Gėlės nuo seno naudojamos įvairių apeigų metu. Per Žolinę (08 15) pašventintą gėlių puokštę su keletu javų varpų lietuvių moterys senovėje parsinešusios namo į pirkią, užkišdavo po sija, tikėdamos, kad tai apsaugos nuo perkūnijos. Taip pat gėlės buvo dedamos mirusiajam į karstą, nuoviru gydomi ligoniai ir susirgę gyvuliai. Per vestuves gėlėmis buvo puošiami arkliai, vežimai, jaunųjų krėslai, taurės, ypač rūtomis puošdavosi jaunoji, pamergės. O gimus mergaitei, pirmu jos maudymo vandeniu buvo laistomas gėlių darželis, nes buvo tikima, kad tai jaunystėje mergaitei lems piršlius (Vyšniauskaitė, 1999). Gėlės žmogų lydi nuo gimimo iki mirties, todėl tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Prieš išrandant cheminius vaistus žmonės gydėsi augalais, turinčiais vaistinių savybių. Augalai buvo renkami miškuose, pievose, laukuose, po to džiovinami, apdorojami ir naudojami gydant įvairius negalavimus. Šiais laikais cheminiai vaistai yra pagrindinė daugelio žmonių gydymosi priemonė, o vaistiniai augalai lieka antroje vietoje.

Vaistiniai augalai – tai ne tik vaistinėmis savybėmis pasižymintys augalai, bet dažnai esantys ir dekoratyvūs. Tokius augalus galima auginti ne tik dėl jų gydomųjų savybių tam specialiai skirtose vietose, bet taip pat ir gėlynuose, kartu su visomis gėlėmis.

Darbo tikslas – surinkti ir aptarti duomenis apie vaistinius dekoratyvinius augalus, nustatyti ir pateikti jų auginimo dėsningumus Kirnaičių kaime.

Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kokius vaistinius augalus žmonės naudoja gydydamiesi.
2. Išsiaiškinti kaip žmonės vertina vaistinių augalų dekoratyvumą.
3. Įvertinti kokie vaistiniai augalai auginami, kaip ir kur jie išsodinti.
4. Pateikti rekomenduojamų auginti augalų sąrašą.

1. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Gėlynai
1.1.1. Gėlynų atsiradimas

„Gėlynas – ypatingas sodo dekoro elementas, savyje derinantis veją, dekoratyvinių augalų kompozicijas, takelius ir mažąsias architektūros formas (pvz., arkas). Gėlyno dalys turi tarpusavyje derėti. To pasiekti padeda „auksinė” proporcijų taisyklė: 3:5:8 (gėlės, takeliai, veja)” (Gėlyno formavimas, 2009).

Žmonės gėlėmis domėjosi nuo senų laikų. Jau senovės Egipte (3000-1000 m. pr. Kr.) buvo pradėta domėtis gėlėmis. Tai įrodo Egipto piramidėse rasti gėlių vainikų likučiai. Senovės egiptiečiai gėlėmis puošdavo savo namus ir šventyklas įvairių švenčių metu ir per iškilmes. Senovės egiptiečiai turėjo taisyklingos formos sodus, apjuostus aukštomis tvoromis. Sodų priežiūrai dėl karšto ir sauso klimato, drėkinimas vykdavo per sudėtingas užtvankų ir šliuzų sistemas. Šiuose soduose be medžių teikiančių pavėsį augo ir vaistiniai augalai, gėlės ir ypatingai mėgiamos egiptiečių rožės (Januškevičius, 2003). E. Kluckert (2005) teigimu, egiptiečių naudota užtvankų ir šliuzų laistymo sistema buvo vienas iš idealaus miesto elementų šiame laikotarpyje.
Senovės pasaulyje labai gražiais sodais garsėjo Persija. Šiuose soduose taip pat buvo įrengiamos sudėtingos kanalų sistemos augalų drėkinimui. Persijoje soduose ypatingai buvo mėgiamos auginti gėlės (Januškevičius, 2003).
Pasak I. Daujotaitės (1998) ir L. Januškevičiaus (2003), Europos šalyse viduramžiais dekoratyvioji sodininkystė išgyveno sąstingį. Nedideli augalų plotai buvo auginami vienuolynuose ir pilių soduose. Čia buvo auginami dažniausiai vaistiniai ir prieskoniniai augalai. Tačiau viduramžių epochos pabaigoje Vakarų Europos šalyse sodai jau žymiai turtingesni, jie skirti poilsiui ir pramogoms. Šiuose soduose atsirado gėlynai, treliažai, pergolės. Ispanijos soduose išmokta pasinaudoti kalnų sniego tirpsmo vandeniu, taip ji tapo žydinčiu kraštu.
Renesanso epochoje Prancūzijos soduose pradėti taip pat naudoti parteriai, apriboti karpomomis gyvatvorėmis, papuošti labirintais (Januškevičius, 2003), o pasak I. Daujotaitės (1998), parteriai buvo įrengiami ne tik soduose prieš pastatą, bet ir žemutinėse terasų dalyse.
Vakarų Europoje XVII amžiuje pradėti kelti ypatingi estetiniai reikalavimai tiek architektūriniams statiniams, tiek dekoratyviniams sodams. Todėl šiuo laikotarpiu atsirado dideli, puošnūs gėlynai. Parterinė dalis, esanti prieš rūmus, būdavo aprėminama siauromis gėlių rabatėmis, kuriose sodindavo karpomus augalus (buksmedžiai, kukmedžiai, bukai…) vienodais tarpais. Parterio centre įrengdavo baseiną su fontanu ar skulptūrą (Januškevičius, 2003). K. Jakovlevas-Mateckis (2003) teigia, kad šiuo laikotarpiu pradėtas teikti ypatingas dėmesys gėlėms dėl miestų, dvarų ir vienuolynų augimo. Gėlynai buvo įrengiami miestų rūmų soduose, dvarų parkuose, o vienuolynų soduose įrengtos didelės klombos vaistiniams ir prieskoniniams augalams šalia gėlynų.
Kinijoje XIX amžiuje dekoratyvioji sodininkystė buvo labai populiari. Kinai soduose iš gėlių augino orchidėjas, chrizantemas, krūminius bijūnus. Japonijoje VI amžiuje įsigalėjus budizmui įsivyravo sausieji sodai, kuriuose tam tikra tvarka būdavo išdėstomi akmenys ir smėlis. XVI amžiuje japonų soduose pradėti sodinti paparčiai, rododendrai, samanos, įvairūs žemaūgiai medeliai. Japonijoje XII amžiuje pasirodžius rašto darbams apie meno kūrimą, kuriuose buvo rekomenduotos sodų proporcijos, augalijai čia teko tik 20%, todėl tokiuose soduose gėlių beveik nebuvo (Januškevičius, 2003).
Tik XVII-XVIII amžiuje šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti dekoratyviniai sodai. Jie buvo kuriami sekant Vakarų Europos dekoratyviosios sodininkystės tradicijom. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai. Lietuvoje dekoratyvinės sodininkystės vystymui didžiausią įtaka turėjo 1781 metais įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Iš čia augalai netruko pasklisti po Lietuvos didikų dvarų parkus (Januškevičius, 2003). Tačiau D.Juchnevičiūtė (1983) teigia, kad augalų paplitimui Lietuvoje įtakos turėjo ne tik Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrimas, bet taip pat ir Gardino sodas, kuris buvo įkurtas 1775 metais.

