Vadovauti žmonėms – mokslas ir menas. Vadovo tikslas – siekti, kad įmonės personalas įgyvendintų bendrus organizacijos tikslus ir uždavinius. Vadovas turi turėti ne tik teises, bet ir autoritetą, jei jo nėra – jis blogas vadovas. Tai – savybė įtikinti, paveikti, kad žmonės padarytų tai, ko iš jų reikalaujama. Žmogus, kurį likimas pašaukė būti vadovu, turi giliai ir nuoširdžiai domėtis savo darbuotojais. Vadovas neturės autoriteto, o jo darbas bus bevaisis, jeigu jo kontaktai su darbo partneriais bus nenormalūs. Būtina perprasti individualias kiekvieno darbuotojo savybes. Nuo jų ugdymo, nukreipimo ir pripažinimo priklauso darbuotojo pasitenkinimas darbu, entuziazmas, darbo kokybė ir efektyvumas. Daugiausiai Lietuvoje direktyvinių vadovų, kai nurodoma darbuotojui, ką reikia daryti. Įmonių, bendrovių savininkai ieško vadovų, kurie yra autoritarinio tipo, linkę asmeniškai spręsti, griežtai kontroliuoti darbuotojų veiksmus, išlaikyti tam tikrą nuotolį tarp savęs ir darbuotojo. Gabus vadovas turi atsisakyti smulkmeniškos kontrolės ir rūpintis galutiniais darbo rezultatais. Vadovas galėtų išvengti klaidų, įvertinęs situaciją organizacijoje ir atradęs tinkamiausią vadovavimo stilių tiek pačiam vadovui, tiek darbuotojams.

Išsamiai apie geras ir blogas vadovo savybes nagrinėjo lietuvių autoriai P.Jucevičienė (1996), B.Leonienė (2001), I.Bučiūnienė (1996), B. Neverauskas ir J. Rastenis (2001), V. Barvydienė ir J. Kasiulis (1998) bei užsienio autoriai autoriai R. C. Appleby (2003) ir kt.
Lietuvoje, esant sunkiai ekonominei situacijai, mažiems atlyginimams, blogoms darbo sąlygoms, daugelis darbuotojų išvyko dirbti į užsienį, todėl įmonių vadovai, siekdami išsaugoti darbuotojus, pradėjo skirti daugiau dėmesio savo vadovavimo įgūdžiams. Jiems tapo svarbu darbuotojų materialinis ir nematerialinis skatinimas. Nors Lietuvoje vis dar paplitęs autokratinis vadovavimo stilius, jau atsiranda vadovų demokratų, kurie pirmiausiai orientuojasi į gerų, draugiškų, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grindžiamų santykių su darbuotojais palaikymą.Keičiantis situacijai, turi keistis ir patys vadovai, t.y. gerinti darbo sąlygas ir tobulinti vadovavimo kokybę – kitaip vadovas bus atsilikęs nuo realybės ir gali sužlugdyti įmonę.
Analizuojant šiuolaikinių autorių literatūrą (A. Sakalas ir V. Šilingienė, 2000; A. Sakalas ir kt., 2000; L. Juozaitienė ir J. Staponkienė, 2002; R. C. Appleby, 2003) galima išskirti tam tikrus bruožus, pagal kuriuos ir yra bandoma klasifikuoti bei apibūdinti atskiras vadovų savybes. Autoriai teigia, kad yra trys pagrindiniai vadovų tipai: demokratai, autokratai ir liberalai.
B. Neverauskas ir V. Stankevičius (2001) pažymi, kad vadovas – autokratas pasižymi stipria valdymo centralizacija, visos valdžios koncentracija vienose rankose. Tai nėra gerai, kadangi neįmanoma didesnėje organizacijos, kad viską valdytų vienas asmuo, dėl to sprendimai priimami labai lėtai ir pavėluotai. Taip pat L.Juozaitienė ir J. Staponkienė (2002) pastebi, jog vadovo autokrato santykiuose su pavaldiniais būdingas pagarbos trūkumas. Bendraudamas su jais vadovas dažnai būna nemandagus, net grubus. Pats neretai kritikuodamas kitų darbą, ypač nemėgsta prieštaravimų ir kritikos savo atžvilgiu. Į ją jis nereaguoja, o į tai darančius asmenis žiūri kaip į nekompetentingus bei besikėsinančius į jo valdžią.
