tikrų aplinkybių.
Santykiuose su suaugusiais vaikas yra nelygiateisis, jis turi laikytis „paklusnumo moralės“ normų. Tuo tarpu bendaamžių tarpe jis yra lygiateisis. Pastaroji padėtis turi didelės reikšmės vaiko asmenybės vystymuisi, nes dėka to vaikas įsisavina ištikimybės, pagalbos, pagarbos ir kitas svarbias tarpusavio bendravimo normas. Taigi, bendraudamas su savo bendraamžiais, paauglys įsisavina tas normas, kurios veikia suaugusiųjų visuomenėje. Kaip nurodo T. Dragunova, dėl tos priežasties paauglystės pradžioje susiklosto paradoksali ir labai sudėtinga situacija: vaiko santykiai su bendraamžiais remiasi „lygybės moralės“ pagrindu, o santykiai su suaugusiais vis dar pagrįsti „paklusnumo moralės“ normomis. Dabar, kai vaikas pradeda save laikyti suaugusiu žmogumi, ir lygybės su suaugusiais problema jam tampa ypač aktuali, tokia situacija gali sukelti rimtų pasekmių. Bendravimas su draugais jam teikia didesnį malonumą, džiaugsmą, ir todėl yra didesnė jėga tolimesniame vaiko asmenybės vystymesi negu bendravimas su suaugusiais. Tai gerai pajunta pedagogai ir ypač tėvai. Jie pastebi, kad jų paaugliai vaikai tolsta nuo jų, pradeda gyventi savo, uždarą nuo tėvų gyvenimą; juos traukia draugai. Ir juo blogesni vyresniųjų santykiai su paaugliais, tuo didesnė didesnė draugų traukos galia. Dėl to paaugliui draugo nuomonė dažnai yra svarbesnė už mokytojų ar tėvų nuomonę. Paaugliui labai aktualu, kad draugai jį pripažintų, priimtų kaip bendrų reikalų dalyvį. Penktose klasėse intensyviai formuojasi mažos grupės, tarp kurių narių yra glaudūs kontaktai. Bendi interesai, džiaugsmai, bendras įvykių pergyvenimas teikia jiems didelį malonumą, yra būtinas. Paauglys labai brangina tokias grupes, kuriose geras psichologinis klimatas. M. Barkauskaitė nustatė, kad mokiniai, su kuriais dauguma bendraklasių nepalaiko glaudžių kontaktų, ne tik bendrauja vieni su kitais, bet ir su kitų klasių „atstumtaisiais“. Taip jie kompensuoja glaudžių tarpusavio santykių trūkumą klasėje. Čia paauglys ne tik tenkina savo poreikį bendrauti, bet ir siekia draugų pripažinimo. Jis nori turėti gerą, jam priimtiną padėtį tarpusavio santykių sistemoje. Paprastai iš grupių paaugliai pasisavina jų veiklos būdus, moralinius principus. Kadangi šios grupės veikia vadovaujant patiems vaikams, be suaugusių kontrolės, dėl to lengvai gali įgauti ir antivisuomeninį pobūdį. Norint šito išvengti, pedagogas turi pažinti klasės tarpusavio santykius, kiekvieno moksleivio padėtį juose, mažas grupes. Tik tada jis galės ne tik kontroliuoti, bet ir koreguoti paauglių tarpusavio santykius.

