Sėdimą darbą dirbančiųjų skausmas

Manome, kad ilgai sėdint įsitempia viršutinės nugaros dalies raumenys ir sąlygoja nervų, įnervuojančių ranką, užspaudimą, dėl ko gali sumažėti plaštakos raumenų jėga, bet fiziškai aktyvių asmenų, nors ir dirbančių sėdimą darbą, plaštakos ir pirštų raumenų jėga turėtų būti didesnė, nei fiziškai neaktyvių asmenų.

Sėdimą darbą dirbančiųjų kaklo, viršutines nugaros dalies skausmo ir fizinio aktyvumo sąsaja su plaštakos ir pirštų raumenų jėga.

Darbo vietos neretai yra kuriamos, nesilaikant ergonominių principų ir neatsižvelgiant į faktą, kad dirbantys žmonės gali būti skirtingo ūgio, skirtingo sudėjimo bei skirtingo fizinio pajėgumo lygio. Siekiant išsaugoti darbuotojų sveikatą bei sukurti daugiau komforto, svarbu atsižvelgti į šiuos minėtus skirtumus. Kai nesilaikoma ergonominių principų reikalavimų, darbuotojai dažnai būna priversti prisitaikyti prie prastų darbo sąlygų (Ghosh et al., 2010).
Tačiau, nors ir didelis dėmesys pastaraisiais metais skiriamas ergonomikai darbo vietose, nusiskundimai dėl kaulų raumenų sistemos susirgimų, susijusių su darbo pobūdžiu, išlieka rimta problema, reikalaujanti naujo požiūrio ir naujoviškesnių priemonių (Voerman et al., 2007).

Pastaruoju metu, didelį susirūpinimą kelia padidėjęs kaulų raumenų sistemos sutrikimų paplitimas tarp darbuotojų, dėl to kyla poreikis kuo labiau pritaikyti darbo vietą taip, kad būtų užtikrinta saugi darbo aplinka ir darbuotojų sveikata (Franco, 2010).

Su darbu susijusios ligos ir sužeidimai pastaruoju metu yra plačiai aptarinėjami. Remiantis PSO statistiniais duomenimis, kiekvienais metais visame pasaulyje yra pateikiama 217 milijonų atvejų, susijusių su darbo ligomis ir 250 milijonų atvejų, susijusių su sužeidimais darbe, įskaitant 330 000 mirčių (Franco, 2010).

Pirmieji aprašyti atvejai, susiję su profesija ir silpna sveikata, siekia net 17 amžių, juos aprašė italų medikas, profesinių ligų tėvu pakrikštytas, B. Ramazzini. Jis yra pirmasis iš medicinos atstovų, kuris susiejo darbo aplinką ir pobūdį su darbininkų sveikata. Jis nustatė, kad darbininkų sveikatai įtakos turi ne tik darbo aplinka (chemikalai, nešvari darbo aplinka ir pan.), bet ir ilgai trunkantys, stiprūs ir nereguliarūs judesiai ar ilgalaikė vienoda kūno padėtis. B. Ramazzini teigė, kad laikysena darbo metu, pasikartojantys judesiai ir daiktų kėlimas turi tiesioginę įtaką darbuotojų sveikatai (Franco, 2010).

Temos aktualumas. Nusiskundimai dėl kaulų raumenų skausmų ar susirgimų, kurie susiję su darbo pobūdžiu, yra įvairios kilmės. Jie gali būti biomechaniniai, psichosocialiniai ir labai individualūs, todėl turi būti parenkamos atitinkamos intervencijos, kuriomis siekiama sumažinti jaučiamus simptomus. Dažniausiai yra rekomenduojama pakeisti darbo pobūdį ar darbo aplinką, arba ieškoti būdų, kaip geriau prisitaikyti, pakeičiant darbo padėtį pagal ergonomikos principus (Voerman et al., 2007).

Ilgai trunkanti sėdima padėtis prie kompiuterio, kartu su netinkama darbo vietos ergonomika, yra vienos pagrindinių priežasčių, lemiančių kaulų raumenų sistemos skausmų atsiradimą (Janwantakul et al., 2009).

Hipotezė: Hipotezė: manome, kad ilgai sėdint įsitempia viršutinės nugaros dalies raumenys ir sąlygoja nervų, įnervuojančių ranką, užspaudimą, dėl ko gali sumažėti raumenų jėga, bet fiziškai aktyvūs asmenys, nors ir dirbantys sėdimą darbą, turėtų turėti didesnę jėgą ir nejausti skausmų nei tik sėdimą darbą dirbantys, fiziškai neaktyvūs asmenys.
Tyrimo tikslas: nustatyti sėdimą darbą dirbančių kaklinės stuburo ir viršutinės nugaros dalies skausmų ir fizinio aktyvumo sąsajas su plaštakos ir pirštų jėga.

Tyrimo uždaviniai: 1 Nustatyti kaklo ir viršutinės nugaros dalies skausmų paplitimą.
2. Įvertinti sėdimą darbą dirbančių žmonių fizinį aktyvumą.
3. Nustatyti tiriamųjų plaštakos ir pirštų jėgą.
4. Nustatyti koreliacinius ryšius tarp vertintų rodiklių.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Skausmas ir jo priežastys
Skausmas yra vienas iš organizmo „kalbos su mumis” pagrindinių elementų. Kai organizmas siunčia skausmo signalą, vadinasi yra sutrikimas ir reikalinga pagalba ar atidesnė priežiūra tai sričiai. Skausmas yra nemalonus sensorinis jutimas ir emocinis potyris. Skausmą sukelia įvairios priežastys ir žmonės į jį reaguoja skirtingai (Hamilton, 2010). Vyrauja dvi pagrindinės skausmų atsiradimo priežasčių teorijos: raumenų ir psichologinė.

• Raumenų teorija aiškina, kad skausmus gali sukelti raumenų disbalansas, aktyvūs trigeriniai taškai, sutrikusios raumens funkcijos (Omoigui, 2007).

• Psichologinė teorija skausmą ir jo simptomus sieja su stresu, emocine įtampa, susijaudinimu, pvz., teigiama, kad vienas iš streso požymių yra dantų griežimas naktį (Omoigui,2007).

Skausmas, kurį sukelia audinių pažeidimai, vadinamas nociceptiniu, o skausmas, kurį sukelia nervų pažaida, vadinamas neuropatiniu. Nors dažniausiai skausmą sukelia audinių pažaida, bet raumenų skausmus išprovokuoja ir trigeriniai taškai, esantys skaudamoje srityje (Hamilton,2010).

Skausmo pobūdis būna: geliantis, aštrus, pulsuojantis. Jis gali būti laikinas, priepuolių tipo arba pastovus. Skausmą pablogina judėjimas arba net juokimasis; netgi gilus kvėpavimas gali sustiprinti skausmą (Hamilton, 2010).
Skausmas skirstomas į lėtinį ir ūmų. Ūmus skausmas atsiranda staiga ir yra ribotos trukmės. Jis dažniausiai pasireiškia, kai yra traumuojami kaulai, raumenys, vidaus organai. Lėtinis skausmas trunka ilgiau nei ūmus ir sunkiai pasiduoda gydymui. Lėtinis skausmas dažniausiai siejamas su ligomis, taip pat su pažeistais audiniais ir labai dažnai, – su nervų pažaida (Hamilton, 2010).

