Lotynų Amerikos sprotinio šokis Džaivas

Kojų dėliojimo derinys. Pradinė padėtis – normali. Kojos pečių plotyje. Derinys trunka 8 muzikos taktus. M4/4.
1 taktas Išlaikyti pauzę.
2 taktas
“Viens” – dešinę koją pastatyti vietoje ant pirštų ir šiek tiek perkelti svorį ant jos;
„du“ – išlaikyti skaičiaus „viens“ padėtį ir pirštais spragtelti dešinėn;
„trys“ – kartoti skaičiaus „viens“ judesius kaire koja;
„keturi“ – išlaikyti skaičiaus „trys“ padėtį ir spragtelti pirštais kairėn;
3 taktas
„Viens“ – „du“ – atlikti Siūbavimo nutolstant (Fallaway Rock) 1.2 žingsnį vyrui;
„trys“ – žengti kaire koja vietoj, išlaikant pradinę padėtį ;
„keturi“ – žengti dešine koja vietoj.
4 – 5 taktas
Pakartoti 1 – 2 takto judesius.
6– 8 taktas
Pradedant kaire koja žengti 4 žingsnius per kairį petį ratuku apie save. Apsisukti du su puse rato. Skaityti viską

Klaidų koregavimo technika informatikoje

Šiame taip vadinamame Informacijos amžiuje niekam nereikia priminti koks svarbus ne tik informacijos perdavimo greitis, bet taip pat duomenų saugojimo ar siuntimo tikslumas. Mašinos daro klaidas, ir šios antžmogiškos klaidos kitu atveju pilnaverčius duomenis gali paversti šiukšlėmis, netgi padaryti pavojingais. Todėl duomenys turi būti saugūs lygiai taip pat kaip architektai paskaičiuoja pastato stabilumą žemės drebėjimo atveju.
Šias problemas pradeda nagrinėti Irving S. Reed ir Gustave Solomon (MIT Linkolno laboratorijos darbuotojai) savo penkių lapų darbe (kuris išspausdintas ”Journal of the Society for Industrial and Applied Mathematics” žurnale išleistame 1960 metais). Šiame darbe: “Polynomial Codes over Certain Finite Fields” supažindinama su klaidų taisymo idėjomis. Pastarąją klaidų koregavimo techniką galima pritaikyti tiek kompiuterio kietąjame diske, tiek kompaktinių diskų grotuve, tiek kitose srityse. Reed-Solomono kodų (o taip pat technikų) pagalba buvo galima gauti pritrenkiančių kitų planetų nuotraukų (kurias padarė Voyager II), ar klausytis įbrėžto kompaktinio disko. Ir netolimoje ateityje tai leido kabelinėms televizijoms suspausti 500 kanalų į jų sistemas.
“Kai kalbame apie kompaktinių diskų gotuvus, skaitmeninius garso įrašus, skaitmeninę televiziją ar apie kitą artėjančią skaitmeninę techniką, kuri artėja – visur reikėtų vartoti reed-Solomon kodus kaip integruotą sistemos dalį”, sako Robert McEliece, dirbantis kodavimo teoretiku Caltech elektrinės inžinerijos departamente.
Kodėl? Ogi todėl, kad skaitmeninė informacija sudaryta iš “bitų” eilių ( nuliukų ir vienetukų) ir fizinio įrenginio, nesvarbu kaip kruopščiai pagaminto, vieną kartą gali pavesti. Klaidų koregavimo kodai tai tam tikras saugumo garantas, matematinis apsidraudimas šiame netobulame materialiniame pasaulyje.
Raktas į klaidų taisymo kodus yra pertekliškumas. Ir ištiesų, patys paprasčiausi klaidų taisymo kodai tiesiog viską keletą kartų pakartoja. Jei pvz. tikimasi, kad bus ne daugiau vienos klaidos pranešime, ir jei kiekvieną bitą pranešime pakartosime tris kartus, tai būsime tikri, kas pranešimas bus priimtas teisingai (111 000 011 111 bus teisingai suprastas kaip 1011). Taigi n klidų galime kompensuoti pasiuntus pranešimą 2n+1 karto. Bet šis grubus klaidų taisymas prieštarauja greitaeigiam, daugiasluoksniam informacijos apdorojimui.