BENDRAVIMO SU BENDRAAMŽIAIS REIKŠMĖ PAAUGLYSTĖJE

Tapti bendraamžių grupės nariu, remiantis B. Ir Ph. Newmanų (1987) raidos koncepcija, yra vienas svarbiausių jaunesniųjų pauglių uždavinių. Išgyvenama pritapimo prie grupės arba atsiskyrimo psichosocialinė krizė. Paaugliui tenka vienu metu gyventi dviejuose pasauliuose – bendraamžių ir suagusiųjų. Bendraamžių pasaulis turi savo subkultųūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes ir elgesio normas, tradicijas. Bendraamžių lygybės principas teikia paauglių tarpusavio santykiams ypatingo patrauklumo.
Saitus su šeima keičia stipresni ryšiai su bendraamžiais. Psichologai (J. Condry, M. Sinon, U. Brenfenbrenner, 1968) nustatė, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai daugiau laiko negu su tėvais. Su bendraamžiais galima būti nepriklausomam ir tikrinti savo idėjas, tarp jų sutinki į save panašių, tų pačių bėdų „graužiamų“(R. Jusienė, 1996). Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. Didelė dalis paauglių apie save sprendžia iš aplinkinių santykio su jais, savęs vertinimui didelės reikšmės turi jiems svarbių bendraamžių požiūris.
Sėkmingi paauglio santykiai su bendraamžiais lemia jo psichinę sveikatą (R. Želvys, 1986). Savęs nevertinti linkę paaugliai, neturintys bendraamžių grupėje aukšto statuso ir menkai suvokiantys savąjį AŠ.
Daugelis užsienio psichologų kalba apie paauglio benravimo sunkumų su bendraamžiais neigiamą poveikį jo tolesnei psichologinei ir socialinei raidai . Socialinė izoliacija ir bendravimo sunkumai susiję su įvairiomis problemomis: delikvencija, alkoholio vartojimu ir net depresija (H. Hop ir kt., 1997); dėl skuržių santykių paauglystėje dažnas mokinys palieka mokyklą ir yra linkęs nusikalsti ( M. Rott. S. Sells, Golden, 1972). Darnūs santykiai su bendraamžiais paauglystėje laiduoja psichinę sveikatą brandžiame amžiuje (E. Hightower, 1990), normalius socialinius santykius (A. Ryan, H. Patrick, 1996).
G. Valickas (1997) nurodo socializacijos trūkumus nulemiančius veiksnius:
1. nepalankios asmenybės raidos sąlygos šeimoje;
2. neigiamas mokyklos ir bendraamžių grupės poeveikis;
3. neigiama visuomenės informavimo priemonių įtaka;
4. tam tikros individualios asmenybės savybės ir jų reikšmė asocialaus elgesio grupėje;
5. mokymasis, kaip asmenybės desocializacijos veiksnys.
Vienas svarbiausių paauglio socializacijos veiksnių yra bendraamžių grupė. Patekęs į asocialą grupę, veikiamas jos normų ir vertybių, paauglys savo poelgiais gali peržengti ne tik moralės, bet ir teisės normas. Kuo ilgiau paauglys būna ištrūkęs iš normalios aplinkos į asocialią, tuo ilgiau asocialios gruopės vertybės jam yra itin aktualios ir svarbios. Taigi paauglio socialinei raidai labai svarbi bendraamžių grupės vertybinė orientacija. Nesėkmingai besiklostantys paauglio santykiai su bendraamžiais tampa jam rimta problema.
I. S. Konas (1989) nurodo tris svarbiausias bendravimo su bendraamžiais funkcijas:
• bendravimas yra svarbi keitimosi informacija priemonė; paaugliai daug sužino bendraudami vieni su kitais;
• bendravimas mažomis grupėmis, kartu žaidžiant ir užsiimant bendra veikla, ugdo socialinius įgūdžius, bendradarbiavimo ir gyvenimo kartu įgūdžius;
• bendravimas yra specifinė emocinio kontakto rūšis, padedanti siekti didesnio emocinio artumo, intymumo, skatinanti solidarumo jausmą, teikianti savitarpio pagalbos patirties.
Ankstyvojoje paauglystėje vaikai turi sukaupę nvienodą bendravimo su draugais patirtį. Vieni bendravimui skiria daug laiko, kiti bendrauja tik mokykloje. Ilgainiui su klasės draugais vis dažniau susitinkama ne mokykloje ir ne mokymosi reikalais, atsiranda naujų interesų, veiklos. Bendravimas su draugais tampa savarankiška ir labai svarbia paauglio gyvenimo sritimi, didele vertybe. Ji kartais būna tokia patraukli ir vertinga, kad mokymosi reikalai nustumiami į antrą vietą, o bendravimas su tėvu ir motina nebėra labai svarbus. Paauglys nutolsta nuo tėvų, gyvena savo gyvenimą, nenoriai pasakojaapie save, veržiasi iš namų pas draugus.
Paaugliui būdingas noras veikti kartu su vienmečiais, bendruomeniškai gyventi, būti draugų mėgstamam, pripažįstamam, gerbiamam. Jei santykiai su bendraamžiais nesiklosto, jei paauglys neturi artimų draugų arba jei draugystė staiga nutrūksta, labai dėl to sielojasi , išgyvena tikrą asmeninę dramą. Vaikai labai brangina gerą draugų nuomonę apie save.
Svarbiausios paauglių „draugystės kodekso“ normos – pagarba žmogiškajam orumui, lygybė, ištikimybė, pagalba draugui. Paaugliai visada pastebi darugo elgesį, jį vertina, smerkia neištikimybę draugui ar grupei, susitarimo nesilaikymą, troškimą pirmauti, išpuikimą, orumo įžeidimą, egoizmą.
Suaugusiųjų moralės normas perpranta bendraudamas būtent su bendraamžiais, darugais. Susidraugauti padeda pirmiausia panašūs interesai ir veikla. Paaugliai brangina pasitikėjimą, nuoširdumą, gebėjimą neišplepėti svarbių dalykų „pašaliniams“. Jų draugystė labai emocionali, kupina išgyvenimų, o santykių nutraukimas jiems itin skaudus įvykis.

BERNIUKŲ IR MERGAIČIŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ YPATUMAI

Berniukai dažniau draugauja didelėmis grupėmis, o mergaitės buriasi į mažesnes grupeles ar poras. Berniukus labiausiai sieja bendra veikla, o mergaitėms svarbiausocialinis pasitenkinimas ir artumas, santykių emocianalumas.
Draugystė su priešingo lyties atstovais pradeda dominti paauglystės pradžioje, maždaug 11 – 12 metų amžiaus. Pasak A. Gučo (1990), domėjimasis priešinga lytimi skatina rūpintis savo išvaizda, patrauklumu. Mergaitės savo fiziniu išsivystymu ir lytiniu brandumu lenkia berniukus, jos būna aukštesnės ir stambesnės už bendraamžius. Dėl mažo ūgio berniukai dažnai siekvartauja, jaučiasi nevisaverčiai, lygiai kaip ir bendraklases praaugusios mergaitės.
Berniukų domėjimasis priešinga lytimi iš pradžių pasireiškia gana keistai – mergaičių „užkabinėjimu“. Mergaitės tai supranta ir rimtai neįsižeidžia. Kiek vėliau santykiai keičiasi: išnyksta nuoširdumas, atsiranda susikaustymas, nedrąsumas, varžymasis, jausmų ambivalentiškumas, nepastovumas, įtampa. Iki aštuntos klasės tarp berniukų ir mergaičių retai kada užsimezga pastovi draugystė.
Įpusėjus ankstyvosios paauglystės laikotaroiui tarp berniukų ir mergaičių užsimezga romantiški ryšiai, simpatija. Domėjimasis priešinga lytimi mobilizuoja paauglio asmenybę, gebėjimus, žadina, troškimą būti geresniam, paslaugesniam.