Tiek lėtinį, tiek ūmų skausmą įtakoja žmogaus mintys bei nusiteikimas ir atvirkščiai, -skausmas gali turėti įtakos žmogaus mintims bei jo psichologinei būklei. Dažniausiai skausmas būna labai varginantis. Ypatingai žmogaus savijautą įtakoja lėtinis skausmas, kadangi jis būna ilgai trunkantis, arba net pastovus ir neretai siejamas su tokių sutrikimų atsiradimu, kaip depresija ar nerimas (Hamilton, 2010).

Psichologiniai faktoriai, įtakojantys skausmų atsiradimą, yra stresas, nerimas ir nervinė įtampa. Psichologinis stresas gali dar labiau sustiprinti jaučiamus skausmus (Hamilton, 201 0). Psichologiniai faktoriai taip pat veikia psichogeninį skausmą, o kai kuriais atvejais, psichologinė būsena iššaukia skausmus (Hamilton, 2010).

A. Vikat su bendraautoriais (2000) pastebėjo, kad net ir psichosocialinės problemos turi įtakos skausmams bei jų atsiradimui.

Kaulų raumenų skausmai yra dažna, biuruose dirbančių žmonių problema (Tuchin, 2008). K. Jacobs and N. A. Baker (2002) nustatė tiesioginį ryšį tarp ilgalaikio darbo kompiuteriu ir kaulų raumenų sutrikimų bei diskomforto jausmo.
Nusiskundimai dėl viršutinių galūnių kaulų raumenų skausmų, susijusių su darbo pobūdžiu, tapo įprastu reiškiniu vakarų šalių pramonės darbininkų tarpe. Nyderlanduose apie 15 proc. visų dirbančių žmonių patiria daug nemalonių kaklo, pečių, rankų simptomų, pasireiškiančių ir apibūdinamų kaip skausmas, tirpimas ar dilgčiojimas. 1998 metais apie 8 proc. visų Olandijos dirbančių žmonių turėjo nedarbingumo pažymėjimus dėl su darbo pobūdžiu susijusių kaulų raumenų susirgimų, o 2 proc. iš jų nedirbo ilgiau nei po 4 savaites (Voerman et al., 2007).

Beveik visos hipotezės apie raumenų skausmus teigia, kad skausmas atsiranda dėl ląstelių suaktyvinimo. Teigiama, kad skausmo atsiradimo mechanizmai yra susiję su hipoksija (deguonies trūkumu organizme), energijos trūkumo poveikiu, kalcio susikaupimu ląstelės viduje ir galiausiai, dėl raumenų ląstelių pažeidimo. Tačiau, elektromiografo pagalba nepavyko patikimai nustatyti priežasčių ir sąsajų tarp skausmo ir raumenų suaktyvinimo. Skausmo patogenezė skausmo atsiradimą aiškina sensorinių nervų sužadinimu, kurie informaciją apie galimą audinių sužeidimą netiesiogiai perduoda į nervų sistemą, nociceptoriams (jutimo receptoriams) (Knardahl, 2002).

Taigi, ilgalaikis žemo slenksčio motorinių neuronų aktyvavimas, ilgai netaisyklingai sėdint, nepaaiškina raumenų skausmo genezės. Yra patikimų įrodymų dėl raumenų ląstelių pažeidimo ir su darbu susijusio raumenų skausmo, todėl skaidulų veikla gali būti veikiau skausmo pasekmė, o ne priežastis. Yra hipotezė, teigianti, kad nedidelė raumenų veikla sukelia kraujagyslių nociceptorių (jutiminių receptorių) sąveiką su raumenų jungiamuoju audiniu ir taip sukelia skausmą (Knardahl,2002).

1.2 Kaklo ir viršutinės nugaros dalies, pečių lanko skausmai ir jų atsiradimo priežastys

Viršutinės nugaros dalies skausmas yra kildinamas iš pasikartojančių rotacinių judesių, netaisyklingos laikysenos, virškrūvių ar pažaidos pvz., ilgai netaisyklingai sėdint prie stalo, viršutinės nugaros dalies raumenys gali įsitempti ir tapti nepaslankūs (sustingę) (Deros et al, 2010).

Skausmai galvos kaklo srityje yra siejami su lytimi, gyvenimu be partnerio, nuovargiu darbo pabaigoje, dažnai pasikartojančiais veiksmais darbo metu, taip pat darbo vietos ergonomika ir didelio susikaupimo reikalaujančiu darbu. Prisitaikymas prie nepatogios laikysenos didina riziką patirti kaklo skausmus, pvz.: išlaikant pastoviai į priekį palenktą galvą ir ištiestą kaklą. Patiriamas raumenų įtempimas yra siejamas su raumenų pervargimu. Toks galvos laikymas palenktoje padėtyje apkrauna kaklo ir pečių juostos raumenis. Biuruose dažniausiai dirbama kompiuteriu, o atliekamas darbas su dokumentais, reikalauja nuolatinio šių raumenų įtempimo. Užsitęsusi raumenų veikla.

Lėtinis kaulų raumenų skausmas blogina gyvenimo kokybę, sumažina darbo galimybes bei komforto jausmą ir trukdo aktyviam socialiniam gyvenimui. Daugelis mechanizmų, tokių kaip skausmingumas, hyperalgezija ir plintantis skausmas, ar padidėjęs jautrumas turi būti pastebėti. Lėtinis kaulų raumenų skausmas dažniausiai pasireiškia pečių juostoje (Binderup et al., 2010).

Besitęsiantys viršutinės nugaros dalies skausmai taip pat siejami ir su amžiumi, dažnu liemens lenkimu, taip pat su psichine įtampa, pvz., su darbu, kur reikia priiminėti sprendimus, nuolat bendrauti su kitais darbuotojais ar klientais, taip pat su tiesioginiu stresu darbe ir dažnais konfliktais namuose (Janwantakul et al., 2009 ).

P. Janwantakul su bendraautoriais (2009) vieni iš pirmųjų darbą ir skausmus viršutinėje nugaros dalyje susiejo su bio – psichosocialinias veiksniais. Nustatyta, kad bendravimas su kitais bendradarbiais turi įtakos viršutinės nugaros dalies skausmų atsiradimui. Šis teiginys aiškinamas taip, kad bendraujant su kitais gali daugiau susidaryti papildomų stresinių situacijų, nei dirbant pavieniui. Taigi, streso vaidmuo ir įtaka raumenų skausmo atsiradimui yra pripažįstama (Janwantakul et al., 2009 ).

Analizuojant mechaniniu požiūriu, tai krūtininė stuburo dalis turi mažą judesių amplitudę dėl to, kad yra susijungusi su šonkaulių lanku. Kita vertus, lenkiant liemenį krūtininės stuburo dalies judesiai yra nereikalingi. Tačiau, pasikartojantis liemens lenkimas gali įtakoti krūtininės dalies struktūrų pažeidimų atsiradimą, ypač veikiant išorinėms jėgoms (Janwantakul et. al., 2009).

