Užtikrinti ir įgyvendinti žmogaus tei¬ses yra pagrindinis teisinės valstybės tikslas. Humanistinę pasaulėžiūrą įvardijant kaip visuotinai pripažintą teisinės doktrinos pagrindą, svarbiausiu demokratinės visuomenės interesu ir teisinės valstybės tikslu tampa žmogaus interesų teisinė apsauga. Teisė į sveikatos apsaugą2 priskiriama vadinamajai „antrosios kartos” žmogaus teisių grupei -1, y. socialinėms teisėms, kurių įgyvendinimo ir gynimo klausimas teorinėje ir praktinėje plotmėje įgauna vis didesnį aktualumą.

Teisės į sveikatos apsaugą turinyje įtvirtintos pareigos valstybėms grupuoti-nos į dvi sritis – asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą. Valstybių įsipareigo¬jimai tik asmens sveikatos priežiūros srityje (sąlygų asmenims susirgus gydytis užtikrinimas) sudarytų prielaidas neefektyviam materialinių, žmogiškųjų išteklių eikvojimui – juk pašalinti ligos atsiradimo priežastis, užkirsti kelią ligoms yra pigiau ir efektyviau, nei gydyti ligas. Ligų prevencijos svarba ir socialinė teisės į sveikatos apsaugą prigimtis įpareigoja valstybę imtis aktyvių veiksmų, kad asme¬niui būtų užtikrintas šios teisės įgyvendinimas, t. y. būtų sukurtas teisinis mecha¬nizmas, kuris padėtų asmeniui realizuoti turimą teisę.

Tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, įtvirtinančių teisę į sveikatos ap¬saugą, normų formuluotės rodo, kad visuomenės sveikatos priežiūros kaip teisės į sveikatos apsaugą, priemonės užtikrinimas turėtų reikšti kokybiškos, prieinamos ir priimtinos sveikatos priežiūros garantijas, saugias gyvenimo, darbo ir laisvalai¬kio sąlygas, sveikatos švietimą ir ugdymą, efektyvius veiksmus kovoje su užkre¬čiamųjų ligų protrūkiais ir pan. Tačiau Lietuvos teisės doktrinoje iki šiol išsamiau nėra nagrinėti praktikoje aktualūs klausimai: kokius konkrečiai valstybės turi pri¬siimti įsipareigojimus šioje srityje; ar valstybės vykdo (yra pajėgios vykdyti) visas iš aptariamos teisės turinio kylančias ir joms priskiriamas pareigas; ar esamas visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas tinkamai (ir ar iš viso) įgy-
2 Atkreiptinas dėmesys, kad terminas „teisė į sveikatos apsaugą” tinkamai atskleidžia minėtos teisės turinį. „Teisę į sveikatos apsaugą” vadinant „teise į sveikatą” būtų preziumuojama, kad įsipareigojama užtikrinti asmeniui sveikatą neatsižvelgiant, pavyzdžiui, į jo paveldėtas ligas, gyvenimo būdą ar asmens įpročius, kurie turi įtakos jo sveikatai. „Teisę į sveikatos apsaugą” suprantant tik kaip „paciento teises” būtų apimamos tik asmens, besinaudojančio sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis, t y. dažniausiai sergančio asmens, teisės.

Vendina teisėje į sveikatos apsaugą glūdinčius įpareigojimus valstybei; ar valstybė esamu visuomenės sveikatos priežiūros teisiniu reguliavimu apsaugo asmenį ir visuomenę (bendrai) nuo grėsmių jų sveikatai, ar sudaro jų sveikatai palankias gyvenimo, darbo ir laisvalaikio aplinkas. Teoriniu požiūriu labai aktuali ir teori¬nė diskusija, ar atsižvelgiant į plačią visuomenės sveikatos priežiūros sampratos apimtį yra įmanomas visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo ga¬limybių ir ribų objektyvus apibrėžimas ir įvertinimas teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo požiūriu.
Nežinant teisės į sveikatos apsaugą turinio, jame glūdinčių įpareigojimų valstybei bei visuomenės sveikatos priežiūros konkrečių sričių (priemonių) ir jų įgyvendinimo ypatumų, šios srities teisinis reguliavimas nebus efektyvus, o tik chaotiškas, sprendžiantis pavienes problemas. Taip pat nebus galima iš valstybės reikalauti vykdyti konkrečių sveikatos priežiūros funkcijų, kuriomis būtų užti¬krinta ši teisė. Todėl aktuali tampa pačios teisės į sveikatos apsaugą analizė.
Atsižvelgiant į tai, šioje disertacijoje yra nagrinėjamas visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas, kaip valstybės mechanizmas, skirtas užtikrinti teisę į sveikatos apsaugą.
Tyrimo objektas yra visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas ir jo įvertinimas teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo požiūriu.
Tyrimo tikslas – išnagrinėti ir įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros teisinį reguliavimą Lietuvoje teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo požiūriu ir pateikti siūlymus dėl jo tobulinimo.
Tyrimo tikslui pasiekti darbe keliami tokie uždaviniai:
1. Išanalizuoti visuomenės sveikatos priežiūros, kaip teisės į sveikatos ap-
saugą įgyvendinimo priemonės, turinio teorinius aspektus:
1.1. išnagrinėti visuomenės sveikatos priežiūros sampratą ir visuome¬nės sveikatos priežiūros sritis bei joms būdingas įgyvendinimo priemones;
1.2. išnagrinėti sveikatos ir teisės į sveikatos apsaugą sampratą, teisės į sveikatos apsaugą turinį;
1.3. atskleisti teisės į sveikatos apsaugą reliatyvumą ir santykį su kitomis asmens teisėmis.
2. Išanalizuoti visuomenės sveikatos priežiūros teisinį reguliavimą Lie-
tuvoje bei jo praktinį įgyvendinimą per atskiras visuomenės sveikatos
priežiūros sritis ir įvertinti šį reguliavimą teisės į sveikatos apsaugą įgy-
vendinimo požiūriu.
Tyrimo hipotezė. Visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo apimtis lemia teisės į sveikatos apsaugą turinio ypatumai ir visuomenės sveikatos priežiūros samprata.
Tyrimo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė. Nors sveikata ir teisė j jos apsaugą yra pamatinės asmens vertybės, nuo kurių tiek tiesiogiai, tiek ir ne¬tiesiogiai priklauso kitų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, iki šiol didesnio dėmesio visuomenės sveikatos priežiūros teisiniam reguliavimui asmens teisės j sveikatos apsaugą įgyvendinimo požiūriu akademinėje bendruomenėje nebuvo skirta. Šiame disertaciniame darbe pirmą kartą įvertinamas nacionalinis visuo¬menės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas teisės į sveikatos apsaugą įgy¬vendinimo aspektu: ar esamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas įgyvendinti teisės į sveikatos apsaugą kiekybinius ir kokybinius parametrus ir ar tai lemia, kad asmeniui sudaromos saugios gyvenimo, darbo ir laisvalaikio sąlygos, ar valstybė¬je funkcionuoja sveikatos stiprinimo ir stebėsenos sistemos, ar valstybės sukurti mechanizmai apsaugo sveikatą esant ligų protrūkiams. Šie ir kiti klausimai ana¬lizuojami sistemiškai, siekiant ne tik atskleisti nacionalinio visuomenės sveika¬tos priežiūros teisinio reglamentavimo ypatumus, bet ir pateikti siūlymus, kaip jį tobulinti.
Disertaciniame darbe įvertintas visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo požiūriu leido apibrėžti pastarojo galimybes ir ribas, nustatyti teisinio reguliavimo tobulinimo gaires. Disertaciniame darbe pateiktos išvados ir siūlymai gali būti naudojami kuriant teisėkūros ir teisės taikymo principus, plėtojant besiformuojančią Lietuvos teisi¬nę ir pradedančią formuotis sveikatos teisės doktriną. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti dėstant sveikatos teisės discipliną aukštosiose mokyklose.
Ginamieji disertacijos teiginiai:
– sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo apimtį lemia teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybiniai (apimantys pagrindinius minimalius įpareigo¬jimus valstybei) ir kokybiniai (parodantys, kaip valstybė turi įgyvendinti teisės turinio kiekybinius parametrus) parametrai;
– visuomenės sveikatos priežiūros teisiniame reguliavime įtvirtinta klasikinė „sanitarinė” visuomenės sveikatos priežiūros samprata (apsiribojanti pre-vencinėmis ir organizacinėmis priemonėmis, skirtomis užtikrinti sveiką gyvenimo, darbo ir laisvalaikio aplinką ir ugdyti asmenis sveikai gyventi) neapima šiuolaikinės „naujosios” visuomenės sveikatos priežiūros (inte¬gruojančios ir asmens sveikatos priežiūros priemones, skirtas užtikrinti ligų prevenciją ir lygias galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugo¬mis socialiai remtiniems žmonėms, taip pat aplinkos apsaugos, socialines ir ekonomines priemones) priemonių;
– visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas Lietuvoje yra tobu¬lintinas, kadangi neužtikrina efektyvaus teisės į sveikatos apsaugą įgyven¬dinimo.

