Vyšnia (Cerasus Juss)

Vyšnia (Cerasus Juss) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kaulavaisinių (Drupaceae) pošeimiui, Cerasus genčiai, kuriai priskiriama apie 150 rūšių, labiausiai paplitusių Kinijoje bei Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje iš visų vyšnių rūšių dažniausiai auginama paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia, trešnė, arba saldžioji, vyšnia. Rečiau auginamos krūminė, arba stepių, vyšnia, veltininė, arba pūkuotoji, kvapioji, smiltyninė, arba besėja, ir japoninė.
Daugelis kultūrinių vyšnių veislių yra kilusios iš tarpusavyje natūraliai susikryžminusių ar sukryžmintų rūšių. Jos pagal vaisių bei. jų sulčių spalvą skirstomos į šviesias, kurių sultys bespalvės – amoreles (‘Hortenzija’, ‘Kauno rožinė’, ‘Ukrainka’) ir tamsias – moreles (‘Ostheiminė’, ‘Podbielskinė’, ‘Šatenmorelė’, ‘Vietinė rūgščioji’).
Paprastoji, arba rūgščioji, vyšnia {Cerasus vulgaris Mill. – Cerasus acida L.) 2n = 32. Manoma, kad ji yra kilusi natūraliai susikryžminus stepių vyšniai su trešne. Daug šios rūšies formų auga Mažojoje Azijoje, Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje, Balkanų pusiasalyje ir kitur. Mūsų respublikoje plačiai auginama ‘Vietinė rūgščioji’ yra sukultūrinta paprastosios vyšnios atmaina:
Trešnė, arba saldžioji, vyšnia (Cerasus avium (L.) Moench) 2n = 16. Trešnių kauliukų archeologai randa Vakarų Europoje pirmykščių žmonių gyvenvietėse. Manoma, kad ji kilusi iš Mažosios Azijos ar Kaukazo. Iš ten paplito Pietų ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Trešnės plačiai auginamos Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Moldavijoje, Rusijos ir Ukrainos pietiniuose rajonuose. Mažiau dėl nepakankamo ištvermingumo jų auginama Baltarusijoje ir Baltijos šalyse.
Laukinės trešnės vaismedžiai stipraus augumo (auga iki 20 m aukščio), dažnai duoda šaknų atžalas. Vaisiai prinoksta liepos mėnesį, smulkūs, apvalūs arba širdiški, rausvi, raudoni, tamsiai raudoni ar beveik juodi, rečiau geltoni, aitrūs. Iš jų sėklų išauginti sėjinukai naudojami kultūrinių trešnių ir vyšnių poskiepiams. Į Lietuvą kultūrinių trešnių veislės buvo introdukuotos XIX a. Iš Pietų ir Vakarų Europos į dvarų ir vienuolynų sodus (Plateliuose, Plungėje, Rietave, Žagarėje ir kitur). Ūkininkų soduose paplito padaugintos šaknų atžalomis ir sėklomis. Susidarė vadinamųjų žemaitiškų trešnių populiacija. Žemaitiškos trešnės, daugelį metų auginamos iš šaknų atžalų ir sėklų, geriau prisitaikė prie vietos sąlygų negu naujai introdukuotos veislės.
Krūmine, arba stepių, vyšnia {Cerasus fruAcosa (Pall.) JVoron) 2n = 32. Ši vyšnių rūšis buvo žinoma prieš mūsų erą. Ją aprašė Plinijus Vyresnysis mūsų eros pradžioje. Rusijoje savaime-auga vidurio ir pietinėse srityse, Vakarų Sibire ir kitur. Lietuvoje auginama botanikos sode, parkuose ir sodininkų mėgėjų soduose.
Krūmas nedidelis, 0,3 – 2 m aukščio, su gausiomis šakninėmis atžalomis, pasižymi dideliu ištvermingumu žiemą. Vaisių prinokimo laikas nevienodas. Jie apvalūs, suploti arba kiaušiniški, sveria 1 – 3 g, šviesiai ar tamsiai raudoni, prinokę – beveik juodi, rūgštūs, šiek tiek aitrūs. Kauliukas smulkus su aštria briauna. Tinka uogienių gamybai.