Pastaruoju metu kaklo skausmas tapo daugeliui būdinga, epidemiologinio pobūdžio problema. Viena iš priežasčių yra sėdimas gyvenimo būdas, susijęs su ilgalaikiu kompiuterio naudojimu kasdienėje veikloje (Lisinski et al., 2005).
Olandijoje nugaros ir kaklo, pečių juostos skausmai yra viena iš priežasčių, sukeliančių laikiną nedarbingumą. Rizikos faktoriai, kurie sukelia šiuos skausmus, gali būti skirstomi į fizinius ir psichologinius. Fiziniai: kaklo skausmas gali būti siejamas su tiesiogine trauma į kaklo sritį, degeneracinėmis ligomis, uždegiminiais procesais, bet dažniausiai skausmai siejami su laikysena, stresu, įtampa, lemiančia raumenų spazmų atsiradimą, trigerinių taškų formavimąsi, nervų užspaudimą, uždegiminius procesus, rankų tirpimus (Diepenmaat et el., 2006).
Dažniausi nusiskundimai, susiję su kaklo sritimi ir pečių juosta, yra bukas ar geliantis skausmas, diskomforto jausmas, dažniausiai kylantis dėl minkštųjų audinių, sausgyslių, raumenų, sąnarių, kaulų ar nervų pažaidos. Simptomai gali būti klasifikuojami pagal jų kilmę: nociceptiniai ar neuropatiniai. Nociceptinis skausmas dažniausiai apibūdinamas kaip vietinis, nes jis kyla iš raumenų, kaulų, sąnarių, sausgyslių. Neuropatinis skausmas dažniausiai kyla iš pačių nervų pažaidos, sunkesniais atvejais, skausmas pasireiškia kartu su jutimų sumažėjimu ar netekimu, propriocepcijos sutrikimais. Nervas gali būti traumuojamas užspaudimo ar stipraus tempimo metu (Rehn, 2004).
Kaklo raumenis įnervuoja pirmieji kaklo segmentai, tai motoriniai nervai, kurių tempimas ar suspaudimas gali sąlygoti skausmus. Bet kurio nervo užspaudimas ar tempimas gali įtakoti galvos ar kaklo užpakalinės dalies skausmų atsiradimą. Empiriškai, būtų sunku izoliuoti skausmą, atsirandantį dėl trigerinių taškų, raumenų įtampos, ar nuo nervų užspaudimo atsiradusį skausmą (Pidcoe & Mayhew, 2003).
Autoriai apibūdina skausmo atsiradimą kaip prastos laikysenos pasekmę, kuri ir sąlygoja raumenų įtampos atsiradimą. Žmonėms su padidinta krūtinine kifoze, kurių galva būna atsikišusi į priekį, priekinės kūno linijos atžvilgiu, kaklas yra kompensacinėje hiperekstenzijoje, kas lemia kaklą tiesiančių raumenų sutrumpėjimą. Skausmo mechanizmą taip pat gali išprovokuoti nenormaliai didelės kompresijos jėgos, veikiančios sąnarines fasetes (Pidcoe & Mayhew, 2003).
Kaklo raumenų ilgis priklauso nuo galvos padėties, todėl svarbu yra išlaikyti galvą ir kaklą neutralioje padėtyje, kad būtų sumažinta apkrova kaklą tiesiantiems raumenims. Pakeitus laikyseną, pasikeičia galvos svorio centras kaklo slankstelių sukimosi taško atžvilgiu. Pavyzdžiui, išlaikant galvos padėtį tiesiai, yra mažiau apkraunami slanksteliai ir raumenys. Nustatyta, kad staigesnis kaklo judesys savaime padidina trapecinių raumenų aktyvavimą. Galvą laikant tiesiai, savaime sumažėja trapecinių raumenų veikla. Aukščiau pakėlus kompiuterio ekraną, dirbančiojo kaklo -stuburo laikysena būna žymiai tiesesnė, o raumenims tenka mažesnė apkrova. Šis pavyzdys rodo, kad yra įvairių būdų, kaip galima pakeisti raumenų veiklą, palyginti nežymiai pakeitus darbo aplinką (Pidcoe & Mayhew, 2003).
Kaklo ir pečių skausmai gali būti klasifikuojami įvairiai. Kai kurie žmonės jaučia tik kaklo arba tik pečių skausmus, kai tuo tarpu kiti jaučia skausmą abiejose srityse. Kaklo skausmų priežastys gali būti įvairios, pvz., pakitusi kaulų ar sąnarių padėtis, trauma, netaisyklinga laikysena, degeneracinės ligos, augliai, raumenų įtampa. Tačiau, viena iš pagrindinių kaklo ir pečių juostos minkštųjų audinių skausmų atsiradimo priežasčių yra raumenys ir jų funkcijos sutrikimai. Bet nėra vieningos nuomonės, kuri iš išvardintų struktūrų lemia skausmų atsiradimą. Diagnostiniai metodai patvirtina, kad skausmus sukelia ne viena priežastis ir ne viena struktūra. Dažniausios struktūros, lemiančios skausmų atsiradimą yra: raiščiai, tarpslanksteliniai diskai, nervai, fascijos, sąnarių kapsulės (Ariens et al., 2001; Dalton, 2002).
1.3 Su skausmu susiję kaulų raumenų sistemos pokyčiai
Dažnas kompiuterių naudojimas darbe sąlygoja paplitusius kaulų raumenų sistemos skausmus kakle, viršutinėse galūnėse ir nugaroje. Daugelis autorių nurodo, kad yra teigiama koreliacija tarp laiko, praleidžiamo sėdint prie kompiuterio ir kaklo skausmų. Pažymima, kad biuro darbuotojams dažnai tenka atlikti užduotis rankomis, kas yra laikoma rizikos faktoriumi skausmams atsirasti. Darbe dažnai galima patirti psichosocialinį stresą. Triukšminga darbo aplinka taip pat yra rizikos veiksnys, sukeliantis kaulų raumenų sistemos skausmus (Janwantakul et al., 2009).
Keli neseniai atlikti, gyventojų apklausa pagrįsti tyrimai parodė, kad žmonės dažnai skundžiasi skausmais keliose kūno vietose. Skausmas įvairiose kūno vietose buvo dažniau minimas, nei skausmas vienoje konkrečioje vietoje (Kamaleri et al., 2008).
Pagrindinė skausmo pasireiškimo keliose kūno vietose priežastis yra ta, kad vienas vietinis skausmas lydi kitą, nepriklausomai nuo tos skausmo vietos (Croft et al., 2007).
Yra įrodymų, kad skausmas turi stiprų tiesioginį poveikį gebėjimui dirbti. Tyrimais nustatyta, kad dėl įvairių vietų skausmų ir negalėjimo dirbti buvo imama daugiau laikinojo nedarbingumo lapelių ar invalidumo pensijų. Nedaug yra žinoma apie skausmo, pasireiškiančio keliose kūno vietose, daromą poveikį ir savęs vertinimą dėl atliekamo darbo kokybės (IJzelenberg
& Burdorf, 2004).
Taigi, skausmas keliose kūno vietose yra paplitęs reiškinys: vidutiniškai skausmas keliose kūno vietose pasireiškia jau nuo 20 metų ir tęsiasi vėlesniame amžiuje. Su amžiumi keičiasi skausmo įtaka atliekamam fiziniam darbui, todėl darbo ir išėjimo į pensiją planai keičiasi. Skausmo keliose kūno vietose įtaka atliekamam, nedidelio fizinio krūvio reikalaujančiam, fiziniam darbui, būna didesnė tik vyresniame amžiuje, nuo 50 ir daugiau metų (Kamaleri et al., 2009). Ūmus skausmas yra stiprus faktorius, labai lemiantis gebėjimą dirbti. Skausmo, kaip apsaugos mechanizmo, prevencija gali būti labai svarbi, nes stipriai juntamas skausmas, ar išplitęs lėtinis skausmas, keičia žmonių laiko suvokimą. Visų pirma, keičiasi laiko poreikis, skirtas atlikti kasdienius darbus, be to, gebėjimas atlikti darbus mažėja, ypatingai atidumo ir kruopštumo reikalaujantiems darbams, kuriems reikia daugiau laiko (Alavinia et al., 2009).
Dažniausiai, skausmas, kartu su griaučių raumenų sistemos sutrikimais, labiau pasireiškia moterims negu vyrams (Binderup et al., 2010). Vieno eksperimento tikslais buvo plačiai naudojamas sukelto slėginio skausmo slenksčio (SSS) (angl. pressure pain threshold – PPTs), tyrimas, siekiant įvertinti skausmo pajautimą ir terapinių intervencijų veiksmingumą skausmo gydymui, todėl SSS tyrimas yra naudingas eksperimentinis modelis (Binderup et al., 2010).
Slėginis skausmo slenkstis (SSS), tai instrumentas, matuojantis spaudimo pasiskirstymą, o slėginio skausmo algoritmas yra patikima metodika, vertinant mechaninį jautrumą skausmui ir gilioms somatinėms struktūroms. Pvz., trapecinio raumens SSS taškų išsidėstymas patvirtino, kad skausmo jautrumas skiriasi, priklausomai nuo raumens dalies (Binderup et al., 2010).
Vyrų SSS yra žymiai didesnis, nei moterų. Faktas, kad lyties skirtumai yra susiję su lytinių hormonų lygiu, tačiau tyrimai parodė, kad nėra jokio ryšio tarp menstruacinio ciklo ir skausmo jutimo. Apskritai, moterys turi mažesnę raumenų masę, kas įtakoja raumens dydį, ir šis santykinis skirtumas gali turėti įtakos žemesniam slėgio skausmo slenksčiui (Binderup et al., 2010).
Streso įtaka skausmui. Psichinis stresas gali sukelti raumenų įtampą, todėl manoma, kad tai turi įtakos kaulų raumenų sistemos pažeidimams. Ilgalaikė raumenų motorinių neuronų veikla, kurių aktyvavimo slenkstis yra žemas, gali sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus, degeneracinius procesus ir skausmą (Forsman, 2010). Psichinis stresas gali sužadinti žemo slenksčio motorinių neuronų veiklą, net jei nėra fizinės veiklos. Atsižvelgiant į rizikos veiksnius sveikatai dėl ilgalaikės motorinių neuronų veiklos, buvo padaryta išvada, kad psichikos poilsio stoka yra svarbus rizikos veiksnys raumenų skausmo atsiradimui (Forsman, 2010).