1.1.2. Gėlynų paskirtys, tipai, sandara

Gėlynai nuo seno puošė ne tik parkus, bet ir liaudies buitį. Lietuvoje gėlių darželis buvo neatsiejama sodybos dalis. Jis buvo sodinamas prie gyvenamojo namo. Gatviniuose kaimuose ir miesteliuose gėlyną sodindavo tarp namo ir gatvės. Vienkiemiuose vietos daug, todėl galėdavo parinkti gėlėms augti tinkamiausią vietą pasaulio šalių atžvilgiu (Žumbakienė, 2009). D. Juchnevičiūtė (1983) teigia, kad gėlyną lietuviai paprastai įsirengdavo palangėse, ties įėjimu. Gatviniuose kaimuose ir miesteliuose įsirengti gėlyną ties įėjimu ne visada būdavo galimybė, tačiau vienkiemiuose įrengdavo prie įėjimo, nes ten būdavo pakankamai vietos. Gėles augino ne vien dėl grožio, jas naudodavo įvairiose apeigose, vaistams (Vyšniauskaitė, 1999).
Gėlių darželiai užimdavo įvairų plotą. Kartais sodindavo viename namo šone arba per pusę namo šono, arba sodindavo L formos gėlyną – per pusę namo šono ir gale namo.
Apvalios ir keturkampės formos lysvės buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. O tarpukariu pradėtos formuoti širdelės, rombo, trikampio, pusmėnulio, taip pat valstybingumo ženklų (Gedimino stulpų, Vyties kryžiaus) lysvelės (Žumbakienė, 2009).
Gėlynus aptverdavo įvairiomis pintomis tvoromis ir tvorelėmis. Moterys ant tvorų stulpelių džiovindavo pamautas puodynes, ąsočius. Tvora taip pat pasitarnaudavo atjojus piršliams, čia jie pririšdavo savo arklius. Tačiau gėlynus įrėmindavo ne vien pintomis tvoromis ir tvorelėmis, bet taip pat kraštus išdėliodavo akmenukais arba apsmaigstydavo nulupto karklo lankeliais (Vyšniauskaitė, 1999). G. Žumbakienės (2009) teigimu, gėlynai dar būdavo rėminami ir velėna arba apsodinami augalais (saulutėmis (Beilis perennis L.), žiemėmis (Vinca minor L.)).
Gėlynų tipai, jų komponavimo principai susiformavo per ilgą laiką. Gėlyno forma dažnai priklauso nuo to, kur jis yra įrengiamas: parke, miesto aikštėje, šalia gyvenamų namų. Gėlynai gali būti taisyklingi ir netaisyklingi. Taisyklingi – tai klombos, rabatės, parteriai, bordiūrai. Tokie gėlynai dažniausiai būna miesto skveruose, aikštėse, istoriniuose parkuose, jie ribojami akmens, betono bortelių ar velėnos krašto. Netaisyklingoms formoms būdingi mišrūs bordiūrai, netaisyklingos gėlių kompozicijos susiliejančios su gamta (Juchnevičiūtė, 1983). Pasak K. Jakovlevo-Mateckio (2003), netaisyklingom gėlynų formom dar priskiriami alpinariumai, vandens baseino gėlynai.
Taisyklingos arba geometrinės formos yra parteris. Tai stambios dekoratyvinės vejos, gėlių, vandens ir architektūros mažųjų formų kompozicija horizontalioje plokštumoje, kuri apžvelgiama iš viršaus. Šie gėlynai dažnai rengiami žemesnėse vietos arba apžvelgiami nuo rūmų terasų, ar kitų aukštesnių vietų. Parteriai įrengiami dažniausiai šalia svarbių visuomeninių ar istorinių objektų. Istorinių parterių piešinys būdavo labai sudėtingas. Pradžioje ornamentai būdavo daromi iš spalvotų akmenėlių, skaldos, tik vėliau pradėtos sodinti kiliminės gėlės. Parteriniai gėlynai buvo madingi nuo seno rūmų fasaduose. Gėlės parteryje vertinamos kaip spalvinės dėmės, todėl svarbu parinkti tinkamas spalvų proporcijas ir meniškai jas išdėstyti (Juchnevičiūtė, 1983). K. Jakovlevo-Mateckio (2003) teigimu, parteriai dar skirstomi į vejos, mišrius ir ornamentinių gėlių parterius. Vejos parteris – tai vejos kilimas su įkomponuota skulptūra, kurio kontūruose išdėstytos gėlės ir krūmai. Mišriame parteryje veja sudaro tik foną, visas parteris komponuojamas iš aukštų, vidutinių ir kiliminių gėlių.
Ornamentinis gėlių parteris formuojamas iš kiliminių gėlių ir karpomų krūmų, tarpuose įrengiant veją arba užpildant akmenėliais.
Klomba – tai labiausiai paplitusi gėlyno forma. Klombos būna taisyklingų geometrinių formų: kvadrato, stačiakampio, skritulio arba jų derinių. Čia gėlės sodinamos tuo pačiu metu ir vieno aukščio. Klombos paviršius retai būna kelių lygių. Šio tipo gėlynuose sodinamos vienmetės ir dvimetės gėlės, jų kompozicijų giežtas ritmas ir spalvingumas tinkamas papuošti reprezentacinius objektus (Jakovlevas-Mateckis, 2003), o pasak D. Juchnevičiūtės (1983), čia sodinamos dažniausiai vienmetės gėlės.
Rabatė – tai gėlių juosta šaligatvyje, išilgai tako vejoje. Jos būna dažniausiai 0,5 – 3 metrų pločio. Šiame gėlyne sodinamos vienmetės ir dvimetės gėlės. Renesanso ir baroko epochoje rabatės buvo išsodinamos juostiniais ornamentas, o šiuo metu vengiama margumo arba išsodinamos vienspalvės rabatės (Juchnevičiūtė, 1983), o pasak K. Jakovlevo-Mateckio (2003), čia kaitaliojant vienodais intervalais, išsodinamos atitinkamų spalvų gėlės. Autorių nuomonės nesutampa galbūt todėl, po 20 metų yra pasikeitęs požiūris į augalų išsodinimą.
Gėlių vazos naudojamos gatvių pakraščiams, skverams apželdinti. Gėlių vazos gaminamos iš betono, keramikos, kuriuose augalams yra palanki terpė augti. Tokiame inde gėlėms įrengiamas drenažo sluoksnis, po to dedamas mineralinio audinio filtracinis sluoksnis, kad nebūtų išplaunamas gruntas. Ant viršaus pilamas derlingo dirvožemio sluoksnis. Tokiose gėlių vazose augalai gali normaliai augti ir vystytis. Čia taip pat sodinamos vienmetės ir dvimetės gėlės (Jakovlevas-
Mateckis, 2003).
Tankiai užstatytose teritorijose įrengiami gėlynai ant stogo. Augalai tokiuose gėlynuose sodinami į didelius nekilnojamus lovius arba betonines vazas. Gėlynuose ant stogo galima sodinti darželines našlaites, įvairiaspalves petunijas, verbenas, gumbines begonijas, serenčius, šalavijus (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
Laisvos formos gėlynas priskiriamos vejoje ar kitoje vietoje parkuose, skveruose, poilsio aikštelėse išdėstytos pavienės ar grupelėmis daugiametės gėlės. Taip išdėstyti gali būti paprastieji arunkai, baltažiedžiai bijūnai, paparčiai ir kitos stambios gėlės ornamentiškais lapais, ryškiais žiedais (Jakovlevas-Mateckis, 2003). Pasak D. Juchnevičiūtės (1983), gėlių grupes reikia išdėstyti taip, kad iš vieno žiūrėjimo taško matytųsi nedaugiau kaip 3 grupės.
Masyvas – tai stambi laisvos formos kompozicija, sudaryta iš 2 – 3 ar keliolikos rūšių augalų. Tokie gėlynai užima 80 – 150 m2, kai tuo tarpu gėlių grupės užima nuo 3 – 5 iki 40 – 50 m2, todėl masyvus tinka įrengti didelėse atvirose erdvėse. Puikioji rudbekija, darželinė tulpė, darželinis šalavijas, šluotelinis flioksas, gausialapis lubinas – tinkamiausios gėlės tokiems gėlynams (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
Miksborderis – tai daugiaeilis laisvos formos, tapybiško kontūro 1,5 – 3,0 metrų pločio daugiamečių gėlių gėlynas. Gėlyno forma derinama prie tako, sienų, terasų, gyvatvorių, krūmų grupių. Miksborderyje gėlės sodinamos: žemiausios arčiau žiūrovo, aukštesnės atitinkamai toliau (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
Alpinariumas – rengiamas ant natūralaus ar dirbtinio paaukštinto pagrindo, komponuojant atitinkamų rūšių gėles su akmenimis. (Jakovlevas-Mateckis, 2003). Pasak D. Juchnevičiūtės (1983), alpinariumus ir kitos akmenų kompozicijos Europos parkuose pradėtos rengti XVI amžiuje, perėmus kinų ir japonų patirtį. Iš pradžių į alpinariumus buvo sodinami atsitiktiniai augalai ir tik XIX amžiaus viduryje tokio tipo gėlynuose pradėti sodinti alpiniai augalai. Šiuo metu alpinariumams parenkami nereiklūs dirvožemiui, drėgmei ir mėgstantys šviesą augalai – tai uolaskėlės, čiobreliai, katpėdėlės, šilagėlės, aguonos, varpiniai augalai. Alpinariumai įrengiami miesto parkuose, skveruose, prie poilsio aikštelių, laiptų, šlaitų.
Vandens baseino gėlynas – tai laisvos formos, komponuojamas iš daugiamečių gėlių ir vandens augalų. Prie baseinų sodinamos gėlės, sudarančios harmoniją su vandens paviršiumi: balinis ajeras (Acorus calamus L.), paprastoji lūgnė (Nuphar lutea L.), paprastoji vandens lelija (Nmphaea alba L.), įvairūs švendrai (Jakovlevas-Mateckis, 2003).