25

Mokslinio tyrimo metodologija. Pasitelkus įvairius mokslinius metodus disertacijoje analizuojamas visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas įgyvendinant teisę į sveikatos apsaugą, konstruojamas teorinis teisės į sveikatos apsaugą, kaip teisinės kategorijos, modelis. Pagrindinis iš metodų, leidžiantis analizuoti visuomenės sveikatos priežiūrą kaip kompleksinį reiškinį, yra Ūoso-□uis. Jis padeda į visuomenės sveikatos priežiūrą pažvelgti kaip į vieną iš teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo sričių.
Remiantis istoriniu metodu teisė į sveikatos apsaugą analizuojama kaip be-siformuojanti teisė, tiriamos teisės į sveikatos apsaugą ir visuomenės sveikatos priežiūros raidos bei kaitos priežastys.
Pasitelkus loginį metodą konkretinamas teisės į sveikatos apsaugą ir visuo¬menės sveikatos priežiūros turinys, taip pat apibendrinama nagrinėta medžiaga, formuluojamos išvados ir pasiūlymai.
Lyginamuoju metodu remiamasi nagrinėjant įvairias teisės į sveikatos apsaugą ir visuomenės sveikatos priežiūros sampratas bei ieškant jų bendrų ir skiriamųjų bruožų. Šis metodas padėjo atskleisti teisės į sveikatos apsaugą turinį. Analizuojant visuomenės sveikatos priežiūros sampratas yra lyginamos dvi mokslinėje literatū¬roje aprašomos visuomenės sveikatos priežiūros „kryptys” – klasikinė „sanitarinė” visuomenės sveikatos priežiūros samprata ir šiuolaikinė „naujoji” visuomenės svei-katos priežiūros samprata – atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus.
Lyginamasis metodas taip pat naudojamas vertinant atskirų visuomenės sveikatos priežiūros sričių ir priemonių (pavyzdžiui, visuomenės sveikatos ste-bėsenos, karantino) nacionalinį teisinį reglamentavimą su kitų šalių (Olandijos (Nyderlandų Karalystės), Rusijos Federacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų) ati-tinkamų priemonių teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į tai teikiami siūlymai dėl nacionalinio teisinio reglamentavimo tobulinimo.
Glaudžiai su □osoūniu susijęs sisteminės analizės metodas leidžia pažvelgti į teisę į sveikatos apsaugą kaip į žmogaus teisių visumos dalį, atskleisti jos vietą žmogaus teisių ir laisvių sistemoje, santykį su kitomis žmogaus teisėmis, atitin¬kamai apibrėžiant jos turinį. Naudojant sisteminės analizės metodą visuomenės sveikatos priežiūra analizuojama kaip sveikatos priežiūros sistemos, atsakingos už asmens teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimą, sudėtinė dalis (drauge su as¬mens sveikatos priežiūra). Atskirų visuomenės sveikatos priežiūros sričių (pavyz¬džiui, sveikatos stiprinimo ir pan.) priemonės (pavyzdžiui, sveikatos ugdymas) darbe nagrinėjamos ne kaip savarankiškos ir savitikslės, o bendrai visuomenės sveikatos priežiūros tikslų įgyvendinimo kontekste.
Siekiant nustatyti realų visuomenės sveikatos priežiūros teisiniu reguliavimu įgyvendinamos teisės į sveikatos apsaugą mastą, naudotasi sociologiniu metodu.
Naudojant abstrakcijos metodą yra abstrahuojamasi (atitrūkstama) nuo ne-esminių nagrinėjamo reiškinio – teisės į sveikatos apsaugą ir visuomenės sveika¬tos priežiūros – savybių, siekiant susikoncentruoti ties pagrindiniais jos bruožais. Pasitelkus šį metodą buvo išskirtas visuomenės sveikatos priežiūros ir teisės į sveikatos apsaugą ryšys, jų santykis.
Tyrimo rezultatai. Disertaciją sudaro įvadas, dvi dalys bei išvados ir siūlymai. Darbo pabaigoje pateikiami naudotos literatūros ir autoriaus mokslinių publikacijų disertacijos tema sąrašai.
Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjama ir apibrėžiama visuomenės sveikatos priežiūros, kaip teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo priemonės, sampra¬ta. Sveikata – viena iš pamatinių vertybių, kurios apsaugą valstybė, kaip sociali¬nės apsaugos subjektas, turi užtikrinti kiekvienam savo piliečiui. Įgyvendinda¬ma teisę į sveikatos apsaugą, valstybė vykdo sveikatos priežiūrą, kuri iš esmės skirstoma į dvi nors ir tarpusavyje susijusias, tačiau kartu ir savarankiškas prie¬mones: asmens sveikatos priežiūrą ir visuomenės sveikatos priežiūrą. Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjama visuomenės sveikatos priežiūros samprata, išskiriami visuomenės sveikatos priežiūrai keliami tikslai ir aptariamos sritys (priemonės), kuriomis tikslai įgyvendinami. Taip pat atskleidžiama teisės į sveikatos apsaugą samprata, kas leidžia apibrėžti pastarosios turinį, kuris lems sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo apimtį.
Visuomenės sveikatos priežiūra mokslinėje literatūroje apibrėžiama įvairiai. Lietuvos mokslinėje literatūroje dažniausiai pateikiamas C. E. A. Winslow visuo¬menės sveikatos priežiūros apibrėžimas. Nors vis dar gaji „sanitarinė” visuomenės sveikatos priežiūros samprata, tačiau šiuolaikinėje užsienio šalių mokslinėje lite¬ratūroje vis dažniau kalbama apie „naująją” visuomenės sveikatos priežiūrą (angl. the new public health). Pastaroji išplečia visuomenės sveikatos priežiūros sritis ir apima jau ne tik prevencines ir organizacines priemones, kuriomis siekiama visos visuomenės sveikatos būklės gerinimo, bet į ją integruojamos ir asmens sveika¬tos priežiūros paslaugos, kiek jos padeda užtikrinti ligų prevenciją ir yra būtinos socialiai remtiniems asmenims, ji apima ir valstybės politiką kitose nei sveikatos priežiūra srityse, tokiose kaip aplinkos apsauga, socialinė apsauga, kurios taip pat turi įtakos visuomenės sveikatai. Apibendrinant įvairias apibrėžtis šiame darbe teigiama, kad visuomenės sveikatos priežiūra nusakytina kaip valstybės vykdoma funkcija (įtraukiant ir pačią visuomenę, asmenis), kurios tikslas – pailginti visuo¬menės narių gyvenimą ir sustiprinti jų sveikatą, pasižyminti organizuotomis pre¬vencinėmis priemonėmis, nukreiptomis į gyventojų sveikatos būklės stebėjimą, ugdymą gyventi sveikai, sveikos aplinkos sukūrimą ir kovą su užkrečiamosiomis ligomis bei traumomis.
Tačiau ne tik visuomenės sveikatos priežiūros samprata ir jos turinys lemia visuomenės sveikatos priežiūros, kaip sveikatos priežiūros srities, apimtis, bet ir apibrėžtos aiškios valstybės pareigos (funkcijos), kurios glūdi teisėje į sveika¬tos apsaugą. Teisės į sveikatos apsaugą analizė darbe pradedama nuo sveikatos
27