1.4. Trigeriniai taškai ir jų sukeliami skausmai
Visame pasaulyje yra paplitęs miofascialinis skausmas. Amerikoje šis skausmas paplitęs tarp 44 milijonų gyventojų. Miofascialinis skausmas paprastai apibūdinamas kaip gilus, bukas, geliantis skausmas, kurį pablogina raumenų įtampa, pvz., dėl psichologinio streso. Dažnai miofascialinis skausmas atsiranda dėl traumos ar nuolatinio raumens tempimo (Alvarez &
Rockwell, 2002).
Tarptautinė medicinos grupė nustatė, kad 30 procentų visų besiskundžiančiųjų skausmais, turi jautrius miofascialinius trigerinius taškus. Klinikos, kurių specializacija yra galvos ir kaklo skausmai, teigimu, 55 proc. visų pacientų skausmų priežasčių yra miofascialinė (Wheeler, 2004). Miofascialiniai trigeriniai taškai sukelia tokius negalavimus kaip galvos skausmą (de -Las Penas, 2006), kaklo skausmus, rankos ir plaštakos skausmus ir net ginekologinį skausmą (Hwang, 2005).
Kaip atsiranda trigeriniai taškai dar nėra tiksliai aišku. Elektromiografiniai duomenys parodė, kad trigeriniai taškai yra žemo aktyvavimo lygio ir spontaniško aktyvavimo. Nustatyta, kad trigerinis taškas, tai mikroskopiniai įtemptų skaidulų telkiniai visame įtemptame taške (1 pav.). Manoma, kad tuos pakitimus sukelia centrinė energijos krizė (dėl traumos ar perkrūvio), dėl ko atsiranda skaidulų įsitempimo taškai, ar dėl netinkamo kalcio pasišalinimo ir sarkomerinio tinklo (Alvarez & Rockwell, 2002).

Faktoriai, kurie dažniausiai siejami su trigerinių taškų formavimusi, yra netaisyklinga laikysena, pasikartojantis mechaninis stresas, mechaninis disbalansas, pvz., kojos ilgio skirtumas, sąnarių funkcijos sutrikimai, miego trūkumas, vitaminų stoka (Alvarez & Rockwell, 2002).
Miofacialiniai trigeriniai taškai būna aktyvūs ir latentiniai. Latentiniai trigeriniai taškai yra apibūdinami kaip įtemptos raumens vietos, bet jos nėra siejamos su skausmais. Aktyvūs trigeriniai taškai yra tos pačios įtemptos raumens vietos, bet jos sukelia skausmus palpuojant, o nuo jų skausmas gali plisti tolyn. Svarbu pažymėti, kad skausmas plinta ne pagal nervo ėjimo kryptį ir ne pagal dermatomas. Latentinių trigerinių taškų yra randama pečių juostos raumenyse -54 proc. moterų ir 45 proc. vyrų, kurie neturi jokių simptomų (Treaster, 2005).
Pats trigerinis taškas neriboja judesių ir nėra skausmingas, bet aktyvių trigerinių taškų tempimas ar stipri palpacija sukelia skausmus (Rivner, 2001 ). Su trigeriniais taškais yra siejami ir tokie simptomai, kaip raumenų silpnumas (ne atrofinis), prasta koordinacija, sumažėjęs darbingumas, nuovargis ir miego sutrikimai. Pacientams, kuriems trigeriniai taškai yra randami veido raumenyse, gali jausti tokius simptomus kaip: galvos svaigimą, spengimą ausyse, sutrikusią pusiausvyrą (Alvarez & Rockwell, 2002).
Miofascialinis skausmas gali kilti ir dėl vieno trigerinio taško, bet dažniausiai būna keletas trigerinių taškų, kurie sukelia visos srities skausmus (Alvarez & Rockwell, 2002). Raumenys, kuriuose jaučiamas miofascialinis skausmas, yra trumpesni dėl sarkomerų susitraukimų. Nustatyta, kad efektyvus tempimas palengvina jaučiamus simptomus. Tempimas gali būti atliekamas paprastai, pagal skaidulų kryptį. Kitos technikos: post-izometrinė relaksacija, reciprokinis slopinimas ar gilus masažas (Rudin, 2001).
Kaklo ir pečių juostos trigeriniai taškai
Kaklo raumenų trigeriniai taškai yra viena iš pagrindinių galvos, kaklo skausmų priežasčių, įskaitant ir paties kaklo struktūrų pakitimų sukeliamus skausmus (Rivner, 2001).
Latentiniai trigeriniai taškai yra randami visoje viršutinėje nugaros dalyje ir kaklo raumenyse. Aktyvūs trigeriniai taškai dažniausiai randami viršutinėje trapecinio raumens dalyje ir mentės keliamajame raumenyje. Skausmas, plintantis iš trapecio raumens, dažniausiai apima nugarinę kaklo dalį. Mentės keliamojo raumens trigeriniai taškai skausmus sukelia šoniniame kaklo paviršiuje ir petyje, ypač tuomet, kai raumuo dirba. Šie raumenys turi didelę įtaką laikysenai, ypač biuro darbuotojams, kurie dirba susikūprinę. Viršutinė trapecinio raumens dalis, kartu su mentės keliamuoju raumeniu, dirba sinergetiškai kartu su kitais raumenimis, keliant ir fiksuojant mentę. Ir vienas trigerinis taškas gali įtakoti visos šios srities skausmingumą (de-Las- Penas, 2006).

