Gyvename XXI amžiuje – amžiuje, kuris garsiai skelbiamas kaip modernumo, naujovių ir iššūkių metas. Modernybė radikaliai pradeda keisti kasdieninio socialinio gyvenimo pobūdį ir paveikia asmeniškiausius mūsų patirties aspektus. Kasdieniniame gyvenime pasikeitė požiūris į mus pačius, į sąvajį „Aš”, o laikui bėgant kinta ir mūsų vertybės. Kaip žinoma, gyvenime kiekvienas žmogus susikuria savo vertybinės orientacijos modelį. Asmenybės jautrumas ir imlumas vertybėms priklauso nuo individualių bruožų, nuo jos santykių su kitais žmonėmis ir auklėjimo. Kalbant apie vertybių formavimąsi ir jų įsisąmoninimą, daug įtakos turi mus supanti aplinka. Deja, įvairūs informaciniai pranešimai spaudoje, televizijoje formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į tam tikrus dalykus. Įvairūs aplinkos veiksniai (valdžios elgesys, tam tikrų institucijų neigiama pozicija) turi įtakos į gyvenimiškus elementus pažvelgti neigiamai, nublanksta asmenų vertybių sistema. Aplinka turi įtakos susidaryti neigiamoms nuostatoms, kurias įsisavina ir jaunuolių artimiausioji aplinka – šeima, giminaičiai, mokytojai; o būtent ši aplinka, greta subjektyvių faktorių, turi didžiausios įtakos jaunuolių vertybių formavimui ir stiprinimui.
Lietuvos ir užsienio mokslininkai (R. Grigas, V. Pruskus, I. Šutinienė, A. Matulionis, Z. Baumanas, A. Giddensas, E. Goffmanas ir kiti) akcentuoja, kad šiuolaikiniam jaunimui, ir ne tik jam, šiandien būdinga dezorientacija, apatiškumas, blaškymasis tarp priimtinų ir kitų jiems primestų vertybių. O vartojimas tampa vienu iš svarbiausių individualaus gyvenimo stiliaus pagrindu. Tame vartojime daug vietos užima ir mūsų kūnas, tampantis vartojimo objektu.
Žymus mąstytojas Z. Baumanas teigia, kad kūnas tampa tarsi vizitine kortele,su kuria žmogus prisistato visuomenėje, yra joje pastebimas ir atitinkamai įvertinamas. Pagal mūsų kūną, mus vertina šiuolaikinėje visuomenėje, o ypač jaunimas daug dėmesio skiria savo išvaizdai ir kūno tobulumui, grožiui ir tai traktuoja kaip sekmės simbolį. Kaip rašo profesorius, sociologas V. Pruskus, šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsigali tobulo kūno kultas. Į tai mūsų dėmesį kreipia žiniasklaida, reklamuodama įvairiausias priemones, padedančias jį prižiūrėti, lavinti ir tobulinti. Svarbu paminėti tai, kad tobulas, stilingas kūnas – simboliai žurnalų viršeliuose ir ekrane nuolat primena, kad tobulas kūnas yra madinga, sektinas pavyzdys kitiems ir tai nesunkiai pasiekiama. Tokiu atveju suklesti grožio pramonė, skatinanti kiekvieną jauną žmogų suteikti savo kūnui didesnio patrauklumo .
2 Pruskus V. Kūnas, vartojimas ir sėkmė: tarp būtinumo ir regimybės. Filosofija. Sociologija. 2008, T. 19,
Nr. 1, p. 45.
Nuo kūno pristatymo/prisistatymo labai priklausanti ir individo sėkmė. Šitaip peršama nuomonė, kad tobulinant kūną, nedera gailėti nei lėšų, nei pastangų. Nenuostabu, kad norinčių patobulinti savo kūno formas, suteikti jam patrauklumo daugėja. Daugeliui tai tampa vos nepagrindiniu užsiėmimu ir rūpesčiu. Visa tai ir skatina įdėmiau įsižiūrėti į šį individo kūno tobulinimo kaip kelio į sėkmę fenomeną, o ištikrųjų jo priklausomybę nuo vartojimo proceso, aiškintis jo mechanizmą ir funkcionavimo ypatumus vartotojiškoje kultūroje. Kūno sureikšminimas ir mėgavimasis kūno įvaizdžiais vartotojiškoje kultūroje domina socialinių mokslų atstovus ne tik kaip galimybė patyrinėti rinkos „technologijas” sąlygojančias pindustrinės visuomenės individų tapatumus ir formuojančias specifines savasties kulto apraiškas, bet ir kaip reiškinys, nurodantis į giluminius pokyčius socialinio elgesio modeliuose.
JAV sociologas D. Bellas, analizuodamas permainas XX amžiaus antrosios pusės Amerikos viuomenėje, atkreipė dėmesį, kad poindustrinės visuomenės gyventojų socialinių klasių struktūra ar jų profesija, o kultūriniai skoniai ir gyvenimo stiliai: tai gali būti išskirtinis žmogaus patyrimas ar jo gyvenimo istorija, taip pat asmenybės bruožai ir netgi somatinis kūno sudėjimo tipas. Tyrinėtojas B. Turneris, skirdamas „pamatinį” ir „antipamatinį” požiūrį į kūną, kostatuoja, kad „antipamatinis” požiūris apibūdina kūną kaip drobę, kurioje išrašyti visuomenės ženklai: kūnas yra socialinio diskurso padarinys . Toks požiūris būdingas vartotojiškai kūno sampratai: svarbiausia yra kūno gebėjimas tapti ženklu, reprezantacija kaip kalboje, o ne vien būti išgyvenama realybe. Naujas kūnas perduoda įspūdį, o ne kvapus. Vartojimo kultūroje dominuoja kūno kaip simbolių sistemos versija: kūnas, kitaip sakant, išvaizda, yra patraukli rinkos prekė, o nuo to neretai priklauso mums įdiegtos vertybės, kuriomis tame vartotojiškame pasaulyje mes gyvename.
Sėkmė ir gyvenimo prasmė jaunimo tarpe dažniausiai yra suvokiama tik turint tobulą kūną, o norint jį turėti, reikia sekti akla mada ir priklausyti vartotojiškai visuomenei, kuri padės tau suformuoti norimą rezultatą. Dar mokyklos kelyje, sociologės G. Maniukaitės žodžiais, formuojasi jaunuolio tolesnio gyvenimo kelias. Reikia pabrėžti, kad mokyklos ir kitų švietimo institucijų erdvėje būtų kuo dažniau akcentuojamas sėkmės ir gyvenimo prasmės elementai ir įdiegiamos kitos vertybės, o ne vien tik girdimas ir jaunimą statantis į rėmus gražaus tobulo kūno kultas. Tinkamai įsisavinę sėkmės ir gyvenimo prasmės esmę, jaunuoliai labiau pasitikės savimi ir neturint tobulo kūno, kokį formuoja vartotojiška visuomenė, t.y. jie žinos savo ateities planus, sieks jų, įvertins sėkmės reikšmę ir tai, kam jie įdeda vienokias ir kitokias pastangas. Suprantama, jog jaunų žmonių poreikis rasti savo gyvenimo prasmę ir sėkmę dar tik formuojasi, kita vertus, mokymo įstaigos baigimo metais tiesiogiai ar netiesiogiai nuteikia apmąstymams apie žmogaus gyvenimą apskritai, skatina ieškoti savo kasdieninių veiksmų ir poelgių prasmės .
Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje apie jaunimo nuostatas į kūną kaip į sėkmės veiksnį nebuvo atlikta sociologinių tyrimų. Tiek filosofinėje, tiek psichologinėje literatūroje galime nemažai rasti samprotavimų apie gyvenimo prasmę ir sėkmę, o sociologinėje plotmėje šios sampratos mažai nagrinėtos (daugiausia G. Maniukaitės darbuose). Todėl manome, kad šis sociologinis tyrimas reikšmingas tuo, kad leis pažinti šiuolaikinį jaunimą „iš vidaus”, sužinoti jų vertybines orientacijas, pažiūras apie gyvenimo sėkmę – kiek įtakos jai turi siektinas tobulas kūnas.
Darbo tikslas. Išanalizuoti moksleivių, moksleivių tėvų, mokytojų, darbdavių nuostatas į kūną kaip vertybę, bei sėkmės veiksnį jaunimo socializacijos procese. Šiame darbe bus analizuojama, kaip jaunimo grupėje paplitęs tobulo kūno kultas ir kaip jis siejamas su sėkme socializacijos procese, t.y. bendraujant su kitais jaunuoliais, kuriant savo vaizdą bei vietą visuomenėje.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti vartotojiškos visuomenės vertybes ir keliamas problemas individui bei visuomenei.
2. Teoriškai pagrįsti ir apibūdinti asmens tapatumo problemas ir jaunimo vertybines orientacijas gyvenant vartotojiškoje visuomenėje.
3. Išnagrinėti gyvenimo sėkmės sąvoką ir problemines gaires bei kiek jai įtakos turi tobulo kūno siekimas.
4. Teorinėje plotmėje ištirti sėkmės ir tobulo kūno sąsajas vartotojiškos kultūros kontekste.
5. Atlikti sociologinį tyrimą apie moksleivių, jų tėvų bei darbdavių požiūrį ir vertybines
nuostatas į kūną, kaip vertybę ir sėkmės veiksnį ,jaunimo socializacijos procese.
Ginamieji teiginiai:
1. Pagrindiniai kūno, kaip sėkmės veiksnio jaunimo grupėje vertinimo skirtumai išryškėja pagal respondentų santykį su jaunimu – moksleiviai, tėvai ir mokytojai bei darbdaviai turi skirtingas nuostatatas tobulo kūno ir sėkmės sąsajos atžvilgiu. Tėvai ir mokytojai mano, jog kiekvienas kūnas yra gražus ir nereikia laikytis visuomenės suformuoto stereotipo. Tuo tarpu moksleiviai ir darbdaviai vadovaujasi visuomenės primestomis nuomonėmis apie tobulo kūno kultą, kad gražus, lieknas kūnas įtakoja sėkmingesnį jaunimo bendravimą su bendraamčiais, įsidarbinant ir kitose gyvenimiškose situacijose.
2. Visų respondentų grupių manymu, jaunimo vertybines nuostatas ir požiūrį į kūną kaip sėkmės garantą socializacijoje formuoja du pagrindiniai veiksniai: netiesioginis ir tiesioginis -žiniasklaida ir bendraamžiai.
3. Merginos mažiau nei vaikinai patenkintos savo kūnu ir joms labiau būdingas tobulo kūno siekimas. Visa tai neigiamai įtakoja jų pasitikėjimą savimi – merginų pasitikėjimas savimi yra mažesnis nei vaikinų.
Tyrimo objektas – moksleivių, moksleivių tėvų, mokytojų ir darbdavių nuostatos į kūną kaip sėkmės veiksnį jaunimo socializacijoje. Teorinis tyrimo pagrindas
Darbe remiamasi keliomis teorinėmis koncepcijomis. Žymus britų sociologas A.Giddensas savo knygoje nurodo, jog savęs vertinimo ir realizavimosi poreikis tiesiogiai susijęs su žmogaus galėjimu suvokti savąjį Aš . Savo tapatumą žmogus formuoja pagal pasaulio modelį, tačiau šis modelis ir yra pačio subjekto patyrimų padarinys. Subjektas išgyvena ir patiria savo paties gyvenimo projektą. Pasaulio stebėjimas virsta savo paties stebėjimu. Vaizdiniai, jų vartojimo būdai nulemia modernaus subjekto pasaulėvaizdį. Modernioje kultūroje labai skiriamas dėmesys Aš tapatumui bei kūnui. A.Giddensas, kalbėdamas apie kūno saviraišką, išvaizdą, aprangą ir elgesį, viską priskiria prie itin reikšmingų veiksnių Aš tapatumui reikštis. Kūnas tampa tiesiogiai pavaldus principui, kad savąjį Aš reikia konstruoti, taip susikuriant savo tapatumą. Susikurtas kūnas ir imamas suvokti kaip individas. Iš to seka mūsų bendravimas su aplinkiniais, nes kūnas reprezentuoja mūsų asmenybę kitam žmogui. Žymus mąstytojas Z. Baumanas teigia, kad kūnas tampa tarsi vizitine kortele, kuria žmogus prisistato visuomenėje, yra joje pastebimas ir atitinkamai įvertinamas. Mūsų šiuolaikinėje visuomenėje žmonės yra linkę susidaryti įspūdį apie kitus pagal išvaizdą, todėl jaunų žmonių tarpe, tarp savo bendraamžių, tampa dar sudėtingiau socializuotis, kai kiti supranta visiškai kitus grožio, tobulo kūno kanonus.