Šią vyšnių rūšį dėl didelio ištvermingumo šalčiams ir sausrai selekcininkai naudoja naujų veislių kūrimui.
Veltininė, arba pūkuotoji, vyšnia (Cerasus tomentosa Wall. List.) 2n = 16. Kilusi iš Kinijos, sukultūrinta auginama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Į Lietuvą veltininė vyšnia 1957 m. buvo atvežta iš Tolimųjų Rytų. Mūsų respublikoje ją selekcionavo ir platino V. Paukštė. Jis atrinko formas Nr. 60 – 1P, Nr. 62 – 2P, Nr. 62 – 6P ir kt, pasižyminčias derlingumu, vaisių stambumu bei skoniu.
Veltininė vyšnia augdama sudaro apie 2 m aukščio ir 1,5 m pločio krūmą. Krūmas turi 3 ir daugiau įvairaus amžiaus tiesių stiebų, išaugusių iš krūmo pagrindo, šaknų atžalų neleidžia. Žiemą vidutiniškai ištvermingas, kokomikoze neserga. Žydi anksti. Žiedai balti arba rausvi, dekoratyvūs. Derėti pradeda 3-ais augimo sode metais, dera kasmet ir gausiai. Suaugę krūmai duoda vidutiniškai po 7-10 kg vaisių. Iš derlingų krūmų priskiriama j>o 14-20 kg vaisių. Ankstyvųjų atmainų vaisiai prinoksta kartu su ‘Zagarvyšnėmis’ (liepos pirmoje pusėje), o vėlyvųjų -kartu su ‘Vietinės rūgščiosios’ (liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje), sunoksta vienu metu. Vienas vaisius vidutiniškai sveria 1,5 – 2 g, apvalios ar šiek tiek širdiškos formos, ryškiai raudonas. Minkštimas sultingas, minkštas, saldus arba saldžiarūgštis, šiek tiek aitrokas. Vaisiai vartojami švieži, tinka perdirbimui. Iš jų pagaminta uogienė pasižymi puikiu specifiniu skoniu.
Dauginama sėklomis, atlankomis, skiepijant ir žaliaisiais auginiais. Ji skiepijama į aitriąją, kaukazinę slyvą arba į Smiltyninę vyšnią. Padauginta sėklomis ne visuomet esti derlinga.
Kvapioji vyšnia {Cerasus mahaleb (L.) Mill.) 2n = 32. Ji paplitusi Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Lietuvoje auginama kaip poskiepis vyšnioms ir trešnėms.
Krūmas ar medis užauga iki 5 -12 m aukščio, šaknis leidžia giliai, todėl geriau auga laidesniuose dirvožemiuose. Mūsų klimato juostoje antžeminė dalis šaltesnėmis žiemomis apšąla. Vainikas tankus, rutuliškas, šakos plonos, svyrančios žemyn. Vaisiai smulkūs, kiaušiniški, tamsiai raudoni, o prinokę – juodi, rūgštūs ir aitrūs. Pasitaiko ir geltonvaisių formų. Kauliukas nedidelis, kiaušiniškas. Žievė, mediena ir lapai turi specifinį aromatą, dėl to vadinama kvapiąja vyšnia. Gerai dauginasi žaliaisiais auginiais, sėklomis.
Smiltyninė vyšnia, arba besėja (Cerasus pumila (L.) Mich., Cerasns Besseyi (Bail.) Lunelt) 2n = 16. Žinomi du šios vyšnios porūšiai
Rytų smiltyninė vyšnia (C. pumila) ir Amerikinė vakarų smiltyninė vyšnia (C. bessėgi).
Besėja auga Siaurės Amerikos prerijose. Auginama Vakarų Sibire. Lietuvos soduose, parkuose – reta viešnia. Jos krūmas užauga 0,5 -1,5 m aukščio, tankus su žemyn svyrančiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Derėti pradeda 2 – 3-iais augimo sode metais, dera gausiai. Vaisiai prinoksta rugpjūčio – rugsėjo mėn., apvalios ar elipsės formos, sveria 2
– 7 g, žalsvai rudi ar tamsiai raudoni. Aptinkama jos formų su geltonais vaisiais. Minkštimas šviesiai žalias, sultingas, aitrus. Tinka perdirbimui.