1960 m. klaidų taisymo kodų teorija buvo tik vienos dekados senumo. Šios teorijos pagrindus vėlyvais 1940 m. padėjo Claude Shannon. Tuo pačiu metu Richard Hamming supažindino su pavienės-klaidos korekcijos ir dvigubos-klaidos detekcijos teorija. Nuo 1950m. prasidėjo daugelis tyrimų susijusių su klaidų taisymo kodais. Tačiau jau anksčiau minėtas žurnalas Reed-Solomon kodų atradimą pavadino šūviu į taikinį.
Ši kodavimo sistema rėmėsi bitų grupėmis, rečiau pavieniais “0” ir “1”. Tai leido Reed-Solomon kodams gerai taisyti klaidų srautus. Šešios nuoseklios bitų klaidos, pvz. gali paveikti daugiausiai du baitus. Be to dvigubą-klaidą koreguojanti Reed-Solomon versija gali duoti dar didesnį saugumą (dabartinių Reed-Solomon kodų pritaikymas CD technologijoje leidžia dirbti jei klaidų srautas iki 4000 nuoseklių bitų).
Matematiškai, Reed Solomon kodai yra pagrįsti aritmetinių laukų ribotumu. Iš tiesų, 1960m. straipsnis buvo pradėtas apibrėžiant kodą kaip “vektorių nuo dimensijos m per ribotą K lauką iki to vektoriaus aukštesnės dimensijos per tą patį lauką”. Pradedant “pranešimu” (a_0, a_1, … , a_{m-1}), kur kiekvienas a_k yra K lauko elementas. Reed Solomon kodas padaro (P(0), P(g), p(g^2),… P(g^{N-1})), kur N yra elementų skaičius K lauke, g yra ciklinių grupių nenulinių elementų K lauke generatorius, ir P(x) yra polinomas a_0+a_1x+ …+ a_{m-1} x^{m-1}. Jei N yra didesnis nei m, nei P polinomo vertės ir riboti laukai garantuoja, kad koeficientai P gali būti atstatyti iš bet kurios m vertės.
Nepaisant visų Reed Solomon kodų privalumų, jie negalėjo būti staigiai pradėti naudoti, nes turėjo palaukti “geležies” techninio išsivystymo lygio. “1960m. nebuvo tokio dalyko kaip, kad greitaeigė elektronika” – bent jau tikrai nebuvo lyginant su šiandieniniais standartais, teigia McEliece. Reed Solomon darbas “pasiūlė keletą gerų būdų kaip apdoroti informaciją, bet niekas negalėjo pasakyti ar tai buvo galima praktiškai panaudoti. 1960m. to greičiausiai nebuvo galima.”
Bet štai technika pasivijo ir pradedamas didelis kiekis tyrimų kodavimo srityje. Vienas iš tokių mokslinikų yra Elwyn Berlekamp’as elektronikos inžinierijos profesorius iš University of California at Berkeley, kuris atrado veiksmingą Reed-Solomon kodo dekodavimo algoritmą. Berlekamp’o algoritmas buvo naudojamas Voyger II sistemoje bei yra pagrindas kompaktinių diskų grotuvų dekodavime.
Reed-Solomon kodus galima panaudoti daugelyje sistemų:
1. duomenų saugojimo įrenginiuose (juostos, kompaktiniai diskai, DVD, štrichkodai ir t.t.)
2. belaidėse ar mobiliosiose komunikacijose (mobilūs telefonai, mikrobangų ryšiai ir t.t.)
3. palydovinėse komunikacijose
4. skaitmeninėje televizijoje
5. greitaeigiuose modemuose kaip ADSL,xDSL ir t.t. Skaityti viską