Darbo metodai
• Literatūros šaltinių analizė
• Anketinė apklausa
• Interviu
Tyrinėjimų apžvalga. Šiuolaikinės visuomenės vartojimo prigimtį analizuojantys kultūros teoretikai yra J. Baudrillard’as (1998), M. Featherstone’as (1991). Tiriant vartotojiškos visuomenės sampratą dar svarbu paminėti šiuos autorius: P. Sulkunenas (1996), F. Jamesonas (1992) C.
Campbello (1994).
Kūno suprekinimo ir reprezentacijos vartojimo kultūroje temas gvildena B. Turneris (1992), M. Featherstone’s (1982), J. Baudrillard’as (1998), V. Pruskus (2008), K. Karnickaitė (1997), A. Tereškinas (2001, 2004, 2007) ir kiti.
Jaunimo vertybines orientacijas ir prioritetus nagrinėjo daugybė mokslininkų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tarp jų – A. Matulionis (1992), G. Maniukaitė (1985, 1992, 1994), A. Čiužas (2005), V. Ratkevičienė (2005), L. Kublickienė (1999), A. Aramavičiūtė (2005), L. Zajančkauskaitė
(1998), G. Purvaneckienė (1993), R. Vasiliauskas (2005), B. Kuzmickas (1975, 1996, 2001), V. Žemaitis (1983, 2000), J. Navickas (1988), M. Barkauskaitė (1997), A. Vosyliūtė (2003), J. Kolesnikovienė (2005), J. Broda (1994), T. H. McLaughlin (1997), M. Rokeach (1975, 1979, 1983), W. Bilsky (1990), V. A. Jadovas (1965, 1988, 2008), O. J. Kondratjeva (1999) ir kiti tyrinėtojai.
Gyvenimo prasmės ir sėkmės aspektus savo darbuose gvildeno: G. Maniukaitė (1998), I. Gailienė (2001), V. E. Čiudnovskij (2003) ir kiti. Pagrindinės sąvokos:
Sėkmė – tai kažkas, ko nuolatos siekiama, išmėginimas, kažkas, reikalaujantis meistriškumo. Sėkmė priskiriama vidinėms asmenybės priežastims, tokioms kaip gabumai ir pastangos, išradingumas, pasitikėjimas savimi arba išorinėms priežastims, tokioms kaip atsitiktinumas, kitų žmonių parama .
Socializacija – individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.
Tapatumas – tai dinamiškas, daugiamatis darinys, besiformuojantis pagal tam tikrus socialinius ir psichologinius dėsnius ir atliekantis eilę funkcijų. Susijęs su individualia refleksija, savo vietos ir vaidmens pasaulyje supratimu. Tapatumas gali būti fizinis, tautinis ir kt.
Tobulas kūnas – tai toks kūnas, apie kurį jus svajojate ir kaip jį isivaizduojate. Tačiau dabartinėje visuomenėje, ypač žiniasklaidoje, tobulas kūnas įsivaizduojamas kaip lieknas (moterų), raumeningas (vyrų), gražus, tvarkingas, prižiūrėtas kūnas.
Vartotojiška visuomenė – tam tikrų šalių išsivystymo stadija, kai vyrauja vartotojiška vertybinė orientacija.
Vartotojiškumas – materialinių gėrybių, jų turėjimo reikšmės absoliutinimas, viešpataujantis virš kitų žmogaus gyvenimo vertybių.
Vartotojiška kultūra – tai šiuolaikinio pasaulio kultūra, kurioje svarbiausiomis vertybėmis
13
tampa pasirinkimas, individualizmas ir rinkos santykiai.
Vertybės – tai kas sukelia nuostabą, pagarbą, pasigerėjimą, kas turi vidinę vertę,specifiškai socialiniai aplinkinio pasaulio objektų apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; žmogaus interesų objektai, įvairių jo santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ženklai.
Darbo struktūra. Magistro darbą sudaro įvadas, dvi teorinės dalys, empirinė dalis, išvados, santraukos, literatūros sąrašas ir priedai. Įvade aprašoma temos problema, aktualumas, naujumas, darbo tikslas, uždaviniai, ginamieji teiginiai, metodologija, apžvelgiami literatūros šaltiniai ir pagrindinės sąvokos. Pirmoje darbo dalyje aptariama vartotojiškos visuomenės iššūkiai asmenybei, jaunimo socializacija bei jų orientacija ir destrukcijos. Antroji darbo dalis skirta gyvenimo sėkmės sampratai bei tobulo kūno kaip kelio į sėkmę vartotojiškoje visuomenėje nagrinėjimui. Trečioji darbo dalis – empirinė, skirta sociologinio tyrimo rezultatams išnagrinėti.
1. VARTOTOJIŠKOS VISUOMENĖS IŠŠŪKIAI ASMENYBEI IR JOS SOCIALIZACIJAI 1.1. Vartojimo visuomenės ir vartojimo kultūros fenomenas
Vartotojiška visuomenė yra rinkos visuomenė, kurioje kiekvienas iš mūsų tuo pat metu esame ir pirkėjai, ir prekės. Anot Z. Baumano, šiandien mes visi esame vartotojai vartotojiškoje visuomenėje . Vartotojiškumas yra simbolinių gėrybių gamyba, platinimas, troškimas, įsigijimas ir naudojimas. Vartojimo gėrybės šiandien nebėra vien objektai; vartotojai tose gėrybėse mato save. Z. Baumanas ne tik nori parodyti, kad vartotojiškumas tapo visaapimančiu socialinės realybės faktu, bet kad tai tapo mūsų gyvenimo būdu. Vartojimas šiandien jau nebėra vien pasirinkimas – vartoti tapo prievole. Nevartojantieji kaipmat atsiduria visuomenės psichosocialiniame užribyje ir yra stigmatizuojami. Z. Baumanas liberalųjį šūkį „laisvė rinktis” papildo tardamas, kad šiandien esame „laisvi rinktis vartoti”. T. Kavaliausko žodžiais tariant, „vargu ar galima kalbėti apie laisvę, jei dirbama tam, kad vartotum, o visi vartoja tam, kad reiktų vėl visko prigaminti, jei, kitaip tariant, gyvenama voverės rate.” Pasirinkimo iliuziją sukuria prekinė begalybė ir nuolat atsinaujinantis pasitenkinimo, malonumo jausmas.
Vartotojiškumas reiškia ne prekių kaupimą, bet jų naudojimą ir pašalinimą pasinaudojus, kad liktų vietos kitiems daiktams. Taip mes naikiname, o ne įsisaviname. Būtent naikinimas yra pagrindinis vartojimo variklis. Prekės, kurios vis dar tinkamos vartoti (viskas nuo drabužių ir papuošalų iki automobilių), pakeičiamos kitomis, truputį atnaujintomis, galbūt nežymiai, bet tai juk naujesnė versija. Vartotojiškos visuomenės gynėjai dažnai sako, kad kapitalistinė santvarka tik tenkina žmonių norus ir poreikius. Taip, galbūt poreikius ji patenkina, tačiau prigimtiniai žmogaus poreikiai yra tokie maži, kad ant jų tikrai neišsilaikytų visa ši sistema, kuriai yra svarbu gaminti ir parduoti. Bet nėra padėties be išeities. Jei žmonių norų ir poreikių yra pernelyg mažai, juos galima sukurti. Platonas, vienas iš garsiausių graikų filosofų, parašęs veikalą „Valstybė”, jame davęs terminą „karščiuojanti visuomenė” tokiai visuomenei, kuri yra dabar (susitelkia ne būtiniesiems darbams, o malonumams ir norams). Įvairūs mokslininkai pateikė savo visuomenių klasifikacijų, priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus – patriarchalinė, matriarchalinė, ikiindustrinė, poindustrinė, masių visuomenės. Šių laikų visuomenė vadinama vartotojiškąja visuomene. Vartojimo visuomenė yra taip pat vartojimo mokymosi visuomenė, socialinis vartojimo dresavimas, t.y. naujas irspecifinis socializacijos būdas, susijęs su naujų gamybinių jėgų iškilimu ir monopoline aukšto
— 17
produktyvumo ekonominės sistemos restrukturacija.
Vartotojiškoje visuomenėje, pasak V. Pruskaus, egzistuoja didelė pasirinkimo laisvė, tačiau kartu pastebime ir bendrų elgesio modelių, kurie liečia įvairias gyvenimo sritis. Tai pasakytina ir apie vartojimą plačiąja prasme. Egzistuoja tam tikras visuotinai priimtinas požiūris į dalykus, kurie liečia visus visuomenės narius ir nuolat pabrėžiami žiniasklaidos. Pagrindinis vartotojiškos visuomenės siekis – vartojimo skatinimas. Individo kaip vartotojo vertė vartotojiškoje visuomenėje siejama su galėjimu įsigyti atitinkamas prekes ir paslaugas. Kitaip tariant, kuo daugiau prekių, paslaugų individas sugeba įsigyti ir vartoti, tuo jį labiau vertina vartotojiška visuomenė.
Kasdienybės kultūra svarbi, vartojimo reikšmėmis paženklintoje, technologijomis prisodrintoje visuomenėje ypač būtina gyvensenos sritis, kurios turinį sudaro tvarkingumo, punktualumo, tinkamos mitybos, kūno priežiūros, mokėjimo naudotis buitiniais prietaisais reikalavimai ir normos. Ypač dabar per masines komunikacijos priemones jaučiamos globalizacijos, modernių koncepcijų universalizacijos tendencijos suteikia prielaidas vartoti skirtingų kultūrų maisto produktus, namų įrengimo ir apyvokos daiktus. Patiriama įvairių, net egzotiškiausių kultūrų įtaka, „kitoniškumas” tampa siektina vertybe. Per vartojamus daiktus ir produktus. Vartojimo turinį, esmę ir bruožus galima analizuoti istorine, teorine, konkrečių tyrimų prasme. Kaip teigia sociologė A. Vosyliūtė, dalyvavimas vartojimo procese reiškia ekspermentavimą su savimi (savo išvaizdos, kūno formų ar manierų keitimą), manipuliavimą daiktais (jų įsigijimą, pritaikymą, kūrimą ar išardymą), produktais (suvalgymą, patiekalų gaminimą). Vartojimas – tai tam tikros kasdienybės tvarkos siekimas (tai rutiniška, racionalumo. Su pagreičiu į gyvenimą besiveržianti masinė vartojimo kultūra į kasdienybės paribius stumia tausojimo tradicijas. „Vartotojas” jau ne tik atstoja žodį – pirkėjas, bet keičia žodį – žmogus.