1.2. Vaistiniai augalai ir jų savybės

„Vaistiniai augalai – tai augalai, kurių atitinkamų dozių preparatais gydomas žmogaus ar gyvulio kuris nors organas, sistema ar visas organizmas. Jie vartojami ne tik gydymui, bet ir profilaktikai ( Smaliukas ir kt., 1992) „.
Apie augalų gydomąsias savybes žmonės žinojo nuo senų laikų. Augalai, vartojami vaistams, jau minimi 6000 m. Pr. M. E. Šumerų rašytiniuose paminkluose. XI a. Pr. M. E. Asirijos, Babilonijos gyventojai jau žinojo, kad vaistams skirtų augalų negalima džiovinti saulėje, nes jos spinduliai ardo chlorofilą ir kitas vertingas medžiagas. VII a. Pr. M. E. Asirų sostinėje buvo įkurtas vaistinių augalų sodas (Jaskonis, 1996).
Hipokratas aprašė daug vaistams naudojamų augalų, tačiau jis manė, kad vaistinių savybių turi visos augalo dalys. O senovės romėnų gydytojas Klaudijus Galenas išsiaiškino, kad gydomųjų savybių turi tik tam tikros augalo medžiagos, o ne jis visas. Rytų šalys taip pat domėjosi vaistiniais ir kitais augalais. Kinų farmakologas XVI a. Li-Ši-Čženj parašė 52 tomų monumentalų darbą, kuriame aprašė vaistinių augalų ruošimo laiką ir būdus, preparatų paruošimą ir gydymą jais (Jaskonis, 1996).
Lietuvoje iki rašto atsiradimo, žinios apie vaistinius augalus buvo perduodamos iš kartos į kartą sakytiniu būdu. 1781-1782 m. Įkūrus Vilniuje botanikos sodą, čia buvo atvežta ir vaistinių augalų. Iš botanikos sodo po Lietuvą paplito garbanotoji mėta (Mentha crispa L.), pipirmėtė (Mentha x piperita L.) ir kiti augalai. N. Taraseskiui Švenčionyse 1883 m. įkūrus supirkimo punktą, kuriame buvo superkama vaistinių augalų žaliava, paskatino vietos gyventojus domėtis vaistiniais augalais ir net auginti savo namuose (Jaskonis, 1996).
Vaistinių augalų auginimas botanikos ir kituose soduose įrodo, kad žmonės nuo senų laikų domėjosi ne tik vaistinėmis, bet ir dekoratyvinėmis augalų savybėmis.
Pasak A. Olišausko (1993), pasaulyje šių augalų žinoma apie 12000 rūšių, o Lietuvoje vartojama apie 800. Šie augalai normaliomis sąlygomis sukaupia didžiausią kiekį veikliųjų medžiagų. Šiuolaikinėje medicinoje kas trečias vaistinis preparatas gaminamas iš vaistinių augalų arba jame yra didelė dalis augalinės kilmės medžiagų, tačiau J. Vasiliauskas (1991) teigia, kad augaluose susikaupusios veikliosios medžiagos koncentracijos yra žymiai mažesnės, įvairesnės, geriau susiderinusios nei cheminiuose vaistuose, taigi mažiau paralyžiuoja ląstelę ir rečiau sukelia
alergiją.
„Vaistiniuose augaluose esančios veikliosios medžiagos stimuliuoja: alkaloidai – stimuliuoja širdies ir kraujagyslių, centrinę nervų sistemą; eteriniai aliejai – slopina uždegimus, spazmus, naikina mikrobus; flavonoidai – veikia baktericidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą; glikozoidai -gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą; rauginės medžiagos – stabdo kraujavimą, mažina uždegimą; saponinai – lengvina atsikosėjimą, skatina tulžies, šlapimo, prakaito išsiskyrimą (Avramenko, 2006)”.
Pasak J. Vasiliausko (1991) ir J. Jaskonio (1996), veikliosios medžiagos kiekis augale kinta priklausomai nuo metų, paros laiko, kartais tai lemia ir oro sąlygos. Kiekviename augale šios medžiagos kaupiasi skirtingais kiekiais įvairiose vietose: pumpuruose, lapuose, žieduose, vaisiuose, žievėje arba šakninėje dalyje. Pumpurai skinami kovo – balandžio mėnesiais, jiems pradėjus brinkti.
Vaistams naudojami augalų lapai skinami sveiki, užaugę iki normalaus dydžio, o žiedai skinami jų žydėjimo pradžioje, giedrą dieną. Tik visiškai sunokę vaisiai ir sėklos turi daugiausiai veikliosios medžiagos. Augalai, byrančiais vaisiais (kmynai), raunami ryte esant rasai ir po to surišti džiovinami nesaulėtoje vietoje. Augalai turintys sultingus vaisius, renkami sausi, nes mažiau susitrina ir ne tokia didelė galimybė atsirasti puviniui. Vaistiniams preparatams naudojama žievė lupama pavasarį tik kirtimui numatytose vietose. Žievės lupimui, kaip ir pavyzdžiui salotų ruošimui, nenaudojami rūdijantys įrankiai. Galima naudoti kaulinius, medinius ar plastikinius pleištus. Šakninės augalų dalys (šakniastiebiai, šaknys, gumbai) ruošiami pavasarį arba rudenį, kada būna neprasidėjus arba jau pasibaigus augalo vegetacija. Tačiau augalai, kuriuose kaupiasi saponinai ir rauginės medžiagos, šaknys ir šakniastiebiai kasami butanizacijos ir žydėjimo metu.

