Vitaminas e piene ir pieno produktuose

Pienas ir jo produktai yra būtini subalansuotos mitybos produktai. Pagal sudėtį pienas užima išskirtinę vietą tarp gyvūninės kilmės maisto produktų, kaip idealiai subalansuotas produktas, kadangi į jo sudėtį įeina beveik visi mitybiniu požiūriu svarbūs komponentai, reikalingi organizmui augti, vystytis, atsinaujinti: pilnaverčiai baltymai, vertingi riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos, mikroelementai (kalcis, fosforas, kalis, magnis, cinkas, varis, jodas, fluoras, geležis, kobaltas, molibdenas), vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos – fermentai, organinės rūgštys, hormonai, imuninės medžiagos. Piene yra daugiau kaip 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti (Greičiuvienė ir kt., 2009).

Pasaulyje per metus gaunama apie 0,5 milijardo (500 mln.) t pieno.

Pienas – vienas vertingiausių ir plačiai vartojamų maisto produktų. Daugiausia pieno produktų pagaminama iš karvių (91 %), buivolių (6 %), avių (1,7 %) ir ožkų (1,6 %) pieno (Skimundris, 1997).

Pieną ir iš jo pagamintus pieno gaminius žmonės vartojo nuo seno, kai prisijaukino žinduolius gyvulius. Pienas, kaip pirmasis ir maistingiausias produktas, daugelyje šalių yra vaisingumo, taip pat proto peno ir nemirtingumo simbolis (Gudonis, 2009).

Pienininkystė Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Pieną gamina apie 220 tūkst. ūkių ir 46 % žemės ūkio bendrovių. Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 %. (Šernienė, Sekmokienė, 2006)

Iš pateiktos lentelės matome, kad pieno produkcija sudaro didžiausią Lietuvos gyventojų suvartojamų maisto produktų kiekį, lyginant su kitais produktais. Pieno ir jo produktų suvartojimas per 2007 – 2011 metus Lietuvoje svyravo nežymiai.
Žmogaus mitybiniai ir energijos poreikiai yra patenkinami pieno produktuose esančių sudedamųjų dalių (riebalų, angliavandenių, baltymų), veikliųjų medžiagų (mineralinių medžiagų, vitaminų) ir vandens dėka (Šernienė, Sekmokienė, 2006).

Piene esama riebaluose tirpių vitaminų – A, D, E, K, kurie būtini žmogaus organizmui bei turi antioksidacinį poveikį.
Taigi pienas yra visavertis produktas subalansuotas pagal nepakeičiamas maisto medžiagas, pasižymintis dideliu maistingumu, imuninėmis ir baktericidinėmis savybėmis. Jis tinkamas vartoti bet kokio amžiaus žmonėms. Be to, 30 – 40 procentų energijos reikmės žmogus turi gauti iš pieno.

Darbo tikslas: Nustatyti piene ir jo produktuose esantį riebaluose tirpų vitaminą E ir įvertinti jo dinamiką įtakojančius veiksnius bei jų reikšmingumo lygį.

Darbo uždaviniai:
1. Mokslinės literatūros apie riebaluose tirpius vitaminus piene ir jo produktuose analizė ir
apibendrinimas.
2. Nustatyti piene ir jo produktuose esantį riebaluose tirpų vitaminą E.
3. Įvertinti veiksnius įtakojančius piene ir jo produktuose esančio riebaluose tirpaus vitamino E dinamiką.
4. Nustatyti piene ir pieno produktuose esančio riebaluose tirpaus vitamino E dinamiką įtakojančių veiksnių reikšmingumo lygį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pienas
Pienu vadinamas iš vieno arba kelių melžimų surinktas normalios tešmens sekrecijos pirminis produktas, kuris yra be jokių priedų, ir iš jo nepašalintos jokios sudedamosios dalys; jis skirtas vartoti kaip skystas pienas arba naudoti tolimesniam perdirbimui (Gudonis, 2006).

„Pienas“ dažniausiai suprantamas kaip karvės pienas, o kalbant apie kitų gyvulių pieną nurodoma gyvulio rūšis. Maistui žmonės vartoja: ožkų, avių, kumelių, asilių, mulių, kupranugarių, buivolių, zebu, jakų, šiaurės elnių, briedžių, antilopių patelių pieną (Skimundris, 1993). Tai priklauso nuo geografinės vietovės, klimato sąlygų, papročių ir tradicijų (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).

Enciklopediniuose leidiniuose, aprašančiuose žmonių gyvenimą Biblijos krašte, nurodoma, kad jau tada, t.y. prieš Kristų, jie „sviesto per daug nevartojo, nes karštame ore jį sunku išlaikyti, užtat sūrį bei rūgusį pieną visi mėgo“. Ten taip pat nurodyta, kad „patys neturtingiausi valgydavo varškę iš rauginto avių pieno“ (Gudonis, 2006).
Lietuvoje pienas ir jo produktai buvo vartojami jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų.

Taigi tiek senovėje, tiek dabar pienui, pieno produktams bei jų gamybai buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Ir ne be reikalo, nes pienas yra vertingas maisto šaltinis. Jis yra visavertis, subalansuotas pagal nepakeičiamas maisto medžiagas maisto produktas. Piene yra visos žmogaus organizmui reikalingos maisto medžiagos (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).

Pienas susideda iš daugiau kaip 200 sudėtinių dalių, tačiau pagrindiniai pieno komponentai yra vanduo, riebalai, baltymai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos. Šios sudėtinės dalys yra nepastovios. Jų kiekis piene priklauso nuo karvių veislės, pašarų, laktacijos periodo ir kitų veiksnių (Urbienė, 2005).

Pieną sudarančios medžiagos skirstomos į pagrindines, sudarančias didžiąją dalį (baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vanduo), gretutines, aptinkamas nedideliais kiekiais (fermentai, mineralinės medžiagos, vitaminai ir kt.) ir pašalines. Pašalinėms priskiriamos įvairiais būdais į pieną patekusios medžiagos (pvz., per orą, nuo pašarų, veterinarinių bei sanitarinių manipuliacijų ar pieno perdirbimo metu) (Staniškienė ir kt., 2007).

Cheminė pieno sudėtis ir savybės priklauso nuo įvairių veiksnių, kurių svarbiausieji yra gyvulių veislė, laktacijos periodas, pašarai ir šėrimo būdas, gyvulio amžius ir fiziologinė jo būklė, melžimo būdas, metų laikas ir kt. (Gudonis, 2006).

