Mes gyvename paradoksų amžiuje, pereinamuoju vertybių persvarstymo laikotarpiu, kai esame priversti iš naujo tas vertybes apibrėžti, atskirti jas ir tada pasirinkti. Jokiame amžiuje nebuvo pripažįstama tiek daug vaiko teisių. Nebuvo tiek daug rašytinių žinių apie vaiko vystymąsi nei teikiama tiek daug medicininių ir psichologinių paslaugų. Jokiame kitame amžiuje nebuvo tiek išsilaisvinimo nuo namų tvarkymo ir ruošos, neturėjome tiek laisvių. Tačiau mūsų amžiuje vaikai patiria anksčiau neregėtus atsiskyrimus ir santykių nutrūkimą. Niekada šeimos institucija nebuvo taip abejojama ne tiek dėl paties jos reikalingumo, kiek dėl jos formų ir funkcijų. Dažnas gyvenamosios vietos keitimas ankstyvame amžiuje, būtinumas prisitaikyti prie gyvenimo grupėse, prie naujų sutuoktinių, prie skirtingų auklėjimo sistemų reikalauja iš vaikų nuolatinio prisitaikymo.Šiandien pripažįstama, kad pažinimo ir socialine prasme vaikai yra skatinami labiau negu praeityje, tačiau ar ne per dideli reikalavimai jiems keliami, ar jiems nėra sunkiau negu bet kada anksčiau suformuoti tvirtus santykius.

Būtų visiškai neteisinga teigti, kad šiandien tėvai mažiau negu ankstesniais metais rūpinasi šeimos išlaikymu, tačiau jų pagalba dar nepakankama. Nuolatinis rūpinimasis ir atsakomybės jausmas pasiliko tokie patys, bet prisidėjo kaltės ir liūdesio jausmai, kuriais nėra lengva pasidalyti. Šiuos dalykus mūsų visuomenė turėtų siekti ištaisyti. Motina ar tėvas neturėtų dėl to patirti praradimų nei socialiai, nei asmeniškai. Nėra paprasto atsakymo į tėvams iškylančias dilemas, tik reikėtų rimtai pagalvoti apie teisingą vaidmenų ir pareigų pasidalijimą. Vyrai ir moterys, kurie imasi atsakomybės auginti vaikus, turi juose ir šalia jų surasti pasitenkinimo šaltinį.
Labiausiai pažeidžiamas dalykas – vaikų emocinis saugumas, kuris priklauso ne tik nuo tėvų įgūdžių auginant savo atžalas, bet ir nuo aplinkos pastovumo ir patikimumo. Tėvai, išreiškiantys savo meilę vaikams ir puoselėjantys jų saviraišką, suteikiantys apsaugą nuo išorinės agresijos ir atsvarą vidinei agresijai, – visa tai yra be galo svarbu vaikų ankstyvajam auklėjimui. Visa tai kartu su fizine globa sudaro tėvystės pagrindus ir nusako vaikų, kaip mažų žmogiškųjų būtybių, vystymosi kryptį. Narcisizmas, arba meilė sau, kuris transformuojamas į meilę kitiems, agresyvumo suvaldymas – visa tai yra auklėjimo pagrinduose. Nepamatuotas bet kurio iš šių veiksnių nukreipimas netinkama kryptimi gali turėti skausmingas pasekmes.
Tėvų palikti vaikai paskęsta giliuose nereikalingumo jausmuose, kurie stipriai pamina jų savigarbą ir kartu meilę sau. Jie nepavargdami siekia kompensuoti tai pykčiu, agresyviu reiklumu, kurio priežastis – poreikis užmaskuoti jų skausmo priežastį. Tie vaikai gali sukurti tik persekiotojo ir persekiojamojo santykius, kuriuose dominuoja agresyvumas ir negailestingumas ne tik kitiems, bet ir sau. Jie tampa tironais arba chroniškais mazochistais, kas sukelia auklėtojams didelių problemų.