1.3. Vaistinių augalų sistematika

Šertvūnų (Polypodiophyta) skyriui, papartinių (Dryopteridaceae) šeimai priklauso kelminio paparčio (Dryopteris filix-mas L.) rūšis. Tai daugiametis sporinis žolinis augalas, užaugantis iki 1 metro aukščio. Kelminis papartis – dekoratyvus augalas, auginamas parkuose, kapinėse, patalpose. Natūraliai auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, rečiau šį augalą galima aptikti lapuočių miškuose, krūmuose, šiauriniuose upių ir kalvų šlaituose. Kelminis papartis – tai ūksmiamėgis, derlingų ir drėgnų vietų augalas.
Ši rūšis turi ir vaistinių savybių. Vaistiniai žaliavai naudojami šakniastiebiai. Kelminio paparčio šakniastiebio nuoviru buvo plaunamos kraujuojančios dantenos. Miegojimas ant čiužinių, prikimštų šviežių paparčio lapų mažina artrito, sąnarių reumato skausmus, ramina dirglumą (Sasnauskas, 2002), o pasak D. Smaliuko ir kt. (1992), šio augalo šakniastiebiai buvo vartojami ir nuo žarnyno kirmėlių seniau.
Magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriui, lūgninių (Nymphaeaceae) šeimai priklauso paprastosios vandens lelijos (Nymphaea alba L.) rūšis. Tai daugiametis žolinis dekoratyvinis augalas. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Žydi birželį – rugpjūtį. Paprastoji vandens lelija turi vaistinių savybių. Vaistiniai žaliavai naudojami šakniastiebiai ir lapai, o kartais ir žiedai, sėklos. Šakniastiebiuose veikliosios medžiagos (krakmolas, gliukozė, rauginės, mineralinės medžiagos… ) kaupiasi nuo žydėjimo pradžios iki rudens, tuo metu galima juos ruošti. Šakniastiebių nuoviru gydomos inkstų, šlapimo pūslės ligos. Vainiklapių nuoviru arba užpilu šalinami šlakai, gydomi po saulės nudegimų keliami skausmai (Jaskonis, 1996). A. O. raMMepMaH H H. H. rpoM (1976) teigimu, šio augalo preparatai turi antihipertenzinį poveikį (mažina kraujospūdį).
Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos rūšis paprastasis burbulis (Trollius europaeus L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis augalas, užaugantis 30-60 centimetrų aukščio. Žydi gegužę -birželį geltonais, rutuliškais žiedais, natūraliai auga miško aikštelėse, šlapiose pievose, krūmuose, išretėjusiuose miškuose. Kadangi šis augalas natūraliai auga drėgnose vietose, žmonės sodina burbulius prie tvenkinėlių. Paprastasis burbulis puikiai dera ir gėlynuose su kitomis daugiametėmis gėlėmis (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistams naudojama visa augalo antžeminė dalis. Paprastojo burbulio nuoviras skatina tulžies išsiskyrimą, o išoriškai galima nuoviru vilgyti patinimus. Tačiau šis augalas yra nuodingas, todėl reikia naudoti mažomis dozėmis pasitarus su gydytoju (Jaskonis, 1996).
Paprastasis sinavadas (Aquilegia vulgaris L.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis augalas, užaugantis 40 – 80 centimetrų. Žydi birželį – liepą (Vilkonis, 2008). Šį augalą galima aptikti Rytinėje Lietuvos dalyje lapuočių ir mišriuose miškuose. Kaip dekoratyvinis augalas nuo seno auginamas sodybų darželiuose, soduose, kapinėse. Paprastasis sinavadas pasižymi vaistinėmis savybėmis, buvo naudojamas liaudies medicinoje, bet yra nuodingas, todėl reikia naudoti saikingai (Smaliukas ir kt., 1992).
Triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis Mill.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis augalas, užaugantis 4 – 15 centimetrų. Žydi kovą – balandį. Liaudies medicinoje buvo vartojami lapai, išaugę po žydėjimo (Smaliukas ir kt., 1992). Triskiautė žibuoklė natūraliai auga miškuose, pamiškėse, krūmuose. Kaip dekoratyvinis augalas, laukinis ir išvestos įvairios rūšys, auginamas gėlynuose (MaiiKy H Kpefina, 1981).
Pavasarinis adonis (Adonis vernalis L.) yra daugiametis žolinis, vaistinis, dekoratyvinis augalas. Iki žydėjimo užauga 5 – 20 centimetrų, o po žydėjimo iki 40 centimetrų. Žydi balandį -birželį (Korsunas, 1991). Natūraliai šis augalas paplitęs Rusijoje, Vakarų Sibire, Vidurio Azijoje smėlinguose, molinguose dirvonuose. Lietuvoje natūraliai neauga (Junkienė, 2006).
Vaistams naudojama visa antžeminė augalo dalis. Ji nupjaunama nuo žydėjimo pradžios iki vaisiukų byrėjimo pradžios ir skubiai džiovinamas nesaulėtoje vietoje (Korsunas, 1991). Pavasarinio adonio preparatai stiprina širdies raumenį, gerina jos darbą ir ramina nervų sistemą. Tokiomis pat gydomosiomis savybėmis pasižymi ir auksaspalvis, vasarinis, amūrinis, turkenstaninis adoniai (3eMjiiiHCKHH, 1958).
Pievinė šilagėlė (Pulsatilla pratensis L.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, nuodingas, vaistinis augalas užaugantis 8 – 45 centimetrus aukščio. Žydi balandžio – birželio mėnesiais. Lietuvoje natūralios augimvietėse (sausuose šlaituose, sausose pievose, miškuose) auga penkios šilagėlių (Pulsatilla) genties rūšys, iš jų dvi įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Pievinė šilagėlė priskiriama prie retų rūšių. Kaip dekoratyvinis augalas tinka alpinariumams, taip pat gali būti auginama gėlynuose sausesnėse vietose (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistinei žaliavai naudojama visa antžeminė dalis kaip baktericidinė ir fungicidinė priemonė (Smaliukas ir kt., 1992). Pasak V. Sasnausko (2002), taip pat preparatai vartojami kaip raminamieji, nuskausminamieji, spazmus šalinantys, atsikosėjimą lengvinantys vaistai.
Sėjamoji juodgrūdėlė (Nigella sativa L.) – tai vienmetis žolinis, adventyvinis, nektaringas, vaistinis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros rytinės pakrantės, Lietuvoje auginamas gėlynuose, užaugantis 10 – 40 centimetrų aukščio. Žydi birželį – liepą. Juodgrūdėlės preparatai šimtmečius naudojami tradicinėje Artimųjų Rytų ir Azijos medicinoje dėl turimų priešuždegiminių savybių. Indijoje sėjamosios juodgrūdėlės aliejai naudojami skausmams, paraudimams ir tinimui mažinti (Sėjamoji juodgrūdėlė Nigella sativa, 2007).
Bijūninių (Paeoniaceae) šeimai priklauso vaistinis bijūnas (Paeonia officinalis L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 50 – 80 centimetrų aukščio. Ši bijūnų rūšis kilusi iš Pietų ir Vidurio Europos, čia auga miškuose ir priekalnių šlaituose. Bijūnai gerai auga šviesioje, gerai įtreštoje priemolingoje vietoje (Sasnauskas, 2008). Lietuvoje šiuos augalus pradėta introdukuoti 1923-1947 metais, todėl jau gana senai jie auginami kaimo sodybų darželiuose, gazonuose, daugiamečių gėlių lysvėse. Augalas žydi gegužės mėnesį, maždaug dviem savaitėm ankščiau nei kiti bijūnai. Vaistams naudojama bijūno šaknis ir antžemine dalis žydėjimo metu. Liaudyje bijūnas naudojamas sergant skandžio opalige, esant kraujavimams, paralyžiui. Tyrimais nustatyta, kad šis augalas veikia raminamai, gerina miegą, didina apetitą, pašalina galvos skausmą (Korsunas, 1991).
Raktažolinių (Primulaceae) šeimai priklauso pavasarinė raktažolė (Primula veris L.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, natūraliai augantis šlaituose, pamiškėse, pievose ir užaugantis 10 – 30 centimetrų aukščio. Žydi balandį – gegužę, (Vilkonis, 2008) Darželiuose auginamas kaip anksti žydintis augalas.Vaistiniai žaliavai naudojami lapai, žiedai, šaknys ir šakniastiebiai. Lapai ir žiedai skinami augalui pradėjus žydėti, o šaknys ir šakniastiebiai kasami pavasarį arba rudenį, kol dar nėra susiformavusi antžeminė dalis. Pavasarinės raktažolės preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, palengvina atsikosėjimą sergant bronchitu, plaučių uždegimu (CojiogyxHH, 1989). Pasak Z. Bandzaitienės ir kt. (1983), visose augalo dalyse yra vitamino C.
Našlaitinių (Violaceae) šeimai priklauso trispalvė našlaitė (Viola tricolor L.). Tai daugiametis arba vienmetis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 10 – 30 centimetrų aukščio. Natūraliai auga smėlynuose, pievose, pakrantėse, o laukuose kaip piktžolė. Gėlynuose ši našlaitė mažai auginama, nes yra išvesta daug dekoratyvių rūšių ir veislių, dideliais spalvingais žiedais, kurie išstumia trispalves našlaites iš gėlynų. Žydi birželį – rugpjūtį. Vaistiniai žaliavai naudojama antžeminė augalo dalis. Trispalvės našlaitės preparatai vartojama nuo kosulio, kvėpavimo ligoms gydyti, taip pat šlapimo ir prakaito išsiskyrimui (Smaliukas ir kt., 1992). Pasak A. O. raMMepMaH H H. H. TpoM (1976), augalo nuovirai naudojami kai kurioms odos ligoms gydyti.
Dedešvinių (Malvaceae) šeimai priklauso vaistinė svilarožė (Althaea officinalis L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 60 – 150 centimetrų. Žydi liepą -rugpjūtį. Lietuvoje ši ir kitos svilarožių genties rūšys pradėtos auginti ir tiriamos jų veikliosios medžiagos nuo 1970 m. Vaistiniai žaliavai naudojami šaknys, lapai ir kartais žiedai. Šaknys kasamos anksti pavasarį arba rudį, kai augalas būna jau nunykęs, o žiedai ir lapai skinami žydėjimo metu. Vaistinės svilarožės preparatai vartojami slopinant uždegimus, sergant kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto ligomis (Bandzaitienė ir kt., 1983). Pasak n. C. HHKOB (1989), be virškinamojo trakto ligų preparatais gydomos ir venų ligos.
Vaistinė svilarožė kilusi iš Vidurio Europos ir yra paplitusi iki Afrikos ir Sibiro. Natūraliai ji auga drėgnuose druskinguose dirvožemiuose. Lietuvoje vaistinė svilarožė tipiškas sodo ar darželio augalas (Vaistinė svilarožė (Althaea officinalis), 2009).
Storlapinių (Crassulaceae) šeimai priklauso rausvoji rodiolė (Rhodiola rosea L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas. Žydi gegužės – liepos mėnesiais. Lietuvoje savaime neauga, ją galima aptikti natūraliai augančią Europos, Azijos kalnuose, Sibire, Urale. Mėgsta žvyringas kalnų pašlaites. Vaistiniams preparatams naudojami šakniastiebiai su šaknimis. Rausvosios rodiolės preparatai vartojami organizmui atstatyti po sunkių lėtinių ligų. Tai tonizuojantys ir stimuliuojantys preparatai (Sasnauskas, 2008), o pasak E. ,ZL CojiogyxHH (1989), taip pat gydoma šizofrenija, veikia raminamai.
Uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimai priklauso storalapė bergenija (Bergenia crassifolia L.). Tai daugiametis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas. Augalas užauga 25 – 55 centimetrus aukščio, žydi gegužės – liepos mėnesiais. Vaistiniai žaliavai naudojami šakniastiebiai ir lapai. Šakniastiebius galima kasti visą vasarą, o lapai naudingi tik nuskinti anksti pavasarį, peržiemoję žiemą. Storalapės bergenijos tinka nuo uždegimų, veikia sutraukiančiai, baktericidiškai, stabdo kraujavimą, stiprina kapiliarų sieneles, mažina arterinį kraujospūdį (Sasnauskas, 2008). Pasak n. C. HHKOB (1989), storalapės bergenijos preparatais taip pat gydomos skrandžio ir ginekologinės ligos.
Storalapė bergenija natūraliai auga Sibire, Azijoje, Altajuje, Šiaurės Mongolijoje pušynuose, eglynuose ir kedrų miškuose (HHKOB, 1989). Pasak V. Sasnausko (2008), Lietuvoje ji auginama soduose, gėlynuose, kapinėse.
Rūtinių (Rutaceae) šeimai priklauso žalioji rūta (Ruta graveolens L.). Tai daugiametis, adventyvinis, dekoratyvinis, vaistinis užaugantis 20 – 50 centimetrų aukščio puskrūmis. Lietuvoje rūta dvarų turto aprašuose minima jau 1561 m., o natūraliai auga Pietų Europoje, Kryme priesmėlio ir priemolio dirvose, mėgsta šviesą. Žydi birželį – rugpjūtį. (Olišauskas, 1993). Prieš žydėjimą pjaunama visa antžeminė augalo dalis vaistiniai žaliavai. Preparatai iš žaliosios rūtos skatina šlapimo išsiskyrimą ir kraujo kapiliarų sienelių pralaidumą (MaųKy H Kpežna, 1981). A. Olišausko (1993) teigimu, rūtų eterinis aliejus naudojamas įtrynimui nuo sąnarių reumato, o pasak J. Jaskonio (1996) rūtų preparatais dar gydomas sutrikęs regėjimas, Anglijoje augalo sultimis net naikinamos plaukuotų vietų utelės.
Nasturtinių (Tropaeolaceae) šeimai priklauso didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.). Tai daugiametis arba vienmetis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas. Žydi birželį – spalį (Butkienė ir kt., 1991). Šis augalas kilęs iš Pietų Amerikos. Į Vidurio Europą iš Peru įvežtas 1684 m. (Aleksandravičiūtė ir kt., 1971). Lietuvoje auginama šiltoje, saulėtoje vietoje ir lengvoje, purioje, puveningoje, tik ne per daug derlingoje dirvoje. Didžioji nasturtė sutinkama sodybų gėlynuose, miestų želdiniuose, kapinėse, balkonuose (Sasnauskas, 2008).
Vaistiniai žaliavai naudojami švieži augalų lapai, jų sultys, žiedai, neprinokę vaisiai. Didžioji nasturtė vartojama širdies – kraujagyslių ligomis, tinka plaukų stiprinimui. Preparatai pasižymi stipriu antibiotiniu poveikiu (Butkienė ir kt., 1991). Pasak S. Gegužio (2007), Z. Bandzaitienės ir kt. (1983), iš šviežių augalo lapų gaminamas vitamino C ekstraktas.
Agurklinių (Boraginaceae) šeimai priklauso vaistinė taukė (Symphytum officinale L.). Tai daugiametis žolinis, nektaringas, vaistinis augalas, užaugantis 30 – 100 centimetrų aukščio. Žydi birželį – liepą (Jaskonis, 1996). Natūraliai auga soduose, patvoriuose, krantuose, kartais užliejamose pievose. (raMMepMaH H TpoM, 1976). Lietuvoje auginama pietinių rajonų darželiuose (Smaliukas ir
kt., 1992).
Vaistams vartojamos šaknys ir antžeminė dalis. Vaistinė taukė vartojama gydant virškinamojo trakto uždegimus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kaulų lūžius, kraujuojant iš virškinamojo trakto, hemorojaus (Jaskonis, 1996), o pasak D. Smaliuko ir kt. (1992), šaknų nuoviras vartojamas kvėpavimo takų ligoms gydyti.