Pakito gyvenimo būdas, kultūra. Tausojimo kultūra traukiasi į paribius, o Vartojimo kultūra apima vis naujas gyvenimo sritis. Šių dviejų kultūrų skirtingumą rodo esminių žmogiškųjų vertybių slinktis. Ji pasireiškia visur, kad ir valgymo veiksme. Šiandien dažnas jau valgo ne išgyvenimui, o tiesiog, kad skanu. Tausojimo kultūroje skonis nesureikšminamas. Valgome, nes skanu, malonu ir trokštame šį malonumą jausti ilgai, ištęsti laike.
Abrutytė N. J. Baudrillard’o „Vartotojų visuomenė”: vartojimas kaip naujų gamybinių jėgų iškilimas ir jų kontrolė. Prieiga internetu: http://www.anarchija.lt/teorija/29495-baudrillardo-vartotoju-visuomene-vartojimas-kaip-nauju-gamybiniu-jegu-iskilimas-ir-ju-kontrole.html.
Anot tyrinėtojo J. Vaiškūno, tausojimo kultūroje daiktai nėra anoniminiai, žinoma jų tikrojivertė . Vartodamas savo ir kitų rankomis sukurtas vertybes žmogus reiškia pagarbą jų vertę sukūrusiam darbui ir žmogui – šių vertybių kūrėjui. Vartojimo kultūros tikslas – kapitalas, priemonė ir kultas – vartojimas. Kuo daugiau vartoji (kuo daugiau išleidi, kuo daugiau perki) – tuo daugiau uždirbi ir tuo greičiau sukrauni kapitalą. Pasitelkę šiuolaikines įtaigos ir magijos priemones vartotojiškos kultūros konstruktoriai skverbiasi į giliausias mūsų smegenų ląsteles ir dvasios gelmių kerteles. Vertinimo ir vartojimo įpročiai iš daiktų pasaulio persimeta į bendražmogiškus santykius. Tausojimo kultūros vertybės – dėmesingumas, žmogiškumas bei dvasingumas sparčiai praranda savo vertę. Pats žmogus tampa daiktu, preke, kurios galiojimo laikas – labai trumpas. Žmonės ir žmonių santykiai įsukami į tą pačią vartojimo kultūros karuselę. Jauną žmogų nuo pat lopšio formuojame fanatišku vartotoju, nepateikdami jokių pasirinkimo alternatyvų, neparodydami kitokių vertybių, o paskui stebimės emigracijos mastais.
Vienas pirmųjų kiek sistemiškiau į vartojimą pažvelgė T. Veblenas, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad vartotojų pirkiniai siejasi su socialiniu prestižu ir statusu. Jis analizavo vėlyvojo XIX a. Amerikos „naujai praturtėjusius” („nouveaux riches”), kuriuos pavadino „dykinėtojų klase” („new leisure class”), mėgdžiojančią Europos aukštuomenės gyvenimo stilių. T. Veblenas teigė, kad aukštesni visuomenės sluoksniai stengėsi kaskart vis atnaujinti savo vartojimo įpročius ir taip atsiriboti nuo „naujai praturtėjusių”. Formavosi hierarchiškai organizuota socialinė struktūra, paremta poziciniu turtingųjų vartojimu. Ilgą laiką T. Vebleno įžvalgoms nebuvo skirtas deramas dėmesys. Tačiau T. Veblenas išliko kaip pirmas sociologas, įžvelgęs socialinę vartojimo reikšmę.
P. Bourdieu taip pat savo darbuose yra palietęs vartojimo temą. Jis teigė, kad žmonėms būdinga sekti pavyzdžiu grupės, kuriai jie priklauso. Sociologas vartoja terminą „kultūrinis kapitalas”, kuriuo socialinės grupės, priklausomai nuo jų padėties, naudojasi. Dominuojančios klasės demonstratyviai reiškia savo teises į aukštąją kultūrą ir išskirtini vartojimą – tai jas skiria iš kitų klasių. Vartojimas apima ženklus, simbolius, idėjas ir vertybes, kurios skiria vieną socialinę grupę nuo kitos. P. Bourdieu vartotojų vartojimo įpročius laiko ne tik socialinės struktūros produktais, bet ir kaip tam tikrą sąveiką tarp individo ir visuomenės.
Anot kito sociologo J. Baudrillard’o išleistos knygos „Vartotojų visuomenė”, yra rašoma „Vartojimas yra tik regimai anomalus sektorius, nes jis, remiantis E. Durkheimo apibrėžimu, nepaklūsta formalioms taisyklėms ir atrodo pasidavęs nesaikingumui bei individualiam poreikių atsitiktinumui. Jis visiškai nėra, kaip paprastai įsivaizduojama (štai kodėl ekonomikos „mokslas” iš esmės vengia apie jį kalbėti), marginalus neapibrėžtumo sektorius, kur individas, visur kiturapribotas socialinių taisyklių, gali pagaliau atgauti – „privačioje” sferoje, atvertoje jam pačiam, -laisvės ir asmeninio veikimo paraštę. Vartojimas yra aktyvi, kolektyvinė, priverstinė elgsena; jis yra moralė, institucija. Tai – ištisa verčių sistema kartu su tuo, ką šis terminas kaip grupinės integracijos ir socialinės kontrolės funkcija apima.
Visa vartojimo ideologija bando mus įtikinti įžengus į naują erą, ir lemiama humanistinė „Revoliucija” atskiria skausmingą ir herojišką Gamybos amžių nuo euforiško Vartojimo amžiaus, kuriame pagaliau teises įgijo žmogus ir jo poreikiai. Anaiptol. Gamyba ir vartojimas – tai vienas ir tas pats didelis logiškas išplėstos gamybinių jėgų reprodukcijos ir jų kontrolės procesas. Šis iš sistemos kylantis imperatyvas pereina į mentalitetą, į etiką ir kasdienę ideologiją – ir tai didžiausia gudrybė – savo išvirkščia forma: poreikių išlaisvinimo, individualaus pasitenkinimo, mėgavimosi, pertekliaus ir t. t. Vartotojo poreikiai ir jų patenkinimas yra gamybinės jėgos, kurios šiandien, kaip ir kitos (darbo jėga ir kt.), yra priverstinės ir racionalizuotos. Kad ir kaip jį (vos tik) tyrinėjame, vartojimas mums pasirodo, priešingai realiai egzistuojančiai ideologijai, esantis ribojimo dimensija:
1. reikšmės apribojimo valdoma struktūrinės analizės lygmenyje;
2. gamybos ir gamybos ciklo apribojimo valdoma strateginėje (socioekonominėje politinėje)
analizėje.
Vienas esminis reiškinys yra neatsiejamas nuo vartotojiškos visuomenės kultūros, o kartu ir pačios visuomenės, iškilimo – „terapinis etosas” („therapeutic thos”) . Šioje visuomenėje protestantišką etiką, pilietinę atsakomybę, savo poreikių slopinimą pakeitė poilsis, išlaidavimas ir saviraiška. Senąjį įprotį pakeitė išlaidavimas ir tikėjimas, kad nuo įsigytų daiktų skaičiaus priklauso žmogaus gerovė. Įsivyravo nuostata, kad žmogus yra nevisavertis ir jam reikia ieškoti būdų, kaip tapti visaverčiu, ir tas būdas buvo surastas – tai vartojimas. Šis terapinis aspektas – esminis vartotojiškosios visuomenės bruožas. Šia nerimastinga tapatybės ieškojimo krize buvo pasiruošę pasinaudoti reklamos gamintojai, pažadėję harmoniją ir įvairius saviraiškos būdus. Vartotojiškumas neatskiriamas nuo poilsio, malonumo sampratų. Vartojimas užpildo emocinius poreikius. Paradoksas, poreikiai niekada nėra iki galo patenkinami, nes rinka verčia vartotojus trokšti vis daugiau. Vartotojiška visuomenė turi savitą kultūrą, kuri teikia malonumą, tuo pačiu palaikydama nerimo jausmą, nes kai žmonės jausis visiškai saugūs jiems nereikės vartoti.
Kaip teigia sociologė J. Černevičiūtė, vartotojiška kultūra – tai šiuolaikinio pasaulio kultūra, kurioje svarbiausiomis vertybėmis tampa pasirinkimas,individualizmas ir rinkos santykiai.
Vartotojiška kultūra pasižymi kaip prekių vartojimo sistema, kurioje prekės tampa savikūros instrumentais . Šiandien visuotinai pripažįstama, kad vartojimas yra tiek simbolinis, tiek materialus. Jis gali išreikšti individo vietą pasaulyje. Vartojimas formuoja asmens identitetą, arba tapatumą: esu tuo, kokį veiksmą atlieku tam, kad pristatyčiau save savo trokštamais daiktais. Patenkindamas savo lūkesčius perku arba valgau maistą, skaitau knygas. Skirtingi malonumo lygiai, susiję su skirtingomis savęs pateikimo formomis, gali įtvirtinti individo preferencijas vartoti vieną drabužių modelį, prekės ženklą. Vartojimas teikia naujų galimybių eksperimentuoti ir vartoti identiteto reikšmes. Augant pajamoms, sudėtingas vartojimas tampa prieinamesnis. Per vartojimą išreiškiame poreikį jungtis su kitais, bet taip pat mes vartojame tam, kad išskirtume save iš kitų. Susiformavusi miestų vartotojiška kultūra pastūmėja siautulinga vartojimo būdų ir gyvenimo stilių diferenciaciją. Pasaulio miestuose susikaupia didžiulis kiekis kultūros ir reginių, kuriuose persipina kultūra ir ekonomika. Šiuolaikinio miesto viešojoje sferoje nebūtina žinoti vienas kito vardą, kad pajustum bendrumo jausmą. Visiškai priešingai, žmonės labiau jaučia bendrumą su kitais, kai tie kiti visiškai skiriasi nuo to, prie ko mes esame pripratę. Miesto vartojimo teritorijoje socialiniai sąlyčiai gali būti intensyvūs, bet laikini.
Vartotojų visuomenė susiformuoja savitą vertybių sistemą. Galime teigti, kad tokios visuomenės centre atsiduria vartotojiškos vertybės. Jos susijusios su vartotojiška vertybine orientacija, kurią sudaro tam tikros ekonominės, kultūrinės, estetinės, socialinės vertybės. Ekonominės, estetinės ir socialinės vertybės yra susijusios su vartotojiškos visuomenės nariais . Kaip teigia V. Pruskus, ekonominiu požiūriu vertybė pirmiausia siejama su trimis esminiais dalykais: nauda, kaina ir vertingumu, kurį individas jai suteikia ir tuo nusako prekės ar paslaugos vartojamumą. Kultūrinės vertybės vertė išreiškiama tonu, atspalviu. JAV sociologas S. Connoras kultūros vertybę apibūdina kaip neišvengiamą visuomenėje vykstančių procesų vertintoją . Kultūros produktas visuomenei patrauklus, jei jis yra svarbus, tuomet jis įgyja socialinį vertingumą. Prie estetinių vertybių galima priskirti gražų gyvenimą, nes būtent tokio gyvenimo trokšta vartotojai. Vartotojiškos visuomenės nariai turi savitą socialinių vertybių sistemą – tai pirmiausia asmens saviraiškos vertybės. Prie asmens saviraiškos galima priskirti visuomenės, atskirų socialinių grupių pripažinimą. A. Giddenso teigimu, iš saviraiškos sudaromi paketai ir paskirstomi pagal rinkos kriterijus.
Apibendrinant įvairių mokslininkų (G. Lebono, G. Tardo, A. Giddenso, T. Vebleno, V. Pruskaus, J. Balčiaus) išanalizuotus vartotojiškos visuomenės bruožus, galime teigti, kad tokios visuomenės dėmesio centre atsiduria vartotojiškos vertybės, kurios pasižymi asmens tapatumu,išreiškiamu per masišką prekių ir paslaugų pirkimą, vartojimą kaip vertybę; sekimu pavyzdžiu tos grupės, kuriai individas priklauso, ir kt. Vartotojiškoje visuomenėje pats vartojimas yra tapęs vertybe – vartoti ir kuo daugiau yra skatinamas šios visuomenės narys. Tiesa, pasak A. Giddenso, vartotojiškos visuomenės nariai vertina individualizmą, bet jie taip pat vertina priklausimą tam tikrai grupei – jie siekia būti panašūs į kitus.