Dauginama sėklomis, atžalomis ir atlankomis.
Rytų smiltyninė vyšnia taip pat kilusi iš Šiaurės Amerikos. Abu šie porūšiai labai panašūs, o skiriasi tuo, kad Vakarų smiltyninės vyšnios krūmelis išauga gulsčiomis šakomis, o Rytų smiltyninės vyšnios – su statesnėmis šakomis, turi ilgesnius lapkočius. Vaisiai juodi, minkštimas mažiau sultingas negu Besėjo, aitrus.
Smiltyninė vyšnia naudojama kaip poskiepis kultūrinėms slyvoms, abrikosams, o vyšnioms, kaip poskiepis, netinka.
Japoninė vyšnia (Cerasus japonica (Thunnb.) Lois.). Auga Japonijoje, Centrinėje Kinijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje retai auginama, dažniausiai parkuose kaip dekoratyvinis krūmas.
Krūmas iki 1,5 m aukščio, plonomis, stačiomis šakomis, ištvermingas žiemą. Žydi ir sulapoja gegužės mėnesį. Žiedai balti arba rausvi. Vaisiai apvalūs, tamsiai raudoni, rūgštūs.
Ji naudojama selekcijoje žiemą ištvermingiems vyšnių – slyvų hibridams auginti.

TINKAMIAUSIA VIETA IR DIRVA
Vyšnių vaismedžiai gerai auga ir dera pakiliose, laidžiose vandeniui, neįmirkusiose arba gerai nusausintose, silpnai rūgščiose arba neutraliose, pakankamai derlingose dirvose.
Atžalinės ‘Žagarvyšnės’ geriau auga aukštesnėse, nuo šaltų Vėjų apsaugotose sodo vietose, labiau mėgsta neužmirkusius, kalkingus, purius ir puveningus priemolius bei priesmėlius. Užmirkusiose dirvose, smėlynuose bei durpynuose jos auga blogai, skursta ir dažniausiai išnyksta. Puresnėse, gausiai organinėmis trąšomis (mėšlu ar kompostu) įtręštose dirvose augančios vyšnios būna vešlesnės ir derlingesnės. Atžalinės ‘Rūgščiosios vyšnios’ dirvai mažiau reiklios negu ‘Žagarvyšnės’. Jos gali augti ir derėti net smiltinguose dirvožemiuose, tačiau tinkamesni kalkingi arba pakalkinti priesmėlio, priemolio bei puraus molio dirvožemiai.
Vyšnių veislėms, įskiepytoms į paprastosios (‘Rūgščiosios’) vyšnios arba trešnės sėjinukų poskiepius, reikia panašių kaip ir atžalinėms vyšnioms dirvų, o įskiepytoms į ‘Kvapiosios vyšnios’ sėjinukų poskiepius reikia lengvesnių, kalkingų ar bent nerūgščių dirvų.
Kalvotose vietovėse vyšnioms tinka auginti nestatūs (iki 5 – 7 laipsnių) pietvakariniai, vakariniai šlaitai. Vyšnias reikia sodinti viršutinėje ar vidurinėje nuožulnaus šlaito dalyje. Nereikėtų vyšnių sodinti apatinėje šlaito dalyje, žemose lygumose ar lomose, kur pavasarį ar vasarą po lietaus nors trumpai stovi vanduo. Netinka uždari slėniai, prastai vėdinamos žemutinės reljefo vietos, kadangi jose žiemą šalčiau, svyruoja oro temperatūra, vegetacijos metu telkiasi drėgnas oras, palankus plisti kokomikozei ir kitoms grybinėms ligoms. Pietiniai šlaitai vyšnioms auginti netinka todėl, kad dirvoje būna mažiau drėgmės, didesni temperatūrų svyravimai, kurie žalingi žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį (kovo mėn.). Vyšnios, augančios pietiniuose šlaituose, pradeda žydėti kiek anksčiau ir labiau nukenčia nuo pavasario šalnų.
