Kiekvieną žmonijos vystimosi laikotarpį atitinka tam tikras statybos technikos lygis. Apie visuomenės gyvenimo lygį iš dalies galima spręsti pagal statybos technikos tobulumą. Lietuvoje statybos istorijos pradžia siejama su pirmųjų gyventojų atsiradimu. Kapitalizmo laikotarpiu pasirodė naujos statybinės medžiagos: cementas, metalas, betonas, gelžbetonis. Lietuvoje pradėjo kurtis pramonė: imtos statyti metalo apdirbimo dirbtuvės, vietinės pramonės manufaktūrų pastatai, pradėti tiesti keliai su kieta danga.

Nepaprastai sparčiais tempais Tarybų Lietuvos statybinių medžiagų pramonė pradėjo vystitis po Didžiojo Tėvynės karo. Svarbiausių medžiagos gamybų apimtis prieškarinį lygį viršijo jau 1950 m., o augimo tempai padidėjo net keletą kartų. 1952 m. Naujojoje Akmenėje pirmą kartą Lietuvoje pradėtas gaminti portlandcementas. Po metų pradėjo veikti statybinių medžiagų kombinatas Akmenėje.
Statyba yra liaudies ūkio šaka, kurianti pagrindinius gamybinius ir negamybinius liaudies ūkio fondus. Nuo to, kokiais tempais vykdoma statybos programa, daug priklauso šalies industrializavimo lygis, gynybinė galia, ekonomika bei gyventojų gerovė.
Statybinių medžiagų pramonė yra sunkiosios pramonės šaka ir svarbiausia statybos materialinės techninės bazės dalis, nes medžiagų kaina sudaro apie 60 visos pastatų statybos sąmatinės vertės.
Statybinių medžiagų gamybos patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą. Medžiagos moksliškai tyrinėti pradėtos tik 1722 m., kai prancūzų fizikas sukūrė pirmąją medžiagų mechaninio bandymo mašiną. Pirmoji mokslinė medžiagų tyrimo laboratorija pradėjo veikti 1847 m. Londono universitete. Vėliau, 1871 m., prof. J. Baušingeris įkūrė tokią laboratoriją Miunchene.
Vilniuje buvo įkurta stambiausia respublikos statybinių medžiagų tyrimo mokslinė įstaiga – Visasąjunginis termoizoliacinių ir akustinių statybinių medžiagų ir dirbinių mokslinio tyrimo institutas “Termoizoliacija”. Moksliniai tyrimai, tiesiogiai susiję su gamyba, atliekami tų gamyklų laboratorijose. Ypač didelė mokslinė gamybinė laboratorija įsteigta Akmenės cemento ir šiferio gamybiniame susivienijime.

STATYBINIŲ MEDŽIAGŲ KLASIFIKAVIMAS, JŲ SAVYBĖS:

Statybinių medžiagų nomenklatūra labai įvairi. Daugiausia šios medžiagos gaminamos iš vietinių žaliavų: gamtinių uolienų (akmenų, smėlio, žvyro, molio), augalinių žaliavų (medžio, nendrių, durpių), naftos, dujų, pramoninių ir ūkinių atliekų (šlako, pelenų).
Statybinių medžiagų klasifikacija nėra nusistovėjusi. Paprastai statybinėse normose ir taisyklėse medžiagos, pavyzdžiui, stiklas, cementas, betono užpildai ir kitos, pagal tam tikrus rodiklius yra suskirstytos į grupes ir pogrupius. Vystantis technikai, medžiagų nomenklatūra nuolat didėja. Kadangi naujoms medžiagoms paprastai būdingos kitokios savybės, tai anksčiau sudarytos klasifikacijos nuolat atnaujinamos ir keičiamos.
Kaip rodo patirtis, kuo daugiau gaminama stambesnių statybinių dirbinių ir kuo daugiau apdailos darbų atliekama gamykloje, tuo sparčiau vyksta statyba. Taigi ekonomiškai tikslinga į statybos aikštelę vežti baigtus statybinius dirbinius ir konstrukcijas.
Visos medžiagos, taigi ir statybinės, būna kietos, skystos ir dujinės. Šios sąvokos apibūdina tik medžiagos būseną, o ne pačią medžiagą. Viena ir ta pati medžiaga – vanduo gali būti ir kietas, ir skystas, ir dujinis. Šios sąvokos rodo tik pačius bendriausius medžiagų požymius, esant normalioms sąlygoms.
Stengiamasi ištirti ryšius tarp analizuojamosios medžiagos grūdelių arba kristalų, nes nuo jų priklauso stiprumas, ilgaamžiškumas ir kitos labai svarbios medžiagos savybės. Ta pati medžiaga, tam tikru būdu perdirbta, gali būti absoliučiai tanki, akyta, korėta arba biri, ir nuo to, kokia struktūra, priklauso jos savybės. Norint gauti kokybišką produktą, kiekvienai perdirbamai medžiagai reikia parinkti tinkamiausią perdirbimo būdą.
Visos bendrosios statybinių medžiagų savybės skirstomos į penkias grupes: fizikines, mechanines, fizikines-chemines, technologines, eksploatacines. Parenkant kokiam nors objektui statybines medžiagas, atsižvelgiama į visas savybes kartu.
Džiūvimas- tai medžiagos savybė atiduoti drėgmę aplinkai.
Laidumas vandeniui yra savybė praleisti vandenį, esant tam tikram slėgių skirtumui.
Šiluminė talpa yra medžiagų savybė kaitinant kaupti šilumą, aušinant- ją atiduoti.
Šilumos laidumas- tai labiau įšilusios kūno dalies šilumos perdavimas mažiau įšilusiai.
Atsparumas kaitrai- medžiagos savybė neirti, nedegti ir nesilydyti aukštoje temperatūroje.
Kietumas yra medžiagos savybė priešintis, kad į ją neįsiskverbtų kitas kietesnis kūnas.
Trapumas- medžiagos savybė suirti, plastiškai nesideformuojant.
Medžiagos turi dar daug įvairiausių savybių, kurios joms būdingos.

STIKLAS:
Stiklas yra kieta, trapi amorfinė termoplastinė medžiaga, gaunama ataušinus silikatinį lydalą.
STIKLO SUDĖTIS IR ŽALIAVOS. Statybinio stiklo cheminė sudėtis yra tokia: SiO2 – 71 – 72; CaO – 7,5 – 8,5; MgO – 3 – 3,5; Na2O – 15 – 15,5; Al2O3 – 1,5 – 1,6; Fe2O3 – iki 0,2.
Stiklo žaliavos skirstomos į pagrindines ir pagalbines. Prie pagrindinių priskiriami rūgštiniai, šarminių metalų ir žemės šarminių metalų oksidai.
Silicio oksidas yra pagrindinis komponentas. Jo žaliavų mišinyje būna nuo 60 iki 70, todėl pagrindinė žaliava stiklo gamybai yra geros kokybės kvarcinis smėlis, kuriame silicio oksido esti iki 99,8. Smėlio grūdeliai turi būti 0,1-0,4 mm skersmens.
Boro oksidas pažemina žaliavų lydymosi temperatūrą. Didesni jo kiekiai dedami į termiškai atsparų ir laboratorinių indų stiklą. Į stiklo masę dedama ne gryno boro oksido, o boro rūgšties arba natrio borito.
Aliuminio oksidas mažina stiklo palinkimą kristalizuotis, padidina mechaninį, cheminį bei terminį atsparumą.
Stikle būna natrio, kalio, ličio ir kitų šarminių metalų oksidų. Na2O žemina lydymosi temperatūrą ir skaidrina stiklo masę. K2O mažina stiklo palinkimą kristalizuotis, žemina lydymosi temperatūrą, mažina masės klampumą, skaidrina stiklą. Pridėjus Li2O, intensyviau lydosi įkrova.
Pagalbinės medžiagos skirstomos į dažančiąsias, skaidrinančiąsias, drumzlinančiąsias, oksiduojančiąsias ir redukuojančiąsias. Šių medžiagų paskirtį nusako jų pavadinimas.