1.2 Jaunimo socializacija: vertybinės orientacijos ir jų destrukcijos Sociologinėje literatūroje socializacija apibūdinama vebeik vienodai. Panagrinėkime keletą apibrėžimų. A. Giddensas teigia, kad socializacija – pagrindinis kanalas, kultūrą perduoti iškartos į kartą procesas, kurio metu vaikai suvokia socialines normas bei vertybes ir įgyja ypatingą savimonės identiteto pojūtį. Pasak. V. Dumbliausko, socializacija – tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Anot J. Clausen, socializacija – tai individo prieartėjimas prie visuomenės vertybių, socialinių
33
santykių, įsijungimą į socialines grupes ir į visuomenės kaip socialinės bendrijos gyvenimą.
Taigi, kaip matyti iš pateiktų apibūdinimų, socializacijos proceso tikslas yra „sukultūrinti” žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė – prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti – kitą, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be drabužių ar pastogės, taip pat turime paklūsti socialinio gyvenimo normoms.
Tai procesas kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antra-savęs atskleidimo procesas. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Skiriami du socializacijos tipai: pirminė (arba socializacija vaikystėje) ir antrinė (arba suaugusiojo) socializacija.
Žmonėms ilgiau nei kitiems gyvūnams užtrunka priklausomybės periodas. Pirminė socializacija – tai priėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šis procesas daug priklauso nuo tėvų: jų socialinės kilmės, išsilavinimo,vertybių, ambicijų dėl vaiko auklėjimo sampratos.
Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t.y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius. Socializacija įdiegia socialinesvertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius.
Dažnai socializacija vyksta beveik neįsisąmoninant, jog vienas individas daro įtaką kitam. Tačiau ji gali būti slegianti, netgi brutali, kuomet abi pusės suvokia spaudimų susidūrimą. Socializacijos modeliai vykdomi vaikystėje. Paauglystė ir jaunystė yra intensyvaus biologinio, psichinio ir socialinio brendimo laikotarpis. Prabyla instinktyvieji potraukiai ir poreikiai, ryškėja individualūs polinkiai. Tai atranda savyje kiekvienas paauglys, tai žadina jo savistabą ir savianalizę. Atrandamas savasis „aš”, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, skirtingumas. Suyra naivi vaikiška harmonija su pasauliu, pajuntamas vienišumas. Taigi jaunuolis pradeda visapusiškai bręsti. Aktyviai formuojasi nuostatos, idealai, vertybinė sistema. Kalbant apie vieną iš brendimo etapų – asmenybės dorovinį brendimą, reikia pažymėti, jog „asmenybė doroviškai bręsta, atsirinkdama ir įsisąmonindama dorovines vertybes. Šiame procese žmogus vertina žinias, idėjas, vertybes ir suteikia joms asmeninę prasmę, nustato savo dorovinę poziciją.” Neginčytina yra tai, jog beveik kiekvienas jaunas žmogus yra dar tik savęs ieškojimo etape. Aplinkiniai daro didžiulę įtaką jaunuolio besiformuojančioms vertybėms ir moralinėms nuostatoms. Galima drąsiai teigti, jog didžiausius ir ryškiausius pasikeitimus vertybinėje sistemoje ir moralės srityje galima stebėti būtent jaunimo tarpe. Jaunoji karta labai greitai ir dažniausiai beatodairiškai perima naujas idėjas, nuomones, nuostatas. Jauni žmonės greičiausiai yra vienintelė grupė, kurią paveikti gali daugybė įvairių aspektų ir faktorių. Jauną žmogų, ir savaime suprantama jo vertybinę sistemą paveikti gali tiek artimi šeimos nariai, giminės, tiek draugai, mokytojai, žiniasklaida, klubai, draugijos, kuriose jie lankosi ar kurioms priklauso ir daugybė kitų grupių. Paauglys retai kada lygiuojasi į vieną asmenį, nes koks teigiamas bebūtų vienas ar kitas pavyzdys, jis, išskyrus retas išimtis, negali būti etalonu visoms žmonių santykių, veiklos sritims, negali padėti išspręsti visų moralinių problemų, iškylančių kiekvienam, ypač bręstančiam žmogui. Suaugusį, subrendusį asmenį nėra taip lengva paveikti, o jaunimas, priklausomas nuo visų įmanomų informacijos šaltinių tampa pažeidžiamiausia visuomenės dalimi. Jaunas žmogus yra patiklus, jis iš tikrųjų tiki tuo, ką jam sako aplinkiniai, ir tai yra pavojingiausia. Nes niekas negali užtikrinti, kad jaunuolį pasiekusi informacija yra teisinga, morali, ugdanti. Jei autoritetu garsėjantys asmenys paskelbtų, kad, pavyzdžiui, vagystė nėra labai jau smerktinas ir pavojingas dalykas, tai pirmiausia būtų pastebėta, kad būtent jaunimo tarpe yra įsibėgėjęs praktinis šios idėjos pritaikymas. Suprantama, kad šis pavyzdys yra šiek tiek perdėtas, bet jis labai gerai parodo, kiek pavojingos yra jaunuoliui naujos, nepatikrintos idėjos. Atrodo, jog neginčytina yra tai, kad tėvai, šeima auklėjant siekia įskiepyti savo vaikams kuo geresnių bruožų, kuo platesnę vertybių sistemą, tačiau reikia nepamiršti, kad ir tėvų idealai gali būti netobuli. Nuostabu yra, jei skiepijama tolerancija, dora, religingumas, šeimos svarbos supratimas, drąsa, ryžtingumas, savarankiškumas, principingumas, pasitikėjimas savo jėgomis, ištikimybėidealams, pasiaukojimas kitiems žmonėms ir savo gimtinei. Šios vertybės gali padėti jaunuoliui įsilieti į visuomenę, padeda užtikrinti draugiškus santykius su aplinkiniais, suteikia galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, užtikrina daugybę kitų dalykų. Tačiau būna ir taip, kad tėvai gali atsainiai žiūrėti į egzistuojančias socialines normas bei vertybes arba visai jų nepaisyti ir atvirai demonstruoti asocialų elgesį. Kadangi, iš pradžių vaikai labiau susitapatina su tėvais, tai šeimose jie gali lengvai ir greitai iš tėvų perimti asocialias vertybes. Iš tikrųjų galima pastebėti, jog dažniausiai paaugliai, įvykdę vienokį ar kitokį nusikaltimą yra gimę ir augę šeimose, kuriose vienas iš tėvų ar abu turėjo problemų su teisėsauga. Galima pasakyti, jog „žmogus perima asocialias vertybes bei atitinkamas elgesio normas tokiu laipsniu, kokiu jis susitapatina save su jam patraukliomis realiomis ar įsivaizduojamomis asocialiomis asmenybėmis.” Taigi, net jei šeima nėra asociali, tačiau mažai dėmesio kreipia į paauglio auklėjimą bei ugdymą, arba jis nėra grįstas vertybėmis, o „ugdymas, nepagrįstas vertybėmis, yra neįmanomas, neleistinas ir neatitinka logikos. , jaunuolis gali pakliūti į aplinkinių veiksnių pinkles, ir įtakojamas bendraamžių perimti netinkamo elgesio modelį, o kartu su juo ir destruktyvias vertybes – viską griaunanti jėga, smurtavimas, įvairių nusikaltimų vykdymas gali jaunuoliui atrodyti kaip pranašumo prieš kitus simbolis Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, jog tik šeima turi įtakos asocialiam jaunuolio elgesiui. B. Kuzmickas teigia, jog „žymus asocialių reiškinių paplitimas reiškia kai kurių visuomeninių ryšių ir santykių nevisavertį funkcionavimą kai visuomenė, palaikydama ir ugdydama tam tikrą individualią motyvaciją ir vertybinę orientaciją, nesuteikia galimybių joms realizuoti, asocialumas gali tapti norma ir reikšti socialinį aktyvumą, socialią asmenybės poziciją.”
37 McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė. Kaunas, 1997, p.
3188.
Yra visiškai akivaizdu, jog vertybių sistema, jos formavimasis labiausiai priklauso nuo individo temperamento, charakterio bruožų, nuo savęs suvokimo, sugebėjimo rinktis ir žinoma nuo socialinės aplinkos. Suprantama, jog mokėjimas pasirinkti iš daugybės dalykų ateina su laiku, t.y. jaunam žmogui pasirinkimas yra sunkesnis, nei jau subrendusiai ir stipriai asmenybei. Mokėjimas atrinkti tai, kas svarbu pačiam žmogui, įvertinti, kaip pasirinkimas paveiks pati žmogų ir jo aplinką yra brandžios asmenybės požymis. Rinkdamasis sau priimtinų vertybių kompleksą individas kartu su tuo parodo aplinkiniams, kokio socialinio vertingumo ir brandos lygmens jis yra pasiekęs. Kitaip tariant, propaguojamos vertybės pasako apie žmogų jo socialinei aplinkai žymiai daugiau, nei yra manoma. Jei individas laiko vertybę elgtis pagal savo susikurtas, visuomenės nuostatoms prieštaraujančias taisykles, t.y. jei žmogaus elgesys yra akivaizdžiai deviantinio pobūdžio, socialinėje erdvėje jis gali būti vertinamas geriausiu atveju, kaip keistuolis, o blogiausiu – kaip nusikaltėlis.Norint tinkamai išnagrinėti jaunimo vertybių hierarchiją ir nustatyti, kokius dalykus ardaiktus jaunimas laiko svarbiausiais, būtų pravartu bent trumpai apžvelgti sociologinių tyrimų šia tematika, jau atliktų Lietuvoje, rezultatus. Per paskutiniuosius du dešimtmečius tokių tyrimų buvo išties nemažai. Buvo gvildenami jaunimo vertybinės orientacijos, požiūrio į save ir kitus, požiūrio į aplinką klausimai. Svarbiausiu visų atliktų tyrimų tikslas buvo išnagrinėti jaunimo vertybių hierarchiškumą, ištirti, kodėl kinta jaunimo vertybių skalė, kodėl vyksta vertybių devalvavimo procesai. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio tyrimai parodo, kokie yra jaunimo polinkiai, poreikiai, kokius jie išsako pageidavimus. Kokį gyvenimo būdą jie vertina ir propaguoja.