sampratos apibrėžimo. Apibendrinus mokslinę literatūrą darbe išskiriamos dvi vyraujančios sveikatos sampratos kryptys: tai medicininio pobūdžio kryptis, api-brėžianti sveikatą atsižvelgdama į asmens kūno gerovę, ir socialinio pobūdžio kryptis, siejanti sveikatą ne tik su asmens kūno gerove, bet ir su supančia soci¬aline aplinka ir asmens pasitenkinimu ja. Dažniausiai šiuolaikiniame teisiniame reglamentavime vartojama Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Konstitucijoje pateikta sveikatos samprata. Nors PSO pateikiama sveikatos, kaip visiškos fizi¬nės, protinės ir socialinės gerovės būsenos, samprata ir turi savo trūkumų, tačiau nepaisant jų darbe teigiama, kad pastaroji geriausiai atspindi teisės į sveikatos apsaugą objektą, ir ja yra remiamasi apibrėžiant pačią teisę.
Teisės į sveikatos apsaugą raidos analizė atskleidžia, kad ji tarptautinėse su-tartyse, deklaracijose nuo atsargaus sveikatos, kaip pagrindinės žmogaus verty¬bės, įtvirtinimo (PSO Konstitucija, 1946 m.), jos, kaip teisės į gyvybę sudėtinės dalies, įtvirtinimo (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1948 m.) evoliucionavo iki savarankiškos teisės, kuriai įgyvendinti išskiriamos vis konkretesnės ir daugiau sveikatai lemiamą įtaką darančių veiksnių apimančios įgyvendinimo priemonės. Europos mastu Europos socialinė chartija (1961 m., pataisyta 1996 m.), kaip ir Tarptautinių socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių paktas (1966 m.), teisę į sveikatos apsaugą įtvirtina kaip savarankišką žmogaus teisę, kuriai įgyvendinti nustatomi konkretūs veiksmai. Tuo pačiu vis dar atsargiai kalbama apie asmeni¬nę žmogaus atsakomybę už savo sveikatą (nustatant jam pareigas), teisę sukon-centruojant ties įpareigojimais valstybei užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugas, prekes ir išteklius, kartu akcentuojant, kad valstybė negali garantuoti absoliučios asmens teisės į sveikatą, t. y. būti sveikam.
Siekiant apibrėžti visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reguliavimas ri¬bas, tiriamas teisės į sveikatos apsaugą turinys. Pastarasis yra apibrėžiamas re¬miantis tarptautinės teisės dokumentais ir deklaracijomis, tarp jų ir Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinės tarybos Pagrindiniu komentaru Nr. 14 „Dėl teisės į aukščiausiojo standarto sveikatą”, kuris parengtas aiškinant Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 12 straipsnio nuostatas.
Apibendrinant tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės dokumentų nuostatas iš pastarųjų išskiriami pagrindiniai įpareigojimai valstybei siekiant už¬tikrinti asmeniui teisę į sveikatos apsaugą: užtikrinti lygias teises asmenims prieiti prie sveikatos priežiūros išteklių, prekių ir paslaugų, ypatingą dėmesį skiriant vai¬kų ir moterų (ypač nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo) sveikatos priežiūrai, kiek tai susiję su jų specifine fiziologija; sudaryti sąlygas prieiti prie minimaliai būtino maisto, kuris maistiniu požiūriu yra tinkamas ir saugus; užtikrinti galimy¬bę naudotis būstu ir sanitarija bei pakankamai tiekiamu saugiu geriamuoju van¬deniu; gerinti gamybos higieną; teikti būtinus vaistus; užtikrinti teisingą visiems sveikatos priežiūros išteklių, prekių ir paslaugų paskirstymą; sukurti efektyviai veikiančią skubios medicinos pagalbos nelaimingų atsitikimų, epidemijos ir pa¬našių pavojų sveikatai atvejais sistemą ir 1.1.
Išskirtos priemonės atskleidžia kiekybinius privalomus minimaliai įgyven¬dinti teisės į sveikatos apsaugą turinio parametrus, tačiau siekiant iki galo atskleisti teisės į sveikatos apsaugą turinį, svarbu pateikti ir jos turinio kokybinius parame¬trus – t. y. kaip valstybės privalo įgyvendinti minėtas priemones. Apibendrinus tarptautinių teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pastarieji apima šiuos ele¬mentus: prieinamumo (sveikatos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos, taip pat programos turi būti pakankamo kiekio, kaip apibrėžta valstybės narės, taip pat prieinami visiems be jokios diskriminacijos; taigi reikia užtikrinti nediskrimina-vimą, fizinį prieinamumą, ekonominį prieinamumą (įstengimą) ir informacijos prieinamumą), priimtinumo (sveikatos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos turi būti teikiami atsižvelgiant į medicinos etiką ir visuomenės kultūrą), kokybės (sveikatos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos turi būti moksliškai ir medici-niškai tinkami bei geros kokybės). Atitinkamai įgyvendindama teisę į sveikatos apsaugą valstybė prisiima įsipareigojimus ją saugoti, gerbti ir įgyvendinti, o visi valstybės įpareigojimai pagal jų įgyvendinimo pobūdį suskirstomi į pozityvius ir negatyvius įgyvendinimo aspektus, kurie detaliai apibrėžiami darbe.
Atsižvelgiant į tai, kad teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimas iš esmės priklauso nuo valstybių nacionalinės teisėkūros, darbe apžvelgiamas ir teisės į sveikatos apsaugą turinys, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas ir ją aiškinančią Lietuvos Respublikos Kons¬titucinio Teismo jurisprudenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straips¬nio 1 dalyje įtvirtinta socialinė teisė į sveikatos apsaugą atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, inter alia, yra viena iš svar¬biausių visuomenės vertybių ir jos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas ir viešasis interesas. Sveikatos priežiūra, pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, yra valstybės pareiga saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažin¬ti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą. Minėtos pareigos apima valstybės pareigą sukurti tokį teisinį reglamentavimą, kuris sudarytų prielaidas funkcionuoti prieinamam sveikatos priežiūros tinklui visos šalies mastu, ir orga¬nizuoti sveikatos apsaugos sistemą taip, kad būtų sukurtas ir efektyviai funkcio¬nuotų sveikatos priežiūros įstaigų (tiek asmens sveikatos priežiūros, tiek ir visuo¬menės sveikatos priežiūros) tinklas, kad būtų pakankamai teikiamos kokybiškos, efektyvios ir saugios sveikatos priežiūros paslaugos, rūpintis, kad būtų sudarytos sąlygos sveikai gyventi, apimančios asmens gyvenamąją, darbo ir laisvalaikio aplinkas, riboti teisinio reglamentavimo priemonėmis sveikatai kenksmingą vei¬klą ar produktus bei ugdyti asmenis gyventi sveikai, t. y. savo elgesiu nedaryti