Navigacinės sistemos automobiliuose

Automobilis- tai susisiekimo priemonė.Vieni jį naudoja važinėtis po miestą,kitiems tai darbo įrankis ir kasdieninė būtinybė.Bet kaip bebūtų naudodamasis automobiliu vairuotojas dažnai susiduria su problema kaip nuvažiuoti iš taško A į tašką B . Žinoma galima pasinaudoti žemėlapiu arba miesto planu,bet vienu metu vairuoti automobilį ir žiūrėti į planą fiziškai neįmanoma.Kad nesukeltum avarinės situacijos galima sustoti ir išstudijuoti artimiausius kelius ,naudojantis planu ,bet taip prarandamas ir taip brangus laikas.Bet nėra padėties be išeities.Spręsti tokią problemą automobilių gamintojai siūlo naudojantis navigacinėmis sistemomis.Toliau šiame darbe bus kalbama apie tokių sistemų privalumus bei trūkumus. Skaityti viską

Maršrutizacija – informacijos judėjimas

Maršrutizacija yra informacijos judėjimas tinklu iš šaltinio į nustatytą vietą pagal tam tikrą maršrutą. Maršrutizacija priklauso trečiam OSI (tinkliniam) lygiui. Maršrutizacijos sąvoka sieja optimalių maršrutų sudarymą ir informacinių paketų perdavimą tinkle. Maršruto sudarymas priklauso nuo tokių tikrų kriterijų kaip: trumpiausias atstumas, mažiausias mazgų skaičius, mažiausia kaina ir kt. Maršrutizavime dažniausiai naudojamos matricos, kuriose yra sukaupta maršrutų informacija. Matricų struktūra priklauso nuo pasirinkto maršrutizavimo metodo. Skaityti viską

Srautų maršrutizavimo metodų analizė

Maršrutizacija yra informacijos judėjimas tinklu iš šaltinio į nustatytą vietą pagal tam tikrą maršrutą.
Maršrutizacijos sąvoka sieja optimalių maršrutų sudarymą ir informacinių paketų perdavimą tinkle.
Maršrutizavime dažniausiai naudojamos matricos, kuriose yra sukaupta maršrutų informacija.
Optimalumas – sugebėjimas išrinkti geriausią maršrutą.
Paprastumas – efektyvus darbas minimaliom sąnaudom.
Gyvybingumas ir stabilumas – funkcionavimas nenumatytais atvejais.
Suderinamumas – susitarimų procesas tarp visų maršrutizatorių dėl optimalių maršrutų.
Lankstumas ir adaptacija – metodų sugebėjimas adaptuotis prie įvairių tinklo aplinkybių.
Statiniai, dinaminiai metodai
Statiniai maršrutizavimo metodai pagrįsti statinių maršrutizavimo lentelių sudarymu, kurias sudaro tinklo administratorius iš anksto.
Dinaminiai maršrutizavimo metodai prisitaiko prie kintančios tinklo būklės. Tai atliekama analizuojant ateinančius pranešimus apie maršrutizavimo atnaujinimą.
Vieno maršruto, keleto maršrutų metodai
Keleto maršrutų metodai užtikrina daugelį maršrutų iki tam tikro taško daugeliu linijų.
Vieno maršruto atlieka perdavimą vienu maršrutu
Vieno lygio, hierarchiniai
Vieno lygio maršrutizavimo metodai dirba viename lygyje, jų prioritetai vienodi.
Hierarchinėje sistemoje vieni maršrutizatoriai formuoja tai, kas kitiems maršrutizatoriams yra maršrutizavimo pagrindas. Paketai iš nebazinių maršrutizatorių pereina į bazinius ir paskirties tašką jau pasiekia vien tik per bazinius maršrutizatorius. Skaityti viską