Taigi visoms veislėms tinkamiausios pakilaus reljefo, neįmirkusios, 1 -1,5 m podirvio vandens gyliu, purios, silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5 – 7), silpnai papurusios priesmėlio, priemolio, puraus molio dirvos, gausiai įtręštos organinėmis trąšomis.

DAUGINIMAS ATŽALOMIS
Vyšnios dauginamos šaknų atžalomis, šaknų auginiais, skiepijant ir žaliaisiais auginiais. Sodininkams mėgėjams prieinamiausias dauginimas šaknų atžalomis. Tam labiausiai tinka ‘Žagarvyšnė’ ir Vietinė rūgščioji, kitos vyšnių veislės – mažiau. Šaknų atžalos imamos tik nuo atrinktų, vertingas savybes turinčių motinmedžių. Kasant atžalas, reikia žiūrėti, ar jos tikrai išaugusios iš atrinktos vyšnios šaknies. Vegetatyvinė šaknų atžala būna išaugusi iš horizontaliosios šaknies, o iš sėklos išaugusios sėjinuko šaknys būna smulkios, vertikalios. Šaknų atžalos pavasarį ar rudenį atskiriamos nuo atrinktos vyšnios.
Sodinimui tinka sveiki, gerai išsivystę, vienmečiai vyšnių medeliai (skiepai), su 3 – 4 išsišaknijusiomis skeletinėmis šaknimis.
Atžalos, kurios turi pakankamai išsivysčiusias šaknis, iš karto sodinamos į sodą, o jei jų šaknys yra silpnos, reikia jas dar paauginti medelyne. Sodinama į trąšesnę ir puresnę dirvą, kad jos išaugintų geresnę šaknų sistemą. Po metų jau galima sodinti į nuolatinę vietą. Atžalų su silpnomis šaknimis sodinti į sodą nepatartina, nes gali neprigyti. Mažesnės atžalos geriau prigyja negu didelės.
Norint gauti daugiau šaknų atžalų, reikia atrinkto vyšnių motinmedžio šaknis mechaniškai pažeisti. Jos pakertamos kastuvu. Šaknys turi būti pažeidžiamos ne arčiau kaip metrą nuo kamieno.
Žaliaisiais auginiais padaugintos vyšnaitės gali būti 2-3 matų, svarbu, kad jos atitiktų standartą.
Vežamų iš medelyno medelių šaknys turi būti gerai įpakuotos, kad neapdžiūtų. Šaknis reikia apvynioti drėgnu maišu ar kita medžiaga ir aprišti polietileno plėvele.
Vyšnias, kaip ir kitus kaulavaisius, geriausiai sodinti anksti pavasarį, kai išeina pašalas ir šiek tiek pradžiūsta dirva, nes jų pumpurai anksčiau sprogsta. Rudenį įsigytas vyšnaites, kurias ketinate sodinti pavasarį, reikia prikasti. Iškasama 30 – 35 cm gylio tranšėja iš vakarų į rytus, nuo jos pietinio krašto sienelės nuimamos žemės 30-35 laipsnių kampu, ir suguldomi medeliai, kad jų vainikėliai būtų pietinėje pusėje. Ant medelių šaknų užpilama žemės, stipriai suminama ir paliejamą. Prieš žiemą, prasidėjus šalčiams, ant viršaus užpilama durpių ir apdengiama eglišakėmis. Medeliams prikasti reikėtų parinkti saugią vietą, kad jų neapgraužtų graužikai, o atlydžio metu bei anksti pavasarį neapsemtų vanduo. Pavasarį iš medelyno iškastus vyšnių medelius iki sodinimo irgi reikėtų laikinai prikasti, kad nedžiūtų jų šaknys, nes perdžiūvusiomis šaknimis vyšnaitės sunkiai prigyja, o jei ir prigyja, tai blogai auga ir kelerius metus skursta.

VYŠNYNO SODINIMAS
Vyšnyno dydis priklauso nuo jo paskirties. Kolektyviniuose ir ūkininkų soduose pakanka keliolikos medžių (priklausomai nuo sodo ploto). Ūkininkai, veisiantys pramoninį vyšnyną, turėtų atsižvelgti į vietos sąlygas ir ūkio ekonominį pajėgumą, kadangi vaisių skynimui reikės daug darbo rankų.