Vaistinė agurklė (Borago officinalis L.) – tai vienmetis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 20 – 60 centimetrų aukščio. Žydi birželį – liepą. Kilusi iš Mažosios Azijos, Šiaurės Amerikos, Pietų ir Vakarų Europos. Lietuvoje auginama soduose, daržuose. Vaistiniai žaliavai naudojami lapai ir žiedai. Agurklė vartojama kaip prakaitą ir šlapimą varantis vaistas (Gegužis, 2007). Pasak i. Maųicy H H. Kpefina (1981), augalo preparatai išoriškai naudojami kaip minkštinimo ir priešuždegiminė priemonė.
Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimai priklauso didžiažiedė tūbė (Verbascum densiflorum Bertol.). Tai dvimetis žolinis, adventyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 30 – 150 centimetrų aukščio,žydi liepą – rugpjūtį (HHKOB, 1989). Natūraliai auga Vidurio Europoje, Viduržemio pajūrio srityse, Kryme, Ukrainoje miško aikštelėse kaip piktžolė (CojiogyxHH, 1989). Pasak V. Sasnausko(2002), Lietuvoje auga žvyringuose, smėlinguose dirvožemiuose, saulėtuose šlaituose, kirtimuose, pakelėse.
Vaistiniai žaliavai naudojami žiedai. Jie skinami masinio žydėjimo metu. Didžiažiedės tūbės preparatai vartojami skatinant atsikosėjimą, sergant viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimu, bronchine astma, persišaldžius (HHKOB, 1989). Pasak Z. Brandzaitienės (1983), be viso to dar preparatai pagreitina ląstelių regeneraciją ir žaizdų gijimą.
Didžiažiedė rusmenė (Digitalis grandiflora Mill.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 50 – 120 centimetrų aukščio. Žydi birželį – rugpjūtį. Tai kalkingas dirvas mėgstantis augalas. Auga šviesiuose miškuose, kirtimuose, miškų aikštelėse. Pakalkinus gėlyno dirvą, galima auginti kaip dekoratyvų augalą.
Vaistiniams preparatams naudojami lapai, nuskinti prieš žydėjimą. Iš lapų gaminami vaistai veikiantys širdį (Smaliukas ir kt., 1992). O pasak J. Jaskonio (1996), lapų nuoviru dar vilgomos odos žaizdelės, išbėrimai.
Notrelinių (Lamiaceae) šeimai priklauso tikroji levanda (Lavandula angustifolia Mill.)- tai dekoratyvinis, aromatingas, nektaringas, vaistinis augalas augantis puskrūmiu 20 – 60 centimetrų aukščio. Žydi liepą – rugsėjį. Tikroji levanda kilusi iš Viduržemio jūros pakrančių. Lietuvoje auginama darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Levandos auga saulėtoje, sausoje vietoje, priesmėlio ar lengvo priemolio sukultūrintoje, maisto medžiagomis turtingame dirvožemyje
(Gegužis, 2007).
Šis augalas turi antiseptinių savybių, levandų aliejumi gydomos pūliuojančios žaizdos. Bulgarijoje šiuo aliejumi gydoma migrena, reumatas, neurozė (Gegužis, 2007), o pasak V. Sasnausko (2008), paruoštos levandų vonios gerina miegą.
Pipirmėtė (Mentha x piperita L.) – tai daugiametis žolinis, aromatinis, prieskoninis, vaistinis augalas, užaugantis 30 – 80 centimetrų aukščio. Žydi birželį – rugpjūtį (Vasiliauskas, 1991). Pipirmėtė paplitusi beveik visame pasaulyje, o Lietuvoje natūraliai neauga, tačiau auginama soduose, daržuose, vaistinių augalų sklypuose. Gerai auga lengvesniuose, neutralios reakcijos smėlėtuose dirvožemiuose (Sasnauskas, 2008).
Vaistiniai žaliavai naudojami lapai, tačiau kai 30 – 50 % augalų žydi, pjaunama visa antžeminė dalis ir džiovinama ir tik po to lapai nuskabomi. Pipirmėtės tinka bronchito, neurozės, nemigos, slogos gydymui. Pipirmėčių žaliavos yra mišiniuose, vartojamuose širdies ir kraujagyslių gydymui (Vasiliauskas, 1991). J. Jaskonio (1996) teigimu, mentolis yra pagrindinė augalo sudedamoji dalis, kuri nulemia jos gydomąsias savybes.
Krūminė perilė (Perilla frutescens L.) – tai vienametis žolinis, vaistinis augalas užaugantis 60 – 90 centimetrų aukščio. Žydi liepą – rugsėjį. Krūminė perilė kilusi iš Rytų Azijos, Lietuvoje kaip dekoratyvinis augalas, auginama nuo 1990 m. parkuose, skveruose. Augalas pasižymi antimikrobinėmis, priešalerginėmis, priešnavikinėmis, antioksidantinėmis savybėmis (Ragažinskienė ir kt., 2003).
Astrinių (Asteraceae) šeimai priklauso smėlyninis šlamutis (Helichrysum arenarium L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 10 – 30 centimetrų aukščio. Žydi birželį – rugsėjį. Smėlyninis šlamutis – tai Lietuvos augalas, augantis sausuose šlaituose, pamiškėse, šviesiuose pušynuose, pievose, smėlynuose (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistiniai žaliavai naudojami pražydę graižai su trumpai nupjautais žiedynkočiais. Paruošti preparatai skatina tulžies išsiskyrimą (Smaliukas ir kt., 1992), o pasak V. Sasnausko (2008), augalo preparatai taip pat stabdo kraujavimą. C. E. 3eMjiiiHCKHH (1958) teigia, kad šio augalo preparatai naudojami kepenų, skrandžio – žarnyno, šlapimtakių ligoms gydyti.
Didysis debesylas (Inula helenium L.) – tai daugiametis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, nektaringas, prieskoninis, vaistinis augalas. Užauga 50 – 150 centimetrų aukščio. Žydi birželį -rugsėjį geltonais žiedais. Kilęs iš Pietryčių Europos, Lietuvoje auginamas saulėtose vietose, geros struktūros, lengvo priemolio, drėgnokame, su gilesniu podirvio vandeniu dirvožemyje, sodybų gėlynuose, kartais sulaukėja ir galima aptikti drėgnose vietose, upių pakrantėse. Vaistiniams preparatams naudojamas šakniastiebis su šaknimi. Šakniastiebiai ruošiami rudenį arba anksti pavasarį. Didysis debesylas vartojamas nuo karštligės, viršutinių kvėpavimo takų uždegimo, pagerina virškinimą ir medžiagų apykaitą (Sasnauskas, 2008). Pasak Z. Bandzaitienės ir kt. (1983), augalo eterinis aliejus naudojamas dar ir askaridėms varyti.
Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea L.) – daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 70 – 125 centimetrus aukščio. Žydi liepą – rugsėjį. Kilusi iš Šiaurės Amerikos vidurinės ir rytinės dalių. Auga mišriuose ir lapuočių miškuose, stepėse velėniniame jauriniame, raudonžemio, geltonžemio, kaštoniniame ir juodžemio dirvožemiuose. Lietuvoje rausvažiedė ežiuolė Kauno botanikos sode pradėta auginti 1960 m. Šiuo metu auginama soduose ir gėlynuose
(Sasnauskas, 2008).
Masinio žydėjimo pradžioje pjaunamos 25 – 35 centimetrų viršūnės ir džiovinamos arba iš jų spaudžiamos sultys. Vaistiniams preparatams naudojamos ir šaknys, jos kasamos rudenį arba pavasarį (balandį). Rausvažiedžių ežiuolių preparatai įeina į įvairių vaistų sudėtį. Šių augalų preparatai vartojami peršalimo ligų, taip pat pūslelinio stomatito viruso gydymui ir profilaktikai. Ežiuolė naudojama odos, ginekologines, urologines, onkologines ligas gydant ir nuo kraujo užkrėtimo (Sasnauskas, 2008).
Plačialapis šaukštis (Petasites hybridus L.) – tai daugiametis žolinis, vaistinis augalas, užaugantis 15 – 50 centimetrų aukščio. Žydi balandį – gegužę. Plačialapis šaukštis – Lietuvos augalas, auga šaltiniuotuose šlaituose, krantuose, pakrūmėse. Kaip dekoratyvinį augalą galima auginti prie vandens telkinių, versmių, baseinėlių. Vaistiniams preparatams naudojami lapai ir šakniastiebiai. Lapai pjaunami birželio, liepos mėnesiais, visiškai suaugę, o šakniastiebiai kasami rudenį, kai visiškai nuvysta augalas. Plačialapio šaukščio preparatais gydomas kosulys, virškinimo organų spazmai, gastritas, opaligė, šlapimo pūslės uždegimas, o kartais naudojami askaridėms išvaryti (Jaskonis, 1996).
Vaistinė medetka (Calendula officinalis L.) – tai vienmetis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 20 – 50 centimetrų aukščio. Žydi nuo birželio iki vėlyvo rudens. Kilusi iš Pietų Europos. Lietuvoje soduose, gėlynuose, daržuose auginama nuo seno. Medetkos gerai auga saulėtoje vietoje, priemolio ir priesmėlio drėgnokuose, neutralios arba šarminės reakcijos dirvožemiuose (Sasnauskas, 2008).
Vaistinės medetkos žiedynai naudojami medicinoje. Jos preparatai naikina stafilokokus ir streptokokus. Taip pat gydomi odos, gerklės, kepenų ir tulžies, gimdos, skrandžio ir kiti susirgimai (Butkienė ir kt., 1991). V. Sasnausko (2002) teigimu, augalo preparatai taip pat raminamai veikia centrinę nervų sistemą, mažina jaudulį, kraujo spaudimą, stiprina širdies darbą. O pasak V. Korsuno (1991), senoviniuose žolynuose ir gydymo knygose yra duomenų, kad naudojant sutrintus augalo lapus ir žiedus šalinamos nuospaudos ir karpos.
Vėlyvinių (Colchicaceae) šeimai priklauso rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale L.). Tai daugiametis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, nuodingas, vaistinis augalas, užaugantis 5 – 40 centimetrų aukščio. Žydi rugpjūtį – spalį. Paplitęs Vidurio, Vakarų ir Pietvakarių Europoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Lietuvoje šis adventyvinis augalas auga drėgnose ir apydrėgnėse pievose, taip pat auginamas kaip dekoratyvus augalas darželiuose, gėlynuose, lysvėse nedidelėmis grupėmis Vaistiniai žaliavai naudojami gumbasvogūniai, jie kasami tik žydinčių augalų ir apdžiovinami. Rudeninio vėlyvio preparatai vartojami gydant podagrą, lėtinę leukozę, kepenų, blužnies ligas, odos vėžį (Sasnauskas, 2008).
Vilkdalginių (Iridaceae) šeimai priklauso geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 50 – 100 centimetrų aukščio. Žydi birželį – liepą. (Sasnauskas, 2008). Geltonasis vilkdalgis – Lietuvos augalas, auga šlapiuose miškuose, pelkėse, pakrantėse, grioviuose, tačiau gali augti ir normalaus drėgnumo dirvožemiuose, todėl tinka sodinti gėlynuose su kitomis daugiametėmis gėlėmis (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistinei žaliavai naudojami šakniastiebiai. Šakniastiebiai kasami antrųjų augimo metų rugpjūčio mėnesį arba trečiųjų metų balandžio pradžioje. Geltonieji vilkdalgiai naudojami mišiniuose nuo kosulio, bronchito, bronchinės astmos (Sasnauskas, 2008), o D. Smaliuko ir kt. (1992) teigimu, iš augalo šakniastiebių liaudies medicinoje daromos vonios odos ligoms gydyti.
Daržinis krokas (Crocus satinus L.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, prieskoninis, vaistinis augalas, užaugantis 10 – 20 centimetrų. Žydi kovo – balandžio mėnesiais. Augalas kilęs iš Balkanų pusiasalio. Lietuvoje auginamas saulėtose arba iš dalies ūksmingose vietose, lengvuose, humusinguose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Daržiniams krokams būdinga didelė, oranžinė purka, labai išsikišusi, ilgesnė už kuokelius. Vaistiniai žaliavai naudojama ši purka. Purkos surenkamos žydėjimo metu ir išdžiovinamos 45 – 50°C temperatūroje. Krokų purkos pasižymi antiseptinėmis savybėmis, naudojamos skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti, skausmams malšinti. Pasaulinėje rinkoje, tai vienas iš brangiausių augalinių produktų (Sasnauskas, 2008).
Pakalnutinių (Convallariaceae) šeimai priklauso paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 5 – 15 centimetrų aukščio. Žydi gegužį – birželį (3eMjiiiHCKHH, 1958). Paprastoji pakalnutė – Lietuvos augalas, natūraliai augantis miškuose, vandens telkinių pakrančių krūmuose. Kaip dekoratyvinis augalas auginamas darželiuose, gėlynuose (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistiniai žaliavai naudojami lapai, žiedai, žiedynai, o kartais ir šaknys. Žiedynai ir žiedai skinami žydėjimo pradžioje, o lapai taip pat žydėjimo pradžioje arba per žydėjimą. Paprastosios pakalnutės preparatai vartojami širdies ligoms gydyti (3eMjiiiHCKHH, 1958). V. Korsunas (1991) teigia, kad augalo preparatais Rusijoje buvo gydomos ir akių ligos, o Anglijoje ilgą laiką pakalnutės vartotos nervų ligoms gydyti.
Vaistinė baltašaknė (Polygonatum odoratum Mill.) – tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas, užaugantis 15 – 45 centimetrus (Sasnauskas, 2008). Vaistinė baltašaknė – Lietuvos augalas, natūraliai augantis pušynuose ir kituose sausuose ir vidutinio sausumo miškuose. Kaip dekoratyvinis augalas sodinamas ūksminguose parkuose, prie baseinų (Smaliukas ir kt., 1992).
Vaistiniai žaliavai naudojami šakniastiebiai, žolė ir lapai. Šakniastiebiai kasami rugsėjo -spalio mėnesiais, pasibaigus augalo vegetacijai, o žolė ir lapai pjaunami augalui žydint (gegužį -birželį). Vaistinės baltašaknės paruošti preparatai veikia sutraukiamai, nuskausminamai ir slopina uždegiminius procesus, todėl naudojami skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, tuberkuliozei, išvaržoms, kraujavimui stabdyti (Sasnauskas, 2008). J. Jaskonis (1996) teigia, kad Kinijoje šakniastiebių nuoviru gydomos ginekologinės ligos, o dzūkijoje moterys šviežiomis sultimis tepdavo veidą, kad jis paskaistėtų ir parausvėtų.
Gegužraibinių (Orchidaceae) šeimai priklauso plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus L.). Tai daugiametis žolinis, dekoratyvinis, vaistinis augalas užaugantis 15 – 50 centimetrų aukščio. Žydi gegužę – birželį (Jaskonis, 1996). Plačialapė klumpaitė – Lietuvos augalas, natūraliai auga drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose. Kaip dekoratyvinis augalas gėlynuose sunkiai auga, nes yra mikorizinis augalas, kurio vystymuisi reikia specialaus šakninio grybo (Smaliukas, ir
kt., 1992).
Augalo nuoviru Tibete gydomos širdies kraujagyslės. Plačialapės klumpaitės šaknys veikia panašiai kaip valerijono šaknys. Lietuvoje šis augalas gana retas ir įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą (Jaskonis, 1996), o D. Smaliuko ir kt. (1992) teigimu, augalo preparatai liaudies medicinoje buvo vartojami nervų ligoms gydyti.
2. DARBO OBJEKTAS IR METODAI 2.1. Darbo objektas