Kompresinių kodų lyginamojo analizė

Vaizdinių duomenų kompresija yra susieta su bitų, reikalingų paveikslo pavaizdavimui, skaičiaus mažinimu. Galbūt paprasčiausia ir efektyviausia duomenų kompresijos forma yra ribotos juostos paveikslų semplingas, kur begalinis pikselių kiekis tam tikrame plote yra sumažinamas iki vieno mėginio (sample) be jokio informacijos praradimo. Todėl mėginių skaičius tam tikrame plote yra be galo mažinamas. Duomenų kompresija pirmiausiai yra taikoma perdavime ir informacijos saugojime. Vaizdų perdavimas taikomas televizijos transliavime, karinėms komunikacijoms per lėktuvus, radaruose ir sonaruose, telekonferencijose, kompiuterinėse komunikacijose, faksimiliniam ryšiui ir panašiai. Vaizdų saugojimas reikalingas mokomiesiems ir verslo dokumentams, medicininiai vaizdai, naudojami kompiuterinėje tomografijoje, magnetinio rezonanso vaizdams ir skaitmeninėje radiologijoje, filmuose, palydoviniuose vaizduose, oro prognozių žemėlapiuose, geologiniuose planuose ir t.t.
Poreikis elektroniškai saugoti ir perduoti grafiką ir dviejų tonų paveikslus, kaip brėžinius, laiškus, laikraštinius leidinius, žemėlapius ir kitus dokumentus augo greitai, ypač atsiradus personaliniams kompiuteriams ir modernioms telekomunikacijoms. Komerciniai produktai dokumentų perdavimui telefono linijomis ir duomenų perdavimo kanalais jau egzistuoja. Skaityti viską

Įmonių projektų komandų valdymas

Pasitinkant XXI amžių, valdymo mokslo teorijoje išryškėjo tendencijos gerą žmogiškųjų išteklių valdymą laikyti viena pagrindinių prielaidų siekiant organizacijas paversti efektyviomis. Nors kitų valdymo sričių svarba taip pat neneigiama, tačiau žmogiškiesiems ištekliams skiriamas ypatingas dėmesys, jie laikomi veiksniu, sukuriančiu įmonės ilgalaikį konkurencinį pranašumą.
Ateityje organizacijų išlikimas netgi labiau priklausys nuo žmonių, jų sugebėjimų ir gabumų. Kai kurie autoriai tikina, kad ateityje reali organizacijos vertė priklausys nuo to, kaip greitai žmonės gali susiburti ir išspręsti įvairias problemas, o po to išsiskirti. Skaityti viską