STIKLO GAMYBOS TECHNILOGIJA:
Stiklo gamybos technologija susideda iš šių pagrindinių operacijų: įkrovos paruošimo, stiklo lydymo, gaminių formavimo iš išlydytos stiklo masės, jų atkaitinimo ir apdorojimo (pjaustymo, šlifavimo ir kt.).
ĮKROVOS PARUOŠIMAS. Tai viena svarbiausių stiklo gamybos operacijų. Šiuolaikinėse gamyklose stiklui gaminti vartojamos sodrintos, švarios žaliavos. Įkrovos dozavimas kartais kontroliuojamas elektronine skaičiavimo mašina. Smėlio dozavimo tikslumas turi būti ne mažesnis kaip 0,1, sodos, potašo ir dolomito – 0,2, kitų komponentų – 0,5. Dozuoti komponentai gerai sumaišomi specialiuose maišytuvuose ir dedami į stiklo lydymo krosnį.
Kad nedulkėtų ir nesusisluoksniuotų, įkrova specialiais granuliatoriais granuliuojama į 5-20 mm skersmens granules. Granuliuota įkrova greičiau išsilydo, esti didesnis stiklo lydymo krosnių našumas ir geresnė stiklo masės kokybė. Stiklas lydomas 1500-15800C temperatūroje nuolatinio ir periodinio veikimo krosnyse.
STIKLO LYDYMAS. Visas stiklo lydymo procesas skirstomas į penkias stadijas: silikatų susidarymą, stiklo susidarymą, stiklo masės skaidrėjimą, homogenizaciją ir stingimą.
Nauji junginiai paprasto natrio-kalcio stiklo įkrovoje pradeda susidaryti 5000C ir baigia susidaryti maždaug 800-9000C temperatūroje. Šio proceso pabaigoje pasibaigia pagrindinės cheminės reakcijos tarp kietų įkrovos komponentų ir atsiranda skystos fazės. Iš įkrovos pasišalina didžioji dalis dujų. Silikatų susidarymo proceso trukmė sudaro maždaug 30 viso stiklo lydymo proceso trukmės.
Stiklo lydalas susidaro tirpstant kvarco grūdeliams silikatų lydale ir vienam lydalui tirpstant kitame. Stiklas baigia susidaryti maždaug 1150-1200oC temperatūroje. Šis procesas spartėja keliant temperatūrą.
Stiklo lydalas skaidrėja išsiskiriant iš jo dujų burbuliukams. Šis procesas baigiasi 1400-1500oC temperatūroje. Kad sumažėtų lydalo klampumas ir lengviau išsiskirtų dujos, temperatūra pakeliama iki 1550-1600oC. Lydalo skaidrėjimo intensyvumas priklauso nuo jo klampumo bei paviršiaus įtempimo, taip pat nuo to, kiek lydale yra dujų. Skaidrėjimą galima paspartinti maišant (mechaniškai, dujomis, ultragarsu ir kt.).
Stiklo lydalas homogenizuojamas visą laiką, kol lydomas stiklas. Šis procesas baigiasi, kai lydalas pasidaro chemiškai ir termiškai vienalytis. Cheminis stiklo lydalo vienalytiškumas priklauso nuo įkrovos žaliavų vienalytiškumo, jų dozavimo, maišymo bei pakrovimo ir nuo visų stiklo lydymo stadijų pobūdžio.
Aušinimas- tai vienodas viso stiklo lydalo ataušinimas iki gaminių formavimo temperatūros.
FORMAVIMAS. Gaminiai iš stiklo lydalo formuojami tempimo, valcavimo, presavimo, liejimo ir pūtimo būdais.
Tempimo būdu formuojamas lakštinis stiklas, silikatiniai vamzdžiai ir kiti dirbiniai. Tempiama arba iš laivelio, arba nuo laisvo stiklo lydalo paviršiaus. Laivelis – tai šamotinis lovio formos gaminys, kurio dugne yra ilgas plyšys. Stiklo lydalas veržiasi pro pranardinto į jį laivelio plyšį ir ištisinę juostą tempiamas į viršų.
Tempiant nuo laisvo stiklo lydalo paviršiaus, laivelis nenaudojamas. Stiklo juostos šonuose įtaisyti pecialūs ritinėliai vėsina stiklą ir fiksuoja juostos plotį.
Tempti nuo stiklo lydalo paviršiaus galima vertikaliai ir horizontaliai. Taikant horizontąlųjį tempimo metodą, stiklo juosta iš pradžių formuojama vertikaliai, paskui dar neataušusi ir plastiška voleliu pasukama į horizontąlią padėtį. Šiuo būdu ištemptas stiklas būna aukštos kokybės, nesusisluoksniavęs, beto, taip galima ištempti labai ploną juostą.
Lakštinis stiklas gali būti formuojamas nuolatinio veikimo valcavimo staklėmis. Juose stiklo juosta formuoja du besisukantys vuolai. Šiuo būdu gaminamas raštuotas ir armuotas lakštinis stiklas.
Presavimo metodu gaminami storasieniai stikliniai indai, statybiniai stiklo blokai ir kiti gaminiai.
Pučiama siauragurklė tara – buteliai, kolbos, dauguma indų, elektros lemputės ir kita.
Liejimu vadinamas stiklo gaminių formavimas, iš stiklo lydalo formose.
Stiklo gaminiai – lakštinis, optinis ir kitoks stiklas – pjaustomi į lakštus, šlifuojami ir poliaruojami. Šlifuotas stiklo paviršius būna lygus, bet šiek tiek matinis, o poliruotas – skaidrus ir blizgantis.