Tyrimo metu buvo gvildenami klausimai susiję su besimokančio jaunimo vertybinėmis orientacijomis. Taip pat buvo nagrinėjami jaunimo gyvenimo tikslai, tų tikslų įgyvendinimo galimybės ir realijos. Sociologė G. Maniukaitė pažymėjo, kad siekiant nustatyti jauno žmogaus vertybines nuostatas, jaunimo dvasinę būklę, tyrėjams svarbu žinoti, kokia dalis dalyvaujančių apklausoje respondentų iš viso turi kokį nors gyvenimo tikslą. G. Maniukaitė taip pat pažymėjo, jog tikslo neturintys jaunuoliai nėra linkę gyventi ramiai, prisitaikėliškai plaukti pasroviui, t.y. gyventi kaip išeina. O turinčių gyvenimo tikslą respondentų atsakymai parodė, kad jie yra labiau patenkinti savo veiklos rezultatais atskirose gyvenimo sferose. Taip pat reikia nepamiršti, kad didžioji dauguma tuo metu apklaustųjų jaunuolių svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime nurodė šeimą, tokių buvo net 68 procentai, darbą svarbiausiu gyvenimo aspektu laikė 22 procentai, o laisvalaikiui pirmenybė teikė tik 9 procentai visų apklaustųjų. Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo tęsiami tyrimai susiję su jaunimo vertybinėmis orientacijomis. 1991 metais buvo atlikta labai išsami, tyrėjams svarbi mokyklų abiturientų apklausa. Ir jei ankstesniuose tyrimuose buvo išskirtas pats paprasčiausias ir bendriausias vertybių darinys – gyvenimo prasmės samprata, ir buvo aptariama šios sampratos realizavimo forma, t.y. jaunimo gyvenimo tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės, tai vėlesniuose tyrimuose jau buvo gvildenami vidiniai aspektai. Tyrėjams buvo svarbu išanalizuoti, kaip asmuo apmąsto savo gyvenimą, ar analizuoja savo poelgius, ar moka išskirti esminius dalykus. Tai buvo svarbu, nes būtent per šiuos veiksmus formuojasi vertybių hierarchija, kuri sudaro gyvenimo prasmės, kaip bendravimo vertybinio darinio turinį. Svarbiu atrodo G. Maniukaitės pažymėtas faktas, jog labiausiai skiriasi dviejų abiturientų kartų – 1983 ir 1991 metų požiūris į vertybes. Ryškiausi skirtumai pasireiškia analizuojant tokias vertybes kaip išsilavinimas, draugystė, altruizmas. Labai pakito jaunuolių požiūris į kasdienybę, supantį pasaulį, žmogaus vertę tame pasaulyje. Šiek tiek, bet nedaug skyrėsi jaunimo požiūris į santuoką – 1991 metų apklaustieji abiturientai dažniau teigė, kad galimybė gyventi laisvai be santuokos saitų, jiems yra labai svarbi. Tokių buvo net 10 procentų. Tuo tarpų, 1983 metais tik 4 procentai respondentų mane, kad jiems priimtinesnis yra gyvenimas be santuokos saitų. Du, tie patys tyrimai taip pat parodė, kad 1991metų abiturientus, labiau nei 1983 metais mokyklą baigusius jaunuolius domino menas, kultūra ir mada, šiek tiek mažiau 1991 abiturientams svarbūs buvo lytinio gyvenimo klausimai ir gamtos apsaugos problemos, daugumos apklaustųjų visiškai nedomino politikos ir ekonomikos klausimai, neįdomi buvo technika. Taip pat G. Maniukaitė pažymėjo, jog 1991 metų tyrimo duomenyse labai išryškėjo jaunimo individualistinis požiūris ir ryškios egoizmo tendencijos.
Vėliau, 1998 metais, buvo atliktas tyrimas, kurio respondentais buvo pasirinkti penkių Vilniaus mokyklų mokiniai. Šis tyrimas buvo skirtas tautinės savimonės tematikai, ir jame dalyvavo dešimtos ir vienuoliktos klasės mokiniai. Iš viso buvo apklausti 307 respondentai – 106 lietuviai, 49 rusai, 41 lenkas ir 111 mišrios tautybės jaunuoliai, kilę iš šeimų, kur tėvai yra skirtingų tautybių. Jaunimui buvo pateikiami du vertybių sąrašai. Pirmajame buvo sudėliotos įvairios vertybės, kurios pasireiškia kaip gyvenimo tikslai, kaip principai (t.y. fundamentinės vertybės), o antrajame sąraše buvo išdėstytos vertybės, pasireiškiančios kaip elgesio būdai, asmeninės savybės (instrumentinės vertybės). Ryškesnių skirtumų vertinant fundamentines vertybes, jų reikšmingumą tarp skirtingų tautų respondentų nebuvo. Nepriklausomai nuo tautybės respondentai panašiai vertino gyvenimo tikslus, principus. Mokiniai svarbiausiais gyvenimo siekiais laikė šeimos saugumą, laisvę, draugystę, gyvenimo prasmę. Greičiausiai tokius rezultatus lėmė respondentų amžiaus ypatumai, nes būtent tokio amžiaus, kokio buvo respondentai – 16-18 metų, aktualiais tampa tarpusavio santykiai, ryšiai, gyvenimo prasmės ieškojimas, suaktyvėja savarankiškumo troškimas. O jau vertinant instrumentinių vertybių svarbą išryškėjo tam tikri skirtumai. Lietuviai svarbiausiomis instrumentinėmis vertybėmis laikė sveikatą, protą ir nepriklausomumą. Taip pat labai svarbiomis lietuviai mokiniai laikė patikimumą, savarankiškumą, atsakingumą, gabumus ir sėkmę. Rusai moksleiviai svarbiausia vertybe laikė sveikatą, nepriklausomumą, labai svarbia – sėkmę, protą ir pagarbą vyresniesiems. O lenkai labiausiai akcentavo tvarkingumą, atsakomybę ir sveikatą. Mišrios gi tautybės jaunuoliai svarbiausiu vertybiniu aspektu laikė sveikatą, sėkmę ir tvarkingumą. Taigi, išanalizavus šiuos duomenis tampa akivaizdu, jog nepriklausomai nuo tautybės, svarbiausia instrumentine vertybe jaunimas laikė sveikatą. Taip pat labai vertinamas yra patikimumas, protas, sėkmė ir nepriklausomumas. Tačiau akivaizdu, kad mažai kas vertino tikėjimą, religingumą. Ir aiškiai yra pastebima tendencija, jog to meto moksleiviai akivaizdžiai vertina tas vertybes, kurios būdingos aktyviam, dalykiškam žmogui, kuris siekia prisitaikyti prie vis didėjančio šiuolaikinio gyvenimo ritmo.
Sociologė I. Šutinienė 1994-1996 metais atliko lyginamuosius moksleivių tyrimus pagal tarptautinę programą. Šis tyrimas vyko net 24 Europos šalyse, Izraelyje bei Palestinoje. Buvo apklausti net 32 000 penkiolikmečių. Lietuvoje apklausta buvo vykdoma 1995 m., ir jos metu buvo apklausta 1218 mokinių. Moksleiviams buvo pasiūlyta išsakyti savo nuomonę apie tokias vertybes kaip šeima, draugai, asmeniniai interesai, t.y. apie asmeninį gyvenimą. Taip pat buvo analizuojamas mokinių požiūris į socialines, grupines vertybes – tauta, šalis, religija, į vartojimo vertybes – turtus ir pinigus, bei požiūris į universaliąsias politines vertybes – laisvę, taiką, demokratiją, aplinkosaugą, solidarumą su vargstančiaisiais savojoje valstybėje ar kitose šalyse. Tyrimo duomenys parodė, kad reikšmingiausios Lietuvos jaunimui vertybės panašios į svarbiausias, visų tyrime dalyvavusių šalių, jaunimo propaguojamas vertybes. Manoma, kad tokius rezultatus labiausiai paveikė, o gal net ir nulėmė respondentų amžius. Taigi, pirmojoje vietoje asmeninio gyvenimo vertybės – šeima, draugai, asmeniniai interesai, antrojoje – tokių vertybių, kaip laisvė, taika, šalies gerovė ir saugumas, solidarumas blokas. O vartojimo arba kitaip materialinės vertybės Lietuvos jaunimui tokios pat svarbios kaip ir kai kurios aukščiau paminėtos universaliosios vertybės – demokratija ir solidarumas.
2002 metų pavasarį buvo atliktas rimtas reprezentatyvus Rytų Lietuvos mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių tyrimas . Jo rezultatus autoriai palygino su 1996 metais atlikto tyrimo gautais duomenimis. Šio tyrimo metu buvo nagrinėjamos 15-18 metų moksleiviams būdingos vertybės. Apklausoje mokiniai turėjo išreikšti savo požiūrį į asmeninio gyvenimo, sociocentrines bei universaliąsias politines ir socialines vertybes. Taigi gvildenami buvo klausimai susiję su šeima, asmeninais interesais, draugais, šalimi, tauta, religija, demokratija, kova prieš terorizmą, Europos bendradarbiavimą ir pan. Paaiškėjo, kad vyresniųjų klasių mokiniai vertybių hierarchijos skalę formuoja įtakojami tiek bendraamžių, tiek artimiausios soc. aplinkos ir šeimos. Taip pat nemažai įtakos turi švietimas, masinio informavimo priemonės, t.y. taip vadinamasis „oficialusis” požiūris. Bendriausioje jaunuolių vertybių hierarchijoje, kaip ir anksčiau (1996 metų tyrimo duomenimis) svarbiausią vietą užima asmeninės vertybės – šeima, asmeniniai interesai ir draugai. Ir vėl akivaizdi yra amžiaus įtaka atsakymams. Šio amžiaus jaunimas siekia iš visų jėgų įsitvirtinti bendraamžių tarpe, per draugus, bendrus interesus. O visuomeninės vertybės, tiek sociocentrinės, tiek politinės, kol kas yra atitolusios nuo jaunimo kasdienio gyvenimo, ir todėl yra mažiau svarbios. Universalios vertybės yra šiek tiek svarbesnės už sociocentrines, bet labai nežymiai. Taigi, akivaizdu, kad svarbiausią vietą jaunimo vertybių hierarchijoje nepriklausomai nuo laikmečio užima asmeninio gyvenimo vertybės. Jos visada lieka svarbiausiomis ir vaidina pagrindinį vaidmenį jaunuoliogyvenime. Taip pat reikia pažymėti, kad asmeninės vertybės yra svarbiausios nepriklausomai nuo tautybės, o šie duomenys yra labai svarbūs magistro darbo autorei, nes būtent tautinių skirtumų kontekste autorė analizuos vertybinių orientacijų skirtumus ir panašumus. Tačiau prieš tai, svarbu aptarti ir tokią sritį, kaip vertybinių orientacijų destrukcijos, arba kitaip nukrypimą. Nes tai leis dar labiau priartėti prie šiuo metu jaunimo propaguojamų vertybių supratimo.
Apibendrinus visus aukščiau paminėtų tyrimų rezultatus, galima drąsiai teigti, kad tokie tyrimai yra labai svarbus ir yra reikšmingi, tiek tėvams, tiek pedagogams ir įvairioms švietimo institucijoms, kadangi jie parodo pilną vaizdą apie jaunimo vertybines nuostatas ir suteikia galimybę atsižvelgiant į gautus rezultatus koreguoti ir tobulinti ugdymo proceso metu skiepijamus principus ir nuostatas.
Destruktyvios vertybinės orientacijos skatina individą siekti malonių pojūčių ir daugybės daiktų. Tokios orientacijos nudvasina asmenybę, jos moralei suduodamas stiprus smūgį.Asmuo neturintys dvasinių vertybių lengvai gali atsidurti beprasmiškumo liūne, nes jo destruktyvi vertybinė orientacija trukdo jam žengti pirmyn, kurti ateities planus. Ypač sunkiai tai išgyvena jauni žmonės, nes jų vertybinės orientacijos dar nėra iki galo susiformavusios ir sustabarėjusios. Ir tokias nuostatas yra labai lengva neigiamai paveikti.