Tyrimo objektu pasirinkta 50 Kirnaičių kaimo sodybų ir juose esantys gėlynai. Kirnaičių kaimas yra šiaurės Lietuvoje, netoli Latvijos, Šiaulių apskrityje, Joniškio rajone, Kepalių seniūnijoje. Jis yra 2 kilometrai į pietryčius nuo kelio Joniškis – Šiauliai. Tai nedidelė gyvenvietė su 359 gyventojais. Iš jų vaikai ir paaugliai iki 18 metų 95, darbingo amžiaus žmonės – 208 ir 56 pensinio amžiaus gyventojai.
Nuo dirvožemio pH priklauso maisto medžiagų rėžimas jame, jo fizikinės savybės, mikroorganizmų biologinė veikla ir augalų normalus vystymasis. Kai dirvožemio pH mažas (rūgšti reakcija), tampa tirpesni Al, Fe, Mn ir gali būti toksiški augalams, o padidėjus pH, šių elementų tirpumas sumažėja, todėl gali trūkti kai kurių elementų, kai pH padidėja iki neutralios reakcijos. Dėl šios priežasties tinkamiausias dirvožemis mikroorganizmams ir augalų normaliam vystymuisi, kai pH 6,5 – 7,9. Pagal atliktus tyrimus nustatyta, kad Joniškio rajono dirvožemis yra artimas neutraliai (ph 6,6 ir >) reakcijai (Adomaitis ir kt., 1998). Paskaitų metu atliekant dirvožemio granuliometrinės sudėties nustatymo laboratorinį darbą (iš dirvožemio formuota virvė, ją lenkiant, trūkinėjo) buvo nustatyta, kad Kirnaičių kaime dirvožemis yra lengvo priemolio.
Joniškio rajone Satkūnų kaime yra įmonė UAB Sidabra užsiimanti gyvulininkyste (augina kiaules). Čia galima užsisakyti srutas, kurios nemokamai išpilamos ant gyventojų norimo patręšti dirvožemio. Šiomis paslaugomis Kirnaičių kaimo gyventojai nesinaudoja, todėl dirvožemiui jokios įtakos neturi. Vienos iš stambesnių įmonių Joniškyje yra „Šiaurės Vilkas”, Agrochemija, tačiau jų veikloje taip pat nėra nieko, kas galėtų turėti įtakos dirvožemiui. Pačiame Kirnaičių kaime nėra stambių įmonių, kurios turėtų įtakos dirvožemiui. Kaime yra tik keletas ūkininkų užsiimančių žieminių kviečių, rapsų, miežių auginimu.
Atliekant tyrimą, Sodybos pasirinktos Sodžiaus ir Šiaulių senosios gatvėse, nes tai vienos ilgiausių gatvių šiame kaime (žemėlapyje pažymėtos raudona linija), todėl daugiausia sodybų.