29

žalos sveikatai. Visa tai valstybė turi daryti žmogaus sveikatos ir visuomenės svei-katinimo labui.
Apibrėžus teisės į sveikatos apsaugą turinį keliamas klausimas, kokios yra jo įgyvendinimo objektyvios ribos, ar gali žmogus reikalauti iš valstybės suteikti jam pačios geriausios būklės sveikatą, padaryti jį sveiką, kokia apimtimi teisė į sveikatos apsaugą priklauso nuo individualių asmens pastangų, t. y. pareigų vykdymo. Visa tai leidžia pagrįstai kelti klausimą dėl teisės į sveikatos apsaugą reliatyvumo. Teisės į sveikatos apsaugą reliatyvumą atskleidžia ne tik negalėjimas užtikrinti asmeniui visiškos sveikatos, bet ir valstybės turimų išteklių, inter alia, finansinių, žmogiškų¬jų, medicininių priemonių (prietaisų, vaistų), sveikatos priežiūros įstaigų skaičiaus ir jų teikiamų paslaugų apimčių ribotumas. Tuo pačiu darbe teigiama, kad teisė į sveikatos apsaugą, kaip socialinė teisė, yra įgyvendinama teisnumo lygmeniu ir tiesiogiai nereikalauja iš asmens ją legalizuojančių pareigų vykdymo.
Teisės į sveikatos apsaugą analizė baigiama atskleidžiant pastarosios santykį su kitomis teisėmis, parodomas jos glaudus ryšys tiek su pilietinėmis teisėmis (teise į gyvybę, teise į privatų ir šeiminį gyvenimą), tiek ir socialinėmis teisėmis (teise į darbą, teise į sveiką aplinką ir 1.1).
Išanalizavus teisę į sveikatos apsaugą, jos turinyje išskirti kiekybiniai para¬metrai priskiriami sveikatos priežiūros sritims: asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrai. Minėtos sveikatos priežiūros sritys būtent ir atskleidžia bei savyje ap¬ima teisės į sveikatos apsaugą turinį ir yra skirtos įgyvendinti valstybei nustatytą tikslą rūpintis žmonių sveikata. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad toks svei¬katos priežiūros sričių išskyrimas yra sąlyginis, kadangi sveikatos priežiūra, kaip sistema, turi būti plėtojama in corpore, nes tik taip bendrai gali būti tinkamai įgyvendinama teisė į sveikatos apsaugą. Išskirtos sveikatos priežiūros sritys – as¬mens ir visuomenės sveikatos priežiūra – yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir garantuoja viena kitos įgyvendinamumą, kaip antai, kova su užkrečiamosiomis li¬gomis yra visuomenės sveikatos priežiūros priemonė, tačiau be asmens sveikatos priežiūros priemonių – skiepijimo, susirgusių asmenų gydymo – ši visuomenės sveikatos priežiūros priemonė nebus efektyvi.
Sveikatos priežiūros sričių išskyrimas yra būtinas dėl galimybės atlikti jų teisinio reguliavimo analizę ir dėl skirtingos pačių sričių „prigimties” – asmens sveikatos priežiūra yra kova su pasekmėmis (liga), o visuomenės sveikatos prie¬žiūra – susirgimų prevencija, „užkardymas”. Todėl ir teisinis reguliavimas kie¬kvienoje iš sričių turės skirtingus metodus ir tikslus. Asmens sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas bus vykdomas iš esmės siekiant užtikrinti paciento teisių saugą, tuo pačiu apibrėžti paciento ir gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) tei¬ses ir pareigas, o visuomenės sveikatos priežiūroje bus skatinamas rekomenduo¬jamas atitinkamas sveikatą palaikantis / stiprinantis elgesys, ribojama atitinkama ūkinė veikla siekiant užtikrinti saugią sveikatai aplinką ir pan.
Darbe atlikta analizė atskleidžia, kad Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose minimos visuomenės sveikatos priežiūros sritys neapima šiuolaikinės visuomenės sveikatos priežiūros sampratos išskiriamų visuomenės sveikatos priežiūros sričių, tokių kaip: sveikatos (asmens) priežiūros paslaugų teikimo socialiai remtiniems žmonėms, asmens sveikatos priežiūros efektyvumo, prieinamumo ir kokybės ver¬tinimo, lyderiavimo (visuomenės sveikatos priežiūros struktūros) valstybės poli¬tikoje ir bendruomenės mobilizavimo visuomenės sveikatos priežiūros tikslams įgyvendinti. Tačiau atsižvelgiant į šio darbo tikslą (įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros nacionalinį teisinį reguliavimą) darbe detaliau aptariamos tik nacio¬nalinėje teisėje išskiriamos visuomenės sveikatos priežiūros sritys: visuomenės sveikatos stebėsena, visuomenės sveikatos stiprinimas, saugios sveikatai aplinkos užtikrinimas (visuomenės sveikatos sauga ir kontrolė) ir užkrečiamųjų ligų pro¬filaktika ir kontrolė.
Visuomenės sveikatos stebėsena valstybei, siekiančiai įgyvendinti teisę į svei¬katos apsaugą, yra informacijos, galinčios padėti atitinkamai pakreipti politikos prioritetus ir valdomus išteklius, šaltinis. Visuomenės sveikatos stebėsenos efek¬tyvus įgyvendinimas leidžia laiku imtis priemonių, būtinų tinkamai įgyvendinti teisę į sveikatos apsaugą. Visuomenės sveikatos stiprinimas yra viena iš kertinių visuomenės sveikatos priežiūros, kaip prevencinės veiklos, funkcijų, kuri padeda valstybei įgyvendinti teisę į sveikatos apsaugą. Ši sritis apima, inter alia, asmenų ugdymą sveikai gyventi, politikos, sudarančios sąlygas gyventi sveikoje aplinkoje, formavimą, taip sudarant sąlygas efektyvesnei visuomenės sveikatos priežiūrai. Visuomenės sveikatos saugai ir kontrolei bendrai apibūdinti darbe vartojamas terminas „saugios sveikatai aplinkos užtikrinimas” tiksliau atkleidžia šios visuo¬menės sveikatos priežiūros srities esmę, tuo pačiu integruodamas abi susijusias visuomenės sveikatos priežiūros sritis (saugą ir kontrolę). Visuomenės sveikatos sauga yra ta visuomenės sveikatos priežiūros sritis, kuria valstybė, įgyvendinda¬ma teisę į sveikatos apsaugą, siekia užtikrinti sąlygas žmonėms gyventi, dirbti ir leisti laisvalaikį saugioje jų sveikatai aplinkoje, o visuomenės sveikatos saugos kontrolė yra ta priemonė, kuri užtikrina nustatytų reikalavimų priežiūrą, siekiant, kad jie būtų įgyvendinti. Atsižvelgiant į specifinį užkrečiamųjų ligų pobūdį, ši vi¬suomenės sveikatos priežiūros sritis išskiriama atskirai, nors joje galima įžvelgti tiek visuomenės sveikatos kontrolės, tiek ir visuomenės sveikatos stebėsenos bei stiprinimo sričių. Asmuo pagrįstai turi teisę tikėtis, kad valstybė užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje įgyvendins tokias funkcijas, kurios sudarys sąlygas suvaldyti, likviduoti ir eradikuoti užkrečiamąsias ligas.
Darbe analizuojama, ar valstybė pajėgi be paties individo (visuomenės) aktyvaus dalyvavimo veiksmingai įgyvendinti visuomenės sveikatos priežiūros priemones, ir teigiama, kad visuomenės sveikatos priežiūros įgyvendinimą lemia ne tik efektyvus organizacinio ir teisinio mechanizmo veikimas, bet ir pačių in-