1.2. Pieno sudėtis

Vanduo. Vanduo piene su kitomis sudedamosiomis dalimis esti įvairiai surištas. Skiriamas laisvasis, surištas (adsorbcinis), brinkimo ir kristalizacijos vanduo. Tai natūralus pieno vanduo, kurio kiekis įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas ir gerokai svyruoja (83-89 %).
• Laisvasis pieno vanduo yra nesusijęs su pieno sudedamosiomis dalimis. Tai pieno organinių ir neorganinių junginių tirpiklis. Laisvasis vanduo dalyvauja visuose pieno gaminių gamybos technologiniuose procesuose. Laisvasis vanduo sudaro 95-97 % piene esančio vandens.
• Surištas (adsorbcinis) pieno vanduo yra susikaupęs koloidiniame būvyje esančių pieno sudedamųjų dalių (baltymų, fosfolipidų, polisacharidų) paviršiuje. Didžiausią jo dalį sudaro prisijungęs prie baltymų molekulių hidrofilinių grupių vanduo. Surištas vanduo sudaro 2,0-3,5 % bendrojo pieno vandens.
• Brinkimo vanduo – pieno koloidinių micelių vanduo. Didžiausią jo dalį sudaro pieno baltymų micelėse esantis vanduo.
• Kristalizacijos vanduo sujungtas su pieno sudedamųjų dalių kristalais. Didžiausią jo dalį sudaro laktozės kristalizacinis vanduo (Gudonis, 2009).
Dujos. Viename litre natūralaus pieno yra apie 60-80 ml dujų. Dujos į pieną patenka jo sekrecijos metu iš kraujo difuzijos būdu arba iš oro, pieną melžiant, transportuojant vamzdžiais, maišant, laikant ir kitaip apdorojant. Pagrindinę pieno dujų dalį sudaro anglies dioksidas CO2 (50-70 %), deguonis O2 (5-10 %) ir azotas N2 (20-30 %) (Gudonis, 2006).
Riebalai. Piene vyraujantys riebalai yra trigliceridai – glicerolio ir laisvųjų riebalų rūgščių esteriai (Staniškienė ir kt., 2007). Piene yra 2,5 – 6 % riebalų (Ū = 3,6 %). Pieno riebumas yra vienas iš svarbiausių jo kokybės, taip pat galvijų produktyvumo rodiklių (Skimundris, 1993). Į pieno riebalų sudėtį įeina įvairios riebiosios rūgštys: sočiosios ir nesočiosios. Pieno riebaluose yra apie 60 % sočiųjų riebiųjų rūgščių ir apie 40 % neprisotintų riebiųjų rūgščių. Nuo jų kiekio priklauso pieno riebalų ir sviesto savybės. Pieno riebalų sudėčiai įtakos turi gyvulio veislė, laktacijos periodas, pašarai ir kitos aplinkybės.
Pieno riebaluose ištirpusios pigmentinės medžiagos (ksantofilas, laktoflavinas, karotinas) suteikia riebalams gelsvą spalvą (Vaitkus, 1995).
Pieno riebalai įeina į organizmo ląstelių sudėtį, dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, palaiko normalias ląstelių membranų funkcijas, dalyvauja imunitetą užtikrinančiose funkcijose. Riebalai reikalingi ir organizmo energetiniams poreikiams. Riebalų energetinė vertė yra 37,710 kJ/kg. Su riebalais į organizmą patenka riebaluose tirpūs vitaminai, biologiškai aktyvios polinesočiosios riebalų rūgštys ir kiti žmogaus organizmui svarbūs riebalų dariniai (Urbienė, 2005).
Baltymai. Tai biologiškai vertingiausias pieno komponentas ir svarbiausia bei sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005). Baltymai sudaro 3,0 – 3,8 % pieno (Ū = 3,2 %). Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių augalinių ir gyvulinių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo – į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno baltymai. Kraujyje esančios laisvos aminorūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno baltymų pradmenys (Skimundris, 1993).
Sudėtingą pieno baltymų sistemą sudaro dvi pagrindinės šių medžiagų grupės. Tai as, x, P ir y kazeinas ir išrūgų baltymai (a – laktoalbuminas, P – laktoglobulinas, kraujo serumo albuminas, imunoglobulinai, proteozopeptonai) (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).
Angliavandeniai. Angliavandeniais (sacharidais) vadinami organiniai junginiai, turintys aldehido arba ketono grupę ir hidroksilo grupes. Pagal struktūrą angliavandeniai yra skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus.
Svarbiausias pieno angliavandenis yra laktozė (pieno cukrus), monosacharidų (gliukozės, galaktozės, tagatozės ir kitų darinių) yra žymiai mažiau, o oligosacharidų piene aptinkama tik pėdsakų. Karvės piene laktozės yra 4,5^5,2 % (vidutiniškai 4,7 %), ir jai tenka apie 30 % visos pieno e nergetinės vertės (Gudonis, 2005).
Tai svarbus angliavandenis, būtinas naujagimiams (Vaitkus, 1995).
Pieno sausosios medžiagos. Pieno sausosios medžiagos yra visos pieno sudėtinės dalys, išskyrus vandenį, dujas ir lakiąsias medžiagas. Jų piene yra 11 – 16 % (vidutiniškai 12,5 %) (Staniškienė ir kt., 2007).
Mineralinės medžiagos. Mineralines medžiagas piene sudaro apie 50 įvairių elementų. Bendras jų kiekis yra apie 1,0 %. Piene jos yra organinių ir neorganinių druskų pavidalu, kurios į jį patenka iš gyvulių kraujo. Mineralinės medžiagos turi didelę įtaką pieno savybėms (termostabilumui, buferiškumui, juslinėms savybėms)
(http://distance.lva.lt/file.php/26/ivairus/1_modulis.pdf. Prieiga per internetą 2012 12 15).
Pagal pieno mineralines medžiagas sudarančių elementų koncentraciją jos skirstomos į makro- ir mikroelementus.
Pagrindiniai karvės piene esantys makroelementai – kalcis (122mg/100 g), kalis (148 mg/10g), chloras (110 mg/100g), fosforas (92mg/100g), natris (50 mg/100g), magnis (13mg/100g); mikroelementai – cinkas (400mg/100g), varis (12mg/100g), geležis (7mg/100g), jodas (4mg/100g), kobaltas (0,08mg/100g), manganas (6mg/100g).
Gyvybinės veiklos procesuose mineraliniai elementai atlieka plastines funkcijas ir ypač svarbūs formuojantis kaulų audiniui (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).
Vitaminai. Piene yra visi gyvam organizmui reikalingi vitaminai – biologiškai aktyvūs pieno komponentai. Vieni vitaminai patenka į pieną per pašarus, o kitus sintetina karvės prieskrandyje ir skrandyje esantys mikroorganizmai. Piene esantys vitaminai įtakoja oksidacinius – redukcinius procesus, veikia kaip antioksidantai, suteikia pienui ir pieno produktams spalvą, stimuliuoja pieno bakterijų dauginimosi procesus.
Piene esantys vitaminai yra skirstomi į: riebaluose tirpius ir vandenyje tirpius (http://distance.lva.lt/file.php/26/ivairus/2_modulis.pdf. Prieiga per internetą 2012 12 15).
Iš tirpstančių riebaluose paminėtini retinolis (arba vitaminas A – 0,02 – 0,2 mg%), ergokalciferolis (arba vitaminas D2 – 0,002 mg%), tokoferolis (vitaminas E – 0,06 mg%), filochinonas (vitaminas K – 0,032 mg/o), vitaminas F (nesočiųjų riebiųjų rūgščių – linolio, linoleno, arachido kompleksas – 1,6 g/kg). Iš tirpstančių vandenyje vitaminų piene randama tiamino (arba vitamino B1 – 0,05 mg%), riboflavino (arba vitamino B2 – 0,2 mg%), pantoteno rūgšties (arba vitamino B3 – 0,27 mg%), piridoksino (arba vitamino B6 – 0,1 – 0,15 mg%), kobalamino (arba vitamino B12 – 0,1 – 0,3 mg%), askorbo rūgšties (arba vitamino C – 0,5 – 2,8 mg%), nikotino rūgštis (arba vitamino PP – 0,05 – 0,4 mg%), biotino (arba vitamino H – 0,0047 mg%).
Fermentai. Tai – baltyminės medžiagos, biologiniai katalizatoriai, susidarantys bet kurioje gyvoje ląstelėje, katalizuojantys įvairius cheminius procesus tiek ląstelėje, tiek išskirti iš jos. Fermentų veikimas pagrįstas tuo, kad tam tikras fermentas katalizuoja tik vieną reakciją ar vieną reakcijos tipą (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005). Piene yra šių svarbių hidrolizuojančių fermentų: lipazės, fosfatazės, laktazės, amilazės, proteazių, lizocimo (Vaitkus, 1995).
Hormonai. Tai medžiagos, išskiriamos vidinės sekrecijos liaukų, kurios dalyvauja organizmo apykaitos procesuose, taip pat stimuliuoja pieno susidarymo ir išsiskyrimo procesus. Piene yra daug hormonų: adrenalino, insulino, tiroksino, prolaktino ir kt., taip pat aptinkama imuninių medžiagų, dalyvaujančių apykaitos procesuose bei palaikančių organizmo atsparumą infekcijoms bei ligoms (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).

Išanalizavus lentelę, matome, kad tiriant pieno sudėtį įvairių gyvulių piene nustatyta, kad vandens (89,7 g) ir angliavandenių (5,8 g) daugiausia nustatoma kumelės piene. Avies piene randama daugiausia sausųjų medžiagų (19,2 g) ir baltymų (5,6 g). Riebalų nustatomas beveik toks pat kiekis avies (7,7 g) ir buivolės (7,8 g) piene. Pagal bendrą mineralinių medžiagų kiekį daugiausia jų nustatoma avies piene, viso 0,9 g. Vertinant pagal atskiras mineralines medžiagas avies piene daugiausia randama: kalcio (178 mg), kalio (198 mg) ir fosforo (158 mg). Karvės piene
14
– natrio (50 mg), sieros (29 mg) ir chloro (110 mg). Buivolės pienas išsiskiria magnio kiekiu, jo yra 18 mg.
Pagal vitaminų turimą kiekį išsiskiria avies pienas, kuriame daugiausia yra vitamino E (0,18 mg), vandenyje tirpių vitaminų B12 (0,5ug), H (8,1 ug), PP (0,35 ug) ir B2 (0,35 ug). Vitamino A vienodu kiekiu pasižymi ožkos ir buivolės pienas, kuriame randama 0,06 mg vitamino E. Avies ir buivolės piene nustatoma 2,3 T.V. vitamino D. K vitaminas nustatytas tik karvės piene (0,03 mg). C vitamino gausa nustatyta kumelės piene, jo randama 9,4 mg. Vitamino B6 didžiausias kiekis nustatomas karvės ir ožkos piene, randama 0,05 mg, o vitamino B1 didžiasias kiekis – kupranugarės piene (0,08 mg).
Didžiausia energetinė vertė 100g pieno yra avies (1082 kcal) ir buivolės (1050 kcal) piene.
1.3. Pieno produktai

Pieno produktai yra iš pieno pagaminti gaminiai, į kuriuos gali būti pridedama maisto priedų bei papildomų, gamybos procesui būtinų medžiagų, naudojamų ne kaip pieno sudedamųjų dalių visiškas arba dalinis pakaitalas (grietinė, grietinėlė, išrūgos, jogurtas, kazeinas, kefyras, pasukos, pieno milteliai, sūris, sviestas, varškė) (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 156, 2000).
Asortimentu vadinama pramonės įmonės gaminių ar prekybos įmonės turimų prekių sudėtis pagal tipus, rūšis ir proporcijas. Lietuvoje gaminami plataus ir įvairaus asortimento pieno produktai, kurių kokybės reikalavimus apsprendžia normatyviniuose dokumentuose nustatyti rodikliai
(Gudonis, 2005).
Pagal LR žemės ūkio ministro 2010 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 3D – 985 „Duomenų apie pieną ir pieno gaminius teikimo taisyklės“ (Žin., 2010, Nr.: 134-6861) 6 priedą rinkoje galima rasti tokį pieno produktų asortimentą:
Švieži pieno gaminiai:
1. Geriamas pienas (nenugriebtas pienas; pasterizuotas nenugriebtas pienas, ne mažesnio kaip 3,5 % riebumo; UAT pienas, nenugriebtas, ne mažesnio kaip 3,5 % riebumo; pusriebis pienas; pasterizuotas pusriebis 1,5 – 1,8 % riebumo pienas; UAT pusriebis, 1,5 – 1,8 % riebumo pienas; nugriebtas pienas; pasterizuotas nugriebtas, ne didesnio kaip 0,5 % riebumo pienas; UAT nugriebtas, ne didesnio kaip 0,5 % riebumo pienas; pienas, kurio riebumas didesnis nei 1,8 %, bet mažesnis nei 3,5 %; pasterizuotas pienas, kurio riebumas didesnis nei 1,8 %, bet mažesnis nei 3,5 %; UAT pienas, kurio riebumas didesnis nei 1,8 %, bet mažesnis nei 3,5 %; pienas, kurio riebumas didesnis nei 0,5 %, bet mažesnis nei 1,5 %; pasterizuotas pienas, kurio riebumas didesnis nei 0,5 %, bet mažesnis nei 1,5 %; UAT pienas, kurio riebumas didesnis nei 0,5 %, bet mažesnis nei 1,5 %);
2. Pasukos (be priedų), įskaitant raugintas;
3. Grietinėlė (ne didesnio kaip 29 % riebumo grietinėlė; didesnio kaip 29 % riebumo grietinėlė);
4. Rauginti pieno gaminiai (jogurtas; kitokių raugo kultūrų jogurtas; raugintas pienas; rūgpienis; bulgariškas rūgpienis; raugintas šutintas pienas; kefyras; acidofilinis pienas; kumysas; rauginto pieno gėrimas; grietinė);
5. Pieno gėrimai (pieno gėrimas su kakava; pieno gėrimas su vaisių ar uogų sirupu, sultimis ir pan.; pasukos su priedais; išrūgų gėrimai);
6. Kiti švieži pieno gaminiai. Tai pieno desertai (pieno drebučiai, tortai, pieno pudingai, grietinėlės desertai, putėsiai ir t.t.), taip pat kastinis, grietinės ar grietinėlės ir augalinių riebalų mišinys.
7. Valgomieji ledai.
Kiti gaminiai:
1. Sutirštintas pienas (nesaldintas sutirštintas pienas; saldintas sutirštintas pienas);
2. Sausieji pieno gaminiai (nenugriebto pieno ar grietinėlės milteliai, kurių pieno riebalų kiekis yra didesnis kaip 1,5 %; nugriebto pieno milteliai; pasukų milteliai);
3. Sviestas ir kiti pieno riebalų gaminiai (sviestas; lydytas sviestas; tepieji pieno riebalai ir tepieji riebalų mišiniai);
4. Sūriai (minkštieji sūriai; puskiečiai sūriai; kietieji sūriai; labai kieti sūriai; švieži sūriai; varškė be priedų; varškė su priedais (su cukrumi ir kitais priedais; varškės pagrindo kremai, desertai. Grūdėtoji varškė); varškės sūreliai);
5. Lydytas sūris;
6. Kazeinas (kazeinatai);
7. Išrūgos (skystų išrūgų ekvivalentu) (skystos išrūgos; sutirštintos išrūgos; išrūgų milteliai; laktozė);
8. Kiti gaminiai: varškės gaminiai su augaliniais riebalais; šviežio sūrio gaminiai su augaliniais riebalais; sūrio gaminiai su augaliniais riebalais.
1.4. Vitaminai