Vadovas – demokratas remiasi valdžios pasidalijimu, įtraukiant pavaldinius į valdymą ir sprendimų priėmimą. L.Juozaitienė ir J. Staponkienė (2002) teigia, kad esminis demokrato vadovavimo bruožas yra tas, kad vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasiliekant sau teisę priimti sprendimą po to, kai klausimas apsvarstytas kolektyve. Demokratiškas vadovas nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Pavaldinių pastangos, iniciatyva, geri darbo rezultatai nelieka nepastebėti. Už juos negailima teigiamo įvertinimo ir pagyrimo. Tai gera vadovo savybė. V. Šilingienė ir A. Sakalas (2000) teigia, jog demokratinis vadovavimo stilius ir yra vienas efektyviausių, tačiau ir jame galima rasti kai kurių trūkumų. Kadangi problemos sprendžiamos kolegialiai, gali nukentėti sprendžiamų klausimų operatyvumas, gaištamas laikas pasitarimuose, vadovas gali išvengti atsakomybės ir užkrauti ją kolektyvui, nes sprendimas buvo priimtas kolegialiai.
Vadovas – liberalas pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Neverauskas ir V. Stankevičius (2001) teigia, kad vadovas liberalas nedemonstruoja savo užimamos padėties, jam sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Jis labai atsargiai priima sprendimus. Vadovo nurodymai dažnai primena prašymus, nes nenorėdamas gadinti tarpusavio santykių su pavaldiniais toks vadovas vengia griežtai įsakinėti. Vadovas, besiremiantis šiuo stiliumi, paprastai yra neaktyvus, nenuoseklus savo veikloje, jį lengva paveikti iš šalies. Vadovas liberalas linkęs nusileisti aplinkybėms, gali be ypatingos priežasties atšaukti anksčiau priimtą sprendimą. Dažnai vadovas nepriima vieno ar kito sprendimo, teisindamasis, kad jo teisės ir įgaliojimai yra riboti. Pavaldiniai, turintys didelę veiksmų laisvę, savo nuožiūra kelia sau uždavinius ir juos realizuoja. Todėl teisingai sakoma, kad vadovą liberalą dažnai valdo pavaldiniai ir aplinkybės, o ne jis juos. Įvairūs klausimai taip pat svarstomi formaliai, nes sprendimų įgyvendinimas priklauso tik nuo pačių vykdytojų iniciatyvos. A. Sakalas ir V. Šilingienė (2000) teigia, kad vadovas liberalas neturi polinkio organizaciniam darbui, silpnai valdo ir kontroliuoja kolektyvo darbą. Dažnai jis tampa tik tarpininku, laukiančiu nurodymų iš viršaus, bet ne savarankiškai priimančiu sprendimus vadovu. Sudėtingose situacijose liberalus vadovas dažnai pasimeta. Jam nepakanka ryžto priimti ir įgyvendinti sprendimą. Toks vadovas nesiekia karjeros, priešingai, jis tarsi gėdijasi valdžios. Todėl dažnai susiklosto situacija, kad toks vadovas neturi autoriteto pavaldinių akyse. Besistengdamas sutvirtinti savo autoritetą, liberalus vadovas bando įsiteikti savo pavaldiniams: suteikia jiems įvairias privilegijas, nepagrįstai moka premijas, duoda neįvykdomus pažadus, atidėlioja prasto darbuotojo atleidimą ir pan. Prieš tai minėtieji autoriai mano, kad liberalus vadovavimo stilius yra tinkamas, kai darbas yra individualus ir kūrybiškas, nes kai kuriuos jo trūkumus kompensuoja vadovo erudicija ir profesinis autoritetas. Tačiau sudėtingomis ir dinamiškomis sąlygomis šį vadovavimo stilių taikyti netinka.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nėra tobulo vadovo apibūdinimo. Tobulas vadovas tas, kuris moka skirtingose situacijose keisti savo vadovavimo stilių, manieras, bendravimą. Vadovas siekdamas tikslo (pelno, rezultato) turi suprasti, kad tai pasiekiama tik darbuotojų dėka. Geras vadovas tas, kuris sugeba motyvuoti darbuotojus dirbti savo noru pilnomis jėgomis, minimaliais kaštais. Toks vadovas būna autoritetas. Organizacijoje, kurioje vadovauja geras vadovas, darbuotojai jaučiasi puikiai, jie nesijaučia išnaudojami ir siekia maksimalaus rezultato.

Literatūra
A. Sakalas ir V. Šilingienė. Personalo valdymas, Kaunas, 2000.
L. Juozaitienė ir J. Staponkienė. Verslo ir Vadybos įvadas. Šiauliai, 2002.
R. C. Appleby. Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius, 2003.
B. Neverauskas ir V. Stankevičius. Projektų valdymas. Kaunas, 2001.