31

dividų pastangos. Todėl organizuojant visuomenės sveikatos priežiūros įgyven¬dinimą tenka nuolatos spręsti dilemą, kaip pasiekti tinkamą valstybės priemo¬nių ir visuomenės narių pastangų pusiausvyrą (balansą). Visuomenės sveikatos priežiūros įgyvendinimo Lietuvoje nagrinėjimas atskleidžia skirtingus valstybės ir visuomenės vaidmenis. Iki šiol dar gajus visuomenės narių požiūris, kad tik valstybė (jos institucijos) yra atsakinga už visuomenės sveikatos priežiūros įgy¬vendinimą. Kadangi valstybė gali ir turi sukurti priemones (prielaidas), kurios leidžia puoselėti visuomenės sveikatą, ji turi skatinti visuomenės narių pastangas rūpintis savo sveikata, nes galų gale viskas priklauso nuo pačios visuomenės ir individo suinteresuotumo. Galima teigti, kad per didelis valstybės „rūpestis” dėl visuomenės sveikatos užtikrinimo gali būti neefektyvus, jei lygiagrečiai patys as¬menys neskatinami imtis priemonių kurti sveiką savo aplinką, propaguoti sveiką gyvenseną ir 1.1. Bendruomenių, visuomeninių organizacijų, organizuotų indivi¬dų grupių veikla šioje srityje turėtų būti maksimaliai plėtojama, o valstybė turėtų skatinti jų iniciatyvas, sudaryti sąlygas joms kurtis ir plėtotis.
Antrojoje darbo dalyje analizuojamas visuomenės sveikatos priežiūros tei¬sinis reguliavimas ir jo įgyvendinimas Lietuvoje. Darbo pirmojoje dalyje api¬brėžus visuomenės sveikatos priežiūrą buvo atskleistos pastarosios sritys ir joms keliami tikslai, kas atitinkamai daro įtaką šios srities teisiniam reguliavimui. Taip pat akcentuota, kad visuomenės sveikatos priežiūros teisiniam reguliavimui įtaką daro ir teisės į sveikatos apsaugą turinyje išskirti kokybiniai bei kiekybiniai para¬metrai. Kiekybiniai teisės į sveikatos apsaugą turinio parametrai aptariami nagri¬nėjant kiekvieną iš visuomenės sveikatos priežiūros sričių atskirai. Visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo analizės metu taip pat įvertinama, kaip valstybės sukurtas teisinis reguliavimas užtikrina teisės į sveikatos apsaugą turi¬nio kokybinius parametrus, t. y. visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumą, priimtinumą ir kokybę (kaip jos sukurtas mechanizmas užtikrina šiai sričiai ke¬liamus tikslus, ar sukurtos institucijos įgyvendina teisės aktuose nustatytas prie¬mones, ar tos priemonės pasiekia adresatą – žmogų – ir ar užtikrina saugią jo sveikatai aplinką).
Visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reguliavimas ir praktinis jo įgyvendi-nimas analizuojami atskirai aptariant kiekvieną iš visuomenės sveikatos priežiūros sričių: visuomenės sveikatos stiprinimą, saugios sveikatai aplinkos užtikrinimą, vi-suomenės sveikatos stebėsena bei užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę.
Aptariant visuomenės sveikatos stiprinimo teisinį reguliavimą akcentuojama, kad valstybė, įgyvendindama teisę į sveikatos apsaugą ir vykdydama visuomenės sveikatos priežiūrą, moko ir ugdo visuomenę ir atskiras jos grupes, formuoja po¬litiką taip, kad būtų skatinamas sveikas individų gyvenimo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad visuomenės sveikatos stiprinimas yra valstybės funkcija, teisinio reguliavi¬mo analizė pradedama nuo valstybės funkcijų šioje srityje apžvalgos, analizuojant visuomenės sveikatos stiprinimą sudarančias priemones (sveikatos propaganda (ir visuomenės informavimas)), visuomenės sveikatos mokymas (ir ugdymas), neinfekcinių ligų profilaktika). Darbe pabrėžiama, kad visuomenės sveikatos stiprinimo teisinis reguliavimas yra nesistemingas ir paviršutiniškas, pateikiami konkretūs pavyzdžiai ir siūlymai, kaip minėtą reguliavimą tobulinti. Analizuo¬jant visuomenės sveikatos informavimo teisinį reguliavimą atskleidžiama ne tik pastarojo „aktyvioji pusė”, susijusi su teigiamos informacijos skleidimu (sveikos gyvensenos propagavimu), bet ir „pasyvioji pusė”, susijusi su draudimu skleisti informaciją, kuri galėtų daryti neigiamą įtaką visuomenės sveikatai. Čia kalbama ne tik apie tabako reklamos draudimą ir alkoholio reklamos ribojimus, bet ir apie draudimus, susijusius su, pavyzdžiui, sveikatą žalojančios arba rizikingos elgse¬nos (tokios kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba arba polinkis rizikuoti, pavyzdžiui, neatsargus vairavimas) propagavimu ar draudimu vykdyti psichologinį ar panašų gydymą per televiziją. Tokiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad teisė į sveikatos apsaugą yra pastatoma prieš asmens laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, todėl šios srities teisinį reguliavimą būtina derinti su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-risprudencijoje išskirtais informacijos laisvės ribojimo kriterijais.
Antrajame skyriuje apibrėžiamos saugios sveikatai aplinkos užtikrinimo teisinio reguliavimo galimybės ir ribos, analizuojant šias pagrindines saugios sveikatai aplinkos užtikrinimo sritis: saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimą; saugios sveikatai darbo aplinkos užtikrinimą; saugios sveikatai lais¬valaikio aplinkos, nepatenkančios į gyvenamosios ir darbo aplinkos sritis, tačiau turinčios įtakos visuomenės sveikatai, užtikrinimą.
Apibendrinant saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo teisinį reguliavimą teigiama, kad siekdama apsaugoti asmens gyvenamąją aplinką ir taip prevenciškai užkardyti neigiamą poveikį asmens sveikatai valstybė prevenciškai riboja tam tikrus veiksnius (t. y. jonizuojančią ir nejonizuojančią spinduliuote, triukšmą, vibraciją, kitus kenksmingus veiksnius), imasi atitinkamų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti pakankamą tinkamo geriamojo vandens kiekį, svei¬katai kenksmingų atliekų likvidavimą ir pan. Tačiau, kaip matyti iš darbe atlik¬tos analizės, iš esmės įstatymų nuostatos tik nustato, tiksliau, detaliai „atkartoja” tarptautiniuose dokumentuose nustatytą teisės į sveikatos apsaugą turinį ir yra deklaratyvios. Įstatymuose išvardijamos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti gyvenamąją aplinką, tačiau neatspindima, kokie yra esminiai šios apsaugos kri¬terijai ir pagrindiniai principai. Teisinis reguliavimas šioje srityje iš esmės yra vykdomas poįstatyminių teisės aktų lygmeniu, o tai lemia, kad nuo poįstatyminį teisės aktą priimančio subjekto priklauso, kokia apimtimi bus įgyvendinama de¬klaruojama saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos apsauga, išskyrus kai kurias išimtis, pavyzdžiui, triukšmo valdymą ar geriamojo vandens tiekimą.

33

Valstybė, įgyvendindama ne tik teisę į sveikatos apsaugą, bet ir Konstitucijo¬je įtvirtintą teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, turi pareigą nustatyti teisinį re-guliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti saugias asmens sveikatai darbo sąlygas. Kartu ji privalo nustatyti ir veiksmingus teisės įgyvendi¬nimo kontrolės mechanizmus. Šiuo atveju gali būti pagrįstai keliamas klausimas, ar saugios sveikatai darbo aplinkos užtikrinimas yra teisės į sveikatos apsaugą, ar teisės į saugias ir sveikas darbo sąlygas priemonė. Kaip matyti iš darbe atliktos analizės, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe tikslai iš esmės atitinka visuomenės sveikatos priežiūros, kaip prevencinės veiklos, kuria valstybė siekia įgyvendin¬ti teisę į sveikatos apsaugą, tikslus ir esmę – ne tik sveikos gyvenimo sąlygos, bet ir saugos ir sveikatos priemonių visuma darbe sudaro prielaidas visuomenei būti sveikesnei. Todėl akivaizdu, kad teisė į sveikatos apsaugą ir teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas yra nukreiptos į tą patį tikslą – asmens sveikatą, jos puo¬selėjimą ir išsaugojimą, todėl tarpusavyje yra glaudžiai ir neatsiejamai susijusios. Saugios sveikatai darbo aplinkos visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės teisinis reglamentavimas yra įstatyminio lygio, čia nustatomos pagrindinės asmenų teisės ir pareigos, teisinio reglamentavimo pagrindiniai principai, kurie įgyvendinami poįstatyminiais teisės aktais. Atitinkamai minėtas teisinis reguliavimas apima tei¬sės į sveikatos apsaugą turinyje išskirtas pareigas valstybei (kiekybinius teisės į sveikatos apsaugą parametrus), sukurti teisinio reguliavimo mechanizmai užti¬krina teisės į sveikatos apsaugą kokybinius parametrus.
Saugios sveikatai aplinkos užtikrinimas apima ne tik gyvenamąją ir dar¬bo aplinkas, bet ir asmens laisvalaikio aplinką. Todėl ir šiuo atveju valstybė profilaktiškai turi užkirsti kelią neigiamą įtaką asmens sveikatai darantiems veiksniams, turi sukurti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad asmenį supanti aplinka, kaip minėta, nepatenkanti į gyvenamosios ir darbo aplinkos sritis, būtų saugi asmens sveikatai. Analizuojant, kokia aplinka priskiriama lais¬valaikio aplinkai ir turi įtakos visuomenės sveikatai, darbe išskiriamos tokios vietos, kur asmenims teikiamos įvairios paslaugos (pavyzdžiui, apgyvendini¬mo paslaugos, grožio paslaugos), taip pat objektai, teikiantys asmens sveikatos priežiūros, ugdymo, globos ir slaugos paslaugas. Saugios sveikatai laisvalaikio aplinkos visuomenės sveikatos saugos ir kontrolės teisinis reglamentavimas yra vykdomas iš esmės poįstatyminių teisės aktų lygiu, apibrėžiant saugomą aplin¬ką, nustatant privalomuosius reikalavimus. Tačiau asmenų teisės bei pareigos nėra reglamentuojamos įstatymo nuostatomis, dėl ko sudėtinga jį įgyvendinti. Taigi, šios srities teisinis reglamentavimas iš esmės yra pragmatiškas, nes pro¬blemas sprendžia ne sistemiškai, o reguliuoja tas sritis, kurios yra „būtinos” konkrečiu metu. Įstatymo nuostatose saugotinų visuomenės sveikatos požiūriu sričių identifikavimas / apibrėžimas ir teisinio reguliavimo principų išskyrimas skatintų sistemingą teisinį reglamentavimą ir suponuotų, kad poįstatyminį tei¬sės aktą priimantis subjektas apibrėždamas konkrečius visuomenės sveikatos saugos aspektus tai darytų kompleksiškai.
Visuomenės sveikatos stebėsena yra šaltinis informacijos, galinčios padė¬ti tinkamai pakreipti valstybės politikos prioritetus ir valdomus išteklius, ji turi daug įtakos ir visuomenės sveikatos priežiūros teisiniam reguliavimui. Tačiau, kaip atskleidžia darbe atliktas tyrimas, Lietuvos Respublikos visuomenės sveika¬tos stebėsenos (monitoringo) įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ūkio su¬bjektų privalomą vykdyti visuomenės sveikatos stebėsena, yra neįgyvendinamos, nes įstatymo lydimieji teisės aktai nėra parengti arba į juos nėra įtrauktos atitin¬kamos nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos įstatymo nuostatos nefunkci¬onuoja jau beveik 7 metus (nuo įstatymo priėmimo), manytina, kad jos turėtų būti panaikintos. Jei tam tikrų ūkio subjektų duomenys ir būtų reikalingi, juos būtų galima gauti kitų įstatymų, pavyzdžiui, reglamentuojančių aplinkos orą, pa¬grindu. Už valstybės visuomenės sveikatos stebėsenos vykdymą yra atsakingos valstybės institucijos. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė yra patvirtinusi vėliausią Valstybės visuomenės sveikatos stebėsenos 2008-2009 metų programą, o vėles¬nės patvirtinta nėra, darbe konstatuojama, kad nuo 2010 metų valstybės mastu de jure visuomenės sveikatos stebėsena nėra vykdoma, nors de iacto duomenis ren¬ka atsakinga valstybės institucija. Savivaldybių vykdomos visuomenės sveikatos stebėsenos teisinis reglamentavimas iš esmės funkcionuoja, nors pasigendama duomenų integravimo sistemos į bendrą valstybės visuomenės sveikatos stebė¬senos sistemą ir jos analizės sprendžiant atskirų regionų visuomenės sveikatos priežiūros problemas.
Paskutiniame antrosios darbo dalies skyriuje tiriamos užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės teisinio reguliavimo galimybės ir ribos. Teisinio regu¬liavimo analizė yra vykdoma atsižvelgiant į šio darbo pirmojoje dalyje išskirtas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones: užkrečiamųjų ligų epide¬miologinę stebėsena, analizę bei prognozę; užkrečiamųjų ligų profilaktiką; užkre¬čiamųjų ligų kontrolę.
Valstybės sukurta ir funkcionuojanti užkrečiamųjų ligų epidemiologinės ste¬bėsenos sistema, užtikrinanti, kad išsami informacija būtų laiku perduodama iš esmės per Užkrečiamųjų ligų informacinę sistemą, deja, neapima visų privalomų registruoti epidemiologinių objektų. Kadangi vykdant užkrečiamųjų ligų epide¬miologinę stebėsena dažniausiai tvarkomi sergančių užkrečiamosiomis ligomis asmenų, t. y. ligonių, asmeniniai duomenys, darbe siūloma Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nuostatas derinti su Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymų nuostatomis.
Valstybė taiko tokias užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemones: Lietuvos valstybės sienų ir teritorijos sanitarinę bei medicininę-karantininę apsaugą; me-