Vitaminai – nedidelės molekulinės masės biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini organizmo normaliai medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai (Praškevičius ir kt., 2003).
Vitaminai augaluose gaminasi veikiant šviesai. Jie būtini žmogui ir gyvūnams, dalyvauja maitinant ląstelę, reikalingi organizmui normaliai funkcionuoti. Vitaminai veikia net ir labai mažais kiekiais, neeikvoja energijos. Jie gaunami su maistu arba gaminami organizme iš provitaminų. Tiek vitaminų trūkumas, tiek jų perteklius sukelia organizmo funkcijų sutrikimus ir gali baigtis mirtimi (Staniškienė ir kt., 2007).
Šiuo metu žinoma 17 būtinų vitaminų, kad organizmas normaliai augtų ir vystytųsi.
Vitaminai skirstomi į dvi grupes: vandenyje tirpius (B1, B2, B6, B12, B15, C, U, PP, H, P, paraaminobenzoinė rūgštis, pantoteno rūgštis, folio rūgštis) ir riebaluose tirpius (A, D, E, K). Vitaminų trūkumas maiste ar nepakankamas jų pasisavinimas organizme sukelia hipovitaminozę, avitaminozę, jų perteklius – hipervitaminozę (Vitėnienė, 1999).
Karvių piene yra praktiškai visi vitaminai, reikalingi normaliam žmogaus organizmo vystymuisi (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).

Iš pateiktos lentelės matome, kad avių piene, jį lyginant su ožkų ir karvių, yra randama didžiausias kiekis vitaminų, tai: vitamino A (83 ug/100 g), vitamino D (0,18 – 0,88 ug/100 g), vitamino E (120 ug/100 g), vitamino C (4700 ug/100 g), vitamino B1 (85 ug/100 g), vitamino B2 (330 ug/100 g), vitamino B3 (454 ug/100 g), vitamino B6 (83 ug/100 g), vitamino B12 (0,6 ug/100 g), folinės rūgšties (5,6 ug/100 g), vitamino PP (428 ug/100 g). Ožkų piene daugiausia randama vitamino H (3,1 ug/100 g), o karvės piene daugiausia randama P karotino (21 ug/100 g).

1.4.1. Vitaminas A

Vitaminas A atrastas dvidešimtaisiais šio amžiaus metais ir išskirtas iš žuvies kepenų (Vitėnienė, 1999).
Vitaminas A, kitaip dar vadinamas retinolis. Organizme retinolis virsta retinaliu (aldehidu) ir retinoine rūgštimi. Retinolis, retinalis ir retinoinė rūgštis yra aktyvios vitamino A formos. Vitamino A provitaminai – a- , P-, y- karotinai. Juos sintetina augalai. Aktyviausias iš karotinų yra P -karotinas (Praškevičius ir kt., 2003).
1 pav. Retinolis, ratinalis, retinoinė rūgštis ir p-karotinas (Kadziauskas, 2008)
Karotinai – augalinės kilmės produktai, o vitaminas A susidaro tik gyvuliniuose audiniuose, kur aptinkamas kaip laisvo spirito ir palmitino ar kitos riebalų rūgšties esteris. Tai venas iš nedaugelio vitaminų, kurio gana dideli kiekiai gali kauptis kepenų ląstelėse (Vitėnienė, 1999).
Funkcijos. Vitaminas A įeina į akių tinklainės receptoriuose esančių rodopsino ir jodopsino sudėtį, taip padėdamas akies tinklainei skirti šviesą ir spalvas, gerindamas regėjimą prieblandoje, regos aštrumą. Retinolis būtinas kaulams ir dantims formuotis, normaliam vaiko augimui. (Lukoševičiūtė, 2001). Vitaminas A svarbus epitelinių ląstelių vientisumui, genų ekspresijai, dauginimuisi, embriono vystymuisi, augimo ir imuninės sistemos funkcijoms (http://fscn.cfans.umn.edu/people/faculty/AnnetteDickinson/index.htm. Prieiga per internetą 2013
01 12).
Šaltiniai. Gyvūninės kilmės produktai tokie kaip kepenys, inkstai, grietinė, sviestas ir kiaušinio trynys yra turtingi vitamino A. Augalinis maistas tarnauj a kaip karotinoidų šaltinis. (Alpsoy, Yalvac, 2011). Morkos, moliūgas, agurotis, tamsiai žalios lapinės daržovės ir abrikosai yra geras P – karotino šaltinis
(http://oklahoma4h.okstate.edu/events/roundup/2011/Fat%20Soluable%20Vitamins.pdf. Prieiga per internetą 2012 08 20).
Trūkumas. Vitamino A hipovitaminozės simptomai yra naktinis aklumas (vištakumas); folikulinė hiperkeratozė (šiurkšti oda); sumažėjęs atsparumas infekcijai; mažakraujystė (anemija); sulėtėjęs vaikų augimas.
Didesnis ir ilgiau trunkantis vitamino A trūkumas sukelia ragenos sausumą (kseroftalmiją), o prasidėjus infekcijai, – ragenos suminkštėjimą (keratomaliaciją) ir regos susilpnėjimą. Kai trūksta vitamino A, sutrinka dauginimosi funkcija (susilpnėja spermatogenezė, placentos susidarymas) (Praškevičius ir kt., 2003).
Perteklius. Vitamino A toksiškumo simptomai yra sausa, niežtinti oda, galvos skausmas, pykinimas ir apetito praradimas. Sunkaus perdozavimo požymiai yra trumpalaikis galvos svaigimas, neryškus matymas ir sulėtėjęs augimas (http://www.ext.colostate.edu/pubs/foodnut/09315.pdf. Prieiga per internetą 2013 03 26).
Rekomenduojama norma. Rekomenduojama vitamino A paros suvartojimo norma pateikiama Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 ,Maisto produktų ženklinimas“ 4 priede yra 800 ug (HN 119:2002).

1.4.2. Vitaminas D

Vitaminas D (kalciferolis) – tai grupė riebaluose tirpstančių panašių medžiagų, priskiriamų vitaminams. Žinomos formos: lamisterolis (vitaminas D1), ergokalciferolis (vitaminas D2), cholekalciferolis (vitaminas D3), dihidrotachisterolis (vitaminas D4). Žmogaus organizme esančios svarbiausios formos – tai ergokalciferolis ir cholekalciferolis (Vingras, Skendelytė, 2010).

Vitaminas D būtinas daugeliui žmogaus organizmo fiziologinių procesų. Žmogus vitamino D gauna dviem keliais: veikiant saulės spinduliams ir su maistu (Vingras, Skendelytė, 2010).
Funkcijos. Pagrindinė vitamino D funkcija žmogaus organizme – kalcio ir fosforo pasisavinimo reguliavimas ir pastovios šių elektrolitų koncentracijos kraujo plazmoje palaikymas (Strazdienė ir kt., 2011).
Šaltiniai. Vitamino D šaltiniai yra žuvų kepenų taukai, sviestas, mėsa, kiaušinio trynys, riebi žuvis, ikrai, pienas, augaliniai produktai, mielės (Lukoševičiūtė, 2011).
Trūkumas. Vaikai, nepakankamai gaudami vitamino D su maistu, arba dėl ultravioletinės spinduliuotės stokos, suserga rachitu (Praškevičius ir kt., 2003). Suaugę žmonės dėl vitamino D trūkumo suserga osteomaliacija (kaulų suminkštėjimas), osteoporoze, kardiovaskuliarinėmis ligomis, daugybiniais sklerozės židiniais, epilepsija, netgi vėžinėmis ligomis (Praškevičius ir kt., 2003; Petrauskienė ir kt., 2010).
Vitamino D nepakankamumas galimas sergant kepenų ir ypač inkstų ligomis, nors su maistu jo gaunama pakankamai: šiuo atveju sutrinka aktyvaus vitamino D susidarymas, prasideda hipokalcemija, susergama inkstų kilmės osteodistrofija (Praškevičius ir kt., 2003).
Perteklius. Dėl vitamino D pertekliaus žmogaus organizme atsiranda hiperkalcemija, hiperkalciurija, hiperfosfatemija. Intoksikacija vitaminu D diagnozuojama, kai kraujyje nustatoma didesnė nei 150 – 200 ng/ml 25(OH)D koncentracija (Strazdienė ir kt., 2011).
Rekomenduojama norma. Pagal Lietuvos HN 119:2002 ,Maisto produktų ženklinimas“ 4 priedą vitamino E rekomenduojama paros suvartojimo norma yra 5 ug (HN 119:2002).