Galvos skausmai
Aktyvūs raumens miofascialiniai trigeriniai taškai petyje, kakle ir veide yra pagrindiniai galvos skausmo šaltiniai. Galvos skausmai būna įvairūs. Nuo įtampos atsiradusius galvos skausmus sukelia trigeriniai taškai. Trigeriniai taškai taip pat sukelia ir klasikines migrenas (Hwang, 2005).

Viršutinių galūnių skausmai
Raumenys su trigeriniais taškais, kurie tvirtinasi prie mentės, dažnai yra siejami su rankų skausmais. Raumenys, kuriuose formuojasi trigeriniai taškai, yra: pomentinis, antdyglinis, didysis apvalusis ir priekinis dantytasis. Iš šių raumenų trigerinių taškų skausmas retai kada plinta iki riešo ar pirštų. Kaklo tiesimo ir lenkimo traumos dažnai aktyvuoja tirgerinius taškus mažajame krūtinės raumenyje, iš kurio ir sklinda skausmas iki pat pirštų (Harden, 2001).
Trigeriniai taškai, susiję su miofascijaliniais ir visceraliniais skausmais, dažnai ir būna nurodytose skausmo srityse, tačiau būna, kad daugelis skausmų pasireiškia toliau nuo trigerinio taško. Be to, trumpai, intensyviai stimuliuojant trigerinius taškus, dažnai skausmas numalšinamas ilgam. Šios trigerinių taškų savybės – jų pasiskirstymas dideliame plote bei skausmo numalšinimas juos stimuliuojant, primena akupunktūros taškus skausmui malšinti. Vieno tyrimo metu buvo siekiama nustatyti koreliaciją tarp trigerinių taškų ir akupunktūros taškų dėl skausmo malšinimo, remiantis dviem kriterijais: erdviniu pasiskirstymu ir, susijusiu su skausmo pobūdžiu. Buvo nustatyta nepaprastai daug (71 proc.) atitikimų. Šis glaudus ryšys rodo, kad trigeriniai taškai ir akupunktūriniai taškai dėl skausmo malšinimo, nors nustatyti nepriklausomai ir skirtingai paženklinti, atstovauja tam pačiam reiškiniui ir priklauso tiems patiems neuronų mechanizmams
(Melzack et al., 2003).
Raumenys, kuriuose susiformavę trigeriniai taškai, paprastai nusilpsta dėl skausmo. Palaipsniui progresuojantys stiprinimo pratimai, gerai atstato raumens funkciją ir sumažina riziką trigerinių taškų formavimuisi. Nuolat įsitempę raumenys didina tigerinių taškų sukeltus skausmus. Psichologiniai faktoriai, padedantys sumažinti jaučiamus skausmus, yra kognityvinė elgesio terapija ir hipnotizuojantis atsipalaidavimas, meditacija (Wheeler, 2004).

1.5. Pleksopatijos
Pagrindinė nervų funkcija – perduoti CNS sistemos siunčiamus signalus, taip pat ir skausmo signalą, į ir iš smegenų. Pažeisti nervai gali neteisingai perduoti signalus, arba tie signalai gali būti klaidingi, pvz., galima jausti deginimą, nors ta vieta nėra veikiama jokio šilumos šaltinio. Nervų pažeidimo sukeltas skausmas dažnai apibūdinamas kaip deginantis ar duriantis, kiti skundžiasi adatėlių badymu ar aštriu skausmu. Kai kurie žmonės su nervų pažeidimu būna labai jautrūs temperatūrai ar prisilietimui, pvz., net ir lengvas prisilietimas, toks kaip antklodės prisilietimas, sukelia skausmus (Hamilton, 2010).
Nervinių rezginių – nervų anatomiją svarbu žinoti, norint teisingai įvertinti ar atskirti pleksopatijas nuo neurologinių sutrikimų, tokių kaip: nervo užspaudimo (pvz., auglio), meningito ar kitų perifierinių nervų sutrikimų (Jaeckle, 2002 ).

Kaklo pleksopatija
Kaklo pleksopatija susiformuoja tarp C1 ir C4 nervinių šaknelių. Kaklo rezginys įnervuoja diafragmą ir giliuosius kaklo raumenis bei galvos sukamąjį ir trapecinį raumenis. Žmonės, kuriems yra pleksopatija, skundžiasi skausmais kaklo srityje, pečiuose, gerklėje, kuriuos dažniausiai sustiprina kaklo judesiai, rijimas, ir kosėjimas. Skausmas dažniausiai būna gilus, įkyrus ir pastovus, retkarčiais ištinka aštraus skausmo proveržiai. Atliekant apžiūrą ir apčiuopą, dideliame plote jaučiami įsitempę raumenys, jautrumo nebuvimas, pastebimas dažniausiai nervinių šaknelių zonose
(Jaeckle, 2002 ).
Pacientai, kuriems yra kaklinės dalies neuropatija, jaučia skausmus, kurie prasideda kaklo srityje ir sklinda žemyn į ranką. Šį skausmą lydi dalinis raumenų silpnumas ir jutimų sutrikimas atitinkamoje dermatomoje (Ensrud et al., 2008).