35

dicinines priemones, taikomas asmenims, t. y. imunoprofilaktiką ir chemoprofi-laktiką; privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą; privalomąjį sveikatos tikrinimą dėl užkrečiamųjų ligų; kitas įstatyme nustatytas priemones. Šios priemonės darbe yra analizuojamas atskirai, pavyzdžiui, kaip užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonės išskiriamos dvi medicininės priemonės: imunoprofi¬laktiką ir chemoprofilaktika. Šiuo atveju darbe keliami klausimai dėl priverstinės (visuotinės) imunizacijos ir chemoprofilaktikos, kurios taikomos esant užkrečia¬mųjų ligų protrūkiams įstatymo nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną, kai kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar ypač pavojin¬gomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemo¬nės negarantuoja šių ligų plitimo ribojimo. Taigi įstatymas suteikia teisę asmens sveikatos priežiūros specialistams taikyti visuotinę privalomąją imunizaciją net¬gi prieš paciento valią (sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje tvarkoje netgi numatyta pareiga gydytojams ją taikyti), o asmenims nustatyta pareiga paklusti tokiems reikalavimams ir nesipriešinti atitinkamiems veiksmams. Darbe akcen-tuojamas minėtų įstatymo nuostatų būtinas suderinimas su Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, kurios teigia, kad pacientui nuo 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo su¬tikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pa¬cientas negali savo valios išreikšti pats.
Užkrečiamųjų ligų kontrolė įtvirtinta įstatymo skyriuje, apibrėžiančiame epidemiologinę priežiūrą, o tai yra esminė sisteminė klaida. Atsižvelgiant į tai, darbe siūloma tikslinti tiek paties įstatymo struktūrą, tiek ir užkrečiamųjų ligų kontrolės sąvoką. Darbe nagrinėjamos atskiros užkrečiamųjų ligų kontrolės prie¬monės (ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimas, izoliavimas, ištyrimas ir gydymas; užkrečiamųjų ligų sukėlėjais užkrėstų teritorijų nustatymas ir skelbimas; karantinas), jų teisinis reglamentavi¬mas ir jo praktinio įgyvendinimo aspektai. Kaip antai, nors Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu gana aiškiai apibrė¬žiami karantino tikslai bei objektai, iš esmės lieka neaiškus karantino turinys: ko¬kios konkrečios teisės ir pareigos kyla jį paskelbus. Nei įstatyme, nei poįstatymi¬niuose teisės aktuose karantino taikymas nėra iki galo sureglamentuotas, kaip to reikalaujama karantino tiksluose (apibrėžtuose įstatyme): nustatyti specialią as¬menų darbo (įstatyme nenustatyta, išskyrus reikalavimus juridiniams asmenims), gyvenimo (įstatyme nenustatyta), poilsio (įstatyme nenustatyta), kelionių tvarką (įstatyme nenustatyta, poįstatyminiame akte nustatyta, kad neleidžiama išvykti iš karantino teritorijos), ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas (įstatyme ir poįstaty¬miniuose teisės aktuose nustatyta), produktų gamybos (įstatyme nenustatyta), jų realizavimo (įstatyme nenustatyta), geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką (įstatyme nenustatyta). Darbe atskleidžiama, kad visuomenėje vis dar egzistuoja tradicija, kad, pavyzdžiui, gripo sergamumo sezono metu sergant dideliam asmenų skaičiui savivaldybės skelbia karantiną vaikų ugdymo įstaigose, tačiau, kaip matyti iš teisės aktų analizės, tokios priemonės neturi nieko bendra su įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose reglamentuojamu karantinu.
Išanalizavus visuomenės sveikatos priežiūros teisinį reglamentavimą ir jo įgyvendinimą Lietuvoje, darbe pateikiami siūlymai, kaip tobulinti Lietuvos Res¬publikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo struktūrą ir pagrindinius re¬glamentavimo principus.
Autoriaus atlikto mokslinio tyrimo pagrindu darbe formuluojamos šios iš¬vados:
1. Sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo apimtį lemia teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybiniai ir kokybiniai parametrai:
1.1. teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybiniai parametrai apima pagrindi¬nius minimalius įpareigojimus valstybei siekiant užtikrinti asmeniui teisę į svei¬katos apsaugą, atitinkančią aukščiausius įmanomus pasiekti standartus: užtikrinti lygias teises asmenims prieiti prie sveikatos priežiūros išteklių, prekių ir paslaugų, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir moterų (ypač nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo) sveikatos priežiūrai; sudaryti sąlygas gauti minimaliai būtino mais¬to, kuris maistiniu požiūriu yra tinkamas ir saugus; užtikrinti galimybę naudotis būstu ir sanitarija bei pakankamai tiekiamu saugiu geriamuoju vandeniu; gerinti gamybos higieną; teikti būtinus vaistus; sukurti efektyviai veikiančią skubios me¬dicinos pagalbos nelaimingų atsitikimų, epidemijos ir panašių pavojų sveikatai atvejais sistemą; epidemiologinių duomenų pagrindu priimti ir įgyvendinti na¬cionalinę visuomenės sveikatos strategiją ir veiksmų planą, skirtą spręsti visų gy¬ventojų sveikatos problemas; organizuoti sveikatos apsaugos sektorių, draudimo sistemą ir visuomenės dalyvavimą priimant politinius sprendimus, susijusius su teise į sveikatos apsaugą; teikti konsultacijas ir rūpintis švietimo priemonėmis, kuriomis propaguojama sveika gyvensena bei skatinama asmeninė atsakomybė už savo sveikatą;
1.2. teisės į sveikatos apsaugą turinio kokybiniai parametrai (kurie paro¬do, kaip valstybės turi įgyvendinti teisės turinio kiekybinius parametrus) apima šiuos elementus: prieinamumo (sveikatos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos, taip pat programos turi būti pakankamo kiekio, kaip nustatyta valstybės, taip pat prieinami visiems be jokios diskriminacijos: turi būti užtikrintas jų fizinis pri¬einamumas, ekonominis prieinamumas (įstengimas) ir informacijos prieinamu¬mas), priimtinumo (sveikatos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos turi būti teikiami atsižvelgiant į medicinos etiką ir visuomenės kultūrą), kokybės (svei¬katos priežiūros ištekliai, prekės ir paslaugos turi būti moksliškai ir mediciniškai tinkami bei geros kokybės). Teisės į sveikatos apsaugą kokybiniai parametrai taip pat apima valstybės prisiimtus įsipareigojimus šią teisę saugoti, gerbti ir įgyven-