3 pav. Tokoferolių ir tokotrienolių struktūros (Kadziauskas, 2008)

Tokoferoliai yra bespalviai aliejai, gerai tirpstantys riebaluose ir riebalų tirpikliuose, atsparūs temperatūros poveikiui, tačiau greitai suyra veikiami ultravioletinės spinduliuotės (Praškevičius ir
kt., 2003).
Funkcijos. Vitaminas E naudingas organizmui, jo kaip antioksidanto, vitaminų A ir C, raudonųjų kraujo kūnelių ir nepakeičiamoms riebalų rūgštims nuo sunaikinimo apsaugoti (http://www.ext.colostate.edu/pubs/foodnut/09315.pdf. Prieiga per internetą 2013 03 26). Jis apsaugo lipidus nuo peroksidacijos
(http://fscn.cfans.umn.edu/people/faculty/AnnetteDickinson/index.htm. Prieiga per internetą 2013 01 12). Vitaminas E teigiamai veikia kraujodarą, reguliuoja maisto medžiagų ir hormonų patekimą į eritrocitus ir limfocitus, veikia kaip antiagregantas (Lukoševičiūtė, 2011). Daugybė duomenų nepalieka abejonių, kad vitaminas E suteikia reikšmingą apsaugą ir tiems, kuriems nebuvo diagnozuota širdies liga ir tiems kam įrodyta širdies liga (Pryor, 2000).
Šaltiniai. Augalinis aliejus, margarinas, sviestas, riebalai, žalios ir lapinės daržovės, kviečių gemalai, viso grūdo produktai, riešutai, kiaušinio trynys, kepenys
(http://oklahoma4h.okstate.edu/events/roundup/2011/Fat%20Soluable%20Vitamins.pdf. Prieiga per internetą 2012 08 20).
Trūkumas. Vitamino E trūkumas yra retas. Vitamino E trūkumo atvejai paprastai atsiranda tik neišnešiotiems kūdikiams ir tiems, kurie negali absorbuoti riebalų. Kadangi, augaliniai aliejai yra geras vitamino E šaltinis, žmonės, kurie pernelyg sumažina bendrą riebalų kiekį negali gauti
pakankamai vitamino E (http://www.ext.colostate.edu/pubs/foodnut/09315.pdf. Prieiga per internetą 2013 03 26). Trūkstant vitamino E, vyksta membranų lipidų peroksidacija. Membranos tampa nepatvarios, ir ląstelės greitai suyra (Praškevičius ir kt., 2003).
Perteklius. Vitaminas E yra mažiausiai toksiškas iš visų riebaluose tirpių vitaminų. Vartojant net 600 mg jo per dieną, nepastebėta toksiškumo požymių (Praškevičius ir kt., 2003).
Didelės vitamino E dozės kelia pavojų žmonėms, kurie vartoja kraują skystinančius vaistus (http://oklahoma4h.okstate.edu/events/roundup/2011/Fat%20Soluable%20Vitamins.pdf. Prieiga per internetą 2012 08 20).
Rekomenduojama norma. Vitamino E rekomenduojama paros dozė vyrams – 10 mg, moterims – 8 mg. Poreikis vitaminui E didėja, jei vartojama daugiau polinesočiųjų riebalų rūgščių (Praškevičius ir kt., 2003).

1.4.4. Vitaminas K

Vitaminas K yra grupė struktūriškai panašių, riebaluose tirpių vitaminų, kurie reikalingi tam tikrų baltymų potransliacinėms modifikacijoms, daugiausia kraujo krešėjimo, bet taip pat dalyvauja ir medžiagų apykaitos kelyje kauluose ir kituose audiniuose. Jie yra 2-metil-1,4-naftochinono dariniai. Šią vitaminų grupę sudaro dvi natūralios formos: vitaminas K1 ir vitaminas K2 (Pour et al., 2011). Menadionas (K3) nelaikomas natūraliu vitaminu K, o sintetiniu analogu, kuris veikia kaip provitaminas (Lamson, Plaza, 2003).

O
5 pav. Menachinonas (vitaminas K2)
(http://www.naturalmedicinejournal.com/article_content.asp?article=154. Prieiga per internetą 2012
10 14)

Funkcijos. Vitaminas K būtinas protrombino, fibrinogeno, VII, IX, X kraujo krešėjimo faktorių sintezėje. Vitaminas K skatina skersaruožių ir lygiųjų raumenų veiklą, audinių regeneraciją, žaizdų gijimą, dalyvauja karboksilinimo reakcijose, stabilizuoja ląstelių membranas (Lukoševičiūtė,
2011).
Šaltiniai. Vitamino K daugiausia yra randama daržovėse, ypač žaliose daržovėse. Lapiniai kopūstai (kale ir collard tipo), špinatai, brokoliai, gūžinis kopūstas turi savyje didelius vitamino K kiekius. Kiti šaltiniai yra sojos pupelių aliejus, žemuogės ir pienas (http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/FY/FY20900.pdf. Prieiga per internetą 2012 10 18). Vitamino K2 yra gyvūniniuose produktuose, pvz., kepenyse (Praškevičius ir kt., 2003).
K grupės vitaminų kiekis piene svyruoja nuo 0,1 iki 0,4 ug/kg (Staniškienė ir kt., 2007).
Vitaminas yra nestabilus kai veikiamas ultravioletinių spindulių, o valgomuosius aliejus veikiant dienos šviesa arba liuminescencinių lempų šviesa skaidraus stiklo taroje buvo įrodyta, kad greitai sunaikina filochinoną (Suttie, 2009).
Trūkumas. Klasikinis žmogaus vitamino K stokos pavyzdys yra hemoraginė naujagimių liga, dabar tinkamiau vadinama ankstyva vitamino K stoka, kraujavimas, kuris atsiranda gimusiems naujagimiams. Liga pagal pasireiškimą buvo suskirstyta kaip ankstyva (per pirmą gyvenimo dieną), klasikinė (per pirmą savaitę), arba vėlyva (nuo antros savaitės iki šešių mėnesių amžiaus). Klasikinis vitamino K trūkumas pasireiškia kaip lėtas kraujavimas iš nosies, žarnyno, širdies ar pažeistų odos vietų ir sunkiais atvejais kraujavimu kaukolės viduje (Suttie, 2009).
Vitamino K avitaminozės atveju suaugusiesiems dėl II, VII, IX, X kraujo krešėjimo faktorių sintezės sumažėjimo sutrinka kraujo krešėjimas: pailgėja kraujo krešėjimo laikas, atsiranda kapiliarinių kraujavimų (hemoragijų) poodyje, raumenyse, vidaus organuose, kraujuoja iš nosies (Praškevičius ir kt., 2003). Vitamino K stoka gali būti siejama su osteoporoze (Kadziauskas, 2008).
Perteklius. Su maistu gaunant vitamino K, perdozavimo nebūna (Urbonas, 2008).
Rekomenduojama norma. Rekomenduojama paros norma yra 75 ug (Jarienė, Danilčenko,
2012).
1.5. Veiksniai įtakojantys riebaluose tirpių vitaminų kiekį piene ir jo
produktuose

Vitaminų kiekis piene nėra pastovus ir priklauso nuo daugelio faktorių (Urbienė, 2005). Pagrindiniai veiksniai lemiantys piene esančių vitaminų kiekio pokyčius: metų laikas, laktacijos periodas, šėrimo racionas, gyvulio veislė.
Vitaminų kiekį piene mažina:
> deguonis (kartu veikiant aukštai temperatūrai ardo A, E, C);
> ultravioletiniai spinduliai (A, B, C, E, K);
> oksidacija laikymo metu (E, A, C, B1) (Šernienė, Sekmokienė, 2006).
Daugelis vitaminų pasižymi dideliu jautrumu aukštai temperatūrai, šviesai, rūgščių, bazių, deguonies poveikiui. Todėl pieną reikia apdoroti taip, kad būtų maksimaliai išsaugoti vitaminai. Vitaminai įeina į fermentų sudėtį, dalyvauja baltymų, angliavandenių apykaitoje (Skimundris,
1993).

1.5.1. Laktacijos periodas

Pieno sudėtis ir sensorinės savybės kinta per visą 300 dienų trunkantį laktacijos periodą. Pienas, kurį karvė išskiria pirmas 7 laktacijos dienas vadinamas krekenimis ar kolostriniu pienu (Šernienė, Sekmokienė, 2006). Krekenose yra gerokai daugiau karotino, B grupės, C, D, E vitaminų (Greičiuvienė ir kt., 2009). Pirmaveršės karvės pasižymi didesne vitamino A koncentracija plazmoje, krekenose ir piene nei daugiau veršelių turėjusios karvės. Vitamino E koncentracija yra daug didesnė krekenyse, nei brandžiame piene (Debier et al., 2005).

1.5.2. Šėrimo raciono įtaka

Šėrimas pagal subalansuotus racionus virškinamųjų azoto junginių ir kitų komponentų atžvilgiu, gaudamos žaliųjų pašarų ir siloso, karvės duoda pieną, turintį daugiau riebaluose tirpstančių vitaminų ir karotino. Jei racione vyrauja stambieji, koncentruotieji pašarai, pašariniai runkeliai ir nėra siloso, tuomet riebaluose tirpstančių vitaminų piene būna du kartus mažiau
(Skimundris, 1993).
Taip pat pienas praturtinamas vitaminais gyvuliams duodant geros kokybės šieno, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų.
Geras vitamino D šaltinis yra ultravioletiniais spinduliais švitintos pašarinės mielės. (Staniškienė ir kt., 2007).
Augaliniuose pašaruose retinolio nėra, bet yra karotinas, kuris gyvulio organizme virsta retinoliu. Gyvuliniuose pašaruose randama ir karot ino ir retinolio.
Karotinas į gyvulio organizmą patenka su pašarais, virsta retinoliu. Į pieną retinolis pereina iš kraujo.
Vitamino D kiekį piene padeda padidinti vasarą ganymas ganyklose, galvijų švitinimas ultravioletiniais spinduliais, sušėrus vitamino D preparatų (Skimundris, 1993).