STIKLO DIRBINIAI
LAKŠTINIS STIKLAS.
Gaminamas šių rūšių lakštinis stiklas: paprastasis, langų, vitrininis, uviolinis, veidrodinis, raštuotasis, šilumą sugeriantis, šilumą atspindintis, spalvotasis ir apdailos. Langų stiklas esti 2; 2,5; 3; 4; 5 ir 6 mm storio. Stiklo lakštai turi būti stačiakampiai ir vienodo storio.
Poliruotas stiklas formuojamas horizontaliuoju būdu valcais. Gautų lakštų paviršius šlifuojamas ir poliruojamas. Jis gali būti formuojamas ir iš lydyto metalo vonioje. Išlydytą stiklo masę tiesiog iš krosnies patenka ant vonioje esančio išlydyto metalo paviršiaus. Pro kitame vonios gale esančią angą juosta tempiama į atkaitinimo kamerą. Suformuotas ir atkaitintas stiklas supjaustomas į lakštus. Iš šio stiklo gaminami veidrodžiai, įstiklinamos vitrinos.
Uviolinis stiklas praleidžia 25-75 ultravioletinių spindulių. Gaminamas iš žaliavų, kuriose yra minimalus geležies, titano ir chromo oksidų kiekis. Uvioliniu stiklu įstiklinami vaikų ir gydymo įstaigų langai.
Veidrodinis langų stiklas gaunamas stiklo lakštą padengus metalo oksido plėvele. Kiekvienas metalo oksidas suteikia stiklui vienokį ar kitokį atspalvį. Pavyzdžiui, padengtas chromo oksidu stiklas turi sidabro atspalvį. Toks stiklas iš vienos pusės esti beveik nepermatomas, todėl vadinamas veidrodiniu. Langai įstiklinami taip, kad būtų nepermatomi iš išorės. Dieną, žiūrint iš pastato vidaus, toks stiklas atrodo beveik skaidrus. Veidrodinis stiklas praleidžia 5-20 mažiau šviesos negu paprastasis, todėl naudojamas patalpoms, kurioms reikia mažesnio apšvietimo.
Raštuotasis stiklas yra nepermatomas. Iš vienos arba abiejų pusių jame būna įspaustas įvairaus piešinio reljefinis raštas. Gaminamas nuolatinio horizontaliojo valcavimo metodu. Jo paviršius gali būti padengtas įvairių metalų oksidų plėvelėmis. Šiuo stiklu įstiklinami langai, durys, iš jo gaminamos pertvarinės sienelės, įvairūs ekranai. Matmenys: plotis – 400-1600 mm, ilgis – 600-3600 mm, storis – 4,5-6 mm.
Armuotasis stiklas skiriasi nuo kitų rūšių lakštinio stiklo tuo, kad jo lakšto viduryje lygiagrečiai su horizontaliaja plokštuma būna įterptas metalinis tinklelis, supintas iš 0,35-0,45 mm skersmens plieninės vielos. Stiklas valcuojamas nuolatinio valcavimo įrengimais. Armuotas stiklas daug atsparesnis karščiui negu nearmuotas, beto, jis saugus, nes dėl tinklelio nesusidaro jo skeveldrų. Juo įstiklinami laiptų narveliai, langai, durys, stoglangiai.