Pavasarį sodinamus medelius reikia atidžiai patikrinti, ar žiemą jie nepašalo, neišmirko jų šaknys, neapgadino graužikai. Atskiros negyvos šaknys nukerpamos sodo žirklėmis, o viso medelio šaknys pamerkiamos į molio ir karvių mėšlo arba tik molio tyrę, į kurią patariama įmaišyti 0,002 proc. heteroauksino tirpalo (10 1 vandens – 2 g heteroauksino), kad medeliai greičiau prigytų. Apdžiūvusias šaknis reikia 2-3 dienas pamirkyti vandenyje, kad jos atsigautų.
Sodinimo gylis priklauso nuo poskiepio ir dirvos savybių. Orientacinis sodinimo gilumas nustatomas pagal vaismedžio šaknies kaklelį. Į laukinę trešnę skiepytos vyšnios sodinamos 2 – 3 cm aukščiau šaknies kaklelio, nes po pasodinimo palaistyta žemė šiek tiek suslūgsta. Skiepytos į ‘Kvapiąją vyšnią’ būtinai sodinamos giliau – virš skiepijimo vietos. Šiek tiek giliau galima sodinti ir savašaknias vyšnias, ypač lengvesnėse dirvose. Įstačius sodinamą medelį j duobę, šaknis reikia paskirstyti į visas puses, paskui užberti žemėmis, lengvai sukrečiant vyšnaitę, kad tarp šaknų pribyrėtų žemių, ir apmindyti. Aplink pasodintą medelį padaroma duobės pločio lėkštės formos įdubimas, kad palaisčius neišbėgtų vanduo. Pasodintiems medeliams pilama 10 – 20 1 vandens vienam augalui. Palaisčius mulčiuojama 5 – 7.cm durpių sluoksniu, kompostine žeme ar perpuvusiu mėšlu (puviniu). Po 7 – 10 dienų vėl reikėtų palieti. Sausą pavasarį pasodinti medeliai dar kelis kartus palaistomi, kad greičiau prigytų.
Atstumai tarp medelių eilėse silpnai augančių veislių – 2 – 2,5 m, stipriai augančių – 3 m, tarp eilių 5 – 3 m. Sodinant sodo pakraščiuose, atstumai tarp augalų turėtų būti 2 – 2,5 – 3 m (priklausomai nuo veislės).

VYŠNIŲ SKYNIMAS
Vyšnios skinamos tada, kai būna veislei būdingos spalvos ir skonio. Jų skynimo ir vartojimo brandos sutampa. Šviežiam vartojimui vyšnios skinamos visiškai subrendusios, konservavimui -2-3 dienomis anksčiau, kol vaisių minkštimas būna standesnis. Ne visų veislių vaisiai sunoksta vienu metu, vieni būna visai prinokę, o kiti – tik raustelėję. Todėl tokių veislių, kaip ‘Podbielskinės’, vaisiai skinami pasirinktinai per 2-3 kartus. Perdirbimui ir greitam šviežiam vartojimui vaisiai skinami be vaiskočių. Vaisius, kurie bus realizuojami rinkoje ir kuriuos reikės transportuoti, būtina skinti su vaiskočiais. Labiau vertinami tų veislių vaisiai, kurių vaiskotis atsiskiria lengvai ir sausai. Tokias veisles galima skinti vibracijos būdu (krečiant). Nepatartina be vaiskočių skinti tų veislių vaisius, kurių koteliai atsiskiria sunkiai ir šlapiai. Vaisiai, kurie sunkiai skinasi, gali būti nukerpami per 2/3 vaiskočio ilgio. Vyšnios skinamos į pintinėles ar kibirėlius, o iš jų perpilamos į plastmasines arba medines iki 6 – 8 kg talpos dėžutes.
Vaisius geriausia skinti priešpiet, kol jie neįkaitę nuo saulės, nes įšilę greičiau pradeda gesti ir trumpiau laikosi. Nepatartina vaisių skinti tuoj po lietaus ar su rasa. Ne visada įmanoma nuskintas vyšnias iš karto realizuoti, dalį jų tenka palaikyti keletą dienų saugykloje (rūsyje). Prieš dedant vaisius į saugyklą, juos vieną parą reikėtų palaikyti 5-10 laipsnių temperatūroje. Saugykloje, esant 0-1 laipsnių, vyšnios gali išsilaikyti iki 10 dienų.