1.5.3. Sezoniškumo įtaka

Pieno kokybė ir jo sudėtis per metus kinta.
Vasaros metu, padidėjus racione žaliųjų pašarų kiekiui, piene daug daugiau vitaminų, lyginant su pienu, gautu žiemos metu. Padidėja A, D, ir E vitaminų kiekiai. Tokoferolių daugiau vasaros piene, mažiau – žiemos (Urbienė, 2005).
Geriausias ir paprasčiausias būdas vitaminingam pienui gauti yra melžiamų karvių ganymas vasarą kultūrinėje ganykloje, o žiemą – šėrimas pagal racionus, kuriuose yra pakankamai gero šieno ir siloso.
Daugiausia karotino yra piene, pamelžtame vasarą, kai gyvuliai ganosi žolėje, turinčioje daugiau karotino.
Svieste, pagamintame iš vasarą gauto pieno, yra keturgubai daugiau retinolio, palyginus su žiemą gautu sviestu. Tvartų periodu gautame piene jo sumažėja, ypač antroje pusėje, nes gyvulio organizme išsenka karotino rezervai.
Saulėtu oru besiganančių ir periodiškai pasivaikštinėjančių gyvulių piene pagausėja vitamino D (Skimundris, 1993). Provitaminas ergosterinas, veikiamas ultravioletinių spindulių, virsta vitaminu D2. Todėl vasarą piene jo yra 5 – 8 kartus daugiau negu žiemą (Vaitkus, 1995).

1.5.4. Terminio pieno apdorojimo įtaka

Pieno vitaminai labiausiai kinta šiluminio apdorojimo metu. Šie pokyčiai priklauso nuo šiluminio apdorojimo temperatūros ir trukmės, apdorojimo būdo, pieno kontakto su oru ir kitų veiksnių (Gudonis, 2009).
Žalio pieno atšaldymas ir laikymas 4 – 12 °C temperatūroje turi įtakos vitaminų kiekiui piene. Vitamino A kiekis laikant pieną parą, nekinta, tačiau po 3 pa rų laikymo jo sumažėja apie 12 % (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005). Yra žinoma, kad pasterizacijos metu A grupės vitaminų kiekis gali sumažėti iki 20 %.
Laikant atšaldytą pieną, vitamino A kiekis taip pat mažėja. Laikant žalią pieną tamsoje, vitamino kitimo intensyvumas mažesnis, lyginant su pienu laikytu šviesoje. Laikant pasterizuotą pieną šviesoje, vitamino kiekis taip pat mažėja greičiau, negu laikant tamsoje (Urbienė, 2005).
Piene esantys D grupės vitaminai pasižymi dideliu stabilumu. Jie atsparūs oksidacijai, šviesos poveikiui, pasterizacijai, sterilizacijai (Staniškienė ir kt., 2007).
E grupės vitaminai yra stabilūs. Jie mažai kinta veikiant temperatūrai. Išlieka aktyvūs šarminėje ir rūgštinėje terpėse (Urbienė, 2005).
Vitamino E kiekis esant tok ioms pat sąlygoms (4 – 12 °C laikant 3 paras), sumažėja apie 28 %, o tiamino – 15 – 24 % (Liutkevičius, Lazdauskienė, 2005).

Iš pateiktos lentelės matome, kad pieną pasterizuojant 65 °C temperatūroje 30 minučių iš vandenyje tirpių vitaminų nuo pradinio jų kiekio daugiausia prarandama vitaminų B1 (iki 10 %) ir C (nuo 5 iki 20 %). Iš riebaluose tirpių vitaminų pasterizuojant tokiomis pačiomis sąlygomis daugiausia prarandama vitamino E, kurio netenkama 12 %.
Vykdant pasterizaciją 74 °C temperatūroje 10 – 20 s pastebimas didesnis vandenyje tirpių B1 (26 %) ir C (9 – 10 %) vitaminų sumažėjimas. Tokiose pačiose pasterizacijos sąlygose sumažėja nuo 10 iki 16 % riebaluose tirpaus vitamino A. Vitamino E sumažėjimas 74 °C temperatūros pasterizacijoje nenustatytas.
Pieno sterilizavimo metu esant 115 °C, 15 minučių, iš vandenyje tirpių vitaminų nustatytas vitaminų B1 ir pantoteno rūgšties sumažėjimas, šių vitaminų prarandama iki 10 %. Sterilizuojant pieną nustatyta, kad vitamino A sumažėja 10 %, o vitamino E tik 4 %.
Matome, kad termiškai apdorojant pieną vitaminai A, B1 ir B2 yra jautresni pasterizacijai esant 74 °C ir ją vykdant 10 – 20 sekundžių. Vitaminų E ir C daugiau sumažėja pieną pasterizuojant
65 °C temperatūroje 30 minučių, pantoteno rūgšties kiekis mažėja esant aukštesnei terminio apdorojimo temperatūrai, t. y. pasterizacijos prie 74 °C temperatūros (30 min.) ir sterilizuojant 115 °C temperatūroje 15 minučių.
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir laikas

Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos veterinarijos akademijos biochemijos katedroje ir maisto tyrimų laboratorijoje. Tyrimo atlikimo laikas – 2012 – 2013 metai.

2.2. Tyrimo objektas ir metodai

2.2.1. Tyrimo objektas ir mėginių skaičius

Iš 3 Lietuvoje esančių pieno ūkių paimti:
• Žalio pieno mėginiai;
Tyrimui ėmėme 6 pieno mėginius skirtingu metu (3 imti vasarą ir 3 – žiemą).
o Pirmame ūkyje laikomos Lietuvos juodmargės karvės. Šaltuoju metų laiku jos laikomos tvartuose, šeriamos šienu, šienainiu, kukurūzų silosu, gauna kombinuotųjų pašarų. Šiltuoju metų laiku – išginamos į gamyklas ir pagrindinis pašaras yra žolė.
o Antrame ūkyje laikomos Lietuvos žalosios karvės. Šaltuoju metų laiku laikomos tvarte, jos gauna miežių miltų, šieno ir pašarinių runkelių. Šituoju metų laiku ganomos ganyklose.
o Trečiame tirtame ūkyje laikoma įvairių veislių karvių banda. Karvės visus metus laikomos tvarte palaidos. Jos šeriamos kukurūzų šienainiu, silosu, koncentruotaisiais pašarais, daugiametėmis žolėmis.
Tyrimo metu nustatyta pirminė pieno sudėtis (vanduo, sausosios medžiagos, riebalai, baltymai ir laktozė). Žalias pienas naudotas vitamino E nustatymui žaliame piene, bei vitamino E kiekio nustatymui iš tiriamo pieno pagamintuose pieno produktuose.
Vitamino E kiekio kitimui palyginti atlikome tyrimą su iš vasaros ir žiemos sezono pieno pagamintu sviestu bei nustatėme vitamino kitimą jo saugojimo metu, viso tyrimui panaudojome 8 sviesto mėginius.

Atsitiktine tvarka tyrimams paimti Lietuvoje pagaminti prekybos centruose parduodami:
• Puskiečiai fermentiniai sūriai;
• Saldintas sutirštintas pienas;
Atlikti vitamino E kiekio tyrimai sūriuose, bei saldintame sutirštintame piene.
Prekybos centruose tyrimams imti sūriai buvo pagaminti skirtingų įmonių, taigi jie skyrėsi pagaminimu, sezono metu, kada buvo pagaminti, partijomis. Tyrimai buvo atliekamai skirtingais periodais nuo produktų įsigijimo datos priklausomai nuo produkto ir atliekamo tyrimo.
Tyrimams naudota: po 3 vienetus „Dvaro“ ir „Rokiškis“ fermentinių sūrių, ir 6 vienetai „Gouda“ sūrio.
Tyrimui naudojome UAB „Marijampolės pieno konservai“ saldintą sutirštintą pieną, kuris buvo pagamintas rugsėjo mėnesį, skyrėsi partijų numeriais.
Vitamino E kiekio nustatymą saldintame sutirštintame piene atlikome su 3 mėginiais.

Tyrimams laboratorijoje gaminome:
• Pasterizuotą pieną;
• Acidofilinį pieną;
• Raugintą pieną;
• Kefyrą;
• Grietinėlę;
• Grietinę;
• Sviestą;
• Išrūgas;

Pasterizuotą pieną, acidofilinį pieną, raugintą pieną, kefyrą, grietinėlę, grietinę, sviestą ir išrūgas gaminome laboratorinėmis sąlygomis. Pieno produktų gamyba atlikta remiantis pieno produktų technologinėmis rekomendacijomis. Vitamino E tyrimai atlikti efektyviosios skysčių chromatografijos (ESCh) metodu ir gauti rezultatai palyginti tarpusavyje.

2.2.2. Tiriamųjų gaminių – produktų gamyba

Pieno pasterizacija. Pieno pasterizacija atlikta pieną šildant iki 72±2 °C temperatūros 15-20 sekundžių pasterizatoriuje.
Neriebaus pieno gamyba. Neriebaus pieno gamyba buvo atlikta karvių pieną separuojant ir gautą neriebų pieną pasterizuojant 70-74 °C temperatūroje 20 s be išlaikymo ir atšaldant iki 6 °C temperatūros.
Acidofilinio pieno gamyba. Acidofilinis pienas buvo gaminamas laboratorinėmis sąlygomis žalią pieną rauginant taip pat kaip paprastą rūgpienį tik pridedant grynų acidofilinių lazdelių kultūrų.
Rauginto pieno gamyba. Rūgpienį gaminome iš pasterizuoto karvės pieno, į jį pridedant specifinių raugo kultūrų (Lactococcus lactis subsp. lactis, Lactoccocus lactis subsp. cremoris). Rūgpienio gamybos eiga:
1. Pieno pasterizacija (72±2 °C temperatūroje iki 20 s);
2. Raugo kultūrų pridėj imas;
3. Rauginimas ir atšaldymas (iki 6±2 °C temperatūros).

Kefyro gamyba. Kefyrą gaminome iš pasterizuoto karvės pieno, į jį pridedant kefyro grybelių kultūrų (Lactobacillus kefir, Leuconostoc, Lactococcus ir Acetobacter). Kefyro grybeliuose yra tiek laktozę skaldančių mielių (Klutveromyces marxianus), tiek laktozės neskaldančių mielių
(Saccharomyces unisporus, Saccharomyces cerevisiae ir Saccharomyces exiguus); Gamybos eiga:
1. Pieno pasterizacija (72±2 °C temperatūroje iki 5 – 20 s);
2. Atšaldymas (iki 20 °C);
3. Raugo kultūrų pridėj imas ir rauginimas;
4. Atšaldymas (iki 6 °C temperatūros) ir brandinimas (9-13val.);
Grietinėlės gamyba. Gaminant grietinėlę atliekamas karvių pieno separavimas, kurio metu gaunamos dvi fazės, tai – liesas pienas ir grietinėlė. Optimalus grietinėlės riebumas separuojant yra 32-37 %. Separuojama antrą kartą iki reikiamo riebumo.
Grietinės gamyba. Gaminant grietinę rauginome grietinėlę grynųjų pienarūgščių ir aromatinių bakterijų kultūrų raugu, gaminamu iš Lactococcus lactis bekterijų. Šių bakterijų dėka iš laktozės pagaminama pieno rūgštis ir aromatinės medžiagos grietinėje.