Šilumą sugeriantis stiklas formuojamas vertikaliojo tempimo mašinomis. Jo paviršius esti apdorotas specialiais aerozoliniais tirpalais, sudarančiais ploną metalo oksido plėvelę. Stiklo šviesos laidumas ir jo atspindžio charakteristikos gali būti labai įvairios. Šios savybės priklauso nuo plėvelės sudėties ir stiklo paviršiaus apdorojimo būdo.
Toks stiklas naudojamas pastatams, kuriuose esti įrengtos oro kondicionavimo sistemos, vaikų darželiuose, ligoninėse ir kitur. Jis praleidžia nuo 30 iki 70 matomosios šviesos spektro spindulių.
Šilumą atspindintis stiklas mažiau praleidžia šilumos, todėl naudotinas pietiniuose rajonuose gyvenamųjų, pramoninių pastatų langams ir ten, kur reikia stiklo pertvaromis izoliuoti šilumos šaltinį. Šilumą atspindinti plėvelė susideda iš geležies, kobalto ir nikelio oksidų. Šie oksidai stiklui suteikia vos pastebimą melsvai žalsvą atspalvį. Toks stiklas mažiau sugeria ilgųjų bangų spindulių ir atspindi nuo 60 iki 80 infraraudonųjų spindulių, t.y. 2-3 kartus daugiau negu paprastasis langų stiklas. Šilumą sugeriantis stiklas labiau įkaista ir todėl deformuojasi. Į tai reikia atsižvelgti projektuojant langų rėmus.
Spalvotasis stiklas gali būti formuojamas įvairiais būdais. Dažančios medžiagos dedamos arba į stiklo lydalą, arba dažomas suformuoto gaminio paviršius. Juo įstiklinamos durys ir pertvaros. Skaidrus spalvotas stiklas vartojamas signalinio apšvietimo prietaisams ir vitražams.
Apdailai tinka spalvotas arba emaliuotas stiklas. Spalvotas stiklas, įmituojantis marmurą, vadinamas marblitu. Vartojamas vidaus ir išorės apdailai. Dar gaminamas lakštinis stiklas, kurio viena pusė esti nudažyta nepermatomais keraminiais dažais. Jis vadinamas stemalitu. Vartojamas vidaus ir fasadų apdailai.
Emaliuotos stiklinės plytelės gaminamos iš langų stiklo atliekų. Atliekos supjaustomos į plyteles, aptepamos emalio tyrele, išdžiovinamos ir iškaitinamos 750-780oC temperatūroje. Emalis lydydamasis sukepa su stiklo paviršiumi. Plytelėmis išklojamos visuomeninio maitinimo patalpų, virtuvių, sanmazgų sienos.