Peties rezginio pleksopatija
Peties rezginį sudaro C5 – C8, Th1 nervinių šaknelių šakos, kurios skirstomos į viršutinę nervinę šaką (C5 – C6), medialinę šaką (C7 ) ir apatinę šakas (C8 – Th1). Jos įnervuoja pomentinį, deltinį, platųjį nugaros, trigalvį, žastinius stipinkaulio raumenis, riešo ir pirštų tiesėjus (Jaeckle,
2002 ). Per peties rezginį eina nerviniai impulsai iš nugaros smegenų į rankas (Sale & Semmler, 2005).
Peties rezginio neuritas ar neuropatija yra retas sutrikimas, kuris dažniausiai neturi aiškios priežasties, todėl ši liga dažniausiai yra maišoma su kaklo ir viršutinės nugaros dalies susirgimais ar sutrikimais, tokiais kaip kaklo spondiliozė, ar kaklo radikulopatija. Yra teorija, teigianti, kad peties rezginio neuritą sukelia įvairios infekcijos – moksliniai tyrimai rodo, kad net 25 neuritų atvejus gali sukelti infekcijos; 15 atvejų neuritą sukelia vakcinacijos, įskaitant ir hepatito B vakciną, taip pat neatmetama teorija, kad neuritas yra imunologinė liga. Prie šios ligos atsiradimo priežasčių yra nurodomi ir įgimti faktoriai (Ensrud et al., 2008).
Pacientai su ūmiu petinio rezginio neuritu skundžiasi skausmu, kurį paprastai lydi rankų ir peties sąnario silpnumas, rankų tirpimas. Peties sąnario silpnumas ir rankų skausmas yra dažnai pasitaikantys sutrikimai, kurie gali būti siejami su daugeliu negalavimų. Esant tokiems skausmams, dažniausia yra minima kaklo radikulopatija (Ensrud et al., 2008). Skausmas dažniausiai pasireiškia izometrinio susitraukimo metu, pastebima ribota judesių amplitudė, sumažėjusi rankos jėga (Waersted et al., 2010).
Peties rezginio disfunkcija (pleksopatija) yra periferinės neuropatijos forma. Periferinė neuropatija taip pat gali būti sukelta nervų pažeidimo, ligos, vitaminų trūkumo ar infekcijos, taip pat gretutinių ligų: diabeto, inkstų nepakankamumo. Ji pasireiškia, kai yra pažeidžiamas petinis rezginys, paprastai toje vietoje, kurioje nervų šaknelės, išėjusios iš stuburo kanalo, išsišakoja į pavienius rankos nervus. Nervas paprastai yra traumuojamas tiesiogiai, t.y. gaunama tiesioginė trauma, pvz., labai stiprus patempimas, staigus rankos trūktelėjimas. Galimas pažeidimo tipas yra ir nervo užspaudimas, pvz., nervų užspaudimas dėl auglio. Dažniausiai petinio rezginio neuritas pasireiškia 20 – 60 metų amžiaus asmenims, nors susirgimo atvejų pasitaiko visose amžiaus grupėse (Sale & Semmler, 2005; Ensrud et al., 2008). Petinio rezginio pleksopatijos simptomai yra:
• peties skausmas;
• plaštakos, rankos ir peties tirpimas, sustingimas;
• dilgčiojantis, deginantis skausmas, nenormalūs jutimai;
• rankų, plaštakos, riešo silpnumas (sumažėjusi raumens jėga, nepriklausomai nuo treniruotumo) (Ensrud et al., 2008).
Fiziniai simptomai, tokie kaip: bukas, dilgčiojantis, duriantis, radijuojantis, deginantis, tvinkčiojantis skausmas, ar kiti simptomai: plaštakos ar pirštų tirpimas, sumažėjusi rankos jėga, skausmas rieše, plaštakos silpnumas, šąlantys pirštai, drebulys, ar sumažėjęs pirštų miklumas taip pat yra siejami su kaulų raumenų ir nervų pažaida (Rehn, 2004).
Petinio rezginio pleksopatija pasireiškia rankos ir peties skausmu, sumažėjusia judesių amplitude ir sumažėjusiais jutimais, atsiradusiais dėl nervo patologijos. Raumens silpnumas dažniausiai pasireiškia antdygliniame, podygliniame, deltiniame ir dvigalvyje žasto raumenyse (Ensrud et al., 2008).
Petinio rezginio pleksopatija yra siejama su gimdymo traumomis ir toksinų, chemikalų ar vaistų poveikiu bei uždegiminiais procesais ar virusinėmis infekcijomis, lemiančiomis imuninės sistemos sutrikimus (Ensrud et al., 2008)

1.6. Kaulų raumenų sistemos pokyčiai
Raumenys yra jautri struktūra, kuri reaguoja į nervinius impulsus. Raumenys, reaguodami į nervinius impulsus, susitraukdami palaiko, apsaugo ir juda. Koordinacijoje su centrine nervų sistema (CNS), raumenys priima eferentinius nervinius signalus iš jos; iš raumenų taip pat sklinda nervinis atsakas į galvos smegenis. Raumuo gana greitai reaguoja į stresą ir įsitempia, o tas įsitempimas sukelia skausmus pvz., galvos skausmus (Berchtold, 2000).
Net mažo intensyvumo nepertraukiamas raumenų aktyvumas be jokio poilsio ir atsipalaidavimo, sutrikdo aktyvuotų raumenų motorinių vienetų homeostazę dėl pagreitėjusios kraujo apytakos ir intensyviau šalinamų medžiagų apykaitos produktų. Atlikti tyrimai šioje srityje rodo, kad yra sąsajos tarp raumenų pertempimo ir mialgijos (Voerman et al., 2007).
Visiškas raumens atpalaidavimas yra daug svarbesnis nei raumens aktyvavimas. Remiantis elektromiografiniais rezultatais, gali būti parinkti atitinkami pratimai ir treniravimas, kurie būtų žymiai naudingesni, siekiant labiau paskatinti ir padidinti raumenų atsipalaidavimą. Įvertinus atliktų tyrimų daugybinius veiksnius, susijusius su gerokai sumažėjusiais nusiskundimais, buvo priimta hipotezė, kad keturių savaičių treniruotės kartu su ergonominėmis konsultacijomis žymiai veiksmingiau sumažintų raumenų skausmo intensyvumą ir nedarbingumo riziką, nei vien tiktai ergonominės konsultacijos (Voerman et al., 2007).

Laikysena, esant kaulų raumenų sistemos pokyčiams
Netaisyklinga laikysena ar padėtis gali užspausti nervus. Esant tokiai laikysenai, gali pakisti raumens natūralus ilgis, kuris įtakoja antrines kompresines jėgas, kurios savo ruožtu, taip pat įtakoja nervo užspaudimą ar raumenų disbalansą. Mokant pacientus, reikia atkreipti dėmesį į laikysenos koregavimą dirbant ar laisvalaikio veikloje, sudaryti pratimų programą, kuriais būtų siekiama grąžinti raumenų balansą (Novak & Mackinnon, 2002).
Taisyklinga laikysena yra svarbi, nes pasikartojantys judesiai, svorių kilnojimas ir raumenų perkrova turi įtakos tam tikrų sutrikimų (sėdmeninio nervo užspaudimui, skausmams, skolijozėms, išvaržoms, nuovargiui, artritui, paralyžiui, peties sąnario dislokacijoms ar raumenų įsitempimui) atsiradimui (Wright, 2001).
Pasikartojantys pirštų ar riešo judesiai (pvz., rašymas) sukelia rankos ir plaštakos nuovargį, kurį išprovokuoja visą laiką įsitempę raumenys ir sausgyslės, dėl ko sumažėja rankos ar plaštakos
jėga (Wright, 2001).
Sėdimą darbą dirbantiems būtina skirti fizinius pratimus, siekiant sumažinti žalą, kuri yra daroma ilgai netaisyklingai sėdint (Wright, 2001).
Galvos ir liemens svoris yra gerai išlaikomas frontalioje plokštumoje. Priekinės krūtinės ląstos srities masė yra didesnė, todėl krūtininė stuburo dalis turi kompensuojamai išlinkti į užpakalinę kūno dalį. Šią kompensacinę kifozę riboja nedidelė judesių amplitudė šioje stuburo dalyje ir užpakalinių stuburo raiščių jėga. Tiesiamieji nugaros raumenys greitai nuvargsta, bet jie neturi didelės įtakos kifozei. Sunkiausios krūtininės kifozės atsiranda dėl priekinės slankstelių kūnų dalies suirimo (Muckus, 2006).
Į priekį palenkta galva yra vienas iš labiausiai paplitusių prastos laikysenos įpročių mūsų visuomenėje. Visi skersaruožiai raumenys reaguoja į stresą. Vieni raumenys įsitempia, kai kiti tuo tarpu, atsipalaiduoja. Janda raumenų disbalanso formulė padeda paaiškinti, kodėl šiuo metu tiek daug susikūprinusių žmonių. Tyrėjai tiki, kad šie raumenų disbalanso modeliai atsiranda iš nuolatinių nenormalių nervinių impulsų į nugaros ir galvos smegenis dėl traumos, netaisyklingos laikysenos, sąnarių nepaslankumo, per didelių fizinių krūvių (Dalton, 2002).