Gamybos eiga:
1. Pieno pašildymas (iki 40 – 45 °C temperatūros);
2. Separavimas (gaunama grietinėlė);
3. Homo genizavimas;
4. Pasterizacija (72±2 °C temperatūroje išlaikant 5 – 20 s);
5. Atšaldymas (iki 20 – 25 °C temperatūros);
6. Raugo dėjimas ir rauginimas;
7. Atšaldymas (iki 6 °C temperatūros) ir brandinimas (iki 24 val.).

Sviesto gamyba. Žalias pienas pašildomas (iki 70 – 75 °C) ir separuojamas (gautas liesas pienas ir grietinėlė). Atliekamas grietinėlės maišymas ir atšaldymas (iki 12 – 14 °C). Grietinėlė brandinama. Subrandinta grietinėlė mušama muštuve. Gautas sviestas išdalintas į tarą ir laikytas 2 dienas 0 – 6 °C temperatūroje, kad įgautų tvirtą, sviestui būdingą formą.
Išrūgų gamyba. Išrūgos gautos gaminant varškę. Varškės gamybos eiga: pienas pašildomas iki 34-40 °C temperatūros, separuojamas, pasterizuojamas 78±2 °C temperatūroje išlaikant 15-20 s ir atšaldomas iki rauginimo temperatūros. Sutraukinimas. Gautas pienas užraugiamas mezofilinių pienarūgščių kultūrų raugu. Atskiriamos išrūgos ir išpilama sutrauka. Atliekamas sutraukos savaiminis presavimas. Varškės atšaldymas.

2.2.3. Tyrimų metodika

Sausųjų medžiagų ir drėgmės nustatymas piene, džiovinant 102±2 °C temperatūroje.
(Gudonis, 2002).
Tyrimo metodas aprašytas A. Gudonio knygoje „Pieno ir pieno produktų ekspertizė“.
Priemonės ir reagentai: 50 ml talpos biuksas; stiklinė lazdelė; pipetė (10 ml); laboratorinės svarstyklės (0,001 g tiklumo); eksikatorius; džiovinimo spinta; vandens vonia; elektrinė krosnelė; sietas su 1 – 1,5 mm trapeliais; tiriamas pienas.
Darbo eiga: į 50 ml biuksą įberiama 20-K30 g išplauto ir išdžiovinto (105 °C temperatūroje) smėlio, įdedama stiklinė lazdelė. Biuksas dedamas į kaitinimo spintą 30^40 minučių 102±1 °C temperatūroje džiovinimui. Po kaitinimo išimtas biukasas uždengiamas dangteliu, išimamas iš d-iovinimo spintos ir ataušinamas eksikatoriuje, 30 min., ir pasveriamas laboratorinėmis svarstyklėmis, 0,001 g tikslumu. Į biuksą pilama 10 ml paruošto pieno mėginys ir pasveriama. Turinys gerai sumaišomas stikline lazdele, pašildomas ant verdančio vandens vonios maišant apie 30 min. Kai biukso turinys tampa birus atidengtas biuksas dedamas į džiovinimo spintą kaitinti 2 valandas 102±2 °C temperatūroje. Praėjus džiovinimo laikui biuksas išimamas ir uždengiamas. Aušinama 45 minutes eksikatoriuje ir pasveriama. Atidengiamas biuksas ir dar kartą kaitinamas. Po valandos laiko biuksas išimamas, ataušinamas ir pasveriamas. Jeigu dviejų paskutiniųjų svėrimų skirtumas yra mažesnis nei 0,001 g toliau galima vykdyti skaičiavimus. Jeigu skirtumas yra didesnis – procedūrą reikia kartoti.

Pieno riebumo nustatymas Gerberio metodu.
Tyrimas atliktas pagal Lietuvos standartą LST ISO 488:2008 „Pienas. Riebalų kiekio nustatymas. Gerberio butirometrai (tapatus ISO 488:2008).
Reagentai: koncentruota sieros rūgštis; izoamilo alkoholis.
Priemonės: pieno pipetė (10,77±0,03 ml) (20 °C), su viena menisko linija ir burbuliuku; butirometrai ir jų kamščiai; automatinis dozatorius (10±0,2 ml) sieros rūgščiai įpilti; automatiniai dozatoriai (10,0±0,2 ml) sieros rūgščiai ir (1,0±0,05 ml) amilo alkoholiui įpilti; stovas su apsaugos skydeliu butirometrams sustatyti ir sumaišyti; centrifuga butirometrams, sukimosi greitis 1000 -1150 min-1; vandens vonia butirometrams šildyti (65 ±2 °C temperatūroje); vandens vonia bandiniui paruošti (20 – 40 ° C temperatūroje); termometras vandens temperatūrai matuoti.
Darbo eiga: tiriamas pienas šildomas vandens vonioje iki 20 – 30 °C. Pienas atsargiai sumaišomas indą vartant, kad nesuputotų ar nesusidarytų riebalų kruopelių. Išmaišius pienas atšaldomas iki 20 °C temperatūros ir paliekamas 3 – 4 min., kad išsiskirtų oro burbuliukai. Po pieno paruošimo nedelsiant atliekama analizė.
Į pieno butirometrą nesušlapinant jo kaklelio, dozatoriaus pagalba įpilama 10 ml sieros rūgšties. Tiriamas pienas sumaišomas 3 – 4 kartus pavartant indelį. Pipete pritraukiama pieno tiek, kad būtų virš brūkšnelio tuomet pipetė ištraukiama iš indelio ir nušluostoma. Pipetėje esantis pieno perteklius išlašinamas atgal į indelį, kol pieno viršutinis lygis pipetėje susilygina su pipetės brūkšneliu (pipetės galas turi būti priglaustas prie sienelės).
Pipetė su pienu perkeliama į butirometrą, jos galą priglaudžiant prie butirometro sienelės žemiau kaklelio. Pipetės galas nuo sienelės atitraukiamas po kelių sekundžių. Nesušlapinant kaklelio į butirometrą įpilama 1 ml alkoholio. Butirometras atsargiai užkemšamas sausu kamščiu, jo plačioji dalis turi siekti butirometro kaklelį stove butirometras kratomas, 4- 5 kartus vartomas, kol susimaišo skysčiai ir ištirpsta baltymai. Tuomet butirometras staigiai dedamas į centrifugos lizdą graduotaja dalimi į centrą. Butirometrai išdėstomi simetriškai vienas prieš kitą. Centrifuga uždengiama dangčiu ir centrifuguojama 5 minutes. Išėmus butirometrą iš centrifugos guminiu kamščiu reguliuojamas riebalų stulpelis taip, kad jis būtų butirometro skalėje. Butirometras, kamščiu žemyn statomas š 65±2 °C temperatūros vandens vonią. Vonioje jis laikomas 3 – 10 min.
Išėmus iš vandens vonios butirometrą nedelsiant nustatomas riebalų stulpelio aukštis. Butirometrą laikant vertikalioje padėtyje, riebalų stulpelio riba turi būti akių lygyje. Apatinė riebalų stulpelio riba kamščiu nustatoma ties nuline sveikąja butirometro skalės padala. Nuo jos skaičiuojamas padalų skaičius iki riebalų stulpelio menisko apatinio taško. Riebalų kiekis nustatomas skalės mažiausioa padalos tikslumu.
Riba tarp riebalų ir rūgšties turi būti ryški, o riebalų stulpelis skaidrus.

A – riebalų stulpelio apatinės ribos parodymai; B – riebalų stulpelio viršutinės ribos parodymai. Riebalų kiekis išreiškiamas riebalų gramais/ 100 g pieno.
Tikslumas. Dviejų atskirų analizių, atliktų vieno analitiko normaliomis sąlygomis per trumpą laiką su identiškomis tyrimo medžiagomis, rezultatų skirtumas turi neviršyti skalės mažiausios padalos reikšmės (0,1 %). Galutinis rezultatas yra analizių rezultatų aritmetinis vidurkis (LST ISO 488:2008).
Pieno baltymų kiekio nustatymas Kjeldalio metodu.

Tyrimas atiktas remiantis Lietuvos standartu LST EN ISO 8968-1:2002 „Pienas. Azoto kiekio nustatymas. 1 dalis. Kjeldalio metodas (ISO 8968-1:2001).

Darbo eiga: į tuščią Kjeldalio kolbą įdedama pagalbinių mineralizavimo priemonių (stiklo lazdelių), supilama 15 g kalio sulfato K 2SO4 1,0 dvivalenčio vario sulfato CuSO 4 x 5H2O tirpalo ir tyrimui naudojamo pieno mėginio 5 g (pasverto 0,1 mg tikslumu).