INDUSTRINIAI DIRBINIAI
Stiklo paketai – tai du ar trys stiklo lakštai, hermetiškai vienas su kitu sujungti visu perimetru. Lakštai priklijuojami prie aliumonio rėmų. Tarp rėmų ir lakštų dedamos 0,5-0,6 mm storio butafolio juostelės. Paketai apdorojami kaitinimo kamerose. Kamerose galutinai sukietėja klijai, o tarpai tarp stiklo lakštų prisipildo sauso oro. Paketui ataušus, sandariai užtaisomos rėmuose esančios skylutės orui įleisti. Įstiklinant langus paketais, nereikalingi dvigubi rėmai. Stiklo paketai atlaiko daug didesnę apkrovą negu atskiri tokio pat storio stiklai. Stiklo paketai vartojami pramoninių, civilinių ir visuomeninių pastatų langams ir pertvaroms.
Stiklinės durys naudojamos vietoj medinių durų pramoniniuose bei gyvenamuosiuose pastatuose. Juos atitinka visus šiuolaikinės architektūros reikalavimus.
Durys gaminamos iš storo nepoliruoto, poliruoto, valcuoto arba raštuoto stiklo. Gaminant spalvotas duris, viena stiklo pusė nudažoma keraminiais dažais, kurie, termiškai grūdinant stiklą, išsilydo ir padengia paviršių spalvoto emalio sluoksneliu.
Stiklo blokais užmūrijamos įvairios paskirties pastatų vidinių ir išorinių sienų angos. Jie laidūs šviesai, atsparūs ugniai, sandarūs, gerai izoliuoja garsą ir šilumą.
Pusblokiai formuojami automatiniais presais iš paprasto arba spalvoto stiklo lydalo. Stiklo blokai gaminami kvadratiniai, stačiakampiai ir kampuoti. Blokai gali būti bespalviai ir spalvoti, su lygiomis arba rievėtomis sienelėmis, išsklaidančiomis šviesą. Stiklo blokai išlaiko ne mažesnį kaip 40oC temperatūros skirtumą.
Profiliuotas stklas – tai didelių matmenų, įvairaus profilio stikliniai elementai, formuojami iš stiklo lydalo horizontaliojo valcavimo būdu.
Formuojamos juostos profilis esti labai įvairus – lovinis, Z arba U raidės formos, uždaro stačiakampio ar dėžės skerspjūvio. Profiliuotas stiklas gaminamas su lygiu arba rievėtu paviršiumi, bespalvis, spalvotas arba padengtas aerozolinėmis metalų oksidų plėvelėmis. Bespalvis stiklas gali turėti gelsvą, melsvą arba žalsvą atspalvį.
Sienos iš įvairaus profiliuoto stiklo turi geras garso izoliacines savybes – sumažina garsą 23-27 decibelais.
Profiliuotu stiklu įstiklinamos pramoninių, civilinių, žemės ūkio ir kitų pastatų sienos. Tarp profiliuoto stiklo detalių, iš kurių gaminamos konstrukcijos, dedamos įvairios sandarinančios mastikos, profiliuota akyta guma arba sintetinės medžiagos. Iš profiliuoto stiklo gali būti gaminamos ir didesnių matmenų plokštės.
Stikliniais vamzdžiais transportuojami agresyvūs skysčiai, dujos, maisto produktai, birios ir kitokios medžiagos. Naudojant juos vietoj metalinių, sutaupoma daug spalvotųjų metalų
Stikliniai vamzdžiai gaminami vertikaliojo, horizontaliojo tampimo ir išcentriniu būdu. Stikliniai vamzdžiai esti 3000 mm ilgio. Į vamzdžių komplektą įeina ir fasoninės detalės.
Dekoratyvinės kiliminės – mozaikinės stiklo plytelės išvalcuojamos iš neskaidraus įvairių spalvų stiklo ir priklijuojamos prie popieriaus lapo. Stiklinė mozaika būna dviejų tipų: smalta – įvairios formos ir spalvos stiklo gabaliukai, skirti meninei mozaikai, ir kiliminė mozaika – mažos kvadratinės plytelės, suklyjuotos ant popieriaus į vienspalvį arba mozaikinį kilimą. Kilimine mozaika puošiamas pastatų vidus ir išorė.