Neteisingi judesių modeliai, esant netaisyklingai laikysenai, turi įtakos sąnarių perkrovoms. Pvz., dauguma peties problemų atsiranda dėl mikrotraumų ir prastos sąnarių biomechanikos bei raumenų disbalanso. Mikrotrauminis peties sąnario traumavimas vyksta tokia tvarka: ankštumas — tendinitas, — bursitas, — rotatorių manžetės pažaida. Tokia patologijos seka sukelia ir dar vieną sutrikimą, – tai viršutinės nugaros dalies kryžminį sindromą. Kol vieni raumenys stengiasi palaikyti normalius sąnario judesių modelius, kituose raumenyse formuojasi nuolatinis disfunkcijos modelis, kuris lemia audinių pažeidimą (Nickelston, 2007).
Ilgalaikės statinės padėtys, pavyzdžiui, sėdėjimas, didina raumenų, raiščių ir kaulų raumenų sistemos minkštųjų audinių apkrovas. Todėl nenuostabu, kad darbuotojai, kurie didžiąją savo darbo dienos dalį praleidžia sėdėdami, išvardijo visiems būdingus bendro diskomforto nugaros, kaklo bei pečių skausmus. Sėdėjimas keičia įprastą stuburo išlinkimą ir daro spaudimą stuburo slanksteliams. Sėdimas darbas, kaip ir ilgas sėdėjimas, gali sukelti stuburo slankstelių suspaudimo riziką. Lėtinis (chroniškas) nugaros skausmas ir galimas nervinių ląstelių pažeidimas gali turėti įtakos darbuotojų darbingumui. Cervikalinė stuburo degeneracija, kartais žinoma kaip cervikalinis spondilitas, gali sukelti rimtas pasekmes sveikatai. Gali išsivystyti stuburo smegenų suspaudimas cervikalinėje stuburo dalyje, pasireiškiantis silpnumu juosmens srityje ir viršutinėse galūnėse (Ghosh et al.,
2009).

Sėdint tiesiai ir atsipalaidavus, galva yra laikoma tiesiai, galvos gravitacijos centras yra truputį priekyje ant atlanto – pakauškaulio jungties (sąnario). Sėdint tiesiai, kūno masės centras yra dubens priekyje, juosmeninė lordozė yra šiek tiek suplokštėjusi, ir apie 25 proc. kūno masės yra perduodama per apatines galūnes į grindis. Vis dėl to, sėdint susikūprinus, gravitacijos centras atsiranda užpakalinėje dubens dalyje, juosmeninė lordozė padidėja ir žymiai mažiau sunkio jėgos yra perduodama į apatines galūnes.

Ilgai trunkantis sėdėjimas yra varginantis, jei raumenys yra įsitempę dėl netaisyklingos laikysenos. Jei galva yra laikoma palenkta į priekį, užpakaliniai kaklo raumenys įsitempia ir nuvargsta, bei trinka jų kraujotaka. Matavimai parodė, kad 18 proc. kūno masės paskirstoma per dubens kaulus, 21 proc. per kiekvieną šlaunį (Schafer, 2009).
Netaisyklinga laikysena darbo metu, pvz., ilgai trunkanti ta pati padėtis, pakeltos rankos, netinkama riešo padėtis, pronuoti (nugręžti) dilbiai. Visi šie faktoriai turi įtakos skausmų atsiradimui kakle ir pečių juostoje (Rehn, 2004).
Yra pastebėta, kad jeigu darbo vietos paviršius yra per žemai, dirbantis asmuo ne tik visu kūnu palinksta į priekį, bet ir pasuka pečius, dėl ko pradeda skaudėti ir pavargsta menčių keliamieji raumenys (Ghosh et al., 2009).
Laikysena – labiausiai koreguojamas faktorius, tačiau ši korekcija dažnai būna neefektyvi
(Treaster, 2005).

1.7. Raumenų disbalansas ir raumenų nuovargis
Raumenų disbalansas pasireiškia tada, kai raumenys sutrumpėja ar išilgėja vienas kito atžvilgiu. Yra keletas disbalanso klasifikacijų, paremtų raumens struktūra, funkcija ir atsaku į pažaidą. Raumenys yra skirstomi į laikysenos ir fazinius, kitaip išsireiškiant, – stabilizuojančius ir judėjimo. Sutrumpėję raumenys būna mažiau dirglūs ir, atliekant judesį, yra rekrutuojami pirmieji, o tai sukelia pakitimus motorinėje programoje (Norris, 2005).
Yra įrodyta, kad raumenų disbalansas siejamas su judesių kontrole. Tai yra tiesiogiai siejama su sumažėjusiu raumenų propriocepciniu atsaku. Raumenų sistemos disfunkcija dažniausiai yra siejama su raumenų funkcija ir skeleto raumenų skausmais (Niederbracht et al., 2008).
Nemažai yra žinoma apie fiziologines priežastis, lemiančias raumenų nuovargį. Yra žinoma, kad raumenų nuovargį sukelia skirtingi mechanizmai, tokie kaip: metabolitų susikaupimas raumens skaiduloje, ar klaidingai siunčiami nerviniai impulsai (motorinės komandos) atgal į smegenų motorinę žievę. Taigi, nėra vieno mechanizmo, lemiančio raumenų nuovargį. Mechanizmas, kuris sukelia raumens nuovargį, dažniausiai priklauso nuo raumens atliekamos užduoties (Enoka & Duchateau, 2008).
Daugelis autorių nuovargį apibūdina skirtingai. Terminas „Raumenų nuovargis” yra apibūdinamas kaip laikinas raumens nebegalėjimas atlikti fizinį veiksmą (Bailey et al., 2007; Hacker & Ferrans, 2007). Intensyvi raumens veikla sukelia sumažėjusį raumens gebėjimą atlikti veiksmą ir šis nesugebėjimas tęsti veiklos dar yra žinomas kaip nuovargis (Allen & Westerblad, 2001 ). Ilgai trunkantis fizinis darbas sukelia motorinį nuovargį, kuris apibūdinamas kaip sumažėjęs žmogaus gebėjimas išlaikyti jėgą (Lorist et al., 2002).
Nuovargis priklauso nuo raumens atliekamo darbo, todėl galima teigti, kad tai yra nuo užduoties priklausomas nuovargis. Remiantis šiuo teiginiu, nėra vienos priežasties, lemiančios raumens nuovargį, o dominuojantis mechanizmas yra stresas, atliekant varginančius pratimus (Enoka & Duchateau, 2008). Vyrai yra stipresni nei moterys, todėl jie turi aktyvuoti didesnę raumenų masės dalį, kad išgautų tą pačią maksimalią jėgą, kas lemia didesnį raumens įtemptumą ir greitesnę kraujotaką (Blaauw et al., 2009).
Dirbančiame raumenyje kaupiasi metabolinės medžiagos, bet jei kraujotaka normali, jos yra gana greitai pašalinamos. Kuomet kraujotaka yra sulėtėjusi, bet metaboliniai procesai raumenyje toliau tebevyksta, tuomet yra dirginamos aferentinės nervinės skaidulos, vyksta raumens nuovargis (Hayes et al., 2006).
Raumenų disbalansas pakeičia sąnario artrokinematiką ir sutrikdo judesius, kas galiausiai sukelia struktūrinius pakitimus. Pavyzdžiui, nuolat įsitempęs didysis krūtinės raumuo sukuria peties sąnaryje jėgą, kuri ilgainiui sumažina sąnario stabilumą, o įtemptas mažasis krūtinės raumuo riboja mentės rotaciją ir nuleidimą žemyn, taip sumažindamas peties sąnario mobilumą. Peties sąnario judesių amplitudė yra didelė, o peties raumenų kompleksas, atliekant judesius, suteikia dinaminio stabilumo ir mobilumo. Teisingas petį supančių tarpusavio raumenų balansas reikalingas tinkamai jėgai ir tamprumui. Jėgos ir tamprumo trūkumas agonistiniuose raumenyse turi būti kompensuojamas raumenų antagonistų, o tai savo ruožtu lemia raumenų disbalanso atsiradimą
(Page, 2011).
Raumenų jėgos sumažėjimas ir raumenų disbalansas pakeičia raumenų aktyvavimo lygį, kas iššaukia funkcinius sutrikimus. Pečių lanko raumenų disbalansas lemia viso pečių lanko judesių disfunkciją (Page, 2011).