1.Prievarta ir smurtas tarp bendraamžių

Vaikai visais laikais ginčijosi, pešėsi ir mušėsi. Smurtas nesulaikomai braunasi į mokyklas, vaikų darželius ir tėvų namus. Tėvams kelia rūpestį agresyvus vaikų elgesys. Darželių auklėtojos ir pradinių klasių mokytojos pasakoja, jog vis daugiau vaikų mėgina konfliktus spręsti jėga ir ta banga darosi vis grėsmingesnė. Net į mažiausią žaidimo draugų pašaipėlę vaikai grubiai reaguoja, išvadina vienas kitą avigalviais, dar žaisdami smėlio dėžėje ima švaistytis kumsčiais. Pakanka tik stumtelėti kitą, ne taip pažvelgti, netyčia paliesti ar užminti ant kojos, – menkiausia smulkmena gali sukelti aklą įniršį. Daugelis vaikų, be atodairos puolančių muštis, visai negeba realiai įvertinti savo veiksmų.
Vis dažniau vaikai terorizuoja vieni kitus. Silpnesnius įbaugina, verčia atlikti žeminančius veiksmus. Dažnai stipresnieji net nesuvokia, kaip jaučiasi jų skriaudžiamieji, atsisako apie tai kalbėti, jie abejingi ir šalti, jiems nesvarbu, kad kitas kenčia.
Tačiau vaikai nesielgia brutualiai ir agresyviai vien dėl to, kad jiems nepasisekė, kad per daug žiūrėjo televizorių arba apskritai degradavo. Tai vienas iš būdų susidoroti su neišspręstais konfliktais. Prievarta yra aliarmo signalas, pagalbos šauksmas. Tokiu būdu prasiveržia noras būti suprastam, rimtai vertinamam, noras jausti patikimas ribas, rasti į ką atsiremti.
Ar galima ramiai, be jėgos, išradingai ir jautriai spręsti konfliktus, kai tėvai nuolat barasi, ketina skirtis ir namų židinio braška visos siūlės?- Smurtaujantys vaikai neturėjo sąlygų išmokti laikytis socialinių normų, jie nepajėgia suvokti, jog gali būti patys kalti, nemato teigiamo tėvų pavyzdžio, kai konfliktai sprendžiami taikiai, išlaikant deramą pagarbą partneriui. Dėl nesutarimų tėvai dažnai nesugeba savo vaikų padrąsinti. Jie paskendę savo reikaluose, dreba dėl darbo, daug ir sunkiai dirba, kad išlaikytų šeimą. Jei vaikai paliekami vieni su savo bėdomis, jie elgiasi taip, kad atkreiptų į save dėmesį. Smurtas ir jėga, vėliau alkoholis ir narkotikai, fiziniai negalavimai ir blogi pažymiai mokykloje kartais būna vienintelis būdas save bent kiek padrąsinti. Yra nemažai pavyzdžių, kurie parodo, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais, ir kokią žalą padaro jų psichikai. Štai Kevino atvejis. Tėvas jam labai griežtas. Jis bedarbis ir galimybė rasti darbą labai nedidelė. Dėl to jis kaltina save, kad kažkada blogai mokėsi. Tėvas neketina daugiau daryti tokių klaidų. Jis tvirtai nusprendė, jog jo sūnui turi sektis geriau. Už kiekvieną blogesnį pažymį Kevinas turi savo kambaryje nukabinti po vieną futbolo plakatą, jei gauna nepatenkinamą pažymį – tai pasitaiko gana dažnai – tėvas jį muša. Berniukas jau suprato: jis blogas todėl, kad blogai skaičiuoja. Ar nebūtų lengviau mokytis, jei Kevinas žinotų, jog tėvai myli jį tokį, koks jis yra, nors ir nemoka matematikos. Viena iš svarbių vaikų agresyvumo ir smurto naudojimo priežasčių ta, kad jie jaučiasi laikomi nepilnaverčiais. Jie būkštauja dėl mažiausios klaidelės, nes tuomet gali pasirodyti, jog jie visiški nevykėliai. Gyvenantys tokiomis nepalankiomis sąlygomis namuose, kai tėvas už mažiausią smulkmeną puola mušti, ir mokykloje agresyviai reaguoja į reikalavimus, dažniausiai blogai mokosi ir terorizuoja kitus. Ypatingai agresyvūs vaikai dukart dažniau lieka antriems metams toje pačioje klasėje negu kiti. Kas antras agresyvus vaikas blogai mokosi. Reikia prisiminti viena: kuo mažiau sričių, kuriose galima parodyti save iš gerosios pusės, tuo daugiau krypstama į vagystes, muštynes ir melą. Prievarta sau ir kitiems byloja apie buvusias frustracijas. Mokiniai keršija mokyklai už tai, kad jaučiasi nesusidoroją su užduotimis. Jie atkreipia į save dėmesį taip, kaip sugeba, ir žino, jog tuo įžeis kitus. Vaikas, terorizuojantis kitus, pats patyrė daug prievartos ir smurto. Tai ir savaitinės pylos porcijos, ir pažeminimai, kai bejėgiai tėvai griebiasi diržo. Vaikus veikia peštynės mokyklos kieme, prievarta ir smurtas televizijoje. Taip pat tėvų nedarbas, finansinės, būsto, laisvalaikio praleidimo problemos, konfliktai šeimyniniame gyvenime ir trauka narkotikams.

