TEMOS AKTUALUMAS IR NAUJUMAS

Teisinis švietimas, kuris skatintų pozityvią tėvystę, pirmiausia turėtų būti neatsiejamas nuo vaiko teisių apsaugos. Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų duomenimis išryškėjo ypač didelės problemos, susijusios su vaiko teisėmis – aukštas vaikų, kaip socialinės grupės, skurdo lygis, be tinkamos priežiūros bei teisių užtikrinimo palikti ekonominių emigrantų vaikai, smurto tarp bendraamžių mokyklose bei šeimose augimas. Patiriamų problemų sprendimą apsunkina nepakankamas psichologinės pagalbos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prieinamumas (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2009). Vis trapesnė tampa šeimos institucija.

Pasak Leliūgienės I., šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausia įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. Šeima -pagrindinis socializacijos veiksnys, kurio dėka vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes ir idealus, taisykles ir normas, būtinas gyvenant jį supančioje visuomenėje (Leliūgienė, 2002).

Pateiktą šeimos apibrėžimą galime gretinti su vis populiarėjančia pozityvia tėvyste. Tai gana naujas reiškinys daugeliui tiek vyresnių, tiek jaunesnių tėvų. „Plačiąja prasme – tai įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis savo vaiko sveikata, šeimos gerove, auklėti vaikus” (Kazmaras, 2009). Tam, kad įtvirtintume pozityvios tėvystės dermę mūsų šeimoms bei tėvams, auginantiems vaikus, būtina atsižvelgti į daugelį punktų: tinkamai auklėti, prižiūrėti, rūpintis, apsaugoti savo vaiką, užtikrinti jo teises šeimoje, taip pat būti atsidavusiam ir kitiems šeimoms nariams.

Norint tinkamai įgyvendinti šiuos požymius, reikia nemažai žinių, patirties, taip pat ir vidinių paskatų. Ypač jauniems tėvams kyla nemažai klausimų dėl vaikų auklėjimo bei rūpinimosi. Kol kas mes galime pamatyti tokius projektus, kaip „Augink atsakingai”, kuriuo siekiama pakeisti tėvų požiūrį į vaikų auklėjimą ir paskatinti bendravimą šeimose. Taip pat nuo 2009 metų vykdomas projektas „Vaiko teisių gynimas didinant tėvų ir rūpybos atstovų globėjiškus ir tėvystės įgūdžius” (Bendruomenių kaitos centras). Dar viena priemonė, skatinanti pozityvią tėvystę, – ESF finansuojamas projektas: „Šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas”, kurio uždaviniai siejasi su teisiniu švietimu: rengiami informaciniai ir šviečiamieji seminarai apie šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo priemones bei sistemingos asmeninės teisininkų konsultacijos dirbantiems asmenims (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas). Lietuvos gyventojų apklausos duomenys (Lietuvos statistikos departamentas. Lietuvos gyventojų teisinės žinios 2009 m.) rodo, kad žmonės pasigenda teisinės informacijos, mažai žino, kur ją gauti, daug klausimų kyla susidūrus su tam tikrom šeimos problemomis. O labiausiai su vaiku susijęs Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas taip pat nėra žinomas ne vienai šeimai, o tuo labiau, kokiu būdu jį reiktų įgyvendinti atsižvelgiant į savo vaiko poreikius.

Šiuo metu didžioji dalis visuomenės pateisina smurto panaudojimą kaip auklėjimo priemonę. Pagrindinė to priežastis – elementarus žinių trūkumas ir bausmės už smurtavimą išvengiamumas (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2009). Todėl vis labiau plėtojama vaiko teisių kontrolė, apsauga, skatinama atsižvelgti į vaiko teises, jas žinoti ir nepažeidinėti. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų elgesiu su vaiku, jo poreikių patenkinimu, galimybe save realizuoti, o jo teisių įgyvendinimas galimas tik per kitus asmenis, t.y. tėvus (Kairienė, 2007), kurie pirmiausia privalėtų žinoti svarbiausius teisinius šaltinius, apsaugančius vaiką: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Vaiko teisių konvencija. Todėl teisinis švietimas, ypač vaiko teisių klausimais, gali būti traktuojama kaip pozityvios tėvystės prielaida.