Į kolbą įpilama sieros rūgšties (tankis 1,84 g/cm3), 30 -35 ml. Ji pilama atsargiai kolbos sienele, kad kad nuplautų ant sienelių likusių reagentų ir mėginio likučius. Kolbos turinys sukamuoju judesiu sumaišomas. Paruošta kolba statoma į traukos spintoje esantį mineralizavimo aparatą 45 ° padėtyje. Iš pradžių Kjeldalio kolba kaitinama pamažu (kad mineralizato putos nesiektų kolbos kaklelio) 20 min., kol kolbos viduke atsiranda baltų garų. Tada kaitinama 15 min. vidutinėje temperatūroje. Po to temperatūra padidinama iki maksimumo ir kaitinama 5 – 6 min. kol užvirs kolbos turinys. Kolbos turiniui nuskaidrėjus, toliau kaitinama dar apie 1 val. 20 min. baigus mineralizavimą kolba atšaldoma iki kambario temperatūros per 30 min. kai mineralizatas atvėsta, į jį atsargiai įpilama 300 ml distiliuoto vandens. Į kolbą įlašinama 3^4 lašai putojimą mažinančios silikono preparato 30 % vandeninės emulsijos. Kolbos turinys atsargiai išmaišomas ir s tebima, kad ištirptų kaitinimo metu susidarę kristalai. Tada į kolbą įberiama putojimą mažinančio lydyto aliuminio oksido ir turinys atšaldomas iki kambario temperatūros.
Į atšaldytą Kjeldalio kolbą įpilama 90 ml 50 % natrio šarmo tirpalo. Pilama atsargia i, kad šarmo tirpalas nutekėtų palenktu kolbos kakleliu į kolbos dugną. Po to Kjeldalio kolba iškart prijungiama prie distiliavimo aparato, kurio šaldytuvo išleidžiamojo vamzdelio galiukas įmerktas į 50 ml 40 % boro rūgšties tirpalą su indikatoriumi (1 dalis metilo raudonojo sumaišyta su 5 dalimis bromkrezolo žaliojo), esantį 250 ml kūginėje kolbutėje distiliatui surinkti. Kjeldalio kolba sukamuoju judesiu energingai sumaišoma. Virimo temperatūros intensyvumas reguliuojamas taip, kad kolbos turinys neputotų. Kai surenkama 100^125 ml, kūginė kolbutė nuleidžiama žemyn tiek kad išleidžiamojo vamzdelio galiukas būtų apie 4 mm panardintas į distiliatą ir toliau distiliuojama. Baigus distiliavimą (kai virimas tampa netolygus) Kjeldalio kolba atjungiama, o šaldytuvo išleidžiamojo vamzdelio galiukas nuplaunamas trupučiu vandens, kuris surenkamas į kolbutę su distiliatu.
Optimalūs distiliavimo parametrai: iki netolygaus virimo pradžios kūginėje kolbutėje surenkama apie 150 ml distiliato (bendras skysčio kiekis kūginėje kolbutėje apie 250 ml), distiliato temperatūra ne didesnė kaip 25 °C.
Distiliatas titruojamas 0,1N druskos rūgštimi (HCl) iki pirmųjų rausvėjimo požymių. Lygiagrečiai atliekamas kontrolinis bandymas su tais pačiais reagentais, vietoj tiriamojo mėginio sudarant tuščią azoto neturintį mėginį iš 5 ml vandens ir 0,85 g sacharozės.

Tyrimo metodas aprašytas A. Gudonio knygoje „Pieno ir pieno produktų ekspertizė“. Priemonės ir reagentai: refraktometras, mėgintuvėlis, 5 ml tūrio pipetė, vandens vonia, pienas, 4 % CaCl2.
Darbo eiga: į storasienį švarų sausą mėgintuvėlį pipete įpilama 5ml tiriamojo pieno ir įlašinami 5-H5 lašai 4 % CaCl2 tirpalo. Mėgintuvėlis sandariai užkemšamas kamščiu ir dedamas į verdančio vandens vonią pieno baltymams nusodinti. Po 10 min. mėgintuvėlis iš vandens vonios išimamas, tekančio šalto vandens srovėje atšaldomas iki 15 °C temperatūros ir gerai sukratomas, kad ant sienelių neliktų pieno baltymų nuosėdų ar kondensato. Gautos išrūgos užpilamos ant sauso popierinio filtro skridinėlio. Išsiskyrusių filtruotų išrūgų lašas užlašinamas ant refraktometro apatinės prizmės. Pagal nustatytą lūžio rodiklį, naudojantis 5 lentele, randamas tiriamojo pieno laktozės (pieno cukraus) kiekis (%) (Gudonis, 2002).

Nustatinėjant vitamino E kiekį piene ir pieno produktuose tyrimą atlikome vadovaujantis Lietuvos standartu LST EN 12822:2000 „Maisto produktai. Vitamino E nustatymas didelės skyros skysčių chromotografijos metodu. Alfa, beta, gama ir delta tokoferolių matavimas“.
Reagentai ir tirpalų ruošimas:
1. metanolis;
2. absoliutusis etanolis, tūrio dalis

 

3. etanolis, „ (C2H5OH) = 96%;
4. natrio sulfatas, bevandenis
5. KOH tirpalai muilinimui, tinkamos masės koncentracijos, p (KOH) 50g/100ml;
6. Antioksidatoriai, natrio askorbatas, 10 g/100 ml; natrio sulfidas (Na2S), Na2S x xH2O (x =
7 – 9);
7. tirpikliai ir ekstrahentai, dietileteris (be peroksidų);
8. ESCh judančiosios fazės: Tinkami mišiniai išreikšti tūrio frakcija pvz. 3 % 1,4 – dioksanas.
9. Etaloninės medžiagos

9.1. a -tokoferolis, M (C29H50O2) = 430,7 g / mol, grynumas ne mažesnis kaip 95%. a-tokoferolio acetatas, M (C31H52O3) = 472,7 g / mol, taip pat gali būti naudojama kaip standartas po muilinimo.
9.2. P-tokoferolis M (C28H48O2) = 416,7 g / mol, grynumas ne mažesnis kaip 90%.
9.3. y-tokoferolis M (C28H48O2) = 416,7 g / mol, grynumas ne mažesnis kaip 90%.
9.4. 8-tokoferolis M (C27H46O2) = 402,6 g / mol, grynumas ne mažesnis kaip 90%.
10. Pradiniai tirpalai
10.1. a -tokoferolio pradiniai tirpalai
Ištirpinti, a-tokoferolio standartinės medžiagos kiekį (9.1.), pasverto miligramais, 10 mg/100ml n-heksano;
10.2. P -tokoferolio pradiniai tirpalai
Ištirpinti, P-tokoferolio standartinės medžiagos kiekį (9.2.), pasverto miligramais, 10 mg/100 ml n-heksano;
10.3. y – tokoferolio pradiniai tirpalai
Ištirpinti, y-tokoferolio standartinės medžiagos kiekį (9.3.), pasverto miligramais, 10 mg/100 ml n-heksano;
10.4. 8 – tokoferolio pradiniai tirpalai
Ištirpinti, 8-tokoferolio standartinės medžiagos kiekį (9.4.), pasverto miligramais, 10 mg/100 ml n-heksano.
11. Standartiniai tirpalai
Pipete įpilama 10 ml a-tokoferolio pradinio tirpalo (10.1) į vieną 100 ml matavimo kolbą ir praskiedžiama iki žymės tinkamo tirpiklio (n-heksanas). Standartas turėtų turėti masės koncentraciją 1 ug/ml į 10 ug/ml a-tokoferolio. Jei UV detektorius naudojamas stebėti chromatografiją, turi būti naudojamas labiau koncentruotas tirpalas.
SVARBU: Etaloninis tirpalas turi būti laikomas apsaugotas nuo šviesos ir žemesnėje kaip 4 °C temperatūroje ir turi būti reguliariai tikrinamas.
Įranga:
1. UV spektrometras;
2. Sukamasis garintuvas;
3. ESCh sistema;
4. ESCh kolonėlės;
5. Filtravimo įrenginys;
6. Fazių atskyrimo filtrai.

Tyrimo metodika
• Mėginys homogenizuojamas;
• Paruošiamas tiriamojo mėginio tirpalas;
• Atliekamas muilinimas (15 – 40 min., 80 – 100 °C);
• Ekstrahuojama (procedūra kartojama 3 – 4 kartus, imant 50 – 150 ml kiekį.);
• Išgarinimas (naudojant sukamąjį garintuvą);
• Praskiedimas (likutis vėl ištirpinamas judančioje fazėje, kad tirpalą būtų galima įšvirkšti į ESCh kolonėlę);
• Identifikacija (visi tokoferoliai identifikuojami lyginant mėginių ir etalonų sulaikymo trukmes tomis pačiomis sąlygomis gautose chromatogramose).

Į ESCh sistemą įšvirkščiama 100 ul etaloninio tirpalo ir mėginio tiriamojo tirpalo. Nustatomi mėginio tiriamojo tirpalo smailių plotai arba išmatuojami aukščiai. Rezultatai lyginami su atitinkamomis etaloninėmis medžiagomis.
]
AS – tai smailės plotas arba smailės aukštis, gautas a-, P-, y-ir 8-tokoferolį, kai mėginio tiriamajame tirpale; AST – tai smailės plotas arba smailės aukštis, gautas a-, P-, y-ir 8-tokoferolio su etaloniniu tirpalu; V – tai bendras mėginio tiriamojo tirpalo tūris mililitrais; c – tai yra visų a-, P-, y arba 8-tokoferolių koncentracija etaloniniame tirpale, mikrogramais mililitrui; m – tiriamosios dalos masės skaitmeninė vertė gramais; VST – tai injekcijos tūris etaloniniame tirpale, mikrolitrais; VS -tai injekcijos tūris tiriamajame tirpale, mikrolitrais; 1000 – mikrogramų perskaičiavimo į miligramus koeficientas; 100 – masės koncentracijos perskaičiavimo į 100 g koeficientas.

Analizuojant duomenis buvo naudota Microsoft Corporation Excell 2010 programa, apskaičiuota: aritmetiniai vidurkiai, vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai, t-testu skirtumų patikimumo
lygmuo (p).