STIKLO PLUOŠTAS
Tai dirbtinis pluoštas, gautas iš stiklo lydalo. Stiklo pluoštas gali būti: 1) tekstilinis (ištisinis, labai ilgas – iki 2*106 cm ilgio) ir štapelinis (nuo 1 iki 50 cm ilgio); iš jo gaminami stiklo siūlai, audiniai ir kiti gaminiai; 2) termoizoliacinis – stiklo veltinys, stiklo vata ir kt.
Stiklo pluošto struktūra skiriasi nuo visų kitų mineralinių ir prganinių pluoštų struktūros: jis turi lygų paviršių ir per visą savo ilgį yra taisyklingo ritinio formos. Stiklo pluoštas palyginti su kitais pluoštais yra mažiausio skersmens. Stiklo pluoštas ir jo gaminiai turi geras mechanines, termines ir termoizoliacines savybes, yra chemiškai atsparūs, geri dielektrikai.
Stiklo pluoštas gali būti naudojamos kaip užpildas ir armatūra stiklo plastikams, stikloplastinei armatūrai bei stiklūnui gaminti.

STIKLO EMALIS
tai drumstas stiklas, kuris saugo metalą nuo korozijos ir padaro gaminį spalvotą. Emaliu gali būti dengiama mažaangis plienas, ketus, žalvaris, sidabras ir kitos medžiagos.
Gruntinio emalio mišinys sudaromas iš smėlio, feldšpato, kreidos, natrio silicio heksafluorido, sodos ir borakso. Dengiamųjų emalių mišiniai sudaromi iš smėlio, feldšpato, borakso, salietros ir sodos.
Emaliuojama šlapiuoju ir sausuoju būdu. Emaliuojant šlapiuoju būdu, gaminiai aptepami emalio tyrele, o emaliuojant sausuoju, – apipudruojami emalių miltais. Kad geriau priliptų, miltai barstomi ant dar nesustingusio gruntinio emalio.
Gruntiniai emaliai dažniausiai esti borosilikatiniai. Tokių emalių yra žemesnė lydymosi temperatūra, mažesnis paviršiaus įtempimas, jie geriau sukimba su metalo paviršiumi.
Stiklo emaliu dengiama metalas, keraminiai dirbiniai, betonas, santechniniai bei laboratoriniai indai ir kiti gaminiai.

AKYTASIS STIKLAS
Tai akyta medžiaga su 0,1-5 mm dydžio poromis. Akytasis stiklas vertinamas dėl puikių statybinių savybių, didelio mechaninio stiprumo, mažo tankumo, mažo vandens įgėrimo bei šilumos laidumo, didelio cheminio atsparumo. Jį galima apdoroti mechaniškai: pjauti, gręžti, klijuoti su kitomis statybinėmis medžiagomis. Akytasis stiklas vartojamas šilumos ir garso izoliacijai bei dekoratyvinei apdailai. Įkrova akytajam stiklui lydyti sudaroma tokios pat sudėties kaip ir paprastajam stiklui, tik šiuo atveju žaliava susmulkinama iki miltelių ir sumaišoma su dujodariu. Garsą sugeriančio akytojo stiklo poros yra susisiekiančios.

SITALAI
Sitalai – tai kristalinis stiklas, plačiai vartojamas statyboje ir technikoje. Sitalų savybės yra geresnės nei daugelio paprastų techninių medžiagų. Jie labai kieti ir mechaniškai stiprūs, geri elektros izoliatoriai, atsparūs karščiui bei cheminiams reagentams. Tai labai perspektyvi statybinė, aviacinė bei atominės technikos medžiaga.
Sitalus galima skirstyti į dvi grupes: techninius ir tuos, kurie gaunami iš pramonės atliekų bei kalnų uolienų.
Techniniai sitalai – tai visos dirbtinės kompozicijos, gaunamos iš įvairių elementų mišinių. Techniniai sitalai klasifikuojami pagal cheminę sudėtį, nes nuo jos labai priklauso jų savybės.
Iš sitalų, gautų iš pramonės atliekų ir kalnų uolienų, paminėti šlako sitalai ir petrositalai.
Ypatingą techninių sitalų grupę sudaro fotositalai. Jie gaminami iš stiklų, į kurių sudėtį įeina šviesai jautrios medžiagos (Au, Ag, Cu ir kt.). Veikiamuose ultravioletinių spindulių ir termiškai apdorojamuose tokiuose stikluose vyksta tūrinė kristalizacija.
Sitalocemenčiai sitalai – tai sitalai, kurie naudojami sulyditi su metalais.
Skaidrūs sitalai yra smulkiakristalės struktūros medžiaga. Jie gaunami sudarius apdorojamam stiklui specialų terminį režimą. Kad būtų optiškai skaidrūs, kristalai turi būti ne didesni kaip pusė matomosios šviesos bangos ilgio.
SPALVOTIEJI SITALAI. Sitalų galima nudažyti visą masę arba tik paviršių. Dažnai dažoma keraminiais dažais arba spalvotais ir baltais emaliais.
Sitalo emaliai vartojami apsauginėms dangoms. Mechaniškai ir termiškai jie gerokai atsparesni už stiklo emalius, kuriais šiuo metu nuo korozijos saugomi aukštos temperatūros veikiami metalai. Geriausių stiklo emalių atsparumas karščiui nėra didelis, be to, jie neatsparūs ir staigiems temperatūros pokyčiams, o sitalo emaliai visiškai atitinka tokio tipo dangoms keliamus reikalavimus.
Kaip konstrukcinė medžiaga, sitalai naudojami pramoninėje ir civilinėje statyboje laikančiosioms ir kitos paskirties statybinėms detalėms (vamzdžiams, galvaninių cechų sienoms, grindims ir kt.).