1 pav. Kirnaičių kaimo žemėlapis (Interaktyvus Lietuvos žemėlapis, 2007)

Sodybos buvo pasirenkamos pagal nuo gatvės matomą apželdinimo gausumą, sodybose, kuriose nesimatė gėlynų, nebuvo analizuojamos.

2.3. Darbo metodai 2.3.1. Apklausa anketomis

Šiame darbe surinktoje vaistinių augalų sistematikoje didžioji dalis augalų žydi vasarą, tačiau yra keletas žydinčių pavasarį ir rudens pradžioje. Augalus lengviausia pažinti žydėjimo metu, todėl tyrimas buvo atliekamas tris kartus: birželio viduryje, liepos pradžioje ir rugpjūčio pabaigoje.
Tyrimo metu buvo išdalinta 100 apklausos anketų (1 priedas), siekiant išsiaiškinti žmonių nuomonę apie vaistinių augalų dekoratyvias savybes. 100 apklausos anketų buvo išdalinta todėl, kad vienoje sodyboje gėlynų priežiūra ir jų asortimentu rūpinasi ne vienas žmogus, o dažnai keli arba visi šeimos nariai. Taigi vienoje sodyboje dažnai buvo užpildomos dvi ar daugiau anketų. Atliekant tyrimą nebuvo atsisakiusių žmonių pildyti anketas, tik keliatoje sodybų tyrimo metu nerasta namuose šeimininkų, todėl jų nuomonė nesužinota anketų pildymu.
Apklausos anketos buvo sudarytos iš 3 dalių: įvadinės, padėties ir pagrindinės, remiantis R. Tidikiu (2003) ir V. Rudzkiene (2005). Įvadinėje anketos dalyje, pasak K. Kardelio (2005), respondentui turi būti paaiškinamas tyrimo tikslas ir supažindinama su anketos pildymo taisyklėmis, todėl sudarant šią anketą buvo atsižvelgiama ir visa tai atlikta. Anketa buvo parašyta 14 šriftu atsižvelgiant į tai, kad apklausoje turėjo dalyvauti skirtingo amžiaus žmonės. Ne visų apklausiamųjų galėjo būti vienoda regėjimo kokybė, todėl kad nekiltų nesklandumų pildant anketas, jos šriftas buvo padidintas.
Anketos padėties dalyje yra tik vienas klausimas, kuriuo buvo norima gauti informaciją apie anketą pildantį žmogų (amžius). V. Rudzkienės (2005) teigimu, šioje dalyje dar reikia klausimo apie apklausiamojo žmogaus gyvenamąją vietą, tačiau šią anketą pildė vienos gyvenvietės žmonės, todėl toks klausimas buvo nereikalingas. Klausimu apie žmogaus amžių, analizuojant gautus rezultatus bus išsiaiškinta priklausomybė tarp žmogaus amžiaus ir vaistinių augalų asortimento gėlyne, turimų žinių apie šiuos augalus ir jų naudojimą gydymui.
Pasak K. Kardelio (2005), kadangi pildančio anketą žmogaus pradinis silpnesnis dėmesys stiprėja, o gale vėl silpnėja, todėl svarbiausi ir sunkiausi klausimai turėtų būti anketos viduryje. Tačiau šioje anketoje buvo mažai klausimų, todėl žmogaus dėmesys klausimams anketos pabaigoje neturėjo pradėti silpnėti.
Anketos pagrindinę dalį sudaro du blokai: klausimai apie vaistinių augalų auginimą ir vaistinių augalų naudojimą vaistams. Pirmame pagrindinės anketos dalies bloko klausime „Ar domitės vaistiniais augalais ir jų savybėmis?” buvo pateikti galimi atsakymai, iš kurių žmogus turėjo pasirinkti sau tinkamą. Iš šio klausimo bus žinoma ar atsakinėjantis į anketos klausimus žmogus supranta kas tai yra vaistiniai augalai. Klausimas: „Vaistinius augalus auginate atskirame plote ar tame pačiame gėlyne su visomis gėlėmis ir kodėl?” pateiktas iš dalies atviras, nes buvo norima sužinoti kaip žmogus vertina vaistinių augalų dekoratyvumą ir ar tai pagrindinė priežastis kodėl juos augina gėlyne ar atskirame plote. Pateikiant uždarą šį klausimą būtų sunku sužinoti visas priežastis, kodėl vaistiniai augalai auginami gėlyne ar atskirame plote. Klausimu: „Kaip manote, kiek jūsų gėlyne auginamų augalų pasižymi vaistinėmis savybėmis?” gavus rezultatus, nustatyta kiek žmonės augina vaistinių augalų ir kaip jų kiekis priklauso nuo naudojimo gydantis.
Antrame anketos bloke klausimu: „Kokius vaistus renkatės gydydamiesi?” tyrimo metu buvo išsiaiškinta kam gydydamiesi žmonės teikia pirmenybę, vaistiniams augalams ar cheminiams vaistams, ar jų pasirinkimui turi įtakos norima gydyti liga. Klausime pateikti paprasti ligų simptomų pavadinimai (karščiavimas, galvos skausmas, kosulys, sloga), nes pasak V. Rudzkienės (2005) ir K. Kardelio (2005), klausimų formulavimas turi būti tinkamas ir suprantamas žmonėms, kurie bus apklausiami, todėl šiame klausime nebuvo pateikiami sudėtingi medicininiai pavadinimai. Anketoje pateiktu klausimu: „Jei naudojate augalus gydymui, ar juos naudojate iš savo gėlyno?” buvo nustatyta kodėl žmonės augina vaistinius augalus, dėl jų dekoratyvių ar vaistinių jų savybių. Paskutinis anketoje pateikiamas atviras klausimas „Kokius vaistinius augalus dažniausiai naudojate gydydamiesi?” siekiant nustatyti kokius vaistinius augalus žmonės dažniausiai augina ir naudoja. Jei šis klausimas būtų buvęs pateiktas su galimais variantais, juo nebūtų buvę įmanoma sužinoti visų naudojamų vaistinių augalų.