Teisinio švietimo ir teisinio ugdymo sampratos

Teisinis švietimas – pakankamai naujas terminas mūsų visuomenei, todėl norint giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbu aptarti šių žodžių atskiras reikšmes: kas yra švietimas ir kas yra teisė, kaip šie terminai apibrėžiami skirtingų autorių įvairiuose šaltiniuose.
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 63-2853) teigiama, kad švietimas -veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis (Žin., 2003, Nr. 63-2853).
Teisės sąvoka spaudoje ir kasdienėje kalboje vartojama įvairiomis prasmėmis (dažnai skaitome ir girdime sakant „asmeninė teisė”, „moralinė teisė” ir kt.). Pasak Dambrauskienės G. (2004) teisine prasme sąvoka „teisė” vartojama kaip asmens elgesio socialinio įvertinimo (teisėto ar neteisėto) matas (kriterijus). Remiantis teisės normomis, nustatoma, kurie asmens poelgiai yra leistini (taigi ir teisėti), kurie – draudžiami (neteisėti) ir kokie galimi neleistino elgesio (teisės pažeidimo) padariniai (sankcijos). Moksliniuose darbuose, atsižvelgiant į teisės, kaip socialinio fenomeno, savybes, teisė paprastai apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos saugomų privalomų elgesio taisyklių (normų) visuma. (Dambrauskienė ir kt., 2004).
Pasak Vaišvilos A. (2000), pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį). Teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus (Vaišvila, 2000).
Vansevičius S. (2000) teigia, kad teisė yra laisvės matas, teisingumo norma, visuomenės susitarimo, kompromiso priemonė. Teisės samprata turi padėti nustatyti, teisėtas ar neteisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai. Teisės normos yra bendrieji formaliai užfiksuoti norminiai valstybės teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Kaip bendrosios elgesio taisyklės, teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja, nenustato žmonių elgesio, o daro tai atsižvelgdamos tik į tam tikras socialinio gyvenimo sritis (Vansevičius, 2000).
„Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje. Būtini du teisės sampratos elementai: 1) norminis teisės pobūdis (teisės buvimas ir paskirtis – būtinai normuoti ir tvarkyti visuomeninius santykius); 2) svarbiausias šio tvarkymo dalykas – įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę” (Vansevičius, 2000).
Taigi apibendrinus šias sąvokas galima teigti, kad švietime svarbiausia padėti asmeniui tobulėti, mokytis, ugdytis, kad jaustųsi pilnaverčiu žmogumi. O teisė – tai tam tikrų normų visuma, kurių privalo laikytis kiekvienas iš mūsų. Todėl apjungus teisę ir švietimą išryškėja tai, kad švietimas, jo turinys, turėtų būti nukreiptas į teisnius dalykus, normas, teisinių žinių įgijimą, nes tai labai svarbu darniam asmenybės vystymuisi bei sėkmingai integracijai į visuomenę.
Teisinis švietimas glaudžiai siejamas su teisiniu ugdymu, todėl įvairiuose šaltiniuose jie pateikiami kaip tapatūs arba labai panašūs dalykai, tačiau skirtumų yra ir svarbu juos apžvelgti.
„ Visuomenės teisinis švietimas – procesas, per kurį asmenims sudaromos galimybės įgyti teisinių žinių ir gebėjimų, kad jie tinkamai naudotųsi savo teisėmis ir laisvėmis teisinėje sistemoje, jas gintų ir atliktų pareigas. Visuomenės teisinis švietimas svarbus siekiant užtikrinti, kad visuomenė geriau prisitaikytų prie nuolat kintančių arba naujų teisės normų, išmanydama savo teises, laisves ir pareigas „(Žin., 2008, Nr. 146-5870). „Teisinis visuomenės švietimas yra glaudžiai susijęs su žmogaus teisių apsauga. Teisės aktai ir teisinės institucijos yra pagrindinės žmonėms prieinamos savo teisių gynimo priemonės. Efektyvus šių priemonių naudojimas, kaip ir pačių priemonių egzistavimas ir kokybė, priklauso nuo teisinio švietimo veiksmingumo” (Žin., 2004, Nr. 188-7015).
Teisinis ugdymas – tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. (Tidikis, 2003). Pagrindinis teisinio ugdymo tikslas – ne tik teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, bet ir ugdyti asmens valią, pasiryžimą elgtis teisėtai bei žadinti teisėtai elgtis palankią asmens motyvaciją. (Vaišvila, 2004). Taip pat teisinis ugdymas – skatina pratinti jaunąją kartą gerbti įstatymus kaip visuomenės normalaus funkcionavimo pagrindą. Teisiniam ugdymui priskiriamas teigiamų nuostatų ir įsitikinimo uždavinys. (Pekauskas, Grigaliūnaitė, 2008).
Trumpai aptarus šias dvi sampratas galima sakyti, kad teisinis ugdymas labiau pritaikytas vaikams, jaunimui, o teisinis švietimas skirtas suaugusiems žmonėms, todėl giliau žvelgiant į teisinio švietimo plėtojimą, būtų naudinga plačiau panagrinėti teisinio ugdymo dermę.