37

dinti: pareiga gerbti reikalauja valstybę susilaikyti nuo tiesioginio ar netiesioginio kišimosi į naudojimąsi teise į sveikatos apsaugą, nepažeisti asmens vientisumo, nesikėsinti į jo laisvę; pareiga įgyvendinti apima įpareigojimus sudaryti teisei į sveikatos apsaugą realizuoti kuo palankesnes sąlygas, numatyti ir skatinti jas, ji reikalauja iš valstybių pagal savo jurisdikciją imtis visų būtinų priemonių, užti-krinančių kiekvienam asmeniui galimybes patenkinti savo poreikius bei taikyti atitinkamas teisines, organizacines priemones, skirtas visiškai įgyvendinti teisę; pareiga saugoti įpareigoja imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias trečiųjų šalių veiksmams, galintiems pažeisti šią teisę;
1.3. teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybiniai parametrai nubrėžia svei¬katos apsaugos teisinio reglamentavimo ribas, kurias privalo įgyvendinti valsty¬bė (kokia apimtimi konkrečius visuomeninius santykius privalu sureguliuoti), o kokybiniai parametrai atskleidžia, kaip teisinis reguliavimas turi būti įgyven¬dinamas (kokie yra teisinio reguliavimo turiningieji aspektai, į kuriuos valstybė reguliuodama konkrečius visuomeninius santykius turi atsižvelgti).
2. Teisė į sveikatos apsaugą, kaip socialinė teisė, yra įgyvendinama teisnumo lygmeniu ir tiesiogiai nereikalauja iš asmens ją legalizuojančių pareigų vykdymo. Tai suponuoja, kad ji yra reliatyvi – už šios teisės įgyvendinimą atsakinga valstybė negarantuoja asmeniui absoliučios sveikatos, o tik privalo įvykdyti įsipareigoji¬mus, glūdinčius šios teisės turinyje. Be to, teisės į sveikatos apsaugą reliatyvumą lemia ir riboti valstybės turimi ištekliai, jų paskirstymo prioritetai ir bendra vals¬tybės socialinė bei ekonominė būklė – tai svarbus asmens galimybes pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą lemiantis veiksnys.
3. Visuomenės sveikatos priežiūra yra valstybės vykdoma funkcija (įtrau¬kiant ir pačią visuomenę, asmenis), kurios tikslas – pailginti visuomenės narių gyvenimą ir sustiprinti jų sveikatą. Ji įgyvendinama organizuotomis prevencinė¬mis priemonėmis, nukreiptomis į gyventojų sveikatos būklės stebėjimą, ugdymą gyventi sveikai, saugios sveikatai aplinkos sukūrimą ir kovą su užkrečiamosiomis ligomis. „Naująja” visuomenės sveikatos priežiūra yra siekiama ne tik užtikrinti sąlygas, kuriomis žmonės gali būti sveiki, užkirsti kelią epidemijoms ir apsaugoti žmones nuo ligų plitimo, nuo aplinkos pavojų ir traumų, bet ir teikti ir / ar užti¬krinti esminių visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, remti bendra¬darbiavimą tarp viešojo ir privataus sektoriaus partnerių visuomenės sveikatos priežiūros srityje, remti ir skatinti sveiką elgseną.
4. Nacionaliniame teisiniame reglamentavime vis dar atsispindi klasikinės „sanitarinės” visuomenės sveikatos priežiūros samprata ir jos įgyvendinimo prie-monės. Lietuvoje visuomenės sveikatos priežiūra apima šias sritis: visuomenės sveikatos stebėseną, visuomenės sveikatos stiprinimą, saugios sveikatai aplinkos užtikrinimą (visuomenės sveikatos saugą ir kontrolę) bei užkrečiamųjų ligų pro-filaktiką ir kontrolę, kurioms keliami tikslai turi būti pasiekti per visuomenės sveikatos priežiūros teisinį reguliavimą. Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuo¬se įtvirtintos visuomenės sveikatos priežiūros priemonės neapima šiuolaikinės „naujosios” visuomenės sveikatos priežiūros sampratos išskiriamų visuomenės sveikatos priežiūros priemonių, tokių kaip: sveikatos (asmens) priežiūros paslau¬gų teikimo socialiai remtiniems žmonėms, asmens sveikatos priežiūros efekty¬vumo, prieinamumo ir kokybės vertinimo, lyderiavimo (visuomenės sveikatos priežiūros struktūros) valstybės politikoje ir bendruomenės mobilizavimo visuo¬menės sveikatos priežiūros tikslams įgyvendinti.
5. Visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo ir praktinio įgyvendinimo Lietuvoje analizė atskleidė, kad:
5.1. visuomenės sveikatos stiprinimo teisinis reguliavimas Lietuvoje yra ne-efektyvus, nors ir apima teisės į sveikatos apsaugą turinyje esančius kiekybinius parametrus. Visuomenės sveikatos stiprinimo teisinio reguliavimo neefektyvu¬mas lemia, kad teisės į sveikatos apsaugą turinyje kiekybiniams parametrams priskirtinos visuomenės sveikatos stiprinimo funkcijos įgyvendinamos nekoor¬dinuotai arba visai neįgyvendinamos. Dėl to nevykdomi teisės į sveikatos apsaugą turinyje išskirti kokybiniai parametrai ir juose glūdintys įpareigojimai valstybei, taigi neužtikrinama ir teisė į sveikatos apsaugą;
5.2. saugios sveikatai aplinkos užtikrinimo teisinio reguliavimo analizė at¬skleidė, kad saugios sveikatai aplinkos užtikrinimą reglamentuojančių pagrindi¬nių įstatymų nuostatos iš esmės yra deklaratyvios ir joms trūksta sistemiškumo, išskyrus saugios sveikatai darbo aplinkos užtikrinimo sritį. Pagrindinės asmenų teisės ir pareigos nustatytos poįstatyminiuose teisės aktuose (nors pagal bendrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamus teisinio reguliavimo principus asmens teisės ir laisvės, jų ribojimo atvejai turėtų būti reglamentuoja¬mi įstatyminiu lygmeniu), kurių didelė gausa ir tarpusavio suderinamumo stoka lemia problemišką praktinį įgyvendinimą. Nors iš esmės įgyvendinami teisės į sveikatos apsaugą turinyje išskirti kiekybiniai parametrai, tačiau neefektyviai įgy¬vendinami kokybiniai parametrai;
5.3. visuomenės sveikatos stebėsenos teisinis reguliavimas yra neefektyvus, pasižymintis teisinio reglamentavimo spragomis ir kolizijomis, dėl to nepasie¬kiami visuomenės sveikatos stebėsenai keliami tikslai. Teisės aktų, reglamentuo¬jančių šią sritį, nuostatos yra deklaratyvios ir praktikoje ne iki galo įgyvendintos, kas lemia, kad visuomenės sveikatos stebėsena iš esmės yra atliekama nesiejant jos su kitomis visuomenės sveikatos priežiūros sritimis, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos stiprinimu ar saugios sveikatai aplinkos užtikrinimu;
5.4. užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės teisinis reguliavimas apima teisės į sveikatos apsaugą turinyje įtvirtintus kiekybinius parametrus. Šios srities teisinis reguliavimas yra tobulintinas, atsižvelgiant į tai, kad tose užkrečiamų¬jų ligų kontrolės srityse, kurios susijusios su asmenų teisių ir laisvių suvaržymu,