Vyšnias, kurias numatoma parduoti, skynimo metu reikia skirti į dvi rūšis. Pagal standartą pirmos rūšies vyšnios turi būti būdingos veislei spalvos ir skonio, vienodai sunokusios, ne mažesnio kaip 15 mm skersmens, be kotelių gali būti iki 5 proc. ir tiek pat mechaniškai pažeistų. Antros rūšies vyšnios gali būti nevienodo didumo, be kotelių gali būti iki 10 proc., o mechaniškai pažeistų – iki 30 proc.
Dažniausiai vyšnios skinamos rankomis. Per vieną dieną galima priskinti 20 -’35 kg vaisių su koteliais. Vyšnių skynimui rankomis tenka apie 30 proc. jų auginimo darbo sąnaudų.
APSAUGA
Pavojingiausios vyšnių grybinės ligos yra kokomikozė (Coocomyces hiemalis Higg.), moniliozė (Monilia laxa Ehr.), lapų džiūsna (Gnomonia erytrostoma (Pers. ex Fr.) Auersw.), „raganų šluota” (Taphrina cerasi (Fuck.) Sad.). Labiausiai paplitę kenkėjai – rudmargė vanesa (Vanessa polychloros L.), vyšninė ūglinė kandis (Argyresthia ephipella F.), vyšninis amaras (Myzus cerasi F), vyšninis pjūklelis {Priophorus padi L), gleivėtasis pjūklelis (Caliroa limacina Retz.), vyšninė musė (Rhagoletis cerasi L.).
Norint apsaugoti vyšnyną nuo ligų ir kenkėjų, rudenį reikia sugrėbti ir sudeginti nukritusius lapus, perkasti pomedžių dirvą, surinkti pasilikusius ant šakų mumifikuotus vaisius ir juos sudeginti. Pavasarį -sunaikinti kenkėjų lizdus su juose esančiais vikšrais, išpjaustyti ir sudeginti visas moniliozės pažeistas šakutes, ūglius, žiedynus, „raganų šluotas”, prie kamieno augančias atžalas.
Rudenį, lapams krintant, arba anksti pavasarį iki pumpurų brinkimo reikia nupurkšti 2-3 proc. nitrofeno tirpalu (200 – 300 g 60 proc. pastos – 10 1 vandens) arba 5 – 7 proc. karbamido tirpalu. Karbamidą geriau naudoti rudenį. Purškiama, kai oro temperatūra aukštesnė kaip 4 laipsniai šilumos. Šitaip sunaikinami žiemoj antys kenkėjų kiaušinėliai, ligų sukėlėjų pradai.
Prieš žydėjimą (žiedų butonams pasirodžius) purškiant antrą kartą, sunaikinamos moniliozės, kokomikozės sporos, amarai, žiemsprindžiai, rudmargės vanesos vikšrai, pjūkleliai, kandys ir kt. kenkėjai. Vyšnynas purškiamas 1 proc. Bordo skiediniu (po 100 g vario sulfato ir kalkių -10 1 vandens) arba 0,4 proc. vario oksichlorido tirpalu (40 g – 10 1 vandens), į kurį pridedama 0,2 proc. karbofoso (30 proc. koncentruota emulsija). Su Bordo skiediniu insekticidai nemaišomi – purškiami atskirai.
Trečią kartą purškiama tuoj pat po žydėjimo (baigiant kristi vainiklapiams). Sunaikinami moniliozės, kokomikozės, lapų šratligės ir kitų grybinių ligų sukėlėjai bei kenkėjai. Purškiama 1 proc. Bordo skiediniu arba 0,4 proc. vario oksichlorido tirpalu, į kurį pridedama 0,2 proc. karbofoso.
Kai meteorologinės sąlygos palankios grybinėms ligoms plisti, po 12 -14 d fungicidais purškiama pakartotinai. 20 d. iki vyšnių skynimo purkšti nebegalima.