1.8. Janda kryžminis sindromas
Statistika apie nugaros skausmą yra liūdna: apie 80 proc. populiacijos bent vieną kartą gyvenime patiria nugaros skausmą, o 60 – 89 proc. iš jų per metų laikotarpį skausmai pasikartoja dar kartą. Viršutinės nugaros dalies kryžminis sindromas yra vienas iš labiausiai paplitusių kaklo, viršutinės nugaros dalies, peties skausmų priežasčių. Šis sindromas yra vadinamas „tyliuoju” sindromu, pasireiškiančiu per daugelį metų ir be simptomų. Simptomai pasireiškia tik tuomet, kai dėl viršutinės nugaros dalies kryžminio sindromo atsiranda žymūs pasikeitimai kaklo, viršutinės nugaros dalies mechanikoje. Labiausiai šis sindromas pasireiškia dirbantiems kompiuteriu, ar didžiąją laiko dalį dirbantiems sėdimą darbą (Moore, 2004).
Apsauginis raumenų įsitempimas atsiranda dėl netaisyklingos laikysenos, pvz., žmonėms kalbantiems telefonu ir laikantiems jį prispaudus su vienu pečiu, labai greitai išsivysto mentės keliamojo ir diržinio kaklo raumenų hipertonija (Dalton, 2002).
Vladimiras Janda (1928 – 2002) Čekų neurologas, poliomielitu susirgo būdamas 15, tai paskatino jį domėtis raumenų funkcija ir judesiais. Baigęs mokslus medicinos mokykloje, jis domėjosi fizioterapija ir vienas iš pirmųjų pradėjo taikyti mediciną ir terapiją reabilitacijoje. Jis pirmasis pastebėjo, kad esant judesių sutrikimams, vieni raumenys būna labiau aktyvūs nei kiti, todėl jis paskatino, testuojant raumenis, labiau kreipti dėmesį į raumenų funkciją, nei į jų jėgą. 1979 metais jis pirmą kartą aprašė savo pastebėtą viršutinės nugaros dalies kryžminį sindromą (Morris et.
al., 2006).
Kryžminis raumenų disbalansinis sindromas pasireiškia visoje raumenų sistemoje. V. Janda suskirstė šiuos raumenų disbalansus į viršutinės nugaros dalies kryžminį sindromą ir apatinės nugaros dalies kryžminį sindromą. Viršutinės nugaros dalies kryžminis sindromas dar yra žinomas kaip kaklinis kryžminis sindromas. Šie sindromai pasireiškia kintančiu raumenų įtempimu ir silpnumu (Page & Frank, 2011).
Viršutiniam kryžminiam sindromui yra būdinga: į priekį palinkusi galva, atsikišusios mentės, į priekį rotuoti pečiai. Pokyčiai tarp raumenų ilgio ir jėgos santykio sukuria žalingas jėgas kaklo, pečių juostoje ir įtakoja sąnarių, tarpslankstelinių diskų, jungiamojo audinio bei raumenų funkcijas ir sukelia skausmą. Kiekvienas judesys, galvos pasukimas ar rankos pakėlimas žaloja kaklą ir pečių juostą (Moore, 2004).
Raumenų tonuso pokyčiai sukuria raumenų disbalansą, kuris iššaukia judesių sutrikimus. Raumenys, linkę įsitempti, paprastai turi žemesnį dirglumo slenkstį ir yra lengvai įjungiami, esant bet kokiam judėjimui. Tokiu būdu susikuria nenormalaus judėjimo modelis. Šie pusiausvyros sutrikimai ir judėjimo funkcijų sutrikimai gali turėti tiesioginį poveikį sąnariniams paviršiams, o tai gali lemti bendrą sąnarių degeneraciją. Kai kuriais atvejais sąnarių degeneracija gali būti kaip tiesioginis skausmo šaltinis, tačiau tikroji skausmo priežastis yra raumenų disbalansas. Todėl gydytojai turėtų rasti ir gydyti priežastis, o ne sutelkti dėmesį į skausmo šaltinį, kuris dažniausiai yra antrinė priežastis (pav. 3) (Page & Frank, 2011).

Pagrindiniai įtempti ir silpni raumenys, esant Janda viršutinės nugaros dalies kryžminiam sindromui:
• įtempti: krūtinės, viršutinis trapecinis, mentės keliamasis, galvos sukamasis, priekinis laiptinis, pakauškauliniai, pomentinis, platusis nugaros raumuo (Dalton, 2002);
• silpni raumenys: ilgasis galvos ir kaklo, priekinis dantytasis, rombiniai. Vidurinė ir apatinė trapecinio raumens dalis, podyglinis, mažasis apvalusis (Dalton, 2002).
Skausmai dažnai lokalizuojasi mentės keliamajame raumenyje. Šis raumuo yra svarbus normaliai galvos ir kaklo laikysenai. Mentės keliamasis raumuo yra vienas iš labiausiai įsitempiančių raumenų dėl netinkamos laikysenos ir į priekį palinkusios galvos (Pidcoe & Mayhew,
2003).

Per ilgesnį laiką, dėl į priekį palinkusios galvos padėties, atsiranda mentės keliamojo raumens ilgio pokyčiai ir pertempimas, dėl ko kyla diskomforto jausmas ar skausmas. Žmonės, jaučiantys kaklo skausmus ir, kurių laikysena yra netaisyklinga, dažnai skundžiasi skausmais mentės keliamojo raumens projekcijoje, taip pat šio raumens prisitvirtinimo vietoje (viršutinis medialinis mentės kraštas) (4 pav.) (Pidcoe & Mayhew, 2003).

IŠVADOS

1. Didžioji dauguma tiriamųjų skundėsi kaklo ir viršutinės nugaros dalies skausmais, moterys reikšmingai dažniau nei vyrai.
2. Daugumoje apklausoje dalyvavusių respondentų buvo fiziškai aktyvus, fiziškai aktyvesni nereikšmingai buvo vyrai, jiems teko daugiau dirbti labai intensyvų ar intensyvų fizišką darbą nei moterims.
3. Moterų plaštakos ir pirštų raumenų jėga buvo reikšmingai mažesnė nei vyrų.
4. Tiriamųjų, kurių fizinis aktyvumas buvo didesnis pirštų ir plaštakos jėga buvo didesnė, o kaklo ir viuršutinės nugaros dalies skausmas buvo mažesnis.

Darbo autorius: A. ŽIUPSNIENĖ
Atsiųsti pilną darbą sedimas-darbas