Kaip vieną iš pagrindinių jaunimo nusikalstamumo priežasčių ir kaip atskirą destrukciją reikia pažymėti narkomaniją. Apskritai, Lietuvoje daugiau nei 11 % registruotų narkomanų yra nuo 15 iki 19 metų amžiaus. Taip pat tų metų duomenimis net 96,5 % 15 – 16 metų jaunuolių yra vartoję alkoholį, o 73,6 % jaunuolių bent kartą buvo girti. Ir jei 2003 Statistikos departamentas nurodo, jog ESPAD tyrimo duomenimis, bent kartą narkotikų yra vartoję 15,6 % 15-16 metų amžiaus moksleivių (1999 m. – 15,5 proc.) , tai ESPAD tyrimas, įvykdytas 2007 metais parodė, jog net 20 % Lietuvos moksleivių bent kartą gyvenime ragavo narkotikų. Daugumos narkotikų paplitimas padidėjo, lyginant su 2003 metų duomenimis. Didžioji dalis ragavusiųjų narkotikų vartojo marihuaną – net 18,2 %. Ir reikia pažymėti, jog šio narkotiko vartojimas bent kartą gyvenime nuo 2003 metų iki 2007 metų išaugo – nuo 13,5 % iki aukščiau paminėtų 18,2 %. Pagal populiarumą mokinių tarpe antrą vietą po marihuanos užima ekstazi, šį narkotiką bent kartą per gyvenimą vartojo 3,4 % jaunuolių, 3 % paauglių yra vartoję amfetaminus. Reikia pažymėti, kad nuo 2003 metų išaugo visų narkotikų vartojimas, išskyrus amfetaminus ir heroiną. Šiuos narkotikus pradėjo vartoti mažiau. Tačiau jaunėja ragaujančių narkotikų pirmą kartą amžius. Net 5 % 14 metų paauglių yra ragavę marihuanos, ir net 9,4 % 15 metų moksleivių taip yra išbandę ši narkotiką. O pabandžiusių šį narkotiką labai jauname amžiuje, 11 metų ir anksčiau skaičius išaugo nuo 0,2 % iki 0,8 %. Apskritai
kalbant apie narkotikus, tyrimas parodė, kad narkotikų vartojimas jaunėja ir vis labiau plinta. Lygiai taip pat, kaip ir jaunimo alkoholio vartojimas.
Organizacijos ESPAD 2007 metais atlikto tyrimo duomenys parodė, kad net 95,5 % 15- 16 metų jaunuolių bent kartą ragavo alkoholio. O daugiau nei 40 kartų vartojo alkoholį net 29,4 % jaunuolių. Tačiau labiausiai stebina, kad net 22,5 % berniukų pirmą kartą vartojo tokį alkoholinį gėrimą kaip alus būdami 9 ar mažiau metų. Mergaitės neatsilieka – 19 % mergaičių alaus pirmą kartą išgėrė būdamos 9 ir mažiau metų. Sidro tokio amžiaus ragavo 9,4 % berniukų ir 4,7 % mergaičių, o stipriųjų gėrimų bandžiusių 9 ir mažiau metų skaičius buvo 5,2 % berniukų ir 1,7 % mergaičių. Net 8 % berniukų pirmą kartą buvo girti 11 metų ir jaunesni (tarp jų 3% – 9 metų ir mažiau), tačiau vis dėlto dauguma patyrusių girtumą pirmą kartą buvo girti 14-15 metų.
To paties tyrimo duomenimis 15-16 metų jaunuolių tarpe sumažėjo rūkiusiųjų skaičius, lyginant jį su 2003 metų apklausos duomenimis. Tačiau šis skaičius vis dėlto yra labai didelis – net 71 % paauglių yra bent kartą gyvenime rūke.2007 metų duomenimis, net 16 % pagalių pirma karta pabandė rūkyti turėdami 9 ar mažiau metų. Ir jei 2003 metais pirmą cigaretę surūkė 55 % 13 ar jaunesnio amžiaus paauglių, tai 2007 metais šis skaičius jau buvo sumažėjęs iki 51 %. Taigi nors bandžiusių rūkyti skaičius sumažėjo, daugėja mokinių bandančių rūkyti anksčiau, nei sulaukus 11 metų.
Neginčytina yra tai, jog vertybių devalvavimas jaunimo tarpe turi įtakos suicidinėms tendencijoms. Gyvenimas, jo teikiamos galimybės, ateities planai, galimi teigiami pokyčiai nebėra laikomi didžiule vertybe. Jaunimo tarpe vis stiprėja vertybių krizė, iš kurios ir atsiranda jaunimo destruktyvus elgesys, žalingi įpročiai, ir deja didėja savižudybės atvejų. Kaip bebūtų sunku pripažinti, įvairių tyrimų duomenys rodo, jog šių problemų (jaunimo nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, savižudybių) kompleksas laikui bėgant tik platėja, ir destruktyvaus elgesio atvejų ne mažėja. Suprantama, kad aukščiau aprašyti destruktyvaus elgesio ir egzistencinės krizės atvejai yra vieni iš pavojingiausių ir kraštutinių vertybinių dezorientacijų atveju. Tačiau ne tik čia slypi pavojai. Jei normalioje, neasocialioje šeimoje, kur vaikas lyg ir yra auklėjamas, saugomas nuo pavojų didžiausias dėmesys yra skiriamas tokio pobūdžio vertybėms, kaip „madingas” išsilavinimas, sėkminga karjera bet kokia kaina, didžiulės pajamos, prestižas, įvairaus pobūdžio malonumai, tai tampa savaime suprantama, kad tokioje šeimoje užaugusio jaunuoliovertybių sistemą stovės ant vartojimo pamato ir bus geriausiu atveju vienpusė, materiali. Taigi, kaip gyvenimo vertybių ir prioritetų dominantę drąsiai galima paminėti materialinę gerovę. Ir ne tik jaunimo tarpe.
Paskutiniuoju metu vis dažniau pastebima bendra visiems tendencija – žmogus yra labiau susirūpinęs ne dėl dvasinių ir dorovinių vertybių, o dėl „didelių” pinigų. Suprantama, kad dėl tokios suaugusiųjų nuostatos, jaunimo tarpe manoma, jog materialinė gerovė yra žmogiškosios laimės matmuo, o kartu ir aktyvumo varomoji jėga. Nes aktyvus darbas jaunam žmogui „atveria” ekonominės gerovės vartus. Bet koks pasisekimas siejamas su pinigais, o ne su talentu, žiniomis ir darbštumu. Taigi, iš tėvų ar aplinkinių įtakos neretai gimsta vertybinės jaunuolio dezorientacijos. Tačiau dažnai visuomenė dėl vertybių devalvavimo kaltina vien tik jaunimą, kuriam priskiria griežtą pragmatizmą, socialinį nebrandumą, infantilumą, pavydą. Taip, iš tikrųjų, svarbiausiai dalykais tampa nebe santuoka, šeima, tautiškumas, religija, draugystė, išsilavinimas dėl žinių, o ne dėl karjeros, o prabanga, „naudingi” pažįstami, neįpareigojantys santykiai, galimybės patirti kuo daugiau įvairiapusių nuotykių. Iš tokių nuotykių troškimo gimsta masinis paauglių rūkymas, alkoholio vartojimas, narkomanija, jau nekalbant apie ikisantuokinį lytinį gyvenimą. Juk tai nepatirti pojūčiai, kurie ne tik sutiekia tam tikrą statusą draugų grupėje, bet ir nauji įspūdžiai, kurie liks visam gyvenimui. Tačiau, įdomu yra tai, kad šios vertybinės dezorientacijos įsitvirtina jaunų asmenų sąmonėje greičiau ir tvirčiau nei tikrosios moralinės vertybės būtent padedant „suaugusiųjų visuomenės.”
Jauni žmonės užaugę su idėja, kad reikia „imti iš gyvenimo viską”, tampa suaugusiais, kuriems asmeninė gerovė, susvetimėjimas, neįpareigojantys santykiai yra svarbesni, nei dvasinis artumas, mėgstamas darbas, draugai, šeima. Nuolat šeimoje girdimas posakis „arba tu, arba tave” tampa daugeliui gyvenimo kredo jau jaunystės metais. Taigi, akivaizdu, kad vertybinės sistemos devalvavimo procesas, sparčiai vykstantys visuomenėje turi dvejopas šaknis. Iš vienos pusės, jį pastūmėjo užaugusi vartotojų karta, ir galima numatyti, jog ir sekančios kartos bus vartotojiškos, tačiau, iš kitos pusės, atsakomybė krenta ne tik ant jaunimo pečių, nes jiems įtakos turėjo jų aplinka vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikotarpiu. Taigi visiškai akivaizdu yra tai, kad norint išvengti vertybių sistemos smukimo jauniems žmonėms reikia skiepyti tas nuostatas, kurios neleis susiformuoti vertybinėms dezorientacijoms. Būtent toks yra vienas svarbiausių šeimos, mokyklos, kitų institutų ir visos visuomenės uždavinių.
2. VARTOTOJIŠKA VISUOMENĖ IR GYVENIMO SĖKMĖ 2.2 Gyvenimo sėkmės samprata ir probleminės gairės
Sėkmės suvokimas pasireiškia kiekvieno asmens gyvenime. „Sėkmė – tai kažkas, ko nuolatos siekiame”. Sėkmė yra labai individuali. Juk mes visi norime skirtingų dalykų. Jei galėtume ekranizuoti savo svajones, tai pamatytume, kad nė viena svajonė nėra tokia pat kaip kitos. Pasitenkinimą randame skirtinguose dalykuose. Šia prasme sėkmė gali reikšti: vienam – siekti aukštų pasiekimų sporte, kitam – kurti muziką, trečiam – visiškai atsiduoti savo bandymams, ketvirtam – siekti aukštų rezultatų moksle, penktam – keliauti po pasaulį, dar kitam – auginti vaiką ir t.t. Daugeliui žmonių sėkmė – tai, kas atsitinka asmeniui nepriklausomai nuo jo valios, tai, kaip jam sekasi. Tai gali būti tiek geras dalykas – aplankė sėkmė, tiek blogas – trūksta sėkmės. Dažniausiai sėkmė siejama su kryptingų įvykių serija, kuri įvyksta atsitiktinai. Dažnai tapatinama su lemtimi, t.y., kad įvyksta įvykiai nepriklausantys tiesiogiai nuo asmens. Populiariausi sėkmės atributai yra keturlapis dobilas ir pasaga.
Galėtume išskirti įvairių žymių asmenybių samprotavimus apie sėkmę, kaip pvz: „… tavo pasisekimas niekuomet neprašoks tavo savimi pasitikėjimo aukštybės” , „Nė vienas žmogus dar nėra turėjęs pasisekimo gyvenime, jei jis stengėsi būti visai toks pat, kaip kitas, net jei tam kitam ir labai gerai būtų sekęsi. Pasisekimo negalima pamėgdžioti, jo negalima sėkmingai pamėgdžioti. Priešingai, juo labiau nutolsi pats nuo savęs kitus mėgdžiodamas, tuo mažiau turėsi pasisekimo. Jėga gali kilti tiktai iš vidaus, ne iš paviršiaus. Todėl visuomet būk toks, koks esi, ir klausyk balso, kuris kalba iš tavo gelmių” , arba „Sėkmė nė vieno žmogaus neužkėlė taip aukštai, kad netrūktų draugo todėl, kad nieko nestinga” .