Nervingi, agresyvūs vaikai iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jie pasirodytų – žaidimų aikštelėje, vaikų darželyje, mokykloje ar pas draugus, – ten tuoj pat kyla ginčai, peštynės. Todėl jų niekas nemėgsta. Suaugusieji pravardžiuoja juos labai įvairiai: ramybės drumstėjais, chuliganais, mušeikomis. Dažniausiai tokio elgesio priežastis – baimė. Jie mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Iš tikrųjų ta jų kova nukreipta prieš jų pačių baimę ir netikrumą. Krizinėje situacijoje atsidūrę vaikai atranda įvairių formų išreikšti savo vidiniam konfliktui. Todėl daugybė vaikų turi emocinių sutrikimų. Vieni nepaprastai aktyvūs, kiti mažai ar visai nebendrauja su kitais. Kai kurie serga psichosomatinėmis ligomis, kenčia nuo galvos skausmų, nesugeba susikaupti, dažnai jaučia baimę ir liūdesį. Iškyla grėsmė susirgti depresija, nes tėvai ir mokytojai dažnai nepastebi šių simptomų, juos užgožia audringas agresyvumas, kurį jie negailestingai išlieja ant aplinkinių. Vaikai šiuo atveju bejėgiai, jie mikčioja, serga astma, alergija, šlapinasi į lovą, yra per daug aktyvūs ir agresyvūs. Smurtas, atsisukęs prieš juos pačius, sukelia depresiją, jie ima be saiko valgyti arba visai suliesėja, bando nusižudyti, o po kelerių metų gali tapti priklausomi nuo alkoholio, nikotino, narkotikų ir vaistų. Kaip vaikai įveiks krizes – bus agresyvūs ar prislegti, užsidarys savyje, griebsis narkotikų, tablečių ar alkoholio – priklausys nuo to, kiek jie turi rezervų toms krizėms įveikti. Ir teisingas, ir klaidingas kelias visai šalia. Maždaug penkiolika procentų vienodo amžiaus vaikų yra agresyvūs ir smurtauja. Su kiekvienu smurto aktu į išorę plūsteli didelis kiekis agresijos. Visuomenėje, kurioje darbuojamasi alkūnėmis, prievarta tapo įteisinta. Vaikai – nusikaltėliai taip pat tampa aukomis. Jų elgesys rodo sparčiai progresuojantį socialinių santykių niokojimą. Skyrybos, bedarbystė, gyvenamosios vietos kaitaliojimas, dvigubas abiejų tėvų darbo krūvis silpnina ryšius šeimoje, vaikai netenka atramos ir nesugeba orientuotis.
Agresyvių vaikų tėvai paprastai paskendę rūpesčiuose bei stokoja pasitikėjimo savimi. Dažnų kivirčų namuose rezultatas susierzinimas, kuris persiduoda ir vaikams. Jų agresija – tai šeimoje vykstančių konfliktų atspindys.