39

jis yra vykdomas poįstatyminių teisės aktų lygmeniu, nors, kaip buvo minėta, tai reiktų reglamentuoti įstatyminiu lygiu. Užkrečiamųjų ligų epidemijų valdymas, kaip teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybinio parametro priemonė, nėra regla-mentuotas. Pasigendama kompleksinio šios srities reglamentavimo, aiškių valsty¬bės priemonių, skirtų valdyti situaciją, bei aiškaus asmenų teisių ir laisvių ribojimo bei pareigų nustatymo. Nors teisiniai pagrindai ir sukurti, tačiau praktinio užkre¬čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo netobulumas dėl besidubliuojančių valstybės institucijų funkcijų, atskirais atvejais dėl nepriskirtų funkcijų valstybės institucijoms lemia nevisišką teisės į sveikatos apsaugą turinyje išskirtų kokybinių parametrų ir juose glūdinčių įpareigojimų valstybei vykdymą. O tai gali sukelti pačios teisės praktinio įgyvendinimo problemų.
6. Visuomenės sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo ir praktinio įgyvendinimo analizė leidžia pagrįstai abejoti, ar vykdant visuomenės sveikatos priežiūrą yra pasiekiami jai keliami tikslai ir ar šioje srityje efektyviai įgyvendi¬nama teisė į sveikatos apsaugą. Nors iš esmės yra realizuojami teisės į sveikatos apsaugą turinio kiekybiniai parametrai, tačiau teisinio reguliavimo netobulumas suponuoja, kad neįgyvendinami kokybiniai teisės į sveikatos apsaugą parametrai, dėl to teisinis reguliavimas yra tobulintinas.
Autoriaus atlikto mokslinio tyrimo pagrindu darbe formuluojami šie siū¬lymai:
1. Atsižvelgiant į tai, kad šio darbo išvadose konstatuojama, jog visuomenės
sveikatos stiprinimo teisinis reguliavimas Lietuvoje yra neefektyvus, siūlytina jį
tobulinti:
1.1. derinant šiame darbe išryškintas viena kitai prieštaraujančias Visuo¬menės sveikatos priežiūros ir Sveikatos sistemos įstatymų nuostatas, apibrėžian¬čias visuomenės sveikatos stiprinimą, vietoj deklaratyvių Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo nuostatų įtvirtinti konkrečias valstybės institucijų pareigas koordinuotai teikti informaciją visuomenei ir skatinti asmenis pasirinkti sveiką gyvenimo būdą, kuris sudarytų prielaidas gerinti bendrą visuomenės sveikatą, mažinti sergamumą ir nelaimingų atsitikimų skaičių, mirtingumą;
1.2. siekiant apsaugoti asmenis nuo informacijos, kuri gali turėti neigiamos įtakos jų elgesiui, lemiančiam žalą sveikatai, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatyti draudimą asmenims propaguoti sveikatą žalojančią arba rizi¬kingą elgseną (tokią kaip rūkymo, alkoholio vartojimo, polinkio rizikuoti ar pan., keliant grėsmę sveikatai, skatinimas), skelbti informaciją, kurios poveikis gyven¬tojų sveikatai būtų neigiamas, derinant būsimo teisinio reguliavimo nuostatas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-risprudencijoje išskirtais informacijos laisvės ribojimo kriterijais.
2. Darbe atliktas saugios sveikatai aplinkos užtikrinimo teisinio reguliavi-
mo tyrimas atskleidė šią sritį reglamentuojančių Visuomenės sveikatos priežiūros
įstatymo nuostatų deklaratyvumą ir sisteminio reguliavimo trūkumus, todėl siū¬lytina pastarąjį tobulinti įstatyme aiškiai apibrėžiant reguliuojamas saugios svei¬katai aplinkos sritis (saugi sveikatai gyvenamoji, darbo ir laisvalaikio aplinka), išskiriant pagrindinius apsaugos elementus (pavyzdžiui, gyvenamosios aplinkos apsauga nuo nejonizuojančios spinduliuotės, triukšmo), pagrindinius apsaugos elementus (pavyzdžiui, draudimą viršyti nustatytus leidžiamus taršos lygius), api¬brėžiant asmenų teises ir pareigas, nustatant konkrečius įgaliojimus atitinkamam subjektui sureguliuoti visuomeninius santykius pagal įstatyme apibrėžtus princi¬pinius apsaugos elementus.
3. Kadangi šio darbo išvadose konstatuojama, jog visuomenės sveikatos ste-bėsenos teisinis reguliavimas yra neefektyvus, pasižymintis spragomis ir kolizi¬jomis, siūlytina jį tobulinti atsisakant Visuomenės sveikatos stebėsenos (monito¬ringo) įstatyme įtvirtinto ūkio subjektų visuomenės sveikatos stebėsenos teisinio reglamentavimo, šio įstatymo nuostatas (reglamentuojančias valstybės ir savival¬dybių visuomenės sveikatos stebėsenos vykdymą) inkorporuojant į Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą atskiru skyriumi, apibrėžiant visuomenės sveikatos stebėsenos atsakingus subjektus, pagrindinius kaupiamus rodiklius, visuomenės sveikatos stebėseną (ypač jos rodiklių vertinimą ir analizę) sistemingai susiejant su kitomis visuomenės sveikatos priežiūros sritimis, tokiomis kaip visuomenės sveikatos stiprinimas ir saugios sveikatai aplinkos užtikrinimas.
4. Šio darbo išvadose konstatuojamos konkrečios užkrečiamųjų ligų profi¬laktikos ir kontrolės teisinio reguliavimo spragos, todėl siūlytina jį tobulinti:

4.1. apibrėžiant įstatyme konkrečių užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonių (tokių kaip privaloma imunoprofilaktika, valstybės sienos ir teritorijos medici¬ninė karantininė apsauga, karantinas ir 1.1.) taikymo sąlygas ir ypatumus, nu¬statant, kokiomis aplinkybėmis kokia priemonė yra taikoma (jas kompleksiškai siejant tarpusavyje), apibrėžiant asmenų teises ir pareigas konkrečios priemonės vykdymo metu, išskiriant, kokios konkrečios asmenų teisės ir laisvės šiais atvejais gali būti ribojamos, nustatant atsakomybę už nepaklusimą atsakingų pareigūnų reikalavimams;
4.2. įstatyme įtvirtinant užkrečiamųjų ligų epidemijų valdymą, apibrėžiant situacijas, kai epidemijos yra skelbiamos, nustatant, kokios užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės gali būti naudojamos, atitinkamai apibrėžiant asmenų teises ir pareigas epidemijos paskelbimo metu bei tai, kokios asmenų teisės ir laisvės gali būti ribojamos.
5. Visuomenės sveikatos priežiūros teisinis reglamentavimas ir praktinis
įgyvendinimas neužtikrina efektyvaus teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo,
todėl siūlytina konsoliduoti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės
įstatymą, Visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymą į Visuome-
nės sveikatos priežiūros įstatymą, sistemingai sujungiant visuomenės sveikatos

priežiūros sritis, siejant konkrečias visuomenės sveikatos priežiūros sričių prie¬mones tarpusavyje atsižvelgiant į darbe pateiktus siūlymus, ir taip kompleksiškai įgyvendinant visuomenės sveikatos priežiūros tikslus pailginti visuomenės narių gyvenimą ir sustiprinti jų sveikatą.

MOKSLINIŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Čelkis, P. Visuomenės teisės į sveikatą būklė Lietuvoje. Visuomenės sveikata, 2007, 3(38): 11-19.
2. Čelkis, P. Visuomenės sveikatos priežiūra, kaip asmens teisės į sveikatą įgy-vendinimo priemonė. Visuomenės sveikata, 2010,1(48): 9-20.
3. Čelkis, P. Asmens teisės į sveikatos priežiūrą realizavimas visuomenės sveika¬tos priežiūros vadyboje. Sveikatos politika ir valdymas 2010,1(2): 63-84.
4. Čelkis, R, Venckienė, E. Teisės į sveikatos apsaugą samprata (originalas: Con¬cept of the right to health care). Jurisprudencija. 2011,18(1): 269-286.

PRANEŠIMAI KONFERENCIJOSE
1. Čelkis, P. Rizikos poveikio vertinimas Europos Sąjungos teisėkūroje. Mokslinė konferencija-diskusija. „Teisės socialinis veikimas”. 2003 m. balandžio 29 d., Mykolo Romerio universitetas.
2. Čelkis, P. Visuomenės sveikatos plėtra Europos Sąjungos teisėje. Tarptau¬tinė mokslinė-praktinė konferencija. „Lietuvos sveikatos sistemos plėtra vienin¬goje Europoje”. 2003 m. gegužės 16-17 d., Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietu¬vos sveikatos apsaugos vadybos draugija.

Atsiųsk pilną sveikatos teise