2.3.2. Gėlynų tyrimas

Kol sodybos šeimininkai pildydavo anketas, taip pat dar buvo pildomos dvi lentelės apžiūrint gėlynus. Vienoje lentelėje (2 priedas) buvo skaičiuojami kiekvienos sodybos gėlynuose rastos vaistinių augalų rūšys, taip siekiant išsiaiškinti kaip dažnai vieni ar kiti vaistiniai augalai yra auginami. Jei augalas tyrimo metu žydėjo, buvo fotografuojamas (8 priedas). Nufotografuota buvo trečdalis augalų iš turimo vaistinių augalų sąrašo lentelėje. Lentelė buvo padalinta į 50 stulpelių, viename lape buvo po 10 stulpelių. Lentelėje vienas stulpelis buvo skirtas vienos sodybos augalams žymėti. Šiame stulpelyje buvo žymimi visi rasti sodyboje pagal turimą sąrašą vaistiniai augalai, žydintys tuo metu ir nežydintys. Atlikus tyrimą buvo suskaičiuoti gauti rezultatai ir pateikti lentelėje (3 priedas), jei kurio nors augalo sodyboje buvo nerasta, tos sodybos stulpelyje augalo langelyje buvo dedamas horizontalus brūkšnys.
Kitoje lentelėje buvo žymimas rastų auginamų vaistinių augalų išsodinimo būdas. Lentelėje buvo pasirinkti 5 išsodinimo būdai (grupė, įrėminimas, linija, padrikai, vienas augalas) ir radus vaistinį augalą, žymimas jo išsodinimo būdas lentelėje. Atlikus tyrimą buvo suskaičiuoti rezultatai ir pateikti šioje lentelėje (4 priedas), horizontalus brūkšnys augalo eilutės langelyje reiškia, kad tokiu išsodinimo būdu nebuvo rasta augančio augalo. Lentelę pildant buvo siekiama nustatyti kiekvieno augalo dažniausiai pasitaikantį išsodinimo būdą gėlynuose.

IŠVADOS
1. Kirnaičių kaimo gyventojai vaistinių augalų dekoratyvumą vertina labiau nei jų vaistines savybes.
2. Didesnė dalis gyventojų vaistinius augalus augina kartu su visomis gėlėmis gėlyne.
3. Vaistiniai augalai gėlynuose rasti dažniausiai išsodinti grupėmis (64 %), rečiau buvo rasta išsodinta linija (15 %) ir padrikai (16 %). Tik po kelis % aptiktos augalų rūšys išsodintos įrėminimu ir pavieniui.
4. Tirtuose gėlynuose dažniausiai aptikti šie augalai: triskiautė žibuoklė (22%), trispalvė našlaitė (21%), žalioji rūta (20%), vaistinė medetka (19%) ir paprastoji pakalnutė (18%).
5. Kirnaičių kaimo gyventojai gydydamiesi negalavimus dažniausiai naudoja vaistinę medetką, vaistinę ramunę, paprastąjį krapą, paprastąjį čiobrelį, miškinę mėtą, vaistinę melisą, liepas (žiedai), paprastąją avietę, ankstyvąjį šalpusnį. Vaistinius augalus dažniausiai renkasi gydydamiesi kosulį.
6. Gydydamiesi negalavimus 20 % gyventojų naudoja tik cheminius vaistus, 23 % naudoja tik vaistinius augalus, o 57 % gyventojų naudoja cheminius vaistus ir vaistinius augalus kartu.
7. Kirnaičių kaime dėl dekoratyvinių savybių rekomenduojama auginti – paprastoji vandens lelija, paprastasis burbulis, pavasarinis adonis, pievinė šilagėlė, sėjamoji juodgrūdėlė, vaistinė svilarožė, rausvoji rodiolė, storalapė bergenija, didžioji nasturtė, vaistinė taukė, didžiažiedė tūbė, didžiažiedė rusmenė, pipirmėtė, smėlyninis šlamutis, plačialapis šaukštis, tikroji levanda, krūminė perilė.

SANTRAUKA
Indrė Jankauskaitė
Vaistinių dekoratyvinių augalų populiarumas ir gyventojų požiūris į juos bakalauro baigiamasis darbas.

Darbo tikslas – surinkti ir aptarti duomenis apie vaistinius dekoratyvinius augalus, nustatyti ir pateikti jų auginimo dėsningumus Kirnaičių kaime. Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kokius vaistinius augalus žmonės naudoja gydydamiesi.
2. Išsiaiškinti kaip žmonės vertina vaistinių augalų dekoratyvumą.
3. Įvertinti kokie vaistiniai augalai auginami, kaip ir kur jie išsodinti.
4. Pateikti rekomenduojamų auginti augalų sąrašą.
Darbo objektu pasirinkta 50 Kirnaičių kaimo sodybų ir juose esantys gėlynai. Tyrimas buvo atliktas naudojant apklausos anketas ir dvi gėlynų tyrimo lenteles. Buvo išdalinta 100 apklausos anketų, siekiant išsiaiškinti žmonių nuomonę apie vaistinių augalų dekoratyvias savybes. Kol sodybų gyventojai pildydavo anketas, taip pat buvo pildomos dvi lentelės apžiūrint gėlynus. Viena lentele buvo siekiama išsiaiškinti kaip dažnai vieni ar kiti vaistiniai augalai yra auginami, o kita kokiu išsodinimo būdu jie dažniausiai yra auginami.
Analizuojant apklausos anketos gautus rezultatus, nustatyta, kad didžioji dalis Kirnaičių kaimo gyventojų domisi vaistiniais augalais. Vaistiniai augalai jų gėlynuose sudaro trečdalį visų auginamų gėlių, iš to galima spręsti, kad yra vertinamas jų dekoratyvumas. Iš anketos gautų duomenų taip pat nustatyta, kad kuo daugiau naudojami vaistiniai augalai, tuo didesnę dalį jie sudaro gėlyne auginamų augalų. Išanalizavus pildytas lenteles nustatyti dažniausiai auginami vaistiniai augalai: Hepatica nobelis Mill., Viola tricolor L., Ruta graveolens L., Calendula officinalis L., Convallaria Majamis L.
Išanalizavus tyrimo gautus tyrimo rezultatus galima daryti išvadą, kad Kirnaičių kaimo gyventojai vaistinių augalų dekoratyvumą vertina labiau nei jų vaistines savybes. Vaistiniai augalai gėlynuose rasti dažniausiai išsodinti grupėmis (64 %), rečiau buvo rasta išsodinta linija (15 %) ir padrikai (16 %). Tik po kelis % aptiktos augalų rūšys išsodintos įrėminimu ir pavieniui. Remiantis natūraliomis augimvietėmis ir retai auginamomis Kirnaičių kaime augalų rūšimis sudarytas rekomenduojamų vaistinių augalų sąrašas.

Darbo autorius:
Atsiųsti pilną darbą vaistiniai-augalai