Gaminių projektavimo pagrindai

Špera. § Isardomos jungtys

Pasižimi tuo, kad juos galima nesugrąžinant išardyti ir sulipdyti.
Prie jų priskiriamos sekančios jungtys: srieginės, savaržynės, profilynės, su pleištais, su kaičiais, su išdražomis, su deformojamais elementais.
Srieginės jungtys – vadinamos jungtys sudarytos, panaudojant sriegines tvirtinimo detales arba sriegius tiesiog isregtus mašinų elementuose.
Tvirtinimo elementai : varžtas, sraigtas, sneigė, veržlė.
Privalumai -Varžtinė jungtis pranašesnė tuo, kad nereikia isriegti jungiamų detalių. Tai yra labai svarbu, kai jungiamoji detalių medžiaga yra nestipri.
Trūkumai:
1) Turi būti pakankamai vietos veržlei.
2) Užsūkant ir atsukant reikia prilaikyti varžtuvo galvutę.
3) Padydėja jungties masė.
Sraigtinės smeigės naudojamos kai truksta vietos veržlei.
Smeigės naudojamos, kai jungiamoji detalė yra stora, ir reiketų labai ilgo varžto.
Judesio sraigtai – jie paverčia sukamąjį judėsį slenkamuoju arba atvirksčiai.
Galimi 2 variantai:
1) Ašine kriptimi sukasi nejūdrus sraigtas, slenka veržlė.
2) Veržlė nejuda, sukdamasis slenka sraigtas.
Rutulinių sriegių perdavos – naudojamos norint sumažinti elemento išyrimą ir energijos nuostolius. Jungtys susideda iš sraigto ir veržlės. Jose yra apskritimo formos grioveliai, kuriais juda rutuliukais
Privalumai: maža trintis, nedidelis išyrimas, netrukčiojamas judėsis.
Velenų ir stebulių jungtys: pleištinės , profilinės, jungtys su deformojamais elementais, savaržinės jungtys.
Jungties parinkimą lemia:
1) perduodamos apkrovos.
2) centravimo tikslumas.
3) detalės medžiaga.
4) techninės galimybės.
5) kaina.
Pleištinės jungtys – (pleištė) tai yra detalės įstatomos į griovelius, esančios veleno ir steblio sandaroje ir įgalinčios vieno elemento sukimo momentą perduoti kitiems.
Pleištai būna: nuožulnoji, prizminiai, segmentiniai.
Profilinės išdrožinės jungtys – pasižimi tuo, kad veleno ir stebulio skerspjūvis yra ne skritulio formos, o sukimo momentai.
Profilinės jungtys būna 2-jų tipų: išgrožinės ir poliganinės. Velene ir stebėlyje padaromi // su ašimi vienodo skerspjūvio grioveliai. Jie išdėstomi lygiais atstumais veleno ir stebulio paviršiuose. Grioveliai vadinami išdražomis.
Profilinės poligoninės jungtys – perduoda sukimo momentą simetriniais makrogeometriniaias šoniniais veleno ir stebelio šonomis. Šios jungtys yra daug patikimesnės, patvoresnės ir funkciškesnės nei pleištinės ar išdrožinės jungtys.
Jungtys su deformojamais elementais – būna: su kūginiais žiedais, su žvaigždiniais įtempimo žiedais, su hidraulinėmis įtempimo įvorėmis.
Jungtys su kūginiais žiedais – veleno ir steblio jungtį sudaro 2 vienas į kitą įeinantys ir surinkimo momentu veržomi kūginiai žiedai. Jungtys dažnai naudojami krumpliaračiams, žvaigždutėms, stabdžiams, diskams ir movoms, patikimai pritvirtinti prie velenų.
Jungtys su žvaigždiniais įtempimo žiedais – savo forma panašūs į spiruoklinę lėkštę. Žvaigždiniai žiedai turi vydnes ir išorines radialines išpjovas, kurios suteikia žiedui tamprumą. Žiedo išorinis skersmuo didesnis už skilės skersmėnį. Vidinis skersmuo mažesnis už veleno skersmenį.
Juntys su hidraulinėmis įtempimo įvorėmis – sudaro įvores su dvigubomis senelėmis, erdvė tarp kurių pripildomi skisčiu (sandarinimo žiedas, žiedinis stumoklis, flančas, varžtai). Įveržiant varžtus įvorės senelės prispaudžiamos prie veleno ir stebulio paviršiaus. Atsukus varžtus įvorė susitraukia, todėl jungtį galima išardyti. Jungtys yra lengvai surenkamos, išcentrojamos.
Sąvaržinės jungtys – tokiose jungtyse stebule ant velenų įtvirtinama įveržant varžtuvus. Jungtys būna 2-jų tipų: 1) su išardomų stebulų 2) su prapjautų ištesinių stebulų. Tokios jungtys naudojamos nedidelėms sukimo momentams perduoti.
Kaištinės jungtys – kaisčiai naudojami mašinų elementams sujungti, įtvirtinti, centruoti,fiksuoti,apkrovai perduoti, bei kitiems tikslams. Jungtys būna: 1) cilindriniai 2) kūginiai 3) įkerstiniai.
Prie kaisčių priskeriamos ašelės. Jos dažniausia naudojamos šarniriniuose jungtyse. Į jungiamus elementus ašialiai įstatomi su tarpeliu. Skaityti viską

Elektrinis faksimilinis ryšys

Elektrinis ryšys, kuriuo perduodami nejudantys vaizdai elektrinio ryšio kanalais vadinamas faksimiliniu ryšiu. Faksimilinis informacijos perdavimo būdas yra universalus. Juo patogu perduoti bet kokius nejudančius vaizdus: spalvotus ir juodai baltus, brėžinius, grafiką bei laikraščius ar kita. Faksimilinis ryšys, kuriuo perduodami juodai balti vaizdai vadinamas fotofaksimiliniu ryšiu, o kai perduodami spalvoti vaizdai – spalvotu faksimiliniu ryšiu. Skaityti viską

Mokslo darbai ir informacija