ŠLAKO SITALAI
Šlako sitalai gaminami iš juodosios, spalvotosios metalurgijos ir įvairių kitokių šlakų. Šlako sitalai gaminami juodos, pilkos ir baltos spalvos, be to, jie gali būti padengti spalvotais emaliais. Šlako sitalai vartojami kaip apdailos ir konstrukcinė medžiaga pramoninėje, civilinėje ir žemės ūkio statyboje. Šlako sitalo lakštais padengtos grindys būna lygios, atsparios dilimui ir ugniai, nedulka, lengvai valomos.
Šlako sitalai yra chemiškai atsparūs, todėl iš jų chemijos, maisto, elektrotechnikos ir kitose pramonės šakose sudaromos antikorozinės statybinių konstrukcijų ir rezervuarų dangos. Šlako sitalo plokštėmis išklojami bunkeriai, latakai, vamzdžiai ir įvairūs įrenginiai, kuriuos veikia trinties jėgos. Juos galima šlifuoti, poliruoti, pjauti.

PETROSITALAI
Petrositalai – tai stiklo kristalinės medžiagos, gautos iš kalnų uolienų: išsiliejusiųjų (bazaltas, diabazo, nefelininio sienito ir kt.), nuosėdinių (smėlio, molių, mergelio, kaolino ir kt.) arba metamorfinių (gneisų, skalūnų ir kt.).
Iš lieto akmens galima gauti daug naujų konstrukcinių medžiagų, kurių fizikinės, cheminės ir techninės savybės esti geresnės nei natūralaus akmens, juodųjų ir spalvotųjų metalų, specialiųjų lydinių, stiklo, porceliano ir medžio. Iš tokių savybių pažymėtinas atsparumas rūgštims ir šarmams, dilimui, trynimui, šalčiui, geros dielektrinės savybės, didelis mechaninis stiprumas, nedidelis vandens įgėrimas, geras sukibimas su metaline armatūra.
Iš lydytų uolienų gaminamos plytelės išorės ir vidaus apdailai bei grindims (jos labai atsparios chemiškai ir atmosferos poveikiui, dilimui), įdėklai hidraulinio transporto vamzdynų vidui iškloti, vamzdžiai. Naudojant uolienų liejinius, sutaupoma metalo, porceliano ir granito.

IŠVADOS

Stiklas – labai svarbi medžiaga mūsų gyvenime, kuri mūsų namams suteikia konfortiškumo, šviesos. Turbūt sunku įsivaizduoti pastatus be stiklų, tačiau retas žmogus pagalvoja kaip atsiranda stiklas, kokios jo savybės (be dužimo) ir ilgas procesas, kol stiklas tampa tokiu, kokį mes jį matom, liečiam, naudojam. O dar šiuolaikiški stiklo dirbiniai, kaip veidrodinis stiklas, raštuotas stiklas, uviolinis stiklas – tai tikras atradimas, kurį mes naudojam kiekvieną dieną ir retas susimąsto apie jo svarbą mūsų gyvenime.