IŠVADOS

1. Atlikus vitamino E kiekio tyrimą iš pieno ūkių paimtuose pieno mėginiuose didžiausią vitamino E kiekį nustatėme Lietuvos žalųjų karvių ūkyje vasarą 0,85 mg/kg, žiemą – 0,80 mg/kg. Mažiausią vitamino E kiekį vasaros piene nustatėme mišriame karvių ūkyje 0,72 mg/kg, žiemos piene – Lietuvos juodmargių karvių ūkyje 0,63 mg/kg.
2. Nustatėme, kad vitamino kiekis žaliame piene jį laikant mažėja. Vitamino sumažėjimo kiekį įtakoja pieno laikymo temperatūra ir trukmė. Tris paras laikant 20 °C temperatūroje nustatėme 35,5 % vitamino E sumažėjimą nuo pradinio vitamino kiekio.
3. Vitamino E kiekis mažėja pasterizacijos proceso metu. Tris kartus pasterizuojant pieną jo kiekis sumažėjo 25,9 %. Pasterizuotą pieną saugant, jame esančio vitamino E kiekis, kaip ir žaliame piene, mažėja. Tokį pieną laikydami 3 paras gavome 31,8 % mažesnį vitamino E kiekį nei pradiniame pasterizuotame.
4. Laboratorinėmis sąlygomis gaminant raugintus pieno produktus juose vitamino E kiekis nuo gamybos pradžios sumažėjo: raugintame piene – 4,4 %, acidofiliniame piene – 13,2 %, kefyre – 3,0 %.
5. Gaminat saldintą sutirštintą pieną galutiniame produkte nustatėme 17,65 % didesnį vita mino E kiekį nei gamybos pradžioje. Taip pat vitamino E kiekio padidėjimas gautas grietinėlės ir grietinės gamybos metu galutiniuose produktuose. Atitinkamai gavome 2,6 mg/kg ir 2,5 mg/kg. Laboratorinėmis sąlygomis pagamintose produktuose nustatėme didesnį vitamino E kiekį nei pagamintuose gamybinėmis sąlygomis.
6. Tiriant vitamino E kiekį fermentiniuose sūriuose didžiausią jo kiekį nustatėme birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais pagamintuose sūriuose. AB „Rokiškio sūris“ gaminamas sūris „Rokiškis“ visus tris mėnesius turėjo daug vitamino E: birželį – 3,59 mg/kg, liepą – 3,41 mg/kg, rugpjūtį – 3,11 mg/kg .
Lyginant brandintų fermentinių sūrių turtingumą vitaminu E pagal pagaminimo sezoną, didesnį kiekį užfiksavome vasarą pagamintame sūryje, nei pagamintame žiemą. Sūrio brandinimo metu tiriamojo vitamino kiekis ženkliai mažėja. Per tris mėnesius vasarą gamintame sūryje sumažėjo 19,4 %, o žiemą – 20,7 % vitamino E kiekis.
7. Sviesto gamybos metu nustatėme ženklų vitamino E kiekio padidėjimą galutiniame
produkte, iš vasarą gauto pieno svieste buvo 4,07 mg/kg, o iš žiemą – 3,4 mg/kg.
Laikant sviestą 12 mėnesių – 18 °C temperatūroje prarandamas mažesnis vitamino E kiekis (iki 16,9 %), nei jį laikant 5 °C temperatūroje (net iki 46,1 %).
8. Gamindami išrūgas nustatėme, kad į šalutinius pieno produktus gamybos proceso metu
pereina trečdalis pradinio vitamino E kiekio. Šiuo atveju išrūgose gavome 32,9 %.
9. Pasterizacijos procesas, sandėliavimo laikas ir temperatūra, brandinimo trukmė mažina vitamino E kiekį piene ir jo produktuose. Taip pat vitamino kiekis priklauso nuo sezoniškumo, vasarą gaunamame piene ir iš jo pagamint uose produktuose nustatomas didesnis vitamino E kiekis nei žiemos piene. Nuo šėrimo raciono kinta vitamino E kiekis, nes vasarą, ganykliniu laikotarpiu, gyvuliai gauna daugiau žaliųjų, vitaminingųjų pašarų, nei šaltuoju metų laiku.
Raugintuose pieno produktuose vitamino E kiekis mažėja nežymiai ir tam įtakos gali turėti vykstantys mikrobiologiniai rūgimo procesai.
Vitamino E kiekio padidėjimą galutiniame produkte nustatėme riebiuose pieno produktuose (sviestas, grietinė, sūris) ir tai rodo, kad šis riebaluose tirpus vitaminas kaupiasi, ir geriau išsisaugo produktuose, kuriuose yra didesnis riebumo kiekis.
10. Galima teigti, kad didžiausią įtaką vitamino E kiekio mažėjimui turi aukšta laikymo temperatūra ir ilga sandėliavimo trukmė, pasterizacijos procesas, gyvulių šėrimo racionas ir sezoniškumas.

LITERATŪRA
1. Alpsoy L., Yalvac M. E. Key roles of vitamin A, C, and E in aflatoxin B1 induced oxidative stress. Vitamins and hormones. 2011. T. 86. P. 287 – 305.
2. Anderson J., Young L. Fat – soluble vitamins. 2008.
http ://oklahoma4h.okstate.edu/events/roundup/2011/Fat%20Soluable%20Vitamins.pdf. Prieiga per internetą 2012 08 20.
3. Bellows L., Moore R. Fat – soluble vitamins: A, D, E, and K. 2012. http://www.ext.colostate.edu/pubs/foodnut/09315.pdf. Prieiga per internetą 2013 03 26.
4. Debier C., Pottier J., Goffe Ch., Larondelle Y. Present knowledge and unexpected behaviours of vitamins A and E in colostrum and milk. Livestock production science. 2005. T. 98. Nr. 1. P. 135 – 147.
5. Dickinson A. Recommended intakes of vitamins and essential minerals. 2002. http://fscn.cfans.umn.edu/people/faculty/AnnetteDickinson/index.htm. Prieiga per internetą 2013 01
12.
6. Gong X., Gatala R., Jaiswail A. K. Quinone oxidoreductases and vitamin K metabolism. Vitamins and hormones. 2008. T. 78. P. 85 – 101.
7. Greičiuvienė A., Jukna Č., Malakauskas M., Markevičiūtė D., Minkevičius V., Rudejevienė J., Sekmokienė D., Šernienė L. Pieno ūkis. Kaunas. Terra Publika. 2009. 127 p.
8. Gudonis A. Pienas ir pieno produktai. Kaunas. Technologija. 2005. 72 p.
9. Gudonis A. Pieno gaminių technologija. Kaunas. Technologija. 2009. 344 p.
10. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų ekspertizė. Kaunas. Technologija. 2002. 164 p.
11. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų mokslas ir technologija. Kaunas. Technologija. 2 006. 315 p.
12. Jarienė E., Danilčenko H. Funkcionalusis maistas: produktų kūrimo sistemos. Praktinių darbų aprašas. Akademija. 2012. 38 p.
13. Kaczor T. Vitamin K and osteoporosis. Natural medicine journal. 2009. 9.
http ://www.naturalmedicinejournal.com/article_content.asp?article=154 Prieiga per internetą 2012
10 14
14. Kadziauskas J. Biochemijos pagrindai. Vilnius. Vilniaus universiteto leidykla. 2008. 648 p.
15. Lamson D. W., Plaza S. M. The anticancer effects of vitamin K. Alternative Medicine
Review. 2003. T. 8. Nr. 3. P. 303 – 318.
16. Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“. 4 priedas.
17. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 156 „Dėl
Pieno terminų vartojimo techninio reglamento patvirtinimo“. (Žin., 2000, Nr. 42-1214).
18. Liutkevičius A., Lazdauskienė J. Viskas apie pieną ir iš pieno. Kaunas. Rovilnė. 2005. 120
19. LST EN 12822:2000 „Maisto produktai. Vitamino E nustatymas didelės skyros skysčių chromatografijos metodu. Alfa, beta, gama ir delta tokoferolių matavimas“.
20. LST EN ISO 8968-1:2002. Pienas. Azoto kiekio nustatymas. 1 dalis. Kjeldalio metodas (ISO 8968-1:2001).
21. LST ISO 488:2008 „Pienas. Riebalų kiekio nustatymas. Gerberio butirometrai (ISO 488:2008).
22. Lukoševičiūtė R. Šis tas apie vitaminus ir mineralus. Pediatrija. Vilnius. 2011. 4 – 5. P. 15 – 21.
23. Petrauskienė R., Šapelienė M., Kadišienė D. Fiziologiniai vitamino D3 apykaitos ypatumai ir funkcijos. Medicinos teorija ir Praktika. 2010. T. 16. Nr. 4. P. 411 – 416.
24. Pour H. A., Sis N. M., Razlighi S. N., Azar M. S., Babazadeh M. H., Maddah M. T., Reazei N., Namvari M. effects of vitamin K on ruminant animal: A Review. Journal of American Science. 2011. 7. P. 135 – 140.
25. Praškevičius A., Ivanovienė L., Stasiūnienė N., Burneckienė J., Rodovičius H., Lukoševičius L., Kondratas D. Biochemija. Kaunas. Kauno medicinos universiteto leidykla. 2003.
829 P.
26. Pryor W. A. Vitamin E and heart disease: basic science to clinical intervention trials. Free radical biology and medicine. 2000. T. 28. Nr. 1. P. 141 – 164.
27. Sekmokie nė D., Špakauskienė J., Pauliukas K., Malakauskas M. Tradicinės ir naujos daugiafaktorinėse sąlygose pagaminto pieno perdirbimo technologijos. Studijų modulis. 2004. 80 p. http://distance.lva.lt/file.php/26/ivairus/1_modulis.pdf . Prieiga per internetą 2012 12 15.
28. Skimundris V. Pienininkystė. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1993. 246 p.
29. Skimundris V. Pieno savybės ir jo kokybės gerinimo būdai. Dotnuva – Akademija. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. 1997. 53
30. Staniškienė B., Šernienė L., Šiugždaitė J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas. Kaunas. Naujasis lankas. 2007. 256 p.
31. Strazdienė V., Tamulaitienė M., Alekna V. Vitaminas D: apykaita, fiziologinis vaidmuo ir klinikinė reikšmė. Gerontologija. 2011. T. 12. Nr. 1. P. 49 – 57.
32. Suttie J. W. Vitamin K in health and disease. Boca Raton (FL). CRC Press. 2009. 231 p.
33. Šernienė L., Sekmokienė D. Pienotyra. Kaunas. VETinfo leidybinis centras. 2006. 44 p.
34. Šernienė L., Šiugždaitė J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės ir saugos žmonių sveikatingumui įvertinimas. Studijų modulis. 2004. 73 p.
http://distance.lva.lt/file.php/26/ivairus/2_modulis.pdf. Prieiga per internetą 2012 12 15.
35. Turner R. E., Dahl W. J. Facts about vitamin K. 2001. http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/FY/FY20900.pdf. Prieiga per internetą 2012 10 18
36. Urbienė S., Pieno sudėtis ir savybės. Žaliava produktų gamybai: mokomoji knyga. Akademija. Lietuvos žemės ūkio universiteto leidybos centras. 2005. 127 p.
37. Urbonas V. Riebaluose tirpūs vitaminai. Lietuvos medicinos kronika. Kaunas. 2008. Nr.
24. 9 p.
38. Vaitkus J. Gyvulinių produktų veterinarinė sanitarija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1995. 430 p.
39. Vingras A., Skendelytė G. Vitaminas D mūsų organizme. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2010. T. XIV. Nr. 8. P. 592 – 597.
40. Vitėnienė I. Biologinė chemija. Vilnius. VPU leidykla. 1999. 70 p.
41. Zapasnikienė B. Pieninė avininkystė. Monografija. Baisiogala. 2006. 125 p.

Darbo autorius: A. VOSYLIŪTE
Atsiųsti pilną darbą vitaminas-E