Čia pateikiami tik kai kurie sėkmės samprotavimai. Manome, kad sėkmės apibrėžimų yra tiek daug, kiek ir pačių žmonių, nes dažniausiai sėkmės reiškinys yra individualus. Amerikiečių psichologai D. I. Toič ir Č. K. Toič mano, kad pasiekti sėkmės visuose gyvenimo atvejuose ir laikyti save sėkmingu žmogumi padeda teigiamas savęs vertinimas ir mokėjimas iš pasaulio priimti jo grožį, pajusti supančių žmonių meilę, sveikatos džiaugsmą, būti dosniam, plačiai žvelgti į visus gyvenimo įvykius . Sėkmėje dalyvauja visi įmanomi žmonių gyvenimo aspektai: santykiai su kitais žmonėmis, sugebėjimas veikti verslo pasaulyje, sveikata, kurią reikia išsaugoti, ir laimė, kuria yra džiaugiamasi. Sėkmei taip pat svarbu saugumo jausmas, kad esame mylimas, kad mumis pasitiki ir kad mus remia ne tik mūsų šeima, bet ir draugai bei kolegos. Nereikia suprasti klaidingai: sėkmei reikia tam tikro turtingumo. (Pinigai ne svarbiausias dalykas gyvenime, tačiau jie pakankamai artimi deguoniui „man reikia jo” skalėje). Daug kam patinka dalykai, kuriuos galima nusipirkti už pinigus: namai, automobiliai, drabužiai, atostogos ir t.t. Jiems nereikia būti labaiturtingiems, tačiau jiems labai reikia netapti vargšais; mes ten jau buvome ir tai darėme. Greta turtingumo sėkmė – tai sėkmė namuose, sėkmė profesijoje ir sėkmė su draugais ir kolegomis. Tai taip pat sielos ramybė, esanti dvasinio gyvenimo dalis, kuria mes džiaugiamės dėl savo tikėjimo. Per daugelį metų yra išvesta daug formulių, padėjusių pasiekti to, ką mes manome esant sėkme. Ji prasideda teisingu jūsų nusistatymu (požiūriu), papildytu reikiamais įgūdžiais ir teisinga filosofija, suranda teisingą kryptį ir stato sėkmę ant charakterio pamatų .
Sociologai taip pat gvildena sėkmės temą savo darbuose, bet tokių tyrimų turime nedaug, daugiausia – G. Maniukaitės. Ši sociologė gyvenimo sėkmę priskiria vidinėms asmenybės priežastims, tokioms kaip gabumai ir pastangos, išradingumas, pasitikėjimas savimi arba išorinėms
priežastims, tokioms kaip atsitiktinumas, kitų žmonių parama . G. Maniukaitės atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai žmonės sėkmę linkę sieti su gabumais, talentu, darbštumu, sąžiningumu, išsilavinimu, vyresni nei penkiasdešimties – su moralinėmis asmenybės savybėmis. Jaunimas sėkmę linkęs sieti ne su turimomis žiniomis ir sugebėjimais, o su asmenybės saviraiška susijusia savybe – pasitikėjimu savimi, savo jėgomis, kas grindžiama įžūlumu, agresyvumu, apsimestiniu
žvalumu
Su sėkme yra siejamas ir pasitenkinimas gyvenimu. G. Maniukaitės atlikti tyrimai rodo, kad labiausiai žmonės yra patenkinti santykiais su draugais ir santykiais šeimoje, t.y. bendravimu. Nepatenkinti dažniausiai išoriniais, nuo jų pastangų mažai priklausančiais dalykais: gyvenimo sąlygomis, kultūrine aplinka, o šiandienai ypač dažnai susiduriame ir su išvaizdos problemomis, kurias jaunimas laiko nesekmės ženklu. Jaunimas labiausiai patenkintas santykiais su draugais, santykiais šeimoje. Labiau išsilavinęs žmogus geriau jaučiasi visuomenėje ir laiko save sėkmingu žmogumi. Taigi, pasitenkinimas konkrečia gyvenimo sritimi atspindi emocinę asmenybės pusę ir jį išgyvena kiekviena individualiai.
Iš gyvenimo realijų bei akademinės literatūros žinome, kad postmodernizmo epochoje nebėra patvarių šeimų gausos, vienodos moralės, padaugėjo lėbavimo, nusikaltimų, savižudybių. Kaip teigia L. Jovaiša, piktnaudžiaujama laisve, lygybe, brolybe. Demokratija virsta oligarchija, religijos tampa pasaulietinės. Individuali kultūra miesčionėja, švietimas netenka autoriteto, nors reikalaujama gero išsilavinimo, žinių gausos, bet ne aukšto intelekto, kokybinės doros, savarankiškos asmenybės. Pilietiškumo šūkiai skatina tarnauti valdžiai, o ne tautai, žmonėms, individualybei. Europietis turįs būti kosmopolitas, globalistas. Tokia nūdienos viešojo gyvenimo tikrovė keičia žmonių, ypač jaunimo, psichologiją nuasmeninimo kryptimi. Apie individualią jo
gyvenimo sėkmę nekalbama
58
Maniukaitė G. Sėkmės samprata. Kauniečio portretas.Vilnius, 1998, p. 17.
Maniukaitė G. Sėkmės samprata. Kauniečio portretas.Vilnius, 1998, p. 17.
Jovaiša L. Sėkmės kūrybos mokymo problema. Acta Pedagogica Vilnensia. 2005. T. 15, p. 10.
55
56
57
Kaip tokiomis sąlygomis saugoti ir įtvirtinti puikaus gyvenimo siekimo psichologiją, vertybių raišką, skaidrų elgesį, sąmoningą individualios laimės kūrybą? Tūlas pasakys, kad reikia nepasiduoti juodosioms nuotaikoms, asmenybę žlugdančiai įtakai, jog būtina saugoti ir tobulinti žmogiškąsias vertybes – tautiškumą, intelektą, dorą, materialiąją ir dvasinę kultūrą, nuolat sąmoningai ir kritiškai vertinti save ir savo santykių su aplinka kokybę nepaneigiant jos naujovių. Tai gerai. Bet kaip viso to individui pasiekti? Individas veikia pagal aplinkybes. Ne visada jos yra tinkamos asmenybės brandai. Todėl visų pirma sveikos gyvensenos ir žmonių gyvenimo sėkmės kūrybai turi vadovauti valstybė pasitelkusi švietimą, meninę kultūrą, teisės institucijas. Būtina sutramdyti nusikaltėlius, šeimų griovėjus, girtuoklius, narkomanus, pasileidėlius, sustiprinti visas švietimo ir kultūros grandis, amoralias televizijų laidas, sutaurinti visas meno rūšis, gerokai padidinti pragyvenimo lygį. Todėl daugiau teisių reikia suteikti policijai, socialiniams darbuotojams, kad jie patys galėtų mokyti, reikalauti padorumo, savigarbos, prireikus bausti, įkalinti, į specialias pagalbos ir pataisos įstaigas laikinai uždaryti asocialius asmenis, įdarbinti juos, jų uždarbį atiduoti paliktoms šeimoms. Be socialinio gyvenimo reikalavimų griežto įgyvendinimo, didės pavojus tautai išlikti besikeičiančiame pasaulyje. Atrodo, kad mūsų Seimas ir Vyriausybė nemato tokių elementarių dalykų.
Kaip gyventi, kad lydėtų sėkmė ir laimė? Daug kas galėtų pasakyti, kad nėra taisyklių, kaip gyventi sėkmės ir laimės tikslais, kaip tai pasiekti, nes sėkmė – atsitiktinė, o laimės apskritai nėra. Tai – nepagrįstos prielaidos . Aišku viena, kad reikia mokyti sėkmės kūrimo, nes vien veiklos sėkmė yra laimės pamatas, o sėkmė pamatas – sąmoningas numatomų padarinių sukūrimas. Ar tėvai ir pedagogai moko sėkmės kūrimo? Vargu. Visiems pedagogams žinoma, kad būtina išmokyti dėstomo dalyko. Kaip išmokyti, parašyta metodikose. Iš esmės jos moko perteikti dėstomo dalyko turinį, jį įtvirtinti, kartoti, kontroliuoti. Mažiausiai kalbama apie tai, kaip konkretus mokinys gali lengvai ir patikimai laimėti geriausią dalyko įvaldymo sėkmę. Metodikose turėtų būti plačiau kalbama, kaip organizuoti tikslingą veikmę išmokimo sėkmei pasiekti. Tikslingumas pasiekiamas pažįstant save, o tam reikia savirefleksijos, pažįstant veiklą, būtina pagal jos kokybę projektuoti ir tobulinti savo galimybes, planuoti konkretų veikimą atsižvelgiant į aplinkybes.
Sėkmingam vaiko ugdymui didžiausią reikšmę turi šeima. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, atjautą, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Taigi, nuo mažens reikia ugdyti dorą, laisvą asmenybę, akcentuojant tokias vertybes, kaip teisingumas, lygybė, asmens laisvė, visuomenės gerovė.
2.3 Tobulas kūnas kaip kelias į sėkmę vartotojiškoje visuomenėje
Kiekvienas vos tik gimęs žmogus iki pat gyvenimo pabaigos įkalinamas savo kūno „kalėjime”. Kūniškasis pavidalas yra neatsiejama žmogaus dalis, su kuria belieka susigyventi. Kaip yra pasakęs A. Giddensas, „turėti kūną – kiekvieno žmogaus privilegija arba pasmerkimas, nes jis yra tiek gerovės ir malonumų jausmų šaltinis, tiek ligų bei kančių vieta” . Prancūzų fenomenologas Maurice’as Merleau-Ponty analizuoja svarbų kūniškumo aspektą, kuris, anot mąstytojo, yra taip pat ypač svarbus siekiant vientiso ir pilno kūno fenomeno suvokimo .
Pastaruoju metu pasaulyje ypač susidomėta kūno vaizdu. Kūniškojo „Aš” apibūdinimas tampa vis svarbesnis kasdieniniame gyvenime . Aš yra įkūnytas. Asmuo yra įkūnytas. Vos gimęs vaikas suvokia savo būtį ir aplinką, pirmiausia matydamas savo globėjų kūnus, palaipsniui suvokdamas savo fizines charakteristikas ir galimybes. Kūno kontūrų ir savybių suvokimas yra pradinių pasaulio tyrinėjimų, per kuriuos vaikas susipažįsta su objektu ir kitų asmenų bruožais, šaltinis. Pasak A. Giddenso, valdyti kūną – tai būti kompetentingu atkuriant socialinius santykius. Taip pat svarbu, kad šį kūno valdymą matytų kiti. Kompetentingi esame tada, jei taip apie mus galvoja kiti. Asmuo privalo vengti klaidų susijusių su jo kūnu. Kūnas – ne tik fizinė forma. Tai – kur kas platesnė sąvoka, susijusi su fiziologiniais, psichologiniais, mentaliniais poreikiais. Kai sąmonė, dvasia, siela tampa žodžiais, kurių prasmės niekas nebeįstengia paaiškinti, kūnas – viskas, kas mums dar liko.
Sociologas A. Tereškinas savo kygoje „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje” rašo: „Kūnuose ieškome identiteto požymio. Kūnas – mūsų tapatybės vieta. Kūno gestai, kalba, laikysena, veido išraiškos padeda ne tik komunikuoti su kitais, bet ir išreiskia mūsų vietą socialinėje ir kultūros erdvėje. Kūnas, kaip ir mūsų socialinės tapatybės, nėra atsparus kultūros, kurioje gyvename, galiai ir jos transformuojančioms jėgoms. Patvirtiname save kurdami ir pakurdami savo kūnus sveikatos, sporto, rubų , aistrų ir malonumų registrais. Kūnas savaime nėra asmenybės kūrėjas. Kaip teigia sociologas Merleau – Ponty, „kūnas nėra tiesiog „esybė”, bet jis suvokiamas praktiškai patiriant išorines situacijas ir įvykius” . Kiekvienas žmogus traktuoja save taip, kaip suvokia savo kūną ir jį keičiančias aplinkybes. Šis teiginys artimai susijęs su psichologijos mokslininkų padarytomis išvadomis, kad žmogaus elgesys ar akivaizdūs išvaizdos pasikeitimai tiesiogiai susiję su psichologinėmis asmens savęs pateisinimo reakcijomis. Kūno išvaizdos keitimas, kūno disciplinavimas, kūno sampratos konstravimas tiesiogiai lemia asmens savivoką. Asmenybė keičiasi ir taikosi, priklausomai nuo kūno pokyčių.