3.Agresyvumas – normalus reiškinys

Agresija ir prievarta padeda įgyti patirties nustatant galimybių ribas ir vaiko vystymesi yra normalus reiškinys. Vaikai priešinasi tėvams, pešasi su broliais ir seserimis, mušasi su klasės draugais ir tai suteikia jiems daugybę progų išbandyti įvairias savo agresyvių jausmų raiškos formas. Penkerių, šešerių, o kartais ir septynerių metų vaikams būdingas nevaldomas, impulsyvus elgesys. Pavojus gresia tiems vaikams, kurių elgesyje daug kraštutinumų ir kai toks elgesys išlieka ir vaikui augant, kai jis ir toliau nepaiso socialaus elgesio normų. Kuo anksčiau maži vaikai tampa agresyvūs, tuo didesnė tikimybė, kad jie liks agresyvūs paauglystėje ir tada, kai visai suaugs.
Agresyvumas – būtina žmogaus savybė, padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas. Jo slopinimas riboja žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būklę. Be to, slopinamas agresyvumas kartais pasireiškia ir destruktyviu elgesiu, staigiais nevaldomo pykčio protrūkiais, todėl, teikiant psichologinę pagalbą agresyviam paaugliui, negalima šios savybės pašalinti ar nuslopinti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvumo būdus (G.Navaitis „Psichologinė parama paaugliui“). Šeimos, pedagogų, bendraamžių laikomas agresyviu paauglys dažnai tik jam priimtinu būdu adekvačiai reaguoja į priešišką, jo siekimus varžančią aplinką. Šitokį jo elgesį aplinkiniai linkę vertinti kaip priešiškumą, o ne savigyną.
Agresyvumo ir priešiškumo išskyrimas padeda tiksliau apibūdinti paauglio sunkumus. Paprastai mokytojai ir tėvai reaguoja į agresyvius paauglių ir vaikų veiksmus. Dėl jų dažniausiai ir kreipiamasi pagalbos pas psichologą, o agresyvumą lemiantis priešiškumas nelaikomas tokiu reikšmingu ir viliamasi, kad paauglys pats jį įveiks. Daugelis paauglių agresyvumo tyrinėtojų nurodo, jog visų pirma jį ugdo šeimyniniai santykiai, tėvų bendravimo su sūnumi ar dukterimi būdas ir tik po to mikro – ar makrosocialinė aplinka. Į psichologinę konsultaciją tėvai kreipiasi tada, kai agresyvus elgesys tampa rimta problema. Psichologas, padėdamas įsisąmoninti prieštaringas emocijas, sukuria sąlygas, kurios leistų vaikui geriau suprasti save ir kontroliuoti savo elgesį. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą galima koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, uždraudžiant dalį agresyvių veiksmų (pvz.: šaukti galima, o mušti – ne), žaidimais išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias emocijas. Sudėtingiau paveikti paauglių priešiškumą ir agresyvumą. Pirmiausia derėtų išaiškinti, ar priešiškumas jaučiamas konkretiems asmenims bei situacijoms, ar tai nuolatinė paauglio savybė. Pastarąją reikėtų atpažinti ir koreguoti kuo anksčiau.
Priešiškumą aplinkiniams susilpnintų ir skatinimas objektyviau vertinti save. Objektyvų atskirų savybių vertinimą svarbu sieti su savigarbos, kaip lygybės su kitais žmonėmis, ugdymu. Labai svarbu paaugliui padėti įsisąmoninti emocijas. Vien bandymas išsamiau aptarti paauglio emocijas skatina jį plačiau pažvelgti į kitus bei santykius su jais. Psichologas čia galėtų tapti savotiškubendravimo modeliu, nes jis tuo pačiu metu pripažįsta paauglio vertę, parodo emocijų prieštaringumą ir smerkia nepriimtiną elgesį. Jei agresyvus paauglys bent iš dalies suvoks šį požiūrį, jo priešiškumas aplinkai susilpnės.