Šlapkausko V. (2004) teigimu teisinis ugdymas žmogų veikia trimis kryptimis: tikslingai, kryptingai socializuoja individą, formuoja jo sugebėjimus atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, elgtis pagal visuomenėje priimtus elgesio modelius tokiu būdu formuodamas asmenybę ir padėdamas jai prisitaikyti gyventi visuomenėje; skatina individą perimti tam tikru vertybių sistemą; padeda individui susiformuoti teisėto elgesio įgūdžius nulemdamas individo teisinės kultūros formavimąsi.
Teisinis auklėjimas – tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas – ne tik teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, bet ir ugdyti valingą asmens pasiryžimą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palankią motyvaciją, ugdyti vientisą mintimis ir elgesiu nesusidvejinusią asmenybę. Taigi vien tik teisinių žinių pateikimo ir išaiškinimo bei žinojimo nepakanka tam, kad būtų išugdytas asmenybės gebėjimas gyventi remiantis teisiniais principais. Šlapkauskas V. (2004) nurodo ir tam tikras priemones, kuriomis ir yra įgyvendinamas teisinis ugdymas. Viena iš jų – teisinės informacijos turinys, kita – žodis, kalba, trečioji – veiksmas, ketvirtoji – teisėto elgesio pavyzdys.
Pastebėtina, kad teisinis ugdymas glaudžiai susijęs su doriniu, socialiniu, politiniu, ekonominiu ir pilietiniu auklėjimu taip pat yra demokratinio auklėjimo pamatas. Todėl akivaizdu, kad minėtasis ugdymas susijęs su doriniu, pilietiniu ir ekonominiu ugdymu, ypač glaudžiai susijusiais su asmenybės socializacija, kur ši tiesiog ir yra teisinio ugdymo pagrindas. Teisinio ugdymo turinį čia reprezentuoja šios sritys:
• žmogus: jo prigimtis ir poreikiai, laisvės bei teisės;
• visuomeninė: žmonių veikla ir santykiai, šių santykių reguliavimas teisėtvarka, įstatymai;
• valstybė: samprata, demokratinės vertybės ir principai, pavojai, kurie jiems gali grėsti, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžia, pilietis kaip valstybės kūrimo ir valdymo dalyvis
(Šlapkauskas, 2004).
Taigi apžvelgę teisinio ugdymo pagrindinius elementus, galime pasigilinti į teisinio švietimo plėtojimosi galimybes. Pagrindiniai teisinio švietimo uždaviniai – formuoti teisinę sąmonę ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas vykdančiose įstaigose ir neformaliajame suaugusiųjų švietime, sudaryti palankesnes teisinės savišvietos sąlygas, sistemingai informuoti ir konsultuoti socialines visuomenės grupes teisiniais klausimais.
2004-2008 metų teisinio švietimo programoje išskiriami teisinio švietimo metodai: teisinės sąmonės ugdymas, teisinės informacijos teikimas, teisinis konsultavimas. Ir jų taikymas: teisinis informavimas (informacinės kampanijos, konferencijos, informacijos prieigų regionuose steigimas); teisinis konsultavimas (ne tik TM padalinys, bet ir kitos institucijos); savivaldybių administracijų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis teisinės kompetencijos ugdymas; teisinis informavimas ir teisinės kultūros ugdymas mokyklose (Žin., 2004, Nr. 188-7015).
Rowe D. (1994) teigimu, piliečiai neturi būti teisės specialistai, tačiau jie turi įgyti žinių ir gebėjimų, padedančių įgyvendinti teisės normas, labai svarbu:
• pagrindinių teisės savybių žinojimas;
• esminių teisės sistemos elementų supratimas;
• supratimas, kaip kuriami ir keičiami įstatymai, kokia yra demokratinių procesų esmė;
• žinojimas, kad įstatymai yra pagrįsti vertybėmis ir įsitikinimais, kurių dalis piliečių gali ir nepripažinti;
• supratimas, kad įstatymas ne visada sutampa su teisingumu ir gebėjimu būti kūrybiškai kritiškam dėl įstatymo;
• žinojimas ir gebėjimas sužinoti, kada ir kaip ieškoti specialisto pagalbos ir patarimo.
Hiteris D. (1996) ypač pasisakė už švietimą apie žmogaus teisės, nuo kuo ir turėtų būti pradėtas visuotinis teisinis švietimas. Jo teigimu, žmogaus teisės yra tiek pat etikos, kiek ir teisės reikalas. Pati žmogaus teisių sąvoka kyla iš žmogaus moralinės prigimties ir piliečio santykio su valstybe pripažinimo, o įstatymai, kurie reglamentuoja teisių principus nedviprasmiškai palaiko šią pagrindinę aksiomą, teisinis ir moralinis švietimas atlieka svarbų vaidmenį švietime apie žmogaus teises. Teisinis švietimas tik neseniai tapo sisteminga mokymo programos dalimi ir tai tik kai kuriose šalyse. Tačiau kaip tik teisė praeityje ir dabar apibrėžia teisių ribas ir apimtį (Starkey, 1996).

Darbo autorius: A. ALEKSONYTĖ
Atsiųsti pilną darbą pozityvios-tevystes-prielaida