Rutiniška kūno kontrolė yra lemiamas veiksnys, padedantis palaikyti individo apsauginį kokoną, kasdienės sąveikos situacijose. Įprastose, kasdieninėse situacijose mūsų kūnai turi būti kontroliuojami pastoviai. Kiekvienas individas turi tam tikrus įpročius bei patirtis, kurie naudojami per jo kūną jaučiant pavojų. Dramaturgijos teorijos sociologijoje kūrėjas E. Goffmanas pažymi, kad: „beveik kiekviena veikla, kurią individas dabar lengvai atlieka, kadaise jam kainavo daug rimtų pastangų. Vaikščioti, pereiti kelią, pasakyti užbaigtą sakinį, nešioti ilgas kelnes, surišti batų raištelius, sudėti skaičių stulpelį – visi šie rutiniški dalykai, kuriuos individas gali atlikti negalvodamas ir kompetentingai, buvo išmokyti, o pirmieji mokymosi žingsniai buvo įveikti apsipylus šaltu prakaitu.” Savo kūną valdyti privalome tobulai ir nuolatos. Kūno valdymas susijęs ne tik su modernybe, jis kasdieninio gyvenimo bruožas. Kūno kontrolė yra vienas svarbiausiu bruožų, asmens tapatumui palaikyti. Į savo kūno kontūrus įliejame mūsų tapatumą.
Daugelis žmonių savo kūnus ir Aš jaučia kaip vientisą junginį. Žinoma galima būti ir kitaip. Kartais gyvenime pasitaiko situacijų, kai gimsta „neįkūnytas” Aš. Kaip pavyzdį galime pateikti vieno žmogaus slepiama paslaptį nuo kito. Pirmasis turi kontroliuoti savo kūną ir neišsiduoti, kad kažkas ne taip. Kitaip tariant atlikti rutiniškus veiksmus. Tai sukuria netikrąjį aš – kūnas tampa tiesiog instrumentu sugalvotiems veiksmams panaudoti. Netikruoju Aš taip pat mėgsta naudotis vaikai. Jie susiranda būdu išnykti.
Žinoma, kūnas nėra tik lokalizuota veiklos terpė. Jis yra fizinis organizmas, kuriuo turi naudotis šeimininkas. Jis turi lytį, yra malonumo bei skausmo šaltinis. Kūnas taip pat turi režimą, tam tikrus įpročius ir poreikius. Pvz.: Apranga. Ji jau seniai nebeatlieka tik kūno šildymo ir apsaugos funkcijos. Per savo aprangą dabar žmonės išreiškia savo asmens tapatumo naratyvą. Tai tarsi savęs pristatymo priemonė, tuo pat metu susijusi su kai kuriomis asmeninės biografijos dalies slėpimu ar atskleidimu. Kūno režimas ypač svarbus žmogaus tapatumui, jis susieja įpročius su jau matoma kūno išvaizda. Mitybos įpročiai taip pat turi įtakos bendram mūsų kūno vaizdui, jo formai.
Socialinėje aplinkoje kinta grožio idealai tuo pat metu – ir reikalavimai jų siekti bei laikytis. Tobulas kūnas – kas tai? Kaip teigia J. Baudrialld, tai toks kūnas, kokį jūs įsivaizduojate. Tiesa, akademinėje bendruomenėje nėra nusistovėjusios tobulo kūno sampratos. Dažniausiai tyrinėtojai tokie, kaip Turner, tobulą kūna piešia kaip liekną, nes jei lieknas kūnas, jis yra seksualus kūnas, o tada atodai patraukliai, estetiškai, o štai Craik pabrėžia, kad tobulo kūno sąvoka palapsniui kito ir XX 7-ajame dešitmetyje pozityvus įvaizdis Vakaruose buvo siejamas su pilnos figūros moterimis, o prasidėjus aštuntajame dešimtmetyje, moterys ir vyrai pludo į sporto sales, kad jie suteiktų savokūnui lieknumą. Grožio idealai gausiai pateikiami visuomenės informavimo priemonėse. Tobulas kūnas įsivaizduojamas kaip lieknas (moterų), raumeningas (vyrų), gražus, tvarkingas, prižiūrėtas kūnas. Tai kelia žmonių didesnį nepasitenkinimą savo kūnu ir dar labiau skatina siekti tų idealų bet kokia kaina. Šiame kontekste net ir menkiausi kūno netobulumai sunkiai išgyvenami, ypač jaunų žmonių, kurie bando įvairiais būdais juos maskuoti ir atrasti naujų būdų kaip pakeisti vieną ar kitą jų manymu netobulą kūno dalį.
Tokiu atveju, pasak V. Pruskaus, žmogus įgyja galimybę keisti kai kurias savo kūno dalis (dirbtinais pakaitalais, kurie parodo esą pakankamai funkcionalūs. Lieka pasirinkimas kurį žmogus gali pakeisti, t.y. tobulinti savo kūno formas ,daryti savo kūną patrauklesniu, nors dauguma gal ir liktų su savo netobulumais, bet šioje vietoje susiduria su kitais žmonėmis, kurie tai pastebi ir įvardyja, vadovaudamiesi dažniausiai ne tiek savo supratimu, kiek visuomenėje galiojančiu suformuotu tobulo kūno standartu. Tuomet juos pastebi ir pats kūno savininkas , ima jais bodėtis , ypač jei tuos netobulumus jam primena aplinka, kurioje gėrėjimasis tobulų kūno formomis tampa vos ne pagrindiniu žiniasklaidos užsiėmimu, skatinančiu piliečių nevisavertiškumą ir kartu slaptą domėjimąsi galimybėmis tapti kitokiais „kaip tobulybės”. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje egzistuoja tam tikras visuotinai priimtas požiūris į išlavintą kūną, ir tokiu būdu žmogus sutapatinamas su tobulu ir prabangiu kūnu, kuris jam padės pasiekti visų uzsibrėžtų tikslų ir bus jo kaip sėkmės garantas. Iš čia kyla mintis, kad jei tokio kūno neturi ir nenori jo susikurti padedant šiuolaikinėms techologijoms esi nevykelis tikrąja to žodžio prasme. Jaunas žmogus neturi kitos išeities kaip patikėti reklamos, spaudos, žiniasklaidos peršama nuomone ir eina lengviausiu keliu naudodamasis proga. O tokiu tobulu būti ir pasiekti tobulą kūną visai nesunku: tereikia pasitikėti savimi, tapti aktyviu siūlomų produktų vartotoju, o susikūrus tobulą kūną ateisianti ir sėkmė.Tobulo kūno kaip kelio į sėkmę idėja remiasi į pamatinę vartotojiškos visuomenės nuostatą – vartojimo skatinimą. Vartojimo kultūroje skatinami troškinimai, viliojant siekti idealaus kūno ir žadant tobulumą ateičiai. Kūnas vartojimo kultūroje tampa grėsmingu objektu, kuris turi būti saugomas, redukuojamas, marinamas ir treniruojamas vardan „estetinių” kartu komercinių rezultatų.Šis grožio ir represijos susitikimas hiperrealiai tobulos kūno formos kulte yra vienas iš didžiausių civilizacijos paradoksų. Vartojimo ir vartotojų visuomenėje nebereikia ilgai ir sunkiai lipti socialinėmis kopėčiomis kaip XIX.a.pab. – užtenka pasirinkti tam tikrą gyvenimo stilių, ženklinantį žmogų kaip vartotojų bendruomenės narį. Gera išvaizda gali padėti tapti išskirtinai sėkmingu žmogumi ir kaip sėkmės ženklu.
Paauglystės amžiuje tarpusavio santykiai, plėtojasi, intensyvėja,svarbių asmenų grupė didėja, šiame amžiuje išgyvenama susitapatinimo su grupe ir atsiskyrimo krizė ir paauglystėje kyla priešprieša tarp tapatumo ir vaidmenų. Jaunam žmogui perdėtai rūpi , kaip jis atrodo kitų akimis, lyginant su jų pačių savęs įsivaizdavimu. Kiekvienas jaunas žmogus turi turėti realų siektiną kūno formavimo tikslą, nors turime suvokti kokie yra pagrindiniai principai, vertybės, kuriais remiamės veikdami priimdami sprendimus sudėtingomis situacijomis.
Dažnai perdėtas rūpinimasis savo kūnu priveda prie įvairių patologijų.Kartais tai ligos susijusios su tam tikrų papročių ar religinių vertybių laikymusi. Deja šios modernybės laikais priežastis dažniausiai būna kitokios: o iš to seka ligos, depresijos, besaikis dietų laikimasis, o galiausiai tai priveda iki mirties.
Apibendrinus visą pirmajame ir antrame magistro darbo skyriuose pateiktą informaciją apie pagrindinį vartotojiškos visuomenės siekį – vartojimo skatinimą, galima teigti, kad individo kaip vartotojo vertė vartotojiškoje visuomenėje siejama su jo galėjimu įsigyti atitinkamas prekes ir paslaugas. Kitaip tariant, kuo daugiau prekių, paslaugų individas sugeba įsigyti ir vartoti, tuo jį labiau vertina vartotojiška visuomenė. Antroje darbo dalyje buvo analizuojama informacija apie „tobulą ” kūną, kuris tampa preke vartotojiškoje visuomenėje, ir į jį žiūrima kaip sėkmės veiksnį.
Toliau darbe – trečioje dalyje – remdamiesi atliktu sociologiniu tyrimu, bandysime išsiaiškinti, koks kūno tipas vyrauja tarp mūsų jaunimo, kokį požiūrį į savo kūną turi jaunimas ir kiek tobulas kūnas lemia jauno žmogaus sėkmę įvairiose gyvenimo srityse.
3. KŪNAS KAIP VERTYBĖ IR SĖKMĖS VEIKSNYS JAUNIMO GRUPĖJE 3.1. Tyrimo aprašymas. Respondentų charakteristikos
Šioje magistro darbo dalyje apibendrinami ir analizuojami bei interpretuojami sociologinio tyrimo duomenys. Tyrimo esmė – ištirti moksleivių, mokytojų ir tėvų bei darbdavių požiūrį į tobulą kūną kaip sėkmės veiksnį jaunimo socializacijoje. Siekta išsiaaiškinti, kaip jaunimas supranta tobulą kūną, kodėl jį sieja su sėkme gyvenime bendraujant su bedraamžiais, ieškant darbo ir kt.
Sociologinis tyrimas atliktas 2012 m. balandžio mėnesį. Tyrimas atliktas taikant kiekybinį anketinės apklausos metodą bei kokybinį interviu metodą. Anketos ir interviu klausimai sudaryti remiantis mokslinėje literatūroje siūlomomis rekomendacijomis, praktiniais pavyzdžiais, LEU dėstytojų konsultacijomis.
Kiekybinis tyrimas. Tyrimu siekiama identifikuoti bei empiriškai pagrįsti, kaip moksleiviai vertina šiuo metu vyraujantį tobulo kūno kultą ir jo įtaką socializacijoje. Anketinės apklausos metu buvo apklausti Vilniaus Žemynos gimnazijos gimnazistai. Tyrimo metu naudota atsitiktinė moksleivių atranka. Gimnazistams išdalintos anketos (žr. Priedas Nr. 1), jiems užpildžius anketas -jos surinktos.
Kiekybiniam tyrimui atlikti buvo sudarytas klausimynas. Klausimyno pradžioje -instrukcijoje trumpai pristatytas tyrimo tikslas, kas atlieka tyrimą, pabrėžiamas tyrimo anonimiškumas.
Parengtoje anketoje vyrauja uždaro tipo klausimai ir vienas atviras klausimas. Anketą sudaro šios dalys: instrukcija kaip pildyti anketą; 1. klausimų grupė apie vaikams kūno grožį ir standartus (1. 1-7 klausimai); 2.klausimų grupė apie tobulo kūno kultą ir sėkmę (2. 7-17 klausimai); respondentų charakteristika (3. 18-19 klausimai).
Atsiųsti pilną darbą tobulas kunas