4. Išvados

Kova su prievarta skatina mąstančius suaugusiuosius įsikišti į simboliškai agresyvų vaikų žaidimą tokiu būdu, kad būtų draudžiamas bet koks agresiją skatinantis ar tam skirtas žaislas ar simbolis. Tačiau žaidimas ir įsijautimas į jį veikia kaip ir nerimą pašalinantys ir troškimus atliepiantys mitai ir svajonės. Prievartos negalima atsikratyti vien uždraudžiant tam tikrus požiūrius į pasaulio objektus arba uždarant kelius juos panaudoti fantazijos sukurtuose žaidimuose.Priešingai, kaip tik žaidimuose, kurie yra kūrybiška realybės ir fantazijos sąlyčio išraiška, mes randame tinkamiausią ir labiausiai priimtiną socialiniu požiūriu agresyvumo šalinimo kanalą. Stabdyti šio agresyvumo atpalaidavimą žaidimo situacijose – o agresyvumas yra būdingas žmogaus prigimčiai – tai palikti vaikus be iškrovos priemonių, ir tai tampa žalingesne prievartos išraiška negu toji, kurios norime išvengti.
Jūsų pačių ir kitų žmonių agresyviems vaikams tereikia tik padėti rasti galimybę nenaudojant kumsčių išlieti savi įniršį.
Reikia stiprinti kiekvieno vaiko stipriąsias puses, žaidimuose ieškoti jo problemų sprendimų, žadinti fantaziją, skatinti vengti peštynių ir barnių. Net maži vaikai iš savo patirties žino, kad agresija sukelia agresiją. Galima nuo to ir pradėti, pasvarstyti, kaip reikėtų elgtis, kad neaštrintume stresinės situacijos arba net neleistume jai įsisiūbuoti. Kuo anksčiau pradėsite, tuo daugiau laimėsite.

5. Galite padėti vaikui:

Pasikalbėkite su juo. Pasistenkite jam suvokiamai paaiškinti, kas yra „auka“, ir kad vaikai nenori žaisti su tais, kurie juos skriaudžia. Išklausykite taip pat ir savo „mažąjį kaltininką“. Kas jį baugina? Kodėl jis toks piktas? Būkite kantrūs, nesprauskite vaiko į kampą savo kamantinėjimais. Tik tokiu būdu suprasite, kas jam yra kiekvieną kartą, kai tik veikas neleistinai elgiasi užpuldamas kitus, imkitės ryžtingų priemonių. Atskirkite jį nuo kitų vaikų, tegul pabūna vienas tam tikrą laiką. Tai jam padės suvokti, kad ne viskas galima. Vaikui būtina parodyti ribas, kad ir kaip jis priešintųsi. Jūsų neryžtingumas tik paskatintų vaiką elgtis dar blogiau.

Dažniau paišdykaukite su vaiku, pasigalynėkite, išbandydami fizinę ištvermę. Tai padės mažyliui atsikratyti vidinės įtampos. Besikaudamas pagalvėmis, užsiimdamas dziudo ir karatė vaikas supras, kad kovoti galima, bet kad niekas nenukentėtų, būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

Ugdydami vaiko pasitikėjimą savimi, leiskite jam atsikratyti pramuštgalvio kaukės. Padėkite jam atskleisti jo sugebėjimus, skatinkite jo gerųjų savybių pasireiškimą, parodykite jam, kad jūs jį mylite tokį, koks jis yra. Žaizdamas ar fantazuodamas vaikas gali nevaržomai demonstruoti savo agresiją, nes tramdydamas jausmusjis jos neatsikratys, o tiesiog suras kitą būdą išsilieti.

Savo pavyzdžiu parodykite vaikui, kad konfliktus įmanoma išspręsti civilizuotu būdu- diskutuojant, įrodant savo teisumą. Tai taip pat reiškia, kad ir į mažylio agresiją negalima atsakyti tuo pačiu ar suduoti jam per sėdynę, nes kaipgi jam atprasti muštis, jeigu patys tėvai taip elgiasi.

LITERATŪRA

1. G.Navaitis „Psichologinė parama paaugliui“
Vilnius,2001
2. Cornelia Netsch, Cornelia von Schelling
„Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas“
Vilnius, 1999
3. Klaus Hurrelmann, Gerlinde Unverzagt
„Kaip išugdyti stiprius vaikus“
Vilnius, 2001
4. Lauisiane Gauthier „Trečiojo tūkstantmečio vaikai“
Vilnius,2001

Atsisiųsti moku.lt_socialines_aplinkos_itaka_vaiku_agresyvumui